literatūros žurnalas

Rimantas Kmita. Ugnies giesmės

2022 m. Nr. 2 

„Nėra žmogaus, kurio nebūtų suėdusi imperija. Žmonės suluošinti iš vaikystės. Genialūs. Nualinti ir traumuoti iki pat vidurių.“ Taip savo dienoraštyje rašė Sigitas Geda. O kaip patį kūrėją veikė sovietinis režimas, kaip jis prisitaikė ir ko savo viduje sutaikyti negalėjo? Kaip didelis talentas suderėjo su politika, kultūriniais kanonais, besikeičiančia poezijos vieta visuomenėje? Šiuos klausimus kelia Rimantas Kmita rašomoje knygoje „Ugnies giesmės“, kurios ištrauką, skirtą ankstyviesiems poeto metams, publikuojame.

 

Berniukas žiūri į žuvis vandenyje. Aplinkui daug ežerų. Motina skalbia ežere. Galėtų būti kokie 1946-ieji.

1946 metais filologas, antikos specialistas, psichiatro Otto Snellio sūnus Bruno Hamburge išleidžia knygą „Die Entdeckung des Geistes. Studien zur Entstehung des europäischen Denkens bei den Griechen“ („Dvasios atradimas. Tekstai apie europietiško mąstymo atsiradimą Graikijoje“). Rudenį Mindaugas Tomonis Žaliakalnyje pradeda lankyti aštuonmetę Jono Jablonskio mokyklą. Areštuojamas ir įkalinamas estų rašytojas Jaanas Krossas, o mokytojas Justinas Mikutis išvežamas į Uchtos lagerius. Georgas Orwellas išvyksta iš Londono į Škotijos salą Jura ir pusantrų metų dirba prie romano „1984-ieji“. Jo „Gyvulių ūkis“ tais metais tampa Metų knyga Jungtinėse Valstijose. Penkiolikametis Michailas Gorbačiovas dirba kombainininko padėjėju. Viktoras Franklis išleidžia knygą „Žmogus ieško prasmės“, Jeanas Paulis Sartre’as – „Egzistencializmas – tai humanizmas“ („L’Existentialisme est un humanisme“). Kovo mėnesį suima Kazį Borutą, spalį jį nuteisia penkeriems metams už tai, kad žinojo apie Onos Lukauskaitės-Poškienės laišką popiežiui ir nepranešė. Tų pačių 1946-ųjų spalio 1–2 dienomis LTSR rašytojų sąjungos suvažiavime triuškinami ir bauginami rašytojai. Partinis veikėjas Kazys Preikšas sumaišo su žemėmis Balio Sruogos „Dievų mišką“, kurio pasirodymas nusikelia dešimtmečiui, o Eduardas Mieželaitis apkaltinamas nusiritęs į „nacionalistinį šiukšlyną“.

O berniukas stovi ir žiūri į ežerą. „Geltonai žydėjusios lūgnės, baltos lelijos, karosas, kraipantis ūsus apačioje. Valtis, glūdėjusi įlankėlėj. Būta ten ir kitokių žuvų, zyzė uodai, nardė antys“1.

1948 metai. Moteris skalbia drabužius prie ežero, o jos sūnus žiūri į žuvis, tik dabar jau turbūt be vyresnių brolių ir seserų, kurie užsiėmę kitais darbais. Nežino žuvų vardų, bet žiūri, kaip jos juda vandenyje, kaip saulės spinduliai, lūždami vandens paviršiuje, jas apšviečia, kaip jos dingsta meldynuose ir pasirodo iš gelmės, ir kaip jų pelekai neša jų kūnus per paslaptingą vandenį. „Nieko gražesnio aš neturėjau. Ir dabar patys gražiausi mano sapnai – iš vaikystės“2. Tais metais Carlas Gustavas Jungas paskelbia veikalą „Über psychische Energetik und das Wesen der Träume“ – apie psichinę energiją ir sapnus. Gegužės 22 dieną sovietai pradeda trėmimo į Sibirą operaciją „Vesna“. Į vagonus grūda žmones ne tik pagal sąrašus, bet ir sąrašus sudarinėja pagal jau į stotis pristatytus žmones.

Berne, neutraliojoje Šveicarijoje, pasirodo Walterio Muschgo knyga „Tragische Literatur-geschichte“ – tragiškoji literatūros istorija.

1948-aisiais Tbilisyje sunkiasvoriui boksininkui iš Lietuvos Algirdui Šocikui Nikolajus Koroliovas sulaužo nosį: baltas blyksnis akyse, viską perveriantis skausmas, ir jis guli ant grindų. Kitais metais Kaune jis atsirevanšuos, o kol kas Lietuvoje Šocikas visus varžovus nokautuoja pirmame raunde. Tais pačiais metais profesorius Hansas Leisegangas bėga iš Jenos į Vakarų Berlyną, o Niujorke po metų pasirodo ir Josepho Campbello knyga „Herojus su tūkstančiu veidų“ („The Hero with a Thousand Faces“). Tūkstančiai gamtos pavidalų krenta į berniuko, sėdinčio ant kranto, sąmonę. „Taip ir žiūri į nendres, į vandenį. Matai, kaip laumžirgiai laksto, bet kaip jie vadinasi – nežinai. Šita patirtis man pati brangiausia“3. Vėliau gamtos pajautimas jau intelektualiai apmąstytas virs šventenybės apsireiškimo vieta.


Mokykla ir rašymo pradžia

O kol kas kaimo vaikas tik pradeda lankyti mokyklą.

1952 metais toli, už vandenyno pasirodo Birutės Pūkelevičiūtės eilėraščių rinkinys „Metūgės“. „Aš esu vilkė, lūšis ir žalsvoji gyvatė.“ Greičiausiai panašiu metu, būdamas trečioje klasėje, Sigitas parašo pirmąjį eilėraštį apie paukštelį, kuris atsitūpė ant medžio šakos ir pradėjo giedoti4.

1952-aisiais Niujorke miršta šešiasdešimt septynerių metų psichologė Karen Horney, gruodžio 4 dieną. Ji dirbo stengdamasi parodyti, „kad ryšys tarp vaikystės potyrių ir vėlesnių konfliktų yra daug sudėtingesnis, nei mano paprastą priežasties ir padarinio santykį pripažįstantys psichoanalitikai“5. Bet giedantis paukštis, paralelė tarp Strazdo ir poeto – šis paprastas ryšys – bus esminis poeto pradžiai. Kita esminė sąlyga Sigitui ir visiems kultūros žmonėms Sovietų Sąjungoje – bent kiek laisviau kurti – išsipildys po kelių mėnesių, kai 1953-iųjų kovą mirs Josifas Stalinas. Sigitui Gedai neseniai sukakę dešimt metų.

Tais 1953 metais Torstenas Gedda, ne taip toli kaip Pūkelevičiūtė, tik kitoje Baltijos jūros pusėje, Švedijoje, išleidžia knygą apie Geddų giminę. Kad „gädda“ švediškai reiškia lydeką, berniukui taps svarbu gerokai vėliau.

Dabar jis uoliai mokosi, daug skaito, stropiai ruošia pamokas. Gyvenant mažoje trobelėje didelei šeimynai ramybės ne visada rasi. Vasarą galima su knyga dingti kur į mišką, bet žiemą temsta anksti.

Tėvas pabunda naktį, Sigitas dar sėdi prie lempos. Tėvas liepia eiti miegoti ir nebežibinti lempos, bet Sigitas atsikerta: man reikia dirbti ir aš dirbsiu. Nes kam daugiau spręsti tuos galvosūkius, siųsti juos į redakcijas, jeigu už gautus pinigus negali pirkti knygų? Už juos ir pirkdavo, ir niekas nesutrukdys jų skaityti. Knygos ir eilėraščiai buvo tas gaubtas, skyręs jo pasaulį nuo kitų, kur nebūtinai norėjo įsileisti net ir artimus žmones. Net ir padėdamas tėvui dirbti kolūkyje – „atsisės, būdavo, ant „grabarkos“, traukiamos arklio, ir važiuoja sau, – prisimena tėvas. – Visus savo laukus ir daug kolūkio laukų apgrabodavo. Sėdėdamas ir eilėraščius sau deklamuodavo. Užrašydavo arba lauke, išsitraukęs knygelę, arba parėjęs į namus. Vieną kartą Sigito paklausiau, ką jis ten burba sau po nosim. Jis pažiūrėjo į mane ir kažką piktokai atsakė. Supratau, kad eilėraščius. Nereikia taip teirautis“6.

Tikrai, nereikia teirautis, nes jau anksčiau Sigitas patyrė – reikia gaubto, kad apsaugotum svarbiausius ir stebuklingiausius dalykus, kurie nutinka darbuojantis laukuose:

Po karo mano tėvas ardavo labai ilgą tamsrudį lauką. Aš eidavau pas jį, kartais nešdamas valgyti, kartais šiaip – iš ilgesio, iš to, kad vaikai turi daug laiko. Buvo lyg ir prietema, ir savo jau tada silpnaregėmis akimis tarpežy, plačioje vagoje suradau mažą sidabrinį avinėlį. Lygiai tokį, kokį paskui matydavau per Velykas Veisiejų bažnytėlėje. Bet šitas buvo gyvas ir tikras. Juodoje tėvų žemėje po šimtamečiais beržais… Paskui kažkas iš vaikų pasijuokė iš šito mano avinėlio ir aš užsičiaupiau. Visam gyvenimui. Tikrai esu turėjęs tokių ar panašių patirčių, bet apie jas sunku pasakoti“7.

Sigitas padeda tėvui darbuose, kartu stato namą, ruošia pamokas, gerai mokosi, bet sykiu gina jautrią savo teritoriją, kurios nenori per daug atverti.

Atsiminimai apie Sigitą Gedą mokykloje be aštrių kampų: rimtas, vienišas, pareigingas, suaugęs ne pagal amžių. Sigitas domisi knygomis, skaito, rašo, aktyviai dalyvauja mokykloje literatūriniuose teismuose8. Rengia ir kraštotyrinius darbus, kuriuos išspausdindavo rajoninis laikraštis (vienas apie Katkiškėse nužudytus žydų tautybės žmones)9. Išlikusiuose eilėraščiuose matyti, kaip pradedantis poetas perima to meto poezijos modelius, stilistikas, neišvengia ir socialistinio realizmo, bet tuo metu jo išvengti praktiškai neįmanoma. Jaunystė, gamta, svajonės apie laimę skamba čia Salomėjos Nėries10, čia Kazio Binkio, čia Justino Marcinkevičiaus intonacijomis. Jau tada rašo daug, intensyviai: namuose, žygiuose, palapinėse, miškuose. Lazdijų rajono laikraštis „Tarybiniu keliu“ 1960 metais jį priskiria ne tik prie įsimintiniausių, brandžiausių rajono poetų, bet ir paskelbia pačiu produktyviausiu. Jau mokykloje buvo daug perėmęs tradicijos, prirašęs eilėraščių, scenarijų, apybraižų, daug referatų ir literatūrinių teismų scenarijų.

Mokytojas Viktoras Ūsas sako, kad Sigitas nerašė pagal užsakymus, atsisakė sukurti scenarijų „Spalio ar gegužės šventėms“11, bet kitos mokytojos prisimena, kad rašydavo intermedijas, turistines dainas, sienlaikraščius ir kitokią taikomąją literatūrą.

Eina vasara laukais…
Sveiks, turiste! Kaip laikais?
Pažiūrėk – ir vėl gimtinė
Moja švytinčiais beržais.12

Mokykloje įspūdį paliko Janinos Degutytės, Algimanto Baltakio, Justino Marcinkevičiaus knygos. Bet mokytoją nustebino jo susižavėjimas Antano Venclovos kūryba13. Bet tokie dalykai pradžioje neišvengiami, juolab kad aplinka nelabai padėjo susigaudyti, priešingai: „Mano amžiaus žmonės nebuvo nieko kito matę. Įsivaizduok jaunus vaikus, kurie baigę mokyklas Lietuvos užkampiuose, mokytojų sudurninti. Kokias knygas skaitę? Mes neturėjom kitų versijų, apskritai nežinojom, kas yra gyvenimas. Didžiausias džiaugsmas būdavo, kai pakrauna į sunkvežimį ir nuveža į Kauną, į muziejų. O kas tuose muziejuose buvo? O koks literatūros dėstymas? Tik nuo 1954 m. atsirado Krėvė…“14

Na, Geda, kaip jam, dar matysime, įprasta, situaciją šiek tiek sutirština. Literatūros mokytoja Joana Vaikšnoraitė, sveikindama išleidusį pirmąją knygą „Pėdos“, primena ir kitus, modernesnius poetus, su kuriais vienaip ar kitaip susipažino: „Manau, kad tau didelę įtaką – tiksliau, įspūdį, yra palikę mūsų kažkada labai primygtinai vadinamų „dekadentų“ kūryba, kurią ir aš kažkada jums išdėsčiau, kaip programa orientavo. Visi mūsų „izmai“… Nors aš kiek kitaip galvojau. Tai todėl, kad mane į literatūrą atvedė tik jie – tie Brazdžioniai, Tysliavos, Baltrušaičiai…“15

Kas dar svarbu mokykloje?

Meilė, kas gi dar gali būti svarbu ūgtelėjusiems mokiniams. Bet iš kur galime žinoti apie kitų žmonių meiles, jeigu patys apie jas nepasakojame, arba nepasakojame taip, kaip jas iš tiesų prisimename, kaip jas jaučiame.

Klasės draugė Birutė savo atsiminimus apie Sigitą pradeda „teisingai“: „Mergaitėmis jis, atrodo, nesidomėjo, nors į šokius ateidavo ir mus, klasės drauges, būtinai pakviesdavo šokti. Nežinau faktų, kad Sigitas būtų gėręs ar rūkęs“16. Tačiau greit prisimena vaikino, nesidomėjusios merginomis, pirmąją meilę. Ir ne šiaip prisimena, bet net atsimena ir eilėraščius, kuriuos jai buvo parašęs.

Kas ta pirmoji meilė?

Smarliūnų septynmetės mokyklos pionierių vadovė Angelė Lazauskaitė, prisimena klasiokas Vitas.

Šokiai nebuvo Sigito sritis, visus šokius šokdavo vienodai, savotiškai, ir nesvarbu, kokia muzika grodavo. Bet gal vyresnei moteriai jis ir buvo įdomus ne savo šokiais, o rimtumu, apsiskaitymu?

Ją juokais „pripiršo“ Sigitui Juozas Petrauskas su klasioku Vitu Janulevičiumi, kad būtų jiems juoko iš Sigito… <…> [Jie] priėjo prie Sigito, kumštelėjo jam ir sakė: „Šokai, tai ją reikia ir palydėti.“ Sigitas priėjo prie tos pionierių vadovės, nusilenkė jai ir sako: „Atsiprašau, ar aš galiu Jus palydėti?“17

Bet jų santykiai nebuvo dėl juoko. Ir vien eilėraščiais Sigitas nesitenkino. Reikėjo ir armonikos.

Sigitas iš Paterų mina dviračiu į Smarliūnų šokius kultūros namuose. Nėra tiek daug, apie šešis kilometrus. Turbūt galima ir armoniką nusivežti.

Aišku, kad nebuvo nei geriausias šokėjas, nei muzikantas. („Šokiams vidurinėje mokykloje pagrindinis muzikos instrumentas buvo armonika (diskotekų tais laikais nebuvo). Sigitas bandydavo grot armonika, bet jam nesisekė. Šokdavom ir prie tokios muzikos, pasišaipydami“18.) Jie šaipydavosi, nors Sigitas groja sukandęs dantis. Muzikos mokytoja jam sako, kad jis neturi klausos, o jis groja. Šaiposi iš jo grojimo šokiuose, o jis parsisiunčia natas ir mokosi groti brolio Antano armonika.

Ambicijų jam netrūko – išmoks jis groti, ir šoksit visi pagal mano armoniką, šoksit kaip dideli!

Po šokių jis ją lydėdavo į namus (manau, iki Ramonų sodybos). Šokiai tada baigdavosi tik paryčiui, saulei tekant, ir mums netekdavo miegoti – sugrįžus iš šokių reikėjo eiti dirbti prie „ūkio“. Bet, kaip dabar manau, jaunystė viską nugalėdavo. <…> Kiek mums žinoma, minėtos pionierių vadovės ir Sigito „meilė“ nutrūko, kai jis išvažiavo mokytis. Teko girdėti, kad ir tėvai smerkė daug už jį vyresnę moterį, prasidėjusią su gerokai už ją jaunesniu mokiniu“19.

Dabar turbūt niekas nežino, kaip baigėsi ta istorija, bet Sigitas žinojo, kad „atstumta, paniekinta meilė ir įžeistos ambicijos – du dalykai, kurie kankina žmogų iki sąmonės išblėsimo“20. Vadinasi, šitie dalykai turėjo būti tikri.

Meilė ir ambicijos buvo jį persmelkusios tiek Smarliūnų kultūros namuose, tiek ir visur kitur. Ir su tuo reikėjo tvarkytis. <…>


Varginga buitis

Marytė Miliauskaitė, klasės auklėtoja Veisiejuose, kur Sigitas perėjo aštuntoje klasėje, prisimena:

Susipažinome labai keistomis aplinkybėmis. Prisimenu pirmąją vokiečių kalbos pamoką. Sėdi sau vidutinio ūgio berniukas, juodų plaukų, panarinęs galvą, išsiėmęs nešvarų sąsiuvinį, pats taip pat apsirengęs abejotino tvarkingumo drabužiais. Na, manau, bus jau čia mokinys. Priėjau prie jo ir pradėjau gėdinti. Patikrinau ir kitus sąsiuvinius. Jis, nuleidęs galvą, tylėjo ir atidžiai išklausė visus mano pamokymus. Paskui tarė: „Tai kad, auklėtoja, mes sudegėm. Namuose neturim kur rašyti. Rašau ant kelių, kartais ant rąstų. Gyvename pašiūrėje. Mūsų viskas sudegė: ir stalai, ir drabužiai. Mes atstatome namą…“

Jis kalbėjo labai jaudindamasis. Aš nustebau, kartu ir pagailo apibarto berniuko. Prisimenu, pradėjau kalbėti jau ne taip griežtai, paprašiau, kad, kiek gali, susitvarkytų. Ir tikrai: jis pasidarė tvarkingesnis, sąsiuviniai švaresni. Tačiau dar dažnai jis ateidavo į mokyklą prastais drabužiais, ilgą laiką jo batai buvo prasti“21.

O kai kada Sigitas vaikščiodavo ir be batų, turistiniuose žygiuose vis sakydavo, kad basam jam patogiau. Jis sprendžia kryžiažodžius, siunčia į redakcijas ir gauna pinigų, pradeda publikuoti eilėraščius ir informacijas rajoniniame laikraštyje, net tampa neetatiniu rajoninio laikraščio korespondentu22. Visada padeda tėvui darbuose, bet ar skurdas slegia mažiau? Ne. Baigęs vidurinę galvoja važiuoti į Kazachstano plėšinius, lyg ir ne dėl to meto plėšinių romantikos, o dėl to, kad „šeimos padėtis buvo nepavydėtina“23.

Tik nepriteklius ir kančia atveria žmogaus protą viskam, kas nuo kitų paslėpta“24, – rašo Josephas Campbellas apie šamanų iniciacijos ritualus. Iš esmės, nepriteklių ir stiprių, nepatogių išgyvenimų, taip pat ir kančios Sigitas patirs ir paauglystės iniciacijoje į suaugusiųjų pasaulį, ir vėliau, kartu stiprindamas savo įsitikinimą, kad tik kančia ir tragiškas likimas suteikia galimybę parašyti didelę poeziją.

Bet Sigitas niekada nerezignuoja prieš sunkumus. Ne tik šokiuose jis buvo ambicingas, bet ir visur kitur stengėsi įrodinėti savo vertę, talentą, galimybes. Taip pat ir sporte.


Sportinės ambicijos

Pats Geda prisimena, kad mokykloje užsiiminėjo boksu ir sambo25. Bandau įsivaizduoti, kaip tai turėjo atrodyti dar Stalino gyvenimo metais ar šiek tiek vėliau Dzūkijos miestelyje. Iš klasiokų ir mokytojų atsiminimų aiškėja, kad didelis sportininkas jis nebuvo. „Sigitas sportu per daug nesidomėjo, nors šachmatais žaisdavo net už mokyklos komandą rajoninėse varžybose“26. Galbūt dar geras ilgų distancijų bėgikas, plaukti irgi gerai mokėjo. Turbūt labiau pasižymėjo ištverme negu jėga.

Mes su Sigitu per pertraukas tarp pamokų „lauždavome“ vienas kitam rankas… – prisimena Vitas Šadžius. – Sigitas nebuvo stipriausias klasėje, bet tarp „prizininkų“ su manimi – taip!“27

Bet kur sambo ir boksas tada? Kas ten pokario kaime galėjo mokyti? Ar greit atsirado entuziastų, įkvėptų Algirdo Šociko pergalių?

Kartą Sigitas, lankantis pas jį namuose, rodė mums savo „treniruoklį“ – dvi spyruokles nuo „drapoko“ (taip dzūkai vadina žemės kultivatorių), prikaltas prie tvarto sienos, demonstravo tą „įrangą“. Pats leido ir mums „pasitreniruoti“28.

Gal šitas drapokas prisiminimuose buvo konvertuotas į kovinius sportus?

Krepšinis taip pat nesisekdavo29, greičiausiai ir futbolas vidutiniškai. Bet sykį Sigitas pratrūksta futbolo aikštėj. Vargu, ar dėl savo įgūdžių, gal dėl to paties, dėl ko užsiplieksdavo klasėje – dėl neteisybės? O gal dėl juoko iš jo futbolininko sugebėjimų ar dėl kitokių pašaipų? Filosofijos ir meno istorikas Antanas Andrijauskas pasakoja apie nevaikišką ir nesutramdomą įsiūtį „reaguojant į kandžias paauglių grupelės pašaipas. Nedidelio ūgio Sigitas tiesiog per kelias akimirkas ištaškė visą grupelę, kuri paniškai išlakstė“30. A. Andrijauskas į Veisiejus gyventi atvažiavo 1954 metais, jam tada turėjo būti aštuoneri. Ar jis pats matė šitą įvykį, ar girdėjo iš kitų? Kaip ir sakmėje ar anekdote, čia nėra nei aplinkybių, nei priežastinių aiškinimų, nei pasekmių. Iškyla beveik berserko futbolo aikštėje vaizdas, kario, staiga perkeitusio savo prigimtį. Berserkas, pasak Gintaro Beresnevičiaus, yra „karys, apimtas demoniško šėlo, [jis] putoja, siaučia, kloja daugybę priešininkų, visiškai užmiršęs save. Berserkas susilieja su kitokybe, su dievu ar demonu, „išeina iš savęs“, o į jį įeina Dievas“31. Nevaikiškas pyktis ir nesutramdomas demonas viduje, „kažin kokia senovinė būsena, kad esi tik žaisliukas demonų rankose“32.

Bet iš tiesų beveik nieko negalima pasakyti, kas čia nutiko, tik konstatuoti tokią afektinę būseną. O galvojant apie Sigito atėjimą į literatūrą su poema apie Strazdą, kurį jis matė ir kaip šventąjį, ir kaip savotišką šamaną, galima prisiminti, ką jo autoritetas Jospehas Campbellas rašė apie šamanus: „Šamanas arba šamanė – tai žmogus, vėlyvojoje paauglystėje išgyvenęs sunkią psichologinę krizę – tokią, kurią šiandien vadiname psichoze“33.


1 Geda S. Žydintys lubinai piliakalnių fone: septynių vasarų dienoraščiai (1992–1998). – Vilnius: Valstybės žinios, 1999. – P. 41.
2 Kuzmickaitė J. Interviu su Sigitu Geda // Kauno diena. – 2005 06 11.
3 Geda S. Man gražiausias klebonas – varnėnas: pokalbiai apie poeziją ir apie gyvenimą. – Vilnius: Vyturys, 1998. – P. 136.
4 Kuzmickaitė J. Interviu su Sigitu Geda.
5 Horney K. Neurotiška mūsų laikų asmenybė. – Vilnius: Apostrofa, 2008. – P. 7–8.
6 Vaikiškom rankom išskleistos burės: Sigito Gedos kūrybinio kelio pradžia / sudarė Joana Vaikšnoraitė, Albinas Jarmala. – Punskas: Punsko „Aušros“ leidykla, 2018. – P. 23.
7 Geda S. Būna šviesos, kuri prilygsta auksui // Tikėti ir rašyti: 21 šiuolaikinis lietuvių rašytojas apie tikėjimą, kūrybą ir save / sudarė Gediminas Mikelaitis. – Vilnius: Aidai, 2002. – P. 94.
8 Vaikiškom rankom išskleistos burės: Sigito Gedos kūrybinio kelio pradžia. – P. 80.
9 Ten pat. – P. 67.
10 „Aš išbėgsiu ankstų rytą, / Kai jos puošis rasomis, / Rasiu laimę gal mažytę / Su žvaigždučių akimis.“ Žr. ten pat. – P. 107.
11 Ten pat. – P. 49.
12 Ten pat. – P. 81.
13 Ten pat. – P. 77.
14 Geda S. Man gražiausias klebonas – varnėnas: pokalbiai apie poeziją ir apie gyvenimą. – P. 29.
15 Joanos Vaikšnoraitės laiškas Sigitui Gedai, 1967 m. vasario 16 d. – Uršulės Gedaitės asmeninis archyvas.
16 Vaikiškom rankom išskleistos burės: Sigito Gedos kūrybinio kelio pradžia. – P. 86.
17 Ten pat. – P. 94–95.
18 Ten pat. – P. 90.
19 Ten pat. – P. 94–95.
20 Geda S. Žydintys lubinai piliakalnių fone: septynių vasarų dienoraščiai (1992–1998). – P. 126.
21 Vaikiškom rankom išskleistos burės: Sigito Gedos kūrybinio kelio pradžia. – P. 60.
22 Ten pat. – P. 75.
23 Ten pat. – P. 76.
24 Campbell J. Mitai, kuriais gyvename. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – P. 231.
25 Šaltenis S. Lietuviškas susitaikymo būdas // Šiaurės Atėnai. – 1993 02 05. – P. 3.
26 Vaikiškom rankom išskleistos burės: Sigito Gedos kūrybinio kelio pradžia. – P. 90.
27 Ten pat. – P. 96.
28 Ten pat.
29 Ten pat. – P. 97.
30 Andrijauskas A. Sigito Gedos pasaulinės kultūros lietuvinimas kaip kalbos ir būties metafizika / Rytai-Vakarai: komparatyvistinės studijos. – T. 10: Sigitas Geda: pasaulinės kultūros lietuvinimas. – Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2010. – P. 65.
31 Beresnevičius G. Sakralinis karo matmuo (karas ir šventybė Šiaurės ir Vidurio Europoje nuo ankstyvųjų viduramžių iki mūsų dienų) // Kultūros istorijos tyrinėjimai. – T. 3. – 1997. – P. 21.
32 Geda S. Tiesa, kitaip sakant, poezija // Tarybinių lietuvių rašytojų autobiografijos. – T. 1. – Vilnius: Vaga, 1989. – P. 355.
33 Campbell J. Mitai, kuriais gyvename. – P. 230.

Rimantas Kmita. Sapnavau, kad miriau

2021 m. Nr. 1 / Šiąnakt sapnavau, kad miriau. Buvo gaila, gyvenimas man patiko. Bet sykiu buvo aišku, kad nemokėjau gyventi ir kad beveik negyvenau. Tik kažkaip prabuvau ir pradirbau.

Rimantas Kmita. Šiek tiek apie paviršutiniškumą

2020 m. Nr. 5–6 / Nežinau kodėl, bet poetai, kuriuos skaitydamas suprantu, kad negalima iš jų nieko išmokti, džiugina, o nėra labiausiai premijuoti, įvertinti, įtraukti į chrestomatijas.

Ramutė Dragenytė. „Poezijos pavasario“ almanachas: kai muilas – nė krust

2019 m. Nr. 5–6 / Poezijos pavasaris 2019. – Sudarė Elžbieta Banytė, Marius Burokas, Viktoras Rudžianskas, Audinga Peluritytė, Vytas Dekšnys (užsienio poetai). – Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2019. – 274 p. Knygos dailininkė – Lina Sasnauskaitė.

Andrius Jakučiūnas. Linksmasis ir herojiškasis gariūnmetis, kurio nebuvo (daug klausimų)

Pastaraisiais metais atsirado kokybiškos literatūros, vaizduojančios nelengvą ir daugiareikšmį Lietuvos istorijos periodą – vadinamąjį gariūnmetį.

Vaidotas Montrimas. Romanas barzdotiems paaugliams, arba Babkės, regbis ir mergikė

2017 m. Nr. 1 / Rimantas Kmita. Pietinia kronikas: Romanas. – Vilnius: Tyto Alba. – 2016 m.

Rimantas Kmita. Pietinia kronikas

2016 m. Nr. 7 / Paparčiai virš galvų, pušų kvaps i dulksna. Bet svarbiausia, ka tarp tų paparčių aš su mergička. Tode nepradėsiu aš čia peizažų tapyt’, bo i mokykloj skaitydams juos visada praleidžiu. Nu i ne peizažai man daba galvoj…

Rimantas Kmita: „Slapčia viliuosi, kad Šiauliams sukursiu net ne epą, o mitą“

2016 m. Nr. 1 / Rimantą Kmitą kalbina Andrius Jakučiūnas / – Ilgai galvojau, nuo ko pradėti pašnekesį, ir dabar manau, kad reikia jį pradėti nuo svarbiausio – tavo santykio su turgaus kultūra…

„Metų“ anketa. Liutauras Degėsys, Rimantas Kmita, Selemonas Paltanavičius

2014 m. Nr. 11 / Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibudintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje? Kokiuose lietuvių autorių kuriniuose, Jūsų nuomone, labiausiai atsispindi šiuolaikinio pasaulio dvasia?

2012-ųjų knygos. Literatūra tarp dramos ir žaidimo, arba Ar tikrai „rašyti gali kiekvienas“?

2013 m. Nr. 4 / Apie 2012–ųjų knygas – Jūratė Sprindytė, Laimantas Jonušys, Rimantas Kmita, Jurga Tumasonytė, Solveiga Daugirdaitė, Elena Baliutytė

Rimantas Kmita. Eilėraščiai kaip užgyjanti žaizda

2011 m. Nr. 12 / Marius Burokas. Išmokau nebūti. – Vilnius: Tyto alba, 2011.

„Metų“ anketa. Donatas Petrošius, Laura Sintija Černiauskaitė, Rimantas Kmita, Gytis Norvilas

2011 m. Nr. 4 / Švedų rašytojo Jano Myrdalio romanas daugeliui įsiminė ne tiek turiniu, kiek pavadinimu – „Sunku būti jaunam“. Šis teiginys aforistinis, apibendrinantis, bet kiekvienas jį suvokiame individualiai. Ką Jums reiškia būti jaunam?

Rimantas Kmita. Nejaukiai apie atvirą poeziją

2005 m. Nr. 8–9 / Algimantas Baltakis. Žvirblių žiemavietė: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – 151 p.