Nerijus Brazauskas. Esė kaip gyvenimo žiūra ir režisūra
2023 m. Nr. 12
Liutauras Degėsys. Viskas buvo ne taip. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 152 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.
Seklius šiuolaikinės lietuvių eseistikos vandenis jau ne pirmą kartą drumsčia Liutauras Degėsys, kurio keturios ankstesnės esė knygos sulaukė skaitytojų susidomėjimo, reakcijų ir komentarų. Regis, reaguodamas į skaitytojų dėmesį (kam dar šiandien įdomūs literatūros kritikai ir kritikės?), rašytojas praėjusiais metais išleido penktąją esė knygą „Viskas buvo ne taip“. Nepaisant to, Lietuvos rašytojų sąjungos interneto svetainėje autorių vis dar apibūdina poeto ir prozininko titulai, o eseisto vardo jis dar nenusipelnė.
Iš penkių jo esė rinkinių galima būtų sudaryti vieną rinkinį, tačiau su recenzuojama knyga daugiausia sąsajų turėtų antrasis esė rinkinys „Kitaip nei kitaip“ (2008), liudijantis, kad L. Degėsiui prireikė keturiolikos metų, kad įtekstintų pirmąją prieveiksmio „kitaip“ reikšmę, pateikiamą žodyne: „1. ne taip, kitu būdu, kitoniškai“. Naujojo esė rinkinio pavadinimas – „Viskas buvo ne taip“ – liudija nuolatinį autoriaus siekį provokuoti skaitytoją, žaisti kalba, mąstymo turiniais, ankstesne kūryba. Kūrinio pavadinimas visada suponuoja interpretacijos diskursą, tačiau šįsyk, regis, buvo persistengta, nes semantinė nuoroda į viską kartu yra nuoroda į nieką, loginių dydžių – ne, taip – kombinacija pigoka, pavadinimo šrifto ir žanro santykis byloja, Umberto Eco terminais, „empirinio skaitytojo“ naudai.
Skaitytojui svarbūs ir kiti knygos parateksto elementai: dizaineris Zigmantas Butautis parinko dabar naujiems automobiliams madingą oranžinę spalvą, nupiešė detektyvams būdingą piešinį, kurį galima interpretuoti ir kaip Carlo G. Jungo aprašytą šešėlio archetipą; raudona spalva pabrėžė kūrybiškai degančio, o ne rusenančio autoriaus tapatybę; tiesa, leidėjai parinko prastoką tekstą ketvirtajam viršeliui, nes knygoje esama tikrai semantiškai ir stilistiškai geresnių; fragmentiškai pristatė autoriaus simbolinį kapitalą, nepaminėdami, kad L. Degėsiui 2020 metais buvo įteikta Juozo Tumo-Vaižganto premija. Tiek to, svarbiausia būsimajam pirkėjui būtų ši ketvirtojo viršelio mintis: „Tekstai nuolat primena, koks svarbus yra kalbėjimas, rašymas, skaitymas – artėjant prie išorinės ir vidinės tikrovės supratimo.“ Taip skaitytojui įteikiami knygos skaitymo, supratimo ir interpretavimo įrankiai.
Knygoje publikuojami trisdešimt keturi esė žanro tekstai, kuriems L. Degėsys parinko patrauklius, atpažįstamus, nesudėtingus pavadinimus: „Nebegaliu be tavęs gyventi“, „Baimės akiniai“, „Nemylėti valdžios“ ir t. t. Tai vėl pigus triukas, tačiau taip skaitytojas įviliojamas į spąstus, nes pats tekstas dažnai yra ne tik apie tai, kas nusakoma pavadinimu. Pavadinimas tėra stimulas, dirgiklis, signalas, kurio tikslas, esė žodžiais, yra „išdurti tave, suvilioti, užliūliuoti <…>“ (p. 10). Kitaip sakant, esė pavadinimai yra masalai, kurie „empirinį skaitytoją“ suvilioja, bet susidūręs su tekstu šis yra priverstas pajusti ne tik atpažinimo, bet ir mąstymo skonį. Tekstuose yra antrasis semantinis lygmuo, kuris, pavyzdžiui, baimės akinius paverčia valios akiniais ir pan. Esė „Nebegaliu be tavęs gyventi“ skaitytojui primena, kad neužtenka žinoti, reikia ir suprasti, o būtina to suvokimo sąlyga yra gebėjimas susitikti su savimi ir apmąstyti tą akistatą.
Jau pirmoji esė – „Gyvenimas kaip kine“ – skaitytojui pasiūlo negalėjimo susikalbėti ir suprasti Kitą leitmotyvą, kuris plėtojamas ir kituose tekstuose („Ne tavo reikalas, brangioji“). Tiesa, knygoje pamažu atsiranda ir kitokio supratimo motyvas, kuris šiek tiek supainioja ir patį autorių, bet būtent jis man pasirodė įdomesnis ir konceptualiau išplėtotas. L. Degėsys skaitytojo klausia, kas lemia mūsų visuomenės negalėjimą matyti, suprasti, girdėti, kalbėti, susitikti: ar tai lojerizmas, siauras mąstymo būdas, ar tos skaitmeninės tikrovės, kuriose specifiškai mąstoma, ar žmogui visada paliekama galimybė (pa)sakyti, kad viskas buvo ne taip. Tai suponuotų, kad L. Degėsio esė kelia asmens sąmoningumo problemą ir siūlo mąstymą įvairiais rakursais, nuolatinę abejonę ir kelių galimybių paieškas.
Eseistui, kaip liudija Sigito Parulskio, Giedros Radvilavičiūtės, Gintaro Beresnevičiaus esė kūriniai, labai svarbu sukurti netikėtumo momentą, provokaciją, akibrokštą, kuris išmuša skaitytoją iš skaitymo ir mąstymo ritmo, priverčia jį stoti į akistatą su pačiu savimi, kultūros tradicija ar pripažintomis vertybėmis. L. Degėsio eseistikoje tokio netikėtumo diskurso man pritrūksta, nors jo atšvaitų randama esė pabaigose. Tai galima paaiškinti ir išankstiniu poststruktūralistiniu autoriaus nusistatymu: „visos „tikrovės“ ir „tiesos“ yra tik interpretacijos“ (p. 120), ir sprendimu esė tekstuose kurti galimus pasaulius. Esė žanras neverčia autoriaus kurti išgalvotus literatūrinius pasaulius, nes tikrovė ir fikcija čia yra lygiaverčiai dėmenys.
Aptariamoje esė knygoje įvairiai apmąstoma gyvenimo tema, kuri apskritai yra svarbiausia visuose L. Degėsio kūriniuose. Tai nei privalumas, nei trūkumas, nes esė žanras iš principo yra gyvenimo refleksijos žanras, bet talentingą eseistą ir išskiria unikali žiūra, su niekuo kitu nesumaišomas kūrinio stilius, gebėjimas netikėtai parodyti tai, kas akivaizdu, bet nematoma. „Apatiniuose gyvenimo drabužiuose“ (2018) L. Degėsys rašė, kad gyvenimas yra ne pasaka, o šįkart skaitytojui klausiamai pasiūloma: „Gal reikėtų žiūrėti į gyvenimą kaip į nuolatinį, nepakartojamą eksperimentą“ (p. 14). Tai nėra nei klasikinis pozityvizmas, nei Vienos būrelio neopozityvizmas (Ludwigas Wittgensteinas), nes jis paremtas degėsiška gyvenimo kaip eksperimento, pagrįsto klaidų ir bandymų metodu, samprata.
Esė šaltiniai yra patirtys („Dirbtinės ašaros“, „Gyvenimas kaip teatre“), žinios, įgūdžiai, aktualijos, nuostatos, netgi anekdotai, stereotipai, kolektyvinės traumos, kultūrinės klišės, etika, logika, kultūros istorija. Iš jų sukuriama degėsiška mozaika, kuri dažniausiai yra fragmentiška ir reikalaujanti „pavyzdinio skaitytojo“, U. Eco žodžiais tariant. Skaitytojui reikia sujungti pastraipas į visumą, o tai ardo esė vidinę struktūrą. Tekste esantys minties šuoliai mane dažnai erzina, tačiau daugumos skaitytojų dirginti neturėtų – jie konkrečioje pastraipoje rastų jiems (pa)tinkančią mintį, idėją, klausimą. Neįnoringam skaitytojui nesinorėtų išplėtoto naratyvinio tinklo, kurio aš dažnai pasigendu; jiems būtų nereikalingas ir esė žanrui būdingas originalus ir netikėtas, skaitymo kodą bei tekstą suardantis autorinis apibendrinimas, kurio man dažniausiai stinga šioje knygoje. Taigi L. Degėsys leidžia mintims šuoliuoti per tekstą – ir dar jis tikisi, kad skaitytojas turėtų „pamatyti daugiau nei matosi“ (p. 76).
Tačiau dažnai skaitytojui matosi tik tai, kas matosi, jo nedomina prasmės komplikacijos: „kodėl matai taip, kaip matai“ (p. 67). Antai autorius iškelia nemažai visuomenės problemų: tai rinkimai, valdžia („Iš „Mitinge nepasakytos kalbos“, „Nemylėti valdžios“), išankstinis šventimas („Tai skubėkim gyventi į šventę“), švietimo problemos („Išsitrinkime galvas“, „Ačiū Dievui, jie tik (dar) streikuoja“), apie kurias mąstoma su ypatinga empatija, išmanymu ir tiesą atveriančia ironija. Įžvalgiai konstatuojama: „Arba pakalbėsim, pavyzdžiui, kad „yra švietimo problema“ – suvyniosim ją į „projektų“, „iššūkių“, „sinergijų“, „optimizacijų“ ir kitokių beprasmiškų žodžių drabužius. Ir visos problemos išnyks, išsispręs“ (p. 25). Taip skaitytojas kviečiamas mąstyti, kodėl Lietuvoje švietimas nėra visuomeninė vertybė ir kas lemia, kad švietimo sistema smagiai rieda dugnan, o jos reformuotojai, tikėtina, įtaiso savo vaikus „<…> į karalienės morkos akademijas ar į valdorfo sodus“ (p. 26). Iš to, kas matosi, galima konstatuoti, jog esė atskleidžia patį autorių – kritišką švietimo lauko atstovą – tačiau minėtas laukas aktualizuojamas apeliuojant į skaitytojo „lūkesčių horizontą“.
Esė pradžiose, kaip geriausiose novelėse ar romanuose, labai apgalvotai parašomas pirmasis sakinys. Antai esė „Nemylėti valdžios“ prasideda taip: „Šiaip – ir praktiškai, ir teoriškai – pilietis neprivalo mylėti valdžios“ (p. 41). Teiginys pagrindžiamas tolimesniame tekste, iš kurio sužinome, kodėl lietuviai taip mėgsta šmeižti, niekinti, kvailinti, tyčiotis iš valdžios, balsuoti ne už, o prieš. Kitaip sakant, po pirmojo esė sakinio esanti teksto išsklaida paremia pirminę autoriaus mintį, požiūrį, poziciją ir pan. Čia L. Degėsys, žinoma, rizikuoja, nes jei skaitytojo nesudomins pirmasis sakinys, jis neskaitys viso teksto ir paskutiniojo esė sakinio, kuriuo autorius siekia apibendrinti visą kūrinį.
Gali būti, kad šios recenzijos skaitytojas neturės laiko visai knygai perskaityti, todėl jam reikėtų skaityti bent geriausius tekstus. Mano manymu, tokia yra esė „Kalba apie kalbą“ (p. 65–78), kuriai autorius skyrė daugiausiai valios ir pastangų, minties ir stiliaus paieškų, mėgino sukurti borchesišką sodą su išsišakojančiais takais. Apmąstyta kalba, skaitymo, rašymo ir kalbėjimo transcendencija, savitai įpinta heidegeriška kalbos kaip būties namų samprata, suaktualinta kalbos prasmė ir reikšmė, metakognityvinės nuostatos, atskleistas kalbos ir gyvenimo ryšys. „Tu esi tas, kuris kalba, ir tas, kuriam tu kalbi“, – sako esė autorius (p. 65). Taip kalba objektyvuojamas asmens vidinis pasaulis, bet tai padaroma per daugialypį santykį su Kitu. Sukuriama išskirtinė degėsiška esė, kurių norėtųsi daugiau ir kurios galbūt suteiktų autoriui vietą šiuolaikinės lietuvių eseistikos plejadoje.
Kol kas tenkinkimės įvairių visuomenės ydų, problemų ir bėdų konstatavimu, žaidybiška jų refleksija. Viena iš jų man pasirodė esanti lyčių lygybės problema, kuri gana subtiliai atskleidžiama esė „Zoologiškai sociologiniai apmąstymai“. Autoriui svarbu skaitytojui priminti, kad yra ne tik uodas, bet ir uodė, ne tik musė, bet ir musinas ir pan. Vadinasi, tai, kas yra kalboje, glūdi ir mąstyme, o kas slypi mąstyme, tas atsiranda gyvenime. Apie socialinės lyties konstruktą užsimenama esė „Delta seksualumo klausimu“. L. Degėsys siūlo atsisakyti kvailo biologinio ir socialinio lyties konstrukto, kad įsigalėtų „gryniausias a-seksualumas“ (p. 132). Taip iškeliama lytinių skirtumų ir nesusipratimų problema, kurios išplėtojimo šįkart trūksta, nes autorius užsižaidžia naujadarų – seksualumo terminų – kūrimu. Kita vertus, skaitytojas taip kviečiamas perskaityti vadinamąją Stambulo konvenciją, originalų tekstą, o ne visuomenėje aistras keliantį neadekvatų jo vertimą.
L. Degėsys pagrįstai provokuoja skaitytoją, kai esė „Sapnuojantys nenori miego“ įdomiai iškelia dvasinio nutukimo ribų klausimą ir senamadiškų knygų drabužių metonimija klausia, kaip sensta knygos. Aš asmeniškai radau sau tinkantį senamadiškumo laipsnį: „Tau vis dar patinka Folkneris, Heimitas van Dodereris, Muzilis, Lui Ferdinanas Selinas“ (p. 86). Kaip matote iš citatos, knygos redaktorė pasirinko pagal tarimą transkribuotas kitų kalbų asmenvardžių formas, nors galėjo lotynišką raidyną vartojančių kalbų asmenvardžius parašyti originalo kalbos rašmenimis, ir tai būtų adekvačiau esė žanro atžvilgiu. Skaitytojui paliekama galimybė pačiam atrasti autoriaus perskaitytus kūrinius ir giluminę esė idėją – žmogus keisdamasis sensta, bet žinios pasensta, kai jos nepasikeičia.
Nauja L. Degėsio eseistinėje kūryboje man pasirodė liaudies išminties dekonstrukcija („Apie lakmuso popierėlį“, „Pavadinsi ir pagadinsi“, „Neklysti yra nežmogiška“). Autorius įveda netgi naujadarą – „kaimiškoji etimologija“ (p. 95), ir žaidybiškai perskaito, pavyzdžiui, žodžio „pasveikti“ leksines reikšmes. Sakoma, jog pasveikęs yra sveikesnis nei buvo, o „pasiligojo – tai suprask, sirgo, sirgo, sirgo, besirgdamas užsigrūdino ir jau bus sveikas, daugiau nebesirgs“ (p. 96). Toks reikšmių sukeitimas vietomis, gimdantis naują reikšmę, liudija autoriaus kūrybingumą ir kviečia skaitytoją prisiminti G. Beresnevičiaus esė ar žaismingąją Ramūno Kasparavičiaus prozą. L. Degėsys rodo, kad liaudies išminties dekonstrukcija yra kelias iš naujo atrasti mūsų senolių išmintį, patirtį ir netgi kalbą.
Šios esė liudija, kad autorius yra neblogai įvaldęs semantines figūras, todėl skaitytojas gali mėgautis oksimorono, paradokso, ironijos, metonimijos figūrų sukuriamu stilistiniu efektu. Jį kuria ir aliteracija, ir autoriaus itin mėgstamos sintaksinės figūros – retorinis klausimas, kartojimas, išvardijimas. Kita vertus, ir šįkart skaitytoją pasitinka glaustas, taupus ir racionalus stilius, o norėtųsi minties išplėtimo, stilistinės variacijos ir degėsiškos interpretacijos, atskleidžiančios „<…> tą nepastebimai srovenantį procesą galvoje, mintyse, sieloje“ (p. 87). Tiesa, pastaroji atsiranda tose esė, kuriose sukuriama fikcinė situacija („Laivas, kuris vis dar plaukia“), bet tokių knygoje nėra daug.
Autorius yra savojo teksto režisierius, todėl jis turi teisę, galią ir valią rašyti tokią esė, kuri yra jo „Aš“ atspindys. Vis dėlto sukurta esė atsiranda jau egzistuojančioje literatūrinėje tradicijoje, kuri formuoja ir recenzento vertinimą. Penktoji Liutauro Degėsio esė knyga liudija, kad jis vis dar ieško savosios esė formulės, jo žodžiais tariant, suprasdamas, kad supratęs galėjo suprasti ir kitaip.