Regimantas Tamošaitis. Veidai, vardai, vaidmenys
2023 m. Nr. 8–9
Audronė Girdzijauskaitė. Kovido meto užrašai. – Vilnius: Scenos meno kritikų asociacija, 2022. – 320 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.
Kovido epidemiją baigiame pamiršti, nes ją nustelbė kur kas baisesni įvykiai – neįtikėtinas karinės agresijos proveržis XXI a. Europoje. Epidemijos meto priverstinė izoliacija atnešė ir teigiamų dalykų: būdami uždaryti savo privačiose erdvėse turėjome pakankamai laiko „atminties rekolekcijoms“ – gyvenimo apmąstymui, santykių su žmonėmis peržiūrėjimui ir pan. Kovido laikas stabdė išoriškas veiklas, bet suaktyvino vidinį, dvasinį gyvenimą. Šitos gyvenimo revizijos ne visiems išėjo į gera, bet apskritai socialinės tylos laikas buvo palankus kūrybai. Taip radosi knygų, kurios kitokiomis aplinkybėmis nebūtų pasirodžiusios, o viena iš reikšmingesnių, bent jau man taip atrodo, bus teatrologės, dailėtyrininkės ir prozininkės Audronės Girdzijauskaitės egodokumentinė knyga „Kovido meto užrašai“. Tai prisiminimai apie Lietuvos teatro (ir ne tik jo) gyvenimą sovietiniais ir vėlesniais laikais, įspūdinga asmenų ir asmenybių galerija. Šis prisiminimų žanras autorei yra artimas, matyt, ir svarbus, nes anksčiau pasirodžiusios knygos irgi iškyla kaip epochos liudijimas per meno proceso ir asmenų gyvenimų aprašymus. Tai „Atminties salos“ (2008), „Laiškai žiūrovams“ (2009), „Nutolę balsai: menininkų portretų metmenys“ (2011), „Atminties šuliniai: atsiminimų romanas“ (2020).
Skaitant knygą pirmiausia kyla minčių apie teatro meno specifiką. Juk tai pats efemeriškiausias menas iš visų menų. Teatro meno kūriniai, palyginus su literatūros, dailės, muzikos ir pan. darbais, yra neišliekantys, nykstantys, gyvenantys nebent žiūrovų atmintyje ir pradingstantys kartu su jais.
Dėl tokio teatro meno efemeriškumo randasi poreikis jo įvykius ir atlikėjus išsaugoti nuo užmaršties, aprašyti juos knygose, kitaip pasakius – liudyti jų tiesą, vertę, tiesiog buvimą. Manau, tokia yra A. Girdzijauskaitės rašymo motyvacija: apsaugoti visa tai, kas jai brangu – žmones ir meno kūrinius nuo užmaršties. Ir visa tai, manau, kovido laiko vienatvėje autorės atmintyje nušvito ypatingu spindesiu. Jos atmintis yra emocinė, todėl prisiminimai turi šilumos ir savitos gyvybės.
Knygą sudaro kelios teminės dalys: įvairūs užrašai iš gyvenimo, užrašai iš bloknoto (įdomūs įspūdžiai iš teatro scenų, parodų ir pan.) ir solidi portretų dalis. Pastarojoje aprašyti aktoriai, režisieriai, dailininkai, jų portretai kuriami gana kritiškai, išryškinant jų kaip žmonių ir kaip kūrėjų privalumus, charakterio ypatybes, bet visiškai jiems nepataikaujant, vengiant kurpti ikonų ar monumentų galeriją. Toks kritiškumas – žinoma A. Girdzijauskaitės ypatybė, jos renomė. Bet šis kritiškumas nėra autoritetinis ar egocentriškas: autorė yra demokratiška, lygiai dėmesio skirianti ir dideliems, ir mažiems savo istorijų dalyviams. Ir negana to: šiltesnė jos empatija mažiesiems, kritiškesnė laikysena – didiesiems. Nes mažieji tarsi neturi savo balso, todėl autorė kalba už juos, savotiškai atsižadėdama savęs, matydama pirmiausia artimą savo. Maždaug tokia yra europietiškojo intersubjektyvumo ir personalizmo esmė.
Pirmoji knygos dalis patraukia jaukiomis gamtos ir žmogiškosios buities miniatiūromis. Autorė yra labai pastabi, viską įsimenanti ir gebanti atminties faktus apibendrinti, gyvenimo reiškinius pakylėti iki filosofinės refleksijos lygmens, iki metaforos. Šis gebėjimas netgi detalėje atskleisti universalius prasmės matmenis, atskirybėje atrasti visuotinumo, suteikia jos pasakojimams meninės reikšmės. Nes menas yra gebėjimas gyvenimo faktui suteikti metaforos reikšmę. Todėl kai kurie jos pasakojimai yra savotiškos emociniu intelektu paženklintos esė. Ir nesvarbu, kokia vieno ar kito teksto tema – piliarožės, alyvos, erškėtrožės, vargetų gyvenimai, etnografinė kaimo idilė (Kaptarūnai) – visa tai yra geros beletristinės eseistikos rinkinys. Tad knyga – atminties salos, atminties šuliniai, o juose, prisiminimų vandenyse, atsispindi pačios autorės savastis. Regis, filosofas Richardas Rorty’is yra pasakęs, kad žmogus yra jo atsiminimai.
Kelia nuostabą tokia A. Girdzijauskaitės atmintis. Autorė aprėpia visas kultūros ir meno veiklos sritis, nuosekliai gilinasi į kūrėjų pasiekimus, jai rūpi ne tik teatras, bet ir dailė, muzika, poezija ir dar daug kas, kur tik gali reikštis kuriančioji žmogaus dvasia. Ji žino ne tik kūrybą bei kūrinius, parodas, koncertus, spektaklius, bet ir jų kūrėjus, jai įdomūs menininkai kaip žmonės, jų gyvenimai, epochos kontekstai ir t. t.
Antroji knygos dalis – kiek neapibrėžta, tai lyg kokie darbiniai užrašai, patirčių dienoraščiai, recenzijų apmatai, kuriuose randasi ir asmeninių patirčių, bendravimo su kitais įrašai. Šioje dalyje gal labiausiai ryškėja autorės charakteris, jos principingumas ir griežtumas, dėl kurio į ją kartais būdavo žvelgiama su baime, su ja bendraujama lyg iš tolo. Aš pats kadaise, sutikęs kritikę teatro aplinkoje, pasijusdavau esąs profanas, lyg nevertas ten būti ir dar turėti kokią nors nuomonę apie pamatytą spektaklį.
Autorės kritiškumas, manau, turi gilias kultūrines šaknis, ryšį su senąja mūsų inteligencija. Tai kyla iš vertybinių nuostatų, iš tam tikro prigimtinio tiesos jausmo ir iš pagarbos meno pasauliui. Nenuostabu, kad autorė kritiškai vertina kai kuriuos šiuolaikinio meno ar teatro reiškinius. To, kas kadaise mūsų teatre buvo tikra, dabar pakartoti darosi neįmanoma. Praeities dramos tampa štampais. Dabarties teatre mūsų istorija, kurios dramatizmą žinome ir be teatro, darosi dirbtinoka, deklaratyvi, konjunktūriškai kuriama. Jau keli dešimtmečiai, kai yra prasidėjęs kažkoks projektinės veiklos etapas, kur meno administravimas darosi svarbesnis už patį meną, kur buvęs gyvenimas ne atgaivinamas, bet unifikuojamas, adaptuojamas patogesniam šiuolaikinės visuomenės suvokimui.
Todėl šia knyga autorė bando išsaugoti gyvą buvusio meninio gyvenimo pojūtį. „Rašau, nes noriu sustabdyti laiko griuvimą ir griovimą, pridengti visiško išnykimo baimę. Žinia, jeigu apie kokį daiktą ar reiškinį niekas nieko nežino, tai jo tarsi ir nėra, jis yra bereikšmis, nes kiekvienas daiktas ar mažytis daiktelis turi savo įdomią ar blankią istoriją, biografiją“ (p. 185). Ir savo atmintį autorė sutvirtina įrėmintu Antono Čechovo caro laikų portretu, jis saugos atmintį apie Rimo Tumino „Vyšnių sodą“ ir pan.
A. Girdzijauskaitės knygos leidžia prisiminti dabar nelabai mums palankią, net nemalonią tiesą – daug pamokų esame gavę iš rusų literatūros ir meno. Sovietmečiu tiesiog nebuvo kitos išeities, bet ir iš seniau ateina tos įtakos – iš Levo Tolstojaus, Nikolajaus Gogolio, A. Čechovo. Bet tai atskira tema, kuriai reikėtų išsamesnių diskusijų. Juk daugelis mano kartos žmonių meno, literatūros ir filosofijos studijas pradėjo nuo rusiškųjų vertimų, kadangi kitokių knygų anuomet beveik nebuvo.
Esminė jausena ir nuostata, kuri sieja visas knygos temas, – pagarba buvusiems žmonėms. Dėkingumas – štai kas riša mus visus į dvasinę bendruomenę. Skaitydamas A. Girdzijauskaitės knygą imu suvokti, kiek daug mūsų meno ir kultūros sferoje buvo žmonių, kurių nepažinojau. Ir būčiau likęs jų nežinantis, jei ne ta knyga. Joje daugybė vardų, gyvenimų, likimų, įaustų ir į mūsų meno raidos istoriją. Trečiojoje knygos dalyje – jautriai prisimintas bendravimas su mūsų kultūros iškiliomis asmenybėmis. Vytautas Paukštė, Rimas Tuminas, Eugenija Pleškytė, Vytautas Girdzijauskas ir kiti – apie šešiolika vardų. Skaitydamas stebėjausi – nors ir aš su kai kuriais iš šių asmenų esu daug bendravęs, bet nieko konkretaus prisiminti negaliu. Galbūt mano kaimiškoji prigimtis dėl santūrumo neleidžia gilintis į kitus žmones, arba šiaip jie man neįdomūs, o A. Girdzijauskaitė tarsi priklauso kultūriniam Lietuvos elitui ir jai asmuo, jo individuali egzistencija yra pirminės svarbos ir pagarbos reikalas. Ši komplikuota intersubjektyvumo problema iki šiol man yra mįslė, tačiau faktas aiškus: knygos autorė yra autentiška personalistinės Vakarų civilizacijos atstovė ir humanistinės etikos reprezentantė, tuo tarpu mano paties sąmoningumas tebelieka natūralistinių etnocentrinių reikšmių periferijoje. Žinoma, šis savivokos klausimas lieka gana miglotas.
Teatro pasaulis konkuruoja su realybe. Menas svarbus tuo, kad jis atsveria pasaulio absurdą – jis ypač svarbus dabar, beprotiško karo metu. „Mane šiandien žmonėse ir kūryboje labiausiai jaudina meilė, atlaidumas, atjauta, gebėjimas juokauti ir juoktis atvira burna. Ir atvirumas“ (p. 304). Taigi A. Girdzijauskaitės knyga ir patraukia ne jos kaip kritikės minėtu griežtumu, bet jautrumu, žmogiškumu, gyvenimo šilumos jausmu.
Audronė Girdzijauskaitė puikiai valdo žodį, ji būtų gera rašytoja, bet, nors yra principinga, kaip rašytojai jai trūktų kūrėjos puikybės, menininko noro pasakoti apie save: jos vaizduotė pernelyg užgožta kitais žmonėmis, jų istorijomis, gyvenimais, dramomis, idėjomis, ir tai autorei yra kur kas svarbiau nei jos pačios gyvenimas. Visi šitie jos pasaulyje atsidūrę žmonės yra lyg vertesni, svarbesni, įdomesni už ją pačią. Todėl atmintis čia veikia kaip liudijimas, kaip pastanga apsaugoti visa tai nuo laiko erozijos. Tokią nuostatą patvirtina ir išsami asmenvardžių rodyklė knygos pabaigoje – visi surašyti, niekas nepamiršta.