Neringa Butnoriūtė. Prisiminti – vertingiau nei vien žinoti

2015 m. Nr. 11

Ramutė Skučaitė „Nepaslaptis tokia balta“: eilėraščiai ir proza. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 120 p.

Pastarųjų metų Ramutės Skučaitės knygos – „Varinis angelas“ (2006), „Tamsiai ir šviesiai matys“ (2013) ir „Nepaslaptis tokia balta“ (2015) – susideda į triadą, kurią vienija atminties tema. Jų išskirtinumą lemia tai, kad poetė derina poeziją ir memuaristinio teksto intarpus, iš pradžių vadintus užrašais, vėliau „eilėraščiais ir ne“, o šįsyk – proza. Be abejo, kiek stebina, kad per tiek laiko negebėta nuspręsti, kuo laikyti prie poezijos derinamą dienoraštišką, fotografiškai iškalbią miniatiūrą, juolab kad jų funkcija nekinta: tai įžodinta meninės atminties reiškimosi erdvė. Iš visų trijų knygų, rodos, „Varinis angelas“ kiek kitoks turiniu: joje daugiau žaismės tarp teksto vaikams ir suaugusiesiems, tik nujaučiamo metafizinio nerimavimo, lūžio taškų. Pastarųjų metų knygos išleistos po ilgesnio laiko – atviresnės, skaudesnės. Poetė priklauso kartai, kuri dar pamena tremtį į Zimą, suvokia pokario žmogaus netektis, šalia kūrybos ir kaip kūrybos kontekstą juos reflektuoja iš šiandienos, taip savotiškai užpildydama ir pakreipdama tremties literatūros sritį. Tai buvo itin ryšku knygoje „Tamsiai ir šviesiai matys“, kai pagrindas tokiam proziniam intarpui rastis buvo kalbėjimo situacija, nurodanti ne tiek, kas buvo po nedetalizuojamos tremties, išnykus elegantiškam, vakarietiškos prancūzų kalbos niuansais aprašomam vaikystės pasauliui, o labiau perteikta, kaip viskas atrodo įgavus iš biografijos neišbraukiamų patyrimų ir sutikus / prisiminus žmones iš šiandien mįslingai atrodančio anuomet. Galiausiai daug akivaizdesnę liudijimo svarbą naujojoje knygoje „Nepaslaptis tokia balta“ suvokia ir autorė: „Senoviški įrašai jų reverse (…), juos vienija laikas. Dabar man atrodo, kad juos vieniju ir aš. (…) Jungtis tai ar mano vaizduotės vaisius, kad yra toji jungtis: patvari kaip atvirukų popierius, kaip rašalas, kaip anos moters buvęs gyvenimas, kaip mano – esamas ir kažkieno – būsimas. / O juk viso labo – atvirukas.“ (p. 104-105). Galimybė būti laidininke, savotiškas „kraujotakos slaptažodžio tikslumas“ (p. 73) tekstuose yra labai svarbūs, pateikiama informacija – autentiška, ja siekiama likti teisinga sau, o poezijoje liudyti įprasmintą kūrybinę tiesą.

Atsiminimo fragmentą autorė geba pateikti taupiai, bet vaizdžiai:

„Permatomas – perkeičiamas – peršviečiamas pasaulis. Tokį tepamatai pro stiklo šukę, kadaise meiliai vadintą stikliuku. (…) Neįmanoma, nebeįtikima išvirkščioji anos tikrovės pusė, pavasariop parsinešta kumštinėj pirštinėj arba megztuko kišenėj iš atitirpstančių daržų, iš tais pačiais stikliukais keistai mirguliuojančio – lyg judančio – žvyro prie subombarduotos sinagogos.
Nusikalstama tikrovės pusė, atsiradusi iš saulės atšvaito ir žudančios jėgos.
Persverianti pusė – tik vaikui teatleistina.“ (p. 86-87)

Lyriniai R. Skučaitės prozos intarpai artimi taip pat prieškario Lietuvos inteligentiją fiksuojantiems Juditos Vaičiūnaitės atsiminimams „Vaikystės veidrody“ (1996): daugiau kreipiamasi į tai, ko netenkama, nei esama, tarsi siunčiant ir gaunant paauglystėje rašytas žinutes į vietas, kurios tik atmintyje turi kitus kontūrus. Tačiau istoriškumas dėmesį nukreipia nuo savistabos (kalbantysis svarbus tiek, kiek jam lemta prisiminti, būti pamačius) ir situaciją palieka atvirą, o daugeliu atvejų ir viltingą kaip atsikartojančius baltumos, šviesos pro tamsą motyvus, kurie įrašomi ir į knygų pavadinimus.

Vis dėlto pagrindiniai autorės tekstai – ne memuariniai, o paisant puikios klausos parašyti poetiniai, iš kurių R. Skučaitę atpažįstame geriausiai pirmiausia kaip vaikų poetę, grakščius, lengvai skaitomus tekstus. Dabar knygoje „Nepaslaptis tokia balta“ poezija pasirodo tartum kita, parabolinė, patirties sritis: nors kai kurie paremti būtent kraštutiniais, minėtais istoriškais momentais, apie kuriuos kalbama memuarinėje dalyje, tačiau poezijoje mąstoma apie bendražmogišką patirtį, jiems sukuriama atskira estetinė, simbolinė tikrovė:

„Kažkas atgyja sieloj, vėl apmiršta
Ir vėl atgyja – per raides, per šneką,
O kraujas upėm, vandens – venom teka.
Nauja kalbos dalis staiga iškyla,
Veiksmažodžiai neveikia, žodžiai skyla,
Daiktavardis užbraukia daikto vardą“ (p. 53)

Taigi R. Skučaitės poezijoje „mano“ geba tapti „mūsų“. Jos poezijoje daug nestabilumo nuojautų, būsenų, tačiau atsargiais, nuasmeninančiais brūkšniais užrašoma subjektyvi istorija tampa stabiliausia terpe, iš kurios gali visa kilti, kur nugulti. Rašoma ne vien suvokus pokyčius laike, kurie drausmina balsą ir neleidžia jos rašomam teminiam tekstui (pavyzdžiui, apie tremtį) perimti desperatiškos, tūžmingos intonacijos. Labiau pasižymimi kasdieninės kalbos ir poetinės kalbos nuotoliai, kuriuos skirti (kaip kalbėti, norint tai pasakyti) ne kiekvienam autoriui pavyksta nesumaišant, nepertirštinant. Būtent tokius R. Skučaitės tekstus norisi vertinti labiausiai. Vyraujančią nuostatą galimai palaiko ir savitvardos, ilgo nutylėjimo (paslapties-nepaslapties) laukas, kai liudijimas virsta ne dabarties, o atminties dokumentu: „Paslėpta žemėj suplėko / Po vakar išskridusiu uosiu. / (…) / Žemėj pėdos nesavos / Nežino, kad žemė uosio“ (p. 10). Knygoje šie momentai reflektuojami, tačiau vis dėlto paties liudijimo, rodos, mažiau nei ankstesnėse. Nesvarbu, kokiam žanrui bus panaudotas, jis tampa moraline kategorija: panorėti prisiminti – vertingiau nei vien žinoti.

Tokie sinkretiniai dvižanriai leidiniai atrodo reiškinys, dar kartą parodantis, kad autoriaus gyvenimo ir kūrybos pasauliai artimai vienas kitą maitina. Sąmoningai pateikiami kontekstai (pvz., „Nepaslaptis tokia balta“ telpa pamestas melagingas laiškas, kuriuo mokytoja ketino išgelbėti nuo tremties, liudijimas apie pogrindines organizacijas ir 1949 m. rašytos poetės eilutės) papildo, palengva guldo į kūrybinį, praplečia biografinį palikimą ir gali būti skaitomi atskirai. Viena vertus, tai gali pasirodyti gana drąsus žingsnis: poezijoje netarti prozos intarpuose įtakingo ir reikalingo „aš“ ir vis tiek nebijoti apnuoginti, iš ko gimsta ši nuasmeninta poezija, kita vertus, natūralu. Tikrovės momentas, kreipimasis per subtilią, iškalbią detalę, per ją suintensyvėjusi psichologinė situacija, o ne visuotinės žinios kuria pasitikėjimą R. Skučaitės žodžiais ir skiria juos iš kitų autorių (R.Stankevičiaus, E. Drungytės), kurie pastaruoju metu prisitraukia poezijoje siekia aktualizuoti tautai reikšmingus momentus: „Ateikit po darbų su puodeliu. / Ugninio viralo aš jums įpilsiu. / Atšildyt noriu. (Noriu – tai galiu.) / Atšildysiu. Gal ką ir pamaitinsiu. / (…) Baltumas – atskiras. Bet viralas – bendrai. / Negali nei atskirti, nei dalyti / Manęs ir tų, kuriuos dabar kviečiu, / Kurie man duonos nedavė, bet davė / Visas miglas – visų baltų mirčių, / Giedodami sidabro giesmę – Ave“ (p. 15). Tekstuose svarus ne vien kontekstualus išvykimo–grįžimo, gyvenimo–mirties faktas, o kaip tai iš tiesų yra pamatyta: šaltis, skurdžios realybės paradoksalumas, kurį R. Skučaitė geba pasverti gailestingumo, gėrio pusėn.

Skaitant pora metų anksčiau pasirodžiusią „Tamsiai ir šviesiai matys“ stebino sprendimas rašyti dvižanrę knygą, skirtingų tekstų susikalbėjimas. Vis dėlto „Nepaslaptis tokia balta“ šalia jos atrodo blankesnė, silpnesnė. Autorės stiprybę atskleidžia ne vien gera klausa, puikiai išmanomas klasikinio eilėraščio karkasas, bet ir užrašoma patirtis, kai ji tinkamai artikuliuojama arba konceptualiau pateikiama, atrenkama. „Nepaslaptis tokia balta“ atrodo pastarosios knygos tąsa, rašyta tuo pačiu atsikvėpimu, palengva nuo tremties prisiminimų vedanti prie šiandienos, nuo kolektyvinę atmintį žadinančio prisiminimo prie labiau vyraujančio kamerinio išsikalbėjimo apie ateities nuojautą, taigi praeities apžiūrėjimas dabartyje retesnis. Knygoje mainomos temos nuo gausių pastebėjimų apie kapitalizmą, senatvę prie tremties ar (dvasios) artimųjų. Tačiau dėl to knyga neturi aiškios struktūros, eilėraščiai ir proza komponuojami pagal motyvuose atsišaukiančias smulkias potemes, todėl aiškesnė tekstų atsiradimo motyvacija kokybės požiūriu kartais kelia klausimų. Nors negali abejoti pasakymo tikrumu (ir knygos pobūdis jį savaip žada), skirtingų žanrų tekstų įtaiga ir kokybė skirtinga, todėl atidesnės atrankos, kitaip nei knygoje „Tamsiai ir šviesiai matys“, šįkart pristigo. Tyloje skendinčios senatvės motyvas, nušviestas krikščioniškos pasaulėjautos, tiesos bylojimo ir abejonės dėl nesupratimo motyvai monotoniškai atsikartoja tiek prozos, tiek poezijos tekstuose ir ją silpnina, darydami vidutine poezija. Taip palengva mažinama estetinė distancija ir kyla abejonė, ar jie netaps tik ataskaita sau: „Kad tik nepasilikus! Nes tada / Reikėtų viską pakartot iš naujo. / O kas tokias aukas beatnašauja, / Ir ką betraukia tos aukos nauda?.. (p. 106). Tokiu atveju gali pasijusti patekęs į svetimos nuoskaudos epicentrą, negalvodamas, ar iš tiesų esi šio teksto adresatas. Taigi netenkama tos gravitacijos, kurią turi ir konkretesnis meninės atminties pamušalas, kuris leidinį pastiprina.

Apskritai R. Skučaitės žodžiai atpažįstami iš taupios, spalvinės poetinio teksto simbolikos, kuri „Nepaslaptis tokia balta“ reikšmingiausiai formuluojama gyvybingos geltonos spalvos motyvu: auksinio rudens, ankstyvojo šalpusnio, saulės šviesos ženklu. Ko gero, jos semantika aprėpia dvi laiko sritis – paauglystės ir senatvės, – kurias autorė labiausiai linkusi reflektuoti. Galiausiai artėjama prie paradokso: „Netvari ta tikrovė. (Iš tikrųjų – be galo tvari.) / Teka paneigtas laikas. Reikia būti, nereikia nebūti. / (Apie daiktus tik šitaip. Juos turi, bet išties neturi.)“ (p. 44). Būtent taip atrodo ir jos aprašomas permainas patyręs, dvejojantis subjektas. Net jei knygą gožia neišlaikoma kalbėjimo distancija, skirtingų idėjų ir temų turima kelioms skirtingoms linijoms, ši knyga įsitraukia į R. Skučaitės knygų „trilogiją“. Ji parodo, kaip mokant atsakingai kalbėti apie tai, kas ilgai laikyta ar tarta pusbalsiu, galima daug pasakyti.