Ramūnas Čičelis. Poezijos ir fotografijos bendrystė
2021 m. Nr. 5–6
Julius Keleras. Nepaliekantis miestas. – Vilnius: Homo liber, 2020. – 152 p. Knygos dailininkė – Vanda Padimanskaitė.
Naujausia poeto, vertėjo, fotografo Juliaus Kelero eilėraščių knyga „Nepaliekantis miestas“ skaitytojo sąmonėje kuria pašnekesį su Vilniaus miestu. Poezijos rinkinio sumanymą ir kompozicinę dramaturgiją galima suprasti taip, lyg kūrinių autorius, laikydamas rankoje fotoaparatą, bandytų pirmiausia vaizdu prakalbinti gimtąsias vietas, jų kraštovaizdį, detales ir žmones. J. Keleras šį jam būtiną pokalbį pradeda ne nuo savo dėmesio objektų, o pats nuo savęs, atskleisdamas tai, kas brangiausia, – vaikystės prisiminimus. Vakarų civilizacijos žmogui, gyvenančiam XXI amžiaus pradžioje, vaikystė jau nėra vien tik saldus, romantinis, idiliškas laikotarpis. Dažnas J. Kelero knygos skaitytojas jau yra ir psichologinis individas, vienaip ar kitaip paveiktas psichoanalizės filosofijos. Šis kontekstas neretam skaitytojui daro įtakos net tada, kai sąmoningai šis procesas nėra įvardijamas ir pripažįstamas. Vis dėlto „Nepaliekančio miesto“ autorius pirmajame knygos skyriuje nesileidžia į sudėtingas ir painias psichines būsenas ir jų analizę – subjekto tikslas tikrai nėra išsipasakoti. Siekiama visai kitokio, daug įdomesnio efekto: savo ankstyvojo amžiaus beveik fotografiniu, vaizdiniu prisiminimu sudominti būsimojo pokalbio dalyvį – Vilniaus miestą. Praskleisdamas savo vaikystės įspūdžių ir pirmųjų atminčių skraistę, subjektas pirmiau pats patiki, jog šiame mieste jis nėra svetimasis. Taigi, prieš kreipdamas žvilgsnį į Vilniaus tikrovę, eilėraščių žmogus pirma atvirauja pats.
Po trumpo, bet ryškaus prisistatymo knygoje randame kelias dešimtis kūrinių, bylojančių apie topofilinį autoriaus santykį su Lietuvos sostine. Haifos universiteto profesorius Denisas Sobolevas, tęsdamas Gastono Bachelard’o topofilijos teoriją, straipsniuose yra tvirtinęs, kad su vieta mylintį santykį norintis megzti žmogus turi įsavinti tą vietą. Abu literatūrologai pateikia ne vieną pavyzdį, paaiškindami šį procesą: prozos kūrinio herojai paprastai domisi mylimos vietos istorija, praeitimi, svarbiausiais joje vykusiais įvykiais ir jų personažais. J. Kelero „Nepaliekantis miestas“ šiame kontekste yra itin originali knyga. Nerasime joje nei barokinės architektūros istorijos, nei įvairių kitų, pasididžiavimą savo miestu daugeliui vilniečių sukeliančių faktų ar net užuominų apie juos. Aptariamo poezijos rinkinio subjektas aplinką, miestą įsavina visiškai kitaip. Dar prieš kelis dešimtmečius fotografijos filosofė, teoretikė Susan Sontag rašė apie tai, jog fotografinis procesas, menininko pokalbis su fotografuojamu objektu visada yra įsavinantis – rankose laikantis kamerą žmogus tarsi gauna fotografuojamo žmogaus ar daiktų nuosavybės teises. J. Kelero eilėraščių žmogaus akys – lyg fotokamera, paverčianti savais visus tuos dalykus, kuriuos mato. Vėlesnėje nei postmodernybės pradžios fotografijos teorijoje dažnai konstatuojama, kad fotoaparatas – tai vakariečio turisto ginklas prieš įsavinamas teritorijas bei jų žmones. Turistinis žvilgsnis realybės įsavinimą paverčia prievartos veiksmu. Eilėraščių knygos „Nepaliekantis miestas“ subjektas šiuo atžvilgiu yra visiškai nešiuolaikiškas. Kita vertus, galima tik retoriškai klausti, ar apskritai įmanomas turistinis santykis su gimtuoju miestu. Vis dėlto J. Kelero poezijos tomo žmogus tikrovę mato taip, kad nenori jai primesti jokio vartojimo ar kolonizavimo santykio.
„Nepaliekantis miestas“ skaitytoją kelia į XIX amžiaus pabaigą–XX amžiaus pradžią, kai Rusijoje buvo plėtojamos įvairios struktūralistinės lingvistikos teorijos. Vienos jų autorius Romanas Jakobsonas tada, gal ir nebūdamas labai originalus (juk estetikos klausimus Vakarų filosofija svarsto dar nuo antikos), rašė apie specifinę verbalinės kalbos funkciją – estetinį žodžių poveikį skaitančiajai publikai. Tai reiškia, kad poetine kalbos funkcija ne siekiama kokių nors utilitarinių tikslų, įtikinimo retorinio efekto ar paprasčiausio apsikeitimo banalia informacija, o nesuinteresuoto kalbėjimo apie vidinę ir supančią mus tikrovę. J. Keleras rinkinyje „Nepaliekantis miestas“ šią poetinę kalbos funkciją įtvirtina beveik grynuoju pavidalu. Skaitant eilėraščius ima atrodyti, kad fotografija ir literatūra egzistuoja vardan to paties tikslo – stebėti realybę ir gaudyti vaizdinius, kurie skirti ne mėgautis (literatūros kritikas Tomas Vyšniauskas knygos „Nepaliekantis miestas“ recenzijoje rašo apie estetiką kaip grožį, bet ne kaip apie nesuinteresuotą žvilgsnio aistrą), o tam, kad poetas ir fotografas savuoju žvilgsniu įpūstų jiems gyvybę. Be kalbančio ir vaizdus fiksuojančio žmogaus tiesiog neįmanomas estetinis santykis su Misionierių bažnyčia ar daugelio Vilniaus šventovių bokštais ir kryžiais.
Didžiausias Lietuvos miestas J. Kelero knygoje skaitytojui matomas kaip toks, kuriame dera nespalvotos, monochrominės fotografijos technika. Beveik ar net visiškai nėra čia nei slaviškojo puošnumo, nei vakarietiško spalvų mirgėjimo. Tai – Rytų Europos miestas, kurio linijos, plyšiai, įtrūkiai knygoje „Nepaliekantis miestas“ skleidžia tik numanomas praeities istorinių pervartų žymes ir pėdsakus. J. Kelero eilėraščių žmogus nesiekia nei kam nors paklusti, nei kam nors įtikti – jis tiesiog gyvena, stebėdamas ir fiksuodamas reginius. Vis dėlto nuo poeto, filmininko Jono Meko „videografavimo“ patirčių J. Kelerą skiria viena labai svarbi savybė. Žymusis Amerikos lietuvių menininkas nuolat pabrėždavo, kad, jo nuomone, nei praeitis, nei dabartis savaime neturi jokios naratyvinės struktūros ir jos kurti specialiai nereikia. J. Kelero „Nepaliekantis miestas“ vis dėlto pasakoja istoriją, kuri nėra Didžioji ar monumentalioji – tai asmeninio žvilgsnio istorija, dažnai eilėraščių paskutiniosios strofos pirmojoje eilutėje pasiekianti kulminaciją. Vilnius tampa miestu, kuriame toks ramus, tik žvilgsnio, bet ne emocijos aistra grindžiamas įsižiūrėjimas yra labai charakteringas ir netgi nebūdingas jokiam kitam mūsų regiono didmiesčiui ar sostinei. Vilniaus savitumas – tai dėl šviesos ir tamsos, šešėlių dinamikos suvaldytas jausmingumas, nepavirtęs germaniškai griežta taisykle. Šis miestas alsuoja ramybe ir artimumu anapusybei.
J. Kelero knygos žmogus savo akis kreipia ne vien į šalia ar kiek toliau esančius daiktus, pastatus, žmones, bet ir vertikaliai – visas eilėraščių rinkinys yra pažymėtas intensyvia dievoieška. Subjekto santykį su kita tikrove vėlgi galima apibūdinti fotografijos technikos ypatybėmis. J. Kelero eilėraščių kalbantysis apie realią matomą tikrovę kalba kaip apie pozityvo kadrą, tačiau visada numanydamas ir neretai įvardydamas negatyvo – pozityvo šaltinio – egzistavimą. Knyga „Nepaliekantis miestas“ yra Vilniaus dieviškumo ir žmogaus amžinybės ilgesio liudijimas. Dažną eilėraščių eilutę galima suprasti kaip kreipinį į Lietuvos sostinę, po paprasta regimybe slepiančią gilesnių patirčių galimybę. Paskutinysis J. Kelero eilėraščių rinkinio skyrius dėsningai užbaigia vientisą vaizdinį pasakojimą, kaip ir dera primindamas, kas yra žmogaus žvilgsnio ir pastarojo gyvybingumo šaltinis. Tai – Aukščiausiasis, kuriam kalbantysis beveik tiesiogiai dėkoja ir už klausą, leidžiančią išgirsti ne vien eilėraščio eilutę, bet ir muziką, kuri J. Kelerui tikriausiai yra pirmesnė už poeziją.
„Nepaliekantis miestas“ – svarbi eilėraščių knyga ir dėl savito medijuoto žmogaus žvilgsnio santykio su tikrove, ir dėl to, kad įveikia gana dažną ir jau nusistovėjusią šiuolaikinės lietuvių poezijos tendenciją ieškoti anapusybės daiktuose ir už jų (tai – XX amžiaus antrosios pusės Vakarų poezijos ypatybė). Juliaus Kelero pastanga žvelgti aukštyn paradoksaliai labiau paaiškina ne tai, kas yra anapus mums įprastos kasdienės tikrovės, o tai, kas yra žmogus ir kokios yra jo gyvybės ištakos. Žvelgiant į gyvenimo pabaigą, oksimoroniškai grįžtama į vaikystę, gimimą ir pradžią.