Justinas Marcinkevičius. Labą vakarą visiems
2011 m. Nr. 4
Paskutinė poeto Justino Marcinkevičiaus kalba, pasakyta 2010 m. lapkričio 23 d. Mokslų akademijos salėje visuomeniniame diskusijų forume „Tauta, piliečiai, valstybė‘‘
Šiandieninio pokalbio organizatoriai suformulavo savo pagrindinį ir, galima tarti, vienareikšmį klausimą: „Ar esame savo valstybės šeimininkai?“ Bet vienareikšmiškai į jį atsakyti sunku. Sunku ne tik mums, bet ir daugeliui demokratinėmis besiskelbiančių valstybių.
Pavyzdžiui, aš tikriausiai labai primityviai suprantu šeimininko teises ir pareigas. Kaimietiškai. Šeimininkas tai yra dažniausiai tėvas – pirmas keldamasis, paskutinis guldamas. Sužiūrėdavo galvijus ir žmones. Priklausomai nuo oro, iš ryto paskirstydavo darbus ir pats dirbdavo: prie stalo raikydavo duoną ar bardavo besiriejančius vaikus, – visą laiką būdavo užimtas.
Tikro šeimininko nėra ir negali būti.
Galvojame apie kolektyvinį šeimininką, apie vieną ar kitą partiją, opoziciją ir poziciją. Bandome įteigti, kad partijos ir yra šeimininkas. Kad jos girdi ir mato, organizuoja ir vadovauja.
Tačiau šiandien Lietuvoje jau nėra kiek reikšmingesnės grupuotės ar sambūrio, kuris tvirtintų, įrodinėtų, teigtų, pats būtų įsitikinęs, kad šalyje viskas gerai, kad esame aprūpinti ir apsirūpinę politinėmis, socialinėmis, kultūrinėmis teisėmis ir, trumpai tariant, žmogiškomis politinėmis vertybėmis. Jeigu ir buvo kas nors šia kryptimi veikiama, kas nors ketinta veikti, tai viską sugriovė, išvartė ir sutrypė nekontroliuojama privatizacija, pusaklė laisvoji rinka ir užgriuvusi krizė, kurioje žmogiškumas, padorumas, teisingumas ir visa kita blaškosi kaip koks benamis šunėkas, taikydamasis bent šį tą nugriebti nuo prekystalio.
Tiesą sakant, šiandien ant to prekystalio jau mažai kas liko. Bet tuo aršesnės kovos dėl likučių. Kaip bebūtų gaila ir graudu, šioje kovoje dalyvauja ir kultūra – savo menais, švietimu ir kitomis formomis ar pavidalais.
Ypač ryškiai matosi pažvelgus į stalą, ant kurio šiuo metu, kaip tik šiuo laiku, raikomas valstybės biudžetas. Ir jau iki pačių pašaknų skaudu ir gėda, kai žiniasklaida ar prokuratūra praneša apie kultūros funkcionierių ir tvarkytojų didesnę ar mažesnę saują, sugriebtą į savo kišenę.
Į savo.
Sakome: yra auditas, kontrolė, galiausiai teismas…
Keista, piliečiai nebijo savo teismo, teismas nebijo savo piliečių.
Tereikia tiktai kultūros. Kultūringai pakišti ir kultūringai, be piktumo, be triukšmo, paimti. Taigi kultūros reikia, ponai!
Reikia kultūros, kai spaudoje skaitai pranešimą apie tai, jog pastaraisiais metais lietuviai emigrantai pervedė į Lietuvą savo artimiesiems du ar tris milijardus. Be triukšmo. pagalvoji, gal gerai, kad yra emigrantai. Jie ženkliai padeda valstybės biudžetui. Tiktai reikėtų šalia šito sugalvoti ir kultūringą būdą, kaip juos nukreipti, pavyzdžiui, į „Sodros“ biudžetą.
O emigrantų skaičius vis didėja. Čia, tame pačiame spaudos leidinyje, pranešama, kad šiemet, pavyzdžiui, išvyko daugiau nei 74 tūkstančiai, oficialiai deklaravę savo išvykimą. O kiek nedeklaruotų? Kultūringai klausiu todėl pats savęs: o kiek mūsų dar liko?
Ir pats išsigąstu. Sunku gąsdintis. Nereikia gąsdinti paties savęs.
Yra dar menininkai, kurie įvairiuose užsieniuose vaidina, groja, dainuoja, šoka, vieną kitą knygelę išleidžia. Honorarą gauna? Gauna. Še jums 21 „pėvėemas“. Tyliai. Kultūringai. Gal tarėsi su mumis? Ne. Mūsų valdžia nesitaria.
Kur dingo Saulėlydžio komisija? Taip dirbo, taip stengėsi, kad valstybės tarnautojų skaičius, užuot sumažėjęs, ėmė ženkliai augti. Valdžia augina save, savo raumenis.
Betgi kodėl nutilo garsusis šūkis „Visi susiveržkime diržus!“? Pensininkai susiveržė. tiksliau sakant, juos suveržė. Valdininkų, tarnautojų armija kultūringai pamiršo tai padaryti.
Esame pastebėję, kad diržą susiveržti labai sunku, nes reikia arba įtraukti savo pilvą, arba kaip kitaip ieškoti priemonių suveržti jį.
Būkime kultūringi ir neverskime žmogaus daryti to, ko anas nemoka padaryti arba yra neįgalus. Be to, jis užimtas valdžia. Jis yra šeimininkas.
„O kas esu aš?!“ – šaukiu.
„Prašom, – girdžiu atsakymą, – ko jūs norite?“
Noriu labai nedaug. bet pirmiausia noriu, kad būtų sustabdytas Gedimino kalno irimas. Iš paskutiniųjų sustabdytas.
Noriu, kad būtų apgintas Donelaičio memorialas Tolminkiemyje.
Noriu, kad lietuvių kalbai būtų išsaugotas, apgintas valstybinės kalbos statusas.
Pradžiai tiek.
Nežinau, kaip jums, o man jau seniai aišku, kad mūsų valstybėje šeimininkai yra tie, kas turi pinigų. Taip yra visame pasaulyje.
Dar sykį pradžiai tiek.
Ačiū jums už dėmesį.