literatūros žurnalas

Rimantas Kmita. Šiek tiek apie paviršutiniškumą

2020 m. Nr. 5–6

„Esu paviršutiniškas žmogus ir su tuo jau būtų laikas susitaikyti.“
Prieš šią mintį buvo apėmęs jausmas, kaip seniai berašiau esė. Labai seniai. Turbūt studijų metais. Po kelių dienų gavau Gedimino Kajėno laišką, sako, gali „Metams“ esė parašyt. Pavasarį.
Tarp mano minties ir Gedo prašymo jokio ryšio nebuvo, tai tik atsitiktinumas.
Bet grįžau prie minties parašyti esė.
Galbūt esė ir gali padėti susitaikyti su savo paviršutiniškumu?

 

Kai montuodavau „Literatūros akiračius“, pastebėjau, kad vienas iš mano priežodžių ar vadinamųjų žodelių parazitų yra „nežinau“. Prieš formuluodamas klausimą ar ką nors sakydamas labai dažnai pradedu nuo „nežinau“. Jeigu prieš tai nespėju jo mintyse iškirpti, jeigu klausdamas vis dar kalbuosi ir su savimi.

 

„Nežinau“ – ne vien priežodis. Tikrai nieko gerai nemoku, neišmanau gerai jokios srities, visur trupiniai, fragmentai ir nuolaužos. Visada kas nors įdomu. Kartais rašau apie tai, kartais paskaitas skaitau. Ir kai skiriu laiko tam dalykui, tarsi pajuntu gylį. Paskui liaujuosi. Ir visa tai tiesiog užmirštu. Tarsi nė nebuvę. Tarsi ir ne aš ten būčiau buvęs.
O kam aš skiriu savo laiko? Didžiąją dalį?

 

Nors ne, meluoju, ne viską užmirštu. Vienas įsimintiniausių darbų studijuojant universitete buvo kursinis apie absurdo dramaturgijos pastatymus Lietuvoje. Samuelis Beckettas, Eugène’as Ionesco, Sławomiras Mrożekas ir kiti. Guglą tuo metu atstojo bibliografijos suvestinės, reikėjo knistis po „Bibliografijos žinias“, ar kaip ten jos vadinosi, ieškoti informacijos pagal dramaturgus, kas kada buvo statytas. Kruvinas darbas. Kaip ir viskas gyvenime, taip ir tas darbas, rašytas spausdinimo mašinėle, pradingo, nors vertingiausia jo dalis būtų literatūros sąrašas.
Kadaise netekau daug pokalbių apie pogrindinę literatūrą. Dingo ne tik literatūros sąrašas. Ne iš popieriaus paviršiaus, iš kompiuterio gelmių.
Kaip paviršiuj, taip ir gelmėj.

 

Dažnai tenka vaidinti kokį ekspertą. Labai nejaukus tas vaidmuo.
Mums kažkodėl dabar visur reikia ekspertų. Kad nebūtų abejonių. Nes jeigu ekspertai nusprendė, tai taip ir yra. Nors visi suprantame, kad taip nėra, arba kad yra ir taip, ir kitaip.

 

Man atrodo, kad nemaža dalis mano kartos augo ant absurdo ir ironijos trąšų. Per šimtadienį statėm Vytauto V. Landsbergio „Rudnosiuko istorijas“. Aš, aišku, ir buvau Rudnosiukas. „Radioshow“, „Kraujas liejasi laisvai“ ir kiti dalykai šiandien sunkiai įsivaizduojami ir turbūt nebejuokingi. Nors Stasio Jonausko „Spaliai“ ar „Kabaretas tarp girnų“ vis dar veikia.
Baigiamasis spektaklis universitete buvo Kazio Sajos „Mamutų medžioklė“.
Absurdas ir ironija atrodė kaip pasipriešinimo būdas. Kam norėjosi priešintis?
Galutinėms tiesoms? Nors apskritai tiesų yra, tik jų labai mažai.
Dabar kažkodėl ironija nebeveikia. Gal todėl, kad politikai nesivaržo perspjauti patį Karalių Ūbą.

 

Ironija nebeveikia, jos vietoje tuščia melancholija.
Bet ironija buvo geras daiktas.
Ironija neteisia. Ironija nėra kategoriška. Ji palieka vietos kitokiam. Gdansko miesto merą Pawelą Adomowiczių nužudę žmonės negalėjo turėti ironijos.

 

Esu paviršutiniškas žmogus ir paviršius, regimybė man priimtiniausia. Viskas, kas paviršiuje. Realizmas, fotografiškumas. Net ir poezijoj. Atrodo, kad knibžda ten daug dalykų, įtampos, paradoksai.
Nes matai žvilgsnį. Žvilgsnis, kuris daiktą tau paverčia meno kūriniu, iškalbingu fenomenu, arba ne.
Matai atsitiktinumą. Vitas Luckus: fotografija – atsitiktinumų menas.
Tik tiek.

 

Net poezijoje, kur gelmių gelmės, man labai įdomūs paviršiai. Kai vos kojos pirštelį krusteli. Gintaras Grajauskas:

mažąjį kojos pirštelį
užtenka pajudinti –
ratilai per visą tvenkinį!

(„Vaikystė“)

Tik kojos pirštelis. Čia net ne Bašio varlė, kuri šoka į vandenį, ir jos daugiau nematyti. Tik kojos pirštelis ir tik raibuliai. Ar vaikai yra gilios asmenybės? Nežinau, bet tie raibuliai, einantys kūdros paviršiumi, lieka visam laikui.

 

Eilėraščiai, kurie yra „beveik fotografijos“ (Sergejus Timofejevas). Nijolės Miliauskaitės dagerotipai.
Vaizdai be tezių.
Henrikas Čigriejus – abejonė sesuo.
Mikalojus Vilutis: „Suteikė man Dievas ypatingą nežinojimo talentą.“
Čigriejus ir Vilutis. Abu rašto ir paišymo žmonės. Ne ekspertai.

 

Aš esu paviršutiniškas žmogus. Ironijos plūdurai neleidžia giliau panirti, galiu kyštelėti gelmėn tik ranką arba koją. Kad sklistų vandens raibuliai.

 

Žvilgsnis regi paviršius, bet eina iš vidaus.

 

E. H. Gombrichas XX a. susižavėjimą primityviuoju menu yra aiškinęs menininkų nuojauta, kad paprastumas ir tiesumas – vieninteliai dalykai, kurių negalima išmokti. Negalima išmokti ir negalima perduoti, ko neturi.
Nežinau kodėl, bet poetai, kuriuos skaitydamas suprantu, kad negalima iš jų nieko išmokti, džiugina, o nėra labiausiai premijuoti, įvertinti, įtraukti į chrestomatijas. „Šimtą dvidešimt kvailių / pasodinau ant kelmo / ir jie džiūgauja – šaukia / sėsk, sėsk ir tu / vietos dar yra.“ Gintautas Dabrišius.

 

Arba dar iš neegzistuojančios asmeniškos antologijos: Ričardas Šileika, paviršių meistras, mano akimis.

provincijos miestely
pusamžį pilietį
atidžiai grando
patraukli kirpėja
basnirčia rudom
šlepetėm dėvi
chalatuką retėjantį
kur krūtys

(„Beveik nieko“)

Beveik nieko nėra, apie gelmę net kalbėti neverta. Neįsiskverbsi ten. Bet kas tada yra? Kam tas „beveik“ ?
Tik žvilgsnis ir stebėtojas. Atsitiktinių epifanijų kolekcionierius.

 

Kitas stebėtojas Donaldas Kajokas: „w bleikas teigė kad žemė yra plokščia <…> geriau tikėti naivia / regimybe negu sudėtingu melu arba naiviu melu / negu sudėtinga regimybe w bleikas buvo kietas.“

 

Su tom gelmėm taip jau yra, kad sukasi ten verpetai manipuliacijų ir imitacijų.
Žvelk giliau, sakė laikraštis.
Žvelk giliau, sakė romantikai.
Nežinau, gal ir paviršiais galima manipuliuot. Nėra jie tokie akivaizdūs. Slepia nuo mūsų kažką.
Pavyzdžiui, širdį.

 

Paviršutiniškas išmanymas gal dar ne blogiausias dalykas. Kartais savęs klausiu, o ar mylėjau kada nors ne paviršutiniškai? Nepradedu net galvot apie tai, o jau klausiu, ar įmanoma lyginti pirmą meilę su kitomis? Savo artimiems žmonėms turbūt neskyriau tiek dėmesio, kiek svetimiems tekstams. Nes kai galvoju apie žmones, su baime pastebiu, kad tekstai netenka prasmės. O kas liktų iš mano gyvenimo be tekstų? Niekada apie tai negalvojau.
Todėl rašau toliau.

 

Dar vieno mano antologijos autoriaus Wilhelmo Genazino prozą vokiečių kritikai vadina Augenprosa. Būtų juokinga versti „akių proza“. Reiktų ką nors sugalvoti su žvilgsniu. Melancholiška, minimalistinė, išduodanti, gal nėra tik vaizdo, tik žvilgsnio be minties spekuliacijų. „Šiandien aš beveik apie nieką nemąstau, tik dairausi aplinkui. Kaip matyti, nuo to tik įnikau į melą. Juk neįmanoma vaikščioti gatvėmis ir nieko negalvoti. Šią akimirką mąstau, kaip būtų nuostabu, jei žmonės staiga vėl taptų neturtingi. Visi iki vieno. Kaip būtų nuostabu, jeigu galėčiau išvysti juos be akinių nuo saulės, be rankinių, apsauginių šalmų, sportinių dviračių, be veislinių šunų, riedučių, skaitmeninių laikrodžių. Jie bent pusvalandį turėtų nieko nedėvėti, išskyrus tuos pačius skarmalus, kuriuos dėvi metų metais“ („Skėtis šiai dienai“).

 

Įsivaizduoju, kad mano autoritetai viešai nekalbėtų, jeigu jų neverstų rimtos gyvenimiškos aplinkybės. Mano autoritetai galbūt šypsotųsi (sau), tylėtų, kalbėtų niekus arba tiesiog dalytųsi savo abejonėmis.
Šiaip juk iš tikrųjų absoliučia dauguma klausimų neturiu nuomonės. Ir absoliuti dauguma neturi nuomonės. Tik ne visi tai žino. Čia mano nuomone, aišku.

 

O geriau negu galvoti yra eiti. Tada ir galvojimui geriau. Tiksliau, ne tiek galvojimui prie stalo ar fotelyje, o atsivėrimui. Eini, eini ir liukas ima vertis.

 

Nors eiti ir gražu, ir gera, ir galėčiau apie tai prirašyti metrus žodžių, bet gyvenime daugiausia sėdžiu bibliotekose prie svetimų tekstų. Tai svarbiausia priežastis, kodėl gyvenu Vilniuje.

 

Kadaise aistringai gyniau pakankamai gero menininko sąvoką, kuria Eugenijus Ališanka apibūdino mano pirmąją knygą.
Sakiau, kad su kūrybos verte tai neturi nieko bendro. Tai tik požiūris į pasaulį ir į jo paviršius: pakankamai, vos vos, ne giliai.
Bet genijų būna. Bijau jų beprotybės, gąsdina gestai, jų žvilgsniai. Jų kategoriškumas.
Pats geriausiu atveju esu toks liaudies meistras, kuris skaptuoja pliauską. Toji pliauska yra tekstų masyvai, įvairūs šaltiniai. Išrankioju, kas man tinka, atmetu, kas tam kartui netinka, ir štai tekstas, paroda arba straipsnis.
Nežinau, ar genijai patiria abejonių. Man dar keista, kaip pats nesuabejoju, kuria koja pradėti eiti.

 

Kaip aš gyvenu?
Beveik negalvoju. Darbai, vaikai ir visa ta rutina.
Kartais atrodo, tarsi man būtų visiškai nesvarbu, kaip gyvenu. Žiūriu dabar į tą klaikų šviestuvą miegamajam. Šiaip man buvo vienodai, kai kabinom. Tiek daug dalykų nesvarbu, ne tik šviestuvas miegamajam. Nors jeigu paklaustų, o kas gi negerai tam šviestuvui, sakyčiau – nieko, viskas jam gerai.
Iki karantino kažkodėl slėgė tas jausmas, kad visko per daug. Renginys po renginio, knyga po knygos, straipsnis po straipsnio. Niekas nieko nebespėja, bet dar reikia iš mandagumo gailėtis, kad visko ir visur nespėji. Visko daug ir kiekvienam reikia susirinkti savo publiką ir pinigus, nėra labai kada kitais domėtis. Ir tada karantinas. Šiek tiek sustojo, šiek tiek sumažėjo. Nebereikia mandagiai gailėtis. Netrūksta jokių renginių. Trūksta gal tik kelių žmonių. Pasilabint.

 

Kai skaitau apie Jurgą Ivanauskaitę, tai galvoju, kad ir negyvenu. O gal gyvenu labiau kaip Ričardas Gavelis, sėdėdamas prie kompo? Bet irgi netinka. Nežinau, kaip gyveno Gavelis.

 

Dar kai buvau vaikas, sako, kad buvau geras vaikas, klausiau. Kartais labai aiškiai mane persmelkia suvokimas, kad ir likau toks geras vaikas. Tik mamos ir tetos klausyti nebereikia. Beveik nieko nebereikia klausyti. Tai ko gi klausau dabar? Sveiko proto? Gyvenimo „taip, kaip reikia“.

 

Yra tokių menininkų, su kuriais, atrodo, galėtum susėsti ir tylėti, tarsi būtumėt pažįstami visą gyvenimą. Jonas Mekas, Edwardas Hopperis, Wilhelmas Genazino’as. Kai rugpjūtį buvau Frankfurte, Romas sako, o, tai jeigu Genazino’as iš Frankfurto, galiu suorganizuot susitikimą. Ne, sakau, kaip čia dabar. Juk iš tikrųjų, galvoju, taip susėsti ir tylėti geriausia su tuo, su kuo visada susėsdavai ir tylėdavai – su tų menininkų kūriniais. Gruodį jis mirė.

 

O kai su vienu iš tokių, su kuriuo, maniau, galėčiau taip sėdėti ir tylėti, susitikau, tai nei sėdėjom, nei tylėjom, o stovėjom visą naktį vidury gatvės ir kalbėjomės. Kalbėjomės, aišku, apie poeziją, o stovėjome, aišku, dalindamies buteliu. Na, gal ne visą naktį, gal pusę.

 

Dažnai atrodo, kad neturiu teisės čia būti. Kad turiu vaikščioti ant pirštų galų, neatkreipti niekieno dėmesio.
Teisė būti yra, kai yra žmonės, kuriems esi reikalingas. Viskas susitraukė beveik iki vaikų.
Terry’is Eagletonas teisus. Gyvenimo prasmė yra džiazas. Tik kiek tos improvizacijos būtinybių penklinėse dabar liko?

 

Ir koks tas mūsų pasaulis, jeigu jis toks sudėtingas, gilus, sofistikuotas, o mėnuo, du, trys sustojimo jam gresia esminėmis permainomis, lūžiais, katastrofomis. O gamta iš visų jėgų drožiama dešimtmečiais, ar dar ilgiau.

 

Tokios tiesos kaip ištarmė „lyja“, kai iš dangaus krinta lietus, nevertos dėmesio. Reikia gilesnių tiesų. Nors dažnai kažkodėl jaučiame būtinybę ištarti: „O, lyja.“
Giliau prasideda manipuliacijos. Gal tik kai kurių poetų kalba sukuria jausmą, kad tikrai kažkas per ją eina iš gelmės. Gal liaudies dainos. Bet ne dėstymai, samprotavimai.

 

Labai nedaug žmonių įdomu klausytis, ką jie kalba. Bendrauti gali būti įdomu, bet klausytis tai ne. Bendravimas gali tapti džiazu.

 

Nuo tada, kai paskutinį kartą rašiau esė, mano gyvenime atsirado vaikai. Spinagryzai, nedėkingi savanaudžiai narcizai, kuriuos myliu. Tiksliau – kurias. Iš pradžių rypavau, kad geriau būtų jie anksčiau nutikę, nes dabar jau sveikatos tiek nėra. Bet dabar suprantu, kad jeigu jos būtų atsiradusios anksčiau, mano dabartiniai metai būtų kur kas brandesni ir net gilesni. Todėl turiu pagrindo manyti, kad vis dar esu paviršutiniškas žmogus. Dar nepalaidojęs nė vieno brangaus žmogaus.

 

Tyli kiaulė gilią šaknį knisa.

 

Kažkodėl paviršutiniški žmonės apibūdinami kaip negalvojantys, nes galvoti tiesiog užknisa, galvoti sunku, skauda ir panašiai. Ot ir ne. Tai paviršutiniška mintis apie gylį ir paviršutiniškumą. Aš tai galvoju, bet dažniausiai nieko gudraus nesugalvoju. Todėl noriu gerti ir šokti. Tik nebegaliu. Tada šiek tiek liūdna, bet nereikia apsimesti, kad liūdesys gramzdina. Liūdesys, kaip ir džiaugsmas, gali būti tiek pat gilus, kiek ir paviršutiniškas. Tik niekas kažkodėl nesako „su giliu džiaugsmu“. Tik: „su giliu liūdesiu“.

 

Ir kažko gaila. Nereikia nė į mišką eit kaip kad Antanui Baranauskui. Gaila, nors nieko nepraradau. Išskyrus kelis neišsipildžiusius atsitiktinumus.
Tai ko gaila?
Kad va, viskas taip ir yra, kaip kad yra.

 

Iš kokių kontekstų šita Hugo von Hofmannsthalio mintis: „Die Tiefe muß man verstecken. Wo? An der Oberfläche“ („Gylį reikia paslėpti. Kur? Paviršiuje“)?
Tai kad nėra daugiau kur tos gelmės slėpt.

 

O dabar reikia valyti paviršius. Paviršius staiga tapo svarbu. Ten knibžda daugybė dalykų. Bemaž visiems aišku, kad ant paviršių nusėdusi tyko liga, o gal ir mirtis. Jokios gelmės. Nes kai nueis gilyn, bus per vėlu.

Ramutė Dragenytė. „Poezijos pavasario“ almanachas: kai muilas – nė krust

2019 m. Nr. 5–6 / Poezijos pavasaris 2019. – Sudarė Elžbieta Banytė, Marius Burokas, Viktoras Rudžianskas, Audinga Peluritytė, Vytas Dekšnys (užsienio poetai). – Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2019. – 274 p. Knygos dailininkė – Lina Sasnauskaitė.

Andrius Jakučiūnas. Linksmasis ir herojiškasis gariūnmetis, kurio nebuvo (daug klausimų)

Pastaraisiais metais atsirado kokybiškos literatūros, vaizduojančios nelengvą ir daugiareikšmį Lietuvos istorijos periodą – vadinamąjį gariūnmetį.

Vaidotas Montrimas. Romanas barzdotiems paaugliams, arba Babkės, regbis ir mergikė

2017 m. Nr. 1 / Rimantas Kmita. Pietinia kronikas: Romanas. – Vilnius: Tyto Alba. – 2016 m.

Rimantas Kmita. Pietinia kronikas

2016 m. Nr. 7 / Paparčiai virš galvų, pušų kvaps i dulksna. Bet svarbiausia, ka tarp tų paparčių aš su mergička. Tode nepradėsiu aš čia peizažų tapyt’, bo i mokykloj skaitydams juos visada praleidžiu. Nu i ne peizažai man daba galvoj…

„Slapčia viliuosi, kad Šiauliams sukursiu net ne epą, o mitą“

2016 m. Nr. 1 / Rimantą Kmitą kalbina Andrius Jakučiūnas / – Ilgai galvojau, nuo ko pradėti pašnekesį, ir dabar manau, kad reikia jį pradėti nuo svarbiausio – tavo santykio su turgaus kultūra…

2012-ųjų knygos. Literatūra tarp dramos ir žaidimo, arba Ar tikrai „rašyti gali kiekvienas“?

2013 m. Nr. 4 / Apie 2012–ųjų knygas – Jūratė Sprindytė, Laimantas Jonušys, Rimantas Kmita, Jurga Tumasonytė, Solveiga Daugirdaitė, Elena Baliutytė

Rimantas Kmita. Eilėraščiai kaip užgyjanti žaizda

2011 m. Nr. 12 / Marius Burokas. Išmokau nebūti. – Vilnius: Tyto alba, 2011.

Rimantas Kmita. Detektyvas, įtariamas poezija

2005 m. Nr. 3 / Marcelijus Martinaitis. K. B. Įtariamas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 107 p.

Rimantas Kmita. „Gražiai sau būti“

2002 m. Nr. 1 / Poetinis Gintaro Grajausko pasaulis / Gintaro Grajausko „poetinė kilmė“ nėra lengvai identifikuojama, tai puikiai matyti peržvelgus apie jį rašytas recenzijas – jo poezija ilgai buvo neatpažįstama ir sunkiai palyginama.