Liutauras Degėsys. Dvi esė
2021 m. Nr. 12
Kaip gerai, kad ledas lengvesnis už vandenį
Kalbėjimas „apie…“ – nebūtinai sukuria tai, apie ką kalbama. Tik iliuziją, kad atsiranda kita realybė. Kalbėjimas apie meilę ir prisipažinimai meilėje – nebūtinai meilė. Kalbėjimas apie filosofiją – tik juokingas įsitikinimas, kad tai ir yra filosofija. Kalbėjimas apie meną – nėra menas. Kalbėjimas apie politiką – tik politikos profanacija. Kalbėjimas apie gyvenimą lengvai sukuria gyvenimo iliuziją. Todėl kai kurie žmonės taip mėgsta kalbėti. Pasakojant, aiškinant, šnekučiuojantis – atsiranda juokingas saugumo jausmas, išgirdus, kaip klapsi užsidarinėdami žodžių narveliai. Gali pagalvoti, kad ten jau apsigyveno realybės paukščiai, kad jau sugavai tikrovę su visomis jos plunksnomis. Taip tikroviškai apkalbėjai, užkalbėjai, užkonservavai. Aprengei raidžių drabužiais. Sudėjai į sakinių stalčius. Įvilkai į gramatines konstrukcijas. Uždarei žodžių dureles. Gal jau įveikei blogį, pasakęs, kad viskas blogai. Ne tik kalbėdamas, bet ir užrašydamas, išrašydamas, perrašydamas, aprašydamas – irgi gali apsidžiaugti magiška žodžių galia. Patikėti, kad žodis, žinojimas – irgi jėga, ir kad sužinojęs jau esi stipresnis. Kad pavertęs tikrovę žodžių daiktais jau gali susidėti ją ant tiesos lentynėlių – pavadinęs, įvardinęs, įžodinęs. Kad gali kažką „turėti“ – kaip tuos daiktus, kuriuos vieną kartą įsigijęs jau gali pailsėti ir atsikvėpti. Nusigręžus, išėjus, palikus – daiktai neišnyksta. Gal ir žodžiai – jie tūno ir laukia tavęs.
Bet: negali turėti laiko. Negali turėti žmogaus. Net šunų ir kačių pasaulyje būna egzempliorių, kurie neabejoja, kad tai jie yra tikrieji tavo šeimininkai. Ne tu juos „turi“. Jų manymu, tu esi tik neadekvatus pasipūtėlis giminaitis, atsikraustęs ir įsivaizdavęs, kad čia tavo namai. Ir tada supranti, kad gausybės dalykų negali turėti. Nes tikrovė egzistuoja tik tą akimirką, tik įtampoje, tik pastangoje, tik nuolatiniame procese. Negali sukaupti kokio nors „moralinio kapitalo“. Nė sekundei negali išjungti pastangų gyventi dorai, manydamas, kad jau „turi“, kad esi pakankamai doras. Nes šeštadienis, nes pavargai ir gali šiek tiek pailsėti ir atsipalaiduoti. Ir pakanka akimirkos be pastangos, mažo žingsnio, paslydimo – ir matai, kaip viskas ištyžta, subyra ir prasmenga. Viskas, ką buvai susikūręs, visa moralė, visas susigalvotas tikrumas, visos garantijos, reputacijos sugriūva ir nusirita į bedugnę. Netikrumo tikrumas tyko ne už kampo. Jis tūno tavo galvoje ir širdyje.
Pats tikriausias zuikis netikrų zuikių pasaulyje yra netikras. Neklausinėk – kas tenai – už ribos. Netikėk, kad juoksiesi paskutinis. Nebandyk, paklaustas – „Kaip gyveni“, pradėti pasakoti, kaip gyveni. Prisimink, kaip kažkur Kolorado kalnuose vieną ledinę naktį atsikėlei ir užsukai bėgantį iš čiaupo vandenį. Ryte paaiškėjo, kad vandentiekio vamzdžiai užšalo ir susproginėjo. Tekantis vanduo buvo paliktas kaip saugiklis – kad neužšaltų. O paskui Teksase – pravažiuodamas, greitkelyje, stabtelėjai Vičita Folse (visai ne toje Vičitoje, kuri yra Kanzase), užėjai į tuliką ir vėl pamatei bėgantį iš čiaupo vandenį. Buvo trisdešimt aštuoni laipsniai pavėsyje, todėl pagalvojai, kad dabar jau vanduo tikrai neužšals – ir vėl užsukai. Tada iš vienos kabinos išlindo atletiškas milžinas ir piktai pareiškė, kad jis negali šlapintis, jeigu negirdi čiurlenančio vandens.
Vesdamas pamokas pradinėse klasėse esu išbandęs tokį pratimą: reikia atsakyti į klausimą „Kas atsitiktų, jeigu Baltijos jūra pavirstų uogiene“. Kiek įvairiausių atsakymų, kiek džiaugsmo būna pirmokėlių veiduose ir balsuose, kiek jie prigalvoja visokiausių variantų. Kad žuvims ir laivams būtų sunkiau plaukioti uogienėje. Ir kad įtekančios upės uogienę atskiestų ir pasidarytų kompotas. Kai kurie net žino, kad uogienė linkusi rūgti, tuomet iš jos galima gaminti gerą girą ar netgi degtinę. Vienuoliktokai kartais atsako, kad mes ir vėl turėtume teritorinių problemų su Latvija. Vyresniems galima pasiūlyti pagalvoti, kas atsitiktų, jeigu ledas būtų sunkesnis už vandenį. Kaip įdomiai užšaltų ežerai, o ir žuvims gal patiktų čiužinėti po vandeniu ant nugrimzdusio ledo.
Viename seminare mokytojams aiškinu apie prietarų neracionalumą. Maždaug: iš neracionalių prielaidų atsiranda prietaringas elgesys, kurį būtų galima koreguoti. Kaip? Sugriauti prielaidas, parodžius jų neracionalumą.
Pasiimu juodos katės, perbėgusios kelią prietarą ir jį dekonstruoju. Sakau: šis prietaras – kad juodos katės praneša apie Jūsų laukiančią nelaimę – yra pagrįstas trimis absurdiškomis prielaidomis:
- Tik juodos katės žino apie Jūsų asmeniškai laukiančią nelaimę. (Iš kur žino, kaip apskritai įmanoma žinoti ateitį, kodėl tik juodos žino, o ne pilkos ar blondinės?)
- Tos juodos ateitį žinančios katės yra geranoriškos ir empatiškos: kadangi pranešimas apie nelaimę yra asmeniškas ir skirtas tik Jums – juodoji žinanti katė tupi per lietų visą dieną prie kelio, kuriuo Jūs važiuosite, ir laukia, kad galėtų Jus perspėti. (Kodėl, o kodėl jūs nenorite jai padėkoti, o spjaudotės per kairį petį arba paspiriate ją koja?)
- Katė negali niekaip kitaip perduoti Jums pranešimo apie nelaimę, tik perbėgdama kelią iš kairės į dešinę. Tą ženklą Jūs žinote, ir katė žino: tai judviejų sutartas ženklas. (Ak, kada ir kaip jūs susitarėte dėl to ženklo semantikos?)
Jei bent viena iš prielaidų yra neteisinga ir nepriimtina, turi sugriūti visas prietaro mechanizmas. Arba katė nežino, arba nesako, arba jūs su kate nesuprantate vienas kito. Ir kai jau tikiuosi, kad pademonstravau racionalų būdą kovoti su neracionaliais stereotipais ir įsitikinimais, galiniame suole sėdinti klausytoja pakelia ranką ir sako: „O aš žinau geresnį ir trumpesnį būdą, kaip neutralizuoti šį prietarą. Kai juoda katė perbėga kelią, pakanka tris kartus atidaryti ir uždaryti automobilio „bardačioką“ – daiktadėžę. Ir šitas prietaras nustoja veikti.“
Et, tas racionalumo – neracionalumas. Sakome, kad „miegantis protas gimdo pabaisas“, bet sapnuojantis protas – ar neprigalvoja, neprimąsto dar daugiau – hipotezių, teorijų, formulių, tendencijų ir priežasčių. Iš žūtbūtinio noro viską racionalizuoti, suprasti, paaiškinti ir sutvarkyti. Iš bukaprotiško pasitikėjimo ir neabejojimo savo protingumu. Iš to negalėjimo suklysti.
Racionalumo beviltiškumas išryškėja Kalifornijoje. Draugė išvyksta ilsėtis į Kubą ir trumpam palieka man savo namą Santa Monikoje: „Gyvenk, džiaukis, naudokis, gaudyk momentą.“ Santa Monika – tai malonumai, pelikanai, delfinai, barai, Venice Beach, laisvė ir laimė. Žinoma, svetimoje virtuvėje pirmą dieną neįmanoma susigaudyti, kur sudėti įrankiai ir indai, sunku suprasti, kodėl druska paslėpta indelyje su užrašu „Pipirai“, cukraus iš viso nėra, tik kažkokie saldikliai, o alus – amerikietiškas, vadinasi – toks skystas, kad beveik nealkoholinis. Visa kita puiku – kieme žydi kaktusai, skraido kolibriai, smėlis prie vandenyno – tiesiog pavyzdinis, oras nešaltas ir nekarštas. Rojus žemėje, pasibaigiantis išvarymu. Nes ateina diena, kai mano galvoje kažkas atsitinka ir užsimanau nusiprausti muilu. Ne tuo skystu – iš buteliukų, ne tais prabangiais šampūnais, kondicionieriais ir putomis, o būtinai – kietu muilo gabalėliu, tokiu, koks „turi būti muilas“. Išrausęs visų vonių spinteles, apieškojęs lentynas ir stalčius, apatinėje lentynėlėje prie grindų randu savo svajonių išsipildymą: ryškų, geltoną, kvepiantį stačiakampį muilo gabalą.
Kitą rytą, koks sutapimas, po apsilankymo vietiniame baseine pamanau, kad tikriausiai užsikrėčiau nežinoma vandeniu plintančia odos liga: mane išverčia pūslėmis, spuogais ir žaizdomis, prie kai kurių vietų net negaliu prisiliesti, nesinori nei sėdėti, nei vaikščioti, nei gulėti – atrodau kaip išgelbėjęs porą senučių iš degančio namo. Prasikankinęs porą savaičių, prisipirkęs tepalų ir prisirijęs antibiotikų, susigadinęs skrandį ir atostogas, praradęs visus Kalifornijos malonumus, galų gale sulaukiu šeimininkės sugrįžtant. Pamačiusi mano apgailėtiną prekinę išvaizdą, ji tik suploja rankomis ir klesteli ant kėdės: „Tu tikriausiai vis dėlto radai tą muilą. Tą mano ypatingąjį, specialųjį, super cheminį – neįmanomoms dėmėms iš drabužių valyti. Kuris, jeigu jau neišvalo, tai bent nublukina spalvas kilimuose, išdegina skyles audinyje, ištirpdo plastiką. Specialiai buvau tą savo muilą paslėpusi, kad niekas jo nerastų, kad, neduok Dieve, nesugalvotum juo nusiprausti.“
Vilties neviltis: kai galvoji, kad tavo racionalumas protingesnis nei kitų, kad tavo tvarka tvarkingesnė, kad tavo tiesos teisingesnės. Ir tavo įsitikinimai – įtikinami. Kad tavo vertybės yra pačios vertingiausios.
Ir jeigu jau reikia gyventi švariai, tai nusiprausti reikia „tikru“, „teisingu“ muilu.
Nereikia vertėjų verstis į lovą
Ak, tai galėtų būti kiekvieno vyro svajonė: vertėja į gestų kalbą. Kuri – vos tik ką nors pasakai, pradeda kalbėti kūno kalba. Žongliruodamas žodžiais, garsais, tu priverti ją judėti – jos rankos, veidas, akys, lūpos pradeda keistis, byloti – transliuoti nebyliame pasaulyje tai, ką tu pagalvoji. Kol tu tyli – ji ilsisi, laukia, žiūri ir tikisi, kad tai, ką ištarsi, – bus įmanoma suprasti ir perduoti kitiems: pasiųsti jiems tavo lūkesčius, viltis, jausmus ir mintis. Ir tau jau kartais atrodo, kad tai tu ją valdai, o per ją – manipuliuoji kitais žmonėmis.
Esi dėstęs didelėse universitetinėse auditorijose, kalbėjęs mitinguose ir renginiuose tūkstantinėms minioms, tas jausmas irgi neužmirštamas ir nenusakomas: štai tu stovi ryškiai apšviestos scenos spindulyje, kažką kalbi, pajuokauji, ir pats pašiurpsti, kai gausybė nematomų akių užsidega parterio gilumoje. Kai tūkstančiai lūpų sujuda, atsidūsta ir nusijuokia – lyg tenai, salės tamsoje, alsuotų didžiulis būdraujantis gyvūnas. Geranoriškas, klausantis tavęs – tik bet kurią akimirką pasiruošęs ne tik paklusti, bet ir ištrūkti iš tavo valios – gal net užpulti, sudoroti ir suėsti. Negali atsipalaiduoti, turi būti atsargus, nenusigręžti, nenutilti, neapvilti, nepagalvoti – nepatikėti, kad viskas gerai. Baimė ir įkvėpimas, įtampa ir palaima, nuodėmė ir šventumas, grėsmė ir orgazmas, kaltė ir malonumas. Tada supranti, kad kalbėjimas, veiksmas nuo scenos – kaip narkotikas. Kad patyrę žodžių magiją – patys kalbantieji, veikiantieji – o ypač – dainuojantieji – pasidaro priklausomi nuo šito galios pojūčio. Tai ne jie valdo minias, o juos įtraukia, įsiurbia tas momentinės jėgos įspūdis. Norisi dar ir dar, ir dar.
Bet sąlytis, sąveika, santykis su vertėja į gestų kalbą – yra dar subtilesnis, stipresnis, neišdildomas – daug asmeniškesnis, dar panašesnis į lemtingą akistatos situaciją – kurioje nelieka anonimiškumo, esate jūs dviese – tik tu ir ji. Ir abu bandote kažką pasakyti savo kalba – žodžių ir gestų, minčių ir rankų, pirštų ir viso kūno kalba. Kartais net pasirodo, jog ji pradeda versti tavo mintis ir tavo žodžius anksčiau, nei juos ištari. Ji taip įdėmiai žiūri į tavo lūpas ir akis, lyg jai rūpėtų ne tavo žodžiai, o tu pats. Lyg ji stengtųsi suprasti, ką galvoji, ką jauti, kodėl tau liūdna arba juokinga.
Privačiame pasaulyje buvai nuolat supamas visokių netobulų mėgėjų. Ak, tas savamokslių rūpestis ir meilė. Jie mielai dalindavo visiems tinkančius beviltiškus patarimus, kalbėdavo banalybes ir transliuodavo nuostabias, bet nevykusias ir neįgyvendinamas idėjas. Jie kažkodėl patys netaisydavo sugedusių savo kompų ir automobilių variklių, bet lengvai ir neabejodami lįsdavo kitiems į širdį, į smegenis, į sielą ir į kepenis – lyg žmogus būtų daug paprastesnis mechanizmas nei elektronikos prikaišiota geležinė dėžė arba koks Rubiko kubas, kurį svarbiausia yra kuo greičiau teisingai sudėti. Ar pyragas, kurį galima iškepti pagal internetinį receptą. Jie ilgiausiai galėdavo kalbėti apie viską ir apie nieką. Tas jų viskas būdavo toks universalus, pritaikomas visur ir visiems, bet niekam asmeniškai. Kaip koks Niutono dėsnis, kuris paaiškina traukos principą, bet negali atsakyti – kas ir kada konkrečiai užkris ant tavo galvos.
Nekentei savamokslių, saviveiklininkų ir mėgėjų. Gal todėl visados žavėjaisi profesionalais ir specialistais. Niekas žmogui neskiria tiek dėmesio kaip jie – daug daugiau nei tavo draugai ar artimieji. Kad kas nors visą valandą liestų, glostytų, grumdytų, spaudytų, čiupinėtų tave su tokiu rūpesčiu kaip ta mergina masažo salone. Kad tiek laiko skirtų tavo galvai, tavo plaukams, tavo veidui – kaip tavo kirpėja. Kaip odontologė – kad neįmanomai dėmesingai apžiūrinėtų tavo burną ir krapštinėtųsi su kiekvienu tavo dantimi. Arba taip ilgesingai, ieškodama tavo sielos, žiūrėtų į akis kaip tavo fotografė. Kad taip įspūdingai, taip techniškai, taip profesionaliai apsimestų, kad nori, kad geidžia tavęs – nesakysi kas. Kad taip įdėmiai, intensyviai, taip asmeniškai susidomėjęs klausinėtų, išklausytų ir užsirašinėtų viską, ką sakai – kaip tas tardytojas, tada – prokuratūroje. Stiuardesės irgi kartais būdavo ypač malonios – skrendant per Atlantą pasitaikydavo, kad naktinėje pamainoje, eidamos pamiegoti, jos palikdavo lėktuvo barą tavo žinioj – parodydavo, kas ir kur, – ir leisdavo pačiam įsipilti, kad tik nežadintum jų kas dvidešimt minučių.
Kaip tas barmenas tada Kenedžio oro uoste, kai tu šešias valandas sėdėjai prie baro ir gėrei, laukdamas savo vėluojančio lėktuvo į Majamį. Jis klausėsi tavęs ir pats kalbėjo, guodė tave ir tuo pat metu greitai aptarnaudavo kitus baro lankytojus, plakė jiems kokteilius, pilstė alų ir degtinę – ir vis sugrįždavo prie tavęs. Buvai toks pat, kaip jie visi – depresuojantis, nežinia kuo nusivylęs, nežinia ko besitikintis oro keleivis. Skrendantis lyg ir pirmyn, bet iš tiesų tik nuolat sugrįžtantis, tik kartojantis nežinia kokius magiškus judesius gyvūnas. Kuris jau net nebesupranta – kodėl ir kam jam reikalingi tie ritualiniai žodžiai ir veiksmai. Seniai nebereiškiantys nieko tikro, nieko žemiško, nieko prasmingo jo gyvenime. Viskas buvo tik ženklai, kurių reikšmes jau visi buvo pamiršę. Jas galėjai iššifruoti bet kaip, pritaikydamas savo prasmes ir kodus – ir visos tavo interpretacijos buvo lygiai tiek pat reikalingos, kiek beprasmės. Kas kartą, surinkęs tuščius stiklus, barmenas sudėdavo juos į indų plovyklę, įmontuotą po baru, paskui išimdavo dar įkaitusias, spindinčias, žiburiuojančias taures ir kabindavo jas aukštai virš baro esančioje lentynoje, kad tuojau ir vėl paleistų į darbą – pripildytų gėrimų, kurie pranykdavo vis naujų lankytojų gerklėse.
Vieną akimirką jis taip įdėmiai pasižiūrėjo į tave, kad net pagalvojai, jog jam tavęs gaila, kad jam įdomu, kas tau nutiks ir kuo pasibaigs tavo kelionė. Ir tuo metu, žinoma, metalinis robotiškas balsas per visą laukiamųjų salių platformą sutraškėjęs paskelbė, kad galų gale sodinama į tavo beviltiškai vėluojantį reisą ir visų prašoma kuo skubiau lipti į lėktuvą. Aišku, nepuolei, kaip koks turistas, bėgti, lyg ir neskubėdamas išgėrei dar po vieną viskio ir alaus, bet šešių valandų bendravimo laikas pasibaigė tą pačią akimirką, kai buvo pareikšta, kad viskas baigiasi. Kitiems taip pasibaigia jų meilės, viltys, džiaugsmai ir gyvenimai: tą patį momentą, kai jie supranta, kad viskas pasibaigs. Paskui, žinoma, dar gyvena iš inercijos, dar įtikinėja vieni kitus, kad viskas čia gerai, kad reikia gyventi ir džiaugtis – netgi džiaugiasi ir būna laimingi. Tokiu gyvenimu – gyvenime prieš mirtį. Nes jokio kito gyvenimo jie nebelaukia.