literatūros žurnalas

„METŲ“ ANKETA. Erika Drungytė, Selemonas Paltanavičius, Gintarė Adomaitytė

2012 m. Nr. 8–9

  1. XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastro­fos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms?

  2. Kaip vertinate politinius ir ekonominius Lietuvos rezervus sudėtingų naujojo amžiaus iššūkių akivaizdoje? Ir amžinas klausimas – „ką daryti“, kad sumažintume neišvengiamus nuostolius?

  3. Kas Jums asmeniškai padeda išgyventi šį nelengvą laikotarpį? Iš kur semiatės stiprybės? Kokie elgesio archetipai būtų tinkamiau­si šiandien?

Erika Drungytė

1. Dievaži, nežinau tokių laikų, kurie buvo paguodžiantys. Visuomet kažkas vyko – kraustėsi tautos, dėl įtakos zonų ir žemių kariavo valstybės, vienus filoso­fus keitė kiti, vienas mokslo teorijas paneigdavo kitos, ką jau kalbėti apie meną, madas ir maisto pramonę. Galbūt kai kuriose šalyse pavykdavo užaugti bent vie­nai kartai, kurios nesukrėsdavo permainos vidaus politikoje ar pokštų neiškrėsdavo gamtos stichijos. Rytų išminčiai sakydavo, kad gyventi permainų laikais yra Dievo bausmė. Bet klausimas toks platus! Aprėpiantis tautas ir valstybes… Ką gi galima apie tai išmanyti? Kokius žodžius pavartoti, mėginant išskleisti tokias problemas? Ar tikrai tik mes, įžengusieji į XXI amžių, esame taip nubaus­ti? Visais laikais vyko ir vyks kaita. Tai neišvengiama gyvybės sąlyga. Vieni dalykai baigiasi, kiti prasideda, o gelminė žmonijos atmintis, kuri tūkstančius metų išlieka mūsų pasąmonėje, tegali fiksuoti patirtis ir iš jų mokytis.

Manau, žmogus yra linkęs kartoti klaidas. Visa, ką matome šiandieną, jau yra buvę. Gal kiek kitokiomis formomis, bet buvę. Regis, tiek daug sukurta ir išras­ta, o klaidos tos pačios. Visos Jūsų išvardytos blogybės (ar tikrai blogybės? ar tikrai negatyvu?) tėra mūsų santykio su savimi atspindžiai. Galima būtų plačiai kalbėti apie priežastis, kurių pasekmes dabar srebiame, bet ar nebus pagrindinė jų – ego karūna. Reikia pastebėti, kad šviesiausi žmonijos istoriniai etapai sieti­ni su dvasingumo dominante. Suklestėjus kultūros dalykams, suklesti ir visa kita. Kūrybingos bendruomenes nelinkusios smurtauti – nei prieš žmones, nei prieš gamtą. Tačiau be tikėjimo bet kūrybingumas irgi pasmerktas greitai žūčiai. Turbūt nerasime religijos ar dvasinio mokymo, kuriame nebūtų kalbama apie nuolankumą, savojo ego valdymą, apie profaniškumo ir sakralumo skirtis, apįe žmogaus santykius su Dievu, su savuoju Aš, su kitais žmonėmis. Taigi kultūra ir tikėjimas – du saugikliai, būtini žmogaus, žmonijos, valstybių išlikimui. Istorijoje aiškiai matyt, kad dvasinio pakylėjimo laikotarpiai trunka žymiai trum­piau nei profaniškoje erdvėje vykstantys procesai – nesiliaujantys mūsų moky­mosi etapai.

Tiesą sakant, man nelabai suprantamas terminas „antiglobalistinis ekstre­mizmas“. Matyt, ir aš esu prisiartina šiam ratui. Ekstremaliai nesielgiu, bet globalizmas man yra svetimas. Esu individo pusėje, manau, kad vieno žmogaus santykis su pačiu savimi, su kitais bendruomenės nariais yra patys svarbiausi veiksniai, lemiantys istorijos pokyčius, tautų ir valstybių likimus. Man labai svarbūs asmeniniai sprendimai, apsisprendimai, asmeninis gyvenimas. Kas yra tos pasaulinės sistemos? Manyje yra mano pasaulis, aš bendrauju su Dievu, esu instrumentas Jo rankose, kai kuriu. Pasaulinės sistemos, mano galva, siekia tų pačių ego sąlygotų rezultatų – naudos bet kokia kaina. Todėl joms labai naudingi karai, krizės, susipriešinimai, kritinės situacijos… Man priimtinas harmoningas vieno žmogaus pasaulis. Jei tai gali padaryti pats su savimi, gali būti, kad išspinduliuosi tokią energiją, tokias vibracijas, kurios padės ir kitiems. Energijos dėsniai galioja visur. Todėl klausimą „Ką daryti valstybėms?“ paversčiau klausi­mu „Ką daryti žmogui?“ Kiekvienas esame mokinys ir mokytojas. Juk neklausia­me budistų vienuolyne, ką daryti tai bendruomenei, kad jos nariai nekariautų tarpusavy, nes jie nekariauja. Katastrofos pilnas yra vienadienis žmogus. Tik to­kių žmonių bendruomenės akumuliuoja katastrofas.

2. Nuostoliai yra tik tokie – mažėja gražių žmonių. Turėčiau aiškinti, kas yra gražus žmogus, kodėl gražus žmogus yra svarbus, kodėl apie tai svarstau, kai kitiems tokie samprotavimai yra nuobodūs, nedramatiški, priplėkę, nes grožis yra neįdomus ir neintriguojantis. O vis dėlto… Pratęsdama pirmojo klausimo te­mą, teigiu, kad mūsų didžiausi nuostoliai yra gražių žmonių netekimas ir viena­dienių diktatūra. Vienadieniai yra ne tik tie, kuriems reikia „čia ir dabar, ir daug“. Ne tik tie, kurie siekia naudos bet kokia kaina – informatoriai, skundikai, pade­gėjai, vagys, melagiai, išnaudotojai… Ne tik politinės prostitutės, didieji machinatoriai, parsidavėliai, šnipai, infiltruotieji svetimų valstybių agentai… Negražūs yra ir tie, kurie serga puikybe ir niekina kitą. Ypač tai akivaizdu vadinamajame „elito“ rate, mokslo ir meno pasaulyje, ir vis labiau norisi gūžtis, užsidaryti savy­je, atsiriboti nuo bet kokių etikečių, nurodančių tavo socialinę definiciją. Pasi­kartosiu – gražus yra kuriantis ir tikintis žmogus. Šviesūs yra ateinančių naujų kartų savimonė, elgesys, siekiai. Jūs net neįsivaizduojate, kiek yra gražių jaunų žmonių!

Mes visuomet patirsime nuostolių, jei mėginsime kažką mėgdžioti ar vytis. Mums netinka nė vienas svetimas modelis. Turime išlaikyti autentiškumą. Visa, kas buvo suprojektuota kaip būsimi klestinčios valstybės modeliai po Nepri­klausomybės atgavimo, nunyko, pradedant tautine mokykla, baigiant kultūros Prioriteto įtvirtinimu. Lietuvos vidaus politika neturi jokių aiškių gairių, todėl negali būti formuojama ir vaisinga užsienio politika. Parduoti visi nacionaliniai resursai, vėl deklaruojamos priklausomybės ir pavaldumas „didžiajam broliui“ far sesei), nematyti jokio vertybinio pamato, ant kurio galėtų būti toliau statoma ir stiprinama valstybė. Tad kas yra naujojo amžiaus iššūkiai? Nematau jokių iššūkių. Matau tik blaškymąsi, nemokėjimą gyventi tikrai pilietiškai, savo žmo­nių ir valstybės labui. Tuo vienadieniai žmonės ir skiriasi nuo gražių žmonių Vienadienių chaoso ir sumaišties demonas naikina ir juos pačius, ir aplinkinius ir valstybę. Šie asmenys užgožia gražių žmonių iniciatyvas, idėjas, darbus. Bet matau gerų ženklų. Mano galva, ir Lietuvoje, ir pasaulyje prasidėjo gerosios permainos, todėl galimi ne nuostoliai, o pozityvūs pokyčiai. Tikiu, kad mums „gre­sia“ naujas atgimimas. Tai iššūkis senajai sistemai, nes kaita neišvengiama.

3. Stengiuosi savo asmeniniame gyvenime laikytis tų dalykų, kurių išmokau, kurių mokausi. Priimu visokius išbandymus ir nemalonumus kaip man skirtas pamokas ir už jas dėkoju. Mėginu bendrauti ir galvoti apie kitus, išlaikydama meilės artimui principą, bet ne visada sekasi, deja, niekšui rankos nepaduodu. Stengiuosi laikytis senųjų toltekų išminčių mokymo: kalbėti sąžiningai, nes žo­džiuose slypi mūsų kūrybinė galia (man žodis apskritai yra pagrindinis kūrybos instrumentas); nedaryti prielaidų; padaryti viską, kas įmanoma. Sunkiausiai se­kasi pamokymas „nepriimti nieko asmeniškai“.

Matau, kaip mano vertybių laikymosi modeliai veikia mano vaikus. Juose matau savo atspindį. Yra gražių dalykų, yra ir labai apverktinų. Tada vėl gręžiuosi į tuos, kuriuos laikau savo mokytojais, kurių gyvenimai ir žodžiai man padeda tikėti. Esu tikintis žmogus (man tikėjimas ir religija nėra tapatūs). Todėl nėra taip labai sunku, kaip mėginama sumodeliuoti šiuo klausimu. Dabar yra laikas, kai svarbu nenusidėti žodžiais, mintimis ir darbais. Ir padaryti viską, kas įmanoma. Stengiuosi. Tik tiek.

Selemonas Paltanavičius

1. Ko gero, paskutiniai XX a. dešimtmečiai ir XXI a. pradžia istorijoje išliks kaip radikalių, drąsos ir proto, teisybės padiktuotų ir įgyvendintų sprendimų metai. Dar norėtųsi pridurti – ir savotiškos isterijos, sumaišties savyje, baisių mąstymo ir veikimo klaidų metai…

Ši pasaulio minties ir mąstymo suirutė prasismelkė visur – gali būti, kad tai ji savo tendencingu bambėjimu sukūrė prielaidas ekonominėms ir minties kri­zėms. Šiandien kiekviena akimirka gimdo vis naujus politologus ir apžvalginin­kus, ekspertus, kurie iš esmės yra tik prastos duonos valgytojai, bet kažin – ar plačiai mąstantys analitikai. Nėra ir negali būti izoliuotai veikiančio ekonomikos modelio, todėl apie ekonominės krizės šaknis gali kalbėti tik tas, kuris supranta juanio vertę, didesnių bei mažesnių šalių tarpusavio meiles ir nemeiles, politikų simpatijas ir abejingumą savo rinkėjams, taip pat užsimerkęs pasako, kiek kai­nuoja kiaušinis šiandien, kiek kainavo prieš savaitę ir metus. Beje, dar žino, kiek kiaušinis sveria ir kas jį padėjo. Visada labai atsargūs atrodo ekonomikos nobeliatai ir labai drąsūs – regioninio banko analitikai. Nieko keista – savo kaimo scena mažiau varžo.

Gaila, kad mažai kas ekonomines krizes ir pakilimus sieja su ekologine situa­cija. Tai – labai artimi dalykai, sakytum, susisiekiantys indai. Tik jų tarpusavio santykis mįslingas, nes puikios ekonomikos šalis gali beveik neturėti gamtos. Tiksliau – ta šalis gali būti sunaikinusi, Ekologįja – individo santykį su savo aplinka tiriantis mokslas – suprantama ir traktuojama ne visada vienodai.

Žvalgantis į žalius Lietuvos tolius galima pamanyti, kad mūsų šalies gamta – puiki, ir taip sakydami žinosime, kad neklystame. Bet apsilankę milijardus gyventojų talpinančiame kontinente suprantame, kad ten aktyviai judama prie ribos, už kurios nieko nėra. Beje, toks bėgimas spartėja ir tampa vis labiau pa­našus į beprotiškas varžybas. Matant nudrengtą gamtą iškyla vienas klausimas: ar dar neperžengta riba? Man atrodo, kad ji kai kuriuose regionuose labai arti. Pernelyg arti. Ar žaliu savo šalies paveikslu, visai mažučiu, telpančiu ant to milijardo piršto galiuko, mes galime ką nors išlyginti, atsverti?

Tokio pabaigos artumo supratimas ir baimė tą patirti gali virsti dar viena isterija, iš po kojų išplėšiančia žemę. Aiškinant, kad Žemės rezervai senka, kad šią problemą išspręstų kai kurių regionų gyventojų skaičiaus stabilizavimas, vis dėlto nesunku suprasti, kad tokio tikslo nebus siekiama. Prie isterijos dažnai stumia ir tie, kurie sukasi aplinkui, iš to galbūt net susikuria sau kažką vertin­ga – vykdo projektus, ieško finansavimo alkaniems maitinti. Taip, valgyti turi visi. Tačiau kažkodėl vis mažiau atsakomybės už savo būtį ir ateitį mes palie­kame pačioms tautoms, jų pačių sprendimams. Neteko girdėti, kad kas nors, nuo žemės pakėlęs jam mestą skatiką, būtų tapęs turtingas. Dabar bandoma gelbėti metant skatikus (ar kruopų, miltų maišus), kurie čia pat suvartojami, o akys laksto į šalis, ieškodamos naujo dulkėse žvilgančio pinigėlio. Ar ši tauta dar kada nors sės, gamins ir kaups turtus?

Baisu, kad pamirštami prigimtiniai, tautų kultūros reikalai, kad vadovas ar valstybė iškeliama aukščiau tautos galių. Tegul politologai pasako – taip daroma sąmoningai ar iš žioplumo, tačiau tokio veikimo rezultatai nežada nieko gero.

Bet kokio susiklausymo, o taip pat – augimo, vystymosi ir gerovės – neįma­noma įsivaizduoti pamynus ar užmiršus kultūrą, visas jos formas: prigimtines, puoselėtas, kurtas. Manau, tik per kultūrą gali būti sprendžiami tie dalykai, apie kuriuos čia užsiminiau. Jeigu visi supras, kad, pavyzdžiui, miško naikinimas yra nekultūringos visuomenės ženklas ir to nebedarys, bus jau šis tas. Arba – jeigu susivoks, kad siūlymas užtvenkti natūralų upelį ir paversti jį pridvisusiu tven­kiniu nedera su padoraus žmogaus vardu, bus galima ruoštis išsaugoti ir kitus, daug svarbesnius ir šventesnius dalykus. O kur čia ekonomika? O ji tuomet sa­vaime suklestės.

2. Taaaaip! Kaip sakoma, mokslų akademijos vertas klausimas. Politiniai ir ekonominiai rezervai…

Mums, rašytojams, savo knygose bandantiems pasakyti kažką tokio, kas žmogų verstų mąstyti, šie klausimai gali būti per sudėtingi. O gal – per daug paprasti, nes mes į juos negalėsime įsigilinti ir jų suprasti. Arba suprasime visai kitaip nei strate­gijų kūrėjai. Beje, – mūsų supratimas gali būti teisingas.

Turbūt ir vėl tikslinga teigti, kad daugelis nepavykusių darbų yra kultūros stygiaus rezultatas. Jeigu galima kalbėti, kalbėtis ir protingai pasiekti bendrą sutarimą, skatinantį daugelio opių problemų sprendimą – kodėl to nedarome? Kodėl tas, į kurį visi žiūri ir laukia sprendimo, neišeina pėsčias ir visos esmės nepamato, o dūzgia žiburėliais vainikuotas ir kerta kelią į darbą skubantiesiems. Manote – juo kas nors tikės? Parodyti savo menkadvasiškumą galimas vos vienu kvykusiu vypsniu; po to niekas neatsilieps nė į atvirą šypseną ir kartu neis nei statyti, nei ekonomikos kelti. Pamenu, pažuvinčių (gyvenančių prie Žuvinto ežero žmonės pasakodavo apie Kiprą Petrauską, prieškario ministrus, kurie atvažiuodavo, sustoję šnektelėdavo su paprastais paežerėnais. Tikiu – jie negalėję nieko duoti, tačiau tokiu savo paprastu veiksmu davė daugiau, nei galėjo. Man gamtininkui, sektinas pavyzdys yra Viktoras Bergas, kūręs Lietuvos gamtosaugos pradmenis ir ilgai buvęs Valstybinio gamtos apsaugos komiteto pirmininku taigi – rangu aukštesnis už ministrą. Nutvėręs laisvą dieną, jis be jokių palydų važiavo per Lietuvą, pėsčias ėjo per kaimus, kalbėjosi, įtikinėjo. Rezultatai – akivaizdūs ir pasiekti pačiomis mažiausiomis pajėgomis, kalbantis, bandant supras­ti žmogų. Ir dar – be kultūros to tikrai nebūtų…

Tikriausiai tai ir yra didžiausias šalies resursas – kultūringas, savo tėvynę ir jos žmones mylintis pilietis. Jis nebūtinai turi būti valdininku, pagaliau – visai nesvarbi šio piliečio padėtis visuomenėje. Svarbu, kad yra toks, kuris kada nors gali sulaukti nors vieno pasekėjo. Beje, mano galva, yra didžiausia panieka to­kius žmones vadinti kažkokiu rezervu – lyg neturėtume savo kalbos ir žodžių. Kalbėkime ja – gal tada mus supras visi ir kartu pradėsime kilti?

Ką daryti? Ko gero – specialiai galvodamas nieko nepadarysi. Matyt, reikia pradėti nuo šaknų – auginti sąmoningus vaikus ir nesikišti į daugelį dalykų, negadinti gerų idėjų. Tik pažiūrėkite: jeigu gimsta gera iniciatyva ir susiburia sveiko mąstymo žmonės, iškart atsiranda apynasris jiems valdyti, kontroliuoti, rinkti mokesčius. Man iki šiol gėda prisiminus, kaip prieš keletą metų sutikau vieną klasiką (šiandien jis pas Dievulį, bet aš vis tiek nesakysiu jo vardo, tegul ilsisi ramybėje). Taigi – žmogus išleido knygą, gavo tūkstantį litų, ir tądien jis, kišenėj gniauždamas mokesčiams tenkančią dalį, ėjo į banką… susimokėti. Kny­gą jis sugebėdavo parašyti kas keletą metų, bet tas tūkstantis litų… Besikalbant Kalvarijų gatve prošal praskriejo vienas limuzinas, antras – su šviesom, jį lydin­tis… Še tau – ir klasiko mokesčiai nuplaukė…

3. Norėdamas išgyventi, turi gyventi. Pamenate – panašiai sakė vienas klasi­kas. Tiesa, jo niekas rimtai necituoja, mini tik norėdamas pasijuokti. Verčiau reikėtų klausti: ar galima dabar gyventi ir likti žmogum?

Pamenu, vienas vaikams rašęs autorius kažkada man prisipažino – tau gerai, tavo kiškiai nestojo į komjaunimą, jiems nereikėjo būti pionieriais ir spaliukais. Taip, man gal ir paprasčiau, nes aš gamtininkas, mano knygos vaikams neap­sieina be gyvūnų, be gamtos. Tačiau gamta nebūna be žmogaus. Rašydamas apie gamtą, visada turi žinoti, kad žmogus bus – tavo knygos veikiamas. Todėl atsakomybė rašant ir kalbant yra ne mažesnė – kad to žmogaus nesugadintum, nepadarytum aklo, nejautraus. Savo pasaulyje jaučiu Lietuvos žmones. Gal – kiek savaip, todėl man išgyventi šį laikotarpį (po galais, tačiau ką reiškia – „šį laikotarpį“, juk jis yra maža viso gyvenimo ištrauka) nėra nei lengva, nei sunku. Aš gyvenu ir dirbu…

Apie mūsų elgesį… Tik nesakykime, kad esame drąsi, kultūringa, jautri tauta. Geriau tylėkime ir jauskime; daug kalbant ne visada kas nors pasakoma. Todėl manau, kad lietuvis turėtų būti kažkuo panašus į praeito amžiaus septintojo–aštuntojo dešimtmečio Lietuvos kino filmų herojus: rūstokas, mažakalbis. Dirb­tinai to nepasieksime, nereikia. Tačiau bereikšmis kalbėjimas, kurio šiandien yra į valias, tolina mus nuo tokio žmogaus tipo.

Ir dar – lietuviai visada buvo tolerantiški. Visiems. Jeigu to dabar nėra, reikia žiūrėti ir galvoti – kodėl? Kas darė ir daro įtaką? Juk dažnai šlubuojama dėl mažo grūdelio, įkritusio į batą…

Gintarė Adomaitytė

1. Pirmą kartą perskaičiusi klausimą susigūžiau, užsimerkiau, panorau slėptis spintoje ar po antklode. Nejau iš tikrųjų XXI amžius toks baisus? Lyg tyčia, tuo metu tyrinėjau žydiškos tematikos tekstus, skaičiau Antrojo pasaulinio karo metų geto žydų užrašus, dienoraščių ar laiškų fragmentus, Juk supran­tate, koks kontrastas…

Dabar, jau atitolusi nuo minėtų darbų, žvelgiu į klausimą be ironijos. Ko gero, nedera lyginti skirtingų laikotarpių, matuoti praūžusią tragediją būsimų nelaimių nuojautos kontekste.

Mėgstu skaityti apie praėjusio amžiaus pradžią, vadinamą aukso amžiumi ar gražiąja epocha. Viltingas laikas! Jau kyla lėktuvai ir rieda automobiliai; sinematografas bando įamžinti ir dokumentuoti kasdienybę, aktorių suvaidintas aistras; skamba švelni muzika, o žmonės šoka madingąjį fokstrotą, ir…

Du pasauliniai karai, o dar daugybė prieškarių, pokarių, revoliucijų, maištų mus, XX–XXI a. pradžios žmones, išmokė skepsio, net cinizmo: geriau mažiau vilčių, tuomet ir nusivylimai ne tokie skaudūs. Esame šarvuoti. Būkite geri, neklauskite, gerai tai ar blogai. Tiesiog taip yra. Žinome, kad žmonės mirtingi, kad gamta siautėja, kad laivai skęsta – net prašmatniausi, kad kaimynas gali skųsti kaimyną ir pasmerkti jį tremčiai tiesiog šiaip sau – kerštaudamas už menkas nuoskaudas.

Žmonės, tautos, valstybės turėtų elgtis taip, kad nebūtų karų. Dėl viso kito įmanoma susitarti, išsiaiškinti, iškentėti – taikiai.

2. Garbės žodis, jei tik žinočiau „ką daryti“, tuoj pat pasakyčiau ir Jums, ir visoms atsakingoms instancijoms. Braučiausi į Seimą ar bent bandyčiau tapti ko­kio miestelio seniūne, rašyčiau dienraščiams, kurčiau partiją. Bet aš nežinau…

Štai kaimynės, sutūpusios ant suoliuko po mano langu, žino. Ir diedai alaus bare po kiekvieno bokalo – vis išmintingesni. Tačiau nemėgstu suoliukų, o alaus barus gal ir mėgstu, bet tik retsykiais, tad liaudies išmintimi dalytis negaliu.

Labai noriu sakyti, kad teigiamai vertinu Lietuvos rezervus ir pačią Lietuvą. Deja, gerai žinau, kad gyvename korumpuotoje šalyje. Kyšiai kyšeliai, vokai vokeliai, pažintys pažintėlės yra toks painus kamuolys, kad atraizgys jį tikrai ne mano karta. O gaila. Norėčiau prisidėti.

Vajėzau, nejau tai mano tauta? – klykteliu beveik kiekvieną kartą, kai esu arčiau televizoriaus.

Pakylu suirzusi, imu politikuoti, piktintis – darau tai, kas man nepatinka; nebepatinku pati sau. Tiesą sakant, labiausiai man nepatinka, kad dabar, Jums r%dama, nukrypau į televizijos lankas – pramindžiotais takais.

Oho, tai mes… – sakau klausydama „Klasikos“ radijo.

Tad ir lieku – su „Klasika“. Su inteligentiška Lietuva – jos kultūros rezervais.

3. Pamečiau baltą nosinaitę, kuria šluostomės ašaras. O gal net gimiau be jos.

Nėra mano kraičio skrynioje tos skiautės, į kurią viešai šniurkščiojama ir, jei leisite, kartais snargliuojama. Ko gero, net ant laužo deginama bandyčiau įtikin­to) kad man savaip pasisekė: kiek publikos susirinko, koks puikus oras, kokia nePaprastai nauja patirtis… Laimei, XXI amžiaus Lietuvoje ant laužų nebedegi– nama jokiu oru, tad patirtį kaupiu kitokią.

Mano sprendimas tapti laisva menininke, kuo mažiau ir rečiau tarnauti tiems, kurie man nepatinka, prasidėjo būtent šio šimtmečio išvakarėse. Kad apsisprendžiau, nesigailiu. Tačiau kitam nelinkiu ir nepatariu. Taip gyventi iš tiesų sudėtinga. Pagalbos prireikia. Dar ir kaip. Yra šalia manęs (su manimi) artimų žmonių. Ramstome vieni kitus kaip mokame ir galime.

Žmonija iki mūsų sukūrė, o ir dabar tebekuria daugybę puikių dalykų – beribį okeaną. Mūsų visų stiprybės labui. Tik semk. Tą ir darau. Knygos, koncertai ar muzikos įrašai, filmai, spektakliai – tai iš tiesų keičia pasaulį, drąsina ir ramina ne vien mane.

Nemoku apsakyti, kaip stiprėju miškuose, ežerų pakrantėse – štai nužings­niavau šiandien gal dešimtį, gal ir daugiau kilometrų. Pasinėriau į ledinį ežerą; kitoks ir negali būti – dar tik gegužės pirmoji diena.

Berazumė, – tokį išgirdau komentarą.

Ir tikrai – berazumė.

Tad kokius patarimus galėčiau žerti, apie kuriuos archetipus kalbėti? Ar pri­valau šaukti: „Visi į gamtą?“ O gal turiu organizuoti masinius žygius į teatrus, muziejus? Ar bus optimalu?

Po savaitės kitos sušluosiu honorarų likučius, kviesiu draugus į smagų va­karėlį. Kalbėsimės iki paryčių ir neišsikalbėsime, liks kitam kartui: susipyksime ir susitaikysime, statysime oro pilis, pertvarkysime šį ir anuos pasaulius. Mus tai stiprina. Guodžia. Ramina.

P. S. Kol kas, deja, neturiu ko sušluoti. Vakarėlį atidedu. Bet neabejoju – kviesiu.

Erika Drungytė. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 11 / žolė šarmos dygliais pašiurpus baugiai styro
palietus kojom sutraška tačiau nelūžta
tu uodi orą iš visų jėgų. vien žvyras

Vigmantas Butkus. Latvių poezija lietuviškai. Eskizas

2021 m. Nr. 11 / Mintis, kad būtų prasminga apžvelgti mūsų šiaurinių kaimynų poezijos vertimų visumą, kilo skaitant dvi chrestomatiškai solidžias praėjusiame dešimtmetyje pasirodžiusias knygas…

Erika Drungytė. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 11 / Kur nuriedėjo mūsų kauliukai
Ką dabar bąla jie nakčiai bedantei
Mėtosi kamščiai sauso raudono
Karstančio apmaudo, rūgstančių lūkesčių

Kultūrinė spauda: alternatyva ir lėtas laikas

Kalbasi kultūros leidinių redaktoriai: Monika Krikštopaitytė, Erika Drungytė, Gytis Norvilas, Giedrė Kazlauskaitė, Neringa Černiauskaitė, Antanas Šimkus

ŠIMTMEČIO ANKETA: Kazys Saja, Erika Drungytė, Andrius Jakučiūnas

2018 m. Nr. 2 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Poezijos pavasario klausimynas. „Poezijos rašymas nėra paprastas dalykas“

2016 m. Nr. 5–6 / Į klausimus atsako 2016 m. Poezijos pavasario nominantai Ramutė Skučaitė, Artūras Valionis, Erika Drungytė, Vytautas Kaziela, Aldona Gustas.

Audinga Peluritytė. Balto gyvybės vandens tėvynė

2016 m. Nr. 3 / Erika Drungytė. Patria. – Kaunas: Kauko laiptai, 2015. – 120 p.

Arvydas Valionis. Poetinis Latvijos pavasaris

2013 m. Nr. 12 / Pavasaris bus kaip visuomet. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 208 p.

Erika Drungytė. Kai „viršūnės“ dar nori, o „apačioms“ jau nereikia…

2013 m. Nr. 7 / Asmeniniai įspūdžiai – subjektyvu, turbūt klaidinga ir nepatikima. Tačiau tik tokį atramos tašką ir teturiu. Gali būti, kad senstu, bet entuziazmo vis mažiau. Vis daugiau noro klausytis poezijos ten, kur nėra daug žmonių, kur nėra iškilmių…

Erika Drungytė. Apie poeziją, Lietuvą ir pasaulio pabaigą

2012 m. Nr. 7 / Įdomiausia Poezijos pavasario savybė, kad poetų nėmaž nemąžta, atvirkščiai, kasmet daugėja, į klasikų gretas įsilieja jaunosios kartos. Ir nors, anot vieno autoritetingo poeto, geriausieji gyvena ir kuria tik Vilniuje…