literatūros žurnalas

Regimantas Dima. Kiek Lietuvos yra Lenkijos maršale

2020 m. Nr. 5–6

Kiekvienas padorus lietuvis, atsitiktinai praeidamas pro pagrindinį Rasų kapinių įėjimą, apsižvalgęs krūpteli. Lenkija Vilniaus viduryje. Lenkiškai kalbančių turistų autobusai, marios raudonos ir baltos spalvų vėliavėlių ant motinos ir sūnaus širdies kapo.

Sūnus – tai garsios žemaičių bajorų giminės atstovės Bilevičiūtės ir žemaičių bajoro Pilsudskio atžala. Juzefas Pilsudskis. Keturios J. Pilsudskio prosenelių kartos vien žemaičiai. Išdalintasis į dalis Rasose ir Vavelyje – šunsnukis, svajotojas ir maršalas. Nelygu, iš kurios tautos pusės pažiūrėsi.

Dabar aš įsivelsiu į šunų pjautynes. Pielavos atbukusiu lobziku lietuviai, baisėsis komendanto nesusvietnu pažeminimu ir lenkai. Tebūnie, koks vyro gyvenimas be mūšių.

O aš nieko nenoriu tvirtinti, tik lengvai pralėksiu per daugiabriaunės asmenybės biografijos dėmes. Tos dėmės išdavikiškai lietuviškos. Jokių išvadų nesiūlysiu. Tiesiog sudėsiu lietuviškus biografijos taškus.

Giminės pavardė kilusi nuo Pilsūdos dvaro prie Skaudvilės Žemaitijoje. Anksčiau ši giminė vadinta Giniotais ar Ginvildais. Pilsudskiai giminiavosi su Bilevičiais, Butleriais, kunigaikščiais Puzynomis, kunigaikščiais Palubinskiais, Kaunackiais, Michailovskiais. Karinis gebėjimas ginti akcentuojamas šioje pavardėje nuo seno.

Visų pirma mažųjų Juzefo (arba Ziuko) bei Bronislovo Pilsudskio – šie abu broliai iš daugiavaikės Pilsudskių familijos buvo labai artimi – vaikystės herojus buvo 1863 metų sukilėlis, vienas tų retų iš valstiečių kilusių sukilimo vadų – Adomas Bitė, arba Bitis. Apie Bitės būrį vaikams pasakojo jų auklė, Žemaitijos bajoraitė Stefanija Lipman. Stefanija pati dalyvavo Kražių manifestacijoje, buvo aktyvi 1863 metų sukilimo dalyvė. Žemaičių bajorų, ypač smulkiųjų, lietuviškumas ir gebėjimas kalbėti lietuviškai yra žinomas. Tiesiog iš tų pačių 1863 metų sukilimo gyvų liudininkų prisiminkime Žemaitę, moterį su skarele nuo vieno lito banknoto bei bajoraitę iš to paties krašto.

Abu broliai, Bronislovas ir Ziukas, net buvo sugalvoję mokytis lietuvių kalbos. Bet neilgam. Bronislovas liko visą gyvenimą mažųjų tautų tyrinėtoju ir saugotoju. Net Pilsudskių giminės palikuonių gal daugiau yra Japonijoje nei Europoje. Bronislovo tai etnografiniai darbai darbeliai. Buvo jis vedęs ainę iš mažos tautelės Tolimuosiuose Rytuose. Juzefas pasirinko kitą – lenko socialisto revoliucionieriaus kelią.

Ziukas mokėsi Vilniaus, kur jie vėliau persikėlė iš Zalavo dėl šeimos finansinių problemų, gimnazijoje. Vilniaus gimnazija skamba ne ypač solidžiai, tačiau ta gimnazija veikė buvusio šlovingojo Vilniaus universiteto patalpose, apipintose legendinių filomatų ir filaretų istorijomis. Vilnius tada surakino amžiams jaunuolio sielą ir nepaleido iki gyvenimo pabaigos. Kai jau buvo pakankamai garsus ir uždirbdavo daugiau, nei jam reikia, maršalas dalį pinigų pervesdavo Vilniaus Stepono Batoro universiteto rėmimo fondui. Lyg gėles pirmai meilei.

Cituoju 1922 metų kalbą: „Brangus mylimas Vilniau, tave sostine padarė – reikia tai atvirai pasakyti – ne lenkiška ranka, bet didžios pastangos lietuvių tautos, kada ji grūmėsi rūsčioje ir didžioje kovoje su visu ja supančiu pasauliu, neišskiriant nė Lenkijos.“

J. Pilsudskio moterys irgi jį siejo su Lietuva. Pirmoji jo žmona, piękna pani, gražioji ponia, buvo iš Vilniaus. Kartu su Marijos ranka gavo ilgus priešiškumo ir neapykantos metus. Faktiškai visą vėlesnę Lenkijos politiką lėmė tas gražiosios ponios pasirinkimas. Gražiausios lenkų revoliucinio pogrindžio ponios rankos taip pat aistringai, kaip mūsų žemaitis geidęs Dmovskis vėliau tapo Lenkijos nacionalistų – endekų vadovu. Tris dešimtmečius kaišiojo kaip galėjo pagalius į ratus sėkmingesniam meilėje žemaičiui.

Marija Koplevska-Pilsudska palaidota Rasų kapinėse, aukščiau Vilniaus burmistro Adomo Pilsudskio bei paties Juzefo širdies, ant kalnelio, nuo kurio visus prižiūri. Ji iki mirties nesusitaikė, kad Juzefas pamilo kitą, ir Marijos Pilsudskos paminkle didžiulėmis raidėmis iškalta – žmona. Pažiūrėkite Rasose tą jos aršų pareiškimą.

Dar vienas ryškus akcentas – Marijos ir Juzefo vestuvių pokylis vyko Trakų pilies saloje. Savo būsima politine didybe įsitikinęs Juzefas svarbiam gyvenimo įvykiui švęsti pasirinko labai simbolinę vietą.

Kita mūsų šauniojo herojaus meilės istorija irgi vyko Lietuvoje. Nors šiaip visos Lenkijos maršalo meilės istorijos vyko Lietuvoje. Gal tik pirmoji, dar Sibiro tremtyje užgimusi meilė buvo menkai susijusi su Lietuva.

Bet apie meiles mes rašysime tvarkingai, iš eilės. Ne taip, kaip atsitikdavo meilės maršalo gyvenime – netvarkingai, aistringai ir netikėtai. Ir tragiškai baigdavosi.

Taigi trečioji (na, variantų dar yra, bet mes juk apie dideles) prasidėjo nuo prisipažinimo meilėje daug jaunesnei revoliucionierei Aleksandrai, ruošiantis plėšti banką Kijeve.

O tikrasis jųdviejų medaus mėnuo prasidėjo Bezdonių miškuose. Jie važinėjo vežimaičiu aplink Bezdonių geležinkelio stotį, su chronometru rankoje skaičiavo visus atsitraukimo kelių po plėšimo variantus. Ir… Taip, toks buvo jų medaus mėnuo.

Vyras ėjo į mirtį mirtininkų kovotojų būrio priekyje. Šansų likti gyvam buvo daugiau, nei žūti. Bent jau kaip liudijo jo kovinės grupės patirtis, šansų išgyventi buvo tiek pat, kiek gauti kulką. J. Pilsudskis jautė begalinę moralinę skolą savo partijos kovinės grupės vyrams. Jis tiek jų pasiuntė į mirtį, o pats dar nė karto nedalyvavo kovinėje akcijoje. Tad šį kartą tai turėjo įvykti. Pats vadas eis į mūšį.

Tačiau. Šarvuoto vagono apiplėšimas ir dingimas su didžiausia carinės Rusijos istorijoje pavogta pinigų suma buvo suplanuotas stulbinamai sėkmingai. Be rimtų revoliucionierių nuostolių ir tik su vienu sužeistu kazoku iš kitos pusės. Pats Ziukas pasirodė tiesiog neįtikėtinai. Pirmą kartą uostydamas paraką įstengė vien savo įtaiga – na, ir keliais stipriais rusiškais keiksmažodžiais – priversti iš vidaus užsirakinusį kazoką atidaryti šarvuoto vagono su pinigais duris. Įsivaizduojate, kokia galinga J. Pilsudskio vidinė jėga? O juk bombų, kuriomis būtų galėjęs išsprogdinti duris, jau neturėjo. Blefavo kaip paskutinis kortų šuleris.

Aš gal kvailai parašysiu, bet už kiekvieno didžio vyro poelgio rasi moterį. Tai už garsiojo Bezdonių traukinio apiplėšimo stovi Aleksandra. Daugelį vyrų moterys per medaus mėnesį įkvepia žygiams. Bet naujoji Juzefo meilė Aleksandra įkvėpė istoriniam traukinio apiplėšimui. Aš labai suprantu Juzefą.

Vėliau buvo mūšis dėl Varšuvos. Tas stebuklingai laimėtas mūšis dar gyvą J. Pilsudskį amžiams įkėlė į Vavelį.

Tačiau buvo ir karo baisumų. Puslaukiniai G. Gajaus bolševikai skerdė paimtus į nelaisvę lenkus kaip gyvulius. Lenkai, apakinti bolševikų žiaurumų, išsiaiškino visus dalinius, kurie žudė karo belaisvius, ir lygiai taip pat neėmė belaisvių iš G. Gajaus divizijos.

Ir kokia likimo ironija – sovietiniame Vilniuje, kur pilna lenkų, pabrėžtinai pavadinta G. Gajaus vardu didelė gatvė.

Bolševikai – tai ne lietuviai. Lenkijos kariuomenės įsakymuose kariaujant su lietuviais ypač pabrėžiamas geras elgesys su mumis, suklaidintais broliais. Maža ką sugalvos kokie įsikarščiavę nesusipratėliai nuo G. Gajaus bolševikų skerdynių laikų. Nors pačių lietuvių vyrai ano karo kareivių atsiminimuose iš lenkų nelaisvės grįždavo gerokai išbadėję. Bet grįždavo.

J. Pilsudskio planuotoje federacijoje Lietuvos kantonas buvo išskirtas su sostine Vilniumi. Kaip vienas pagrindinių politinės sąjungos elementų. Naujoji valstybė išsikerotų kaip buvusi Abiejų Tautų Respublika – nuo jūros iki jūros. Tvirta amžina užkarda Rusijos imperializmui. Ir Vokietijos… Atsišaukimas visoms tautoms, užėmus Vilnių, parašytas meiliai lietuviams, puikia lietuvių kalba, ir beveik atsišaukimo nuoširdumu patikėtum, jei nežinotum, kaip klastingai J. Pilsudskio potvarkiu buvo sulaužyta Suvalkų sutartis.

Bet toliau – į Kauną – lenkų armija nėjo. Sustabdė ir ryžtinga nauja lietuvių kariuomenė, ir pats maršalas neturėjo labai toli siekiančių planų jėga pasmaugti Kauno Lietuvos. Jam reikėjo tik Vilniaus, kaip pagrindinės derybinės kortos viliojant lietuvius į federaciją ir, žinant komendanto sentimentus Vilniui, truputį asmeniškai sau…

Žemaičių mafija. Buvo ir tokios mafijos ar lietuviškos gaujos Lenkijoje požymių. Pilsudskių giminė Žemaitijoje garsėjo kaip garbinga giminė ir kitų žemaičių bajorų giminių palikuonys noriai bendradarbiavo su J. Pilsudskiu. Štai Stanislovas Vitkevičius (nuo Pašiaušės) aktyviai propagavo J. Pilsudskio idėjas Lenkijos inteligentijos sluoksniuose, kai anas iš raudonojo pusbandičio (dalis lenkų taip galvojo apie Bezdonių plėšiką) bandė tapti visos Lenkijos atkūrėju.

O pats maršalas į Lenkijos prezidentus pasiūlė Gabrielių Narutavičių (nuo Alsėdžių). Ir lenkai išsirinko jį prezidentu. G. Narutavičius, būsimas Lenkijos prezidentas, su lietuvių delegacija Europoje diskutuodavo lietuviškai. O kaip galėjo būti kitaip, jei jaunuosius Narutavičius auklėjo pats Laurynas Ivinskis. Yra liudijimų, kad net ir J. Pilsudskis yra kalbinęs vaikus lietuviškai. Kitas Narutavičius, Lenkijos prezidento brolis Stasys, buvo mūsų Vasario 16-osios Akto signataras. Labai gražu, ar ne! Bet kam Lenkijoje tai rūpėjo – jei maršalas pasiūlė prezidentu žemaitį, tai taip ir bus. Tiesa, lenkų nacionalistų endekų žudikas vos po kelių prezidentavimo dienų nužudė Lenkijos prezidentą žemaitį…

Taigi bajorai iš Žemaitijos veikė lyg nedidelė mafijėlė, lenkai pasakytų – litewska banda.

Kai J. Pilsudskis visai suseno ir tapo prieštaravimų nepakenčiančiu irzliu seniu, tai kartais pašūkaudavo, kad įves, praleidžiame lenkiškus keiksmažodžius, lietuvišką tvarką tame gyvatyne. Ir apie lenkų tautą kartais taip pasakydavo, kad aplinkiniai suprasdavo – maršalas visiškai kitos tautos žmogus. Aišku, kiek utriruoju, bet J. Pilsudskis saugojo šiokį tokį atstumą nuo lenkų tautos. Save pavadindavo lietuviu ar net užsispyrusiu lietuviu. Maršalas kartais pakalbėdavo apie lenkus lyg sklendžiantis virš blogų žmonių angelas, lietuviškos kilmės.

Paskutinioji maršalo meilė ištiko jį Druskininkuose. Dvejopa gal. Viena – tai daktarė Eugenija Levicka, kurios idėjomis pagrįstas parkas veikia iki šiol lietuviškuosiuose Druskininkuose. O kita – seniokiška meilė, kai pasirėmęs lazdele rymai sau ant suoliuko vienas. Ir prisimeni, prisimeni. O kitame Nemuno krante priešais – Lietuva. Aš, jau žinantis senių godas, beveik įsivaizduoju, kaip paskutinių metų rožinį varstė J. Pilsudskis: kodėl lietuviai nėjo su manimi, kodėl Lenkija, kurią atkūriau, tokia nesimpatiška, kodėl neatkūriau Abiejų Tautų Respublikos, kodėl nepribaigiau Lenino 1918 metais, kai galėjau? Kodėl? Kodėl? Gyvenimui baigiantis atsimeni turėtas galimybes ir skaudžias nepadarymo nuodėmes.

Na, gal ir ne taip galvojo Lenkijos kūrėjas. Bet aš tiesiog norėjau priminti lietuviškus jo biografijos akcentus arba ryšius su Lietuva. Mes, jo labai nuskriausti, nematome ir nenorime matyti, kiek daug sąlyčio taškų su Lietuva turėjo šis vienas didžiųjų XX amžiaus istorijos personažų. Dabar jau, iš istorinės perspektyvos, galime sau leisti kiek švelnesnį požiūrį ir truputį ramiau svarstyti apie jo ryšius su Lietuva.

Nesmerkite manęs, broliai lietuviai, už nedidelį ekskursą į J. Pilsudskio lietuviškumą.

Šunsnukis, bet juk savas. Ir Lenkija vėl tampa – kaip buvo per amžių amžius – pagrindine kovos sąjungininke. Privalome ieškoti tokių sąlyčio taškų.

Regimantas Dima. Dviratis aliuminio rėmu

2020 m. Nr. 3 / Policija, teismai, baudos, advokatai – ūmai atitoko Končius. Treji arba ketveri metai tampymosi po teismus. Jis tą jau žinojo. Tūkstančiai pinigų velniop.