2016 m. Nr. 1 

Toks atsitiktinumas: šitas pastabas „Metams“ apie Sausio tryliktosios pėdsakus savo atmintyje ir dabartyje pradėjau užrašinėti lapkričio tryliktos ryte, nenujausdamas, kad vakare Paryžių ištiks teroro naktis. Galvoje jokių pastabų dar ir nebuvo, tik ketinimai ar valia jas formuluoti. Įsijungiau kompiuterį, parimau prie rašomojo stalo ir žadinau atmintį – vijausi per 25 metus atsitraukusį aną mūsų sausį. Lietuvių liaudies kalendoriuje šitas mėnuo ir kitaip, beje, žaismingai, vadintas. Buvo jis ir ragas, ir pūstis, ir barsukinis, ir meškinis, ir žiemavertis. (Beje, Maidanas Kijeve irgi prasidėjo žiemą.)

Naujausioji Lietuvos istorija įrašė į jį skaičių „13“, ir ne vienas etnofilosofas sausį gal savaip pavadintų. Iš tikrųjų, galėtume vadinti jį Tryliktuoju, Kovų už Nepriklausomybę lūžio, Laisvės, Gynėjų arba Aukos mėnesiu. Bent jau Gynėjų dieną sausyje tikrai turime. Nebūtinai taip liūdnai nusiteikus aną sausį minėti. Toje kruvinoje, dažnai tik raudomis dėl žuvusių ir sužeistųjų įsimintoje, Sausio 13-osios naktyje (!) stengtasi išgyventi, ir dievų padėta: prasiveržė individualios ir tautos gyvenimo jėgos, kurių dabar dažnai pasigendame – jų mums trūksta.

Mano paties prisimintoje Sausio 13-ojoje – nerimo ir lūžio lūkesčio būsenos. Paradoksalu, bet jų sukelta įtampa didėdavo, vos paėjėjus į šalį nuo laužų, kūrenamų prie Parlamento. Dabar pagalvojau, gal verta aptarti, ar jautėmės saugūs aną Sausio naktį? Juk tikrai nesijautėme tokie. Nesvarbu, kur ją leidome, visur tvyrojo grėsmė, visur – ir prie Parlamento, ir prie TV bokšto ar pastato Konarskio gatvėje, ir gatvėse, ir namuose į paširdžius kando baimė. O ji, kaip aiškina psichologai, yra bent trijų rūšių: ir įgimta, ir įgyta (socialinė) ir egzistencinė – asmeniškai vertybinė. Ir kiekviena jų gali būti konstruktyvi (jėgas mobilizuojanti), dekonstruktyvi (didinanti baimę) ir išsprūstanti iš sąmonės kontrolės („laimingi“, baimės ribų nežinantys, bebaimiai). Tad gal Sausio 13-ąją vyko mūšiai ir su sava baime ar baimėmis? Kokios galios susirėmė tą naktį? Ar turėjo išskirtinių, bent politinių, galių pati Sausio tryliktoji?

Su šitais, gal retoriniais, kausimais, daugiau galvoje, o ne ant popieriaus, tegu ir egzistenciniais, bet ne istoriniais politiniais, savo esė vaizdiniais ir sulaukiau lapkričio 13-osios vakaro.

Kas jau gana vėlai tądien ir naktį Paryžiuje nutiko, dar nepamiršome. Šiandien matome, kad panašūs ginkluotos galios – teroro – išpuoliai, deja, kai kam keliantys asociacijų tik su psichopatų elgsena, nutinka ir kitur – Egipte, JAV, Anglijoje, Malyje. „Islamo valstybės“ pranešimuose apie galimų žudynių geografiją jau įvardyta ir Lietuva. (Nesinori net prisiminti F. Dostojevskio: „Tebūne prakeikti visi civilizacijos interesai, net ir pati civilizacija, jeigu dėl jos išsaugojimo būtina nudirti žmonėms odą“.)

Kitą rytą, be abejonės, dar nežinojau viso lapkričio ir tuo labiau gruodžio pasaulinio teroro scenarijų, bet mintys susijaukė, gal net visiškai surizgo. Atidėjau į šalį esė. Reikėjo atokvėpio. Gaudžiau naujausias žinias iš Paryžiaus. Ar bijojau? Sunku pasakyti, reikėtų, kaip sakyta, rūšiuoti tą baimę, matyt, kad ne, tik nerimavau, juk šūviai ir sprogimai, žuvusieji ir sužeistieji – toli, policija namą šturmuoja ne Vilniaus priemiestyje. Bet erdvės nuotoliai ne viską mažina. Kai ką jie ir padidina. Sudeda, susumuoja. Nesu prietaringas, triskaidekafobija nesergu, nežinia, kaip 2015 metų lapkričio 13-ąją vadins Prancūzijos istorikai, tačiau kruvinas velnio tuzinas beveik po 25 metų tapo vienu ne tik Vilniaus, bet ir Paryžiaus veidų. Prie jų, kaip minėta, teroro strategai tuoj prisegs ir naujų savo aukų portretų.

Tad ne kas iš apibrizgusio esė plano beliko. Lyg ir ėmiau gėdytis minčių apie baimę ir panašias asmenines patirtis. Juk kruvina kaip visos žmonijos, taip ir Lietuvos istorija: ir Biblijoje, ir E. Gudavičiaus istorijoje jų pamatai kraujyje skęsta. Dar daugiau. Nesurašyti nei kompiuteryje, nei popieriuje, tik kaip atramos besirikiuojantys neva svarbiausi esė žodžiai – Lietuva, Parlamentas, TV bokštas, LRT rūmai, gynėjai, žuvusieji, laisvė, nepriklausomybė, tiesa ir t. t. – prarado pradines vertes. Banalu. Visi apie jas rašė. O ir kiek jos aktualios šiandien? Ką turėčiau galvoti apie į atmintį ir širdis lietuviams įstrigusį 1991 metų sausį, kai 2015 metų rudenį aplinkui Lietuvą tiek daug smurto, prievartos, galios, kuri kaip ir Sokrato laikais, pretenduoja būti vadinama tarptautiniu / tarpvalstybiniu teisingumu ar net kiekvieno iš mūsų tiesa?

Nebent rastųsi prasmės svarstyti, kokia toji moralinė Sausio 13-osios tiesa ir ko verta politinė jos galia dabarties įvykių akivaizdoje? Juk kojas ir rankas vėl krauju plauname. Mūsų laikų karai, švelniau išsireiškiant – skurdo ir prabangos tarpekliai, juodojo aukso karštligės, tautų migracija ir kitoks terorizmas – keičia valstybių ir tautų, tarpvalstybinių susivienijimų ir politinio saugumo garantų ribas. Jos, ribos, labai suplonėjo, kartais ir kai kur beveik nematomos. Žemėlapiuose jos vis dar nubrėžtos, bet jau nedaug tereiškia. Žalieji žmogeliukai, TV, interneto svetainės, mobilieji telefonai konvencinio karo klasikinius politinius žemėlapius paverčia niekiniais.

Vakarietiškų tradicinių vertybių piramidė trupa, griūva, netgi apvirsta. Gal neprapuolė, bet prie jos neliko sargybos. Ją turėtų eiti dori riteriai, donkichotai, na, tokie moralės filosofai. Bet nematyti jų tarp piliečių. Nei prie Parlamento rūmų. Kai ten susibūrė dienos vargais nepatenkinti bėdžiai, juos guviai išvaikė Madalovo gvardija. Nesakau, kad jau suvis išnyko baltų žyniai, bet retas kuris ir bekūrena laužus, panašius į anuos, prie mūsų Parlamento Sausyje. Svarbesni židiniai butuose ir namuose. Ką pasaulyje šiandien matytų anuomet žuvusiųjų akys? Ar tik medalionuose ant jų tėvų, brolių ir seserų, vyrų ir žmonų, sūnų ir dukrų krūtinių tebenešiojami jų pelenai, ir kada jie beldžiasi į gyvųjų širdis?

Ir vis lyg nieko tinkamo nerašiau, nes vis abejojau, ką ir su kuo sieti. Dabartis ne viską įsileido iš praeities. Ketvirtis amžiaus atitolino kai kurias anuomet reikšmingas moralines ir politines aspiracijas, lemtingas atsikuriant Lietuvos valstybei sugrįžtant prie demokratijos, iš tikrųjų – laisvės. Užaugo ir subrendo karta, gimusi po 1990-ųjų. Jai, o gal ir visiems (ir savaime) mums, rūpi absoliuti dabartis. Visa kita – kam? Kam kelti lietuviškumo (sindromo?) klausimą, romantiniais jausmais vainikuoti politinę tautinės valstybės jėgą – vos ne momentinę, anaiptol ne vienareikšmiškai įvardijamą, personaliai sunkiai nurodomą? Juk taip aistringai ginčijamasi dėl asmeninių nuopelnų atkuriant Lietuvos valstybingumą.

Ir vėl padėjo atsitiktinumas – skaitoma knyga. Būčiau koks literatų karalystės ciesorius, prisakyčiau plunksnos broliams susitikus sveikintis klausiant ne „Kaip laikaisi?“, bet visai dalykiškai: „Ką skaitai?“ Atsakymuose gal išgirsčiau aiškių liudijimų apie pašnekovo dvasinę, o ne vien kūno sveikatą.

O lapkričio pradžioje perskaičiau Jono Mikelinsko esė, publicistikos ir pokalbių rinkinį „Temidė ir Niurnbergo sindromas“. Po Vėlinių, per kurias apsukau net kelis ratus po kapines su neuždegta žvake – gal kipšas ar laumės klaidino, gal Dievas baudė už tai, kad (rasdamas pasiteisinimų) retokai pasimatydavau su šviesaus atminimo kolega, žingsniavau ir vis neradau jo kapo, bet, vos grįžus namo, rašytojo sesuo Paulė (ačiū jai) ir man atsiuntė minėtą knygą.

Nepasakosiu plačiau apie ją – tikrai pilietišką. „Tiesos rašytojui“ (V. Kubilius) tai buvo septintoji publicistikos knyga, tik jau pomirtinė, o tiesa, kaip žinome, ir daugiabriaunė, ir dygliuota, ir skaudi, ir ji dažnai ne tik gimines ar draugus, bet ir valstybes, net civilizacijas, išskiria, dargi supjudo. Ir ši publicisto knyga – puikus pavyzdys tokios dygios tiesos ieškojimo. Ji supriešino autorių ne tik su Tomu Venclova ar Efraimu Zurofu, bet ir Vinstonu Čerčiliu ar Franklinu Ruzveltu.

Tačiau skaitydamas „Temidę ir Niurnbergo sindromą“, daugiau galvojau apie kitą tiesos pusę: juk ji ne tik atskiria, ji ir suvienija, lyg kalvis sukniedija visa, kas atskira, priešinga, kas atrodo visiškai nesutaikoma. Ji – lemties siunčiama visų priešų taikintoja. Ir kaip mediacija ji nėra šuolis atgal ar pirmyn. Tai ji dabartį įterpia į istorinę ir galimą tikrovę – ateitį. Juk gyvenimas neprasideda šiandien, jis šaknijasi ir tęsiasi, yra stipresnis už diskusijų apie jį fragmentus.

Dar (nebe pirmąsyk) supratau, kad ginamas tiesas J. Mikelinskas visada stengiasi paprastai argumentuoti, dėl to lieka tikras dėl savo padarytų išvadų. Niurnbergo teisėjų (kaip karo nugalėtojų) sukeltą ir iki mūsų dienų tebesitęsiančią tarptautinę neteisybę, XX a. antrosios pusės valstybių realias ir potencialias galias jis mato plačiuose istoriniuose kontekstuose, tad ir naujausią kosmopolitinę („globalią“) lietuvių orientaciją, o ypač „mentalinę transformaciją“, jis aiškino kaip Niurnbergo teismo procese įteisintą „nugalėtojo moralę ir dvejopus standartus“. Niurnbergas, jo akimis, tebesitęsia. Dabarties rūpesčiams – tautiškumui, patriotiškumui, pilietiškumui, kaip ir baisingajai holokausto patirčiai, publicistas randa loginių atramų platesniuose – tautinės kultūros, tautinės valstybės nepriklausomybės, lietuvių kalbos ir literatūros išsaugojimo / išlikimo – Europos kontekstuose.

Galima nesutikti su J. Mikelinsku išvadomis, bet ne su jo metodu, kurio autoriai – Aristotelis, kiti logikos ir istorijos filosofijos grandai. Neturiu ir aš kitokio (bent kiek geresnio) kelio šios esė mintims: jeigu jau pagalvojau apie menamas ir tikras grėsmes sau ir Lietuvai, jų keliamą nerimą ar net baimę, tenka kuo plačiau atsimerkti ir atverti istorijai ir moralės / politikos filosofijai kambario langus. Savo namų, tautos namų, valstybės pastato. Vardan jų verta ir ką nors jausti, ir galvoti, ir veikti.

Tiktai – kada ir kaip? Ar pajautus kokių politinių galių (tarkim Sausio 13-osios) jėgą, tuoj intuityviai veikti, o vėliau galvoti, kas protingai ar kvailai padaryta, ar atvirkščiai – skirti bent akimirką apsispręsti? Susigaudyti savyje ir pasaulyje, įvardyti svarbiausius reiškinius ir jau nepamiršti, ką ir kaip vadiname. Štai, šiandien gal ne per drąsu Lietuvos vardu grūmoti Rusijai, Europai, Amerikai, pasauliui? Nejaučiant savo politinių galių ir egzistencinių baimių ribų. Bet Rusijos diplomatinis korpusas gal tik kikena į kumštį ar visai viešai ir įžūliai juokiasi: tik pažiūrėkit, kokia ta Lietuva – nesavarankiška, nykštukė, valstybė, ji tik JAV ir ES sančapansa. Ji negali turėti savos politikos ir politinės galios. Tad ko į ją žiūrėti, kam jos klausytis? Ką ji tegali? Ar iš tikrųjų negali?

Taip, vis dar esama didelių / mažų valstybių geopolitinio galių žemėlapio. Jis nesutampa su magnetinių Žemės linijų lauko vaizdu. Visų pirma, jis keičiasi. Antra, jis potencialus, o ne absoliutus. Absoliutaus („ metafizinio“) imperinio blogio, pavyzdžiui, bolševizmo ar nacizmo, laikas, laimei, istoriškai ribotas. , o „mažosios“ valstybės ne visada pasmerktos dingti (irgi laimė) milžinių nasruose. Ir ne vien žemės (gamtos) gelmių ar demografiniai turtai, bet ir tautos gebėjimas dirbti ir sąžiningai – dorai – uždirbti (turėti pakankamai pelno), sustiprina net pačios mažiausios valstybės politines galias.

Platono, Aristotelio, Makiavelio, Ruso ar Kanto svajones apie valstybių junginį, kuris apsaugotų visus nuo karo, bando įgyvendinti šiandieniai politiniai valstybių aljansai. Jų sėkmė negali būti šimtaprocentinė, bet negali ji būti ir didelė, kol šių procesų / projektų vadovai (valstybių ir jų aljansų lyderiai) visų politinio gyvenimo smulkmenų nesusieja su realia (o santykinai ir amžina) asmenų ir jų suskurtų institucijų interesų pusiausvyra. Per mažos, o juo labiau ir suplyšusios, antklodės tampymas į skirtingas puses valstybių junginio politikoje visiškai netinka. Štai, politinė, ekonominė, karinė mūsų valstybės galia, Lietuvai įstojus į ES ir NATO, jos suverenumas (kylantis, kaip teigia Konstitucija, tik iš Tautos) galėjo ir sumažėti (jį suvaržo politikos žaidimo bendros taisyklės), bet turėjo ir padidėti (jeigu suvaržymus pranoksta santykinai padidėję valstybės galių siekti tikslų ir rasti tam priemonių resursai). Bet ar taip nutiko? „Briuselio kopūstų“ kritikai dažnai yra teisūs, kai ES mato perdėtą centralizaciją / federalizaciją, deja, susidurdami su paviršutiniškai savo tikslus ir uždavinius suvokiančiais ir, deja, lyg robotais veikiančiais ES ar JT funkcionieriais, – jie nebepastebi ir savo kritikos fragmentiškumo, o svarbiausia, išplauna iš savo pozicijų etinius jų pamatus. Tad nelieka ir tikrai teisinių, nelieka, galima sakyti, nieko švento. Politinė galia ima nesibodėti teroro. Laikiniems, dažniausiai net ne valstybių, o visai nedidelių žmonių grupių interesams ginti pasitelkiamos visos kokios tik įmanomos, galios, jų vis per maža, tada prasimanomos juodosios jų kaupimo ir veikimo technologijos.

Šiandienis teroras tarsi kitoks, jam, atrodo, netinka klasikinis jos apibrėžimas, seniai kapuose ilsisi visi nečiajevai. Be to, jis egzistuoja tarsi šalia tautų ir valstybių. Dusyk pakartoju „tarsi“, nes kaip besistengtume atriboti Dostojevskio laikų ir šiandienį terorą, nepavyktų nutraukti visų juos jungiančių šaknų. Kaip besistengtume džihadistus, tuos šiandienius nečiajevus, varyti iš valstybių, jų sąsajos, ar net tapatybės akivaizdžios. Galime Islamo valstybės (IS) nevadinti valstybe, abejoti, ar ne tinkamesni kiti – ISIS / ISIL – vardai, pagaliau vartoti (pasak Prancūzijos prezidento F. Olando) tik dajiš (Daesh) sąvoką, bet nepaneigsi, kad terorizmu vadinamų darinių politinė galia radosi kaip kitų – neįvykusių / sunykusių – smurtaujančių valstybių ir milžiniškos turtinės bei kitokios nelygybės padarinys. (Pavyzdžiui, publicistas Tomas Piketis suskaičiavo: 10 proc. turtingiausių Artimųjų Rytų gyventojų tenka daugiau kaip 60 proc. visų šalies pajamų, o 1 proc. turtingiausių gyventojų – daugiau kaip 25 proc. pajamų. ) Šios atstojamosios, kaip savo nacionalinės ir tarpnacionalinės politikos pėdsako, negali užginčyti net labiausiai išsivysčiusios pasaulio šalys.

Atsidūrus tarsi veidrodžių kambaryje, labai komplikuojasi „kova“ su „priešais“. Ar tai ne „visi prieš visus“? Politinėje filosofijoje būtų ne naujas svarstymų motyvas.

Šiandien didžiosios valstybės po jų susidūrimų su teroru prisiekia keršyti. JAV tokią priesaiką priėmė, ištikus jas 2001 m. Rugsėjo 11-ajai (Barakas Obama pakartojo ją visai neseniai, po žudynių Kalifornijoje), Prancūzija – po 2015 m. Lapkričio 13-osios, Rusija – po 2015–jų Spalio 15 ir 24-osios. Jos telkiasi kitų valstybių pagalbą, formuoja koalicijas, duoda įsakymus ginkluotosioms pajėgoms. 1991 metų Sausio 13-oji Lietuvos valstybę užklupo nesukaupusią potencialių galios resursų. Per laidotuves prie žuvusiųjų karstų negirdėjau priesaikos valstybės vardu atkeršyti, nubausti kaltuosius. Vyravo sielvartas, gyvenimo tragedijos sukeltas katarsis – aiškiau, skaidriau buvo matyti, kas vyksta, kokia yra valstybės dabarties drama: nesutvirtėjusi valstybė, iš esmės neatsikračiusi okupacinių SSSR galios būdų, šaukiasi viso pasaulio pagalbos.

Taigi devintasis XX a. dešimtmetis baigėsi, bet pasaulis tebebuvo padalintas į dvi valstybių galių zonas (pasinaudosiu J. Mikelinsko metafora) pagal Niurnbergą ar Jaltą. Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų sindromas jau paveiktas šaltojo karo nugalėtojų ir perestrojkos SSSR, tačiau tebeskaldo Europą ir dalį Azijos. Ruzvelto įpėdinis, 41–sis JAV prezidentas Džordžas H. Bušas, nors nepripažįsta Molotovo–Ribentropo pakto teisėtumo, tačiau tebėra užburtas (ir paveikiamas) Gorbačiovo valdomų teritorijų, sovietinės žmonių masės ir karinės technikos. Nugalėtojų sindromas daug kartų galingesnis už LDK tapatybę praradusią, jau modernią tapatybę (iš kitų valstybių pralaimėjimų, iš jų įvairiausių teritorinių nuostolių ir nerealizuotų politinių ambicijų) tebeformuojančią Lietuvos Respubliką. Po 50 metų pertraukos vėl galynėtis su puikiai treniruotomis valstybėmis? Tai tiek pat rizikinga, kaip ir mėgėjui boksininkui išeiti į ringą su pasaulio bokso čempionato favoritais. Politinėje arenoje toks žingsnis labiau panašus į gladiatorių kautynes nei į Temidės žadamą mediaciją. Spartiečių posakis „Su skydu ar ant skydo“ gerai nusako galimas Sausio 13-osios alternatyvas.

Niurnbergo sindromas prieš tautinės lietuvių valstybės sindromą? Be to, užkrėstą holokausto sielvartais? Be abejonės. Tačiau ar vadintini sindromu šiandieniai tautinės valstybės statuso klausimai? Jeigu vadinsime sindromu, tai ar kalbame apie ligą, kurią būtina gydyti, ar tik apie ypatingus politinės realybės ženklus?

Manau, kad tik apie keistus ir daug kuo ypatingus ženklus. 1991 metų Sausis ne vien Lietuvoje tikrino, ar dar gyva ir kiek dar galinga Europoje (ir pasaulyje) moderni, jau porą amžių ištvėrusi, tautinė valstybės forma, ko ji verta besimainančių imperinių konglomeratų istoriniame kelyje, tirpstančių jų ledkalnių naujame susidūrime?

Daug kam atrodo, kad net po 25 metų neturime vienareikšmio atsakymo. Ypač ilgiau nenuginčytino. Gruzija partrenkta, ji negali visu balsu atsakyti. Ukraina springsta krauju. Net ir šiandien niekur nėra nedingusi grėsmė Lietuvai (kaip ir kitoms Rytų / Vidurio Europos tautinėms valstybėms) būti „suvienytai“ su Rusijos Federacija po vienokia ar kitokia jos imperijos vėliava.

Be abejonės, bet kurios, net laikinos, geros permainos stiprina Europos / pasaulio kaip namų jausmą, tačiau saugumo garantijos, kurias įgijome arba kuriomis pasidalijome su aljansų dalyviais, nėra šimtaprocentinės. O netgi ir mažiausia tikimybė pralaimėti gali apversti didelį ir sunkų nepriklausomybės vežimą. Tad atsigręžę į Sausio 13-osios naktį liepsnojančius prie Parlamento laužus, galime pasidžiaugti ir savo drąsa, ir savo baimėmis. Manau, jų akivaizdoje nekilo klausimas, kodėl galimas ne tik Nečiajevas, bet ir nečiajevai. Pastarųjų tiesiog nebuvo prie laužų. Didelės grėsmės gimdė tiek vieną, tiek kitą. Maskvos mums anomis dienomis klijuojamą pažyminį „nacionalistai“ (arba „nacionalizmas“) labai nuoširdžiai taisėme į „tautininkai“ („tautiškumas“). Jau 1990-ųjų sausį šį skirtumą (mūsų akimis) bandėme išaiškinti į Lietuvą atvykusiam Gorbačiovui. Jis visus panašius žodžius vertė į vieną daiktą ir vadino nacionalistinio separatizmo klystkeliu. Manau, jis iki šių dienų nesuprato, kad atgimstančios (atkuriamos) tautinės lietuvių valstybės idėja maitino LPS ir jam prijaučiančius. Netgi Lietuvos duobkasiais anksčiau vadintus komunistus. Ir aną istorinę naktį ne taip buvo svarbu, kad toji tautos kaip modernios XX a. valstybės vertybinio pamato idėja kai kuriose šalyse buvo diskredituota, o į jos vietą taikėsi nauja valstybės kaip tautų lydymo krosnies ar bet laužo idėja.

Prie Parlamento kūrentų laužų šviesos nemačiau kitų Europos valstybių vėliavų, kai kas šnekėjo rusiškai, lenkiškai, tuteišiškai, net angliškai, bet negirdėjau nė vieno nepagarbaus žodžio apie lietuvių tautos istoriją, kalbą, papročius. Sakysime, man tiesiog pasisekė, kiti tylėjo, arba man taip pasitaikė – stoviniuodamas ir pereidamas nuo vieno laužo iki kito, neužtikau nei jedinstvininkų, nei omonininkų, jų ten tiesiog neturėjo būti ir nebuvo, o LKP ant SSKP platformos buvo jau bekylanti ir pagaliau – po vidunakčio – nuo žemės pakilo į eterį. Bet ir juos išgirdus, net pridėjus prie jų šarvuočių ir tankų gaudimą ar šūvių triukšmą, jų – mažuma. Tai nereiškia, kad Lietuvos laisvės bylai tą nąktį neturėjo įtakos kitos tautos, valstybės, jų piliečiai ir lyderiai. Anaiptol. Lietuva jų šaukėsi ir jų balsų laukė. Ačiū tiems, kurie atsiliepė.

Neramino baimės, bent kiek guodė 1991-ųjų Sausio 13-ąją sergstinčiuosius Lietuvos Parlamentą? Tik iš dalies, nes buvo akivaizdu, kad stipresniojo galia tebėra teisė iš savų pozicijų ginti savo interesą. Taip pat buvo aišku, kad tai galiai priešintis pajėgia tik tokia pat, tegu ir silpnesniojo, galia ir jo tikslas. Galių, arba jų sukeltų įtampų, skirtumas turėjo išsilyginti ir virsti silpnesniojo persvara. Manau, Parlamento sargyba šiuos įtampos svyravimus jautė savo kūnais. Susikibusių rankomis pirštai sakė vieni kitiems: „Mes nemiegam, mes budim“. Didelių politinių krizių valandas gal ir galima palyginti su piliečių nemiga. O nemigo naktimis, anot Hegelio, skraido ir ūbauja Minervos pelėda. Deja, rytui išaušus, filosofinis būdravimas, toks svarbus ir anoje prieštaringoje politinėje tikrovėje – Sausio 13-osios naktį, apslopo, jeigu ne suvis pradingo, ryte, jau užgriūvant baimingoms vis naujų politinių rūpesčių rūpestėlių bangoms, paliauta ar net nepradėta gilintis, kaip sakyta, į amžiną atskiro ir bendro sąsają, jų ypatingą vienovę kaip vertybę, be kurios nelieka nei vieno, nei antro.

Nors Sausio 13-ąją buvo nugalėta, taigi laimėjo silpnesniojo jėga, gūdi naktis su savo grėsmingais šnabždesiais tarsi tęsėsi. Juk toks akivaizdus konfliktas tarp SSRS ( kaip ir kitų didžiųjų šalių) tarptautinės teisės interpretacijų ir Lietuvos – iš tautos valios ir LR tęstinumo kylančios teisės –argumentų. SSRS siekė savų tikslų ir vienašališkai tebesprendė, kiek (mažai) teverti Lietuvos, vėl tampančios valstybe, tikslai ar interesai. Įsakė pats M. Gorbačiovas, ar jis tik sutiko / leido kam kitam pažadinti Vilniuje karinį miestelį, nebuvo svarbiausias dalykas. SSSR tebeturėjo savo rankose teritorinį administracinį, ekonominį ir politinį svertą, kuriais galėjo ir pažeisti, ir netgi visai sunaikinti nacionalinius Lietuvos interesus, iš naujo kylantį jos suverenumą. Sovietinė ideologija, ilgus metus tarnavusi, anot Z. Bzežinskio, ir kaip puikus bet kurių valstybės galių pakaitalas, aną naktį Lietuvoje kaip ir neveikė. Visiems – ekonominiams, teisiniams, administraciniams – bolševizmo legionams reikėjo pastiprinimo. Smurto. Tam tą naktį sužvangėjo ir tankai.

Platesniame politinių jėgų raidos kontekste svarbus pats Lietuvos, kaip valstybės, besipriešinančios stipresniojo teisei ir brutaliai SSSR jėgai, galių šaltinis. Jis sietinas su daug kuo, dažniausiai – su tarptautine geopolitine situacija, SSSR ekonomikos griūtimi, politine ir ideologine bolševizmo krize. Tai tiesa, bet ši tiesa nėra pilna ir skaidri, kol ji – be lietuviškosios savo pusės. LPS, šimtatūkstantinės sueigos, laisva spauda, akivaizdžiai buvo nacionalinis, tautinis, sulydytas su geriausiais tokių galių priedais – tikėjimu (ne vien katalikų) ir etika. Jie Sausio 13-ąją dalyvavo labai viešai, kaip maldos balsu ir tylomis, kaip stovėsena ar ėjimas ten, kur kiekvienas pats pasirenka ir privalo stovėti arba nueiti. Pridurkim, kad visa ta dvasinė jėga buvo sukaupta ir dalijama kaip artefaktai – dainos, giesmės, eilės, plakatai, vėliavos, paveikslai (kartais piešiami čia pat – gatvėse ir aikštėse).

Dar sykį pagerbkime savo dėmesiu romėnų išminties, protingo kariavimo, amatų, verpimo ir audimo, meno ir mokslų deivę Minervą. Dar geriau – lietuvių verpėjėlę, audėjėlę ir siuvėjėlę Laimą. Man regis, abi jos panašiai išaiškintų: nebuvo aną naktį kito, ir nereikėjo Lietuvai svarbesnio politinės galios šaltinio, išskyrus tą, kurį išsaugojome per amžius, neišmainėme į kitoniškus, o tik išmintingai papildėme. Tai – visa, ko Lietuvos tautos ir asmenys / piliečiai nebuvo įvykdę kaip savo priedermę tais amžiais ar dešimtmečiais, kuriuos kitos Europos valstybės į savo istoriją įrašė kaip modernios tautinės valstybės metą.

Ir šito motyvo negalima išleisti iš akių, kai svarstome šiandien atviros („globalios“) Lietuvos klausimus. Keistai man nuskamba pernelyg griežta (netgi nepagarbi, kartais – pikta) tautininkų ar jiems artimesnių politinių partijų programų kritika. (Nekalbu apie pavienius jų atstovus, klystančius, kaip ir visi, žmones.) Arba – niekuo nepamatuota, ciniška panieka kalbininkams, rašytojams, istorikams, geografams, kultūros filosofams, visiems, kurie primena, ką turime branginti ir saugoti. Ypač dvasinį tautinį paveldą, šiandien modernų, bet tebegyvą. Ir svarstau: kodėl taip greitai pamiršome, kas stiprino, gelbėjo, padėjo išgyventi Sausio 13-ąją? Europos Sąjungai stiprėti talka neturėtų tapti tautinės valstybės pamatų ardymu, nes pati ES gimė ir augo (-a) ant tų pamatų, nes nieko išmintingesnio už modernią (tai yra sukaupusią istorinę politinę patirtį) tautinę valstybę niekieno nėra pasiūlyta. Gal bus, tik kol kas aš to nežinau.

Tereikia vos kiek nusigręžti nuo jos pamatinių vertybių, ir jau per pirmas sutemas aplink skraidys ne Minervos pelėda, ne mūsiškės Laimos siųstos gerosios laumės, o pasaulinių karų nugalėtojų temidės. Jų daug, bet visos jos panašios, ypač jų balsai, raginantys paklusti vakarykščiam arba jau ir šiandieniam stipresniojo pasaulyje žodžiui ir juo įvardijamai teisei, įstatymui, likimui. Niurnbergo sindromą reikėtų būtinai gydyti, ne žolelėmis, operuoti jį, o Lietuvos piliečiams metas pagaliau paliauti būgštavus to, kad jie vis dar serga tautinės valstybės sindromu. Kodėl tokio būgštavimo girdžiu iš politologų, istorijos filosofų, matau net aukščiausiuose LR valdžios sluoksniuose? Nejau jie pamiršo Mikalojaus Daukšos „Postilės“ šventus žodžius apie lietuviškumo vertę, gal nėra perskaitę Lietuvos (čia ne korektūros klaida, taip rašau – Lietuvos) poetų, prozininkų ir dramaturgų, bent geriausių, veikalų? Nėra klausę mūsų kompozitorių sukurtos muzikos, nėra bandę aprėpti sunkiai beaprėpiamo viso meno pasaulio?

Jeigu ką ir pamiršome, jeigu ko ir neperskaitėme, turime istorinį testą – Sausio Tryliktąją, kuriai tik 25-eri. Jos dar nepamiršome, apie ją tėvai savo vaikams dar kiek papasakoja. Tegu ji ir pasibeldžia į širdį, kuri suabejoja, iš kur ir mūsų laikais kyla politinė mažesniojo / silpnesniojo pasaulyje jėga, ir kodėl jai kartais vienai arba susivienijus su kitomis, lemta atsilaikyti ir prieš pasaulines negandas, net tokias, kurių vardas – legionas, o trumpai kalbant – iš kultūros pelenų atgimstančius, bet pasmerktus, nečiajevus. Revoliucionierius be vardo, tautybės ir – valstybės.

2015 m. Nr. 3

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui – 25

Ar yra tokia? Manau, kad yra. Jos būta visados, net iki Kovo 11-osios, radosi (vis reikšmingesnės) ir po antrojo Lietuvos Respublikos gimtadienio, kurį kasmet paminime – švenčiame. Manau, simboliškai svarbu: viešai prisiminti, kad lietuviams būtina išsaugoti savo tautą, ir, jei tai gali padaryti tik tautinė jų valstybė (o aš nematau kito būdo), tai jai būtinas teisinės santvarkos pagrindas – Konstitucija, sava vykdomoji ir teisminė valdžia.

Bet šventiniai mintijimai paprastai išsiskiria (ir dažnai nuvilia) aukštąja retorika. Per Nepriklausomybės atkūrimo sukaktį taip ir maga sau ir kitiems ką nors gražesnio ir visuotinesnio pasakyti. Atrodo, esame to verti: jau net ketvirtį amžiaus išlikome prie geopolitinio ugnikalnio kraterio – kol kas nei sudegėme, nei nuskendome karštoje Pasaulio politikos lavoje. Kai gretimų šalių politologai Lietuvą pašaipiai vadina „limitrofine“ valstybe, galime įsižeisti, bet galime ramiai prisiminti, kad žymus lietuvių filosofas Stasys Šalkauskis (labai prasmingai) šį žodį vartojo mūsų geografinei padėčiai ir istorinei kultūrinei vietai apibūdinti. Ir pagal jį galime cinikams atsikirsti: tiek „dideliems“, tiek „mažiems“ galioja tas pats pasaulio tautų politinės ir kultūrinės santarvės dėsnis. Aišku, ši (dėsnio) idėja labai trapi. Bet ir alternatyvos ji neturi. Privalome kasdien siekti tos santarvės. Ypač kai jau esame įsukti į atsinaujinantį pasaulinį karą, ir Apokalipsės laikrodis (esama ir tokio) tepalikęs mums gal kelias minutes. Ypač kai (gal ne visi) pasitikrinome: kol žudoma ir mirštama ne tavo kieme, kažkodėl nesuvoki, kaip tai tragiška. Tragedija visada mūsų gimtinėje, namuose.

Taigi jau dvidešimt penkerius vieni daugiau, kiti mažiau rūpinomės ne tik savimi, bet ir valstybe, kurios politinis statusas toks pat, kaip ir tų, kurios (šiandien) modernių tautų ir valstybių pasaulyje vaidina kur kas svarbesnį vaidmenį, daro Lietuvai didesnį poveikį, nei jinai – joms. Man tai panašu į stebuklą. Jo akivaizdoje daug nuodėmių politikams dera atleisti, bet ir jų, kaip kiekvieno mūsų, atsakomybė šimteriopai didėja. Tad, be jokių abejonių, ir ši sukaktis – labai tinkama proga lyginti svajones su tikrove, išgyventi dėl reikalo tikslinti, gal ir keisti pernelyg utopinius planus, apgailėti, kad ne viskas, ką surašėme ir pasitvirtinome kaip pagrindinį šalies įstatymą, šiandien yra gyvenimo norma, pripažinti, kad sunku eiti tautinės valstybės internacionalizacijos link, kai virš „neprotingo nacionalizmo“ (nors tu ką) neiškyla nei teisė, nei dora.

Taigi gal mums tebetrūksta pilietinės visuomenės ar tikros atstovaujamosios demokratijos, bet reikia suvokti ir tai, kad labai pasikeitė politikos turinys: jis nėra tik piliečių išsirinktų Prezidento ir Seimo narių, jų sudarytos Vyriausybės, partijų vykdoma šalies vidaus ir užsienio politika. Gilioji politika dabar – beveik nematoma, dažniausiai – kaukėta arba pasislėpusi už tolimų nuo politikos dalykų. Aišku, kalbu ne tik apie Lietuvą, kuri (vykusiai ar ne itin) prisideda prie tarptautinės politikos.

Ne tik karas, bet ir didžioji politika šiandien yra „hibridinė“, „difuzinė“, „teroristinė“, visokia – „postmoderni“. Ji neįtikėtinai daugiaveidė. Gali užsukti pas tave kaip giminaitė, mokytoja, kolegė, darbdavė, mylimoji, apgavikė, plėšikė, netgi šventoji – Jėzaus Kristaus, Mahometo, Budos, Praamžiaus pasiuntinė. Ir mūsų susitikimas su ja yra kitoks, tik jo pradžia – tradicinė, nesikeičia nuo ankstyviausių valstybės laikų: piliečiui skauda, ką ir jo valstybei skauda.

Kad ir kaip bandytum atsiriboti nuo viešųjų reikalų, koks šiaudinis pilietis tebūtum, visada rasi už ką valdžiai pagrūmoti ar vienas sau pamurmėti, bent špygą kišenėje Lietuvos priešams parodyti.

Tad ir nenoriu tik džiūgauti, gražių proginių žodžių kalbėti. Nes nesu patenkintas (konkrečiais) politikais, ypač jų (ne)kompetentingumu, dar labiau – jų (ne)etine laikysena, kuri šakojasi į teisinius, ekonominius ir kokius tik begaliu įsivaizduoti postmodernius, niekaip aiškiai neapibrėžiamus piliečių ir jų valstybės karus (visų prieš visus?). Tas karas juk virsta socialine nelygybe, net skurdu. Ir tik liūdžiu, matydamas, kokią milžinišką, brangią, gal trigubai per didelę valstybės tarnautojų armiją turiu išlaikyti kaip mokesčių mokėtojas.

Bet pripažįstu „viešųjų reikalų“ pasidalijimą tarp piliečių ir jo pliusus. Tik matau, kad lyg šviežio oro trūksta laisvų ir garbingų žmonių, o mūsų demokratija vis dar per jauna ir per silpna, kad apsigintų nuo oligarchijos ar plutokratijos – visaip gali būti pavadinta netobula mūsų politinė valdžia ir jos formos. Jaudinuosi, kaip sakyta, matydamas, kokia trapi tebėra tradicinių ir labai modernių geopolitinių jėgų išbandoma mūsų nepriklausomybė. Tik apmaudu, kad krikščioniškoji etika, kuria remiasi didesnė piliečių dalis ar jas bent kaip politines vertybes deklaruoja viena iš dviejų populiariausių partijų, nesuderina (nesusieja) šios etikos su pilietiniu tautiniu auklėjimu. Ir kai sužinai, kad amerikiečiai iš mūsų valstybės politikų (valdininkų?) galėjo nusipirkti (už milijonus dolerių!) teisę statyti kalėjimą, aptemsta akyse. Ar apie Lietuvą šiuo atveju kalbame?

Štai ir nesusilaikiau – ėmiau gražbyliauti, o juk žadėjau likti arčiau kasdienybės. Ir šiandienės, ir anų, Kovo 11-osios, laikų. Pamėginsiu sugretinti jas, asmeninių pavyzdžių rasti.

Tai, ką šiandien paprastai veikiu, sunku vadinti piliečio gyvenimu, nors ryte manęs, matyt, kaip ir visų, tebelaukia pilietiški reikalai. Į rinkiminę apylinkę einu ne kasdien, net ne kasmet. Ar tariasi su manimi išrinktieji į valdžią piliečiai? Nebent per sociologus ar kitus tarpininkus. Jie viską išmano patys. Ar pats beldžiuosi į valdžios duris ir siūlausi jai patalkinti? Ketinu, bet asmeniniai įsipareigojimai svarbesni. Iš tikrųjų kaip pilietis atrodau nekaip. (Džiaugiuosi, bent žiniasklaidoje išvydęs aktyvesnių kolegų – Vytautą Rubavičių, Liudviką Jakimavičių, Jaroslavą Melniką, Marką Zingerį… Neilgas būtų ir pilnas sąrašas.)

Pirmiausia rūpi pragyventi – būstas, maistas ir vaistai. Diena juk pusryčiais prasideda. Ne tik savo paties, štai, žmonai sveikatos per maža, reikia kažką pagaminti, anūkai kažkodėl nelinkę pusryčiauti, tad imiesi juos raginti, kviesti prie stalo, o vėluojančius ir nuveži iki mokyklos. Paskui – „kontaktinės“ (paskaitų) valandos universitete, studentų, kolegų ir savi tekstai (straipsniai, pranešimai, recenzijos) redakcijoms, leidykloms. Paroda, koncertas, spektaklis, jei tik laiko, jėgų (sveikatos) ir pinigų užtenka. Retėja pietūs ar vakarienė su bičiuliais. Jau nesiveržiu į viešus intelektualų pokalbius, nebent atsakau į žurnalistų klausimus, padedu pristatyti patikusią knygą.

Nors kasdienybėje „pilietinės“ politikos maža, tačiau ji įsibrauna į sąmonę ir pasąmonę iš savo, paralelinio, kelio, dažniausiai – per žiniasklaidą. Na, klausausi žinių iš Lietuvos ir pasaulio, bet nervinuosi – paveikti jų negaliu, tik interpretuoti. Etikos, teisės, žinių pasaulis per internetą stebuklingai mažytis – viską jame ir matai, ir girdi. Virtuali pasaulio kasdienybė, aišku, užliūliuoja tariamu savo paties saugumu, bet ne tik. Užtenka žvilgtelėti Ukrainos pusėn, ir toji didelė, tikrai ne limitrofinė, tik vis dar nevalstybė pribloškia karo už nepriklausomybę (politikos) žiaurumu. Šis toks klaikus, kad negali rasti jam žodžių, nelieka vietos abstraktiems klausimams, kodėl kariaujama dėl nepriklausomybės ar laisvės. Tik pagalvoji: bėgti nuo jos, laisvės, – tai nedaryti, ką tą akimirką privalai padaryti. Gal nedaug – privalai kurį laiką ištverti, išbūti, išgyventi.

Bet tie kasdieniški (pasauliniai) įsipareigojimai tokie skirtingi… Gali užsimerkti, kad nematytum, ką ir kaip žudo Islamo valstybės kariai, gali verkti, girdėdamas, kad pasauliui tylint Ukrainoje miršta kūdikis, motina, tėvas, brolis, sesuo. Gali kviesti sėsti prie derybų stalo Kaire, Minske ar Berlyne. Gali iš paukščio (lėktuvo) skrydžio filmuoti su žeme sulygintą, sudegintą Donecko oro uostą. Ir jis primins abstrakčią ekspresinę Jacksono Pollocko drobę, bet po ta „drobe“ (iš tikrųjų – po griuvėsiais ir pelenais) matai kiborgus, kurie kiekvieną valandą, minutę, netgi sekundę turi apsiginti nuo sviedinių skeveldrų, nuo mirties. Jų kasdienybė – jų pačių gyvybės siūlas, vienintelis jų turtas, labai plonytis, beveik neįžiūrimas, bet ant jo ir laikosi jų kasdienis pasipriešinimas priklausomybei.

Grįžkim į 1990-uosius Lietuvoje. Kada skelbėm savo, jau visos Lietuvos, Nepriklausomybę.

Ar ne panašus, irgi ne vieno piliečio, o visos valstybės gyvybės siūlas buvo ir 1990 metų Kovo 11-oji? Puoselėtas, verptas daugybės nepriklausomybei pasiaukojusių politikų ir partizanų, iš dalies – net ir prisitaikiusiųjų prie okupacijos tikrovės. („Nebijokime žodžio – „prisitaikymas“, – 1993-iaisiais rašė Albertas Zalatorius, – jis ne prastesnis negu „kova“¹.) Nujaučiu, kad yra daugiau negu aš, gal net viską apie tą išskirtinę dieną žinančiųjų, bet ir jiems sunku būtų pasakyti, kieno, kada ir kur tas Lietuvos politinės gyvybės siūlas galutinai buvo suverptas – sustiprėjo.

Kodėl – Kovo 11-ąją?

Anuomečiai politikai juk svarstė įvairius Nepriklausomybės Akto variantus. Vienas jų – skelbti ją (nepriklausomybę) jau Vasario 16-ąją. Nebūtinai pagal kalendorių (Sąjūdžio iškelti kandidatai dar nebuvo laimėję AT deputatų mandatų). Pirmosios Lietuvos Respublikos paskutinysis užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys siūlė tiesiog deklaruoti Vasario 16-osios Akto tęstinumą. Diskusijos virė vos ne iki paskutinės valandos. Deputatus apsispręsti paskatino daugybė politinių kontekstų, išaiškėjusių Kovo 11-osios išvakarėse ir jai jau auštant. Politinė kasdienybė buvo paprasta ir tuo pat metu – nepaprasta. Išlaukti, neprasnausti istorinio momento. Laiku pasprukti iš imperijos, – kol ji dar ne(su)valgė savos perestroikos vaikų.

Nebuvau salėje, kur tai įvyko, juk nebuvau žymus politikas-deputatas. Bet jau iš vakaro nujaučiau kažką įvyksiant. (Vienas kitas deputatas ir su manimi dalijosi ne viešu planu.) Ir man galimas Aktas buvo ne mažiau svarbus negu tiems, kurie posėdžių salėje spręs šį klausimą balsuodami ir pasirašydami nutarimą. Svarbus dėl daugumos, o gal net visų kasdienių darbų, kuriuos įsipareigojau dirbti dar 1988 metų gegužės 28 d., kai, Alfonsui Maldoniui atsistatydinus, buvau išrinktas tuometės, dar tarybmečio Rašytojų sąjungos valdybos pirmininku. Po keleto dienų (birželio 3-iąją) radosi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, ir jau tą patį mėnesį jos ir Rašytojų sąjungos atstovai pradėjo bendrą darbą, kuris vedė Kovo 11-osios link. Didelis rašytojų būrys aktyviai veikė Sąjūdyje, ir tai tapo stipria parama pertvarkant Rašytojų sąjungos gyvenimą. Beje, anuometinis rašytojų prestižas (dabar – sunkiai įsivaizduojamas) buvo lemtinga atrama ir Sąjūdžio pirmeiviams.

Neturėjau tada laisvų nei dienų, nei valandų. Parašiau galybę pranešimų, viešų kalbų, teisės dokumentų projektų, esė, o savos prozos rankraščių neatsiverčiau iki 1994 metų pabaigos. Tiek užtruko mano kasdieniai įsipareigojimai kolegoms rašytojams. Ir ne tik jiems. Sunku ir neįmanoma atskirti, kas anuomet rūpėjo rašytojams, o kas – visai Lietuvai. Drąsiai sakau – jie buvo tapatūs. Man asmeniškai tam kasdieniam darbui visada trūko laiko, neužteko jėgų, tad ir į galvą neatėjo ieškoti kitokių „mandatų“ – Sąjūdžio Seimo ar Aukščiausiosios Tarybos. Galbūt tas kasdienio darbo krūvis aiškiau tapo matomas jau po Kovo 11-osios, kai teko labai daug talkinti rengiant Kultūros nuostatų, Labdaros ir paramos, Autorių teisių, Meno kūrėjų ir jų organizacijų įstatymų projektus, dalyvauti juos pristatant ir priimant Seime. Tai buvo, galima sakyti, didžioji politika, kurios patirtis man buvo ir nauja, ir reikšminga.

Tačiau iš tikrųjų tos naujos politikos galimybių ir konkrečių darbų griūtis užgriuvo nuo pat pirmosios pirmininkavimo Rašytojų sąjungoje dienos. Bandžiau įgyvendinti savąją rašytojų bendruomenės viziją. Buvau brendęs mažose, sakyčiau, vienalytėse ir gana draugiškose literatūrinėse bendrijose (Eržvilko vidurinės mokyklos ir Kauno politechnikos instituto literatų sambūriuose, Kauno jaunųjų rašytojų sekcijoje, LRS Kauno skyriuje), todėl labai pasiklioviau iš literatų profesionalių interesų kylančių, jų tarpasmeninių ryšių verte ir galia. Man, dideliam idealistui, atrodė, kad politizuotą, ideologizuotą, formaliai funkcionuojančią (jau anuomet būrusią per šimtą dvidešimt narių) Rašytojų sąjungos struktūrą galima transformuoti į kitokią, kūrybišką bendruomenę ir demokratišką, tautinei valstybei atstovaujančią profesinę kūrybinę draugiją. Pavyzdžių mačiau XX a. Švedijoje ir Vokietijoje, o pirmiausia – tarpukario Lietuvoje.

Ne man pačiam spręsti, kaip sekėsi. Buvo visaip. Naivios buvo mano mintys apie skirtingų kartų ir ypač – skirtingų politinių pažiūrų santalką, siekiant su Sąjūdžiu tų pačių tikslų. Sąjūdis (dabar aiškiau matyti) taip pat buvo išbandomas ne tik kilnių tikslų, dorų motyvų ir taurių charakterių. Taip, taurus taurėja per kančias, bet politinė, socialinė ir netgi fizinė kančia gimdo ir ką kita. Nepasitikėjimo, priešiškumo, politinio dalijimosi į savus ir ne savus kibirkščių pažirdavo ir mitinguose, ir per įvairius suvažiavimus. Tačiau gal ne viskas nepasisekė, ne visada nepavyko. Juk ne vienas viską dariau, o tik pasitardamas, kartu su „komanda“. Joje (pasikeisdami) pabuvo Vytautas Bubnys, Petras Bražėnas, Petras Dirgėla, Sigitas Geda, Romas Gudaitis, Mykolas Karčiauskas, Valentinas Sventickas, Algimantas Zurba. Ir daugelis kitų kolegų nuoširdžiai talkino. Didelė paspirtis buvo visa LRS valdyba. Kartu sekėsi tartis beveik su visais rašytojais ir mobilizuoti juos svarbiausiems siekiams. Buvo daug patriotinio solidarumo, skirtingų asmenybių ypatingo sutelktumo, kai tai prisimenu, mane užgauna istorikų, net žymių politikų, kurie irgi viską matė savo akimis, abejonės dėl išties labai svarbaus mūsų rašytojų ir jų bendrijos vaidmens Lietuvos Nepriklausomybės byloje.

Ir jau 1989 m. birželio 7 d. neeiliniame suvažiavime pasitvirtinome naujus savo bendrijos įstatus, pripažinome pirmtakų ir (jau) savus klystkelius, paskelbėme LRS (anuometinėje Teisingumo ministerijoje įteisinome!) nepriklausomybę nuo Maskvos. Iš tikrųjų viskas vyko ilgiau. Iki pat vėlyvo rudens, gal net iki 1990 metų Kovo 11-osios truko realios „skyrybos“.

Bet jos įvyko. Nukalant teisiškai lygiaverčių bendrijų bendradarbiavimo sutarties punktus, derantis dėl kiekvieno žodžio juose, Vorovskio gatvėje nuolat apmaudaujant ir grasant dėl mūsų „separatizmo“, iš karto taikant „sankcijas“ pripratusiems naudotis Litfondo patogumais, tad tikrai ne visiems plojant Sirvydo (anuomet – Rašytojų) gatvėje, bet ir mirtinai nesikivirčijant, o sutariant dėl demokratinių mūsų bendrijos gyvavimo pamatų. Iškilo didelis naujos kasdienybės iššūkis – laisvo pasaulio pojūtis, laisva kūryba, pagaliau – laisvė vieniems patiems tvarkyti savo bendrijos ekonominius pagrindus, išgyventi be valstybės dotacijų. Įvairi laisvė, įvairi jos kaina. Tačiau dar reikėjo sulaukti Lietuvos nepriklausomybės. Ir Sąjūdžio, ir Aukščiausiosios Tarybos, ir visos Lietuvos, pavadinkim – skaitytojų, žingsnių valstybės nepriklausomybės de jure link.

Akivaizdu, jeigu nebūtų išaušusi 1990 m. Kovo 11-oji, nebūtų iki galo įgyvendinti ir kitokios mūsų Rašytojų sąjungos esaties – jos pirmieji nepriklausomybės (nuo Maskvos, cenzūros ir pan.) – siekiai. Anuometinėje Lietuvoje nebuvo jos piliečio, kurio gyvenimas tą dieną nebūtų pasikeitęs. Tuo ši diena tikrai išskirtinė, galime sakyti – istorinė, bet, prisiminus ją ir su ja sietinus aukštuosius Lietuvos Respublikos laisvės imperatyvus, man, kaip piliečiui, kažkodėl svarbesni paprasti Nepriklausomybės reikalai, kuriuos ir šiandien asmeniškai dar norėčiau išspręsti, neuždėdamas prisiimtos atsakomybės naštos ant kito pečių. Kiekvienam juk – sava našta.

1 Zalatorius A. Literatūra ir laisvė. – Vilnius: Baltos lankos, 1998. – P. 102.