Regimantas Tamošaitis. Vasaros laikas
2023 m. Nr. 7
Vasaros laikas ypatingas tuo, kad jis leidžia žmogui susilieti su gamtos pasauliu, pajusti jo formų stabilumą, patirti savotišką laiko pasikartojimą ar tiesiog jo sąstingį. Laikas vasarą iš tikrųjų darosi sustingęs, ypač jeigu vasara karšta. Vasaros karštyje viskas susilydo, ištirpsta, nurimsta. Ir tada mes galime sugrįžti prie gyvenimo šaknų, patirdami savasties paslaptį. Aš esu, sakau, žiūrėdamas į neaprėpiamą dangų su jame sustingusiu debesėliu, aš tiesiog esu, ir tiek. Daugiau nieko nežinau, nes čia, kaitrios begalybės akivaizdoje, žinojimas baigiasi. Čia tirpsta laikrodžiai, miega pagaliukais paramstytos figūros ir dega žirafos. Jų degimas ispano dailininko drobės dykumoje taip pat yra tylus, sustingęs.
Mano vaikystės vasaros atmintyje išlikusios lygiai tokios pačios – jokių darganų kažkodėl neprisimenu, o ir jokių darbų atmintyje nebėra. Baltai spengiančioje karščio tyloje tarsi nebelieka skirtumo tarp buvusio laiko ir dabarties. Alsi žolių kaitra, baltas įkaitęs smėlio takelis per pievą, vedantis iš namų ir grįžtantis namo, dienovidyje prisnūdę daržai – visa tai buvo, yra ir bus. Ten viskas tebėra. Šioje vietoje, šiame vasaros laike susilieja vaikystė ir dabartis. Išsilydo visos tapatybės ir atgyja kūno atmintis. O kūnas juk visados tas pats, jis prisimena save tokį, koks yra savaime, jo kaita pasaulyje yra tik fenomenologinė regimybė. Mano amžių čia mato kiti, bet aš pats savo esmėje jokių laiko permainų nepatiriu. Būti vis kitokiam – logiškai nepaaiškinamas paradoksas, kaip ir visa, kas šiame pasaulyje juda, keičiasi.
Vasaros laiko magiją galiu patirti ir savotiškai atgimti, atsinaujinti tik savo pasaulyje – paprastame lietuviškame kaime, kokį kaip dvasios viziją ar būseną antai yra nutapęs Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Vaikystėje tą dailininką vadinome čiurleniu, nes taip skamba gyviau. Lietuviškiau. Tiesiog Čiurlenis… Taigi nusenę karaliai, ilgesingai žvelgiantys į šiltos šviesos lopinėlį kaip į savo gyvenimo paslaptį ar į gyvybės pradžią – čia jis labai teisingai pavaizdavo žmogaus būtį. Vasaros karščius bei šviesą supa kosminis šaltis ir tamsa.
Vaikystėje mūsų namuose buvo tokia knyga – „Vidudienio demonas“. Neprisimenu, kas joje rašoma, ir tik po daugelio metų išsiaiškinau, kad tai prancūzų autoriaus, Paulio Bourget romanas, į lietuvių kalbą išverstas 1937 metais. Viena iš mamos knygų. Mane užburdavo, hipnotizuodavo tas pavadinimas. Jis lįsdavo į akis karštomis dienomis, kai visą kaimišką pasaulėlį apglėbdavo alinanti kaitra ir visi žmogiškojo pasaulio garsai išnykdavo baltoje šviesoje. Visą gyvybę sugerdavo saulė. Namų tyloje zvimbdavo tik musės, šitos Belzebubo tarnaitės. Vidudienio demonas! Jis nematomas ir nejudrus tvyro ore. Nebuvo jis nei blogas, nei geras, tik didingas. Kažkas virš visų kategorijų. Sukeliantis, kaip dabar sakyčiau, tremendum religiosum būseną. Numinozinė vaikystės patirtis, išlikusi visam laikui… Kiek žinau, su šiuo pavadinimu dabar siejama ypatinga žmogaus dvasinė būsena, vadinama akedija. Tai reiškia nuovargį, apatiją, melancholiją, nejudrumą, pasidavimą…
Taigi demonas gali būti ne tamsa ir šaltis, bet kaitra ir akinanti šviesa. Akla šviesa.
Bet toje šviesoje palengva ima ryškėti tai, kas čia, mūsų gyvenime, yra tikra, kas nesudega ir nenyksta su laiko permainomis. Tarsi alcheminiame karščio žaizdre veriasi daiktų esmė. Tuo ypatingu vasaros metu, kitokioje šviesoje, imu aiškiai matyti ne tik daiktus, bet ir žodžius, pririštus prie tų daiktų. Į tikrovę parveda vis tas pats baltas smėlio takelis, joje žydi tos pačios gėlės, jame stūkso amžinieji medžiai, kaitroje plyti platūs padūmavę laukai, virš jų kybo balti amžinieji debesys ir dar aukščiau – begalinis dangus. Į saulę geriau nežiūrėti, nes joje gali galutinai išnykti. Bežiūrėdamas į saulę gali pamatyti Dievą, ir tada jau tavęs čia nebeliks. Dievą neišvengiamai sutiksi ir savo baltame takelyje, bet tai jau atsitiks tarsi netyčia, be tavo valios.
Pasakius paprasčiau, kalbant be visų tų numinozinių metaforų, kiekvieną vasarą grįždamas į kaimą atsigaunu ir tarsi atgaunu save. Nes sugrįžtu į savo pasaulį ir atsiremiu į savo kalbą. Vasarą galiu su malonumu skaityti savo knygas, kurios mane taip gražiai išaugino ir kurios man turi amžinybės matmenį. Tai, be abejo, lietuvių literatūros kanonas, mano gimtieji namai. Juose mano kalba tebėra gyva, joje lengvai atrandu save ir savo daiktus. Dar ir žmonių ten esama. Joje nematomai, bet realiai tebegyvena mano tėvai, seneliai, protėviai, visos tos tolimos gentys, apie kurias rašė Vytautas Mačernis, Sigitas Geda. Čia viskas natūraliai sukasi ratu, dvasia atgimsta kartu su žolėmis, su žemės darbais, su gimtosios kalbos knygomis.
Kartais pasigirsta balsų, kad užtenka mums tos agrarinės literatūros – kiekgi galima! Mes juk gyvename jau kitokiame pasaulyje, informacinėje visuomenėje! Bet toji informacinė visuomenė – tik apvalkalas, slepiantis vartotojiškas strategijas ir dangstantis dvasinį skurdą. Ką ji man duoda, toji bėgančios eilutės literatūra? Nieko. Komplikuotus asmenų santykius, fragmentuotos dvasios pakrikimą, izoliuotos sąmonės šizofreniją?
O žmogus, kaip jau minėta, visada yra toks pat, kad ir kiek besikeistų jo buvimo formos, jo kultūriniai technologiniai apvalkalai. Tai tiesiog unikali gyvybės forma, ir jį valdo gamta, prigimtis, instinktai. Tai valia gyventi, valia daugintis ir valia mėgautis – daugiau nieko esmingo jame nėra, nebent klausimas apie buvimo prasmę. Bet tai jau dvasinės būsenos lygmuo. O pasaulyje esame gamtos judėjimas ir visa mūsų gyvybė atremta į žemę. Juk gyvi esame tik maisto produktais, ir nuo agrarinės kultūros niekur nepabėgsi, kad ir kiek apsimetinėtume informacinės modernybės subjektais. Todėl kalbėjimas apie tai, kad mums reikia atsisakyti savo autorių, keisti literatūrinį kanoną, išsižadėti savo tradicinės kultūros, yra ne kas kita kaip tik naujųjų laikų skatinamas malonumų ieškojimas, nes malonumo kodas yra permainų geismas. Šis geismas kyla iš nuobodulio, iš persisotinimo. Ir jis yra neužgesinamas, nepasotinamas. Tai kaip viską ryjanti ugnis.
Ramybė ir palaima aptinkama, kaip tame Horacijaus eilėraštyje, tik grįžus „prie židinio namų seno, ir poilsį suradus pataluos lauktą“ (citata iš atminties). Tačiau tokiai ramybei patirti reikia išminties.
Vaikystėje nemėgau lietuvių literatūros, mokykloje ją tiesiog ignoravau. Kam man tie kvaili kaimiečiai su savo karvėmis ir burokų laukais, kam man jų reikia. Aš noriu eiti į pasaulį, kuris toks įdomus, kuriame tiek galimybių. Ir skaitydavau tik užsienio literatūrą, mokyklos bibliotekoje principingai aplenkdamas lietuviškų knygų lentynas. Toks tad buvo mano ribotumas, o iš sąmonės ribotumo kyla ir arogancija, puikybė. Na, tuomet buvau nesubrendėlis, bet dabar matau, kad nesubrendėlių yra daug ir visokio amžiaus bei plauko.
Mane iš tuščios arogancijos išgelbėjo universitetas, lietuvių literatūros dėstytojai, kurie atvėrė akis į mūsų kultūrinį dvasinį paveldą, išmokė skaityti lietuviškas knygas. Tai buvo tarsi antras, dvasinis gimimas, kaip tai suprantama Vedų tradicijoje. Vieną kartą gimsti kaip kūnas, antrą kartą – kaip dvasinis subjektas. Su nuostaba klausiausi jų paskaitų ir kažkaip darėsi vis šviesiau ir šviesiau. Vis geriau buvo būti savo namuose, savo kultūroje, literatūroje.
Literatūra buvo, yra ir bus tų pačių tiesų, vertybių, tos pačios žmogaus prigimties nuolatinis rodymas, kartojimas. Literatūra yra kelias, vedantis prie žmogaus, ir jis neturi pabaigos. Nes žmonija nemirtinga. Ir literatūroje išlieka tik tie kūriniai, kuriuose veriasi nekintamos žmogaus esmės. Tad literatūra yra tarsi ritualas, sakralumo formų kartojimas. Beje, vienodai reikšminga gali būti ir klasika, ir į ją atsiremianti, ją pratęsianti modernioji kūryba.
Klasikų neigimas, kanono griovimas – tai civilizacijos erozija. Kas mes būtume be savo kanono, be savo literatūros, be savo kalbos? Ir literatūrinė kalba yra gyva tiek, kiek ji suaugusi su daiktų pasauliu, kiek joje esama gyvos gamtos.
Kanoniškųjų autorių pripažinimas yra kultūrinio tęstinumo bei stabilumo pagrindas. Graikai remiasi Homeru, tai jų didžiausia šlovė, mes turime savo Homerą – Kristijoną Donelaitį. Žinoma, tiems, kurie supranta, kurie moka skaityti. Kad mokinys pajustų Donelaitį, to nėra ko tikėtis, bet jis turi mokytis jį suprasti, nes jis yra mokinys, o ne pramogų parko lankytojas. Literatūra mokykloje yra mokslas, tai tokia disciplina, kuri ugdo suvokimo gebėjimus ir formuoja vertybes. Klaidinga traktuoti literatūros pamokas kaip malonumų paieškas. Tik rimtų pamokų subrandinta sąmonė gali atrasti literatūros grožį bei patirti skaitymo džiaugsmą.
Bet pats tikriausias skaitymo džiaugsmas pasireiškia tuomet, kai knygoje, žodyje, kalboje atrandi save, kai pasakojimo takelis parveda tave namo.
Gal tikrai vasaros laikas su visomis jo kaitromis padeda išlydyti kasdienybės šlaką ir amžinybe dvelkiančioje šviesoje įžvelgti kažką tokio, kas yra tikra ir šventa, kas yra paslėpta už mūsų kalbos, už žodžių? Kai pajauti žodžio gyvybę, jis gali staiga atverti būties paslaptį, ir tada švystelės tiesos akimirka, tarsi tasai mūsų mąstytojų kontempliuotas švystelėjimas sietuvoje.
Kadaise, Lietuvos modernizacijos laikais, čia buvo sodybų tuštėjimo metas – dėl istorinių aplinkybių ir dėl ekonominės nevilties – o dabar vyksta atvirkščias procesas – sugrįžimo į sodybas metas. Žmonės grįžta į tėvų ir protėvių sodybas, juose prabunda žemės balsas, ir viskas čia darosi tikra, aišku, ramu. O vasaros kaitros išdegina visus mūsų virusus, išlaisvina nuo visos tos informacijos, kuri, anot Oskaro Milašiaus, yra tik šlykštus nusikalstamas triukšmas, vienio dauginimas iki begalybės. Gyvenimas yra šventos vienovės pajauta, o ne informacija ar skaitmeninių technologijų algoritmai.