literatūros žurnalas

Požiūriai

Regimantas Dima. Kiek Lietuvos yra Lenkijos maršale

2020 m. Nr. 5–6

Kiekvienas padorus lietuvis, atsitiktinai praeidamas pro pagrindinį Rasų kapinių įėjimą, apsižvalgęs krūpteli. Lenkija Vilniaus viduryje. Lenkiškai kalbančių turistų autobusai, marios raudonos ir baltos spalvų vėliavėlių ant motinos ir sūnaus širdies kapo.

Sūnus – tai garsios žemaičių bajorų giminės atstovės Bilevičiūtės ir žemaičių bajoro Pilsudskio atžala. Juzefas Pilsudskis. Keturios J. Pilsudskio prosenelių kartos vien žemaičiai. Išdalintasis į dalis Rasose ir Vavelyje – šunsnukis, svajotojas ir maršalas. Nelygu, iš kurios tautos pusės pažiūrėsi.

Dabar aš įsivelsiu į šunų pjautynes. Pielavos atbukusiu lobziku lietuviai, baisėsis komendanto nesusvietnu pažeminimu ir lenkai. Tebūnie, koks vyro gyvenimas be mūšių.

O aš nieko nenoriu tvirtinti, tik lengvai pralėksiu per daugiabriaunės asmenybės biografijos dėmes. Tos dėmės išdavikiškai lietuviškos. Jokių išvadų nesiūlysiu. Tiesiog sudėsiu lietuviškus biografijos taškus.

Giminės pavardė kilusi nuo Pilsūdos dvaro prie Skaudvilės Žemaitijoje. Anksčiau ši giminė vadinta Giniotais ar Ginvildais. Pilsudskiai giminiavosi su Bilevičiais, Butleriais, kunigaikščiais Puzynomis, kunigaikščiais Palubinskiais, Kaunackiais, Michailovskiais. Karinis gebėjimas ginti akcentuojamas šioje pavardėje nuo seno.

Visų pirma mažųjų Juzefo (arba Ziuko) bei Bronislovo Pilsudskio – šie abu broliai iš daugiavaikės Pilsudskių familijos buvo labai artimi – vaikystės herojus buvo 1863 metų sukilėlis, vienas tų retų iš valstiečių kilusių sukilimo vadų – Adomas Bitė, arba Bitis. Apie Bitės būrį vaikams pasakojo jų auklė, Žemaitijos bajoraitė Stefanija Lipman. Stefanija pati dalyvavo Kražių manifestacijoje, buvo aktyvi 1863 metų sukilimo dalyvė. Žemaičių bajorų, ypač smulkiųjų, lietuviškumas ir gebėjimas kalbėti lietuviškai yra žinomas. Tiesiog iš tų pačių 1863 metų sukilimo gyvų liudininkų prisiminkime Žemaitę, moterį su skarele nuo vieno lito banknoto bei bajoraitę iš to paties krašto.

Abu broliai, Bronislovas ir Ziukas, net buvo sugalvoję mokytis lietuvių kalbos. Bet neilgam. Bronislovas liko visą gyvenimą mažųjų tautų tyrinėtoju ir saugotoju. Net Pilsudskių giminės palikuonių gal daugiau yra Japonijoje nei Europoje. Bronislovo tai etnografiniai darbai darbeliai. Buvo jis vedęs ainę iš mažos tautelės Tolimuosiuose Rytuose. Juzefas pasirinko kitą – lenko socialisto revoliucionieriaus kelią.

Ziukas mokėsi Vilniaus, kur jie vėliau persikėlė iš Zalavo dėl šeimos finansinių problemų, gimnazijoje. Vilniaus gimnazija skamba ne ypač solidžiai, tačiau ta gimnazija veikė buvusio šlovingojo Vilniaus universiteto patalpose, apipintose legendinių filomatų ir filaretų istorijomis. Vilnius tada surakino amžiams jaunuolio sielą ir nepaleido iki gyvenimo pabaigos. Kai jau buvo pakankamai garsus ir uždirbdavo daugiau, nei jam reikia, maršalas dalį pinigų pervesdavo Vilniaus Stepono Batoro universiteto rėmimo fondui. Lyg gėles pirmai meilei.

Cituoju 1922 metų kalbą: „Brangus mylimas Vilniau, tave sostine padarė – reikia tai atvirai pasakyti – ne lenkiška ranka, bet didžios pastangos lietuvių tautos, kada ji grūmėsi rūsčioje ir didžioje kovoje su visu ja supančiu pasauliu, neišskiriant nė Lenkijos.“

J. Pilsudskio moterys irgi jį siejo su Lietuva. Pirmoji jo žmona, piękna pani, gražioji ponia, buvo iš Vilniaus. Kartu su Marijos ranka gavo ilgus priešiškumo ir neapykantos metus. Faktiškai visą vėlesnę Lenkijos politiką lėmė tas gražiosios ponios pasirinkimas. Gražiausios lenkų revoliucinio pogrindžio ponios rankos taip pat aistringai, kaip mūsų žemaitis geidęs Dmovskis vėliau tapo Lenkijos nacionalistų – endekų vadovu. Tris dešimtmečius kaišiojo kaip galėjo pagalius į ratus sėkmingesniam meilėje žemaičiui.

Marija Koplevska-Pilsudska palaidota Rasų kapinėse, aukščiau Vilniaus burmistro Adomo Pilsudskio bei paties Juzefo širdies, ant kalnelio, nuo kurio visus prižiūri. Ji iki mirties nesusitaikė, kad Juzefas pamilo kitą, ir Marijos Pilsudskos paminkle didžiulėmis raidėmis iškalta – žmona. Pažiūrėkite Rasose tą jos aršų pareiškimą.

Dar vienas ryškus akcentas – Marijos ir Juzefo vestuvių pokylis vyko Trakų pilies saloje. Savo būsima politine didybe įsitikinęs Juzefas svarbiam gyvenimo įvykiui švęsti pasirinko labai simbolinę vietą.

Kita mūsų šauniojo herojaus meilės istorija irgi vyko Lietuvoje. Nors šiaip visos Lenkijos maršalo meilės istorijos vyko Lietuvoje. Gal tik pirmoji, dar Sibiro tremtyje užgimusi meilė buvo menkai susijusi su Lietuva.

Bet apie meiles mes rašysime tvarkingai, iš eilės. Ne taip, kaip atsitikdavo meilės maršalo gyvenime – netvarkingai, aistringai ir netikėtai. Ir tragiškai baigdavosi.

Taigi trečioji (na, variantų dar yra, bet mes juk apie dideles) prasidėjo nuo prisipažinimo meilėje daug jaunesnei revoliucionierei Aleksandrai, ruošiantis plėšti banką Kijeve.

O tikrasis jųdviejų medaus mėnuo prasidėjo Bezdonių miškuose. Jie važinėjo vežimaičiu aplink Bezdonių geležinkelio stotį, su chronometru rankoje skaičiavo visus atsitraukimo kelių po plėšimo variantus. Ir… Taip, toks buvo jų medaus mėnuo.

Vyras ėjo į mirtį mirtininkų kovotojų būrio priekyje. Šansų likti gyvam buvo daugiau, nei žūti. Bent jau kaip liudijo jo kovinės grupės patirtis, šansų išgyventi buvo tiek pat, kiek gauti kulką. J. Pilsudskis jautė begalinę moralinę skolą savo partijos kovinės grupės vyrams. Jis tiek jų pasiuntė į mirtį, o pats dar nė karto nedalyvavo kovinėje akcijoje. Tad šį kartą tai turėjo įvykti. Pats vadas eis į mūšį.

Tačiau. Šarvuoto vagono apiplėšimas ir dingimas su didžiausia carinės Rusijos istorijoje pavogta pinigų suma buvo suplanuotas stulbinamai sėkmingai. Be rimtų revoliucionierių nuostolių ir tik su vienu sužeistu kazoku iš kitos pusės. Pats Ziukas pasirodė tiesiog neįtikėtinai. Pirmą kartą uostydamas paraką įstengė vien savo įtaiga – na, ir keliais stipriais rusiškais keiksmažodžiais – priversti iš vidaus užsirakinusį kazoką atidaryti šarvuoto vagono su pinigais duris. Įsivaizduojate, kokia galinga J. Pilsudskio vidinė jėga? O juk bombų, kuriomis būtų galėjęs išsprogdinti duris, jau neturėjo. Blefavo kaip paskutinis kortų šuleris.

Aš gal kvailai parašysiu, bet už kiekvieno didžio vyro poelgio rasi moterį. Tai už garsiojo Bezdonių traukinio apiplėšimo stovi Aleksandra. Daugelį vyrų moterys per medaus mėnesį įkvepia žygiams. Bet naujoji Juzefo meilė Aleksandra įkvėpė istoriniam traukinio apiplėšimui. Aš labai suprantu Juzefą.

Vėliau buvo mūšis dėl Varšuvos. Tas stebuklingai laimėtas mūšis dar gyvą J. Pilsudskį amžiams įkėlė į Vavelį.

Tačiau buvo ir karo baisumų. Puslaukiniai G. Gajaus bolševikai skerdė paimtus į nelaisvę lenkus kaip gyvulius. Lenkai, apakinti bolševikų žiaurumų, išsiaiškino visus dalinius, kurie žudė karo belaisvius, ir lygiai taip pat neėmė belaisvių iš G. Gajaus divizijos.

Ir kokia likimo ironija – sovietiniame Vilniuje, kur pilna lenkų, pabrėžtinai pavadinta G. Gajaus vardu didelė gatvė.

Bolševikai – tai ne lietuviai. Lenkijos kariuomenės įsakymuose kariaujant su lietuviais ypač pabrėžiamas geras elgesys su mumis, suklaidintais broliais. Maža ką sugalvos kokie įsikarščiavę nesusipratėliai nuo G. Gajaus bolševikų skerdynių laikų. Nors pačių lietuvių vyrai ano karo kareivių atsiminimuose iš lenkų nelaisvės grįždavo gerokai išbadėję. Bet grįždavo.

J. Pilsudskio planuotoje federacijoje Lietuvos kantonas buvo išskirtas su sostine Vilniumi. Kaip vienas pagrindinių politinės sąjungos elementų. Naujoji valstybė išsikerotų kaip buvusi Abiejų Tautų Respublika – nuo jūros iki jūros. Tvirta amžina užkarda Rusijos imperializmui. Ir Vokietijos… Atsišaukimas visoms tautoms, užėmus Vilnių, parašytas meiliai lietuviams, puikia lietuvių kalba, ir beveik atsišaukimo nuoširdumu patikėtum, jei nežinotum, kaip klastingai J. Pilsudskio potvarkiu buvo sulaužyta Suvalkų sutartis.

Bet toliau – į Kauną – lenkų armija nėjo. Sustabdė ir ryžtinga nauja lietuvių kariuomenė, ir pats maršalas neturėjo labai toli siekiančių planų jėga pasmaugti Kauno Lietuvos. Jam reikėjo tik Vilniaus, kaip pagrindinės derybinės kortos viliojant lietuvius į federaciją ir, žinant komendanto sentimentus Vilniui, truputį asmeniškai sau…

Žemaičių mafija. Buvo ir tokios mafijos ar lietuviškos gaujos Lenkijoje požymių. Pilsudskių giminė Žemaitijoje garsėjo kaip garbinga giminė ir kitų žemaičių bajorų giminių palikuonys noriai bendradarbiavo su J. Pilsudskiu. Štai Stanislovas Vitkevičius (nuo Pašiaušės) aktyviai propagavo J. Pilsudskio idėjas Lenkijos inteligentijos sluoksniuose, kai anas iš raudonojo pusbandičio (dalis lenkų taip galvojo apie Bezdonių plėšiką) bandė tapti visos Lenkijos atkūrėju.

O pats maršalas į Lenkijos prezidentus pasiūlė Gabrielių Narutavičių (nuo Alsėdžių). Ir lenkai išsirinko jį prezidentu. G. Narutavičius, būsimas Lenkijos prezidentas, su lietuvių delegacija Europoje diskutuodavo lietuviškai. O kaip galėjo būti kitaip, jei jaunuosius Narutavičius auklėjo pats Laurynas Ivinskis. Yra liudijimų, kad net ir J. Pilsudskis yra kalbinęs vaikus lietuviškai. Kitas Narutavičius, Lenkijos prezidento brolis Stasys, buvo mūsų Vasario 16-osios Akto signataras. Labai gražu, ar ne! Bet kam Lenkijoje tai rūpėjo – jei maršalas pasiūlė prezidentu žemaitį, tai taip ir bus. Tiesa, lenkų nacionalistų endekų žudikas vos po kelių prezidentavimo dienų nužudė Lenkijos prezidentą žemaitį…

Taigi bajorai iš Žemaitijos veikė lyg nedidelė mafijėlė, lenkai pasakytų – litewska banda.

Kai J. Pilsudskis visai suseno ir tapo prieštaravimų nepakenčiančiu irzliu seniu, tai kartais pašūkaudavo, kad įves, praleidžiame lenkiškus keiksmažodžius, lietuvišką tvarką tame gyvatyne. Ir apie lenkų tautą kartais taip pasakydavo, kad aplinkiniai suprasdavo – maršalas visiškai kitos tautos žmogus. Aišku, kiek utriruoju, bet J. Pilsudskis saugojo šiokį tokį atstumą nuo lenkų tautos. Save pavadindavo lietuviu ar net užsispyrusiu lietuviu. Maršalas kartais pakalbėdavo apie lenkus lyg sklendžiantis virš blogų žmonių angelas, lietuviškos kilmės.

Paskutinioji maršalo meilė ištiko jį Druskininkuose. Dvejopa gal. Viena – tai daktarė Eugenija Levicka, kurios idėjomis pagrįstas parkas veikia iki šiol lietuviškuosiuose Druskininkuose. O kita – seniokiška meilė, kai pasirėmęs lazdele rymai sau ant suoliuko vienas. Ir prisimeni, prisimeni. O kitame Nemuno krante priešais – Lietuva. Aš, jau žinantis senių godas, beveik įsivaizduoju, kaip paskutinių metų rožinį varstė J. Pilsudskis: kodėl lietuviai nėjo su manimi, kodėl Lenkija, kurią atkūriau, tokia nesimpatiška, kodėl neatkūriau Abiejų Tautų Respublikos, kodėl nepribaigiau Lenino 1918 metais, kai galėjau? Kodėl? Kodėl? Gyvenimui baigiantis atsimeni turėtas galimybes ir skaudžias nepadarymo nuodėmes.

Na, gal ir ne taip galvojo Lenkijos kūrėjas. Bet aš tiesiog norėjau priminti lietuviškus jo biografijos akcentus arba ryšius su Lietuva. Mes, jo labai nuskriausti, nematome ir nenorime matyti, kiek daug sąlyčio taškų su Lietuva turėjo šis vienas didžiųjų XX amžiaus istorijos personažų. Dabar jau, iš istorinės perspektyvos, galime sau leisti kiek švelnesnį požiūrį ir truputį ramiau svarstyti apie jo ryšius su Lietuva.

Nesmerkite manęs, broliai lietuviai, už nedidelį ekskursą į J. Pilsudskio lietuviškumą.

Šunsnukis, bet juk savas. Ir Lenkija vėl tampa – kaip buvo per amžių amžius – pagrindine kovos sąjungininke. Privalome ieškoti tokių sąlyčio taškų.

Regimantas Dima. Du apsakymai

2021 m. Nr. 3 / Aš Artūro reikalą stebėjau iš šono. Viską supratau, kas vyksta. Bet velniai žino, kaip kabo mano kiaušai, gal todėl beveik visada tyliu. Šiaip aš vyras, tvarkau savo gyvenimą, tiesiog laikas toks. Bachūrų dar daug.

Regimantas Dima. Dviratis aliuminio rėmu

2020 m. Nr. 3 / Policija, teismai, baudos, advokatai – ūmai atitoko Končius. Treji arba ketveri metai tampymosi po teismus. Jis tą jau žinojo. Tūkstančiai pinigų velniop.

Regimantas Tamošaitis. Filotopinės Arvydo Šliogerio pasijos

2020 m. Nr. 2

Sunku ką nors ypatingo papasakoti apie Arvydą Šliogerį (1944–2019): nors vienaip ar kitaip su juo bendrauta daug metų, bet atmintyje viskas išsilydę, neprisimenu kokių nors išskirtinių, įspūdingų įvykių. A. Šliogeris tiesiog buvo mano gyvenimo dalis, mano sąmoningosios būties komponentas. Taip esmingai įaugęs į sąmonę, kad net ir dabar, kai jo nebėra, jis tebegyvena mano asmenyje kaip nepakeičiama savasties dalis, iki šiol yra tarsi gyvas. Ir nepasakyčiau, kad seniau labai jį garbinau, žavėjausi ar kaip nors adoravau. Visiškai ne, retsykiais net ironiškai žiūrėdavau į jo filosofavimo stilių, vengdavau su juo kalbėtis kokiomis nors intelektualiomis temomis, nes jo išmintis ir aistringas polemizavimo būdas mane trikdydavo, sujaukdavo, sudirgindavo. Tokie dideli autoritetai tegul gyvena patys sau, savo pačių susikurtose aukštumose, man ten nejauku, sakydavau sau.

Bet A. Šliogeris apskritai lieka įsimintinas ne kokiais valios veiksmais, jis yra charizmatiškas mąstytojas, jis ryškus kaip charakteris, kaip unikali asmenybė, žaižaruojančio temperamento intelektualas (tikriausiai šito žodžio jis nekentė, turėjo tokią tarsi iš romantinio mentaliteto kylančią alergiją visam kam, kas intelektualu, protinga, apoloniška). Tačiau jo asmenyje buvo galima įžvelgti ir savotiškų, kaip man atrodo, bipoliškumo požymių: kartais diskusijose jis būdavo nepaprastai karštas, kibirkščiuojantis, deginantis, o kartais – visiškai ramus, geranoriškas, tolerantiškas, atlaidžiai besišypsantis. Užsirūkydavome kur nors koridoriuje po diskusijos ir su šypsena aptarinėdavome šį bei tą apie mažus gyvenimo dalykus. Tarkim, kad, jo nuomone, žvejyba plūdine meškere yra prasčiokų reikalas, štai jis visuomet renkasi tik spiningą. Tai neva aristokratiškas, sportinių įgūdžių reikalaująs menas – mėtyti spiningą ir stebėti gelmėje blizgės blyksnių trajektorijas. Tai beveik filosofija, tas būties blyksnio laukimas filotopiniame gimtojo Nevėžio lauke. Nors man, kaip prasčiokui, artimesnė buvo nejudrios plūdės kontempliacija, jogiškoji ekagrata, sąmonės sutelktumo pratybos, bet su blizgės filosofija nesiginčydavau. Kaip ir dėl filosofinių pažiūrų nesukdavau galvos, nes nuo A. Šliogerio filosofavimo tiesiog pavargdavau.

Kadaise Filosofijos ir sociologijos institute, kažkokiame moksliniame posėdyje, kuriame ir man teko dalyvauti, buvo svarstoma A. Šliogerio knyga, dabar jau nebeprisimenu kuri. Regis, Romanas Plečkaitis, o ir kai kurie kiti posėdžio dalyviai laikėsi nuomonės, kad ši knyga – ne mokslinė monografija, bet tiesiog eseistika. Ji, be abejo, įspūdingai parašyta, didžiai giliamintiška, puikios iškalbos, bet vis tiek – eseistika. Nes nėra būtinojo aparato, citavimo indekso, kontekstų, struktūros. Neva tai tiesiog kūryba, o ne mokslas. A. Šliogeris buvo supykęs, tiesiog įsiutęs, galbūt ir todėl, kad filosofijos fariziejų kaltinimai buvo teisingi: režimas yra režimas, anot tautologiškos vieno diktatoriaus ištarmės. Mokslas turi būti moksliškas, o kaip jį kitaip atpažinsi kaip mokslą be visų jo scholastinių atributų?

Tada gal pirmą kartą rimtai susimąsčiau, po posėdžio vaikštinėdamas po Žvėryną, o ką mes ten veikiame, tame Saltoniškių gatvės rūme, tokie vaikščiojantys citavimo indeksai su vardais bei laipsniais, ir kas iš tikrųjų yra filosofija, filosofavimas, mąstymas. Įdomu, kaip skambėtų tokios akreditacijos: filosofijos mokslų daktaras Platonas? Arba habilituotas daktaras Aristotelis? Šitie filosofinio žaidimo steigėjai – kokie jų raštų citavimo indeksai? Na, jie yra mitiniai pirmapradžiai, bet galbūt lietuvių dirvoje toks mitinis minties herojus ir yra A. Šliogeris? Na, Romanas Bytautas, Stasys Šalkauskis, Antanas Maceina ir kiti – jie tiesiog europietiški mąstytojai, rašę lietuviškai, bet A. Šliogeris yra lietuviškosios filotopinės dirvos pirmapradis steigėjas, purentojas.

Man gyvos minties pavyzdys buvo kaip tik A. Šliogeris, o ne garbieji akademiniai autoritetai, kvėpavę veik scholastinio akademizmo dulkėmis… Mąstytojų yra vienetai, cituotojų – daug. A. Šliogerio mintys juk kilo iš tų pačių šaltinių, kaip ir akademinių jo kolegų, bet jos buvo ne retransliuojamos kaip geležiniai filosofinio diskurso argumentai, o pulsavo gyvybe, kurią joms suteikė filosofavimo aistra. Sakyčiau, A. Šliogeris filosofijos diskurse dalyvavo aistringai, todėl jo mąstymas buvo gyvas, autentiškas, nepaprastai asmeniškas, individualus, kai tuo tarpu daugelio kitų filosofavimas buvo kažkoks anonimiškas, depersonalizuotas, todėl nepaveikus. Na, ne vien A. Šliogeriu gyva lietuvių filosofijos tradicija, turime ir ypatingos svarbos disciplinuotų mūsų mąstytojų veikalų, bet ši mano apologija dabar ne apie juos.

Taigi normaliose filosofų diskusijose būna kolegialus sutarimas, konsensuso ieškojimas, bendro tiesos vardiklio, tačiau ten, kur dalyvaudavo A. Šliogeris, būdavo ir pykčio, ir dantų griežimo. Minties dalgis kirsdavo į dogmos akmenį, ir kibirkštys žirdavo. Žinoma, ne visuomet taip būdavo, bet būdavo.

Vėliau su profesoriumi dažnokai susitikdavome „Metų“ redakcijoje, kai rengdavau pokalbius įvairiomis literatūros, kultūros ir visuomenės gyvenimo temomis. Sugalvojęs kokią prasmingesnę temą, susijusią su egzistenciniais ar ontologiniais klausimais, būtinai kviesdavau ir A. Šliogerį į pagalbą, taip pat jo pasaulėjautai artimus disputantus – pirmiausia Vytautą Rubavičių ir Viktoriją Daujotytę. Profesorius suteikė ypatingos prasmės bei gelmės tokioms diskusijoms, publikuotoms „Metuose“, kaip „Autoritetai ir žvaigždės“ (2007, Nr. 3), „Menininkas kaip kultūros herojus ir kankinys“ (2007, Nr. 8–9), „Rašytojas ir tikėjimas“ (2007, Nr. 12), „Namai ir benamystė literatūroje“ (2008, Nr. 6), „Kalbos pabaiga?“ (2009, Nr. 3).

Redaguodamas tuos įrašus pastebėjau, kad polemiškumo kaitra, sklindanti iš A. Šliogerio asmenybės, įelektrina tuos pokalbius, kad žurnalo puslapiuose jie yra gyvi, įtraukiantys skaitytoją, todėl tekste siekdavau išsaugoti šnekamosios kalbos intonacijas, kurios pokalbių idėjoms suteikdavo ugnies ir perteikdavo minties aistrą. Savo „šventu įniršiu“ profesorius aptariamą temą paversdavo tiesiog mūsų egzistenciniu rūpesčiu, uždegdavo visus dėl jos jaudintis, sielvartauti ir panašiai reaguoti, tie pokalbiai būdavo tiesiog savos rūšies intelektualinės pasijos, sielos aistros.

Iki šiol matau vaizdą, kaip sėdi A. Šliogeris „Metų“ redakcijoje po O. Milašiaus portretu (toks amžinybės atributas mūsų kabinete) ir mosikuodamas rankomis bei švarko skvernais energingai įrodinėja kažkokią šventą žmogiškumo tiesą, sarkastiškomis metaforomis puldamas įsivaizduojamus anoniminius hominidus, ateinančius į žmogiškumo lauką per technologinę civilizaciją bei informacinę kultūrą, ir kadangi šitie žmonijos priešai iš esmės yra virtualūs, tad jie nesunaikinami, nemirštantys, negirdintys gyvo žmogaus argumentų, todėl profesoriaus įniršis neturi galo, jis auga ir auga, ir auga, jo kaltinamoji kalba liejasi gal net pusvalandį, o mes tik klausomės pašiurpę, lyg regėdami Senojo Testamento pranašą, jausdami priartėjusios apokalipsės dvelksmą, nedrįsdami nė kvėptelėti, tik vienas V. Rubavičius desperatiškai bando įsiterpti į profesoriaus kalbėjimo srautą – ir mykdamas žodį, ir judindamas rankomis, bet yra nubraukiamas vienu profesoriaus mostu: „Palauk! Leisk ir man pasakyti!“, nors sakytojas čia ir dabar ir yra tik jis vienas pats, kovojantis su savo visa persmelkiančiais priešais, vienišas riteris, tarytum Ričardo Gavelio herojus, kuris irgi didvyriškai kaunasi su abstrakčiomis totalitarizmo šmėklomis, proto fantomais, kosminiais kanukais bei visokiomis metafizinio blogio išperomis…

Taip, įspūdingos buvo tos dienos, tie pokalbiai redakcijoje… Ir toks buvo profesoriaus dialektinis, galbūt sokratiškasis ginčo metodas: pirmiausia tarsi pagal seną romantinę schemą yra susikuriamas pasaulinio blogio vaizdinys, tada konstatuojama žmogiškojo pasaulio ir visos filotopinės kultūros degradacija, toliau yra atrandamas to plinkančio blogio, savotiško resident Evil, agentas – išpuikęs Protas ir technologijomis tampanti metafizika, o tada jau puolami ir kritikuojami to švento gyvybės pasaulio mirimo proceso vykdytojai, kurie tarsi koks virusas – profesoriaus vaizduotėje – yra įsiterpę visur, o ypač politikoje, valdžioje bei informacinėse sistemose. Ir kaip vienišiausias idealistas, kaip taurusis Don Kichotas į kovą su technologiniais malūnais stoja A. Šliogeris, apsiginklavęs tik savo žodžiu, jis puola tuos virtualybės malūnus, tuos anoniminius civilizacijos fantomus, savo aštraus žodžio ietimi pataikydamas vis į tuštumą, nes virtualumas neturi kūno, jis nėra bulvė, todėl vis labiau niršdamas ir vis labiau stiprindamas smogiamąją, retorinę savo žodžio galią. Tokia yra stilistinė A. Šliogerio raštų ypatybė: emocinė ekspresinė amplifikacija, destruktyvios, puolamosios žodžio jėgos auginimas. Ir šioje srityje, gyvosios kalbos lauke, A. Šliogeris yra neprilygstamas talentas, kaip beprotiška Vincento van Gogho aistra tapyboje, kaip Broniaus Radzevičiaus egzistencinis kalbos aštrumas ir kaip visa kita, kas į kultūrą stipriu fontanu trykšta iš pačios žmogiškosios būties gelmės.

Dėl šios priežasties – filosofavimo pasijomis – vėliau ėmiau privengti jo knygų, kadangi jų įkarštis indukcijos principu sužadindavo kažkokį nerimą bei pyktį viduje, sukeldavo vidinį dvasios chaosą. Taip, sakydavau patyliukais, esate visiškai teisus, profesoriau, daiktas yra tikras, idėja yra tuščia, protas yra tuščios ir nevaisingos dykros, ir tikrai sutinku, kad kėdė, ant kurios sėdžiu, iš tikrųjų yra transcendentiška, man nesuvokiama, nes žiūriu į ją instrumentiškai, kaip į kėdę man, o ne kaip į daiktą sau, nesuvokdamas jos kaip daikto savaime, o tai reiškia, nesusivokdamas ir savyje. Bet man taip patinka, nes taip gyventi yra žmogiška. Man patinka mano neprotingumas, nes per protingumą man atsiveria tik būties dykros, idėjų tuštuma be jokios žmogiškos prasmės. Protas yra tautologijos liga, ir tikrai Immanuelio Kanto įtarimas yra prasmingas: sudėję tris ir du penketo sąvokoje negauname jokio naujo žinojimo, tik tuos pačius du ir tris, kuriuos irgi saviem galime redukuoti į niekį. Kaip sakė vizionierius O. Milašius, pažinimas yra šlykštus vienio dauginimas iki begalybės, tai yra nuopuolis, vienovės praradimas, ir panašiu keliu juda ir A. Šliogerio mintis. „Melancholijos žaltvykslėse“ sakoma, kad vyriškas protavimas esąs tuščias sielos nerštas, tai ir yra kultūra, niekio dauginimas. Tikra yra ne idėjos, o gyvybės substancija.

Taip, A. Šliogeris gynė gyvybės lauką, reabilitavo daikto tikrumą, jis sukilo prieš visą akademinę scholastiką ir, kaip ir jo bendramintis „eseistas“ Zarathustros skelbėjas, savo tiesą gynė ne dogmatiniu autoriteto citavimu, bet savo gyvu žodžiu. A. Šliogeris yra tikras filosofas pirmiausia todėl, kad jis nepaprastai giliai jautė kalbą. O dar giliau jautė už kalbos esančią tylą, visos kalbos ir tiesos šaltinį. Jis mokėjo ir tylėti. Tai keista, bet tai tiesa.

A. Šliogerio raštai – reto vaizdingumo filosofinė kalba: ji gražiai skamba tyloje, ir tuo savo tyliuoju fonu bei gražumu yra artima gamtai. Štai į gamtą A. Šliogeris ir pabėgdavo, tarsi sugrįždamas į autentišką būtį, į pradžios pradžias, kuriose būties tikrumo dar nėra iškreipę hoministiniai kalbos pavidalai, eidosai, kintančio laiko veidai. Gamtos kalba yra gyva iki žmogaus kalbos, tai esmė savaime, esanti iki mūsų, jos pilnatvėje atrandame ir savo ramybę bei eschatologinį tikslą. Gamtoje mūsų laukia ramybės upės, kurių sietuvose blyksteli tiesos spindulys, tai lyg Martino Heideggerio judėjimas mažutėliu miško takeliu į pačias būties ištakas, atrandant jose ir viską, ir nieką vienu metu – toks ar bent panašus buvo A. Šliogerio ieškojimas bei jo gyvenimo kelionės knygose ir gamtoje.

Iš esmės A. Šliogeris buvo ikisokratikas, su nepasitikėjimu žvelgęs į Platono bei Aristotelio išrastas intelektinio žaidimo figūras. Kam reikalingas mąstymas, filosofija? Tam, kad, pasiekusi savo galimybių ribas, sąmonė numuštų pasikėlusio proto puikybę. Nežinau, ar profesorius su tokia mano mintimi sutiktų, bet, skaitydamas jo veikalus, judėdavau kaip tik tokia kryptimi, įžvelgdamas jo tekstuose susinaikinančio proto dramą, kuri yra ne tik metafizikos mirtis, bet ir socialinių visuomeninių gyvenimo formų katastrofa. Ir ji nesibaigė XX amžiuje, socialinės inžinerijos projektais tas susinaikinimas tik prasidėjo, dabar mes įžengėme į informacinio pertekliaus ir daiktų ištuštėjimo laikotarpį, kuris savo bekūniškumu, fantomiškumu bei reliatyvizmu labiausiai ir gąsdino profesorių, regėjusį apokaliptinės panhominizmo bangos artėjimą į amžiais kurtus bei puoselėtus humanistinių vertybių namus.

Regimantas Tamošaitis. Šis šaunus naujas pasaulis

2020 m. Nr. 11 / Šie metai Lietuvai yra simboliškai apvalūs – nueitas nemažas kelias nuo sovietmečio pabaigos ir Nepriklausomybės atkūrimo, kažkur nuplaukė ištisi trys dešimtmečiai, nepastebimai išaugo nauja karta.

Regimantas Tamošaitis. Ten, kur horizontas

2019 m. Nr. 12 / Dar ne viskas prarasta, yra geram liūdnam žmogui kur eiti. Horizontas – graži perspektyva, slepianti mūsų gyvenimo prasmę. Juk horizontas vilioja, bet jo niekuomet neprieisi. Niekuomet neatsimuši į ribą…

Regimantas Tamošaitis. Mėlynojo kraujo poezija

2018 m. Nr. 12 / Dovilė Kuzminskaitė. Obsesijos. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2018. – 80 p.

Regimantas Tamošaitis. Rudens namų link

2018 m. Nr. 10 / Šiemet vasara Lietuvoje buvo kaip niekuomet graži, saulėta ir karšta, – tokia, kiek prisimenu, būdavo tik mano vaikystės kaime. Dosni šiluma tęsėsi ir įsibėgėjus rudeniui, todėl daug leng-viau galėjome peršokti laiko slenkstį, skiriantį saulėto

Regimantas Tamošaitis. Smagiai, bet nieko rimto

2018 m. Nr. 1 / Mindaugas Jonas Urbonas. Šimtmečių melancholija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.  – 301 p.

Regimantas Tamošaitis. Užrašai apie mūsų laikus

2018 m. Nr. 4 / Marcelijus Martinaitis. Viskas taip ir liks. 1988–2013 metų užrašai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 239 p.

Lietuvos šimtmetis literatūroje

2018 m. Nr. 2 / Dalyvavo eseistas, vertėjas Laimantas Jonušys, poetė Aušra Kaziliūnaitė, kultūros istorijos tyrinėtojas Darius Kuolys, literatūrologė Jūratė Sprindytė, istorikas Aurimas Švedas, literatūrologas Regimantas Tamošaitis.

„Bradūnas – ypatingas ypatingos kartos žmogus“

2017 m. Nr. 5–6 / Dalyvauja Kazio Bradūno duktė antropologė Elena Bradūnaitė-Aglinskienė, rašytojas Kazys Almenas, Maironio lietuvių literatūros muziejaus darbuotoja Virginija Paplauskienė. Moderuoja kultūros istorikas Darius Kuolys.

Regimantas Tamošaitis. Verba plaka Lietuvą

2016 m. Nr. 5–6 / Algirdas Verba. Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlė. – Kaunas: Naujasis spaudos lankas ir Kauno meno kūrėjų asociacija, 2015. – 71 p.

Regimantas Tamošaitis. Graži Martinaičio vienatvė

2016 m. Nr. 4 / au ačiū už tai, kad mane tu pamirši, suarsi mane ir apsėsi… Marcelijus Martinaitis. Iš rinkinio „Debesų lieptais“, 1966 / Balandžio pirmoji jau seniai man siejasi ne su liaudiškais pokštais, bet su Marcelijaus Martinaičio vardu…

Vanda Juknaitė. Pasaulį laikančios rankos

2016 m. Nr. 2 / Žodžių bus nedaug, ir žodžių nereikia daug. Kadangi gyvenu begalinėje tyloje, labai aštriai jaučiu žodžio vertę. Kai išgirdau, kad kūrinys kaip visuma grąžinamas į mokyklos programą, atė­jau…

Antanas Baranauskas – tarp poezijos ir meilės

2016 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo literatūros tyrinėtojai prof. dr. Paulius Vaidotas Subačius, doc. dr. Brigita Speičytė, prof. dr. Skirmantas Valentas, dr. Tomas Andriukonis

Poezijos pavasario klausimynas. „Poezijos rašymas nėra paprastas dalykas“

2016 m. Nr. 5–6

Į klausimus atsako 2016 m. Poezijos pavasario nominantai Ramutė Skučaitė, Artūras Valionis, Erika Drungytė, Vytautas Kaziela, Aldona Gustas.

1. Esate šių metų Poezijos pavasario nominantas. Tarp gausybės literatūrinių apdovanojimų šis turbūt vienas reikšmingiausių. Ar Jums svarbus Poezijos pavasario laureato vainikas? Kuo ši premija Jums reikšminga?
2. Kurių iš ankstesniųjų Poezijos pavasario laureatų kūryba Jums artimiausia? Kodėl? Ar yra poetų, iš kurių mokėtės ar tiesiog jaučiate kūrybinę giminystę?
3. Kaip vertinate šiandienos lietuvių poezijos konjunktūrą? Ar kritikai ir leidėjai yra tolerantiški visoms kryptims ir stiliams, ar išskiria ir tokius, kuriuos galima pavadinti „lygesniais už lygius“? Ar dabartinės leidybinės politikos, tiražo dydžio pakanka, kad Jūsų knyga pasiektų ir atrastų skaitytoją?
4. Ar yra kas nors palikęs neišdildomą įspūdį iš pastarųjų metų poezijos knygų derliaus Lietuvoje? Pasaulyje? Kokius poezijos autorius skaitote šiuo metu?
5. Kurį iš eilėraščių savo naujausioje poezijos knygoje įvardintumėte kaip Jums svarbiausią, mėgstamiausią, artimiausią? Kodėl?

 



RAMUTĖ SKUČAITĖ:

1. Klausimas lyg ir visai paprastas, bet atsakyti į jį nelengva, net, pasakyčiau, neįmanoma…
O Poezijos pavasario laureato vainikas – ir savo žaliavimu (laikinu, žinoma), ir simboline prasme (ilgėlesne) – gražus apdovanojimas.

2. Nieko nenoriu įvardyti, nes nenoriu poezijos skaidyti į dalis. Tebūnie ji – POEZIJA. Tebūnie – jūra. Juk į ją suteka didžiausios upės, atnešdamos ne tokių didelių ir bemaž nepastebimų upelių vandenis. Bet vis tiek – į jūrą.
Pati nežinau, iš ko mokiausi. Sakydama, kad pati iš savęs, – meluočiau, teigdama – kategoriškai – vieno asmens poeziją – irgi, sakydama, kad mokė būtis – kalbėčiau, tikriausiai, banalokai. Bet šiuo atveju, matyt, esu artimiausia šiai banalybei. Nors… yra toje poezijos visumoje (kur jau ten visumoje – laše!) tokių esmių, kurios neapleidžia, nepalieka nuo pat tos akimirkos, kada pirmą sykį jas išgirdai, perskaitei, suvokei. Ir tas suvokimas plečiasi, įgaudamas vis didesnę ir gilesnę prasmę. Net – įtaigą, koreguojančią mintijimą, pajautimą.
Bet ar tai – mokslas? Gal. O gal ir šis tas daugiau. Kartais – daug daugiau.

3. Yra visokių kritikų ir leidėjų. Vadinasi, yra gerų ir ne tokių gerų. Bet šitas teiginys labiau tiktų (bent jį skirčiau!) kritikams, tiksliau – tiesiog žmonėms, kurie save kritikais laiko… Jie žino, ką autorius norėjo pasakyti, netgi žino, kad jis „bandė, mėgino“, bet, deja, nieko iš to bandymo neišėjo… Pati esu neseniai susidūrusi su vertinimu, analogišku priekaištui „batų parduotuvės savininkui, kad rūgpieniu neprekiauja“[1].
O poezijos tiražai, žinia, nėra milžiniški, bet kur tuos milžiniškus dėtume?..

4. Gal pradėsiu nuo pasaulio. Man toji pačios minėta jūra per gili, per didelė, kad galėčiau kalbėti apie jos vandenis, stovėdama ant savojo kranto plotelio. Bet: nuo labai seniai nepalieka manęs Alphonseÿo de Lamartineÿo „Le lac“ – labiausiai iš kitų jo eilių. Vien pavadinimo skambesys – gal greičiau – šnabždesys – toks be šnabždesio – tiesiog užburia. Ir dar toji visai paprasta eilutė „Jeter l’ancre un seul jour“. Beje, ir labai norėdama negaliu to eilėraščio išversti, nes reikėtų vertimą pavadinti „Ežeru“. Žodis kitoks. Muzika kitokia (yra tokių skirtybių, kai negali jų sujungti…).
Neapleidžia Marina Cvetajeva. Šiuo metu – Ana Achmatova.
Iš dabar esančiųjų Lietuvoje, neseniai išleidusių poezijos knygas, patiko, įstrigo:

Nebaigsi jau lesti, zylele, apsnigs,
Būsim jūrų kvėpavimais lygūs
Jie laikė saujoj vieną dulkę
Pirmiausiai visų kažkodėl atsiprašė
Iki pat kaulo, iki ryto ir dar,

ir dar, aišku, „ir dar“. (Gal nieko, kad nuo autoriaus – po eilutę? Bet neįdėsi juk visko!)

5. Nė vieno. O gal visus. O jei iš tikrųjų – nežinau.



ARTŪRAS VALIONIS:

1. Kad, techniškai žiūrint, nėra tos gausybės. Yra trys tikrieji apdovanojimai – Jotvingių, Poezijos pavasario ir Rašytojų sąjungos premijos (beje, visi teikiami mano miestuose – Druskininkuose gimiau, Kaune gyvenau, kol apibrendau ir gavau brandos atestatą, ir, štai, jau dvidešimt penkeri mano metai praėjo, prabėgo, prašvilpė ir praskrido Vilniuje). Visi kiti premijavimai – malonūs, bet, nepabijokim to žodžio, daugiau mažiau antraeiliai ar trečiaeiliai, dažniausiai teikiami už tam tikrus gamybinius sektorinius pasiekimus dvasių srityje (už aukštaitiškos ar aistiškos „dvasios puoselėjimus“, žmogaus ir gamtos dvasinio ryšio atskleidimą), profilaktinėje prevencinėje veikloje (už meilės gamtai skiepijimą) ir t. t., ir pan., o ne už paprasčiausiai geros poezijos knygą be jokių patikslinimų.
O reikšmingos premijos, tokios kaip Poezijos pavasario, yra reikšmingos, nes turi apytiksliai tris privalumus: kūrybos sklaidos (taip jau įvyksta, kad įteikus premiją daug daugiau žmonių perskaito ar bent susipažįsta su tuo, ką premijuotasis yra sukūręs), finansinį [juokiasi – red. past.] ir dar tą trečiąjį, apie kurį galėsime nuodugniai pakalbėti kada nors, jei kokią premiją man kas nors tyčia ar netyčia sugalvotų skirti.
Prisimenu Poezijos pavasarius Palemone paauglystėje: minios žmonių, poetai… net minties tokios nebuvo, kad va, kada nors nominuos ir paprastą vaikiną iš Kauno, Dainavos rajono, nuo „Aguonos“. Malonu, kad kolegos įvertino tai, ką darau. Ir simboliška, kad šiemet, kai skaičiai taip sukrito: prieš dvidešimt vienus metus, būdamas dvidešimt vienų, gavau „Nemuno“ žurnalo prizą už geriausią debiutą „Poezijos pavasario“ almanache. Dar turiu tą Algimanto Kezio fotografijų albumą. Labai geras.
Kita vertus, kad ir kokia viena ar kita premija būtų reikšminga, nereikia suabsoliutinti, visos reikšmės gi – santykiniai dydžiai, čia jau kaip pažiūrėsi. Pavyzdžiui, dabar sugalvojau: jei kas staiga pasiūlytų tokį gešeftą – niekada gyvenime netapsi Poezijos pavasario anei jokiu kitokiu laureatu, bet į dešimtadalį Lietuvos namų ūkių bus pristatytos tavo knygos, tačiau be vardo ir pavardės, niekada neišduodant, kas jas parašė, – ar sutinki? Sutikčiau net su trisdešimtadaliu, kad ir kaip ta žmogiška premijavimų, garbės, šlovės, pripažinimo ir pagerbimo siekio silpnybė kirbėtų ir priešintųsi. Bet sukaupčiau valią ir valiočiau tą kirbesį įveikti, valionis vis tik. O jei to trisdešimtadalio pusė iškart visko neišmestų, pasklaidytų šį bei tą, būtų beveik dvidešimt tūkstančių namų ūkių, daugiau nei keturiasdešimt tūkstančių potencialių skaitytojų. Jau šis tas, vis sklaida, kas, kad būtų anoniminė.
Trečia vertus, juk tiek aš, tiek Leo [Leonardoÿas DiCaprio – red. past.] ne dėl nominacijų, vainikėlių ar statulėlių darome tai, ką darome (nors anie irgi nepamaišytų). O atsakingai atsitiktiniuose ir objektyviai subjektyviuose premijų skyrimų procesuose savi dėsniai ir peripetijos, ten ne mano teritorija, tad nėr čia ko per daug plėstis.
Atsakant į Jūsų klausimą apie vainiką – jokie vainikai, nesvarbu, kokios formos, man dar nesvarbūs. Dar gyvas kaip ir. Gal ir bus svarbūs, kai jau bus nebesvarbu. Be to, turiu nuosavą didžiulį ąžuolą, jei kada nors pritrūktų pompastikos, lengvai nusimegzčiau tuziną milžiniškų vainikėlių. Bet ranka nekyla paskabyt.
Visąlaik nejaukiai jaučiuosi, kai kur nors man perskaičius eilėraštį mergina nuo rengėjų įteikia gėlę (turėtų būti atvirkščiai, reiks tuo rimtai užsiimti – poetas perskaito eilėraštį, pakelia akis nuo popierių ir įteikia gėlę merginai, kuri jau laukia pasiruošusi jam įteikti gėlę). O čia juk net ne gėlė, visas vainikas!
Tad jei kada nors tolimoje ateityje, bet šiame gyvenime, išauš diena, kai tapsiu Poezijos pavasario laureatu, premijos skyrimo nuostatuose, tikiuosi, jau bus išbraukta dabar įkalta prievolė padabinti laureatą vainiku. Užteks, kad ranką paspaus ir pagirs visuotiniam susirinkime.

2. Jei Daiva Čepauskaitė ir Gintaras Grajauskas ir nebūtų laureatai, man baisiai artima tai, ką jie rašo. Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas, Vytautas P. Bložė, Antanas A. Jonynas, Kornelijus Platelis, Donaldas Kajokas, Stasys Jonauskas, Aidas Marčėnas. Klausiate kodėl? Todėl, kad labai geri poetai. Alfonsas Nyka-Niliūnas, Henrikas Radauskas, Algimantas Mackus, Tomas Venclova irgi laureatai, jie irgi būtinai. Pala pala, bet juk šitie ne laureatai, sakysit? Akivaizdu, kad laureatai, kas turi akis, tekrapšto. Kaip ir Julio Florencio Cortázaras ir Jorge Francisco Isidoro Luisas Borgesas – nobelistai, ir Ganelino–Tarasovo–Čekasino trio – Lietuvos nacionalinės premijos laureatai, jau daugybę metų, neatšaukiamai ir vienareikšmiškai. O jei tikrovė nuo realybės skiriasi, tuo blogiau realybei.
Visus šiuos išvardintus, aišku, ne vien tik šiuos, skaitydamas, galima sakyt, ir mokiausi. Randi sakinį, lengvą lyg plyta, kuriame žodžiai švininiai tarsi plunksnos, ir mokaisi. Ir nesvarbu, ar klasiko, ar kokio jaunuolio tas sakinys, kaip Vladas Bagdonas dainavo, lyg užrašytas vakar. Iš kitų šalių poetų, visų pirma, švedų, lenkų, jaučiu, labai daug ko išmokau, ir ko išmokęs ant pečių nenešioju.
O apie kūrybinę giminystę sudėtinga ką nors protingo pasakyti – žinot, giminystė apskritai yra toks dvipusis reikalas, o čia dar „kūrybinė“. Būna žmonių, giliai jaučiančių fizinę ar dvasinę giminystę su kuo nors, kuris net nežino, jog šie apskritai egzistuoja, nesinorėtų pakliūt į tokių sąrašėlį. Tad pirmiausia derėtų man pasitikrinti, ar tie ir tos, su kuriais jaučiu kūrybinę giminystę, puoselėja panašius jausmus man, ir tik tada paviešinti mūsų ryšį.

3. Tolerancija čia netinkamas žodis. Profesionalumas yra absoliučiai pakankamas kritikų ir leidėjų egzistencijos matas. Dievas žuveliui gi labai aiškiai ir nedviprasmiškai pasakė: „Žmogau, tau už žodį reikės atsakyt kaip už daiktą!“ Subalansuota tiek rašytojams, tiek kritikams, tiek leidėjams ir visiems kitiems, turintiems balso stygas, kompiuterį, tušinuką, vinuką, nagą, kraujo ar kitus rašymo reikmenis. Profesionalumą visi patys gi gali prieš veidrodį sąžiningai įsivertinti, įvairiais rakursais, kur čia man vertinti tą konjunktūrą. Pasidaryti profesionalumo asmenukę ir iš jos toli plaukiančias išvadas.
O dėl krypčių ir stilių – jei ir yra „lygesnių už lygius“, ne bėda. Priešingai, kuo daugiau lygumų, tuo geriau matyti visokie nestandartiniai nuokrypiai – kalneliai, lomos ir daubos; manau, dabar situacija pusė bėdos, kanalų ir šliuzų užtenka, kad įdomiausi ir savičiausi dalykai būtų išleisti – jei ne vienur, tai kitur. Kad tik tų kūrybinių proveržių būtų. Kaip futbole sakoma – geras pasas neprapuola. Tik, būna, reikia išlaukti. Tačiau niekas gimus nežadėjo, kad bus lengva.
Man asmeniškai lygumos nelabai imponuoja. Tai, ką visąlaik rašiau ir rašau, niekada nepriklausė „lygesnių“ kategorijai, todėl džiaugiuosi, kad Rašytojų sąjungos leidyklos žmonės mielai leido įgyvendinti visus mano ligšiolinius leidybinius sumanymus taip, kaip jie ir buvo sumanyti, padėjo ir prisidėjo, ir bendromis pastangomis, kaip rašoma naujausios mano knygos anotacijoje, ratas užsidarė. Va taip sėdžiu dabar ir džiaugiuosi. Bet, tiesą sakant, leidyklos ir turi būti apibrėžiamos kaip vietos, kurios leidžia kažką daryt. Leidžyklos.
Ar pakanka tiražų dydžio norint pasiekti skaitytoją? Žinoma, daugiau nei pakanka: norint pasiekti skaitytoją, užtenka vieno egzemplioriaus. Bet visada norisi daugiau. Tad gerai, kad poezijos knygų tiražai siekia bent po kelis šimtus. Antrosios mano knygos tiražas buvo gana greitai išpirktas, trečiosios ir ketvirtosios – vis dar siekia skaitytojas ir skaitytojus, bet knygynuose egzempliorių mažėja, tad, galima sakyti, pasiekia.
Viena leidybos dalis, sėkmingai veikianti, – išleisti poezijos knygą, tačiau to negana. Kad toji išleistoji liūdnai nedūlėtų sandėliuose ir apatinėse toliausiose knygynų lentynose, ne mažiau svarbus antras leidybos proceso kėlinys – pasiekti skaitytoją. Parduoti tai, kas išleista, metaforiškai kalbant. Šiame darbo bare, tiesą sakant, dar nemažai erdvės veiklai ir kūrybiškiems sprendimams.

4. Įspūdžių buvo, bet apdilo, neišdildomų neapčiuopiu. Apskritai kalbant, 2014-ieji tikriausiai buvo atnešę daugiau įspūdžių nei 2015-ieji. Bet nieko tokio, 2018-tieji ar 2019-eji, galiu prognozuoti (vis tiek niekas vėliau nepatikrins), bus gerokai įspūdingesni.
Va, šiais metais gera Dainiaus Gintalo knyga išėjo. „Adatos“. Taip jau yra, kad 1973-iaisiais gimusiųjų – D. Gintalo, Rimvydo Stankevičiaus, Mariaus Ivaškevičiaus, Benedikto Januševičiaus, Artūro Valionio vien geros knygos eina ir išeina [juokiasi – red. past.].
Pastaraisiais mėnesiais teko gerokai ir tikslingai paskaityti: labai įdėmiai ir kruopščiai skaičiau „Pirmosios knygos“ konkurso poezijos rankraščius, visus dvidešimt keturis. Konkursas šiemet anoniminis, tai net ir norėdamas negalėčiau atsakyti į jūsų klausimą, kokius autorius šiuo metu skaitau. Nežinau. Kol kas.

5. Aš jums papasakosiu istoriją.
Lapkričio mėnesį keturi lietuvių poetai važiavome į Minską, į poetinius lietuvių ir baltarusių skaitymus. Praktiškai vos tik išvažiavus su vėjeliu už Vilniaus teko stabtelti ant valstybinės sienos. Tiksliau sakant, stabtelėjom tai ant asfalto, ant sienos nėr kaip su automobiliu vertikaliai užlipt, čia tokia perkeltinė prasmė, kažkas va taip ėmė prasmę ir perkėlė kadaise.
Bet kuriuo atveju, ant sienos ar ant asfalto, whatever, teko stabtelt, nes atėjo laikas mūsų identiteto ir automobilyje esančių vertybių beigi gėrybių tikrinimo procedūrai.
Su identitetu, pasirodo, viskas tvarkoj: po patikros procedūrų paaiškėjo, kad mes vis dar mes, kiekvienas iš mūsų keturių. Tada atėjo eilė vertybėms beigi gėrybėms.
– Alkoholio vežate? – klausia maloni, bet ganėtinai griežta baltarusių pa­reigūnė.
Sąžiningai parodėm vežamą lauktuvę, bet ją lauktuvė nelabai sudomino. Toks ten ir kiekis – septyniolikai minučių.
Pamatė bagažinėje besiilsinčius kompą, fotoaparatą.
– O naujos elektroninės aparatūros turite?
– Tai kad ne, jokių naujų aparatūrų tai neturim. (O ir nauji dalykai nebūtinai geriausi, dar pagalvojau sau, kartais laiko patikrinti geresni. Kaip kad va mes, pavyzdžiui, šiek tiek laiko ant šio pasaulio jau pabuvę. Bet pareigūnei garsiai šito nepasakiau, ne patikros punkte gi būties ontologija užsiiminėt.)
Na, nėr aparatūros, tai nėr. Ir tada pareigūnė pamatė knygas. Visokius ten poezijos pavasarius (lapkričio mėnesį!), žurnalo „Vilnius“ numerius rusų ir ang­lų kalbomis ir kitus medžių perdirbinius. Ir bemat atgijo.
– O, kiek knygų, – sako pareigūnė, – viską turėsiu peržiūrėti, – prideda. – Kokia čia literatūra?
– Grožinė lietuviška.
– Na, o kas Minske skaitys lietuviškai?
– Na, bus kam skaityt. Baltarusiai, lietuviai.
– Gerai, turėsiu viską čia išpakuot.
– Gerai, jei reikia, pakuokit (juk ir tikslas toks – lietuvių literatūros sklaida, tad kuo daugiau žmonių pasklaidys, tuo geriau).
Pareigūnė išpakuoja, ima po vieną knygą ir kruopščiai [тщательно – aut. past.] varto, vis šio bei to paklausinėdama – kas čia? Apie ką čia? Knygoje apie vieną klasiką pamatė žodį „Biografija“, a, eto biografija, sako, tvarkoj, ir padeda atgal.
Taip visai neblogai, sakyčiau, vyksta sau lietuvių literatūros sklaida, papildoma kokiais nors klausimais ir komentarais, neskubrus intelektualinis bend­ravimas: stovi pareigūnė lapkričio pasienyje, sklaido lapus, jos šviesūs plaukai plazda vėjyje. Kiek gerų nuotraukų išeitų projektui „Laikas skaityti“, bet nepafotkinsi, ne patikros punkte gi būties ontologija užsiiminėt.
Ir štai tuomet pareigūnė paima iš bagažinės mano knygą. „Iš natų“. Bet iš bagažinės. Jau, galvoju, reiks papasakot, kas čia, apie ką čia ir kodėl, gal ką nors perskaityt paprašys, ir vertimų į baltarusių kalbą turiu, gerų, Romanas Urbanowiczius puikiai išvertė, ko ten prirašiau, imsiu ir paskaitysiu jai gražiai su intonacija.
Bet nespėju žodžio pratart. Paima knygą. „Iš natų“. Iš bagažinės. Atsiverčia. Maždaug per vidurį, žvilgteli.
– A, eto muzyka [Tai – muzika, – vert. past.], – taria pareigūnė ir padeda knygą atgal.
Tada dar šiek tiek pasklaidė ir kitas knygas, bet kas ir kaip ten toliau, man tai jau nelabai užsifiksavo. Muzyka tak muzyka.
Taigi, atsakant į Jūsų klausimą, manyčiau, kad labai svarbūs yra tie mano naujausios knygos puslapiai, kuriuos baltarusių pareigūnė atsivertė, dėl šios savo knygos recenzijos juos ypač pamėgau. Tik gaila, nemačiau, kurie tai buvo.



ERIKA DRUNGYTĖ:

1. Šis reikšmingumas, manau, toks pat reliktinis, kaip ir pats poezijos festivalis. Ar iš tiesų poezija lietuviams dar vis tebėra tokia išskirtinė visos mūsų kultūros dalis? Kadaise buvo, nenuginčysi. Ir poetai buvo šviesuoliai, ir poezija – filosofijos dalis, ir poezijos kalba – savita mąstymo forma. Tūkstantiniai eilėraščių rinkinių tiražai dažnai būdavo nušluojami nuo lentynų kaip kalėdiniai popreky­staliniai mandarinai. Ir žinoti savų poetų vardus, skaityti jų kūrybą nebuvo pamišėlių ar ypatingą išsilavinimą įgijusiųjų reikalas. Gal atvirkščiai – nacionalinės poezijos pažinimas buvo asmeninės kultūros dalis, o kultūra – vertybė.
Todėl dabar atsakyti į klausimą, kuo ši premija reikšminga, labai keblu. Poetui poezija yra kaip sodininkui sodas. Kolegos įvertina vieni kitus už pavykusius kūrybos augalus – knygas. Kiekvienam svarbu ir malonu, kai pastebi, perskaito, išreiškia nuomonę. Tai profesinis įvertinimas, kai kolegos patvirtina, kad ne veltui esi vadinamas poetu ar sodininku (ar bet kokios kitos profesijos atstovu). Bet kai paskiriamas apdovanojimas, tuo pačiu pareikalaujama išlaikyti profesinį lygį. Todėl bet koks vainikas turi įpareigojimo ir atsakomybės svorį.
Ar poetas, tapęs Poezijos pavasario laureatu, įvertintas Maironio premija, tampa reikšmingas visuomenei, kultūrai, valstybei? Nežinau, labai abejoju. Būtų gerai, kad kiekviena premija ar prizas įpareigotų atstovauti ne tik kūrybai, bet ir garbei. Būti Poezijos pavasario laureate ar laureatu yra garbinga.

2. Šis klausimas man kiek kvailokai skamba. Artimi, mylimi, nustebinantys poetai nesusiję su jokiomis premijomis. Jei jie poetai, tai jokia premija jų nepadarys labiau poetais. Dėl mokymosi… man atrodo, kad aš iš nieko nesimokiau, nes niekada to nedariau kaip nors sąmoningai ar iš didelės simpatijos. Bet neabejoju, kad mano kūryboje geri skaitytojai ar kritikai ras kokių atpažįstamų ženklų, žodžių sankabų, nuotaikų, būdingų ir kitiems lietuvių poetams.
Pavyzdžiui, daktaro disertaciją rašiau apie Vytautą P. Bložę, esu net redagavusi jo paskutinę knygą, tad būtų keista, jei mano kūryboje neplaukiotų ir jo tvenkinio žuvelių. Taip pat yra dedikacijų, poetų ar jų kūrinių paminėjimų. Galvoju taip – jei ką esi skaitęs, matęs, patyręs, tai jau tavo gyvenimo dalis, visada išliksiantys elementai akių, ausų, minčių tinkluose, ir tai bet kada gali atsispindėti bet kokioje veikloje.

3. Liberalizmas mūsų šalies gyvenime užėmė dominuojančias pozicijas. Versle, politikos kryptyse, taip pat veikia ir žmogaus teises etc. Kūrybos versle irgi. Kai kur kai kas inertiškai dar išlaiko pozicijas, užsitarnautas ankstesniais laikais. Bet šiam procesui labai padeda demografinė situacija. Jei šiandieną Lietuvoje gyventų visi nuo Nepriklausomybės atgavimo gimę vaikai, situacija ir poezijos rinkoje pasikeistų.
„Lygesnių už lygius“ buvo ir bus. Nes konjunktūros principai nepasikeitė. Jei anksčiau buvo vienos partijos konjunktūra, tai dabar diametraliai priešingos krypties konjunktūra. Man korsakiškas konformizmas (main stream, kaip jūs sakote) niekuo nesiskiria nuo putinaitiško.
Esu tikra, kad euroremonto poezija (na, tokia ganėtinai greitai išverčiama į kitas kalbas, visiems labai gerai suvokiama ir globali) laiko upėje bus išplauta ir išblukinta, o tokia, kurią skaitys tauta iš kartos į kartą, bus vis iš naujo atrandama ir jos vertė tik augs. Po Kristijono Donelaičio ir Maironio metų bus, tikiu, ir kitų poezijos šventųjų metai. Ir kaip nors gal išlįsim iš tos „kiečiausiųjų kultūros“, kuria kasdien šeriami mūsų žmonės. Jie mielai tai valgo, net nekelia klausimų, bet kažkodėl išpūstom akelėm mekena apie jaunimo ar tautos lygį. O jeigu neišlįsim, poezija vis viena liks. Ir lietuvių kalba. Bent jau pasaulio universitetuose.
Leidybos politika? Kokia kultūros politika, tokia ir leidybos. Todėl nekeliu klausimo apie jos darbą dėl skaitytojo ar kito vidine kultūra besirūpinančio žmogaus. Skaitytojas irgi turi pasirinkimo ir pareikalavimo teisę, tad visai būtų gražu, jei leidybos politiką imtų reguliuoti skaitytojai, o ne vadybininkai.

4. Niekada neskaitau pagal kokį planą, todėl pastarieji metai man nieko nereiškia. Skaitau lietuvius, latvius, rusus, lenkus. Kartais labai senus dalykus, kartais naujus. Neišdildomą įspūdį palieka tik šis dieviškas pasaulis ir visa kūryba jame.

5. Tokiais dalykais nekvaršinu galvos. Man svarbus pats kūrybos procesas. Į visus eilėraščius esu sudėjusi tai, kas manyje. Argi yra kas nors svarbiau ar mažiau svarbu tuose santykiuose, kuriuos vadiname pasaulėjauta, pasaulėžiūra, dievoieška, meile? Man svarbi mano naujausioji knyga. Bet svarbiau tai, ką dar padarysiu. O svarbiausia bus paskutinioji akistata. Tai tiek to svarbumo…



VYTAUTAS KAZIELA:

1. Pats didžiausias netikėtumas tai, kad mano knyga „Vieta ir kiti nutylėjimai“ atsidūrė tarp nominuotų. Kadangi ją pristatė Rašytojų sąjungos valdyba, tai jau yra įvertinimas. Mes, gyvenantys provincijoje, turime šiokį tokį nevisavertiškumo kompleksą. Jei neklystu, Poezijos pavasario laureatais yra tapę tik du provincijos poetai. Tai Stasys Jonauskas ir Stasys Stacevičius. Svarbu, kad į komisiją įeina ir pastarųjų metų Poezijos pavasario laureatai. Patyrusių kolegų nuomonė man svarbi. Jei tapčiau Poezijos pavasario laureatu (kuo nelabai tikiu), tai būtų mano gyvenimo ir kūrybos įvertinimas, atlyginimas už kai kurias mistines nesėkmes gyvenime.

2. Šis klausimas privertė susirasti Poezijos pavasario laureatų sąrašą. Galima sakyti, pradžiugau, kad vertiems autoriams anksčiau ar vėliau ateina „teisybės valanda“. Labai džiaugiausi, kai Poezijos pavasario laureatais tapo Alfonsas Maldonis ir Vladas Braziūnas. Man artimiausi – Paulius Širvys, Antanas Miškinis, Algirdas Verba, Jonas Strielkūnas, Viktoras Rudžianskas, Antanas A. Jonynas, Jonas Kalinauskas, V. Braziūnas, Daiva Čepauskaitė, Tautvyda Marcinkevičiūtė, Gintautas Dabrišius, Eugenijus Ališanka. Kažkoks sunkiai nusakomas ryšys mane sieja su Algimantu Baltakiu, J. Strielkūnu, S. Stacevičiumi. Iš ko mokiausi? Iš visų. Nes jie visi skirtingi.

3. Nieko blogo negaliu pasakyti apie kritikus ir leidėjus. Literatūrinėje spaudoje pasigendu tik mėnesinių literatūros apžvalgų, kokias rašė Valdemaras Kukulas ir Andrius Jakučiūnas. Džiaugiuosi jaunąja literatūros kritikų karta. Ypač Virginija Cibarauske ir Neringa Butnoriūte, nebijančiomis išrėžti nuomonę ir apie pripažintus autoritetus. Tai jauni, laisvi savo vidumi žmonės.
Leidėjai neatsisako leisti vertas knygas, kartais netgi savo lėšomis. Kaip galima vertinti leidybinę politiką ir tiražus, kai žinai, kad per dvidešimt pastarųjų metų Lietuvoje buvo sugriauta knygų platinimo sistema. Rinkoje dirba du tokie tinklai, bet net ir tos knygos, kurios į juos patenka, yra laikomos tik kelis mėnesius. O juk tai ne „daktariška“ dešra. Poezijos knyga knygynų lentynose turėtų stovėti penkerius ar net daugiau metų. Lietuvoje pasigendu mažų privačių knygynų. Suprantu, kad tai nepelningas verslas, bet valstybė turėtų tai skatinti atleisdama nuo mokesčių. Šiuose knygynėliuose galėtų būti prekiaujama ir literatūrine spauda. Įsivaizduoju, kad realus poezijos knygos tiražas turėtų būti tūkstantis egzempliorių.

4. Geriausia poezijos knyga yra Šventasis Raštas. Ją atsiverčiu beveik kasdien. Stengiuosi perskaityti visas lietuvių autorių knygas, kurias pavyksta nusipirkti. Yra knygų, prie kurių grįžti ir grįžti. Mano mėgstamiausi autoriai – Alfonsas Nyka-Niliūnas, Algimantas Mackus, Donaldas Kajokas. Iš naujų autorių „įkrito“ Rimos Juškūnės „Irisai“.

5. Naujausioje mano knygoje „Vieta ir kiti nutylėjimai“, kaip ir ankstesnėse, man svarbūs eilėraščiai, skirti tėvui ir sūnui (tėvo netekau prieš dvidešimt metų, sūnus gyvena Anglijoje jau dešimt metų). Tai sunkus, dažnai labai skausmingas pokalbis su artimiausiais žmonėmis. Jeigu reikėtų išrinkti vieną, tai būtų 39 knygos puslapyje esantis eilėraštis „sugrižti į atminties pažymėtas vietas…“ Vis labiau skauda prarastą tėviškę, prarastą laiką…



ALDONA GUSTAS:

Aldonos Gustas bičiulė ir vertėja Giedrė Bartelt, padėjusi perteikti vokiečiakalbės poetės mintis, kilusias skaitant mūsų klausimyną, taip pat atskleidė keletą aplinkybių, kodėl į kai kuriuos klausimus, susijusius su lietuviškomis realijomis, šių metų „Poezijos pavasario“ premijos nominantė neturi atsakymų:

„Aldona visai nemoka lietuviškai, bet sako, kad jos poezijos šaknys glūdi Lietuvoje ir lietuvių kalboje. Ji tai visą laiką pabrėžia. Bet tiesiogiai Lietuva ir jos kultūra nesidomi. Lietuviškos literatūros ir spaudos neskaito. Kompiuteriu nesinaudoja. Dalį savo atsakymų užrašė ranka, dalį, kaip ir eilėraščius, atspausdino rašomąja mašinėle.
Apie lietuvišką poeziją, spaudą ir kitus Lietuvoje rūpimus klausimus ji nieko pasakyti negali.
Viena svarbiausių jai poečių – Gertudeÿa Stein, sakiusi: „Kiekvienas laikas yra laikas eilėraščiui rašyti.“ Ji įkvepia Aldoną Gustas kurti. Bet tiek pat svarbu ir skaityti eilėraščius. G. Stein tekstai jai vieni iš svarbiausių. Aldonai Gustas svarbus ryšys su kasdienybe, su žemiškumu. Ji nenori būti pakylėta, atsiplėšti nuo žemiško gyvenimo. Apie meilę ir mirtį galima rašyti panašiai – tai nėra skirtingos temos. Gamta – visai kas kita. Poezijos rašymas nėra paprastas dalykas. Tai labai sunki veikla. Ir G. Stein labai svarbi savąja disciplina ir humoro jausmu. Poezijos rašymas joms kaip kvėpavimas.
Kita ypač svarbi asmenybė – Rahelė Varnhagen von Ense. Ji ne poetė. Bet Aldonai Gustas ypač imponuoja jos laisvė, poetinė išraiška kasdienybėje. R. Varn­­hagen yra žymi kovotoja už moterų emancipaciją ir žydžių moterų teises. Taip pat daro įspūdį ir tai, kad R. Varnhagen neskrajoja padangėmis, o tvirtai stovi abiem kojomis ant žemės.
Aldona Gustas parinko R. Varnhagen laiško Konradui Engelbertui Oelsneriui (1821 m. gruodžio 27 d.) ištrauką:
„Jūs man pasakėte, ką manote apie mano užrašus, skirtus orams: noriu jums paaiškinti, kodėl tai darau. Būtent visai dėl ko kito, jei lygintume mane su chemikais, kuriuos minėjote. Jie stengiasi sukurti metodą, pagal kurį galėtų veikti, o aš trokštu savojo antimetodo pateisinimo. Oras padeda sukurti visos dienos situaciją. Rašau ne bet kaip. Norėčiau, kad laiškas būtų akimirkos portretas, tos akimirkos, kurios metu jis rašomas; jis turi atitikti meno reikalaujamą idealų prakilnumą: apie tokį reikia žinoti, bet pagal jį elgtis yra tuštybė, afekto būsena.“
Poetė mano, kad R. Varnhagen orai buvo antroji jos oda, stimulas, narkotikai. Orai jai buvo daugiau nei oras. Tai buvo jos partneris dialoge apie gyvenimą. Laiškų rašymas jai buvo gyvybiškai svarbus, o orai kaip įkvėpimas. Jai pavyko formuluotės, kurios šiandien atrodo labai modernios. Dėl ypatingos atmosferos interpretacijos daugelis jos laiškų pasažų įgauna poetinę kokybę.
Kadangi iki mūsų dienų orai lieka pagrindine žmonijos pokalbių tema, R. Varnhagen pasisakymai apie orą galėtu įkvėpti šiuolaikinį skaitytoją tiek poe­tiniams pokalbiams, tiek poetiniams pastebėjimams raštu. Reikėtų to tik pa­norėti. R. Varnhagen to norėjo.
Svarbios poetės Aldonai Gustas yra ir Marina Cvetajeva („Poezijai reikia to, ko niekam nereikia. Ir tai yra šventa vieta“), Else Lasker-Schüler, Mascha Kaleko.“


[1] Stankevičius R. Kritika, neatlaikanti kritikos // Metai. – 2016. – Nr. 3.

Erika Drungytė. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 11 / Kur nuriedėjo mūsų kauliukai
Ką dabar bąla jie nakčiai bedantei
Mėtosi kamščiai sauso raudono
Karstančio apmaudo, rūgstančių lūkesčių

Vytautas Kaziela. Karantininiai

2020 m. Nr. 7 / kiek liko man laiko
dienų ir naktų
skaičiuoju gerai
(kas matė, kad šitaip
skaičiuotų poetas)

Viktorija Daujotytė. Poezijos knygos dramaturgija

2019 m. Nr. 7 / Ramutė Skučaitė. Tik ištarti reikėjo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 135 p. Knygos dailininkė – Jūratė Račinskaitė.

Kultūrinė spauda: alternatyva ir lėtas laikas

Kalbasi kultūros leidinių redaktoriai: Monika Krikštopaitytė, Erika Drungytė, Gytis Norvilas, Giedrė Kazlauskaitė, Neringa Černiauskaitė, Antanas Šimkus

Ramutė Skučaitė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 8–9 / Mes – nieko. Mes tik užgimėm ir mirsim. Praplauksim tarp tiesos ir netiesos. Kai ką dar pamatysim, ką išgirsim, O tie, kur praplaukė – nebealsuos. Tai nieko.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Kazys Saja, Erika Drungytė, Andrius Jakučiūnas

2018 m. Nr. 2 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Ramutė Skučaitė. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 3 / Tik zylės. Zylių pavasaris – mano žiema. Ar nusidėsiu užmigdama? Ar ką nuskriausiu sapnuodama, Šešėlius mažus sūpuodama, Vandenį semdama, Lengvai atgal nešdama…

Vytautas Kaziela: „Nė vienam negalėčiau pasakyti: tu esi nulis ir tavo poezija nieko verta“

2017 m. Nr. 2 / Poetas Vytautas Kaziela atsako į Neringos Butnoriūtės klausimus / – Turiu prisipažinti: esate aktyvus – rašantis, poezijos festivaliuose nuolat apsilankantis poetas, o nedaug apie Jus žinau.

Ramutė Dragenytė. Odė mirusiai meilei

2016 m. Nr. 10 / Aldona Gustas. Padovanok man obuolį iš anapus. Iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Bartelt ir Vytautas Karalius. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2015. – 224 p.

Vytautas Kaziela. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 8–9 / užstrigus laike ir rytų platumoj kad čia išgyventum reikėjo vaizduotės reikėjo ilgai nekvėpuoti kol parko tamsoj sulaukdavai jos pasirodant kas buvo toliau nebeatmeni rankom ir lūpom lietei tai tiek ir išmokai

Audinga Peluritytė. Balto gyvybės vandens tėvynė

2016 m. Nr. 3 / Erika Drungytė. Patria. – Kaunas: Kauko laiptai, 2015. – 120 p.

Dovilė Kuzminskaitė. Penklinės tarp eilučių

2015 m. Nr. 12 / Artūras Valionis. Iš natų. Kameriniai kūriniai vienišam balsui. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 112 p.

Neringa Butnoriūtė. Prisiminti – vertingiau nei vien žinoti

2015 m. Nr. 11 / Ramutė Skučaitė „Nepaslaptis tokia balta“: eilėraščiai ir proza. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 120 p.

Artūras Valionis. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 7 / Kelios smulkios
tave gal apsėdo kas?
nelabai… tik rankas
kelios smulkios
kosmoso dulkės

Dovilė Kuzminskaitė. Pasižaidimai ties kalbos paribiais

2015 m. Nr. 4 / Artūras Valionis. Daugiau šviesos į mūsų vartus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 136 p.

Viktorija Daujotytė. Pasakų rožė – ant ledo

2014 m. Nr. 4 / Ramutė Skučaitė. Ant ledo atsirado rožė. – Vilnius: Homo liber, 2013. – 123 p.

Artūras Valionis. Besirõpa (trumpas eilėraštis apie nežudymą, arba Vendetta chaná)

2014 m. Nr. 4 / Gimiau praktiškai čia, netoliese, trys cigaretės
Kelio, iškart po vidurnakčio, ankstyvą rudenį,
Buvo mane sukeitę; parsivežė, bet ne tą, likau

Elžbieta Banytė. Negraži grožinė literatūra, diewa ži

2013 m. Nr. 12 / Artūras Valionis. Apytiksliai trys. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 107 p.

Arvydas Valionis. Poetinis Latvijos pavasaris

2013 m. Nr. 12 / Pavasaris bus kaip visuomet. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 208 p.

Erika Drungytė. Kai „viršūnės“ dar nori, o „apačioms“ jau nereikia…

2013 m. Nr. 7 / Asmeniniai įspūdžiai – subjektyvu, turbūt klaidinga ir nepatikima. Tačiau tik tokį atramos tašką ir teturiu. Gali būti, kad senstu, bet entuziazmo vis mažiau. Vis daugiau noro klausytis poezijos ten, kur nėra daug žmonių, kur nėra iškilmių…

Erika Drungytė. Apie poeziją, Lietuvą ir pasaulio pabaigą

2012 m. Nr. 7 / Įdomiausia Poezijos pavasario savybė, kad poetų nėmaž nemąžta, atvirkščiai, kasmet daugėja, į klasikų gretas įsilieja jaunosios kartos. Ir nors, anot vieno autoritetingo poeto, geriausieji gyvena ir kuria tik Vilniuje…

Vytautas Kaziela. Eilėraščiai

2012 m. Nr. 3 / nėra nei skaistyklos
nei pragaro
atliekų perdirbimo fabrikas
rekonstruojamas
modernizuojamas
dabar ir per amžius

Adrienne Rich. Eilėraščiai

2001 m. Nr. 12 / Vertė Artūras Valionis, Laima Kreivytė / Dar studijuojant Radklifo universitete atsiskleidė išskirtiniai A. Rich literatūriniai gabumai, kuriuos pastebėjo garsus poetas W. H. Audenas ir atrinko jos eilėraščius Jeilio jaunųjų poetų knygų serijai.

Vytautas Martinkus. Apie kasdienę Nepriklausomybę

2015 m. Nr. 3

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui – 25

 

Ar yra tokia? Manau, kad yra. Jos būta visados, net iki Kovo 11-osios, radosi (vis reikšmingesnės) ir po antrojo Lietuvos Respublikos gimtadienio, kurį kasmet paminime – švenčiame. Manau, simboliškai svarbu: viešai prisiminti, kad lietuviams būtina išsaugoti savo tautą, ir, jei tai gali padaryti tik tautinė jų valstybė (o aš nematau kito būdo), tai jai būtinas teisinės santvarkos pagrindas – Konstitucija, sava vykdomoji ir teisminė valdžia.

Bet šventiniai mintijimai paprastai išsiskiria (ir dažnai nuvilia) aukštąja retorika. Per Nepriklausomybės atkūrimo sukaktį taip ir maga sau ir kitiems ką nors gražesnio ir visuotinesnio pasakyti. Atrodo, esame to verti: jau net ketvirtį amžiaus išlikome prie geopolitinio ugnikalnio kraterio – kol kas nei sudegėme, nei nuskendome karštoje Pasaulio politikos lavoje. Kai gretimų šalių politologai Lietuvą pašaipiai vadina „limitrofine“ valstybe, galime įsižeisti, bet galime ramiai prisiminti, kad žymus lietuvių filosofas Stasys Šalkauskis (labai prasmingai) šį žodį vartojo mūsų geografinei padėčiai ir istorinei kultūrinei vietai apibūdinti. Ir pagal jį galime cinikams atsikirsti: tiek „dideliems“, tiek „mažiems“ galioja tas pats pasaulio tautų politinės ir kultūrinės santarvės dėsnis. Aišku, ši (dėsnio) idėja labai trapi. Bet ir alternatyvos ji neturi. Privalome kasdien siekti tos santarvės. Ypač kai jau esame įsukti į atsinaujinantį pasaulinį karą, ir Apokalipsės laikrodis (esama ir tokio) tepalikęs mums gal kelias minutes. Ypač kai (gal ne visi) pasitikrinome: kol žudoma ir mirštama ne tavo kieme, kažkodėl nesuvoki, kaip tai tragiška. Tragedija visada mūsų gimtinėje, namuose.

Taigi jau dvidešimt penkerius vieni daugiau, kiti mažiau rūpinomės ne tik savimi, bet ir valstybe, kurios politinis statusas toks pat, kaip ir tų, kurios (šiandien) modernių tautų ir valstybių pasaulyje vaidina kur kas svarbesnį vaidmenį, daro Lietuvai didesnį poveikį, nei jinai – joms. Man tai panašu į stebuklą. Jo akivaizdoje daug nuodėmių politikams dera atleisti, bet ir jų, kaip kiekvieno mūsų, atsakomybė šimteriopai didėja. Tad, be jokių abejonių, ir ši sukaktis – labai tinkama proga lyginti svajones su tikrove, išgyventi dėl reikalo tikslinti, gal ir keisti pernelyg utopinius planus, apgailėti, kad ne viskas, ką surašėme ir pasitvirtinome kaip pagrindinį šalies įstatymą, šiandien yra gyvenimo norma, pripažinti, kad sunku eiti tautinės valstybės internacionalizacijos link, kai virš „neprotingo nacionalizmo“ (nors tu ką) neiškyla nei teisė, nei dora.

Taigi gal mums tebetrūksta pilietinės visuomenės ar tikros atstovaujamosios demokratijos, bet reikia suvokti ir tai, kad labai pasikeitė politikos turinys: jis nėra tik piliečių išsirinktų Prezidento ir Seimo narių, jų sudarytos Vyriausybės, partijų vykdoma šalies vidaus ir užsienio politika. Gilioji politika dabar – beveik nematoma, dažniausiai – kaukėta arba pasislėpusi už tolimų nuo politikos dalykų. Aišku, kalbu ne tik apie Lietuvą, kuri (vykusiai ar ne itin) prisideda prie tarptautinės politikos.

Ne tik karas, bet ir didžioji politika šiandien yra „hibridinė“, „difuzinė“, „teroristinė“, visokia – „postmoderni“. Ji neįtikėtinai daugiaveidė. Gali užsukti pas tave kaip giminaitė, mokytoja, kolegė, darbdavė, mylimoji, apgavikė, plėšikė, netgi šventoji – Jėzaus Kristaus, Mahometo, Budos, Praamžiaus pasiuntinė. Ir mūsų susitikimas su ja yra kitoks, tik jo pradžia – tradicinė, nesikeičia nuo ankstyviausių valstybės laikų: piliečiui skauda, ką ir jo valstybei skauda.

Kad ir kaip bandytum atsiriboti nuo viešųjų reikalų, koks šiaudinis pilietis tebūtum, visada rasi už ką valdžiai pagrūmoti ar vienas sau pamurmėti, bent špygą kišenėje Lietuvos priešams parodyti.

Tad ir nenoriu tik džiūgauti, gražių proginių žodžių kalbėti. Nes nesu patenkintas (konkrečiais) politikais, ypač jų (ne)kompetentingumu, dar labiau – jų (ne)etine laikysena, kuri šakojasi į teisinius, ekonominius ir kokius tik begaliu įsivaizduoti postmodernius, niekaip aiškiai neapibrėžiamus piliečių ir jų valstybės karus (visų prieš visus?). Tas karas juk virsta socialine nelygybe, net skurdu. Ir tik liūdžiu, matydamas, kokią milžinišką, brangią, gal trigubai per didelę valstybės tarnautojų armiją turiu išlaikyti kaip mokesčių mokėtojas.

Bet pripažįstu „viešųjų reikalų“ pasidalijimą tarp piliečių ir jo pliusus. Tik matau, kad lyg šviežio oro trūksta laisvų ir garbingų žmonių, o mūsų demokratija vis dar per jauna ir per silpna, kad apsigintų nuo oligarchijos ar plutokratijos – visaip gali būti pavadinta netobula mūsų politinė valdžia ir jos formos. Jaudinuosi, kaip sakyta, matydamas, kokia trapi tebėra tradicinių ir labai modernių geopolitinių jėgų išbandoma mūsų nepriklausomybė. Tik apmaudu, kad krikščioniškoji etika, kuria remiasi didesnė piliečių dalis ar jas bent kaip politines vertybes deklaruoja viena iš dviejų populiariausių partijų, nesuderina (nesusieja) šios etikos su pilietiniu tautiniu auklėjimu. Ir kai sužinai, kad amerikiečiai iš mūsų valstybės politikų (valdininkų?) galėjo nusipirkti (už milijonus dolerių!) teisę statyti kalėjimą, aptemsta akyse. Ar apie Lietuvą šiuo atveju kalbame?

Štai ir nesusilaikiau – ėmiau gražbyliauti, o juk žadėjau likti arčiau kasdienybės. Ir šiandienės, ir anų, Kovo 11-osios, laikų. Pamėginsiu sugretinti jas, asmeninių pavyzdžių rasti.

Tai, ką šiandien paprastai veikiu, sunku vadinti piliečio gyvenimu, nors ryte manęs, matyt, kaip ir visų, tebelaukia pilietiški reikalai. Į rinkiminę apylinkę einu ne kasdien, net ne kasmet. Ar tariasi su manimi išrinktieji į valdžią piliečiai? Nebent per sociologus ar kitus tarpininkus. Jie viską išmano patys. Ar pats beldžiuosi į valdžios duris ir siūlausi jai patalkinti? Ketinu, bet asmeniniai įsipareigojimai svarbesni. Iš tikrųjų kaip pilietis atrodau nekaip. (Džiaugiuosi, bent žiniasklaidoje išvydęs aktyvesnių kolegų – Vytautą Rubavičių, Liudviką Jakimavičių, Jaroslavą Melniką, Marką Zingerį… Neilgas būtų ir pilnas sąrašas.)

Pirmiausia rūpi pragyventi – būstas, maistas ir vaistai. Diena juk pusryčiais prasideda. Ne tik savo paties, štai, žmonai sveikatos per maža, reikia kažką pagaminti, anūkai kažkodėl nelinkę pusryčiauti, tad imiesi juos raginti, kviesti prie stalo, o vėluojančius ir nuveži iki mokyklos. Paskui – „kontaktinės“ (paskaitų) valandos universitete, studentų, kolegų ir savi tekstai (straipsniai, pranešimai, recenzijos) redakcijoms, leidykloms. Paroda, koncertas, spektaklis, jei tik laiko, jėgų (sveikatos) ir pinigų užtenka. Retėja pietūs ar vakarienė su bičiuliais. Jau nesiveržiu į viešus intelektualų pokalbius, nebent atsakau į žurnalistų klausimus, padedu pristatyti patikusią knygą.

Nors kasdienybėje „pilietinės“ politikos maža, tačiau ji įsibrauna į sąmonę ir pasąmonę iš savo, paralelinio, kelio, dažniausiai – per žiniasklaidą. Na, klausausi žinių iš Lietuvos ir pasaulio, bet nervinuosi – paveikti jų negaliu, tik interpretuoti. Etikos, teisės, žinių pasaulis per internetą stebuklingai mažytis – viską jame ir matai, ir girdi. Virtuali pasaulio kasdienybė, aišku, užliūliuoja tariamu savo paties saugumu, bet ne tik. Užtenka žvilgtelėti Ukrainos pusėn, ir toji didelė, tikrai ne limitrofinė, tik vis dar nevalstybė pribloškia karo už nepriklausomybę (politikos) žiaurumu. Šis toks klaikus, kad negali rasti jam žodžių, nelieka vietos abstraktiems klausimams, kodėl kariaujama dėl nepriklausomybės ar laisvės. Tik pagalvoji: bėgti nuo jos, laisvės, – tai nedaryti, ką tą akimirką privalai padaryti. Gal nedaug – privalai kurį laiką ištverti, išbūti, išgyventi.

Bet tie kasdieniški (pasauliniai) įsipareigojimai tokie skirtingi… Gali užsimerkti, kad nematytum, ką ir kaip žudo Islamo valstybės kariai, gali verkti, girdėdamas, kad pasauliui tylint Ukrainoje miršta kūdikis, motina, tėvas, brolis, sesuo. Gali kviesti sėsti prie derybų stalo Kaire, Minske ar Berlyne. Gali iš paukščio (lėktuvo) skrydžio filmuoti su žeme sulygintą, sudegintą Donecko oro uostą. Ir jis primins abstrakčią ekspresinę Jacksono Pollocko drobę, bet po ta „drobe“ (iš tikrųjų – po griuvėsiais ir pelenais) matai kiborgus, kurie kiekvieną valandą, minutę, netgi sekundę turi apsiginti nuo sviedinių skeveldrų, nuo mirties. Jų kasdienybė – jų pačių gyvybės siūlas, vienintelis jų turtas, labai plonytis, beveik neįžiūrimas, bet ant jo ir laikosi jų kasdienis pasipriešinimas priklausomybei.

Grįžkim į 1990-uosius Lietuvoje. Kada skelbėm savo, jau visos Lietuvos, Nepriklausomybę.

Ar ne panašus, irgi ne vieno piliečio, o visos valstybės gyvybės siūlas buvo ir 1990 metų Kovo 11-oji? Puoselėtas, verptas daugybės nepriklausomybei pasiaukojusių politikų ir partizanų, iš dalies – net ir prisitaikiusiųjų prie okupacijos tikrovės. („Nebijokime žodžio – „prisitaikymas“, – 1993-iaisiais rašė Albertas Zalatorius, – jis ne prastesnis negu „kova“1.) Nujaučiu, kad yra daugiau negu aš, gal net viską apie tą išskirtinę dieną žinančiųjų, bet ir jiems sunku būtų pasakyti, kieno, kada ir kur tas Lietuvos politinės gyvybės siūlas galutinai buvo suverptas – sustiprėjo.

Kodėl – Kovo 11-ąją?

Anuomečiai politikai juk svarstė įvairius Nepriklausomybės Akto variantus. Vienas jų – skelbti ją (nepriklausomybę) jau Vasario 16-ąją. Nebūtinai pagal kalendorių (Sąjūdžio iškelti kandidatai dar nebuvo laimėję AT deputatų mandatų). Pirmosios Lietuvos Respublikos paskutinysis užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys siūlė tiesiog deklaruoti Vasario 16-osios Akto tęstinumą. Diskusijos virė vos ne iki paskutinės valandos. Deputatus apsispręsti paskatino daugybė politinių kontekstų, išaiškėjusių Kovo 11-osios išvakarėse ir jai jau auštant. Politinė kasdienybė buvo paprasta ir tuo pat metu – nepaprasta. Išlaukti, neprasnausti istorinio momento. Laiku pasprukti iš imperijos, – kol ji dar ne(su)valgė savos perestroikos vaikų.

Nebuvau salėje, kur tai įvyko, juk nebuvau žymus politikas-deputatas. Bet jau iš vakaro nujaučiau kažką įvyksiant. (Vienas kitas deputatas ir su manimi dalijosi ne viešu planu.) Ir man galimas Aktas buvo ne mažiau svarbus negu tiems, kurie posėdžių salėje spręs šį klausimą balsuodami ir pasirašydami nutarimą. Svarbus dėl daugumos, o gal net visų kasdienių darbų, kuriuos įsipareigojau dirbti dar 1988 metų gegužės 28 d., kai, Alfonsui Maldoniui atsistatydinus, buvau išrinktas tuometės, dar tarybmečio Rašytojų sąjungos valdybos pirmininku. Po keleto dienų (birželio 3-iąją) radosi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, ir jau tą patį mėnesį jos ir Rašytojų sąjungos atstovai pradėjo bendrą darbą, kuris vedė Kovo 11-osios link. Didelis rašytojų būrys aktyviai veikė Sąjūdyje, ir tai tapo stipria parama pertvarkant Rašytojų sąjungos gyvenimą. Beje, anuometinis rašytojų prestižas (dabar – sunkiai įsivaizduojamas) buvo lemtinga atrama ir Sąjūdžio pirmeiviams.

Neturėjau tada laisvų nei dienų, nei valandų. Parašiau galybę pranešimų, viešų kalbų, teisės dokumentų projektų, esė, o savos prozos rankraščių neatsiverčiau iki 1994 metų pabaigos. Tiek užtruko mano kasdieniai įsipareigojimai kolegoms rašytojams. Ir ne tik jiems. Sunku ir neįmanoma atskirti, kas anuomet rūpėjo rašytojams, o kas – visai Lietuvai. Drąsiai sakau – jie buvo tapatūs. Man asmeniškai tam kasdieniam darbui visada trūko laiko, neužteko jėgų, tad ir į galvą neatėjo ieškoti kitokių „mandatų“ – Sąjūdžio Seimo ar Aukščiausiosios Tarybos. Galbūt tas kasdienio darbo krūvis aiškiau tapo matomas jau po Kovo 11-osios, kai teko labai daug talkinti rengiant Kultūros nuostatų, Labdaros ir paramos, Autorių teisių, Meno kūrėjų ir jų organizacijų įstatymų projektus, dalyvauti juos pristatant ir priimant Seime. Tai buvo, galima sakyti, didžioji politika, kurios patirtis man buvo ir nauja, ir reikšminga.

Tačiau iš tikrųjų tos naujos politikos galimybių ir konkrečių darbų griūtis užgriuvo nuo pat pirmosios pirmininkavimo Rašytojų sąjungoje dienos. Bandžiau įgyvendinti savąją rašytojų bendruomenės viziją. Buvau brendęs mažose, sakyčiau, vienalytėse ir gana draugiškose literatūrinėse bendrijose (Eržvilko vidurinės mokyklos ir Kauno politechnikos instituto literatų sambūriuose, Kauno jaunųjų rašytojų sekcijoje, LRS Kauno skyriuje), todėl labai pasiklioviau iš literatų profesionalių interesų kylančių, jų tarpasmeninių ryšių verte ir galia. Man, dideliam idealistui, atrodė, kad politizuotą, ideologizuotą, formaliai funkcionuojančią (jau anuomet būrusią per šimtą dvidešimt narių) Rašytojų sąjungos struktūrą galima transformuoti į kitokią, kūrybišką bendruomenę ir demokratišką, tautinei valstybei atstovaujančią profesinę kūrybinę draugiją. Pavyzdžių mačiau XX a. Švedijoje ir Vokietijoje, o pirmiausia – tarpukario Lietuvoje.

Ne man pačiam spręsti, kaip sekėsi. Buvo visaip. Naivios buvo mano mintys apie skirtingų kartų ir ypač – skirtingų politinių pažiūrų santalką, siekiant su Sąjūdžiu tų pačių tikslų. Sąjūdis (dabar aiškiau matyti) taip pat buvo išbandomas ne tik kilnių tikslų, dorų motyvų ir taurių charakterių. Taip, taurus taurėja per kančias, bet politinė, socialinė ir netgi fizinė kančia gimdo ir ką kita. Nepasitikėjimo, priešiškumo, politinio dalijimosi į savus ir ne savus kibirkščių pažirdavo ir mitinguose, ir per įvairius suvažiavimus. Tačiau gal ne viskas nepasisekė, ne visada nepavyko. Juk ne vienas viską dariau, o tik pasitardamas, kartu su „komanda“. Joje (pasikeisdami) pabuvo Vytautas Bubnys, Petras Bražėnas, Petras Dirgėla, Sigitas Geda, Romas Gudaitis, Mykolas Karčiauskas, Valentinas Sventickas, Algimantas Zurba. Ir daugelis kitų kolegų nuoširdžiai talkino. Didelė paspirtis buvo visa LRS valdyba. Kartu sekėsi tartis beveik su visais rašytojais ir mobilizuoti juos svarbiausiems siekiams. Buvo daug patriotinio solidarumo, skirtingų asmenybių ypatingo sutelktumo, kai tai prisimenu, mane užgauna istorikų, net žymių politikų, kurie irgi viską matė savo akimis, abejonės dėl išties labai svarbaus mūsų rašytojų ir jų bendrijos vaidmens Lietuvos Nepriklausomybės byloje.

Ir jau 1989 m. birželio 7 d. neeiliniame suvažiavime pasitvirtinome naujus savo bendrijos įstatus, pripažinome pirmtakų ir (jau) savus klystkelius, paskelbėme LRS (anuometinėje Teisingumo ministerijoje įteisinome!) nepriklausomybę nuo Maskvos. Iš tikrųjų viskas vyko ilgiau. Iki pat vėlyvo rudens, gal net iki 1990 metų Kovo 11-osios truko realios „skyrybos“.

Bet jos įvyko. Nukalant teisiškai lygiaverčių bendrijų bendradarbiavimo sutarties punktus, derantis dėl kiekvieno žodžio juose, Vorovskio gatvėje nuolat apmaudaujant ir grasant dėl mūsų „separatizmo“, iš karto taikant „sankcijas“ pripratusiems naudotis Litfondo patogumais, tad tikrai ne visiems plojant Sirvydo (anuomet – Rašytojų) gatvėje, bet ir mirtinai nesikivirčijant, o sutariant dėl demokratinių mūsų bendrijos gyvavimo pamatų. Iškilo didelis naujos kasdienybės iššūkis – laisvo pasaulio pojūtis, laisva kūryba, pagaliau – laisvė vieniems patiems tvarkyti savo bendrijos ekonominius pagrindus, išgyventi be valstybės dotacijų. Įvairi laisvė, įvairi jos kaina. Tačiau dar reikėjo sulaukti Lietuvos nepriklausomybės. Ir Sąjūdžio, ir Aukščiausiosios Tarybos, ir visos Lietuvos, pavadinkim – skaitytojų, žingsnių valstybės nepriklausomybės de jure link.

Akivaizdu, jeigu nebūtų išaušusi 1990 m. Kovo 11-oji, nebūtų iki galo įgyvendinti ir kitokios mūsų Rašytojų sąjungos esaties – jos pirmieji nepriklausomybės (nuo Maskvos, cenzūros ir pan.) – siekiai. Anuometinėje Lietuvoje nebuvo jos piliečio, kurio gyvenimas tą dieną nebūtų pasikeitęs. Tuo ši diena tikrai išskirtinė, galime sakyti – istorinė, bet, prisiminus ją ir su ja sietinus aukštuosius Lietuvos Respublikos laisvės imperatyvus, man, kaip piliečiui, kažkodėl svarbesni paprasti Nepriklausomybės reikalai, kuriuos ir šiandien asmeniškai dar norėčiau išspręsti, neuždėdamas prisiimtos atsakomybės naštos ant kito pečių. Kiekvienam juk – sava našta.


1 Zalatorius A. Literatūra ir laisvė. – Vilnius: Baltos lankos, 1998. – P. 102.

Vytautas Martinkus. Atvirukas iš priemiesčio

2021 m. Nr. 2 / Rašau jums iš Aukštojo Pavilnio, iš Gurių sodų prie Juodojo kelio. Jeigu kada, važiuodami 33 autobusu iš Žirmūnų, užsnūsite ar užmiršite išlipti iš jo prie Katedros ar Menų akademijos, atsibusite paskutinėje stotelėje ir šitaip visai…

Vytautas Martinkus. Istorinės ironijos trileris

2020 m. Nr. 5–6 / Juozas Šikšnelis. Praeities dulkės – mirties šešėliai. – Vilnius: Homo liber, 2019. – 304 p. Knygos dailininkė – Inga Gilė.

Vytautas Martinkus. Vytautui Girdzijauskui (1930 04 19 † 2019 10 18) atminti

2019 m. Nr. 11 / Nežinau, kuriame puslapyje, po kurio sakinio Juodoji Ponia paliovė laukusi ir kirto autoriui. Šiandien tai ir nesvarbu. Viena ausimi girdėjau, kad romano rankraštį jau turi „Naujosios Romuvos“ redaktorius. Gerai bus, jei išleis.

Jūratė Sprindytė. Vidaujos dimensijos

2019 m. Nr. 5–6 / Vytautas Martinkus. Vidaujos link. – Vilnius: Homo liber, 2018. – 328 p. Knygos dailininkas – Bronius Leonavičius.

Jūratė Sprindytė. Vytauto Martinkaus opus magnum

2018 m. Nr. 5–6 / Vytautas Martinkus. Tavo bažnyčios rūsys. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 512 p. / Penki šimtai puslapių ir kone penkių šimtų metų aprėptis – toks romano užmojis, kuriame koreliuoja erudicija ir užgyventa išmintis.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Vytautas Martinkus, Virginija Cibarauskė

2018 m. Nr. 5–6 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą

Vytautas Martinkus. Lapkričio saulė: Ilgės arba Vėlinės po Opšraus žvaigždynu

2017 m. Nr. 11 / Po šįmet lietingo rugsėjo ir vėjuoto spalio, purvynę stingdančio pirmojo gruodo belaukiant, vėl prisimenu Kristijono Donelaičio eilutes: „Krūmus ir gires linksmas jau giltinė suka

Vytautas Martinkus. Sąžinės balsas ir dar šis tas

2017 m. Nr. 7 / Jonas Mikelinskas. Temidė ir Niurnbergo sindromas. – Vilnius: Mintis, 2015. – 296 p.

Vytautas Martinkus. In memoriam. Atsikuriančios Lietuvos metraštininkas (Petras Dirgėla)

2015 m. Nr. 5–6 / Petras Dirgėla 1947.II.21–2015.III.29 / Gal nesunku rašyti metraštį? Juk tereikia pastebėti, kas vyksta, ir kuo pilniau apsakyti. Dar reikėtų tai, ką užrašinėji, susieti su tuo, kas jau yra, buvo ar bus. Matyti istorinį pilnį. Viskas gana paprasta.

„Metų“ anketa: Vytautas Martinkus, Alis Balbierius

2014 m. Nr. 5–6 / Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibūdintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje? Kokiuose lietuvių autorių kūriniuose, Jūsų nuomone, labiausiai atsispindi šiuolaikinio pasaulio dvasia?

Kęstutis Nastopka. Estezės medžioklėje

2014 m. Nr. 3 / Vytautas Martinkus. Estezė ir vertinimai. – Vilnius: Edukologija, 2013. – 326 p.

Vidmantė Jasukaitytė. Laisvė, kaip Afrikos paprika

2015 m. Nr. 3

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui – 25

 

Šiandien, kada žvelgiame į nueitą Nepriklausomos Lietuvos kelią, atmeskime bet kokius nuomonių stereotipus. Įsikaskime giliai į save, į širdis, įsirauskime ir pabandykime susivokti, kurioje atkarpos tarp tiesos ir melo vietoje esame. Kas arčiau mūsų – viena ar kita.

Kadaise, prieš dešimtį metų, rašiau: „Kiek daug laimingų, kiek mažai laisvų…“ Rašiau vieno furšeto, vykusio Seime, metu. Vaišės buvo šventinės ir demokratiškos – staleliai sustatyti tiesiog fojė, tarp jų ir tarp besivaišinančių siuvo oficiantai su padėklais, nuolat papildydami sparčiai tuštėjantį stalelių turinį. Sėdėdama daugybės vyrų užnugaryje Seimo fojė, atkreipiau dėmesį į vis tą pačią languotu švarku apvilktą ranką, kuri pasirodydavo pro plyšį tarp valstybinių kūnų, iš kelių stiklų į vieną susipildavo viskį be ledo ir dingdavo. Man pasidarė bloga. Prasibroviau pro svečius ir atsisėdau prie pat lango, prie laiptų aukštyn. Ten jau buvo erdvės ir šurmulys liko toliau. Pastebėjęs nuotaikos pokyčius priėjo vyras… Prieidavo pasisveikinti ir vienas kitas pažįstamas valstybinis asmuo… Visi klausinėjo, kaip laikausi, ką rašau, kaip jaučiuosi, o aš, staiga pamačiusi, kaip čia pat, už nugaros, nors erdvės buvo apsčiai, įsikūrė kažkokia moteriškaitė, staiga nei iš šio, nei iš to kažkam atsakiau: „Kiek daug laimingų, kiek mažai laisvų…“ Ir tą atsakymą toliau tiražavau kiekvienam priėjusiam. Tai buvo mano vidinis protestas sau pačiai, netikėtai, bet akivaizdžiai pastebėjusiai, kad esu „nepaleidžiama iš akių“. Nepriklausomybė bijojo pati savęs ir stebėjo net aktą pasirašiusią signatarę?..

Praėjo dvidešimt penkeri metai. Nežiūrint į akivaizdžią tiesą, kad, nepaprastai išaugus VSD sekamų piliečių skaičiui (viešai vadovo paminėti trisdešimt tūkstančių, manau, jau seniai viršyti), grėsmių Lietuvai nesumažėjo, o jos tapo labiau koncentruotos ir tikslinės, šiandien norisi konstatuoti atvirkščiai: „Kiek daug laisvų ir kiek mažai laimingų…“

„Nelaimingųjų“ skaičius auga kaip grybai po lietaus. Žinią, kad esame laisvi, naudojame, kaip kiekvienas sugebame. Kai kas kuria gyvenimą natūraliausia jos išraiška – gimdo vaikus, moko juos išminties, atsargumo, veidmainystės, prisitaikymo… Kiti siekia žinių ir tam skatina jaunąją kartą. Kai kas – bėga, kur gali lengviau užsidirbti duonos kąsnį, įdėdami kuo mažiau kūrybinės energijos, – tarnauja, ir viskas. Kai kas – naršo šiukšliadėžes, nes išminties, žinių tiek ir tebuvo, kad nesugebėjome išsaugoti gyvenimo nepriklausomybės, arba ne mūsų jėgoms buvo atsilaikyti prieš kylančią nusikaltėlių sąjungos su bankais ir valstybės tarnybomis bangą. Jie išplovė mus, paliko švarutėlius – be namų, turto, atėmė žemę, orumą, iščiulpė viltį, klastojo teisingumą… Jie galėjo viską, o mes – nieko. Tai deformacijos, kurios visada lydi didžiuosius politinius ir socialinius virsmus. Ne veltui sakoma, kad revoliucijos rezultatais geriausiai pasinaudoja vidutinybės.

Esu rašiusi apie agresyviąją vidutinybę, kuri tarsi virusas pajunta, kuri organizmo dalis silpna, ir ją užpuola. Mūsuose silpniausia vieta buvo – tikėjimas. Kai krikščioniškoji religija atėjo į Lietuvą, ji rado tvirtai tikintį žmogų. Tikintį savo pasaulėjauta, savo suvokta ir savitai įvardyta pasaulio realybe. Kalbu ne apie religingumą, o apie savybę tikėti, apie žmogaus pajėgumą tikėti ir ginti, kas jam vertingiausia. Apie pajėgumą tikėti.

Ši mūsų Nepriklausomybė atrado mus praradusius gebėjimą tikėti. Tokius „nei karštus, nei šaltus“. Tačiau drungnos būna vidutinybės, ir nors evoliucija drungnuosius kada nors būtinai išspjauna, vystymosi procesus jie gali smarkiai sulėtinti. Ateizmo nukošta sąmonė, tiek kartų ėjusi į vidinius kompromisus dėl išlikimo, duonos kąsnio etc., prarado tikėjimo būtinybę. Leistis į kompromisus dėl religinio tikėjimo, nes tai vienas pačių nesulaužomiausių faktorių, labiausiai susijusių su sąžine, su žmogiškąja savastimi, reiškė palaužti savo gebėjimą tikėti apskritai. Pripratus prie kompromisų šioje srityje, daug lengviau įsileisti kompromisą dėl tėvynės, santvarkos, dėl kitų vertybių. Prisitaikanti, bet agresyvi, amžinosiomis Dekalogo vertybėmis netikinti vidutinybė užplūdo mūsų laisvės laiką ir nedelsdama ėmė ganytis materijos pievose, kur jos jau nebevaržė vidinio tikėjimo dėsniai, kur prasidėjo etikos ir moralės dėsnių nepaisymas. Tai taip… Ir, nesuvokiant tikrosios vertybių galios bei reikšmės, prasidėjo apsimetinėjimas, melas, prasidėjo valstybės kūno draskymas, prisidengiant reformomis. Simuliakrai pakibo kaip kosminiai reiškiniai virš mūsų pasaulio ir idealų svarba nebetikima. Tarsi visuomenė ar valstybė galėtų vystytis be idealų sistemos. Bet tie, kurie gali kurti idealus ir vesti į juos, į valdžią nepakliūva. Mokslo ir švietimo simuliakras, sveikatos apsaugos simuliakras, valstybės saugumo simuliakras, teisinės sistemos simuliakras ir t. t., ir t. t. Atrodo – yra sistemos, atrandamos lėšos, dirba tūkstančiai biurokratų, tačiau nėra jokio ryšio su tikruoju jauno žmogaus švietimu bei ugdymu, nėra jokio ryšio su tikslu gydyti ir pagelbėti kenčiantiems, nėra jokių pastangų priartinti teisingumą prie teisybės, kuri, tiesa, jokios vertės nebeturi. O į valdžią ateinantys iš tų pačių vidutinybių nesuvokia, kad politikui būtina savybė matyti visumą toli į ateitį ir ją modeliuoti, apimant tiek materialiosios, tiek dvasinės dalies augimo galimybes. Tačiau tam reikia ne vienpusiškų žinių. Ar mes galime tikėtis valdžioje pamatyti tokius „aiškiaregius“, kurie numatytų, kiek gyventojų bus Balbieriškyje ar Kužiuose po dvidešimties metų? Po penkiasdešimties? Kokių kokio amžiaus bus gyventojų, ką jie veiks, kokias ūkio šakas teks vystyti, kokių specialistų reikės tame regione, kokios mokyklos juos ruoš, kad aprūpintų darbu? Ar galima to tikėtis iš valdžios, kai renkama pagal partinius sąrašus, kurių pirmose eilėse vis tie patys žmonės, kaip kokie „amžinieji“ kadafiai ar mubarakai, kurie atstovauja savo partijai, ideologijai, o ne tarnauja besivystančiai realybei? Žinoma, kad ne.

Tokie rinkimai partinių klanų viršūnes verčia naudoti specialias rinkimų technologijas, o tai reiškia – manipuliuoti žmonių sąmone. Tas simuliakrinis darbas atiduodamas klerkų kultūrai. Manipuliuojama vienijant piliečius pagal negatyviuosius požiūrius į tam tikrus reiškinius. Juk lengviausia „paimti“ nelaimingą žmogų. Klerkų kultūra ir didina nelaimingųjų skaičių, ir savo zombiškumu populiarina visuomenės depresiją. Nors visos simuliakriškosios idėjos „užmaišomos“ aukščiausiuose valdžios katiluose, o dažnai ir tarptautiniuose korupcijos projektuose, be klerkų čia neapsieisi. Tai yra tarsi agresyvios siauro protelio kirmėlės, gerai jaučiančios savo prigimtinį vidutinybės instinktą – graužti valstybę, smulkesnius jai reikšmingus komponentus – kito žmogaus gyvenimą, laiko intensyvumą, energiją – o abejingumą padaryti gyvenimo norma, kad jis nieko nebestebintų.

Šiandien tą languotą ranką, pasirodančią pro valgančių ir geriančių vyrų stuomenis, prisimenu kaip kadrą iš filmo apie nerealybę. Nors galimybę valgyti ir gerti, kaupti, kiek nesunaudosi nei pats, nei tavo ainiai, daugelis supranta kaip kelią į laimę. Tačiau tada, grįžusi iš šventinių vaišių, į kurias buvome sukviesti vieno veikėjo, nuolatos susimaunančio, bet niekaip nedingstančio iš svarbiausių politinių, su specialiosiomis tarnybomis ar teise susijusių darinių, parašiau tokias eilutes:

Laisvė – stipriausia substancija. Aštri, kaip Afrikos paprika.

Mažytis trupinėlis pakeičia gyvenimo skonį.

Atsargiai, naudokite ją atsargiai… Ji gali apnuodyti jus. Ji dažnai keičia savo spalvą –

Greitai galite įprasti prie tokios laisvės spalvos, kuri panaši į kraują.

Jums gali patikti jos prieskonis, kuris kartais panašus į svetimą kančią.

Jūs galit sumaišyti savo priemones, kuriomis siekiate jos, su pačia laisve –

Tada prarastumėt ją amžinai.

Gal nederėtų cituoti savęs, tačiau sau tikslesnio santykio su laisve neradau iki šiol. Ir atrodo, kad, masiškai piktnaudžiaudami pačia laisve, jau apsinuodijome, ir ne tik springstame savo nuodais, bet jais paniekiname pačią laisvės esmę. Dauguma mūsų, kurie „esame laisvi“, net nepastebėjome, kaip įkliuvome į morališkai neišprususios vidutinybės simuliakrą ir kaip puikiai jame dalyvaujame. Dalyvaujame pirmiausia jausdamiesi nelaimingi ir tą būseną nuolat tiražuojame. „Nelaimingumas“ atima valią gyventi, nes gyvenimui būdinga natūrali viltis ir džiaugsmas, kurio gal nepasiekėme šiandien, bet kuris – žinome – yra! Ir tai susiję su mūsų pačių tikėjimu. Tačiau tikėjimas slopinamas, atnešamos ir primetamos įvairiausios simuliakrinės vertybės, iškeliami netikri pranašai, į kuriuos neva turime lygiuotis, visiškai nuasmenindami save. Galime dergti ką norime, ypač valstybę. Ir dauguma mūsų tai daro. Kai mums reikia ką nors suplėšyti iltimis, sudraskyti į skutus, suminti su purvais – mes esame laisvi! Kai mums reikia išreikšti savo skausmą ir neviltį dėl mūsų ar ne mūsų kaltės sužlugdyto arba tik vos vos pažeisto gyvenimo – esame laisvi ir liejame tulžį ant vargšės valstybės. O kai mums reikia gyventi savo žmogišką gyvenimą, išreiškiantį žmogiškąsias priedermes, – esame nelaimingi. Kiek daug „laisvų“, kiek mažai laimingų… Negi leisime sau virsti tauta, kuri maitinasi neapykantos energija ir ją nuolat tiražuoja, kad būtume sotūs?

Kaip gera ir kaip lengva be tikėjimo ir be idealų vidutinybių klanams ir visokiems korupciniams dariniams mūsų tulžį pritaikyti savo interesams. Kaip lengva manipuliuoti mūsų skausmu ir luošumu, mūsų bevilte nuotaika, apsimetant, kad jie, kurie valdo TV kanalus, žiniasklaidą – su mumis, kad mus gina ir stengiasi apsaugoti. Nuo ko? Reikėtų kaip nors apsisaugoti nuo jų, kurie už mus neprisiima sau jokios atsakomybės. Juk lengva manipuliuoti žmonėmis, kuriems patogiausia būti nelaimingiems ir dar gauti už tai pinigų… TV laidų pavadinimai siunčia nuorodas į kovą, kautynes, susipriešinimą, bet nė su žiburiu nerasi atvirai deklaruojamos brolybės, gerumo, atidos ir atlaidumo. O juk nelaimingųjų kraštui tokios paguodos ir reikėtų. Vien tam, kad dejuojančių visuomenė prisimintų, jog egzistuoja kitokių vertybių pasaulis. Tačiau amžinai – tik iltys, draskymasis, vis apsimetant, kad tai – tiesos vardan.

Taigi – kodėl nenorime jaustis kitaip? Tikriausiai todėl, kad ten, kur auga laimė, neįmanoma ko nors plėšyti ir draskyti. Arba atvirkščiai – kur tik draskome ir draskomės – laimė neauga. Esame jau vidutinybės mentaliteto išugdyti produktai. Jau esame pažeisti, apriboti josios matais ir masteliais ir tai perkeliame į savo šeimų įpročius, jau kūdikystėje užkrėsdami savo vaikelius – būsimus Lietuvos piliečius – menkavertėmis atliekomis, kurios mėtomos nuo vidutinybės pietų stalo mums, jų rinkėjams į valdžią. Bet nepaisant inertiškos depresijos, su kuria dabar jau kai kurie gimstame, žmogus visą gyvenimą trokšta tik laimės, nesvarbu, kaip jis ją pavadintų. Jis trokšta Laimės – tos ypatingos sielos būsenos, kuri teikia gyvybinių jėgų, kuri užlieja ir įlieja neišardomą supratimą, kad gyventi gera, verta, prasminga, ir žmogų, bent šią akimirką, ta prasmė pasiekė.

Kaip nepaprasta suvokti, kad gyvenimas tavo toks, koks yra, ir jis tau brangus, o tu brangus jam. Kad laikas yra tavo, ir jis nieko neatima, o kad ir kas įvyktų, duoda patirtį, kuri vienintelė vertinga žmogaus evoliucijoje ir kurią vienintelę siela gali neštis iš gyvenimo į gyvenimą. Išdrįskime patikėti gėriu, kuris sklinda į mus iš mūsų žemės, papročių, kalbos, iš amžinai atsinaujinančios gamtos. Tikėkime, kaip tikėjo protėviai, nors šią savybę esame beveik praradę. Tikėkime viskuo, kas ramina, kas teikia vilties, kas parodo kelią ir jo prasmę, ir netikėkime niekuo, kas sukelia sielos sumaištį. Pasikliaukime savimi – kai tikime teisingai, mūsų širdys ramios, o valia tvirtėja. Tikroji laisvė mus ištiks tada, kai išsilaisvinsime patys iš savęs – netikinčių, nelaimingų, tulžingų, kerštingų, klastingų ir dejuojančių. Dėl mažatikystės vidutinybių debesis mus padarė cinikais, skeptikais, pelno medžiotojais, tėvynės prakeikėjais. Tad ugdykime sąmonę, siekime išminties, mąstykime, skaitydami širdies dienraščius. Laisvė prasideda žmoguje. Kaip ir tėvynė. Tai dvasinės kategorijos. Skatinkime vaikus siekti šviesos, daryti gera. Lietuvą, kaip ir visą Europą, gali išgelbėti amžinųjų vertybių kultūra, o tai reiškia – Dekalogo kultūra, antraip Laisvės spalva ir skonis pavirs kraujo spalva ir skoniu. Ir tai bus mūsų artimųjų ir mūsų žemės kraujas. Mes privalome praturtinti pasaulį savo nebanaliai suvokta laisvės samprata, kuri sugrąžins galią tikėti, atvers kūrybines sielos versmes, nes tik tada pajėgsime teisingai ir veržliai kurti mūsų realybę, kuri niekam nebūtų pavojinga. Mes galime to išmokyti kitus, galime tam padėti pagrindus, galime atgręžti pasaulį į mumyse slypinčias neprimityviosios Laisvės suteikiamas galimybes. Nes pavyzdį turime – tai Baltijos kelias. Po Mohandaso Gandžio „Druskos žygio“ kitų precedentų tokiai Dovydo kovos su Galijotu formai nėra! Veikime patys. Kiekvienas. Vidutinybės to nesuvokia ir mums nepadės.

Nebetiražuokime karo idėjų. „Būkite romūs kaip balandžiai ir gudrūs kaip žalčiai…“ Apsiginkluokime tikėjimu, ir jis padiktuos, kiek kokių karių ir kokios kokio lygio technikos reikia mūsų apsigynimui. Bet nebetiražuokime karo. Mano karta augo nuolatiniame karo su „imperialistais“ siaube ir mano laikų vaiko sąmonė buvo užnuodyta ne tik suaugusiųjų skausmo dėl prarastų artimųjų, atimtos žemės, padargų, gyvulių, bet ir karo baimės… Mes irgi paveikti pokario tragedijos ir propagandos, tad nebetiražuokime blogio. Geriau stenkimės, kad mūsų veiksmai ir žodžiai neprieštarautų mūsų įsitikinimams, kurie yra mūsų sielose, ir negriautų mūsų idealų statinio. Tada laisvė bus reali ir išliekanti.

Vidmantė Jasukaitytė. Ciklas. Eilėraštis

2018 m. Nr. 8–9 / Vanagas skrenda virš miško, dviratis rieda keliu, Saulė nuo ryto išblyško, – niekaip pabust negaliu. Skęsta širdis vandenyne, gelbstinčio rato nėra. Medžiai du, apsikabinę, miršta po rūko skara.

Romas Gudaitis. Atsisveikinant su Vidmante

2018 m. Nr. 8–9 / Dievas miršta vienišas, žmogus miršta vienas… Kodėl, Vidmante. Todėl, kad rašytojas panašus į Atpirkėją, kuris turi iškentėti pasaulio ligas, kad šis taptų sveikesnis?

Vidmantė Jasukaitytė. Mirtis niekada nepavargsta

2016 m. Nr. 3 / Buvo vasara. Karas ėjo prie pabaigos. Rusai stūmė vokiečius atgal. Vokiečiai sustojo prispausti prie jūros – trauktis nebebuvo kur. Nuo Šventosios iki Liepojos įsisukusi beprotiška karo mėsmalė traiškė žmones…

Vidmantė Jasukaitytė. Eilėraščiai

2014 m. Nr. 12 / Gelia dangų, kurį tada supai ant rankų, šokinėdama
nupjautoje pievoje tarp kupetų, baisiai gelia suluošintą
dangų, kur tebesiautėja sudraskytas vėjas, žūtbūtinai

Alvydas Medalinskas. Mintys, artėjant Kovo 11-ajai

2015 m. Nr. 3

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui – 25

 

Artėjant Kovo 11-ajai, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai, norisi grįžti prie klausimo, susijusio su mūsų valstybės ir tautos būtimi, egzistavimu, vystymųsi, ateities perspektyvomis, taip pat ir problemomis. Laikui keičiantis jų aktualumas neretai kinta. Kai aplink mūsų valstybę yra palyginti ramu, aktualiausios tampa vidaus problemos. Paaštrėjus tarptautinei padėčiai, savo valstybės tolesnį egzistavimą siejame su grėsmėmis iš svetur. Bet yra daug to, kas rūpestį kelia nuolat.

Šiais metais minime Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 25-metį. Paprašytas pasidalyti mintimis šia proga, sėdęs prie stalo, pagavau save norintį rašyti apie tai, į ką ne kartą atkreipiau dėmesį anksčiau. Juk dėl valstybės bėdų skauda taip pat, kaip ir prieš penkerius, trejus ar vienus metus.

Galima tik pridurti kažką papildomo, susijusio su šių dienų aktualijomis, prisiminti tada dar gyvenusius mūsų kultūros, literatūros, Sąjūdžio žmones. Jie irgi, kaip šių minčių autorius, daužė galvą į sieną, siekdami tų gerų pokyčių jau mūsų, Nepriklausomoje Lietuvoje, prie kurios atsiradimo kiekvienas prisidėjo taip, kaip galėjo, negailėdamas jėgų. Juk sąjūdininkas nėra tik vienos akimirkos ar kelerių metų būsena, kai Sąjūdis siekė Nepriklausomybės 1988–1990 m. Būti sąjūdininku – tai rūpintis savo valstybe ir tauta visą gyvenimą. Rūpestis nebūtinai susietas su ėjimu į valdžią. Ne visi Sąjūdžio pradininkai, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai tapo ir Aukščiausiosios Tarybos nariais, Nepriklausomybės Akto signatarais. Daugiau nei du trečdaliai to nedarė. Įskaitant ir laikotarpyje tarp 20-ųjų ir 25-ųjų Lietuvos Nepriklausomybės metinių į anapilį iškeliavusius tokius mūsų tautos šviesulius, kaip Justinas Marcinkevičius ir Marcelijus Martinaitis, ar dar prieš tai šį pasaulį palikusį Sigitą Gedą.

Kovo 11-osios signatare netapo ir Sąjūdžio tautinės mokyklos koncepcijos autorė prof. Meilė Lukšienė, kurios idėjos, deja, Kovo 11-osios Lietuvoje buvo iškraipytos taip, kad šiandien vėl reikia kalbėti, ar mūsų švietimo sistema ugdo Lietuvą mylintį žmogų.

Minint Nepriklausomybės atkūrimo dieną, būtinai reikia prisiminti ir 1988 m. birželio 3-iąją – Sąjūdžio gimimo dieną. Jei ne ji, nebūtų ir Sąjūdžio, kaip Nacionalinio Lietuvos Nepriklausomybės judėjimo, nebūtų ir deleguotų į valdžią žmonių, paskelbusių Nepriklausomybę. Nors Lietuvoje, ne mažiau nei kitose Baltijos valstybėse, buvo stiprus ir disidentinis judėjimas, pogrindžio ir partizanų kova, bet, kad ir kaip keista, į Sąjūdžio veiklą šios kovos lyderiai, tada kalbėję apie laisvę ir Nepriklausomybę, neįsiliejo. Sąjūdžio žmonės kilo iš kitų visuomenės sluoksnių: arba inteligentų, kultūros, mokslo žmonių, kurie sovietų valdžios metais sugebėjo išsaugoti meilę Lietuvai ir buvo oficialios valdžios toleruojami, arba naujos kartos atstovų, maištavusių prieš sovietinę realybę.

Todėl skirtingas buvo ir Lietuvos kelias į Nepriklausomybę, palyginti su kitomis Baltijos šalimis. Bet ir Latvijoje, Estijoje, kaip Lietuvoje, ne visi Nepriklausomybės judėjimo kūrėjai ėjo į valdžią. Yra daug individualių priežasčių, tačiau būta ir bendrų. Šiems žmonėms valdžia nebuvo aukščiausias tikslas gyvenime, bet jie rėmė bičiulius ir bendražygius, kurie ėjo skelbti Nepriklausomybės, ja tikėjo. Lietuvoje daug kas neabejojo: kovo 11-ąją reikia tik paskelbti Nepriklausomybę ir laiminga, laisva valstybė atgims.

Didelė dalis kultūros šviesulių, sąjūdininkų manė, kad jų pareiga tautos ir valstybės laisvei atlikta, ir panoro grįžti prie kūrybinių darbų. Kita dalis sąjūdininkų idealistų tikėjo, kad aktyviausi Sąjūdžio asmenys neturi į valdžią eiti, nes privalo imtis įgyvendinti pilietinę valdžios kontrolę. Valdžiai, kad ir kokia ji buvo, tai labai nepatiko.

Iš čia ir visos mūsų valstybės bėdos: „skraidantys“ žemės sklypai, prichvatizacija, kurios įgyvendinime dalyvavo ne tik senosios partinės nomenklatūros atstovai, bet ir dalis Sąjūdžio pirmeivių, patekusių į valdžią. To nematė bijanti aukščiausios valdžios, o gal turinti ir savo asmeninių interesų teisėsauga. Viltis, kad nepriklausoma Lietuva bus neišvengiamai teisinė, demokratinė valstybė, dar laukia savo įgyvendinimo meto.

O kol kas apmąstymai apie visa tai ir suvokimas, kaip Lietuvoje trūksta visų lygių valdžios, įskaitant teisėsaugą, atsakomybės už savo darbus, užgožia ne vieną gražų mūsų valstybės, tautos pasiekimą per šiuos 25-erius metus, kurių irgi, žinoma, buvo.

Prieš penkerius metus parašiau straipsnį „Ir vėl valstybė pūva iš vidaus“. Mūsų valstybė minėjo 20-ąsias savo metines. Turiu pripažinti, kad šiandien, kaip tada, artėjant Nepriklausomybės metinėms, apima dvejopi jausmai. Viena vertus, džiaugsmas, kad gyvename savo nepriklausomoje valstybėje jau ketvirtį amžiaus, kad pavyko išlįsti pro adatos skylutę tarp didžiųjų valstybių interesų, kurios bijojo ir todėl nenorėjo mūsų laisvės, galėjusios sugriauti šių valstybių jėgų balansą. Kita vertus, kyla klausimas: ar sugebame išlaikyti tai, ką taip sunkiai pasiekėme. Ar darome išvadas, kodėl, turėdami prieškaryje savo valstybę, ją praradome. Praradome dėl išorinių jėgų poveikio, bet ir todėl, kad nesugebėjome jos branginti, leidome supūti iš vidaus.

Tarpukaryje, kaip ir šiandien, nusivilta partijomis, parlamentiniu valdymu, o iš viešo gyvenimo pasitraukė tautos šviesuoliai. Likusi be moralės autoritetų, tauta patikėjo, kad pakanka prezidento, kuris nubaus prasikaltusį ir išves valstybę iš visų negandų. Bet, užmušus demokratinės valstybės idėją, tauta tapo tik statiste ir neliko valstybės.

Tada – okupacija. Kai svetimi atėjo, sava kariuomenė, kuriai buvo skirtos didžiulės lėšos, negynė valstybės. Tikiuosi, kad jau pasimokyta iš to.

Kai kurie inteligentijos atstovai ėmė kovoti prieš valstybės puvimą, pasinėrė į įvairių frontų kūrimą prieš smetoninę valdžią ir buvo panaudoti svetimųjų, kai, netikėdami savo valdžia, sveikino atėjūnus. Reikėjo laiko, kad tauta atsitokėtų ir idealistai išeitų į miškus kovoti dėl laisvės, bet šis tautos žiedas buvo sunaikintas ar ištremtas į Sibirą.

Tarpukario Lietuva buvo garsi mokslininkų, menininkų, mokytojų, kunigų, ūkininkų pasišventimu, kuris vėliau dešimtmečiams davė tautai gyvasties savo krašte, Sibire ar už Atlanto. Visa tai buvo ir geros švietimo politikos pasiekimas. Bet tada ne vienam Lietuvos žmogui valstybės, pūvančios valdžios simbolį įkūnijo poeto Teofilio Tilvyčio poemos herojus Dičius. Valstybės pareigūnas, sugebėjęs prisitaikyti prie viršininkų, gyvenęs tautos ir valstybės sąskaita.

Moralinius autoritetus, kurie nusivylė politika, nėjo į partijas, Seimą, bet neslepia rūpesčio, matydami stiprėjančius vidaus puvimo procesus valstybėje, valdžia prisimena tik tada, kai jie jau išeina į anapilį. Taip buvo ir su minėtais sąjūdininkais, poetais. Prisimena, pagerbia, gražiai palydi į paskutinę kelionę, bet nieko nedaro, kad jų valią įgyvendintų. Pavyzdžiui, to, ką poetas Just. Marcinkevičius išsakė paskutinėje savo viešoje kalboje Mokslų akademijoje, visuomenės diskusijų forume „Tauta, piliečiai, valstybė“, duodamas atsakymą, ko reikia, kad tauta būtų savo valstybės šeimininke.

Dar valdžia juos prisimena per šventes ir jubiliejus. Kai tautos šviesuoliai sutinka būti statistais, istorinėmis Sąjūdžio laikų relikvijomis, valdžia juos garbina, ploja, o jeigu drįsta tarti tiesos žodį apie tai, kas darosi valstybėje, bando protestuoti, jų nepastebi arba niekina. Tad vis mažiau drįstančių eiti prieš vėją, o valdžia atėmė iš mūsų teisę kovoti prieš valdžios savivalę ir ją kontroliuoti. Kalbos apie norą būti šeimininku savo valstybėje apauga ir populizmu, politikavimu. Taip galime vėl prarasti valstybę, nes, atėjus negandoms, gali nebūti kam jos ginti.

Prieš metus vėl padvelkė atšiaurūs vėjai iš Rytų. Tada, vis labiau ryškėjant agresyviai V. Putino Rusijos politikai prieš Ukrainą, straipsnyje „Ar trapi Kovo 11-osios Nepriklausomybė“ teko priminti, kad valstybės laisvė priklauso ne tik nuo mūsų pastangų ją išlaikyti, bet ir nuo didžiųjų valstybių jėgos politikos, kuri niekur nedingo.

Teisės, teisingumo normos yra svarbios ne tik kiekvienos valstybės vidaus gyvenime, bet ir tarptautiniuose santykiuose. Jeigu atsiranda kokia nors valstybė, kuri visas tarptautinės teisės normas siekia perbraukti, vėl ima dominuoti galios politika.

Tokia yra šių dienų pasaulio aplink Lietuvą realybė. V. Putino Rusija dabar apimta tokių nacionalistinių nuotaikų, iš kurių supranti, kad kita jai nepriimtina valstybė gali būti sutrypta, jei bus aiškus jos silpnumas. Krymo aneksija perbraukė kertines tarptautinio gyvenimo taisykles, dėl kurių laikėsi taika Europoje pusę šimtmečio po Antrojo pasaulinio karo: tai teisė į valstybių teritorinį vientisumą ir nepriklausomybę. Dar niekada Europoje po Adolfo Hitlerio išprovokuotos Sudetų krizės Čekoslovakijoje ir Austrijos anšliuso politikos kuri nors šalis Europoje nereiškė teritorinių pretenzijų kitai valstybei ir ginklu tos savo valios nebandė pagrįsti.

Jeigu šie pamatiniai akmenys, ant kurių laikosi ir Lietuvos valstybės nepriklausomybė, dabar, po Rusijos veiksmų Ukrainoje, sudrebėtų, gali būti, kad ir mes pajustume savo valstybės laisvės trapumą. Juo labiau kad ir šalies viduje turime rimtų problemų, didinančių atskirtį tarp valdžios ir visuomenės, kurių neišsprendę esame silpnesni. Bet yra vienas labai svarbus momentas, kalbant apie šių dienų Lietuvą – Lietuva tapo Europos Sąjungos (ES) ir NATO nare. Tiesa, dalis sąjūdininkų narystę ES, ypač jeigu ši bendrija vystytųsi federacijos linkme, pripažįsta ir tam tikra grėsme mūsų nepriklausomybei bei tautiškumui, bet net jie suvokia: buvimas euroatlantinėje organizacijoje, o ypač NATO 5-asis straipsnis bei įsipareigojimas ginti visus aljanso narius, suteikia Lietuvai daug daugiau saugumo. To neturėjo ne tik 1940-ųjų Lietuva, bet ir šiandieninė Ukraina, Moldova, Gruzija.

Žinoma, kiekviena valstybė, jos piliečiai visų pirma patys turi galvoti apie savo šalies saugumą ir gerovę. Buvimas euroatlantinės bendrijos dalimi mums suteikia papildomos apsaugos, bet tik stipri vidumi valstybė yra pajėgi atremti išorės negandas.

Sakoma, kad žmogus ima branginti tai, ką turi, tik tada, kai netenka ar yra reali grėsmė, kad gali prarasti. Kol tokių didelių išorės iššūkių nebuvo, ir Lietuvos Nepriklausomybė atrodė kaip amžinai duota. Įvykiai Ukrainoje atskleidė, kad jokia valstybė nėra apsaugota nuo išbandymų. Matydami tai, gal imsime branginti savo Nepriklausomybę.

Neužmirškime, kad valstybė nėra tik valdžia. Tai ir kiekvienas iš mūsų. Blogą valdžią galima pakeisti, teisėsaugos pareigūnus atleisti, bet valstybės Nepriklausomybės, kaip rodo ir mūsų istorija, lengva netekti ir sunku vėl ją pasiekti.

Vienas iš svarbiausių žingsnių kelyje į Nepriklausomybę tapo baimės įveikimas. Baimės kalbėti apie dalykus, kurie yra nepriimtini valdžiai. Tuo metu tai buvo sovietinė, okupacinė valdžia. Sąjūdis tik tada įgavo jėgos, o pasaulis stebėjosi Lietuvos žmonių valia, drąsa, kai mūsų žmonės tapo laisvi, įveikę baimės jausmą.

Atrodė, kad nepriklausomoje Lietuvoje augs savo vidumi laisvas žmogus. Tačiau tenka konstatuoti: baimė ir vėl Lietuvoje atgijo. Ne vienas žiūri, kad tik nepasakytų ko nors, kas valdžiai nepatiks. Gali netekti jeigu ne darbo, tai karjeros galimybių, nukentės tavo vaikai, šeimos nariai, artimieji, gyvensi varganą gyvenimą. Todėl žmonės verčiami prisitaikyti, liaupsinti aukštai valdžioje sėdinčius ar didelę finansinę galią turinčius, pataikauti, tapti konformistais, vardan, kaip rašė Vincas Kudirka, trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto. O jeigu to nedarysi? Jei norėsi būti laisvas?

Tada tapsi keistuoliu. Tokiais Lietuvoje, kuri mini 25-ąsias laisvės metines, deja, neretai laikomi bendruomenės nariai, besistengiantys likti principingi, kovoti dėl idealų, priešintis neteisingumui, dažnai tam aukojantys savo gerovę. Tai ar nepasimokėme iš savo tarpukario praeities? Ar galime įsisąmoninti tai, ką šiemet Vasario 16-ąją pasakė metropolitas Gintaras Grušas: jeigu nebus laisvo žmogaus, gali nelikti ir mūsų valstybės.

Kazys Saja. Šiu, Lietuva, šiu, mano žaloji

2015 m. Nr. 3

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui – 25

 

Baigdamas netrumpą savo amžių esu išsilukštenęs vos porą kitiems gal nereikšmingų dalykų: Visatos Kūrėjas neturėjo liniuotės, niekur nenubrėžė tiesių linijų ir nesukūrė dviejų vienodų objektų. Bet kokios dogmos, panašios į euklidines linijas, yra klaidingos, o bet koks mėginimas suvienodinti žmones – pragaištingas.

Ne visai teisus ir išmintingasis Koheletas sakydamas: Kas buvo, vėl bus; kas įvyko, tai vėl įvyks. Po saule nėra nieko nauja. Atvirkščiai – nebūna pasikartojančių dienų ir metų, juo labiau – ištisų epochų, istorijos laikotarpių.

Deja, žmogaus kvailybių gravitacija niekada niekur neišnyko. Fanatizmo smegduobės atsiveria čia vienur, čia kitur. Jų neišvengė nei budizmas, nei krikščionybė, nei islamas (mūsų laikais galbūt išgyvenantis savo viduramžius).

Kalbėdami apie save mes retai kada pasakome: esu laimingas. Dažniau pasvaičiojam: buvau… Saugome viltį: ateity aš gyvensiu geriau. Kai pasveiksiu, kai praturtėsiu, kai vesiu arba išsiskirsiu. Gal tada, kai iškeliausiu ten, kur mūsų nėr…

Tėvynę mylintis lietuvis savo praeitį, dabartį, ateitį saisto su savo tautos, savo valstybės gyvavimu. Esu vienas iš tų, kurie mąsto ir jaučia (turbūt) kaimiškai, senoviškai: Motina. Tėvynė ir Gamta.

Esu kažkur teigęs, kad mano „aukso amžius“ prasidėjo gerokai anksčiau negu Sąjūdis. 1982 m. sovietų Lietuvos kultūros prievaizdai uždraudė iš karto tris teatruose rodytas mano pjeses ir pareiškė: „Patologiško žmogaus patologiška kūryba.“ Iš nevilties nusprendžiau naujų savo pjesių valdžiai neberodyti. Šitaip išsilaisvinęs sukūriau keliolika dialogų, kuriuos mudu su Česlovu Stoniu „vaidinom“ ir komentavom, važinėdami po visą Lietuvą. Dar niekad prieš tai (nei po to) nesijaučiau žmonėms toks reikalingas. Nelaikau to kokia ypatinga mūsų drąsa ar talentu. Atgimimui, žydėjimui brendo visa mūsų tauta.

Nebesulaikomai plito savilaida, ėmė garsėti Lietuvos laisvės lyga, o greta jos – kiek nuosaikesnis, skaitlingesnis ir geriau pasikaustęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Kremliui, Gorbačiovui buvo priimtinas tik tas perestroiką palaikantis žodis, o laisvės ir tiesos trokštančiai tautai – visų švenčiausias žodis LIETUVA.

Tokios euforijos, kokią tada išgyveno kai kurie mūsų tremtiniai, išlikę gyvi partizanai, politiniai kaliniai, Sąjūdžiu ir laisvės visuotina galia tikintys žmonės, aš gal nepatyriau. Nebuvo sunku numanyti, kad atkurtoje nepriklausomoje mūsų valstybėje trokštamos gėrybės nepasipils iš dangaus kaip tos gėlės Baltijos kelyje iš lėktuvų. Mus vis dar spaudė (iki šiol tebespaudžia) Maskva, o nekantraujantys žmonės vis dažniau ėmė skanduoti, vis pikčiau reikalauti: „Duok! Duok! Duok!..“

Viena prieškarinio politinio veikėjo ir milijonieriaus šeimos ponia, atvykusi net iš JAV, mėgino įteikti (ir tikriausiai įteikė) sovietų valdžios nusavintų šeimos vertybių sąrašą, pagal kurį atkurta mūsų valstybė jai turėjo atlyginti. Skaičiau – ten buvo įrašyti net paveikslai, stalo sidabras ir brangūs indai… Visa laimė, kad iš Vakarų buvo daugiau sugrįžusių duoti, o ne imti.

Buvo praėję kokie trys mėnesiai nuo Kovo 11-osios, lietuviai nesukiužo patyrę sovietinę blokadą, mes buvom viltimis turtingi ubagai, tikėjausi, kad ir toliau sugebėsime stebinti patys save ir visą pasaulį. Bet veltui Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai siūliau raginimą nesibylinėti su savo Motina arba broliams tarpusavy, kuriam priklauso daugiau dalies. Tegul didesnė ar mažesnė mums neatlyginta skola bus paaukota stiprėjančiai mūsų Tėvynei kaip anuomet savanorių kraujas ginant nepriklausomą Lietuvą, kaip jokiais pinigais neįvertintas, tačiau prasmingas mokestis už Laisvę, už Nepriklausomybę, už žmonišką gyvenimą mūsų vaikams. Kuo daugiau Tėvynei būsim paaukoję, tuo labiau ją saugosim, stiprinsim ir jausim, kad ji – visų mūsų dalis.

Deja, tokiam pasiūlymui pritarė tik dvidešimt penki AT deputatai. Žmogiškasis faktorius… Ar ne teisingiau jį būtų vadinti nelabuoju? Prie šio faktoriaus šliejasi žmogaus egoizmas, siekimas valdyti, praturtėti arba susižvaigždinti.

Kai rinkome pirmąjį atkurtos valstybės Prezidentą, važinėjau po Lietuvą, agitavau žmones balsuoti už Stasį Lozoraitį. „Jeigu jo neišrinksime, – sakiau, – bent įsižiūrėkime į šitą žmogų, kad vėliau pajustume, ką mes praradome. Kad daugiau tokių klaidų nebedarytume.“

Buvau naivus. Dabar pasakyčiau: valdžia, kuria aš labiausiai nepasitikiu, yra mūsų valstybės SUVERENAS. Per dvidešimt penkerius metus jis taip ir neišmoko nusisamdyti sau doros šeimynos. Joje vis pasitaiko sukčių, apie kuriuos metų metais net dusdama trimituoja teisėtvarka, arba tokių partinių lapataržų, su kuriais, rodos, net pats nelabasis neitų obuoliauti. Kai keletas tokių pradeda smardinti Seimą, mano tautiečiams, sėdintiems prie aplaistyto stalo, atsiranda proga sakyti, kad „prie ruso“ buvo geriau. Demokratijai priimtinas ir toks pliuralizmas, bet mūsų tautoje jis labiau suprantamas kaip pliurė, iš kurios per ilgai mums nesiseka išbristi.

Tie poetiškai skambantys biurokratijos saulėlydžiai dar kartą paneigia Koheletą, nes patekėjusi saulė nušviečia dar didesnį valdininkų būrį. Naujų projektų kūrėjų, ekspertų, jų patarėjų ir padėjėjų, komisijų ir komitetų narių, politikų ir analitikų. Pro vieną langelį jų nepamatysi ir be gero kompo visų nesuskaičiuosi.

Tai force majeure – taip turbūt reiktų vadinti šį moderniais laikais išplitusį virusą. Nuo jo ypač kenčia Lietuvos kultūra ir švietimas. Kita, vis dar pasitaikanti liga – tai musės kompleksas. Nesuvaldomas noras apdergti bet kokį švaresnį paviršių ir būtinai kam nors įgelti. Kai kurie menkai išsilavinę žmonės šiukšlina savo gimtąją kalbą, šiukšlina gamtą ir su ypatingu įniršiu stengiasi apšmeižti, apjuodinti, bet kokiais būdais paniekinti gyvus ar net mirusius Lietuvai nusipelniusius žmones.

Bet juk ne dėl to tiek daug žmonių žūsta keliuose, „padauginę“ sudega gaisruose, užuot kaip nors kovoję su visokia velniava, kur nors išvažiuoja. Žmonės nori didesnių algų, geresnio gyvenimo. Bet iš kur tas algas ir tą gerumą paimti? Kas jį sukurs, jeigu mes išsivaikščiosim?

Aš jau, žinoma, niekur niekada nė už ką… Žinau: visur duona su pluta ir visur grybai kirmija. Taip sakydavo dzūkai. Gal net gerai, kad mums to „gerumo“ dar trūksta. Jeigu jo turėtume apsčiai, mūsų Žaloji beregint virstų šėmmarge. Todėl sakau – šiu, ganykis, mano Žaloji. Gražūs tavo ragai, žaloji mano Lietuva!

Kazys Saja. Vaizdai nuo kamino

2021 m. Nr. 3 / Tą dieną aš turėjau padėti dėdei Adomui suarti mėšlu apkreiktą pūdymą. Arklio, kiaulių, avių mėšlai lengvai pasiduoda iškapstomi, o karves žmonės kreikdavo taip, kad gulėdamos tvarte jos nebūtų apskretusios mėšlu.

Kazys Saja. Raitas ant ožio

2020 m. Nr. 3 / Ožkų mes nelaikėm, bet ožiu mane kai kas pavadindavo, nors ir nebuvau labai užsispyręs. Klumpdirbio Adomo Norvaišo troboj skiedrom aptekęs ožys ir krosnis buvo patys svarbiausi „padargai“.

Kazys Saja. Dar ne visos paslaptys. Laumžirgis

2018 m. Nr. 3 / Po karo pabėgėlis, kilęs iš Vengalių kaimo, Amerikoj išleido kalendorių su savo piešiniais. Viename buvo pavaizduota Motina, mūsų tėvynė, su tautiniais drabužiais…

ŠIMTMEČIO ANKETA: Kazys Saja, Erika Drungytė, Andrius Jakučiūnas

2018 m. Nr. 2 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Kazys Saja. Radijušas. Telefonas

2016 m. Nr. 7 / Man jau buvo treji, o gal net ketveri metai. Mudu su mama ruošėmės eiti į bažnyčią. Iki Pasvalio – basi, o ten, prie Svalios, nusimazgosime kojos, apsiausime bateliais ir pašte įmesim laišką į Ameriką. Barborai Rudakienei.

Kazys Saja. Anapilin

2014 m. Nr. 4 / Ontologinė drama / Apšnerkšto parko pakraštys, netoli esančių globos namų gyventojai, save laikantys mirtininkais, čia kartkartėm ateina pasigrožėti saulėlydžiu ir papostringauti apie tai, kas jų dar laukia. Jie čia atkėblins vienodais chalatais…

Kazys Saja. Meškos liga. Dviejų dalių drama su epilogu

2006 m. Nr. 4 / Jau sukniubusiam Ablingiui smogia dar ir dar kartą, kol pajunta, kad nuo įtampos jis jau pridėjo į kelnes. Meškos liga vėl iškrėtė jam pokštą. Atskuba trys ginkluoti, apgirtę saugumiečiai.

Vytautas Kubilius. Liaudiško pasakojimo kaita

2003 m. Nr. 12 / Kazys Saja. Nebaigtas žmogus. – Vilnius: Vaga, 2003. – 229 p.

„Metų“ anketa: Vytautas Čepas, Julius Keleras

2015 m. Nr. 1

1. Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibudintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje? Ko­kiuose lietuvių autorių kuriniuose, Jūsų nuomone, labiausiai atsi­spindi šiuolaikinio pasaulio dvasia?

2. Cenzūros formaliai neliko. Bet jos funkciją netiesiogiai atlieka literatūros kontekstas. Ar jaučiate ją ir kaip „apžaidžiate“? Ar šis kon­tekstas visada yra vien tik blogis?

3. Kai kurie lietuvių autoriai (tiesa, jų kol kas nedaug) jau pradėjo rašyti angliškai. O ir kitų kūryboje netrūksta angliškų intarpų. Kokia turėtų būti mūsų „gynybos“ strategija?

Vytautas Čepas

1. Kiekvienas naujas istorinis laikotarpis turi skiriamuosius bruožus. Nėra išimtis ir dabartinis, prasidėjęs prieš ketvirtį amžiaus. Po nepriklausomybės atgavimo atsiradę socialiniai pokyčiai daugiau ar mažiau palietė kiekvieną. Juk nevaržomas žmonių judėjimas, minties, žodžio, religijos laisvė, laisvos rinkos atsiradimas, žmogaus teisės, visų lygių valdžių demokratiniai rinkimai smarkiai paveikė visuomenę, vertė ją perkainoti daugelį vertybių, orientuotis į vakarietišką reiškinių suvokimo būdą. Suprantama, ne viskas vyko sklandžiai, trokšdami tapti didesniais europiečiais už senųjų Europos valstybių gyventojus daug kur perlenkėme lazdą, vaizdžiai sakant, priskaldėme malkų. Skubėdami nuo savęs nusikrapštyti sovietinį greimą mes tik kopijavome senųjų demokratijų patirtį, perėmėme jų vertybes, gyvenimo būdą, net nebandydami rimtai viso to įvertinti. Pamažu mūsų sąmonę užpildė „vakarai“, dažniausiai vakarietiškas popsas, nepalikdamas vietos mūsų kultūrai, menui, tradicijoms. Šia prasme dabartiniai kokybiniai mūsų buities ir būties pasikeitimai greičiau yra naujos, tik jau savanoriškai įsileistos „okupacijos“ bruožai. Tačiau ar galima juos įvardyti kaip epochą? Vargu! Istorija daug kartų įrodė, kad epochos yra kuriamos, o ne kopijuojamos, juolab štampuojamos.

Vis dėlto klausimas labai įdomus – kiek rašytojas veikia epochą ir kiek epocha veikia jį? Be abejo, poveikis abipusis, tačiau įvairiais visuomenės raidos etapais – nevienodas. Prisiminkime kad ir mūsų „dainuojančią revoliuciją“, kurią sunku įsivaizduoti be Maironio, Bernardo Brazdžionio, Justino Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio posmų. Tas pats dabar vyksta Ukrainoje, kur vėl į tautos lūpas grįžo Taraso Ševčenkos eilės. Daug pavyzdžių ir iš ankstesnių laikų: Rouget de Lisle („Marselietės“ autorius) – Prancūzijoje, Sándoras Petӧfi – Vengrijoje, Heinrichas Heine – Vokietijoje, Federico’as García Lorca – Ispanijoje, Aleksandras Puškinas, Michailas Lermontovas, Vladimiras Vysockis – Rusijoje…

Poezija kaip dinamitas turi sprogstamąją galią ir kuo to dinamito daugiau, tuo jo poveikis didesnis. Žmonėms socialinių sukrėtimų metais reikia aukštų emocijų, patoso, patriotinio užtaiso, stipraus ir viską apimančio vienybės jausmo. Dėl to ir Lietuvoje per visą Sąjūdžio laikotarpį visuomenės dėmesio daugiau susilaukė poetai. Jie davė tautai tai, ko tuo metu jai labiausiai reikėjo. Tačiau dabar galvoje kirba išdavikiškas klausimas – ar šiandienos poetai suteiktų tautai tai, ką kažkada suteikė jau anapilin išėję jų kolegos? Vargu! Manau, pernelyg nenutolsiu nuo tiesos sakydamas, kad anoji karta keitė epochą, o šitoji – pasidavė Vakarų kultūros vėjams. Paradoksalios idėjos, įmantrios išraiškos formos, sudėtingi kodai, pritrenkiantys simboliai rodo itin aukštą poetų intelektualinį lygį, gebėjimą iš paprastos kiemo žolės išspausti gaiviausias sultis, polinkį filosofuoti, tačiau visame šitame intelektualume slypi viena didelė bėda – nebėra skaitytojų! Poetai, sportiniais terminais kalbant, nubėgo toli į priekį, skaitytoją palikdami kažkur už nugaros. Vieni jų gaudydami orą dar pūškuoja iš paskos, kiti, praradę viltį pasivyti, jau išėjo iš trasos. Galbūt dėl to „kalti“ per gana trumpą laikotarpį vienas paskui kitą mus palikę Jonas Strielkūnas, Just. Marcinkevičius, Sigitas Geda, M. Martinaitis. Vaizdžiai tariant, poezijos medis liko be viršūnės, nors šakos tvirtos, laja tanki.

Kad kažkas negerai, rodo visos tautos švente kažkada buvęs Poezijos pavasaris. Ne, jis nenublanko, neištižo, netapo popsu. Lygis yra, bet klausytojų kasmet mažėja, kartais pačių poetų renginiuose būna daugiau, nei kad susirenka norinčiųjų juos išgirsti.

Tas pats ir su knygų leidyba. Kelių šimtų egzempliorių tiražu net gerų poetų išleistos knygos dulka knygynų ir bibliotekų lentynose, kol nurašomos arba nukainojamos ir parduodamos už centus.

Galima kaltinti emigraciją, sunkų ir sudėtingą gyvenimą, aukštas knygų kainas, vertybių perkainavimą, pigaus popso antplūdį ar dar ką nors, bet juk ir kaltinant reikia galvoti, ką toliau daryti. Poetai visais laikais vedė žmones į priekį, rodė jiems kelią ir žmonės ėjo. O ar eitų dabar? Be abejo, eitų, jei tik kas parodytų kur. Deja, tas rodymas toks įmantrus ir sudėtingas, kad žmonės neberanda ne tik kelio, bet ir takelio. Todėl ir išvada labai paprasta – norėdami paveikti epochą, privalome turėti arba, kaip anksčiau sakydavo, užsiauginti skaitytoją, jei jis išnyks, bet koks rašymas ir kelio rodymas bus beprasmis.

Socialinių perversmų metais proza su poezija negali lygintis, tačiau, pasibaigus chaosui ir įsivyravus rimčiai, prozos akcijos išauga. Nors vis dar sunkiai išlendame iš sovietinio šešėlio, bet tai vargu ar gali būti didelis minusas. Tas mūsų gyvenimo periodas buvo kupinas tokių įvykių, klaikiausių perversijų ir nesąmonių, kad net turėdamas lakią fantaziją nieko absurdiškesnio nesugalvosi. Be viso kito, praėjusio amžiaus pabaigoje į šį pasaulį atėjusiai kartai knygų apie aną tikrovę skaitymas yra puikus būdas susipažinti su realybe, kurios gniaužtų pajusti jiems nebuvo lemta. Tačiau jei pavartysime bibliotekų knygų populiarumo reitingus, pamatysime, kad lietuvių autorių proza yra labai toli nuo pirmųjų vietų. Dominuoja verstinė literatūra: sentimentalios meilės istorijos, ezoterinė rašliava, vampyrų gyvenimai, savaime suprantama – detektyvai ir nuotykiai. Skaitomos ir istorinės, tiksliau – romantizuotos istorijos knygos, kurių autorius, pasitelkęs kokią istorinę asmenybę, sukurpia visai patrauklų skaitalą.

Lietuvių rašytojų romanai yra tikrai aukšto meninio lygio, deja, visoje toje knygų gausybėje jų kūryba ištirpsta kaip cukraus šaukštas ežere. Kai nėra literatūrinio šurmulio, reklamos, profesionalios vadybos, aršios ir negailestingos kritikos, diskusijų, kada apie knygą sužinoma tik tada, kai ji pasirodo knygynuose, vargu ar gali būti kitaip. Šiuo požiūriu lietuvių rašytojų visuomeninis vaidmuo yra minimalus, kaip ir jų reikšmė, įtakojant socialinius, moralinius procesus arba formuojant tautos mentalitetą.

Tai lemia daug priežasčių, beveik visiškai nepriklausančių nuo pačių rašytojų. Visų pirma turiu galvoje, kad rašymas kaip amatas, kaip būdas užsidirbti gyvenimui yra jau seniai išnykusi realybė. Dabar rašytojas, norėdamas pramisti ir dar pasirūpinti šeima, yra priverstas lakstyti per kelis darbus ir tik laisvalaikiu sėsti prie rašomojo stalo. Net parašius gerą romaną ir radus rėmėją, honoraras toks menkas, kad apie jį kalbėti tiesiog nepadoru. Lietuvoje iš rašymo nepragyvensi, bet garantuotai nusigyvensi! Ir tai yra apverktiniausias dalykas jau vien todėl, kad dienos šviesą retai išvysta literatūra, kuri turėtų palaikyti tautos dvasią, telkti žmones į bendruomenę, traukti juos iš purvo ir apkiautimo.

Jau minėjau visokios menkavertės rašliavos bumą, kuriam taip ir nesimato galo. Paskutiniuoju metu prie jos šliejasi ir kitos rūšies niekalas, kurį mūsų iki panagių politizuota visuomenė itin vertina. Tokios tendencijos jau seniai stebimos užsienyje, kur ypač mėgstami visokie žymių veikėjų, dažniausiai politikų, jų žmonų, meilužių ar nusikaltėlių prisiminimai. Paskutinis pavyzdys – buvusios Prancūzijos pirmosios damos Valérie Trierweiler knyga apie jos santykius su prezidentu François Hollande’u, akimirksniu dingusi nuo knygynų lentynų. Apskritai čia nieko blogo lyg ir nėra, išskyrus tai, kad toje literatūroje nėra… literatūros. Politizuotam skaitytojui jos ir nereikia, jam svarbu sensacija, kiek tuose tekstuose iškaršta valdžia, „išdurninti“ politikai. Tokios knygos, formuojančios prastą skonį, ir yra skaitomiausios. Tą gerai iliustruoja dvi paskutinės Vytauto Petkevičiaus knygos „Durnių laivas“ ir „Durniškės“, o tokių „rašytojų“ kaip Henriko Daktaro ir Neringos Venckienės išleistos knygos jau seniai yra tapusios bibliografinėmis retenybėmis.

Ir taip yra tikrai ne dėl to, kad mūsų autorių knygos būtų neįdomios, prastai parašytos arba menkos meninės vertės. Nieko panašaus! Herkaus Kunčiaus, Sigito Parulskio, Alvydo Šlepiko romanai atitinka paties aukščiausio lygio standartus. Neužmirškime ir jau anapilin išėjusių Ričardo Gavelio, Jurgio Kunčino, Jurgos Ivanauskaitės romanų. Beje, moterų rašytojų pulkas atrodo kaip niekada įspūdingai – Laura Sintija Černiauskaitė, Vanda Juknaitė, Giedra Radvilavičiūtė, Kristina Sabaliauskaitė, Renata Šerelytė, Birutė Jonuškaitė, Danutė Kalinauskaitė, Dalia Jazukevičiūtė ir kitos. Jos įnešė į mūsų literatūrą kitą pajautą, iš esmės naują pasaulio matymą, ne tradiciškai verksmingą, užglostytą, sentimentalų, su galingu kančios užtaisu, kaimo svirtimis prie namų, baigiančiais žole apeiti takeliais. Savita kalba parašyti tekstai sukuria keistą aurą, jos tvirtai sukala originalius siužetus, nesibodi net vyrams sunkiai įkandamų temų.

Todėl lieka tik apgailestauti, kad literatūra mūsų valstybėje yra lyg trečiasis nebylys brolis, kuriam prie Europos Sąjungos vaišėmis nukloto stalo nėra deramos vietos.

2. Nebijodamas apsijuokti sakau, kad cenzūra yra labai geras dalykas. Be jos veša beprasmybės, prieštaringumas, novatoriškumas vardan novatoriškumo, savivaliavimas, lėkštumas, t. y. penkios Konfucijaus išvardytos didžiausios literatūros nuodėmės. Yra ir kitų blogybių, kurios, jei cenzūra snaudžia, veržiasi lauk lyg vanduo per kraštus iš perpildytos užtvankos. Tai ir tuščiažodžiavimas, pataikavimas, savimeilė, saiko nebuvimas, moralinių pamatų griovimas. Jei nebūtų cenzūros, pasaulis virstų chaosu, dingtų riba tarp gėrio ir blogio, būtų aukštinamas amoralumas ir žeminamas moralumas, o žiaurumui, melui, abejingumui būtų statomi paminklai.

Kartą dalyvavau diskusijoje, kur vienas buvęs sovietinis funkcionierius, beje, dabar sėkmingai rašantis kritinius straipsnius, įrodinėjo, kad anais laikais uždraustų temų apskritai nebuvo. Galėjai rašyti apie religiją, buržuazinį gyvenimo būdą, žmogaus teises, trumpai sakant, apie viską, o cenzūra buvo tik tam, kad nenuklystum į lankas. Į mano repliką, kad rašyti galėjai, bet jei apie religiją – tai tik kaip apie opiumą liaudžiai, apie gyvenimą už sienos – tai tik kaip apie baisią nelaimę ir nesibaigiantį vargą, apie žmogaus teises – kaip jos trypiamos ten ir puoselėjamos čia, funkcionierius sureagavo: „Kas dabar neleidžia teisingai ir gražiai rašyti apie tai? Rašote apie religiją, o skaitome apie kunigų pedofiliją, rašote apie žmogaus teises, o skaitome apie homoseksualų eitynes, rašote apie politiką, o galiausiai skaitome apie sutrikusios psichikos žmones. Ar jums tai tikrai yra svarbiausi ir esminiai religijos, žmogaus teisių, politikos aspektai, ar tikrai ten nėra nieko teigiamo, nieko sektino? Tada tiesos rašyti neleido sovietinė cenzūra, o kas tai daryti trukdo dabar?“

Vėliau prisipažinau sau, kad funkcionierius daug kur buvo teisus. Perkeltine prasme kalbėjome apie cenzorių, tačiau ne apie aną, sovietinį, sėdintį už didžiulio ąžuolinio stalo ir savo geležiniais pirštais glamžantį kiekvieną parašytą sakinį, kiekvieną atspausdintą puslapį, bet apie nedidelį, mielą homunkulą, tūnantį kažkur smegenyse ir stropiai verčiantį mintis į grakščius ir teisingus sakinius. Tai vidinė cenzūra, arba vidinis cenzorius, be kurio kruopštaus ir sunkaus darbo visa literatūra pavirstų į bjauriai dvokiantį liūną. Tas homunkulas yra moralinis nusiteikimas, nuostata neperžengti tam tikros ribos, už kurios prasideda nebevaldomi procesai, dažniausiai pasibaigiantys visiška rezignacija.

Išorinį cenzorių pakeitus vidiniu lyg ir nebeliko problemos: rašyk ką nori, rašyk kaip nori, jausk gyvenimo ritmą, nepadlaižiauk, neveidmainiauk! Tačiau tiesmukas, bukas rašymas, kada aplinkui trykšta vien neapykantos, pykčio ir paniekos purslai, kada veši tik vieno mano „tiesa“, nėra tai, ką derėtų mėgdžioti arba rodyti kaip pavyzdį. Žmonių ar visuomenės ydų viešinimas, jų išjuokimas, įvairių tabu klibinimas, moralinių ir etinių problemų revizavimas, pasišaipymas iš visuomenės „dievukų“ nėra paprastas dalykas. Aišku, negalvoju, kad apie tai nevalia rašyti. Atvirkščiai – privalu, negana to – būtina! Juk rodydamas mūsų gyvenimo ydas, jo netobulumą, absurdiškumą, pašiepdamas kvailumą, šventeiviškumą, godumą, tingumą, tuščiagarbystę, savinieką, pasipūtimą, pasileidimą, nuolankumą etc., rašytojas vykdo savo misiją.

Štai čia, kai nėra išorinės cenzūros, ir iškyla konteksto klausimas. Lietuvių literatūroje kontekstas visada aplošdavo cenzūrą. Sovietiniai cenzoriai krapštė pakaušius, skaitydami „Kukučio balades“, bet kaip uždrausi naiviam, kvailam žmogeliui, įspraustam į realaus ir mitinio laiko matmenis, kalbėti kvailystes? Juk jis dėl to ir kvailas, kad pasaulį mato kitokį nei visa „tarybinė liaudis“. Kontekstas į kampą spausdavo cenzorius, bet rašytojui tai buvo vienintelis būdas pasakyti, ką galvoji, o cenzūrai, nors ir nenoriai, priežastis užsimerkti, apsimesti, kad viskas lyg ir atitinka partijos liniją. Kontekstas tiek anksčiau, tiek dabar suteikia galimybę visuomenei pažvelgti į save iš išvirkščiosios, juokingosios, šešėlinės pusės, iš tos, kuri kasdieniame gyvenime dėl įvairių kompleksų, klaidingų įsitikinimų, nenuovokumo ar paprasto kvailumo lieka už suvokiamų įvykių lauko.

Jau minėtas M. Martinaičio Kukutis, Rimanto Černiausko Gustas, brolių Dirgėlų Teodoras Milkus, jei kalbėti be jokių užuolankų, yra paprasčiausi kvailiai, apgyvendinti neva protingų ir dorų visuomenės narių pasaulyje, kur elgiasi pagal savo kvailumo ir neprisitaikymo lygį. Tačiau kiekvienas, bent kiek mąstantis, ir tada, ir dabar suvokia, kad toks elgesys, kalbėjimo būdas, pasaulio matymas ir jo aiškinimas liejasi iš jų ypač jautraus santykio su pasauliu, iš visuomenės netobulumo, abejingumo, nenoro keistis ir keisti. Ir čia, tiesą sakant, nėra nieko naujo. Prisiminkime Miguelio Cervanteso hidalgą Don Kichotą, François Rabelais milžinus Gargantiua ir Pantagriuelį, Augusto Gottfriedo Bürgerio baroną Miunhauzeną, nuo optimizmo nepataisomai apkiautusį Voltero Panglosą ir kitus gerokai kvanktelėjusius, o kartais ir visai „nušokusius nuo proto“, kurių lūpomis į pasaulį iki šiol srūva keista žmonijos išmintis. Jei visa tai, ką tie keistuoliai byloja, jų gimdytojai būtų įspraudę į kokių nors karalių, politikų ar šiaip moralės metrų lūpas, vargu ar tokia literatūra būtų pasiekusi mūsų laikus. Greičiausiai kaip nuobodžios didaktikos ir mentorystės pavyzdžiai dulkėtų kur nors archyvuose.

Iš visų dabartinių lietuvių rašytojų Juozas Erlickas, be abejo, yra didžiausias konteksto meistras. Savo herojais pasirinkdamas nepataisomus kvailius, juokdarius, valkatas, girtuoklius, elgetas, jų lūpomis išsako opiausias visuomenės ir valstybės bėdas, žmonių mulkinimą, jų neprisitaikymą, negebėjimą iš anos sovietinės erdvės peršokti į šiuolaikinę.

Tačiau ne tik autoriui patogūs, o skaitytojo akimis žiūrint mieli personažai leidžia „apžaisti“ problemą, t. y. sakyti tai, ko lyg ir nesakai, tačiau kas žmonių sąmonėje netrunka sukurti vaizdinių, kurie asocijuojasi su konkrečiomis moralinėmis, socialinėmis, psichologinėmis ir kitomis visuomenės bėdomis.

Kontekstą sukuria ir kiti gerai žinomi instrumentai. Visų pirma ironija. Čia nagrinėjama problema yra lyg ir neliečiama, jai priešpastatoma kita, iš pirmo žvilgsnio neturinti nieko bendra su tuo, kas norėta pasakyti. Tačiau ta priešpastatyta problema taip iškedenama ir išnarstoma, kad net nykiausiam protui tampa aiškus nagrinėjamo klausimo absurdas.

Neretai padeda hiperbolizavimas, kada perdedama tiek, kad personažas arba aprašomas įvykis „išauga“ iki neįtikėtinų gabaritų. Tai skaitytojui leidžia, aišku, jei nepersistengiama, per humoro prizmę pažvelgti į esmę, suprasti, ką tikrai rašytojas norėjo pasakyti.

Sarkazmas, kaip bitė geliantis konteksto kūrimo būdas, – kada ten, kur reikia, įberiama tiek druskos, pipirų ir kitų aitrių prieskonių, kad sunku suprasti, ar čia pykstama, ar juokaujama, ar kalbama rimtai. Tačiau taip sumodeliuojama situacija, kuri skaitytojo dėmesį nukreipia į objektą, apie kurį lyg ir nekalbama.

Paprastas būdas sukurti deramą kontekstą yra palyginimas, kada lyginami du ar keli nelygiaverčiai dalykai. Taip išryškinamos norimos detalės, charakterio bruožai, elgesio motyvai, tuo pat metu subtiliai užmaskuojant tai, ką iš tiesų norėta pasakyti.

Jei lygindamas gali naudoti homogeniškus, bet nelygiaverčius dalykus, tai taikant kontrasto principą priešpastatomi visiškai priešingi reiškiniai: gėris ir blogis, optimizmas ir pesimizmas… Taip lyg netyčia išryškėja personažo charakterio bruožai, ydos ar elgesio motyvai, apie kuriuos tiesiogiai neužsimenama nė puse lūpų.

Paminėtinas ir utriravimas, kada kas nors tyčia taip iškreipiama, perdedama, kada viskas apipinama įmantriausiomis arabeskomis, išskirtinai manieringu kalbėjimu, jog nereikia didelio proto suvokti, kad yra priešingai, o tai, kas nutylima, ir yra didžiausia vertybė, tai, ką rašytojas iš tiesų ir norėjo pasakyti.

Kokius konteksto konstravimo būdus naudoti, priklauso nuo daugelio priežasčių. Paprastai pasirenkami keli labiausiai atitinkantys rašytojo gyvenimo patirtį, rašymo stilių, kuriamus charakterius, keliamus tikslus. Kontekstas visada gelbėjo rašytojus nuo cenzorių, „ura-patriotų“, ideologinių pamišėlių, šiaip puskvailių, tad vargu bau ar galima jį vertinti tik kaip kokį blogį.

3. Rašymas nelietuviškai nėra didelė naujiena. Dar sovietmečiu buvo pradėta kalbėti, kad norint išplaukti į platesnius vandenis reikia rašyti rusiškai. Dabar štai – angliškai!

Pasaulinėje literatūroje, o ir pačioje Lietuvoje rasime nemažai rašytojų, kurie rašė ne savo gimtąja kalba. Ryškiausias to pavyzdys – lietuvių ir žydų rašytojas Grigorijus Kanovičius, rašantis rusiškai. Žydai Icchokas Meras ir Markas Zingeris kūrė lietuviškai, taip pat žydas Romainas Gary – prancūziškai, lenkas Josephas Conradas (Korzeniowskis) – angliškai, Sibire gimęs ir užaugęs Andrei Makine – prancūziškai, lietuvis Jurgis Baltrušaitis – rusiškai, visa plejada airių rašytojų Nobelio premijos laureatų dėl suprantamų priežasčių rašė angliškai. Beje, Jeanui Paule’iui Sartre’ui viešint Lietuvoje, jį lydėjęs Vilniaus universiteto profesorius Romanas Plečkaitis pasiguodė, kad lietuvių literatūra labai menkai žinoma pasauliui. J. P. Sartre’as sureagavo savotiškai, pradėjo profesoriui pasakoti apie airių literatūrą. Kontekstas didelių komentarų nereikalauja!

Tokių pavyzdžių nesunku būtų surinkti ir daugiau, tačiau reikia pripažinti, kad rašymas ne gimtąja kalba vis dėlto yra išimtys, atsiradusios dėl neordinarinių sąlygų, dažniausiai karų, revoliucijų, migracijos ir, be abejo, vidinių rašytojo problemų – keisto troškimo būti svetimšaliu savo paties namuose.

Tiesą pasakius, man sunku įsivaizduoti, kaip čia gimęs, lietuviškoje šeimoje augęs, Lietuvoje mokslus baigęs, lietuviškoje aplinkoje gyvenantis rašytojas ar rašytoja staiga pradėtų rašyti angliškai. Suprantamas rašančio žmogaus noras išgarsėti, gauti prestižines premijas, pagaliau iš savo amato užsidirbti pragyvenimui, bet juk reikia suprasti ir tai, kad net tobulas svetimos kalbos mokėjimas, juolab negyvenant tos kalbos vartojimo areale, neatstos gimtosios kalbos teikiamų galimybių. Jos formuojasi ankstyvoje vaikystėje, kada vaikas pradeda pažinti daiktus, motinos padedamas juos įvardija, vėliau sudėlioja į sakinius, klausosi, kaip šneka suaugę, kol pamažu pats išmoksta pasakoti paprastas istorijas. Taip susiformuoja kalbos jausmas, kurio neįmanoma pakeisti niekuo kitu, juolab dirbtinai sumodeliuoti.

Atmintyje įstrigo interviu su tada dar sovietinėje Lietuvoje viešėjusiu rašytoju Eduardu Cinzu. Kalbėta buvo apie neseniai į Vakarus pasitraukusį rašytoją Saulių Tomą Kondrotą, kuris kažkokiame susiėjime pareiškęs, kad nuo šiol rašysiąs angliškai. E. Cinzas sureagavo maždaug taip (cituoju iš atminties): „Durniau Dievo, ką tu parašysi svetima kalba? Aš jau keturis dešimtmečius gyvenu prancūzakalbėje aplinkoje, bet rašyti ne gimtąja kalba neišeina.“

Gana taiklus pastebėjimas, labai aiškiai pasakantis, kad mokėjimas dėlioti svetimos kalbos žodžius į sakinius toli gražu nėra literatūra.

Aišku, geriau būtų, jei tie ambicingi rašytojai, kurie grasina rašysią angliškai, o gal taip jau ir daro – rašytų lietuviškai. Dar geriau, jei tuos jų parašytus, be abejo, genialius romanus išverstų į svetimas kalbas, ko padaryti nė vienas rašytojas dabar neįstengia ir vargu ar kada nors įstengs. Tad angliškai skaitančių žmonių pasauliui mes taip ir liksime neatrasta žemė. Tiesa, 2014 metais Didžiosios Britanijos leidykla „Dedalus“ anglų kalba išleido „Lietuvių prozos antologiją“. Išversta devyniolikos rašytojų kūrybos nuo Jono Biliūno ir Vinco Krėvės iki Jaroslavo Melniko ir Danutės Kalinauskaitės. Atspausdinti dviejų romanų – J. Kunčino „Tūlos“ ir S. Parulskio „Murmančios sienos“ – skyriai bei Balio Sruogos „Dievų miško“ du skyriai. Deja, tai ir viskas! Tik susipažinimui, tik priminimui, kad kažkur dar kvėpuoja tauta, rašanti seniausia Europos kalba. Ir taip bus visada, kol nebus sukurta valstybinė lietuvių literatūros sklaidos strategija. Nors daug metų trinuosi įvairaus lygio politinės ir vykdomosios valdžios struktūrose, apie tai net puse lūpų kalbėti niekas nesiteikia.

Na, o gintis nuo rašančių angliškai tikrai nereikia. Tegul rašo, jei tik kas nors iš to rašymo išeina. Geriau palinkėkime, kad jų kūryba, parašyta angliškai, atrodytų puikiai ne tik kitakalbiams, bet ir patiems anglams.

Julius Keleras

 

1. Nieko nenustebinsiu deklaruodamas, kad rašytojas dabartinėje epochoje ir dabartinėje Lietuvoje (valstybės pavadinimą galima keisti beveik į bet kurį kitą) yra žymiai mažiau reikalingas nei santechnikas ar elektrikas. Čiabuviai žmonės, neslėpkime, juk dažniausiai skaito „Žmones“ ar kitokius gražiai blizgančius žurnalus bei lengvai įperkamus laikraščius, kur rašytojo plunksna retai teįsiskverbia, o jei aplinkybės ir būtų palankios, sutiktas toks keliais tušiniais ginkluotas tipas vargu ar jums pataisys sugedusią plūdę klozeto bakelyje ar išmuštą elektros „kamštį“… Funkcionalių, reikalingų, pageidautinų profesijų sąrašą galima būtų tęsti: advokatas, medikas, vadybininkas… Kažkada, kai dar gyvenau JAV, dažnai girdėdavau: šiame krašte lengviau įstoti į Harvardą, nei tapti elektriku. Esą šis vakare nusiprausia, persirengia – ir restorane ar viešoje vietoje niekaip neatskirsi nuo Harvardo profesoriaus ar bent jau nuo pienburnio tenykščio studento, nebent kas sukeltų itin intelektualią diskusiją. Mūsų krašte turbūt kitaip – pasistengus galima tapti ir elektriku, ir santechniku (tiesa, nemanau, kad tapusieji vakarais šlaistosi po restoranus ar kitokias viešas vietas), nors elektrikas, ypač nagingas ir pareigingas, savo įtakos zonoje visada bus populiaresnis už rašytoją. Netgi tautinių bestselerių autorių. Tiesiog žmonėms jo nuolat reikia: jie nuolat ką nors remontuoja, perka ar keičia būstus, kur knygoms (geriausiu atveju) centrinėje, matomiausioje buto dalyje paliekama kokia viena įstiklinta lentyna ir ten dažniausiai gali pamatyti „500 gražiausių pasaulio vietų“ ar kokią šeimos ūkiui pritaikytą, tiesa, retokai atsiverčiamą enciklopediją. Knygos, tegu ir dekoracijoms skirtos, su eilėm išrikiuotų „Raštų“, „serijų“ tomais pasiliko anoje, jau neprišaukiamoje epochoje, kurioje visko trūko, tačiau alkio kultūrai ir knygoms tikrai ne. Apie tai liudytų ir mano puikiai prisimenami literatūros vakarai, kur nelengva būdavo įžengti studijų metais. Marcelijaus Martinaičio, Sigito Gedos… Ar reikia dėl to virkauti? Žinoma, kad ne. Liberalizmo dujų prisikvėpavusi epocha turi savo logiką, nors laikas, nepaisant visų technologinių patogumų, manding vis tiek yra keistas: du tūkstančiai egzempliorių yra kone didžiausias knygų tiražas, o poezijos knygų tiražo vidurkis – vos penki šimtai. Sunku tuo patikėti, atrodo, Lietuvoje išnyko žmonės, liko tik bankai, mašinos, NT agentūros, „hesburgeriai“ ir nežinia kur nulėkusios svajonės ir vizijos. Ir, žinoma, pigūs žurnalai su TV programom ir pokalbiais su žydrųjų ekranų žmonėmis, turbūt ir nakvojančiais tose studijose.

Šiuolaikinis pasaulis pirmiausia yra žmonių pasaulis, tad žmogiškosios problemos ir ryšiai ne ką tepakito nuo Homero laikų. Meilė ir mirtis tebevaldo pasaulį. Įtampų ir krizių aplinkoje (o kas pasakė, kad graikų polių laikais buvo lengva gyventi?) visada atsiranda pusgalvių, naudojančių galios svertus. Visada atsiranda gyvių, kuriems gyvenimas pats savaime arba nemielas, arba tiek mielas, kad sudrumsti jį kitiems tampa didžių didžiausia palaima. Kas kita, nes tai pateisinama, jei tai atliekama kūrybos instrumentais – romanais, tapyba ar muzika. Šiuolaikinis pasaulis atsispindi visuose geruose kūriniuose, kur susilieja individualus išgyvenimas ir modernaus, kintančio laiko vagonų stuksėjimas. Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“, Jurgio Kunčino „Tūla“, Antano Ramono, Broniaus Radzevičiaus proza, man regis, geriausiai atspindėjo šiuolaikėjančio žmogaus savijautą ir pasaulį, o naujosios, ištobulėjusios medijos, būdamos tik priemonėmis, čia nedaug ką galėjo ir tebegali pakeisti. Rašytojas, tiksliau jo kūryba, dabar dažnusyk privalomąja tvarka reikalingesnis studentams ir akademiniam pasauliui, o neprivalomąja – tiems ištikimiems Lietuvos bibliotekų, ypač mažuose provincijos miesteliuose, lankytojams, tiesiog sudėvintiems skaitomą knygą tarp pirštų. Rašytojas, pasak Victoro Hugo, tai pasaulis, įkalintas asmenyje, tačiau šiame beprotiškame išoriniame pasaulyje laikas retai teskiriamas kitam pasauliui atverti, atkalinti, suvokti. Apie tai, manding, be komentarų liudija ir knygų tiražai, ir lankytojų stokojantys knygynai. Tragedijos čia nematau. Pasaulis tiesiog toks.

2. Cenzūros nebeliko, tačiau kur, tarkim, jaunas autorius gali paskelbti savo debiutinius eksperimentinius apsakymus ar eilėraščius? Vos keliuose leidiniuose, jei tekstai pasirodys tinkami redaktorių skoniui. O jei ne? Pamenu istoriją, kiek analogišką, iš kitos sferos. Mano klasės draugas, nuo penkiolikos metų mokęsis sanskritą ir užkrėtęs grupelę kitų klasės draugų rusų sidabro amžiaus poezija bei kitais tikrai aštuoniolikmečiams dar per ankstyvais kultūros vaisiais, stodamas į universitetą parašė rašinį XVII a. lietuvių kalba. Nesunku atspėti, kad komisija nesupratusi atmetė jį kaip nevykusį eksperimentą ir jaunas žmogus, intelektu jau tada pranokęs ne vien studentišką akademinį vidurkį, prarado galimybę studijuoti, tačiau ir mokymo įstaiga, dabar sėkmingai ir neslepiamai tapusi paslaugų teikėja, tuomet, prieš trisdešimt metų, prarado jo talentą.

Cenzūra galioja ir vykdo savąjį teisingumą įvairiomis raiškomis – skoniais, požiūriais, nuostatom. Turbūt kitaip ir negali būti. Cenzorius yra amžinas kaip ir literatūra, kaip rašytojas, net jei totalitarinė sistema yra nugalėta, vilkimės, amžiams ir mažamoksliai partijos aktyvistai nereglamentuoja kultūros proceso. Cenzoriai dabar yra visur ir niekur, tad kam jų dar papildomai dairytis? Tegul jie apžaidžia patys save. O jei rimtai, bet kuris žmogus, redaguojantis tavo tekstus ir tavo gyvenimą, neišvengiamai yra ir tavo cenzorius. Ir jokiu būdu nebūtinai jis yra tavo kūrinio Mirties angelas. Galgi net priešingai – jo dėka tavo kūrinys ar gyvenimas pakils aukštyn kaip karvelių būrys iš Rotušės aikštės.

3. Tegul lietuvių autoriai, gebantys rašyti ir kitom kalbom, rašo visais įmanomais būdais, jeigu tik iš to kas nors doro išeina. Valstybė turėtų labiau remti bibliotekas, valdžia – mažiau užsiimti populizmu, o daugiau kultūros rėmimu ir skatinimu, tuomet jokios svetimkalbės grėsmės čia ir nekils.

Vadim Mesiac. Dėdulė Džo. Romanas su Brodskiu

2021 m. Nr. 3 / Iš rusų k. vertė Julius Keleras / Vadimas Mesiacas, pasak kritikų, vienas talentingiausių ir energingiausių naujosios kartos rusų rašytojų, poetas, prozininkas, leidėjas, gimė 1964 m. Tomske.

Julius Keleras. Keturios novelės

2020 m. Nr. 7 / Jis nespėjo: kol žvalgėsi ir rausėsi kišenėse, nuogąstaudamas, ar tik nebus palikęs darbe ant stalo po popieriais namų raktų, autobusas nuvažiavo. Dar pamatė, kaip vairuotojas skubom žvilgtelėjo į jį – senas, praplikęs, gunktelėjęs…

Julius Keleras. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 2 / pieštukai pilni eilėraščių, klavišai pilni Mozarto, drugeliai pilni pievų, tavo akys pilnos manęs laiptinės pilnos girtuoklių, butelių duženų, nuosėdų…

Gintaras Grajauskas: „Poezija emigruoja“

2017 m. Nr. 4 / Poetas Gintaras Grajauskas atsako į Vytauto Čepo klausimus / Lietuvoje esi žinomas kaip poetas, prozininkas, eseistas, dramaturgas, dainų autorius ir atlikėjas…

Iš gyvenimo užkulisių

2016 m. Nr. 11 / Rašytojas Vytautas Čepas atsako į Romo Daugirdo klausimus / Kaip prozininkas debiutavai vėliau nei Žemaitė, bet būdamas panašaus amžiaus kaip Umberto Eco…

Julius Keleras. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 11 / kregždutės. …tarp tamsos ir nuovargio slypi žemynas – laukinis, dar nematytas, pilnas aistrų, neapšviestas pusiaunakčio lempų, nematęs drugelių, byrėjusių tau į skreitą, nekalbant apie kregždutes…

Juozas Šikšnelis: „Pasaulis dar skaitys lietuvių rašytojus“

2015 m. Nr. 8–9 / Rašytojas Juozas Šikšnelis atsako į Vytauto Čepo klausimus / Psichologai yra sugalvoję daugybę žmogaus kūrybiškumą aiškinančių teorijų. Kodėl žmogus kuria, kas jį verčia savaites sėdėti prie rašomojo stalo, molberto, fortepijono?

Dovilė Kuzminskaitė. Apie sraigių kvapą ir kitas subtilybes

2015 m. Nr. 8–9 / Julius Keleras. Erškėtuogės kopose. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 78 p.

Julius Keleras. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 7 / mokytis žengti kandies žingsniu
per knygas, įsiklausant
į kiekvieną, net atsiliekančią
raidę, mokytis, netgi išmokti
sau pasakyti – esu neteisus,
nesugebėjau

Andrej Bauman. Pokalbis

2014 m. Nr. 10 / Iš rusų k. vertė Julius Keleras / Andrejus Baumanas gimė 1976 m. Leningrade. 1988 m., baigęs Sankt Peterburgo universitą, tapo diplomuotu filosofu. Yra įtakingo literatūrinio žurnalo „Projekt Baltija“ redaktorius.

Marijus Šidlauskas. Rasti laiko kelią

2013 m. Nr. 12 / Julius Keleras. Vėliau, gerokai vėliau. – Vilnius: Homo liber, 2013. – 168 p.

Czesław Miłosz. Medžioklio metai

1995 m. Nr. 1 / Vertė Julius Keleras / Be abejo, apeliavimas į lietuvišką kilmę tebuvo dar vienas mano mėginimas išvengti tikrų ar įsivaizduojamų užkietėjusių lenkomanų persekiojimo. Tikriausiai nesu teisus, nesidomiu nei sociologine, nei politine tos eros analize.

„Metų“ anketa. Liutauras Degėsys, Rimantas Kmita, Selemonas Paltanavičius

2014 m. Nr. 11

1. Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibudintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje? Kokiuose lietuvių autorių kuriniuose, Jūsų nuomone, labiausiai atsispindi šiuolaikinio pasaulio dvasia?

2. Cenzūros formaliai neliko. Bet jos funkciją netiesiogiai atlieka literatūros kontekstas. Ar jaučiate ją ir kaip „apžaidžiate“? Ar šis kontekstas visada yra vien tik blogis?

3. Kai kurie lietuvių autoriai (tiesa, jų kol kas nedaug) jau pradėjo rašyti angliškai. O ir kitų kūryboje netrūksta angliškų intarpų. Kokia turėtų būti mūsų „gynybos“ strategija?

Liutauras Degėsys

1. Rašytojo vaidmuo – nepasikeitė. Rašytojas savo kūryba, savo asmeniu ir savo likimu gali pademonstruoti, kad galima gyventi kitaip. Kad kūrybiškumas yra kasdienio gyvenimo elementas. Kad kūrybiškumas įmanomas ir privalomas ne tik Kūrėjams Profesionalams – ir tik Specialiu Kūrybai Skirtu Laiku. Kad visas žmogaus gyvenimas yra kūryba: savo santykių, savo gyvenimo – paties savęs kūrimas. Su visa atsakomybe: ką pasidarysi iš savęs – tą ir turėsi.

Perskaičius gerą kūrinį, apima įkvėpimas – nebūtinai skatinantis rašyti, tapyti, groti ar dainuoti – įkvėpimas keistis, stebėtis, ilgėtis, norėti. Supranti, kad kartojimas yra beprasmis. Kad kartojimas negali būti nei mokymosi, nei mokslo, nei gyvenimo motina. Nes gyvenimo prasmė yra kūryba ir kitimas, netikėtumas, neapibrėžtumas ir laisvė. Jeigu rašytojas tik kartoja tai, kas jau seniai atrasta, jeigu jis yra kaip visi, jeigu jis rašo taip, kaip reikia rašyti, jis formuoja nuostatą, kad visiems irgi reikia kartotis. Jeigu toks besikartojantis rašytojas susilaukia sėkmės – tai dar blogiau, nes jis savo pavyzdžiu lyg ir kalba kitiems: „Žvelkite, aš buvau toks, kaip visi, aš buvau toks, kokio reikia, – ir matote, kaip man pasisekė. Jūs irgi būkite tokie, kokių reikia, – ir jums taip pat pasiseks.“

Deja, yra nemažai rašytojų, kurie – sąmoningai ar nesąmoningai – atlieka būtent šitą – įkasdieninimo, santykių sureguliavimo, asmenybių niveliavimo funkciją. Tai per juos reiškiasi toji – kaip Jūs savo klausime sakote – „šiuolaikinio pasaulio dvasia“ – asmens ir asmenybės naikinimo, žlugdymo, suvienodinimo dvasia. Ap-rašinėdami tikrovę, at-pasakodami pasaulį, žodžių mantromis atkartodami tai, kas „buvo“ ir „yra“, tie rašytojai formuoja nuostatą, kad yra dalykai, kurie „turi būti“. Aišku, kad turintis jautresnę klausą ir kalbos jausmą žmogus greitai atpažįsta tokias „kūrybas“ iš štampų ir pasikartojimų. Blogiau yra su tais, kuriems tokia kūryba formuoja skonį. Kuriems tokia kūryba yra tiesiog meninio skonio gadinimo kampanija. Net poezijoje pradeda įsivyrauti ap-rašinėjimas, „что вижу – то пою“ principas. Bėda ta, kad realizmo idėjas ap rengus net ir moderniausiomis formomis realizmo principai nepasikeičia. Pačioje pradžioje tenka apsispręsti: arba mes dauginame tą pačią realybę, ap-rašinėdami, perdirbinėdami, transformuodami, dekonstruodami ir perkonstruodami ją, arba kuriame naujas – neegzistavusias menines realybes. Arba kūryba yra per-kūrimas – perdirbant medžiagą – kuriant kažką – iš kažko. Arba yra dalykai, kurie atsiranda iš nieko. Tenka rinktis vieną iš dviejų variantų: arba pasaulis yra padarytas iš molio, iš šonkaulio, iš dulkių (ir tuomet tai aukšto lygio amatininkystė), arba pasaulis yra sukurtas iš nieko. Arba atsiranda puikiai perdirbti, bet jau buvę dalykai („sukurti“), arba atsiranda tai, ko niekada nebuvo.

2. Kontekstas visuomet yra galinga jėga. Kontekstas diktuoja interpretaciją. Plačiausia prasme kontekstas ir yra toji fakto (teksto) interpretavimo teorija, be kurios negali to fakto (teksto) suvokti, arba atvirkščiai – tai teorija, kuri priverčia pamatyti šitą faktą (tekstą) būtent taip, o ne kitaip. Kaip aš sakau, kas yra grybas – sprendžia ne grybas, bet grybautojas. Du grybautojai, susitikę miške su pilnais krepšiais grybų, gali niekinamai apžiūrinėti vienas kitą, nes skiriasi jų interpretacijų kriterijai. Vienam atrodo, kad kito grybautojo grybai yra net ir visai ne grybai, nes neatitinka jo aukštų grybavimo kriterijų. O kitas įsitikinęs, kad tas baravykų estetas „grybauja“, kai nerenka raudonikių ir rudmėsių. Atkreipkime dėmesį, kad grybautojai, remdamiesi savaisiais „grybo“ kriterijais („Ūmėdė – prastas grybas“, „Gražuolė musmirė – visai ne grybas“) pradeda vertinti ne tik grybus, bet ir vienas kitą: „Koks ten iš jo grybautojas – lepšių prisirinko.“ Įvertinus asmenį pagal jo nesugebėjimą pasirinkti teisingą kriterijų ir manant, pavyzdžiui, kad grybavimas yra esminė, labai svarbi žmogaus savybė, galima pradėti abejoti, ar tik nesugebėjimas grybauti nėra rimtas asmenybės trūkumas. Įdomiausia, kad tokie kriterijų „gryninimo“ mechanizmai veda visai ne prie teorinių, o visai priešingai – prie empirinių ginčų. Du grybautojai niekaip negali pripažinti vienas kito kriterijų. Pasiūlymas teoriškai analizuoti grybavimo kriterijus neišvengiamai traktuojamas kaip asmens įžeidimas („Ak, tu mano grybų nepripažįsti, tai tu pats esi ne grybautojas ir todėl mano – grybautojo – asmeninis priešas“).

Teoriniame ginče galėtų išgelbėti distancija, bet empirikoje netgi pasiūlymą susikurti distanciją tikras grybautojas traktuoja kaip įžeidimą. Jeigu grybavimas (krepšinis, politika etc.) yra – „religija“, tai ironija suprantama kaip įžeidimas, pajuokavimas – kaip tyčiojimasis, teorinė analizė – kaip nepagarba asmeniui ir priekabiavimas. Man atrodo, kad distancijai susikurti yra puikių stilistinių figūrų. Autorefleksija, juodasis humoras, ironija, sarkazmas, reductio ad absurdum principas – yra mano mėgstami literatūros instrumentai. Poezijoje – paradoksas, melancholija, perdėtas, akcentuojamas romantizmas, hiperboliškas tragizmas – yra puikūs distancijos kūrimo metodai. Pavydžiu tiems, kurie gali be distancijos pasinerti į gyvenimą – „tiesiog gyventi“ – ir tiems, kurie taip paprastai ir žaviai tampa rašytojais – „tiesiog rašydami“, ir dažniausiai – „apie gyvenimą“. Pavydžiu, bet – nepateisinu. Man jie neįdomūs.

Kontekstai yra neišvengiami, tik būtų gerai, kad jų būtų kuo daugiau ir kuo įvairesnių. Tada atsirastų būtinybė įvertinti kurį nors kontekstą kito konteksto požiūriu. Atsirastų galimybė vieną ir tą patį kūrinį įvertinti skirtinguose kultūriniuose kontekstuose. Neduok Dieve, išaiškėtų, kad lietuviškuose kontekstuose visi lietuviški tekstai yra visai neblogi. Reikėtų pasižiūrėti, kaip jie atrodo kitų kultūrų ir kitų kontekstų fone. Dirbant su studentais, kūrinių analizei taikant įvairias tekstų skaitymo ir interpretavimo strategijas, ypač modernesnes arba postmodernesnes, išaiškėja, kad tuose kūriniuose beveik nieko nėra, kad geriausiai tie kūriniai atrodo, kai taikome jiems kritinio ar vos ne socialistinio realizmo kriterijus, nes juose atvaizduota ir ap-rašyta kažkokia mitinė istorinė ar fiktyvi XX amžiaus „realybė“. Ir jokių kitų teksto skaitymo ir interpretavimo taktikų ir strategijų jiems pritaikyti tiesiog negali.

3. Nereikia „gintis“ nuo platesnių kultūrinių kontekstų. Niekas čia nieko nepuola. Blogiausia būtų sukurti tokią imunizuotą, uždarą, savipakankamą kultūrinę realybę, kuri sugebėtų „apsiginti“ nuo išorės pasaulio poveikių. Kaip tik pažeidžiamumas – nesugebėjimas apsiginti nuo pasaulinių kultūrinių infekcijų – reikštų sugebėjimą atsinaujinti ir pasikeisti. Tiek žmogui, tiek ir kultūrai labai pavojingas yra sugebėjimas užsidaryti, sterilizuotis, išsitobulinti ir pajusti savo vertę, savo unikalumą ir galbūt net pranašumą prieš kitas kultūras. Manau, kad šiandien reikia galvoti, kaip praturtėti patiems ir praturtinti kitus, verdant pasaulinių kultūrų košės katile. Tik susimaišius kultūrų skysčiams atsiranda kultūros infekcijų galimybė, atsiranda galimybė susirgti kitomis kultūromis, užsigrūdinti ir tapti stipresniam.

Rimantas Kmita

1. Rašytojas yra multifunkcinis daiktas. Jis gali versti, redaguoti, dirbti žurnalistinį darbą radijuje, televizijoje ar teikti rašytinius tekstus apie tai, kokia yra rašytojo vieta mūsų laikų visuomenėje. Rašytojas gali posėdžiauti, gali dalyvauti įvairiuose projektuose, taip pat ir šokių. Rašytojas gali dirbti lentpjūvėje, auginti bites, dėstyti aukštojoje arba ne tokioje aukštoje mokykloje, rašyti kalbas prezidentams arba scenarijus liaudies pramogoms. Net ir šiais laikais rašytojas gali eiti politikon arba bent jau aktyviai įsilieti į visuomeninius judėjimus už arba prieš visokius reikalus.

Bet visi multifunkciniai prietaisai tas funkcijas atlieka labai vidutiniškai. Geriausiai konkrečią funkciją atlieka tam skirtas prietaisas. Geriausia, kai rašytojas rašo, visuomenei geriausia, kai pasirodo gera knyga. Tada visuomenė skaito ir mąsto, kas ji ir kaip ji yra. Jokios naudos iš to nėra, bet be knygų tos visuomenės kaip ir nebūtų apskritai. O šiuolaikinis pasaulis yra visose gerose knygose, nesvarbu, ar apie ėjimą Provanse, ar apie viešumos baimę, ar apie pokario dramas, ar tiesiog apie žmogun plūstančius pasaulius. Geros knygos nesensta (skirtingai negu karinė technika), geros knygos sukuria tai, vardan ko verta net eiti kariauti. Ir tos geros knygos paprastai nėra nei receptai, nei patarimai, kaip mylėtis, ir net ne įspūdžiai iš kelionių.

2.–3. Jeigu „Metų“ redakcijai atrodo, kad kontekstas atlieka cenzūros funkciją, tai ji gyvena kosmose. Galėtume įsivaizduoti, kad ten nėra nei konteksto, nei tuo labiau cenzūros. Ten turėtų būti ramu. Bet žemėje kontekstas visuomet buvo, yra ir greičiausiai niekur nedings. Bet kas kur nori, tas ten ir gyvena.

Lygiai kaip kas kuria kalba nori, moka, gali, ta ir rašo. Rusiškai, kiniškai, angliškai, nors ir lenkiškai. Bet ar rašydamas kita kalba jis puola lietuvių kalbą ir literatūrą? Miegu ramiai, galvoju lyg ir lietuviškai, jokių dūrių į šonus nejaučiu. Pasitaiko visai gerų, smagių knygų, parašytų lietuviškai. Neabejoju, kad tokių bus ir ateityje, gal net kosmose. Tiesą sakant, turbūt nebuvo tokio laiko Lietuvos istorijoje, kai turėjome tiek leidžiamų knygų lietuviškai – ir verstinių, ir vietinių autorių. Visi skaito ką nori. Nori – Čekuolį, nori – Jakučiūną. Per Vilniaus knygų mugę sunku būtų įsivaizduoti, kad Giedra Radvilavičiūtė ar Sigitas Parulskis nesurinktų pilnos 5.1 salės. Mindaugo Nastaravičiaus sugužėjo pasiklausyti kone pilna 5.3 salė. Ir tai šiais laikais, kai sakoma, kad poetai rašo tik saujelei savo draugų, kolegų ir priešų (t. y. keliems recenzentams).

Daugybė žmonių domisi lietuvių literatūra, bet dar daugiau ja nesidomi. Paskutinį kartą girdėjo apie ją mokykloje ir to jiems užteko. Tai yra problemėlė, kuri, kaip ir visos – išsprendžiama, jeigu yra noro, laiko, sugebėjimų ir, nepabijokime to žodžio, pasišventimo.

Klausiate apie kontekstą, kuris yra ir cenzūra, ir laiko dvasia. Tai cenzūra ar dvasia? Ką man kalbėti?

Selemonas Paltanavičius

1. Taip, ta magiškoji dvidešimto ir dvidešimt pirmo amžių sandūra… Kai kas iš jos daug ko tikėjosi ir laukė, o ji tam tikru požiūriu pasirodė panaši į horizonto liniją: gali vytis, gali bėgti, o jei pavysi – pamatysi, kad ten nieko nėra. Pats savaime XXI amžius nieko neatnešė, ypač kultūrai. Bent jau jis neturi gebėjimo pats materializuotis į naują kūrėjų pulką, į naujas knygas, kokių nebuvo ką tik, bet – jau prabėgusiame XX amžiuje…

Kad ir kaip skeptiškai vertintume šią ribą, tačiau galvojimo ir kalbų apie ją generuota energija kažkaip veikia. Rašytojai – jautrūs kūrėjai, galbūt – per jautrūs, todėl niekieno neprašyti ir neįpareigoti sau visada susikrauna pelnytas ar savo įsivaizduojamas atsakomybes už laikotarpį, už didelį ir mažą žmogų. Koks rašytojo vaidmuo dabartinėje epochoje? Tačiau tu, gerbiamasis, parodyk tą rašytoją, o tada visi ieškosime atsakymo apie jo vaidmenį. Tiesa, jeigu pavyks nutverti rašytoją, nebūtinai jį suvesime su naujausiais laikais ir nūdiena: daugelis kūrinių gimė paskatinti anaiptol ne šiandienos įspūdžio. Ne paslaptis – nauja, „dar šilta“ medžiaga labai sunkiai valdoma ir literatūros kūrinio pagrindu tampa retai.

Būtų neatsargu vertinti naujausius (bent jau XXI amžiuje išleistus) kūrinius šiuolaikinio pasaulio dvasios atspindėjimo aspektu. Paprasčiau ieškoti bendros linijos, bandančios vesti prie nūdienos temų. Ir dar kartą tenka daryti žingsnį atgal: patys pastebimiausi naujausi kūriniai veda mus nors ir netolimon praeitin, bet – ne ant rūkstančios šios dienos gyvenimo pakylos. Tiesą sakant, toks siekis – kalbėti apie tai, kas vyksta dabar, man atrodo pritemptas, primenantis dabar labai pamėgtos „žinių rinkimo“ formos pavyzdį: siuntinėti bet kokias anketas visiems be išimties internetinėje erdvėje prieinamiems respondentams ir atsainius jų atsakymus vėliau „prakišti“ kaip ypatingos vertės darbą. Tokių anketų, klausimynų begalės, jauni žmonės nesibodi jų siuntinėti ir lipdyti pagal jiems jau žinomą atsakymą pritemptų darbelių. Nenoriu tokių vertinimų mūsų literatūroje. Čia kaip su ta suvalkiečio sriuba: jei nori vakarykštės, ateik rytoj. Luktelkim, gal po dešimtmečio turėsime ką nors pastebimesnio iš XXI amžiaus pradžios, būsime su tuo susigyvenę ir galėsime vertinti: ši literatūra tada atspindėjo laikotarpio dvasią ar ne?

2. Kur tas baisusis cenzorius – su variu apkaustyta pensnė , ūsais ir rūškanom traiškanotom akimis? Jis tikriausiai sėdi prie pluošto šviesių žmonių parašytų kūrinių ir darko juos, bandydamas įlieti savo pikto kraujo ar bent kitaip nulemti jų likimus. Gal jūs kitaip įsivaizduojate šį žmogų (kodėl tik žmogų, visą sistemą), tačiau kažkas panašaus buvo. Kai kas sako, kad yra ir dabar, tik ta pensnė pakeista vėžlenos akiniais, dailia šukuosena ir neatrodo tokia atgrasi. Tačiau raudonas pieštukas daro tą patį darbą. Pala, suturės mane bet kas – tačiau to jau nebėra. Cenzūros neliko! Formaliai neliko…

Ar visi kūrėjai jos bijo… ar visi mano sukuriantys tai, ką kas nors galėtų drausti, pagaliau – riboti šių kūrinių skelbimo laisvę? Mano galva, pati didžiausia yra nematoma, ore (net ne literatūros kontekste) tvyranti cenzūra, kuri kiekvienoje šalyje, kiekvienoje tautoje ir kiekviename mentalitete yra vis kitokia. Ją galėtume vadinti savicenzūra , tačiau toks apibūdinimas neatitiktų esmės. Cenzūra kai kam dingojasi ir visuomenės neigiamas žvilgsnis, ir seniai pasikeitęs skaitytojo (jei kalbame apie literatūrą) požiūris į pasaulį. Žinoma, yra dalykų, kuriuos iš dalies galėtume vadinti moralės normomis… tačiau ir to nepakaks. Dar yra kitos nerašytos normos: euroatlantiniai įsipareigojimai, geopolitinės realijos, tautos santykis su daugeliu gyvenimo dalykų. Jei iškrisi iš šio konteksto, visada manysi esąs atsidūręs prieš tą varinį pensnė . Tačiau iš tikrųjų niekam tavo pasikraipymai tarp visokių normų nerūpės, rašyk, ką begeidi, svarbu, kad tik protas imtų viršenybę.

Ką reikėtų apžaisti? Save? Ar kitus? Jeigu Jūs klausiate norėdami sužinoti, ar aš moku savo kūriniuose ką nors „apžaisti“, t. y apgauti, galiu tiesmukai atsakyti: nemoku. Ir nemanau, kad to reikia. Nebūkim paklusnūs nei vieniems, nei kitiems. Būkim savimi visur – gyvenime ir kūryboje. Taip bus išnaikinti visi cenzoriai. Kartais prisimenu savo vaikystę ir vieną berniukų pomėgį: erzinti aviną. Aišku, netikęs sumanymas, to nereikėjo nei avinui, nei mums. Tačiau mums buvo smagu erzinti, avinui – mus vaikytis. Ar kas iš to išėjo? Mums – nieko… Tačiau tėvai mus gąsdino ir sakė, kad jeigu avinas bus didesnis, greitesnis, o mes žioplesni, teks vežti pas chirurgą ir gipsuoti kojas. Ar tas avinas buvo cenzorius, o mes – kūrėjai? Ne, tai buvo tik žaidimas, to avino seniai nėra, o mes užaugom ir mokom būti budrius savo vaikus ir anūkus.

Ir dar. Kontekstas savaime nebėra blogis. Jį kuriam mes patys, taigi – suprojektuojam, suponuojam. Tada nepasiruošę neriam tarp jo spyglių. Jeigu žinom, kad jis yra, ir nutuokiam, koks jis, apsigaubkim geresniais kailiais. Tačiau protas visada turi išlikti. Net po šarvais.

3. Pasaulis yra daug didesnis už mūsų gebėjimą įsilieti į jį. Kultūriniu ir kalbiniu požiūriais jis gilesnis, turtingesnis, dažnai – baugus lyg vandenynas. O mes?.. Visai nesvarbu, kurioje vandenyno pakrantėje tu esi; svarbu – kas tu. Tokią paralelę matau kalbėdamas apie kalbos naudojimą saviraiškai ir kūrybai.

Nereikia būti dideliu žinovu, kad suprastum, jog rašyti ne savo gimtąja, kaip pasauly įprasta sakyti – „ne motinos kalba“, yra be galo sudėtingas dalykas. Daugeliui tas apskritai neįveikiama ir tai nepriklauso nuo jų pačių pastangų: tiesiog ne kiekvienas (arba – tik labai retas) turi gamtos ir tėvų duotą dovaną jausti kalbą, suvokti ją kaip instrumentą.

Tokių atvejų būna – klasikinis pavyzdys yra garsusis „Lolitos“ autorius Vladimiras Nabokovas, vėlesniuosius kūrinius rašęs angliškai. Jo asmens (ne kūrybos) tyrinėtojai turi atsakymą: V. Nabokovas buvęs ypatingos psichinės būsenos, negalėjęs išmokti vairuoti automobilio ir daryti kitų elementarių dalykų, tad svetimos kalbos „atradimas“ jam buvo savotiška mankšta. Tai pasiekiama ne kiekvienam. Tačiau mes negalime drausti ar kitaip varžyti šių bandymų: kiekvienas gali rašyti kalba, kuri jam artima, kuria jis mano save realizuojąs. Jeigu tai nėra vaikiškas paikiojimas ir noras pasirodyti, o rimtas veržimasis į pasaulį, turint ką jam pasakyti, leiskime visiems augti.

Na, o gintis – ar yra nuo ko? Labai dažnai bandymai kažką kurti ne savo kalba, klasiko žodžiais, primena „augylos nebrendylos“ proto mankštą. Tačiau galime būti ramūs: į anglakalbės auditorijos vandenyną šis nežinomos vertės lašas vargu ar pateks, o jeigu taip atsitiktų, jis įtakos visam literatūros fonui nedarys. Tačiau galime klausti ir kitaip: o gal mes turime rūpintis, nes neteksime autorių, kurie galėjo krestelėti stagnuojančią lietuvių literatūrą? Vargu… Tačiau jeigu taip ir atsitiktų, savim abejojantis ir kelio ne literatūroje, o savyje ieškantis autorius gali pabandyti tai įrodyti ar paneigti savo pavyzdžiu.

Būtų naivu kalbėti, kad didžiausia literatūros vertė – tautiškumas. Istorija įrodė, kad tikroji literatūra be jokių pastangų peržengia sienas ir tautų mąstymo ribas. Nuo kitko apsaugo ta pati istorija – ne viskas, kas parašyta, išliks visą knygos amžių – gali būti, kad daugelio šių kūrinių dvasia mirs taip ir nepasiekusi jai kelto tikslo ir skaitytojo. Ne visa literatūra gali būti sėkmingai verčiama į kitas kalbas ir sulaukti pasisekimo; pažymėtųjų „amžinybės ženklais“ ne tiek daug. Namų virtuve kvepianti informacija tokiu reiškiniu apskritai tapti negali.

Taigi – ar turi mus, rašytojus, gąsdinti intarpai kitomis (kodėl tik anglų?) kalbomis, ar kiekvienas, bandantis kurti jam svetima kalba, turi būti vertinamas bent jau kaip keistuolis? Leiskime eksperimentuoti, tegul visi parodo, kas esantys. Gal ir tarp mūsų tyliai bręsta lingvistiniai galiūnai, kurie kada nors bus cituojami ir rodomi pavyzdžiu? Nuoširdžiai to norėčiau sulaukti.

Rimantas Kmita. Sapnavau, kad miriau

2021 m. Nr. 1 / Šiąnakt sapnavau, kad miriau. Buvo gaila, gyvenimas man patiko. Bet sykiu buvo aišku, kad nemokėjau gyventi ir kad beveik negyvenau. Tik kažkaip prabuvau ir pradirbau.

Nerijus Brazauskas. (Ne)pakeliama vaizduotės galia

2020 m. Nr. 11 / Liutauras Degėsys. Lengva nebus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 364 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

Rimantas Kmita. Šiek tiek apie paviršutiniškumą

2020 m. Nr. 5–6 / Nežinau kodėl, bet poetai, kuriuos skaitydamas suprantu, kad negalima iš jų nieko išmokti, džiugina, o nėra labiausiai premijuoti, įvertinti, įtraukti į chrestomatijas.

Ramutė Dragenytė. „Poezijos pavasario“ almanachas: kai muilas – nė krust

2019 m. Nr. 5–6 / Poezijos pavasaris 2019. – Sudarė Elžbieta Banytė, Marius Burokas, Viktoras Rudžianskas, Audinga Peluritytė, Vytas Dekšnys (užsienio poetai). – Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2019. – 274 p. Knygos dailininkė – Lina Sasnauskaitė.

Andrius Jakučiūnas. Linksmasis ir herojiškasis gariūnmetis, kurio nebuvo (daug klausimų)

Pastaraisiais metais atsirado kokybiškos literatūros, vaizduojančios nelengvą ir daugiareikšmį Lietuvos istorijos periodą – vadinamąjį gariūnmetį.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Liutauras Degėsys

2018 m. Nr. 10 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Liutauras Degėsys. Metaromanas

2018 m. Nr. 5–6 / Svarbu nesusipainioti pačiam… nepradėti gyventi dviejų ar net trijų gyvenimų vienu metu. Man taip gaila tavęs – tavęs, apie kurį aš rašau, ir net ne rašau, o gyvenu tavimi. Matau, kaip tau pradeda drebėti rankos – iš įsiūčio, iš bejėgiškumo,

Vaidotas Montrimas. Romanas barzdotiems paaugliams, arba Babkės, regbis ir mergikė

2017 m. Nr. 1 / Rimantas Kmita. Pietinia kronikas: Romanas. – Vilnius: Tyto Alba. – 2016 m.

Liutauras Degėsys. Žmonės, žodžiai ir knygos

2016 m. Nr. 10 / Kai bandai išsiaiškinti, kodėl žmonėms taip patinka politinės, moralinės ir kultūrinės banalybės, supranti, kad jos patrauklios, nes paprastos: tai tiesos, kurios nereikalauja jokių pastangų, kartais – jokio išsilavinimo, jokių žinių.

Rimantas Kmita. Pietinia kronikas

2016 m. Nr. 7 / Paparčiai virš galvų, pušų kvaps i dulksna. Bet svarbiausia, ka tarp tų paparčių aš su mergička. Tode nepradėsiu aš čia peizažų tapyt’, bo i mokykloj skaitydams juos visada praleidžiu. Nu i ne peizažai man daba galvoj…

Rimantas Kmita: „Slapčia viliuosi, kad Šiauliams sukursiu net ne epą, o mitą“

2016 m. Nr. 1 / Rimantą Kmitą kalbina Andrius Jakučiūnas / – Ilgai galvojau, nuo ko pradėti pašnekesį, ir dabar manau, kad reikia jį pradėti nuo svarbiausio – tavo santykio su turgaus kultūra…

Liutauras Degėsys. Tavo rytoj buvo vakar

2016 m. nr. 1 / Vis dar gulėdamas-miegodamas-budėdamas-sapnuodamas-nerimaudamas po truputį prisiverti grįžti į tikrovę ir pirmiausia pajunti savo kūną. Pirmiausia pagalvoji apie kūną kaip apie kažką svetimą

Požiūriai: Vladas Braziūnas, Jonas Jackevičius

2014 m. Nr. 10

1. Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibudintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje? Kokiuose lietuvių autorių kūriniuose, Jūsų nuomone, labiausiai atsispindi šiuolaikinio pasaulio dvasia?
2. Cenzūros formaliai neliko. Bet jos funkciją netiesiogiai atlieka literatūros kontekstas. Ar jaučiate ją ir kaip „apžaidžiate“? Ar šis kontekstas visada yra vien tik blogis?
3. Kai kurie lietuvių autoriai (tiesa, jų kol kas nedaug) jau pradėjo rašyti angliškai. O ir kitų kūryboje netrūksta angliškų intarpų. Kokia turėtų būti mūsų „gynybos“ strategija?

 

Vladas Braziūnas

Laikysena „epochoms“ ir „kontekstams“ mirgant


1. Įpusėjo. Ir mūsų, Lietuvos, ir pasaulio erdvėj epochos keitėsi, keičiasi, mes tam pasauliui, neoliberaliai kadaise mėginusiam išspirti mūsų duris ir mus atverti, t. y. čia atsakančiai pašeimininkauti, pamokyti mus tikros kapitalistinės gyvensenos, ačiūdie, tada sveikai konservatyviai pasipriešinom, dabar gyvenam praviromis durimis, bet – pačių laisva valia svetingai pravertomis, pro jas ir patys mielai išklystam pasižmonėti.

Vaidmuo šioje epochoj? Sakyčiau, laikysena. Tokia, kad ir kitas patikėtų, jog tebeturi namus, vienintelę savo vietą ir savo laiką, kur esi laisvas, kam esi atsakingas. Kitaip sakant, kas rašytojui lieka? Įtempti sąmonę ir kurti. Kurti tokį savo paties laiką, kurstyti tokį sąmonės lauželį ar pragarėlį (iš neįmanomybės, iš ilgesio…), kuriame būtų įmanoma kūryba, jos išdegtas žodis. Tada nebereikės galvoti ir apie savo epochos slėgį. Kad ir kokias grėslias ar gundomas minas ši ištaisinėtų, kad ir kaip – celės ar agoros žmogus, pilietis – į jas reaguotum, tavo kūrybos vedžioti už nosies toji epocha neturėtų. Ačiūdie, tokios nepavedžiojamos kūrybos ir tokių kūrėjų (ne vien literatūros) Lietuvoje esama, atpažįstu juos kaip savus, tarp jų, su jais jaučiuosi gerai. Bet pavardėm nerūšiuosiu.

2. Ne visai jauku man atsakinėt į panašius klausimus. Jų formuluotėse atpažįstu lengvą šiuolaikinio mūsų žurnalizmo dvelksmą, užkrečiamą. Tarkim, žurnalistas, apie tavo sritį nė neketinantis išmanyti, rimtu balseliu išpoškina: „Ką jūs manot apie poezijos krizę?“ (švelnesnis variantas būtų apie, tarkim, Poezijos pavasario „krizę“). Arba žurnalistaujanti kolegė interviu yra paklaususi: „Ar dora tikėtis pragyventi iš eilėraščių rašymo?“ Klausimas kaip kokio Putino diplomato – be pralaimėjimo. Jei damą pasiųsi po velnių, būsi ne tik nedoras, bet dar ir storžievis. Jei imsi atsakinėti, turėsi mandagiai memlenti ir neįtikinamai teisintis. Atsiprašau, čia ne visai taip, bet… nėra man tas literatūros kontekstas jokia cenzūra. Nejaučiu aš jo kaip cenzūros. Ir jautęs gal nesu. Cenzūra, ypač toji platesne prasme, – mane darkė. Bent stengėsi sudarkyti, nepavykus – prigniaužti. Pačios literatūros kontekstas plaukė mirgėjo pro šalį visaip mane džiugindamas ar liūdindamas, bet į mane nesikėsindamas (ne aš vienas toks: tarkim, iš mano kartos poetų dar ryškesnis konteksto neveikiamo kūrėjo pavyzdys – Romas Daugirdas). Veikė, tebeveikia – tekstai. Kaip gyvi kūriniai. Literatūros ar gyvenimo. Jie gali būti ir slapti ar viešesni mano pašnekovai. Koks Uldis ar kuosa.

Būsiu nesupratęs („Ar šis kontekstas visada yra vien tik blogis?“). Gal čia turima galvoj platesnis, tarkim, visuomeninis kontekstas, kuriame literatūra neišvengiamai gyvuoja ar – priėmus klausimo teiginį už gryną pinigą – dūsta?.. Tada publicistinės šnekos būtų be galo.

3. …taip, sovietiniais laikais ne kartą buvau pavadintas grėsliai – nacionalistu. Toks, jei suprasim pozityviai, tautos žmogus, priešgina lietuvis – ir tebesu. Užtat taip noriai bendraujantis su kitų tautų žmonėmis ir jų kūryba. Pagaliau ir bendriau – su kitokiais žmonėmis ir kitokia kūryba. Iš smalsumo, iš įdomumo, iš pagarbos jų savitumui. Besitikintis panašios atošaukos. Sulaukiantis.

Iš esmės netikiu rašymu ne savo gimtąja kalba. Net versti nesu mėginęs į kurią nors kitą kalbą, tik į savo gimtąją (dar į prigimtinę tarmę). Pritarčiau Merabo Mamardašvilio manymui, kad „grafomanija – literatūrinė veikla, kurios viduje nieko nevyksta“ (Austėjos Merkevičiūtės vertimas). Sv˜etima kalba manyje kas nors vyksta aiškiai per mažai. Įsivaizduoju, kad panašiai sau turėtų atsakyti kiekvienas, kalbą girdintis ir jaučiantis ne vien kaip instrumentą, „susižinojimo priemonę“, o kaip versmingą, paslaptingą būties bylą.

Ir čia „į temą“ dienoraštinės mano apmaudo akimirkos eilutės „iš tos pačios bejėgystės ką nors pakeisti. Moteris, rašiusi ir eilėraščius, išvažiavo Anglijon. Šiandien gauto elektroninio (kitokius kartais begaunu tik iš Marijos Macijauskienės) laiško sakinys: „Rašyti negaliu, lietuvių kalba – nebeaktuali, anglų kalbą suvokiu tik paviršutiškai.“ Ne, čia aš jau bejėgis ką nors supaisyti. Lyg būtum susidūręs su žmogumi, tarytum tokiu pat, o vis dėlto – iš kito, tau nepažinios evoliucijos – ar gyvybės – medžio. Iš kitur numutavusios šakos? Lengviausia būtų tarti – bala jų, sužinojai, ir tiek. Bet gal ir tu jau – tik vystanti sena šakelė, o greitai besikeičiančio pasaulio laja – lapoja ir klesti? Ir tu jai daraisi – nebeaktualus?“

Žinoma, tokia akimirka kresteli, bet ji praeina, ir netikėtai matai: praėjo, bet tą pasiutišką užsispyrimą laikytis savo – tik sutvirtino. Suvoki, kad čia tos pãčios „epochos“ ar „konteksto“ grimasos, tavęs nenulaikysiančios, kad ir kaip savin trauktų ar lenktų.

Tad ir visa „strategija“ būtų – stuburas, sveikas, lankstus ir tvirtas stuburas.

Jonas Jackevičius

1. Žmogaus smegenys taip užprogramuotos, kad kiekvienoje tiesoje ieško daugybės tarpusavyje susijusių niuansų. Neseniai išgirdau, kad statistikos specialistai apskaičiavo, kiek Lietuvos gyventojai vidutiniškai skiria laiko televizijai. Pasirodo, vienas lietuvis į televizorių spokso kasdieną apie tris valandas. Jeigu prisiminsime raštingam žmogui dabar būtiną internetą, iškyla klausimas – knygas ir laikraščius ar lieka laiko pavartyti? Gal tas statistinis lietuvis pagalvoja, kad tokiai nuo informacijos išūžtai galvai geriau tiktų alaus skardinė. Esu įsitikinęs, kad šioje situacijoje daugumai Lietuvos piliečių „rašytojo vaidmuo“ – nulinis. Manyčiau, kad viešoje erdvėje nesuvokiama, arba dažnai tiesiog vengiama pripažinti, jog knyga ir rašytojas – šiuo metu daugeliui net universitetus baigusių žmonių – nebe draugai.

Teko patirti, kad naujoviškai suprojektuotuose, skoningai atrodančiuose butuose, kuriuose įsikuria nemenką padėtį visuomenėje turinčios asmenybės, knygų lentynų nematyti, kartais pasitaikanti knyga būna tik kaip interjerą puošianti detalė. Dažnas nustemba – kam knyga, jeigu viską randame internete!

Atrodytų, kad į didelę dalį „informacinės visuomenės“ piliečių, kurie skaito tik specialią literatūrą ir interneto straipsnius bei komentarus (tokių esama net tarp žinomų politikų), intelektualai ir knygiai visai nekreipia dėmesio, tikriausiai juos suvokdami kaip neišvengiamą šio laiko blogybę. Žinoma, šiuo metu visame Vakarų pasaulyje didelė dalis technizuotos visuomenės yra elitinio kultūrinio gyvenimo užribyje – tai kapitalistinėje visuomenėje yra natūralu, tačiau kartais atrodo, kad, esant tinkamam švietimui, didelę dalį dabartinių keturiasdešimtmečių galėjom išsaugoti, dabar juos matytume tarp knygos mylėtojų, nes prieš porą dešimtmečių buvę knygų tiražai rodo, kad jų tėvų ir senelių skaitymo įpročiai buvo kitokie. Tikrai apima blogas jausmas, kada veržlūs, gabūs ir išsilavinę žmonės, samprotaudami apie mūsų šalies ateitį, kalba vien apie ekonomiką, pinigus, bankininkystę ir – tyli apie kultūrą, nors niekas viešai nepaneigia, kad kultūra – valstybės išlikimo garantas. Manyčiau, kad rašytojas Lietuvoje turėtų būti ir savotiškas visuomenininkas, skatinantis domėtis ne tik literatūra, bet ir visu kultūriniu paveldu.

Tenka puoselėti ir skatinti tą palyginti nedidelę visuomenės dalį, kuriai knyga – esminis kultūros produktas, pažinimo šaltinis ir tuo pačiu – galimybė plėsti pažinimo ribas, kartu patiriant ypatingą išgyvenimą, kartais vadinamą „skaitymo malonumu“. Manyčiau, kad literatūrai ir kultūrai neabejingos asmenybės šiuo metu gimsta specifinėje aplinkoje, kurią suformuoja šeimos tradicijos, iš kartos į kartą paveldėti įpročiai. Tai – ir savasties suvokimas, kultūrinių ir etinių papročių tąsa. Deja, ši terpė, atrodo, nyksta – kaip nyksta knygų ir periodinės spaudos tiražai. Ir čia derėtų prisiminti svarbiausią skaitytojų ir rašytojų santykių formuotoją – mokyklą, kuri dar prieš gerą dešimtmetį buvo dažnai vadinama „tautine“.

Išmoningai suorganizuotų literatūrinių vakarų mokyklose svečiams – rašytojams, atrodo, nekenktų kartais kritiškiau pažvelgti į nemažos dalies specialiai pasiruošusių moksleivių ir jų pedagogų viešas kalbas. Jos dažnai kontrastuoja su realybe. Teko vartyti nemažai mokyklinių vadovėlių, kurių giliamintiškumu ir informacijos kiekiu netenka abejoti, tačiau, pabendravus su jų skaitytojais, moksleiviais, peršasi labai nemaloni išvada – jie dažniausiai nemėgsta lietuvių kalbos, literatūros, knygų neskaito. Skaitomi tik fragmentai, o egzaminai išlaikomi pažymint atsakymus testuose arba trumpai užrašant pasirinktą komentarą. Tokia mokymo metodika griežtai reglamentuojama švietimo sistemą kontroliuojančios pedagoginės biurokratijos. Šiukštu – jokių nukrypimų – visi rašo kiek įmanydami vienodžiau. Panašiai kuriamos ir tekstų interpretavimo analizės užduotys, būtinai jas apribojant iš anksto numatytų žodžių skaičiumi.

Ir štai rezultatas – labai energingų ir veiklių „išsilavinusių“ žmonių kastai žodžiai „rašytojas“, „poetas“, „kultūra“ geriausiu atveju sukelia tik švelnią šypseną.

Dažnas nesuvokia testų sistemos pavojų analitiniam mąstymui, todėl ši situacija būna panaši į nesąmoningą (o gal – sąmoningą?) smegenų plovimą. Mūsų mokykliniai vadovėliai nesuteikia galimybės susikurti nuoseklaus literatūros istorinio vystymosi vaizdo tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje.

Literatūros vadovėlius skaitantiems moksleiviams sunku suvokti visuomenės, kultūros, menų ir literatūros vystymosi panoramą. Panašūs ir istorijos vadovėliai, kuriuose mirga iliustracijos ir aprašymų fragmentai, – primena puslapius internete, – tada galvoje lieka tik įspūdžių nuobiros. Esant tokiai mokymo metodikai Lietuvos kultūra ir istorija, taip pat ir literatūros istorija jaunuolių sunkiai suvokiama kaip visuma, todėl pamatę, kokie mes maži, provincialūs ir nevykę dideliame pasaulyje, moksleiviai neretai tik ir svajoja – kaip sprukti į įsivaizduojamą užsienietišką rojų.

Ir dar – kartais tiesiog sunku patikėti, kad, mokantis bet kokios užsienio kalbos, šiuolaikiniuose, dažniausiai užsienietiškuose išsiverstuose vadovėliuose sunku rasti literatūrinių tekstų – poezijos arba prozos – kurie padėtų suvokti ne tik savos, bet ir anglų, prancūzų, vokiečių kalbų ir jomis rašytos literatūros dvasią.

Rašytojai susitinka su taip išauklėta visuomene bibliotekose, mokyklose, per festivalius, muges ir knygų pristatymus. Atsiranda iliuzorinė regimybė, kad susidomėjimas knygomis – solidus ir pakankamas, o rašytojų prestižas – įspūdingas.

Deja – ir knygų mugėse (kaip ir knygynuose) vertingą literatūrą nustelbia menkavertė populiarioji produkcija, didžioji dalis lankytojų eina pro lentynas kaip pro didelį turgų. Toje minioje pasiklysta tie, kurie knygose ieško ne tik „skaitymo malonumo“, bet ir dvasinės bei kultūrinės patirties.

Ir kaip tik ta dalis knygos mylėtojų išlieka kultūros tradicijų tęsėja, nuo jų priklauso rašytojų ir visuomenės sąveika. Kadangi istorijos bėgyje šviesuolių visada buvo mažuma, labai nusiminti neverta.

Ir čia – norėčiau pradėti fantazuoti. Kadangi iš esmės visuomenę pakeičia tik netikėti sukrėtimai – susapnuočiau, kad biurokratai, nuo kurių „reformų“, „projektų“, „strategijų“ viskas priklauso, grąžina mokesčius į tą lygį, kuris buvo prieš penkiolika metų. Biurokratai ima suprasti, kad skirstyti milijonus knygų leidybai ir visokiam rašeivų skatinimui ir tuo pat metu palikti spaudą smaugiančius mokesčius – nenaudinga, nes sunaikinama rinka, kitaip tariant, panaikinama konkurencija, kuri ir yra visų pokyčių bei naujų idėjų atsiradimo pagrindas. Juk priklausomoje nuo valstybės dotacijų ir kartu – nuo neproporcingai didelių mokesčių periodikoje sunkiai gali atsirasti literatūrinės srovės, tarpusavyje diskutuojantys ir polemizuojantys kritikai, prozininkai, poetai. Norėčiau priminti, kad paskutinių literatūrinių sambūrių užuomazgos mūsų šalyje užgeso apytikriai prieš penkiolika metų, išleidus almanachą „Miestelėnai“. Po jų – pamažu ir literatūros kritika tapo prėska ir nuobodi, paskutiniai dinamiškos ir neinančios į kompromisus kritikos atstovai buvo „Castoras ir Polluxas“. Šie aštrialiežuviai buvo tiesiog užčiaupti, ko nebūtų įvykę tikros literatūrinės rinkos sąlygomis.

Atkūrus rinką, honorarus, kad ir nedidelius, už išsakytas tokioje spaudoje idėjas gautų dabar pritilę raštingi literatūros mylėtojai, naujai atsiradę autoriai. Tikėčiau, kad atsirastų ekonomistų, kurie turėtų idėjų, kaip išjudinti tokią rinką, nepadarant žalos valstybės biudžetui, turint galvoje ir tai, kad iš spaudos ir literatūros surenkami mokesčiai nelygintini su verslo pajamomis. Neatrodytų, kad tai – visiška utopija. Kai kuriose Europos valstybėse literatūrinis darbas apmokestinamas minimaliai. Ir tai duoda teigiamų rezultatų.

Manyčiau, šitas pasapnavimas nebūtinai atsikartos tikrovėje, tačiau būtų naudinga, jeigu tokia fantazija virstų siekiamybe ir ši siekiamybė galėtų būti aptarinėjama akademiniame pasaulyje, rašytojų ir žurnalistų sambūriuose bei organizacijose, o tada gal persikeltų ir į ministerijų kabinetus.

Prognozuoti ateitį – pats rizikingiausias užsiėmimas. Ir vis dėlto – įdomu paspėlioti apie rašytojų ir kūrinių likimą bei ateities perspektyvas, nesusiejant jų su ekonomine visuomenės sankloda ir biurokratų diktatu.

Matyt, gyvenimo tempas turėtų keisti literatūros žanrus ir formas. Literatūroje galbūt ryškėja tendencijos, dabar pastebimos dailėje ir teatre – visur daugėja improvizacijos ir ekspromto; dramoje, net operoje – klasikiniai kūriniai dažnai tiesiog pritaikomi šiuolaikinio žmogaus suvokimui, dailėje – dažnos vienkartinės kompozicijos, performansai ir videoinstaliacijos.

Kita vertus, gal teks prisiminti gilią senovę – gal tarytum senovės Graikijoje kompiuterinėje ateities visuomenėje dominuos poezija ir teatras? Gal bus atsisakyta storų romanų, kurių apimtis ir giliamintis visuomeniškumas susiformavo tik prieš keletą šimtmečių? Atrodo, ateityje turėtų vyrauti trumpi prozos kūriniai, panašūs į kino scenarijus.

Tačiau kodėl ateityje prioritetą tektų skirti vis dėlto poetams? Priežastis – paprasčiausia: norint poetinį tekstą perskaityti, tenka sugaišti mažiau laiko.

Poezijos knyga – tarytum maldaknygė, ją galima atsiversti ir pradžioje, ir vidury, ir gale, ji skaitoma ir tada, kai būna liūdna, ir tada – kai linksmiau, ji – harmonizuoja ir koncentruoja, jos prasmės nebūtina suvokti iš karto; prisiminus – galima iš naujo rasti į sąmonę įstrigusį puslapį. Keletoje eilučių gali būti paslėptas kodas, kuriam atskleisti prozininkas paskirtų visą knygą.

Kas gi iš lietuvių autorių ryškiausiai atspindi šiuolaikinio pasaulio dvasią ir idėjas? Sakyčiau taip – galbūt šiuo metu nėra mūsuose vieno genijaus, kuris tarytum Goethe „Fauste“ užkoduotų visas epochos problemas ir siekiamybes. Panašus į tokį buvo tik Sigitas Geda.

Beje, „lietuviškos šiuolaikinio pasaulio dvasios“ ieškantiems smalsuoliams šiuo metu patarčiau skaityti autorius, kuriems dabar ne daugiau kaip penkiasdešimt metų…

2. Į antrą klausimą atsakydamas teigiu: cenzūra yra, ir dar kokia! Kiečiausia – mūsų jau aptartos dotuojamos pseudorinkos cenzūra. Tokios cenzūros „apžaisti“ neįmanoma. Nenorintis „žaisti“ autorius renkasi neįtakingiausią leidyklą, kuri neturi galimybių organizuoti tinkamos reklamos ir knygos platinimo. Dažnai dėl tos priežasties ir autorius, ir jo kūrinys lieka literatūrinio proceso užribyje. Visų į tokią situaciją patekusių autorių pavardžių neminėsiu, nes sukelčiau viešą širšalą. Bėda ta, kad kartais tokia iš karto lyg nematoma „cenzūra“ liečia literatūrinius ir visuomeninius principus ginančius asmenis. Paminėsiu tik principingą, nesistengusį nieko „apžaisti“ ir dėl to tinkamai neįvertintą originalaus talento, gilų ir jautrų poetą – amžinatilsį Vytautą Skripką ir – nesulaukusį palaikymo, pasitraukusį į literatūros nuošalę, – dar sovietiniais laikais puoselėjusį hemingvėjišką stilistiką, aktyvų visuomenininką, „neapžaidusį“ oponentų – Romualdą Lankauską. Priminčiau taip pat kultūrininkų neįgalumą, per kurį nesugebėta išgelbėti ir išsaugoti gyvenimui ir tolimesnei kūrybai pasiligojusio ir teisėsaugos nukankinto genialiojo S. Gedos. Sigitas nepripažino jokių kompromisų ir savo tiesą rėždavo visiems į akis. Manyčiau, kad dvasinis orumas, neleidęs pataikauti kultūrą valdančioms vidutinybėms, nulėmė ir Gintaro Beresnevičiaus likimą.

Pateiktame klausime dar minimas literatūrinis kontekstas. Patikslinčiau – toks kontekstas gali būti ne tik literatūrinis, bet ir politinis, visuomeninis, moralinis. Kūrėjui nepatarčiau bandyti tokio konteksto „apžaisti“. Toks „apžaidimas“ – tai vidinė kūrybinė trauma.

Blogio negalima apžaisti, jam tenka priešintis, na, o prieštaravimai – gyvenimo variklis.

3. Galvodamas apie trečiąjį klausimą neįsivaizduoju jokios „strategijos“ kita kalba rašančiųjų atžvilgiu. Nebent susapnuočiau tokį lietuviškai rašančių kūrybinį suklestėjimą, kad užsienio leidyklos pultų juos versti, leisti ir platinti.

Džiaugiuosi, kad po pasaulį keliauja ir angliškai rašo Antanas Šileika, Rūta Šepetys. Kuo daugiau bet kokia kalba parašytos literatūros pasklis po pasaulį, tuo labiau praturtės mūsų kultūra.

Čia verta būtų prisiminti kalbos ir tautinės tapatybės santykį. Tai – ne vien literatūros kūrėjų problema. Nuo to laiko, kai buvo sukurta „tautinė“ valstybė, šios problemos kėlimas lyg ir nekorektiškas, nors jis šiuo metu atrodo aktualus ne tik literatūrologinėje, bet ir politinėje bei kultūrinėje erdvėje. Turėdami tik vienareikšmišką atsakymą, galime sulaukti nemažų nuostolių. Ar ne todėl tarpukaryje praradome ypatingais gabumais likimo apdovanotą Albiną Herbačiauską, taip ir neradusį su „litvinais“ bendros kalbos, emigravusį į Lenkiją, o vėliau mūsų literatūrinių provincialų pavaizduotą kaip pakvaišusį grafomaną? Tokį stereotipą kai kurie literatūros žinovai paliko naujai lietuvaičių kartai.

Nemažai istorijoje žinome asmenybių, laikiusių save Lietuvos piliečiais arba tiesiog lietuviais ir turėjusių įtakos lietuvių kultūrai, identiteto susiformavimui, taip pat ir Lietuvos valstybės atgimimui, nors rašė ir kalbėjo nelietuviškai. Čia galėtume paminėti kai kuriuos ryškiausius – nuo šešioliktame ir septynioliktame amžiuje lotyniškai rašiusių Mikalojaus Husoviano ir Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus – iki romantikų, be kurių neįsivaizduotume tautinės sąmonės atgimimo. Tai – Juzefas Ignacas Kraševskis, Vladislovas Sirokomlė, Adomas Mickevičius, vėliau, XX-ame moderniame amžiuje, – Oskaras Milašius ir Česlovas Milošas. Ir tarpukaryje, ir sovietmečiu, ir dabar – vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau mes juos priskiriame svetimoms literatūroms, nors jie vienokia ar kitokia forma save laikė lietuviais.

Česlovas Milošas tvirtino esąs nei lenkas, nei lietuvis, o „paskutinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis“. Ar nebuvo galima intensyviau, draugiškiau ir diplomatiškiau jį „prisijaukinti“ mūsų kultūros labui?

Vėlgi – Česlovo Milošo giminaitis Oskaras Milašius, rašęs prancūziškai, nebuvo tinkamai pagerbtas smetoninėje Lietuvoje, o ir šiais laikais nėra tinkamai integruotas į mūsų modernėjančios poezijos kontekstą, nors visada ir visur tvirtino esąs lietuvis.

Ar priklausymą vienai ar kitai tautai nulemia tik vartojamos kalbos mokėjimas? Ar besivadovaudami tokia samprata negiliname savo provincialumo ir paradoksaliu būdu savo tautiškumo nenaikiname? Gal kartais net prarandame savo piliečius svetur, nes jie, nesuvokdami savo istorinės tapatybės, praradę kalbą, tampa nebe lietuviais. Ar ne daugiau laimėtume, jeigu tapatybę suvoktume kaip istorinį paveldą, palikdami kalbai labai svarbų, bet ne absoliutų vaidmenį?

Pasaulis keičiasi, jeigu egzistuoja visuomenės vystymosi dėsniai, apie kuriuos kartais kalba istorikai ir filosofai. Tiems dėsniams prieštarauti – beprasmiška, o kartais net žalinga. Rašytojas gali būti laimingas, jeigu jam pavyksta užčiuopti permainų pulsą ir atspėti vyksmą, kuris bus netolimoje ateityje. Ne visada taip būna. Bet mėginti – verta.

Simona Talutytė. Konkrečioji poezija Lietuvoje

2006 m. Nr. 5 / Konkrečioji poezija reikalauja aktyvaus suvokėjo dalyvavimo, todėl ji siejasi su literatūros recepcijos problema. Konkretizmas genetiškai susijęs su klasikiniu avangardu, ypač rusų futurizmu ir vakarietišku dadaizmu.

Emija Grigorjeva. „Pas leišius gert alaus“, arba Lietuvis latvių poezijoje

2021 m. Nr. 5–6 / Nei Latvijoje, nei Lietuvoje nesutiksime žmonių, nežinančių, kad žodis „broliukai“ įvardija santykį būtent tarp lietuvio ir latvio, o ne latvio ir esto, ar lietuvio ir lenko draugystę. Šis mažybinis kaimyninės šalies…

Edgar Lee Masters. Iš „Spoon Riverio antologijos“

1996 m. Nr. 6 / Vertė Sigitas Geda / Edgaras Lee Mastersas gimė 1869-aisiais, o mirė 1950 metais, nugyvenęs ilgą amželį ir išleidęs daug knygų, bet didžiausią šlovę jam atnešė epitafijų rinkinys „Spoon Riverio antologija“.

Olga Tokarczuk. Apie daimonioną ir kitas rašymo paskatas

2021 m. Nr. 5–6 / Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė / Šį tekstą rašytoja Olga Tokarczuk parašė 2014 metais, ruošdamasi creative writing dirbtuvėms su studentais Santa Magdalenos mieste. Versta iš knygos „Jautrusis pasakotojas“.

Mindaugas Nastaravičius. Paslaptis iš Sigito Parulskio „Paslapties“

2021 05 31 / Jeigu manęs paprašytų išrinkti vienintelį Sigito Parulskio eilėraštį, atsiversčiau pirmąją, 1990 metais pasirodžiusią, jo knygą „Iš ilgesio visa tai“, atsiversčiau knygos pradžioje esančią „Paslaptį“.

Danutė Kalinauskaitė. Namo

2003 m. Nr. 7 / Komandiruotėje Lenkijoje ji telefonu iš tėvo sužinojo, kad mamą prieš savaitę staiga operavo. Tik po trijų dienų pavyko parsigauti į Vilnių. Tą patį rytą sėdo į traukinį namo.

Adomas Mickevičius. Gegužės trečiosios konstitucija

2021 m. Nr. 5–6 / Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila / „Gero piliečio svajonė“ – tokiais žodžiais Abiejų Tautų Respublikos Seimo 1791 metų gegužės 3 dieną priimtą konstituciją pagerbė šalies monarchas Stanislovas Augustas Poniatovskis.

Rimantas Šavelis: Gyvenimas, į kurį trumpam užsukam…

2008 m. Nr. 6 / Rašytojas Rimantas Šavelis atsako į Danieliaus Mušinsko klausimus / – Rimantai, ar tau negaila gyvenimo, literatūrai atiduoto? O gal nesijauti atidavęs, gal išsisukai kaip nors kitaip?

Rimvydas Stankevičius. Pavasaris bus vasarą

2021 m. Nr. 5–6 / Gal pandemija dar pasispardys, bet vis vien subliukš. Gal šypsosimės po kaukėmis, bet priežasčių šypsotis – susikursime. Gal pavasaris bus vasarą, bet tikrai bus. Ir šitai – svarbiausia.

Amžininkų prisiminimai apie Vytautą Mačernį

1996 m. Nr. 6 / Jūratės Galinauskienės surinktuose atsiminimuose poetą Vytautą Mačernį atsimena jo amžinininkai – bendramoksliai, menininkai ir kaimynai.

Jono Meko literatūrinis pasaulis „Metuose“

2021 05 09 / Ši teminė publikacija skirta pasaulinio garso filmininko, poeto Jono Meko (1922–2019) literatūriniam palikimui „Metų“ žurnale. Nors šio kūrėjo detaliau pristatyti tarytum neprivaloma, dar 2016 m….

Sigitas Geda. Mačernis, legenda ar tikrenybė

1991 m. Nr. 8 / Vytautas Mačernis. Po ūkanotu nežinios dangum: eilėraščiai, poezijos vertimai, proza, kritika, laiškai. – V.: Vaga, 1990. – 496 p.