Vigmantas Butkus. Latvių poezija lietuviškai. Eskizas
2021 m. Nr. 11
Mintis, kad būtų prasminga apžvelgti mūsų šiaurinių kaimynų poezijos vertimų visumą, kilo skaitant dvi chrestomatiškai solidžias praėjusiame dešimtmetyje pasirodžiusias knygas: Erikos Drungytės sudarytą ir verstą šiuolaikinės latvių poezijos antologiją „Pavasaris bus kaip visuomet“ (2012) ir Arvydo Valionio sudarytą ir verstą XX–XXI a. latvių poezijos antologiją „Rutulinis žaibas į sielą“ (2019). Mintį slopino abejonė, ar įmanoma ne atskira studija, knyga, bet kuklios apimties straipsniu aprėpti didžiulį tekstų masyvą, margą jų įvairovę, bet gaivino viltis, kad konspektyvus, sisteminantis, pačius ryškiausius akcentus, bendriausius bruožus išryškinantis ir charakterizuojantis rašinys galėtų sudominti latvių poezijai neabejingus skaitytojus.
Žinoma, tokiu atveju tenka apsibrėžti žvilgsnio ribas ir jų griežtai paisyti. Deja, už tų ribų lieka: daugybė latvių poetų publikacijų mūsų periodikoje, įvairiuose tęstiniuose ir panašiuose leidiniuose, taip pat, mano požiūriu, ne tokios reikšmingos autorinės ar kolektyvinės latvių poetų knygos, išėjusios lietuvių kalba, ir, žinoma, visa lietuviškai pasirodžiusi latvių poezija vaikams, kad ir Sigito Gedos meistriškai išverstas latvių vaikų poezijos rinkinėlis „Vaikystės rytmetėliai“ (1988). Nors visiškai akivaizdu, kad ir mano požiūris gali būti per subjektyvus, ir vertimų periodikoje būta itin svarbių, net išskirtinių, kaip pavyzdžius galima minėti, Armanto Norvaišo verstą ir Atgimimo metais „Pergalėje“ publikuotą antistalininę Ojaro Vaciečio (Ojārs Vācietis, 1933–1983) poemą „Vado prisikėlimas“ ar prieš keletą metų Laimanto Jonušio parengtą ir „Šiaurės Atėnų“ puslapiuose spausdintą įsimintiną Karlio Vėrdinio (Kārlis Vērdiņš, g. 1979) eilių pluoštą „Būtis nulemia sąmonę“.
Tad, laikantis minėtųjų žvilgsnio ribų, apsistojama tik prie svarbiausių latvių autorių, tiksliau, prie reikšmingiausių vertimų knygų. Ir reikia iš karto informuoti, kad latvių auditorijai orientuotą apžvalgą apie latvių poeziją Lietuvoje prieš trylika metų yra publikavęs Silvestras Gaižiūnas: ji pasirodė kaip atskiras jo studijos „Latvių literatūra Lietuvoje“ skyrelis1.
Pamatiniai latvių tekstai
Kiekviena kultūra, literatūra remiasi į pamatinius savo pačios tekstus, įvairiausiais būdais išlaiko ir eksploatuoja tiek jų turinio, tiek formos atmintį. Lietuvių skaitytojui, manyčiau, pasisekė, kadangi patys svarbiausieji pamatiniai latvių tekstai ar bent jų fragmentai yra išversti į lietuvių kalbą ir dauguma jų išversta tikrai patikimai, profesionaliai. Tokiais tekstais – čia kalbu tik apie eiliuotus, poetinius – laikyčiau: latvių liaudies dainas, epą „Lačplėsis“ (1888), Janio Rainio (Jānis Rainis, tikr. J. Pliekšāns, 1865–1929) ir Aleksandro Čako (Aleksandrs Čaks, tikr. A. Čadarainis, 1901–1950) poetinį palikimą.
Dar tarpukariu dainas pradėjęs versti Kostas Korsakas puikiai išmanė jų struktūrą, metriką, stilistiką, mat 1932 m. parašė, o 1938 m. publikavo išsamią tiriamąją per šimto puslapių apimties apžvalgą „Latvių liaudies dainos“. Jo vertimai, spausdinti įvairiuose leidiniuose, knygose, pasižymi filologiniu tikslumu, kartais net per precizišku tiek leksiniu, tiek ir sintaksiniu „pažodiškumu“, tačiau neretai stokoja originalams būdingo lakumo, lengvumo, skambumo. Pastarasis atsiranda S. Gedos vertimuose, sudėtuose į knygą „Lekia mano žirgelis. Latvių dainos“ (1989), betgi S. Gedai skambumas, atrodo, dažnai buvo svarbesnis už tikslumą. Sudėjus abiejų vertėjų triūsą vienan daiktan, išvystume visai neprastą rezultatą: „Kas dainas gal išdainuot?“ – gana „dalykiškai“ klausiama pirmojo vertėjo, „Kas tas giesmes išgiedotų?“ – improvizuotai papildoma antrojo, abiem savaip lietuviškai atliepiant originalo dainos eilutę: „Kas var dziesmas izdziedāt?“
Sovietizmo prasme dar tebeniūriais 1959 m. lietuviškai pasirodė etapinis kaimynų literatūros tekstas – Andrėjo Pumpuro (Andrejs Pumpurs, 1841–1902) romantinis epas „Lačplėsis. Latvių tautos didvyris“. Reikia pripažinti, kad kūrinio vertėjų komanda, poetas Vytautas Bložė ir kalbininkas Domas Lukšys, turint omenyje ano meto sąlygas ir galimybes, pasiekė tikrai gerą rezultatą: kūrinį iki pat šiol galima skaityti kaip estetiškai ganėtinai įtaigią visumą, nors ir turinčią tam tikrą retro prieskonį. Šiokių tokių ideologinio pobūdžio iškraipymų esama (pavyzdžiui, kūrinio dalys, turbūt baiminantis religinės konotacijos, vadinamos sakmėmis, nors originalas aiškiai diktuoja jas vadinti giesmėmis: dziedājumi), bet jie labai maži palyginti su tuo, kokie potencialiai galėjo būti. Tarkime, latviškas žodis tauta ir tiesiog žodyniškai, ir sekant vertimo į rusų kalbą pavyzdžiu (народ) daug kur galėjo būti verčiamas „liaudis“, „žmonės“ ar panašiai. Vis dėlto net esmingiausiose, sykiu ir ideologiškai pavojingiausiose vietose to išvengta: „O tauta, tauta brangioji, / Jungą vilko šimtmečius“; „Ir tauta, numetus jungą, / Kils gyventi laisvėje“2.
J. Rainis yra tas latvių poetas, kurio poetinė kūryba dėsningai ir pelnytai pas mus versta daugiausiai. Nepelnyta tai, kad sovietmečiu, ypač K. Korsako pastangomis, gana ilgą laiką jis pristatinėtas kaip proletarinis, socialistinis rašytojas, it toks latvių Maksimas Gorkis. Atitinkama buvo ir verčiamų eilėraščių atranka bei jų vertimo strategija: iš didžiulio, įvairiapusiško poetinio palikimo daugiausia atsirenkant socialiai angažuotus tekstus, o abstraktokus permainų, pokyčių, kovos ir panašius įvaizdžius pačiu vertimu tendencingai interpretuojant kaip socialistinės, vos ne komunistinės revoliucijos „kovą žūtbūtinę“.
Situacija pradėjo keistis XX a. aštuntajame dešimtmetyje, kai atskira knyga lietuviškai išėjo poema „Ave sol!“ (1971), kurią vertė Eugenijus Matuzevičius, ir nemažos apimties eilių rinktinė „Lyrika“ (1975), versta K. Korsako. Tuomet lietuvių skaitytojui ėmė vertis platesnė, išsamesnė J. Rainio poezijos, kūrybos panorama, kuriai išplėtoti buvo sumanyta „Pasaulinės literatūros bibliotekoje“ 1998 m. išėjusi Kęstučio Nastopkos profesionaliai sudaryta knyga „Poezija. Dramos“. Joje publikuojama per pusketvirto šimto eilėraščių, atrinktų iš įvairių poeto rinkinių ir verstų K. Korsako, S. Gedos, Albino Bernoto, Jono Strielkūno. Tai turbūt pati reikšmingiausia, fundamentaliausia latvių literatūros knyga, išleista lietuviškai, kurioje yra „pats vertingiausias „Juozapo ir jo brolių“ vertimas, kokį teko skaityti <…>, visa galva aukštesnis už bet kurį vertimą į bet kurią kitą kalbą“3.
Deja, efektyvaus rakto tinkamai prakalbinti J. Rainio poeziją, ypač pačius konceptualiausius, brandžiausius jos pavyzdžius, kad jie lietuviškai atsiskleistų visa savo filosofine, intelektualine galia ir menine įtaiga, vertėjams, mano supratimu, nepavyko rasti. Suklupo net pagrindinis šios knygos poetinių tekstų vertėjas J. Strielkūnas4, dažnu atveju neįveikęs kondensuotos rainiškos minties ir vaizdo dermės, o svarbiausia – savo, lyriko, prieiga taip ir „neperkandęs“ J. Rainio poetinės filosofijos branduolio. Drįsčiau teigti, kad lietuvių skaitytojas iš esamų vertimų negali adekvačiai suprasti ir įvertinti J. Rainio poetinio talento esmės ir masto. Ši situacija sufleruoja probleminį klausimą: kada pats žymiausias latvių literatūros klasikas sulauks sãvo poezijos vertėjo į lietuvių kalbą, ar sulauks?
Tokį vertėją akivaizdžiai turi A. Čakas, tai Vladas Šimkus. Kritikas, literatūros istorikas ir rašytojas Guntis Berelis apie J. Rainį ir A. Čaką yra pasakęs, kad jie „abu yra tokio pat didelio masto figūros – du XX amžiaus latvių literatūros pamatiniai akmenys, du iki pat šiol tebefunkcionuojantys tekstų generavimo mechanizmai, du kultūriniai tipai“5. Šiai nuostatai ne tik galima, bet ir reikėtų pritarti, A. Čako – moderniosios latvių poezijos, literatūros pradininko – kūrinius irgi vertinant kaip pamatinius kaimynų kultūros tekstus. Jie versti palyginti negausiai, bet puikiai, neretu atveju V. Šimkaus vertimus galima laikyti pavyzdiniais, juos gyrė ne vienas kompetentingas kritikas.
Net tais atvejais, kai vertėjas laisvokai improvizuoja, jis tai daro labai sumaniai. Pavyzdžiui, į akivaizdžiai rygietišką urbanistinį peizažą įsprausdamas jam nebūdingą „įskiepį“: „Kaminai ir gotika mokė čia / Dar prieš mirtį į dangų nukakt“6. Ne Rygai, o labiau Vilniui būdinga „gotika“ atsiranda vietoj „bokštų“ (originalas: „Es no torņiem un skursteņiem mācījos / Vēl pirms miršanas debesīs kāpt“ – „Aš iš bokštų ir kaminų mokiausi / Dar prieš mirtį kopti į dangų“), bet nuskamba itin įtikinamai ir organiškai. V. Šimkaus versta A. Čako eilėraščių knyga idealiai tiktų iliustruoti Walterio Benjamino esė „Vertėjo užduotis“ teiginį, kad „vertimuose originalo gyvybė kaskart išsiskleidžia vėlyviausiais ir didžiausiais žiedais“7.
Vertimai sovietmečiu
Su platesne latvių poezijos panorama, tiesa, pateikta sovietiškai iškreiptu rakursu, lietuvių auditorija pirmiausia buvo supažindinta knygoje „Mūza ateina nuo Dauguvos. Vertimai iš latvių poezijos“ (1963). Knygą sudarė ir vertė K. Korsakas, įvadiniame žodyje pripažinęs tam tikrą kūrinių atrankos subjektyvumą, bet čia pat pridūręs, kad „šį subjektyvumą iš dalies atperka bendroji rinkinio tendencija – visi jame išverstieji kūriniai priklauso pažangiajai, revoliucinei ir tarybinei latvių poezijai“8. Įvardytoji tendencija knygoje iš tiesų labai stipri, kai kurių autorių visi arba beveik visi eilėraščiai persmelkti komunistinės ar sovietinės ideologijos. Tuo ypač pasižymi Leono Paeglės (Leons Paegle, 1890–1926) ir Valdžio Lukso (Valdis Lukss, 1905–1985) eilių publikacijos, tačiau minimųjų ideologinių ženklų nestinga ir kitų knygoje spausdinamų poetų tekstuose, kartais net kurioziškuose – kaip šis Andrėjo Baluodžio (Andrejs Balodis, 1908–1987): „Rusą aš įsimylėjau / Traktoristas jis šaunus. / Kilęs iš pačios Maskvos, / Kolia – vardas jo skambus“9. Vis dėlto ideologinė tendencija netampa tokia visaapimanti, kad pajėgtų užgožti poetinių balsų įvairovę. Rinkinyje yra įtaigių filosofinės, lyrinės poezijos pavyzdžių, yra pristatyti žymesnieji XX a. pirmos pusės modernistai, skelbiama po du charakteringus tuo metu populiarėti pradėjusių, o vėliau Latvijoje labai išpopuliarėjusių O. Vaciečio ir Imanto Zieduonio (Imants Ziedonis, 1933–2013) eilėraščius.
„Varpai. Latvių poezija“ (1968) buvo antrasis, gerokai išsamesnis, menine prasme žymiai brandesnis ir nuo komunistinės, sovietinės ideologijos jau daug laisvesnis, bet toli gražu ne visai laisvas latvių poezijos rinkinys lietuvių kalba. Rinkinį sudarė Daina Avuotinia (Daina Avotiņa, g. 1926) ir Vytautas Liūdenas (Vitauts Ļūdēns, 1937–2010), įtraukdami į jį savo pačių ir dar penkiolikos tuo metu aktyviai kūrusių kolegų eilėraščius: tiek amžininkų, tiek vyresnių. Eilėraščius vertė keliolika lietuvių poetų. Labiausiai pavykę, kūrybiškiausi atrodo J. Strielkūno, Juditos Vaičiūnaitės, Marcelijaus Martinaičio, Albino Žukausko, Algimanto Baltakio ir Alfonso Maldonio vertimai – atitinkamai jų sulietuvinti Imanto Auzinio (Imants Auziņš, 1937–2013), Vizmos Belševicos (Vizma Belševica, 1931–2005), Mario Čaklajo (Māris Čaklais, 1940–2003), Viktoro Lyvzemnieko (Viktors Līvzemnieks, 1936–2015), O. Vaciečio ir I. Zieduonio kūriniai.
„‘Varpų’ rinkinys <…> mūsų skaitytojui pateikia objektyvų dabartinės latvių poezijos vaizdą“10, – teisingai, atsižvelgiant į to meto sąlygas ir galimybes, bet iš esmės klaidingai reziumuojama rinkinio recenzijoje. Klaidingai, kadangi „Varpuose“ visiškai nepristatyta, o ir negalėjo būti pristatyta anuometinė latvių išeivijos poezija. Pastarosios mini rinkiniu sąlygiškai galima pavadinti 14-ąjį žurnalo „Metmenys“ numerį, išėjusį 1967 m., kuriame publikuojami latvių poetų – daugiausia emigrantų – eilėraščiai. Zinaida Nagytė-Katiliškienė ir Henrikas Nagys jame skelbia V. Belševicos, I. Zieduonio ir dešimties išeivių poetų vertimus: Veltos Snikerės (Velta Sniķere, g. 1920), Gunaro Salinio (Gunars Saliņš, 1924–2010), Baibos Bičuolės (Baiba Bičole, g. 1931), Olafo Stumbro (Olafs Stumbrs, 1931–1996) ir kitų.
Pažymėtina, kad rinkinys „Varpai“ reikšmingas ne tik pats savaime kaip anuo metu Latvijoje rašytos poetinės kūrybos antologija lietuviškai, tačiau ir kaip svarbus impulsas atsirasti dar trims knygoms. „Varpų“ skyriai, kuriuose publikuota O. Vaciečio, I. Zieduonio ir M. Čaklajo kūryba, vėliau išaugo į atskiras šių rašytojų knygas, kurios lietuviškai buvo išleistos SSRS tautų poezijos vertimų serijoje „Žvaigždynas“. Taip atsitiko pirmiausia dėl besitęsiančios latvių poetų ir jų vertėjų, kolegų iš Lietuvos, kūrybinės ir asmeninės draugystės. 1976 m. pasirodė A. Baltakio versta O. Vaciečio knyga „Alsavimas“, 1983 m. – A. Maldonio versta I. Zieduonio knyga „Skrajūnas akmuo“ ir 1987 m. – M. Martinaičio versta M. Čaklajo knyga „Spūsties valanda“. Daugiausia, net keliolika vertimų iš rinkinio „Varpai“ perpublikuota „Alsavime“, kitose dviejose knygose tokių perpublikavimų vos po kelis, bet tai nėra vien „mechaninis“ perpublikavimas, daugelis vertimų labiau ar mažiau redaguoti, tobulinti.
Visos trys knygos prasideda informatyviomis vertėjų pratarmėmis, visos pasižymi kruopščia verčiamų kūrinių atranka, apgalvota kompozicija, o svarbiausia – estetine branda, poetiniu meistriškumu, kalbant tiek apie jų autorius, tiek ir apie vertėjus. Kaip pastarųjų darbo kokybės įrodymą pirmučiausia paminėčiau sugebėjimą išversti tekstą taip, kad labiau informuotas skaitytojas jame nesunkiai atpažintų latvių kultūros, literatūros kontekstą, tradiciją, įtakas. Pavyzdžiui, tai A. Baltakio nuopelnas, kad, skaitant lietuviškai O. Vaciečio eilėraštį „Rygoj pūga“, „fone“ yra girdimas ir aiškus A. Čako poetinių intonacijų aidas: „Drauge su temstančiu vakaru / iškilminga tarytum vargonų koncertas / prasidėjo pūga. // <…> Tokiu oru / maloniau pėsčiomis pasivaikščiot, / šiuo metu / paprasčiausias tramvajaus skambutis, / visas aplipęs sniegu, / lyg balandis burkuoja“11. A. Maldonio pastangomis ne viename I. Zieduonio eilėraštyje atpažįstami latvių dainų bruožai, įvairūs etninės kultūros ženklai, nors reikia sutikti ir su kritiniu K. Nastopkos pastebėjimu, kad „lietuviškasis I. Zieduonis išrodo rimtesnis ir nuobodesnis“12 nei yra iš tikrųjų.
M. Martinaitis apibendrina teigdamas, kad lietuvių ir latvių „poezijos eina skirtingais keliais“, kad „latvių eilėraštis atviresnis, publicistiškesnis, žemiškesnis, o tai turi savų privalumų, mūsų dažnai užmirštamų“13. Šis teiginys nors kiek per drąsus, tačiau gal bent iš dalies paaiškina bendrą visų trijų knygų vertimo tendenciją. Ją, irgi rizikuodamas pernelyg generalizuoti, įvardyčiau taip: vertimuose atsiranda daugiau vaizdinio konkretumo, nei jo esama originaluose. Šie, būdami estetiškai ne mažiau įtaigūs, yra abstraktesni, tiesmukiškesni. Tarkime, I. Zieduonis rašo: „Nav sērkociņus atpakaļ ko gaidīt, / Tie kastītē vairs nenāks atpakaļ“ („Nėr ko degtukų laukti atgalios, / Jie į dėžutę nebepateks atgal“), o A. Maldonis verčia: „Sudegusių degtukų nedėlioja / Atgal dėžutėn netgi elgeta“14.
O. Vaciečio ir I. Zieduonio vertimų knygose dar jaučiamas lengvas dvelksmas to, ką būtų galima pavadinti iš dalies bendrahumanistiniu, bet iš dalies aiškiai sovietiniu patosu – tokiu truputį plakatišku ir šiek tiek naiviu. Šį sunku beaptikti M. Čaklajo „Spūsties valandoje“. Vargiai jį berastume ir A. Valionio sudarytame rinkinyje „Mes atėjome į šį pasaulį. Latvių jaunųjų poetų eilėraščiai“ (1983), kurį apskritai vertinčiau kaip proveržį, kaip visiškai naują ir labai reikšmingą žingsnį pažindinant lietuvių skaitytojus su geriausia tuomete latvių poezija. Labai pajėgi vertėjų komanda (J. Vaičiūnaitė, A. Valionis, Zita Mažeikaitė, Almis Grybauskas, Antanas A. Jonynas ir kt.) pristatė po keliolika ar po dvidešimt kelis dešimties ryškiausių jaunų ir ne visai jaunų kaimyninės šalies poetų kūrinius. Tarp pristatomųjų buvo tokie talentingi kūrėjai kaip Uldis Bėrzinis (Uldis Bērziņš, 1944–2021), Leonas Briedis (Leons Briedis, 1949–2020), Mara Misinia (Māra Misiņa, g. 1949), Hermanis Margeris Majevskis (Hermanis Marģers Majevskis, 1951–2001), Mara Zalytė (Māra Zālīte, g. 1952). Kalbant trumpai metaforiškai, būtent šiąja knyga buvo atkelti vartai naujai latvių poezijos vertimų bangai, atsiritančiai iki pat XXI a. pirmojo dešimtmečio vidurio.
Nepriklausomybės laiko darbai
„Mane ypatingai sužavėjo Uldžio Bėrzinio poezija“, jis yra „tikras [poetinio] persikūnijimo meistras“, – rinkinio „Mes atėjome į šį pasaulį“ aptarime sakė Kornelijus Platelis, pridurdamas: „Gaila, kad iki šiol neturime jo eilių rinkinio lietuviškai“15. Toks rinkinys Lietuvoje pasirodė kiek daugėliau nei po dešimtmečio – 1997 m. buvo išleista K. Nastopkos sudaryta U. Bėrzinio knyga „Vabzdžių žingsniai“, kaip paaiškėjo vėliau, pradėjusi solidžių dvikalbių latvių poetų knygų kelionę pas lietuvių skaitytojus.
Stilistiškai, tematiškai, žanriškai ir kitaip labai įvairi, intertekstiškai sodri, grafinėmis, o dar labiau kalbinėmis subtilybėmis ir eksperimentais pasižyminti U. Bėrzinio poetinė kūryba anaiptol nėra iš tų, kurios lengvai pasiduotų interpretacijoms ar vertimams į kitas kalbas. Tuo girtinesnis visų penkių knygos vertėjų darbas, ypač daugumą eilėraščių išvertusių K. Nastopkos, S. Gedos ir Vlado Braziūno, atliktas labai atsakingai ir kruopščiai. Vertėjams pavyko suvaldyti tekstus ir kūrybiškai, sykiu tiksliai perteikti pačius sudėtingiausius, semantiškai ir sintaksiškai painius, net klaidžius eilėraščius, išsaugant daugiabriaunį polifoninį jų skambesį. Kaip šio „Palietuvės eilėraščio“ segmento: „Jau žydi jau želia dirva trupa diena gelia Die- / vas rūpi žemė šaukia tuoj lis Dievas braukia pūsk / vėjau pūsk leišiu virsdamas“16. Vertėjams ir lietuviškai pavyko parodyti, kad U. Bėrzinio poezijoje yra „ypač akcentuojama kalba kaip suvereni realybė, kuriai pajungta empirinė – autoriaus biografinės patirties ir kasdienybės – tikrovė“17.
„Vabzdžių žingsniais“ buvo labai aukštai iškelta profesinė, meninė kartelė, į kurios lygį norom nenorom turėjo orientuotis vėlesni panašūs leidiniai. Mano supratimu, šis lygis buvo išlaikytas, apie tai byloja viena po kitos Lietuvoje pasirodžiusios dvikalbės Knuto Skujenieko (Knuts Skujenieks, g. 1936), Janio Ruokpelnio (Jānis Rokpelnis, g. 1945), Jurio Kronbergo (Juris Kronbergs, 1946–2020), Lianos Langos (Liāna Langa, g. 1960) knygos.
V. Braziūno sudarytoje K. Skujenieko rinktinėje „Aš esu toli viešėjęs“ (2004) chronologine seka publikuojama arti pusantro šimto eilėraščių, kuriais palyginti taupiai, bet pavydėtinai dėmesingai, skvarbiai atskleidžiamas ilgas ir įdomus poeto kūrybinis kelias. Pratarmėje, išsakęs asmeninį su šeimos istorija susijusį prieraišumą etninei lietuvių ir latvių bendrystei, K. Skujeniekas poeziją pristato kaip kalbą, kuri „pasako beveik vìsa“, pasako tai, kas „visų svarbiausia“18. Ir tuo nesunku įsitikinti, skaitant, pavyzdžiui, tokius jo poezijos grynuolius kaip šį patriotinį eilėraštį: „tai maža tėvynė mano / dviejų rankų platumos / tai miela tėvynė mano / dviejų rankų šilumos // tai gili tėvynė mano / viso amžiaus gilumos“; ar šį meilės eilėraštį: „aš švelniai vis apie tave galvosiu / labai iš lėto vis apie tave galvosiu / apie tave per nemigą ir miegą / aš tylutėliai vis apie tave galvosiu / labai labai apie tave galvosiu / nes man tik viena tai dabar belieka“19.
Šiuodu šešiaeilius eilėraščius kaip ir dar maždaug šimtą knygos kūrinių vertė V. Braziūnas. Kelerius to laiko metus vertimų iš latvių poezijos požiūriu apskritai derėtų vadinti „Braziūno metais“. 2005 m. pasirodė jo versta J. Ruokpelnio poezijos rinktinė „Lyrika“, 2008 m. – irgi jo verstas J. Kronbergo rinkinys „Vilkas Vienakis“, tais pačiais 2008 m. išėjusioje autorinėje V. Braziūno knygoje „Priedainė“ publikuojama arti keturiasdešimties iš latvių kalbos verstų įvairių poetų eilėraščių, jau nekalbant apie jo vertimus, tuomet ir vėlėliau spausdintus kultūrinėje, literatūrinėje periodikoje.
Pats J. Ruokpelnis apie savo rinktinę „Lyrika“ („Lirika“, 1999), 2000 m. pelniusią Baltijos Asamblėjos literatūros premiją, yra sakęs, kad į ją buvusi atrinkta lyriškiausia jo poezijos dalis, kurioje suskamba krikščioniški motyvai, kurioje ieškoma atsakymų į žmogaus būties, gyvenimo prasmės klausimus. Visa tai taikliai ir kartu išradingai atspindėta vertime. Išradingumo V. Braziūnui prisireikia, nes J. Ruokpelnio poezijos raiška, parafrazuojant cituotąjį M. Martinaičio pastebėjimą, gerokai „tiesiakalbė“, poetinei lietuvių tradicijai nelabai įprasta. Paprastesnei, kasdieniškesnei originalo išraiškai vertėjas neretai ieško stilistiškai skambesnių, gramatiškai įmantresnių lietuviškų atitikmenų. Štai vienas labai simptomiškas pavyzdys: eilutė „prie tavęs priklydęs esu“ („tev pieklīdis esmu“) verčiama „aš priklydęs tavęspi“20.
Palyginus su J. Ruokpelnio „Lyrika“, garsusis, tarptautinei auditorijai neblogai pažįstamas Švedijoje gyvenusio latvių poeto J. Kronbergo rinkinys „Vilkas Vienakis“ („Vilks Vienacis“, 1996, 2008), kurio vertimo ėmėsi V. Braziūnas, yra visiškai kitokios poetinės paradigmos knyga. Ji artimai priglunda prie M. Martinaičio Kukučio ciklo, kurį J. Kronbergas yra išvertęs į švedų kalbą, išreiškęs jam didžiulį prielankumą ir „nė nebando slėpti, kad Vienakio protėvis yra ne kas kitas, o žemaitis Kukutis“21. Ji artima ir nemažai daliai S. Gedos poetinių tekstų, nes pasižymi itin reljefinga, kiek siurrealistiška vaizdinija, besiskleidžiančia iš dalies mitiškoje, iš dalies mistiškoje, iš dalies realistiškoje plotmėse. Vertėjas puikiai susitvarko su visais tokios poetikos keliamais sunkumais, net atrodo, kad ji jam gerokai parankesnė, savesnė nei ruokpelniškasis išraiškos santūrumas. Todėl Vilko Vienakio, projektuojamo kaip autoriaus alter ego, pasaulis lietuviškai veriasi stebėtinai natūraliai – „Baltai bet ne vien tik baltai / Juodai bet ne vien tik juodai“22. V. Braziūnas, atrodytų, absoliučia klausa girdi abi baltų kalbas, sklandžiai iš vienos į kitą, į savąją perverčia net pačias subtiliausias poetines įmantrybes, daugybe verstų eilėraščių paliudydamas esąs vienas geriausių, talentingiausių visų laikų latvių poezijos vertėjų ir skleidėjų Lietuvoje.
Tais pačiais metais kaip ir „Vilkas Vienakis“ pasirodė dvikalbė poetės L. Langos rinktinių eilėraščių knyga „Vienišieji“ (2008), sudaryta ir išversta E. Drungytės. Trejais metais vėliau, 2011 m. vasarą, pokalbyje su J. Ruokpelniu L. Langa yra pasidalijusi mintimis apie patiriamą subjektyvų asmeninį egzistencinį nerimą, susijusį su tuo, kad, jos žodžiais tariant, „mes artėjame prie didžių permainų laiko“, „išgyvename daugelio idėjų saulėlydį, bet nežinome, kas galėtų jas pakeisti“23. Šio nerimo tvinksniai jaučiami ir knygoje, kurios pagrindinį motyvą puikiai nusako jos ir joje publikuojamo eilių ciklo pavadinimas – „Vienišieji“. Ciklas baigiamas eilutėmis: „Tos šventės, kurios mirga už langų, mums nepriklauso / Pasilaikyki savo skausmą sau. Vienišieji myli labiau“24, tinkančiomis charakterizuoti sodrų, paveikų, sykiu niūroką, lyg pritemdytą poetinį L. Langos pasaulėvaizdį.
Kaip pastarųjų dešimtmečių Latvijos poetų vertimus simboliškai apibendrinančius, tam tikra prasme net vainikuojančius leidinius ryžčiausi įvardyti straipsnio pradžioje minėtas antologijas „Pavasaris bus kaip visuomet“ ir „Rutulinis žaibas į sielą“. Pirmojoje atrinkti, išversti ir publikuojami Nepriklausomybės metais sukurti eilėraščiai, antrojoje aprėpiama plati praėjusio ir šio amžiaus latvių poezijos panorama. Abiejų knygų rengėjai – E. Drungytė ir A. Valionis – atliko sudėtingą, daug žinių, išmanymo ir kibios estetinės pajautos reikalaujantį darbą.
Knygoje „Pavasaris bus kaip visuomet“ skelbiama šešiolikos įvairių kartų poetų kūryba, pradedant U. Bėrzinio, L. Briedžio, Pėtero Brūverio (Pēters Brūveris, 1957–2011), baigiant K. Vėrdinio, Arvio Vigulo (Arvis Viguls, g. 1987), Arčio Uostupo (Artis Ostups, g. 1988) eilėraščiais. Atspindimos įvairios poetinės mokyklos, stilistinės manieros, veriasi visais požiūriais įspūdingas, spalvingas poetinis pasaulis, kuriame telpa ir „kiemsargis Bruno [kuris] yra Buda“, ir „švelnumas su skustuvu saujoje“, ir „milžiniški drimbos, neūžaugos, undinėlės ir vilkolakiai“25. Visa tai prasminiu, intonaciniu, ritminiu ir kitais požiūriais meistriškai perteikia vertėja E. Drungytė, subtiliai jaučianti verčiamų kūrinių braižą, kontekstus, stiliaus ir semantikos niuansus.
Pagirtinai plataus ir konceptualaus užmojo XX–XXI a. eilių antologijoje „Rutulinis žaibas į sielą“, pasak jos rengėjo, dėmesys atkreiptas „į mažiau žinomus <…> latvių poetus, kurių eilėraščių rinkinių neskelbta Lietuvos nepriklausomybės metais“26. Dėl to jame nėra, pavyzdžiui, J. Rainio, K. Skujenieko ar U. Bėrzinio kūrybos, tačiau publikuojami tokie autoriai kaip emigrantai Dzintaras Suodumas (Dzintars Sodums, 1922–2008), Robertas Mūkas (Roberts Mūks, tikr. Roberts Avens, 1923–2006), kaip nepelnytai mažai lietuvių skaitytojui pažįstami V. Belševica, Janis Baltvilkas (Jānis Baltvilks, 1944–2003), Pėteris Zirnytis (Pēteris Zirnītis, 1944–2001), Maris Salėjis (Māris Salējs, tikr. Marians Rižijs, g. 1971) ir kiti.
A. Valionio vertimams būdinga pastanga per daug nenutolti nuo originalo, kiek įmanoma tiksliau atkuriant jo turinį ir formą. Dėl to neretai aukojama poetinės interpretacijos laisvė, kartais pasilpsta eilėraščio skambumas, tačiau visada galima pasikliauti, kad skaitytojas prieš akis turės adekvatų, filologiškai ir visaip kitaip patikimą vertimą. Tiems, kurie norėtų palyginti abiejų antologijų vertėjų darbą, kaip įdomų, nors ir ne visai charakteringą atvejį rekomenduočiau peržvelgti konceptualaus filosofinio L. Briedžio eilėraščio „Lielās Upes malā“ (2007) vertimus: kondensuotesnį, santūresnį, „rupesnį“ A. Valionio variantą „Ant Didžiosios Upės kranto“27 ir keliolika žodžių ilgesnį, poetiškesnį E. Drungytės variantą „Didžiosios Upės krante“28.
Pabaigai apie lūkesčius
Galimybės ir estetinis malonumas lyginti du profesionalius, įtaigius vieno teksto vertimus (o tokių galimybių suteikia ne tik šis L. Briedžio eilėraštis, ne tik šios dvi antologijos, jų yra ir daugiau) liudija Lietuvoje esant tikrai neprastą vertimų iš latvių poezijos situaciją. Tai patvirtina ir straipsnyje pristatytų knygų visuma, ir tos knygos, kurios dėl per mažos poetinės kūrybos apimties ar kitų formalių priežasčių liko nepaminėtos29, ir dažnos vertimų publikacijos periodikoje. Prisimenant kiek įmanoma visus vertimus į lietuvių kalbą ir juos mintyse pagal autorius išrikiuojant chronologine seka, susidėlioja pakankamai išsami latvių poezijos, jos istorijos panorama.
Ko šioje panoramoje galima pasigesti labiausiai, kas ją esmingai papildytų, išbaigtų? Kitaip tariant, pabaigoje prasminga bent trumpai paminėti ateities lūkesčius.
Itin praverstų bandymas iš naujo lietuviškai prakalbinti geriausius J. Rainio eilėraščių rinkinius. Trūksta gerokai gausesnių XIX a. ir XX a. I pusės poezijos, taip pat XX a. II pusės emigracijos poezijos vertimų. Tarkime, nėra tekę aptikti jokių į lietuvių kalbą išverstų virtuoziško, tarpukariu populiaraus poeto Janio Medenio (Jānis Medenis, 1903–1961) ar vienos žymiausių, talentingiausių emigracijos poečių Veronikos Strėlertės (Veronika Strēlerte, tikr. Rudīte Strēlerte-Johansone, 1912–1995) eilėraščių. Akivaizdžiai per mažai Lietuvoje pažįstama ir kai kurių laike ar erdvėje – realioje ir politinėje – ne taip nutolusių talentingų autorių poetinė kūryba. Iš jų pirmiausia minėčiau Klavą Elsbergą (Klāvs Elsbergs, 1959–1987), Janį Peterą (Jānis Peters, g. 1939), V. Belševicą, M. Zalytę. O labiausiai pribrendusi atrodo būtinybė turėti ne tik latvių, bet ir lietuvių literatūrai, poezijai nusipelniusių H. M. Majevskio ir P. Brūverio eilių rinktines.
1 Žr. Gaižūns S. Latviešu literatūra Lietuvā // Latvieši, igauņi un lietuvieši: Literārie un kultūras kontakti / Sastādītājs un zinātniskais redaktors Benedikts Kalnačs. – Rīga: Latvijas Universitātes Literatūras, folkloras un mākslas institūts, 2008. – P. 950–1026. Skyrelis apie latvių poeziją Lietuvoje („Latviešu dzeja Lietuvā“) publikuojamas 984–994 psl. Dar minėtina poezijai skirta dalis iš skyrelio „Rainio kelias į Lietuvą“ („Raiņa ceļš uz Lietuvu“; 980–984 psl.).
2 Pumpuras A. Lačplėsis: Latvių tautos didvyris / Vertė Vyt. Bložė, D. Lukšys. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959. – P. 188; 189.
3 Majevskis H. M. Knyga, kuri geba suartinti // Metai. – 2000. – Nr. 1. – P. 150. „Juozapas ir jo broliai“ – 1919 m. publikuota biblinė drama, į lietuvių kalbą versta S. Gedos.
4 Apie tai plačiau rašo S. Gaižiūnas, žr. Gaižūns S. Latviešu literatūra Lietuvā. – P. 982–984.
5 Berelis G. Latviešu literatūras vēsture: No pirmajiem rakstiem līdz 1999 gadam. – Rīga: Zvaigzne ABC, 1999. – P. 74.
6 Čakas A. Poezija / Vertė Vladas Šimkus. – Vilnius: Vaga, 1973. – P. 7.
7 Benjamin W. Nušvitimai. Esė rinktinė / Vertė Laurynas Katkus. – Vilnius: Vaga, 2005. – P. 130.
8 Korsakas K. Vertėjo žodis // Mūza ateina nuo Dauguvos: Vertimai iš latvių poezijos / Sudarytojas ir vertėjas Kostas Korsakas. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1963. – P. 11–12.
9 Mūza ateina nuo Dauguvos. – P. 313.
10 Masionis A., Kudirkienė L. Dauguvos krašto poezija // Meninio vertimo problemos / Sudarė Eugenijus Matuzevičius, Arvydas Valionis. – Vilnius: Vaga, 1980. – P. 251.
11 Vacietis O. Alsavimas: Eilėraščiai ir poemos / Vertė Algimantas Baltakis. – Vilnius: Vaga, 1976. – P. 41, 42.
12 Nastopka K. Akmens skraidinimas // Pergalė. – 1984. – Nr. 8. – P. 174.
13 Martinaitis M. Poezijos spūsties valandą // Čaklajis M. Spūsties valanda: Eilėraščiai / Vertė Marcelijus Martinaitis. – Vilnius: Vaga, 1987. – P. 7.
14 Zieduonis I. Skrajūnas akmuo: Eilėraščiai / Vertė Alfonsas Maldonis. – Vilnius: Vaga, 1983. – P. 68.
15 Jaunieji latvių ir lietuvių poetai apie poezijos rinkinius // Veidai-85: Jaunųjų kūrybos almanachas / Sudarytojas Vaidotas Daunys. – Vilnius: Vaga, 1986. – P. 213.
16 Bērziņš U. Vabzdžių žingsniai: Poezija = Kukaiņu soļi: Dzeja / Sudarytojas Kęstutis Nastopka; vertėjai: Kęstutis Nastopka ir kt. – [Vilnius]: Baltos lankos, 1998. – P. 107.
17 Salējs M. [Dzejnieka Ulža Bērziņa (1944–2021) dzeja], https://kulturaskanons.lv/archive/uldis-berzins/ [žiūrėta 2021 08 11].
18 Skujenieks K. Aš esu toli viešėjęs: Eilėraščių rinktinė, 1963–2003 = Es pabiju tālos ciemos: Dzejoļu izlase, 1963–2003 / Sudarė Vladas Braziūnas; vertė Vladas Braziūnas ir kt. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – P. 7.
19 Ten pat. – P. 197, 237.
20 Rokpelnis J. Lyrika = Lirika / Vertė Vladas Braziūnas. – Vilnius: Petro ofsetas, 2005. – P. 334, 335.
21 Grigorjeva E. „Pas leišius gert alaus“, arba Lietuvis latvių poezijoje // Metai. – 2021. – Nr. 5–6. – P. 108.
22 Kronbergs J. Vilkas Vienakis = Vilks Vienacis / Vertė Vladas Braziūnas. – Vilnius: Kronta, 2008. – P. 119.
23 „Un es tieši gāju vārdu meklēt“ (O. Vācietis): 24 sarunas ar rakstniekiem / Sastādītājas: Ieva Ķīse, Vita Mekša. – Rīga: Latviešu valodas aģentūra, 2012. – P. 270.
24 Langa L. Vienišieji = Bezpiederīgie / Vertė Erika Drungytė. – Kaunas: Nemunas, 2008. – P. 55.
25 Pavasaris bus kaip visuomet: Šiuolaikinės latvių poezijos antologija / Sudarė ir vertė Erika Drungytė. – Vilnius: LRS leidykla, 2012. – P. 96, 115, 157. Cituotos (iš eilės) Janio Elsbergo (Jānis Elsbergs, g. 1969), Rūtos Mežavilkos (Rūta Mežavilka, g. 1971) ir Pėterio Draguno (Pēteris Draguns, g. 1976) eilėraščių eilutės.
26 Valionis A. Žengia, atžengia jie… // Rutulinis žaibas į sielą: XX–XXI amžiaus latvių poezija / Sudarytojas ir vertėjas Arvydas Valionis. – Vilnius: Homo liber, 2019. – P. 6.
27 Rutulinis žaibas į sielą. – P. 224.
28 Pavasaris bus kaip visuomet. – P. 36.
29 Pavyzdžiui, ši: Ivaska A., Ivask I. Skraidantis ežeras: [Poezija ir eseistika] / Sudarytojas Silvestras Gaižiūnas. – Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2007. Joje publikuojamas dvidešimt kelių Astridės Ivaskos (Astrīde Ivaska, 1926–2015) eilėraščių pluoštas, verstas S. Gaižiūno, H. Nagio ir E. Drungytės (37–63 psl.).