Vytautas Martinkus. Išaugti studentiški džinsai, arba Prie tyliojo modernizmo slenksčio

2022 m. Nr. 12

Kas Ramūno Klimo (1945–2002) į knygas nesudėta

I

Visada verta dar sykį perskaityti vieną ar kitą rašytoją ir pagalvoti apie jo kelią į literatūrą. Skaitydamas iš naujo atpažįsti tai, ką anksčiau vertinai jo knygose, surandi, ko pirmu kartu neužtikai, nepastebėjai, nesupratai. Ir aš, beveik po dvidešimties metų atsivertęs Ramūną Klimą, pirmiausia prisimenu liaudies išmintį – „nuo apsėdimo nėra vaistų“. Ateina į galvą ir kiti valiūkiški palyginimai, tinkami šitam rašytojui (ir ne tik jam): literatūra – Dievo dovana, o gal baisi pavyduolė, įžūli vilioklė, didžioji Babelė, Honoré de Balzaco plunksnos verta kurtizanė, n-toji lytis, dėl kurios dar kaunasi pasaulis. (Gal turėčiau išbraukti šį sakinį, juk rašau apie vyrą ir nežinau, kodėl literatūra yra moteriškos giminės žodis?) Kitaip ar galėtum įvardyti literatūros gaivalo, jos traukos, slapto jos magnetizmo magiją?

Juk nebūna taip, kad žmogus gyvena ir nieko jam netrūksta, tik literatūros, ir jis supranta tai, sutikęs ją čia pat, kieme prie namų, laukiančią, o rečiau, lyg angelo vedamas, ar velnio apsėstas, ar tos minėtos vilioklės pašauktas, turi ieškoti jos vienoje karalystėje už devynių jūrų ir devynių marių. Nors iš šalies net labai panašu: pradžioje literatūros kaip ir nebūta. R. Klimas gimė Pasvalyje Antrojo pasaulinio karo dūmams virš Lietuvos besisklaidant (1945.VII.22), mokėsi Panevėžio 2-ojoje vidurinėje mokykloje, nežinau, ar nešiojo spaliuko žvaigždę, bet pionieriaus kaklaryšį tikrai ryšėjo, studijavo elektrotechniką Kauno politechnikos institute, baigęs studijas dirbo inžinieriumi, įsimylėjo gražią dailininkę, vedė ją, (už)augino porą dukrų.

Tiesa, šitoje šviesioje vieno gyvenimo pirmos pusės istorijoje sukasi tamsus debesis: sovietų kariuomenei pristigus karininkų, dvejus metus inžinierius leitenantas R. Klimas „kariavo“, laimei, kad Ventspilyje, o ne Afganistane ar panašioje mirtinai juodojoje skylėje. Gyvas sugrįžęs į civilių inžinierių gretas, iš inžinerijos duonos nevalgė, ilgai negaišęs, susirado darbo (rašomąjį) stalą laikraščio redakcijoje. Jau rizikavo. Juk kiekvienoje redakcijoje, o ypač dienraščio, literatūrinė energija yra daug reikšmingesnė už elektros ar šilumos energiją.

Tad kas ir kada nutiko, kaip literatūra paviliojo inžinerijos studentą, diplomuotą inžinierių elektriką, kokie buvo pirmieji literatūriniai R. Klimo bandymai? Tegu tai ir būna šitos esė klausimai, įdomūs ne tik man, bet, viliuosi, ir kitiems R. Klimo skaitytojams. Kodėl galiu to klausti? Nes turiu kuo kliautis atsakydamas. Likimui suvedus, dvejus metus mudu kartu studijavome – tame pačiame Kauno politechnikos instituto (KPI) Elektrotechnikos fakultete, o ir po to (prisipažįstu) bičiuliavomės iki pat netikėtos jo mirties (2002.XII.22) prieš dvidešimt metų.

1963 m. rudenį Kaune, atslūgus pirmajai (stiliagų) siaurų kelnių bangai – baigiantis politinei Nikitos Chruščiovo „atšilimo“ erai, o iš Vakarų jau nenumaldomai atidundant „basiems intelektualams“ – hipiams (ir bitnikams, ir rokeriams), kuriems Leonidas Brežnevas siaurins išplatėjusias („kliošines“) kelnes ir trumpins per ilgus plaukus, buvau ketvirtakursis, o Ramūnas tik pradėjo studijas. Iki kalantinių dar beveik dešimtmetis – kaip ir iki Jacko Keruaco knygos „Kelyje“ leidimo lietuvių kalba, tačiau žurnalo „Nemunas“ pirmųjų numerių su „Vestsaido istorijos“ kino scenarijumi ar Ericho Segalo „Meilės istorija“ laukti buvo likę perpus trumpiau – vos ketverius metus. O geležinėje moderniosios XX a. literatūros uždangoje – vos pora grotomis apkaltų, bet šviesą praleidžiančių, ranka pasiekiamų langelių: žurnalas „Inostrannaja literatura“ (rusų kalba), o nuo 1971 m. – ir „Literatura na Świecie“ (lenkų kalba).

Susipažinome su Ramūnu ne auditorijoje, o instituto laikraščio „Už tarybinį mokslą“ redakcijoje, mažame jos kambarėlyje centriniuose rūmuose Donelaičio gatvėje. Čia beveik kas savaitę padiskutuoti susirinkdavo literatūros mėgėjai, šitos didelės lietuviškos inžinierių kalvės prielape¹ ne tik tebeskaitantys grožines knygas, bet ir patys bandantys rašyti eilėraščius, noveles ar bent apybraižas (esė žanras anuomet nebuvo plačiau žinomas ar populiarus). Šitokia tradicija gyvavo nuo 1954 m., kai čia studijavo Icchokas Meras. Tada (jo iniciatyva) ir buvo įsteigtas KPI literatų sambūris. Ką jis veikė? Pirma, palaikė literatūros magiją ten, kur pagal studijų programą jos nebuvo ir neturėjo būti. Antra, sušaukdavo mėgėjus rašyti į pokalbius-diskusijas apie jų pačių kūrybą, surinkdavo ir pasiūlydavo medžiagos literatūriniams instituto laikraščio puslapiams, o per fakultetų meninės saviveiklos festivalius surengdavo literatūros vakarų.

Be abejo, tai – viešoji sambūrio veiklos pusė. Kita, sakyčiau, mažai tematoma, bet ne mažiau svarbi, buvo asmeniškai itin prasminga. Turiu galvoje savųjų kūrinių skaitymą (svarstymą, diskusijas), autentišką jų vertinimą ir rengimą spaudai. Tai – pradedančiojo literato trijų imperatyvų – skaityti, rašyti, galvoti – vienovė. Pats išgyvenau tokio patyrimo poveikį, todėl ir manau, kad Ramūnas, pravėręs laikraščio „Už tarybinį mokslą“ redakcijos duris, anksti sudvejojo ir pasirinktąja inžinerija, ir žengė ne pirmą, bet platesnį ir gana viešą žingsnį literatūrinės karjeros link. Sakau „ne pirmą“, nes pirmasis, visai panašus, tik trumpesnis, žingsnis buvo žengtas anksčiau, Panevėžyje: jau mokydamasis vidurinėje, „Panevėžio tiesoje“ Ramūnas išspausdino pirmuosius savo žurnalistinius (informacinius), kaip ir literatūrinius, tekstus.

Anuomet KPI literatų sambūris vienijo per tuziną studentų. Jų, ypač aktyvių, skaičius kasmet būdavo kitoks. Baigusius studijas pakeisdavo jaunesni, tik pradėję studijuoti, sužinoję apie šį sambūrį (dažniausiai per instituto laikraštyje įdėtus literatūrinių popiečių skelbimus). Poeziją rašė didesnis autorių būrys, tad ir susivienijimo pirmininke buvo įkvėptai ir dainingai eiliavusi Vilma Adomavičiūtė². Be manęs, noveles atkakliai rašė tik Ramutis Grėsius ir Algimantas Liekis (vėliau tapęs istoriku), tad Ramūnas į redakcijos duris pasibeldė pačiu laiku, – čia jis buvo ne tik laukiamas, bet ir itin reikalingas – prozos žanro pozicijoms sustiprinti.

Žinau, kad Ramūnui šitos literatūrinės popietės iškart patiko, kad nesijautė svetimas (po R. Grėsiaus buvo išrinktas ir KPI literatų sambūrio pirmininku). Lyg alkanam duonos, matyt, trūko jam tokių susitikimų. Buvo nunokęs jiems. Ne tik rašė, bet ir daug skaitė, ypač mėgo modernius XX a. pasaulio prozos autorius, norėjo kuo daugiau apie juos išgirsti. Bent iš kolegų, nes instituto profesoriai nepasakojo apie literatūrą. Tik kaip humanitarijos pėdsaką verta prisiminti, kad paskaitos mudviem vyko KPI pirmuosiuose, XX a. pradžioje pastatytuose neoklasicistiniuose rūmuose, kuriuose 1919 m. pradėjo veikti Aukštieji kursai, o 1922 m. įsikūrė Kauno universiteto Humanitarinis fakultetas. Gerai įsižiūrėjęs, prie Didžiosios auditorijos (aulos) dar galėjai pastebėti Mykolo Römerio, Antano Smetonos, Vaižganto, Vinco Krėvės-Mickevičiaus, Kazio Pakšto, Vinco Mykolaičio-Putino pėdas. Bet jų balsų šitoje auloje seniai nesigirdėjo. Čia dabar paskaitas skaitė gamtos, fizikos, technikos žinovai, per šviesmečius nuo humanitarų atitolę profesoriai. Laimei, savaip irgi įdomios asmenybės, puikūs pedagogai – energetikas Leonas Kaulakis, matematikas Jonas Matulionis, elektrotechnikas Jurgis Zdanys, fizikas Albinas Tamašauskas… Šiandien visi – amžinatilsiai.

Užklysdavo į aulą įdomių svečių iš kitų fakultetų. Štai, Andrius Novodvorskis, tikrai reto talento pedagogas, poliglotas (mokėjo dvidešimt tris kalbas!) iš Chemijos technologijos fakulteto. Beje, tame fakultete, buvusiame dujų fabrike, tuo metu jau buvo pradėjęs studijuoti Ramūno bendramokslis iš vidurinės mokyklos laikų, Arvydas Šliogeris. Tačiau Arvydas tako į KPI centrinius rūmus, kur būrėsi literatai, nerado, turbūt ir neieškojo, nors su Ramūnu susitikdavo ir pasišnekėdavo.

Aš pajusdavau tokių vakarykščių pašnekesių gal kiek slaptą pėdsaką – ūmai sustiprėjusį ir prasiveržiantį Ramūno dėmesį moderniajai dailei, užuominas apie gilesnes nei literatūroje gyvenimo spalvas, psichologines pajautas. Užėjęs po jų pas mane, Ramūnas pirmiausia prašnekdavo apie Ričardą Vaitiekūną ir Antaną Martinaitį, kitus Kauno tapytojus, kuriuos jau pažinojo. Dailė jam atrodydavo svarbesnė už literatūrą, – kaip ir nebuvo nelaukta, kad jo rankraščiuose daugėjo aliuzijų į tapybą ir muziką. Ištraukęs iš knygų lentynos, galėdavo valandas sklaidyti Claude’o Monet, Paulio Cézanne’o arba kurio kito tapytojo darbų albumą ir egzaminuodavo mane, ką aš manąs apie vieną ar kitą jų paveikslą. Jis pats apie juos žinodavo tikrai daugiau už mane, tad jį nuvildavau. Manau, tai Arvydas sudrumsdavo jo tikėjimą literatūra: kaip dėmesio vienam ar kitam paveikslui dingstį Ramūnas minėdavo pokalbius su bendramoksliu, abiem bevaikštant po Ąžuolyną; kartais net įvardydavo tokių pasivaikščiojimų vietovės simbolinius ženklus – ąžuolų kelmus prie Dainų slėnio, nuverstus paminklinius akmenis senose kapinėse prie Vydūno alėjos, lyg per sapną regėtą viziją žmonės ant stogo – virš dujų fabriko parapeto išlindusios ventiliacijos vamzdžių formos (ypač vakaro žaroje) panašios į žmonių su skrybėlėmis figūras.

Bet grįžkime į centrinius rūmus, pakilkime keltuvu (senoviniu, iš tarpukario, Žemės banko, Karolio Reisono suprojektuotu, bet puikiai veikusiu, tarnavusiu ne tik profesūrai, bet ir mums, skubantiems studentams) į mažytį (anot Ramūno, „lyg kišenė“) laikraščio redakcijos kambarį. Kiekvienas čia atsinešdavome (kartais iš anksto palikdavome) savo kūrinius. Jiems buvo skirtas rašomojo stalo stalčius ar ant stalviršio padėtas segtuvas. Visada, eidami pro šalį, galėdavome užsukti, prisėsti ir perskaityti atneštus tekstus. Susirinkę (paprastai – ketvirtadieniais, kai išeidavo laikraštis) į popietę, įsitaisę ant kėdžių, tuos savo kūrinius autoriai skaitydavo balsiai. Diskutuodavo. Ir ne privalomai, būdavo gera vien (kitų) pasiklausyti, pačiam patylint, tik galvojant. Pirmaisiais pažinties metais Ramūnas – vienas iš mažakalbių, beveik tylūnas, išsiskirdavęs ypatingu, gal įgimtu gebėjimu įdėmiai klausytis. Prisitraukdavo kėdę, sėsdavo ant jos atokiau nuo stalo, prie lango; vilkėdavo šviesų megztinį ar golfo marškinėlius, mūvėdavo mėlynus (nesu tikras, ar – firminius, gal lenkiškus, pigesnius) džinsus. Prabildavo tik tiesiai ko paklaustas, arba likus su juo dviese, per pokalbį tête-à-tête.

Apie psichologinį literatūrinį klimatą literatų sambūryje. Jis buvo gana palankus mėgėjiškiems, individualiems, tarp jų ir modernistiniams, literatūros bandymams. Sunku įvardyti, kokiems pagal jų tradicinę klasifikaciją. Sakyčiau, poezijoje traukė neoromantinė tendencija, bet čia tarpo ir impresionistinė dailės kryptis kaip literatūrinė pastanga išreikšti paprastus, kasdienio studentų gyvenimo motyvus, būdas pagauti savos sielos „kraštovaizdžio peizažą“, momentinį jo įspūdį. Tai buvo vienodai priimtina ir poetams, ir prozininkams, paprastai rašiusiems tik trumpus tekstus. Tose popietėse (ne visose) dalyvaudavo tolerantiškas mūsų guru Antanas Jasiūnas³, redagavęs (nežinau, ar už etatinį, ar sutartą atlyginimą) mokslininkų straipsnius, skelbiamus KPI mokslo žurnaluose. Jis šiek tiek talkino ir laikraščiui, kurio vyriausiasis redaktorius (tuo metu – inžinierius doc. Aleksandras Gluosnis) nešykštėjo popieriaus literatūriniams puslapiams, o instituto direktorius / rektorius prof. Kazimieras Baršauskas asmeniškai globojo Sambūrio 10-mečiui sumanytą išleisti literatūros almanachą „Mūsų žodis“ (Kaunas: KPI, 1964). Ramūno teksto šitame almanache nėra, medžiaga knygelei buvo atrinkta 1963-iųjų pavasarį. Tačiau kitais metais laikraščiui „Už tarybinį mokslą“ jis net keliskart įteikė savo kūrybos. Iki pat 1968-ųjų tas kuklus, vos keturių puslapių studentiškas laikraštis bus pagrindinė R. Klimo prozos tribūna. Paradoksas, tačiau visos publikacijos – aplenktos griežtos cenzūros, aišku, geidaujama kuo griežtesnė autoriaus savikritika. Redakcija (arba redaktorius) taisys tik kalbos ir skyrybos riktus, bet nesiims kūrinių trumpinimo, jų teksto keitimo ar kito panašaus „redagavimo“. Oficialioji cenzūra, glavlitas, aišku, būdravo.

Juk literatūros centrizmas tebebuvo neginčijama anų laikų politika, bet ji, ko gero, KPI prasčiau veikė, arba atvirkščiai – per chruščiovinį atlydį ne tiek žadino, kiek migdė inžinierių kalvės „kadrų“ politinį budrumą. Logiška, kad jaunieji literatai nesulaukė dėmesio iš studijuojamų dalykų katedrų profesūros. Keista, kad ideologinės institucijos – komjaunimas ir partinė organizacija – atvirai nesikišo į literatų reikalus. Gal trūko precedento. Literatai tyliai virė savose sultyse, nors ir skaitė, ką nutvėrę, net samizdatą, bet neišgarsėjo kaip disidentai ar bent „antisistemiški“. Tiesa, be glavlito leidimo, tik žodžiu rektoriui sutikus, 1964 m. pavasarį buvo atspausdintas minėtas almanachas. KGB sukėlė skandalą, bet tuomet prof. K. Baršauskas jau ilsėjosi Petrašiūnų kapinėse, ir triukšmas baigėsi „taikos“ sutartimi: platinti „Mūsų žodį“ leista tik instituto fakultetuose per kultūros renginius.

Sunku būtų spėti ir juo labiau pagrįsti (juk net nelogiška šitą mintį plačiau svarstyti), kokį poveikį R. Klimo prozai per tuos penkerius metus padarė anų laikų literatūros proceso viešieji formuotojai, pavyzdžiui, Lietuvių kalbos ir literatūros institutas arba Vilniaus universiteto filologai. Juk anuomet R. Klimo nebuvo užmegzta jokių formalių ar asmeniškų kontaktų su jais, kita vertus, nėra lengva apibūdinti ir nurodyti, kokiai literatūrinei krypčiai („mokyklai“) atstovavo, tarkim, minėto instituto vadovas Kostas Korsakas, kaip ir tuometinė VU Lietuvių literatūros katedra.

II

Dabar prisiminkime vėlesnius, jau ne tokius senus, laikus. Juk kūrybinė R. Klimo biografija žinoma iki pabaigos. Tiesa, pabaiga per ankstyva, per staigi, užklojusi paskutinius rankraščius mirties drobule. Gal dėl to dramatiškesnė (bent man) atrodo ir iki šiol menkai teaptarta kūrybos pradžia. Praeities nepakeisime, bet galime ją „tvarkyti“, pasirinkti jos liudijimų formas, dokumentų rūšis. Atsiverskime šiandienius literatūros enciklopedinius leidinius. Neilga juose rašytojo R. Klimo bibliografija. Vos penketas knygų: trys novelių (kartu su apysakomis) rinkiniai ir pora romanų. Sąrašas pailgėtų, jeigu bakstelėtume pirštu į rinkinių turinius, pasklaidytume periodikos leidinius, įrašytume ne tik literatūrinių, bet ir eseistinių, publicistinių tekstų antraštes. Vis vien neprailgtų jį tyrinėti. Kaip neprailgo, matyt, autoriui rašyti po keletą kiekvieno kūrinio variantų, redaguoti, ieškoti tų vienintelių sakinių, vienintelių žodžių. Antrasis romanas, „Maskvos laikas“, autoriaus vadintas būsenomis, rašytas net per dešimt metų, deja, taip ir liko nebaigtas. Jo sumanymas ne tik neužrašytas, bet ir neišpasakotas. Kas žinojo? Gydytojai sako, kad smegenų aneurizma – tyli, bet itin klastinga liga. Ja serga apie penkis procentus lietuvių, kuriems rizika, kad kraujagyslė plyš, siekia apie pusantro procento. Šv. Kalėdų išvakarėse, gilią naktį, penkiasdešimt septynerių autorių mirtis užklupo (tiesiogine žodžio reikšme) prie atversto knygos rankraščio. Vos keletas jo fragmentų – maža dalis didelio ir sudėtingo kūrinio – buvo paskelbti mėnraštyje „Pergalė“, žurnale „Kultūros barai“. Aplankuose ant rašomojo stalo liko apie tūkstantį mašinraščio lapų, kompiuteryje – laikmenos su nauju arba paredaguotu, skaitmeniniu tekstu.

Kai sustoja rašytojo širdis, apmiršta smegenys, stoja ir jo pradėti darbai. Užsidaro durys, stalčiai, vedę prie rankraščių. Ką daryti, žiūrint į juos? Liūdna būsena, tik ne kaip rašomo romano skyrius, o iš mūsų gyvenimo, tarkim, tokia, kurią paliudijo a. a. Ramūno kaimynas Saulius Šaltenis:

Prisimenu, ankstų rytą Antakalny, Mildos gatvėje, atėjo kelios stirnos, du strazdai atskrido, pravirko mergaitės, lyg per visą dangų jų verksmas nuėjo. Paskui išnešė į greitąją pagalbą ramų, patį ramiausią rašytoją Ramūną. Jo kojos kyšojo iš po baltos paklodės neštuvuose ant sniego, graudžiai basos.

Mirę rašytojai nekaukši batais, vaikšto be garso, basi. Kai mes kartais prisimename juos, kai mes atsiverčiam jų knygeles ir kartojam savo balsais jų mintis, jie irgi ateina; kukliai, niekam netrukdydami, lyg į šventas mišias.⁴

Ką daryti, kaip ištarti, pakartoti, užrašyti tas mintis, kurios paliko neužrašytos, nepaskelbtos? Pasislėpusios už aneurizmos, aptemusiose smegenyse, tarp mašinraščio eilučių. Jeigu jos kur ir vaikšto, tai tikrai nekaukši batais, tikrai „basos“, tikrai negirdimos, be garso. Jos glaudžiasi prie kitų, tegu ir užrašytų, netgi publikuotų periodikoje, bet nesudėtų į knygas, autoriaus neįvertintų iš kuklumo ar savikritikos, kaip ir per skubėjimą rašyti naujus tekstus.

Nebaigtas romanas, be abejonės, labai panašus į netyčinį detektyvą, jis turi unikalaus patrauklumo ir net pavergiančio žavesio. Jis gundo, net, kaip kokia force majeure, spiria skaitytoją spėlioti, fantazuoti, pačiam savaip pabaigti, kas autoriaus nebaigta. Patyriau tai, nes esu talkinęs leidyklai, išleidusiai „Maskvos laiko“ rankraštį⁵. Kita vertus, tai buvo talka ne tik leidyklai, bet ir autoriui kaip senam bičiuliui. Ilgokai trypčiojau vietoje, tik varčiau, skaitinėjau Ramūno darbo kambaryje rastus rankraščius, bloknotus, užrašų knygeles, kompiuterines laikmenas. Į vieną dėžę supakuotas visas palikimas nemažai svėrė. Fiziškai. O koks mentalinis jo svoris?

Talkinant leidėjams reikėjo ryžtis beveik šventvagystei – be autoriaus pritarimo išbraukti, įrašyti, atskirti ar sujungti žodžius, sakinius, teksto fragmentus. Padėti visiems žodžiams paklydėliams surasti bent laikinus namus. Pagaliau – suraišioti nutrūkusius siužeto siūlus. Tad, baigęs rengti spaudai „Maskvos laiko“ rankraštį, kartu prirašiau krūvą komentarų apie redagavimo ypatumus, – kaip išmanydamas teisinausi. Ir šiandien neatsikratau minties, kad labai rizikavau. Galėjau kur kas mažiau kišti pirštus prie „Maskvos laiko“ rankraščio. Juo labiau kad ir leidyklos tuometis vyriausiasis redaktorius Valentinas Sventickas nespaudė, jis puikiai suprato, kad joks sudarytojas ar redaktorius nepadarys už autorių jo neatlikto darbo. Ir tai nėra būtina, kai skaitytojas žino, ką leidėjas jam siūlo, kas jo laukia. Beje, anuomet buvo jau ir patrauklus pavyzdys, galimai panaši knyga – Albert’o Camus romanas „Le Premier Homme“ („Pirmasis žmogus“), kurį autorius rašė paskutiniaisiais gyvenimo metais, lemtingai svarstė (ir pranašavo) estetinę jo formą⁶.

Gal kiek ir pervertinau savo galimybes, įtikėjęs, kad kažkas padės man įminti paties Ramūno neišnarpliotas (neužrašytas) teksto mįsles. Nesakau, kad nieko nepasiekta. Atlikta svarbiausia – rankraštis virto knyga. Be abejo, su manojo mąstymo ir vaizduotės pėdsakais. Jie nėra paslėpti. Literatūros istorikams, tekstologams ir kitiems R. Klimo kūrybos tyrinėtojams palikau (komentaruose) aiškių gairių, kurios leidžia atpažinti mano taisymus, tad visada (bus) galima sugrįžti prie autentiško (rankraštinio) „Maskvos laiko“ teksto. Patiems aižyti, lukštenti, sijoti, klijuoti. Žodžiu, drąsiai restauruoti, kurti. Kita vertus, romanu susidomėjusiam skaitytojui padėjau nepasimesti ar neišsigąsti kryžkelėje, kurioje prapuola ir naratorius, ir autorius, tad skaitytojui tenka pačiam ieškoti išeities – galimos pabaigos.

Iš tikrųjų esu dosniai atlygintas. Sutikau skaitytojų, kurie ne tik perskaitė „Maskvos laiką“, bet ir pripažino, kad tai – perskaitytinas literatūrinis tekstas⁷. Maža to – susidarė visuminį romano sumanymo vaizdą, perprato kompozicijos ypatumus, palankiai įvertino daugiasluoksnę stilistiką ir metaforų originalumą. Taigi patyrė grožinio kūrinio skaitymo malonumą. Padėjęs leidyklai išleisti „Maskvos laiką“, ir pats geriau supratau, ko verti „nepabaigti“, panašiu būdu į literatūrą atkeliavę kūriniai. Tarkim, jau minėtas A. Camus romanas, arba savo metu nemažai tekstologinių ginčų kėlusi Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškelių“ antroji dalis. Arba ne ką laimingesni kiti rankraščiai – Balio Sruogos „Dievų miškas“, Salomėjos Nėries „Prie didelio kelio“.

III

Tiek istorinių digresijų. Jau pačioje pradžioje minėjau, koks paprastas ir kartu kiek neįprastas šitos esė tikslas – paryškinti inžinerinės ir literatūrinės R. Klimo (bent kelerių metų) veiklos dvisklaidą, be sentimentų (o gal ir su jais) atsisveikinti su diplomuotu inžinieriumi R. Klimu, apžvelgti pirmuosius jo žingsnius į literatūrą, atkreipti dėmesį į ankstyvąsias jo literatūrines publikacijas, suprasti, kodėl tų publikacijų nėra pirmojoje knygoje, gal ir pasveikinti (po mirties) autorių su aukšta saviverte – jau išryškėjusiais savos poetikos pradmenimis, anksti (7-jame XX a. dešimtmetyje) besiradusiomis intelektinėmis „tyliojo modernizmo“⁸ ambicijomis. Pasidžiaugti (dar sykį) puikiomis novelėmis, atrinktomis į pirmąją knygą. Kartu su autoriumi atsistoti ant pirmųjų pakopų, kurios veda į sovietmečiu neįtikėtinai subtiliai išreikštą viešą patriotiškumą „Gintėje ir jos žmoguje“. Apie tai (ypač detaliau) juk beveik nieko nėra rašyta.

Taigi nesiekiu R. Klimo novelistikos ir apysakų, kaip ir jo romanų, literatūrinės analizės. Jos, ir visapusiškos, ir gilios, galime rasti Petro Bražėno, Violetos Kelertienės, Jūratės Sprindytės ir kitų literatūrologų darbuose⁹. Įspūdingų politinių įžvalgų, skirtų apysakai „Gintė ir jos žmogus“ yra atskleidusi V. Kelertienė; kritikės nuomone, sunku būtų nurodyti antrą tokį pat įspūdingą ezopinės kalbos atvejį sovietmečio lietuvių prozoje, vaizduojant partizanų kovą¹⁰. Apysaka išties yra tyliojo modernizmo prozoje klasika. Aišku, pritartų man tik tas, kas pripažįsta, jog literatūrinis politinis atsinaujinimas gali vykti be kruvino susirėmimo su cenzūra ir kitomis viešomis jėgomis. Matyt, akademinių straipsnių apie šį prozininką bus sulaukta ir ateityje, nes dėmesys sovietmečio ir pirmaisiais Nepriklausomybės atgavimo metais parašytiems lietuvių autorių veikalams, mano akimis, didės. Tuose veikaluose (net beviltiškuose estetiniu požiūriu, net labai pasidavusiuose bolševikinei ideologijai) yra tikro gyvenimo, kuriuo negali nesidomėti ne tik istorikai, bet ir čia ir dabar neršiantys sociologai, psichologai, politologai, žodžiu – kultūrologai.

Paprastai rašytojo ir kritikų viešo dialogo ryškesnė pradžia sutampa su pirmąja autoriaus knyga. Neatsitiktinai jos išleidimo metai yra paminimi net trumpose rašytojų biografijose. (Ši data nurodoma ir Lietuvos rašytojų sąjungos narių žinyne.) Dėmesį patraukia ir ryškesnės, 7-ojo dešimtmečio pabaigos publikacijos periodinėje literatūrinėje ir kultūrinėje spaudoje (anuomet tai buvo Rašytojų sąjungos leidiniai „Literatūra ir menas“, „Pergalė“, „Nemunas“, kultūros žurnalai „Švyturys“ ir „Jaunimo gretos“)¹¹. Tad ir R. Klimo atveju ankstyviausios jo kūrybos viešos refleksijos galime ieškoti ir surasti panašiai: debiutavo jis kaip novelistas, tad logiška pradžioje perskaityti jo pirmosios knygos „Paukščių lesinimo šventė“ (1971) recenzijas, ir tik tuomet jau atsiversti kitų dviejų jo prozos rinkinių („Atostogos po Aukštaitijos pilnatimi“, 1976; „Gintė ir jos žmogus“, 1981) literatūrines įžvalgas. Beje, šios apibendrintos probleminiuose (tematiniuose) kritikų veikaluose, enciklopediniuose leidiniuose. Pasak J. Sprindytės, sovietmečiu „priklausęs „tyliojo modernizmo“ rašytojų kartai (intelektualiųjų kūrėjų mažumos flangui) savo nestandartiniu pasakojimu lietuvių prozai suteikė nemenką postūmį atsinaujinti“¹².

Antrasis, o ypač trečiasis, R. Klimo prozos rinkinys patvirtino spėjimus, kuriais vieni kritikai drąsiai, kiti – su mažomis išlygomis palydėjo pirmąją jo knygą. Visiškai nesuabejota literatūriniu talentu, literatūriniu išprusimu, modernia prozos poetika. Ši šventoji trejybė neatsirado ir neegzistavo be tam tikro kultūrinio – humanitarinio apskritai ir literatūrinio konkrečiai – autoriaus patyrimo, kurio konkrečias prielaidas bandau apsvarstyti šioje esė. Itin maga klausti, kodėl (kaip) pradedantysis prozininkas ryžtingai persijojo savo ankstyvąsias publikacijas ir paliko iš jų vos vieną („Jeigu ne toji fizika“) tarp penketo pirmojoje knygoje įdėtų novelių.

Tad ir vėlei sugrįžkime į inžinierių kalvę – buvusį Kauno politechnikos institutą, kuris šiandien vadinasi Kauno technologijos universitetu, KTU, turi šiuolaikišką misiją, naują struktūrą, modernių pastatų kompleksą, tad daug kuo atsikratė, pardavė ir kai kuriuos senuosius rūmus. Nerastume ir centriniuose rūmuose buvusio studentų laikraščio¹³ redakcijos. Tik KTU Socialinių ir humanitarinių mokslų arba Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos fonduose galime atsiversti ir perskaityti anuometinius „Už tarybinį mokslą“ numerius. Labai praverstų KPI literatų sambūrio veiklos archyvas, deja, niekas (bent taip teigiama) nežino, kur jis paslėptas, arba kaip jis pradingo. Pėdsakų neieškojau, tik iš kolegų literatūrologų esu nugirdęs, kad jų nėra¹⁴. Gali būti, kad tikrai. O gaila, nes, kiek prisimenu, tikrai buvo surašomi ilgesni ar trumpesni „susirinkimų“ (pašnekesių) protokolai, juose galima būtų užtikti ne vien laiko ir vietos pėdsakų, bet ir diskusijų dalyvių vardus, jų asmeninės galvosenos ypatumus. Gal ir paties R. Klimo ranka surašytus (juk, minėta, kurį laiką jis buvo KPI literatų sambūrio pirmininku). Manykime, kad archyvai, kaip ir rankraščiai, nedega.

Šiandien, laimei, turime rašytojo darbo kambaryje palikusį jo asmeninį archyvą. Vartau jį nebe pirmą sykį. Didelėje kartoninėje dėžėje, kurią man perdavė velionio žmona Audronė, sutilpo ne tik „Maskvos laiko“ rankraščiai. Užtikau čia porą nepublikuotų literatūrinių scenarijų – „Krepšininkai“ (vienos novelės motyvais) ir „Vienas irštvoje“ (romano „Tiktai ugnis išgydys“ motyvais). Dėžėje gulėjo ir A4 formato sovietmečio pigus bloknotas su antrašte ploname viršelyje „1965. LTSR 25 metai“. Ant liniuotų bloknoto lapų paties Ramūno suklijuotos iškarpos iš 1963–1967 metų laikraščių „Už tarybinį mokslą“, „Kauno tiesa“ ir „Panevėžio tiesa“. Trisdešimt penkios R. Klimo publikacijos (kai kurios pasirašytos R. Nevėžio slapyvardžiu). Jos labai margos savo forma (žanru) ir turiniu: informacijos, reportažai, literatūrinės miniatiūros, impresijos, improvizacijos, novelės. (Novelėmis arba apsakymais pavadintų kūrinių yra nemažai.) Mišrių tekstų kolekcija. Bet argi studijoje (dirbtuvėse) būna kitaip? Čia juk viskas „krūvoje“ – sumanymai, idėjų eskizai, juodraščiai, čia viskas – medžiaga naujiems tekstams.

Sklaidai bloknoto puslapius, įsiskaitai. Lyg pro laiko langą – retrospektyva. Labai jauno prozininko kelionė (autoriui – vos aštuoniolika, jau per dvidešimt, bet vos dvidešimt dveji metai). Kalendorine seka suklijuotos iškarpos primena, kas buvo, bet nekelia klausimo, kaip turėjo (galėjo) būti. Ar tikrai? Prieš akis – sudėtingėjantys gyvenimo motyvai, gilėjantys psichologiniai pasažai, akivaizdžiai filosofiniai klausimai. Amžini, neatsakomi. Gal tai iš geros literatūros, o gal ir iš gyvenimo. Šerpetoja, nusitrina paviršutinis naivaus realizmo, kaip ir mokyklinio socrealizmo, glamūras. Akivaizdu, kad viešai prieš sistemą nemaištaujama, pradžioje – turbūt net ir tyliai. Įsibėgėjama, aplenkiama, kas ant tako kliūna, – pasukama į šalį. Gali stebėti, kaip jaunystei (ir ne vien jai) svarbi meilės tematika užleidžia vietą kūrybos (ypač teatro, dailės, muzikos) mįslėms, o romantinę ir sentimentalią poetiką pamažu keičia savitas vidujinis realizmas, kaip randasi originalūs palyginimai, drąsios metaforos, dažnėja intelektinės aliuzijos, konstruojami siužetai, transformuojantys bet kurios klasikinės temos fabulą, formuojamos filosofinės potekstės ir ezopinės pasakojimo reikšmės. Literatūrinėms paieškoms, modernėjimui, kaip ir gimstančiam politiniam maištui, tai buvo svarbu.

Apkritai daugėja kultūrinių ir literatūrinių intertekstų. Susitelkiama į bendraamžių (kaip ir vyresniųjų) santykius. Jie ir yra R. Klimo literatūrinė geologija, asmeninis jo šurfas, galgi ir giloka šachta. Ten, tik gelmėse, gręžiama ir sprogdinama, kasama ir pagaliau išsikeliama. Taip darė visi R. Klimo mėgti autoriai – Antonas Čechovas, Fiodoras Dostojevskis, Williamas Faulkneris, ypač pastarasis. (Ramūnas juos ne tik skaito, bet ir nori apie juos kalbėtis, ilgai ir detaliai; štai, prie butelio Anykščių obuolinio „skalsu kalbos“, nors jau keletą naktų šnekamės su Snoupsais iš Joknapatofos.) Iš prasčiausios žmogaus santykių rūdos galima kažką išlydyti, vertingo pasigaminti, nors ir sunku, nors dažnai gali nepasisekti ir tenka nesibaiminti galimo broko. Užtat novelėse nelieka vienareikšmių būsenų ir vertinimų, didaktikos. Tuos studentų, jaunų darbininkų ir inžinierių, kaip ir bėgančiųjų nuo mokslo, technikos ar inžinerijos, jau ieškančių prieglobsčio meilės, meno, tikėjimo šventovėse, jausmus ir mintis skaitytojas pats turi išgryninti ir įprasminti. Kaskart skaityti sunkiau, bet įdomiau. Nesi tikras, kad kita novelė bus panaši į ką tik užverstą.

Retrospektyva patikina (įtikina): galima išaugti ne tik drabužį, bet ir inžineriją, kurią studijuoji pagal programą. Kaip ir Panevėžio 2-ojoje vidurinėje mokykloje pramoktą literatūros abėcėlę. Lyg pirmieji studentiški džinsai, nusipirkti sovietmečio turguje iš „amerikoniško“ siuntinio, dieną naktį dėvėti bendrabutyje, auditorijose, laboratorijose, vasaros darbų stovyklose, šokiuose, kurie po penkerių metų atrodo daug matę – skylėti, sudėvėti, išaugti, bet vis vien istorinė studijų relikvija, kaip ir tasai sovietmečio bloknotas su (autoriaus!) autografu ant viršelio liudija KPI studento gretutines – literatūrines – studijas. Nuostolingas inžinerijai, bet sėkmingas literatūrai. Reikėtų jas vadinti savarankiškomis, neakivaizdinėmis, nuotolinėmis. Jos neturėjo iš anksto parengto plano („programos“), jos vyko Ramūnui pačiam pasirenkant (nebent bičiuliams ir savais sudominus, smalsumą pakursčius) autorius – Aristotelį, Homerą, A. Čechovą, F. Dostojevskį, W. Faulknerį, Ernestą Hemingway’ų, J. D. Salingerį, Heinrichą Böllį, A. Camus, Vasilijų Belovą, Juozą Grušą etc., geriausius jų veikalus, skaitant juos tik dėl jų teksto „malonumo“, rašant iš jo sukelto įsiutimo arba sveiko pavydo, ieškant tų apokaliptinių septynių kalvų, ant kurių labai toli ir aukštai įsitaisiusi biblinė Babelė juslingais gestais viliojo inžinierių į literatūrinę paukščių lesinimo šventę.

Bloknotas prasideda Panevėžio 2-osios vidurinės mokyklos 11 klasės mokinio rašiniu „Mano mokytojas“ – pasakojimu apie „gamybinę praktiką“ elektrotechnikos gamykloje. Publikuota 1963 m. vasario 8 d. „Panevėžio tiesoje“. Kaip ir buvo raginami anų laikų „žmonių sielų inžinieriai“, jaunasis literatas jau žino, kad paskutiniai rašinio akordai turi būti optimistiški, sklidini tikėjimo komunizmu, žmogaus gyvenimo perspektyva. Bet jau po pusantrų metų, 1964 m. lapkričio 12 d. laikraštyje „Už tarybinį mokslą“ išspausdintoje novelėje „Itališkasis kapričio“ iš socialistinio realizmo kanono lieka tik mūrininko profesija. Novelė gyva gegužės nuotaika, Piotro Čaikovskio muzika, romantiškais kompozitoriaus ir darbininko („mūrininko“!) įvaizdžiais. Juk ir ne viskas tada buvo paprasta. Anot paties Ramūno, būta visokiausių tabu, tarp jų ir „pačių esmingiausių, literatūrai egzistencinių, pražūtingų, tokių, kurie vertė ją ne literatūra, o kažin kokia išsigimėliškos ideologijos mutacija“¹⁵.

1965 m. gegužės 20 d. numeryje paskelbta esė „Čaikovskis, Emc² ir mes…“ Tai – estetinė antrakursio programa. Pagrindinis jos klausimas „Ar reikalingas inžinieriui menas?“ nusižiūrėtas iš anuomet madingos diskusijos tema „Alyvų šakelė ir kosmosas“, dar atiduota joje ideologinė duoklė kapitalizmo kritikai, tačiau visos didžiosios autoriaus simpatijos – ne technikos, o meno, literatūros pusėje. Žmogui technikos specialisto tapatybė pernelyg siaura. Net Albertas Einsteinas turi nusilenkti muzikai, dailei, literatūrai. Taigi burtas mestas. Tiesa, kol kas tik žodžiais.

Sąžinės etalonu vis dar tebėra „tarybinis žmogus“ – „Panevėžio tiesa“ ir „Kauno tiesa“ skelbia tokias banalias klišes, bet novelėje „Gyvenimo alkio pilna“ („Už tarybinį mokslą“, 1965 m. spalio 7 d.) garsiau už sovietmečio moralumo imperatyvus suskamba Camille’io Saint‑Saënso melodija, novelė sklidina kelionių ir tolimų miestų romantikos, dėmesio Édouard’o Manet ir Vincento van Gogho drobėms. Tos pačios novelės variantas, tik pavadintas „O ir vėlei kieme…“, publikuojamas „Kauno tiesoje“ (1966 m. sausio 23 d.).

Per technikos ir meno priešpriešą, „aš“ ir „kito“ skirtį prozininkas grindžia sau kelią, kuriuo pasukęs galėtų būti nepriklausomas nuo minios, nepataikauti jai, likti orus ir tikras dėl savivertės. „Už tarybinį mokslą“ 1966 m. vasario 17 d. numeryje paskelbtas apsakymas „Jeigu aš galėčiau…“ (su nežymiais taisymais, pervadintas „Atsisveikinimu“, jis perspausdintas „Panevėžio tiesos“ 1966 m. rugpjūčio 21 d. numeryje). Archeologas Andrius sugrįžta į gimtąjį miestą, vakarieniauja restorane su jaunystės dienų bičiuliu. Čia jis sutinka merginą, gyvenusią tame pačiame name, kaip ir jis, dabar ištekėjusią. Ji priima kvietimą šokiui, bet neatpažįsta jo dėl rando, likusio nuo kirčio peiliu, subjaurojusio jo skruostą. Pasakotojas prisimena svarbiausius jo ir merginos susitikimus (tarp jų – jos grojamą P. Čaikovskio Pirmąjį koncertą fortepijonui), paskutinį – jųdviejų atsisveikinimą, kai jis išvažiavo, jausmą, kurio tada jai neišsakė. Sentimentų apniktas, jis vienas klaidžioja po tą pačią geležinkelio stotį, iš kurios išvažiavo prieš penkerius metus, ir kaltina save, kad jo ir Rasos keliai visam laikui išsiskyrė. Pažįstami motyvai: dvasinio tyrumo ir moralės kultas (iš sentimentalizmo), žvilgsnis į tikrovę per „širdies prizmę“, asmenybės laisvė (iš romantizmo) ir t. t. Nei tikroviškas novelės siužetas, nei jos sentimentalumas, nei romantinė pasaulėjauta šiandien nepalieka gilesnio įspūdžio, kol neatkreipi dėmesio į kompoziciją, siužetu ir fabula vadinamų įvykių sekų kontrapunktus, pasakotojo nuotaikų dinamiką. Novelėje įterpta antra novelė „Trys mano susitikimai su Rasa“. Gal ją tiktų vadinti pirmesne, nes fabuloje tai – patys ankstyviausi įvykiai, apie kuriuos skaitytojas sužino. Įsiterpę į banalų pasakojimą apie dviejų vyrų vakarienę restorane, šie „susitikimai“ yra netgi trys mini novelės, o tuo pat metu – raktas, atveriantis liūdesį dėl nepakeičiamos praeities. Patirti įspūdžiai, sentimentalūs prisiminimai tampa ne tokie paprasti, mažiau vienareikšmiški, gilesni, tiesiog – poetiški. Bet ir ne tai svarbiausia. Atsiranda savos taisyklės. Poetinių struktūrų sluoksniavimas ir funkcionavimas, miesto, architektūros, teatro, muzikos struktūros novelėje – kas tai? „Inžinerinė“ konstrukcija? Ar ne pernelyg daug trumpame tekste visko sugrūsta? Išsprūstanti modernumo tyla? Kokios reikšmės / prasmės svarbiau už vaizdus? Literatūros ar jau ir kultūros semiotika? Kas skaitytojui yra žodinis novelės tekstas, iš kurio iškyla personažų, ne vien bendraamžių, santykių, plačiau tariant, XX a. 7-ojo dešimtmečio sovietmečio Lietuvos kultūros, pasaulėvaizdis? Sunku atsakyti. Apie tai Tartu universitete anuomet kalbėjo Jurijus Lotmanas, bet R. Klimas jo nebuvo girdėjęs.

Filosofinių klausimų, intelektu įveikiamo asmenybės gylio atvejis: kodėl bėgame nuo savęs, kaip atrandame savyje kitą? Ar aktorinės kūrybos tikslai pateisina žmonių santykių irimą? Tokie klausimai iškyla savo poetine raiška giminingoje novelėje „Pradžia“ („Už tarybinį mokslą“, 1966 m. spalio 13 d.). Galbūt savo sumanymu ir raiška sudėtingiausia atrodo novelė „Šiluma“ („Už tarybinį mokslą“, 1967 m. kovo 23 d. – kovo 30 d.)¹⁶. Joje (netobuloje, matyt, ir autoriaus akimis, nes į rinkinį ji nebuvo įdėta) užtinkame visą puokštę semiotinių ženklų, kuriais pažymėti autoriui reikšmingi žmonių santykių telkiniai. Galima vadinti juos tikrais židiniais, nes jie ir išlydo anksčiau minėtą žmonių santykių rūdą, ir užgrūdina jiems suteiktą naują – literatūrinę formą. Jis jų nepamirš vėlyvesnėse novelėse, apysakose, romanuose. Nepamirš, nes juose, kaip sakyta, tarsi Snoupsuose, ar kituose jo mėgtuose W. Faulknerio personažuose, yra neišsenkanti moralinių ir emocinių motyvų versmė, diktuojanti labai racionalų, apgalvotą, kaip ir Joknapatofos sagos kūrėjo, stilių. (Naujesnėse knygose, o ypač paskutinėje, „Maskvos laike“, autoriaus dėmesys ilgiems periodiniams sakiniams tapo beveik fenomenalus.) Paprastai tie telkiniai / židiniai yra įvardyti abstraktais, tokiais kaip šiluma, šviesa, tamsa, nežinomybė, meilė, erdvė, laikas, judėjimas, ugninė gėlė, paveikslas ir pan.

Visose į pirmąjį rinkinį sudėtose penkiose novelėse užtiksime ne po vieną iš tokių pasaulėvaizdžių, personažo ar pasakotojo būseną maitinančių versmių. Kai kada jos perteka iš vienos novelės į kitą. Pavyzdžiui, A. Čechovo „Jonyčius“, šmėstelėjęs pirmojoje novelėje „Žuvėdros vaikai“, netikėtai persikelia į antrąją – „Senis su tuščia rezginėle“, čia iš esmės veriasi kaip tas pats, bet gilesnis gyvų ir mirusiųjų santykių rezginys, kurio vardas – Mirtis. Paskui ta pati etinių klausimų ir emocinio patyrimo versmė įsilieja į ketvirtąją novelę – „Paukščių lesinimo šventę“. V. van Gogho nutapyta „gyva“ žaluma – ne tik futbolo aikštės kaip Vartininko gyvenimo metafora, ji – ir Stasiaus viltis išgyti (novelėje „Stasius, Vartininkas ir jų meilė“). Tokių versmių kaip gyvų santykių „koncentrų“ dar nepastebėjau bloknote suklijuotose novelėse. Gal jiems buvo per anksti. Ir vis dėlto kažko panašaus jau būta. Žmonių santykiai autoriui visur reikšmingesni už veiksmą. Novelistas stabdė įvykius, perkomponavo juos, klausinėjo apie juos, provokavo skaitytoją atsakinėti į naratoriaus klausimus, – sunku, bet abiem įdomu. Kaip žiūrovui su Peteriu Brooku, apie kurį su Ramūnu kalbėjomės kartą užėję pas J. Grušą. Dramaturgas žavėjosi šito britų režisieriaus mintimis, buvo neseniai perskaitęs jo „Tuščią erdvę“. Anot režisieriaus, teatro pjesei užtenka tuščios erdvės, kuria eitų žmogus, o kitas jį tuo metu stebėtų. Čia aktorius didesnis už režisierių, ištarė J. Grušas. Perfrazuokim P. Brooką: novelei užtenka tuščio popieriaus lapo, kuriame būtų rašoma žmogaus gyvenimo istorija, o skaitytojas ją skaitytų. Čia skaitytojas svarbesnis už autorių, pratęsčiau šiandien J. Grušą. Bet ir autoriui būtina išlyga: perprasti, kaip turi būti rašoma.

Manyčiau, išaugdamas studentiškus literatūrinius džinsus, R. Klimas jau suvokė, kaip jis turi ir gali rašyti, kas yra autoriaus ir skaitytojo dialogas. Abiem jiems kartu lemta augti. Tuo aiškinčiau gana griežtą kūrinių atranką, rengiant pirmąją knygą. Paskutinė novelė („Šiluma“) iš įklijuotų sovietiniame bloknote turbūt neatsitiktinai baigiasi tokiu imperatyvu:

O pilkšvai mėlyname žvaigždžių pribirusiame nakties ekrane ėmė ryškėti didelis ir tikras mano noras: PRAAUGTI DAIKTUS, KURIE DABAR DIDESNI UŽ MANE.

Literatūra čia jau išauga inžineriją. Dievas, Šėtonas, ar kokia Babelė padarė savo. Paskutinė iškarpa bloknote – iš 1967-ųjų balandžio 6 d. Tai – ne novelė, o lakoniškas, šiek tiek daugiau patyrusio literato žodis apie savo kolegą¹⁷. Gal tai simboliška ir konstruktyvu: savų klaidų ir atradimų įkalne užkopta kiek aukštėliau, jau drįstama atsigręžti į iš paskos einantįjį, pagalvoti, kaip jam sekasi. Dėžėje su asmeniniu archyvu nėra žurnalistinės veiklos „Komjaunimo tiesoje“ pėdsakų. Jie – kitame dešimtmetyje, po „kariškų“ metų pauzės. Dairantis, kas prozininko nesudėta į savo knygas, nebūtų sunku pasklaidyti ir šito dienraščio puslapius, ir ten rastume tyrėjui įdomių tekstų, tačiau reikia nepamiršti, kad pats R. Klimas nevienareikšmiškai vertino savo karjerą žurnalistikoje. („Maskvos laike“ užtinkame autobiografinių tos karjeros „būsenų“.) Cenzūra ir kitos juodos jėgos ten siautėjo drąsiau nei KPI laikraštyje¹⁸. Taigi manyčiau, kad tai – atskiro straipsnio ar net studijos tematika, menkai tesusijusi su pradžioje įvardytais šitos esė tikslais.

---

1 Kai kurių kalvių priekyje įrengiamas prielapas (pastogė) arkliams kaustyti, paremtas trimis arba keturiomis medinėmis (rečiau mūrinėmis) kolonomis.
2 Vilma Adomavičiūtė-Jankūnienė – inžinierė ir literatė. Jos kūrybinis palikimas (eilėraščiai, miniatiūros, eseistiniai tekstai) sudėti į pomirtinį leidinį „Palik man tik mažytį žiburėlį“ (2008).
3 Antanas Jasiūnas (1910–1971, tikr. pavardė Jacinevičius, Leonido Jacinevičiaus tėvas). Poetas, dramaturgas, vertėjas. Trijų poezijos rinkinių „Liepsnų malda“ (1931), „Gundymai“ (1932) ir „Apleistos žemės lyrika“ (1938) autorius. Parašė dvi dramas – „Smūtkelio šalis“ (1934) ir „Sibiro batalionas“ (Šiaulių dramos teatro spektaklio pavadinimas „Tarp taigos vėjų“, 1961, nepaskelbta). 1934–1935 m. Kaune leido iliustruotą kino, teatro ir meno žurnalą „Kinas“. 1940–1941 m. organizavo teatrą Marijampolėje ir jam vadovavo. Bendradarbiavo leidiniuose „Ateitis“, „Naujoji Romuva“, „Kultūra“, „Literatūros naujienos“, „Žiburėlis“, „XX amžius“ ir kt.
4 Iš S. Šaltenio kalbos „Mirę rašytojai“, pasakytos 2003 m. vasario 21 d. Vilniaus knygų mugėje.
5 Klimas R. Maskvos laikas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.
6 André Malraux meno filosofijos non finito teorija: sukurtas kūrinys nebūtinai yra užbaigtas, kaip ir užbaigtas ne visuomet yra sukurtas. „Knyga turi būti nebaigta“, – pripažino ir A. Camus. Žr.: Camus A. Pirmasis žmogus / iš prancūzų k. vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – P. 228. 1960 m. sausio 4 d., būdamas keturiasdešimt šešerių metų, A. Camus žuvo autoavarijoje. Romano rankraštis buvo rastas kelioniniame krepšyje tarp automobilio nuolaužų. Pirmąsyk leidykloje „Gallimard“ jis išleistas 1994 m. Leidėjai „įdarbina“ skaitytoją: be rišlaus juodraščio, į knygą sudėti autoriaus užrašai, mintys, pastabos, visa, kas vienaip ar kitaip vadintina medžiaga romanui, kas siejasi su nutrūkusiu pasakojimu. Tai sustiprina romano autobiografiškumą.
7 Iš visų atsiliepimų apie „Maskvos laiką“ savo gilumu ir platumu išsiskiria Petro Bražėno studija „Būsenų anatomija Ramūno Klimo Maskvos laike“. Žr.: Bražėnas P. Amžininkai ir bendraamžiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – P. 13–117.
8 Terminas, dažniau vartotas ir prigijęs dailės kritikoje. Elona Lubytė tokiu pavadinimu („Tylusis modernizmas Lietuvoje 1962–1982“) 1997 m. surengė parodą, išleido katalogą. Anot jos, „tylusis modernizmas – metafora, žyminti ne menininkų, kūrinių, o proceso pobūdį“ (prieiga per internetą: http://www.xn--altiniai4wb.info/files/istorija/II00/Dail%C4%97s_naujos_formos_ir_laisv%C4%97s_paie%C5%A1kos.II3600A.pdf). Kęstutis Šapoka teigia, kad „tylusis modernizmas“ apibūdina abstraktoką „vidinę-dvasinę“, gal net „egzistencinę“ tariamai antisisteminę dailininkų apskritai laikyseną vėlyvuoju sovietmečiu“ („Kultūros barai“, 2020, Nr. 7 / 8, p. 26). Literatūrologai, pavartodami (dažnai irgi atgaline reikšme) šią sąvoką, kiek susiaurina jos sociokultūrinį turinį, matydami tik autorius, kurie oficialios meno sistemos rėmuose puoselėjo daugiareikšmį, polifoninį, „ezopinį“ kūrybos lygmenį, tiesiogiai nesusijusį su oficioziniais vertinimais. Štai Rita Tūtlytė, analizuodama 1962–1982 m. lietuvių poetų (Vytauto Bložės, Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio, Juditos Vaičiūnaitės ir kt.) kūrybą, aptaria Vyčio kaip valstybės simbolio atmintį, jos kodus, emblemas, arba „slaptuosius sielų pokalbius“, užuominas, nuorodas į suirusį, nevientisą žmogų ir į sužlugdytą, suardytą valstybę („Literatūra“, 2014, Nr. 56 (1), p. 68–80).
9 Bražėnas P. Amžininkai ir bendraamžiai. – P. 13–117; Kelertienė V. Kita vertus: straipsniai apie lietuvių literatūrą. – Vilnius: Baltos lankos, 2006. – P. 153–159; Sprindytė J. Kūrinių kinetinė energija: Ramūnas Klimas (1945–2002) (prieiga per internetą: https://www.bernardinai.lt/2015-07-29-kuriniu-kinetine-energija-ramunas-klimas-1945-2002/).
10 Kelertienė V. Kita vertus: straipsniai apie lietuvių literatūrą. – P. 153–159; Kelertienė V. „Deimančiukų“ paieškos iš užatlantės: sovietmečio literatūra Lietuvoje“ (prieiga per internetą: https://www.youtube.com/watch?v=FaL6FHkS__A&ab_channel=Santara%C5%A0viesa).
11 Pirmosios knygos viršelio aplanke pažymėta, kad „pirmieji apsakymai periodikoje atspausdinti 1968 m.“; tokia buvo nuostata – „matyti“ tik didžiąją, „respublikinę“ periodiką.
12 J. Sprindytė: „<…> analizavo savo kartos pasaulėjautą; būdinga intelektualumas, Ezopo kalba, racionalus konstruktyvumas, kultūrinės aliuzijos, argumentų dvikova“ (žr.: Visuotinė lietuvių enciklopedija. – T. X. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. – P. 268).
13 Šį savaitraštį, ėjusį nuo 1951-ųjų iki 1989 m., pakeitė „Studijų aidai“, o nuo 2012 m. šį tęsė mėnraštis „InVersija“.
14 KPI literatų sambūrio veikla aptarta dr. Sauliaus Vasiliausko disertacijoje „Jaunieji rašytojai sovietmečio literatūros lauke: institucinių darinių vaidmuo“, p.148–150 (prieiga per internetą: https://doi.org/10.15388/vu.thesis.203).
15 Talismanai ir tabu daiktų turguje: Ramūno Klimo pašnekesys su Vytautu Martinkumi // Metai. – 1993. – Nr. 5. – P. 92.
16 Ši novelė publikuojama ir šiame „Metų“ numeryje (p. 18–29).
17 Joje R. Klimas, kaip KPI literatų sambūrio pirmininkas, pristato skaitytojams studento Algimanto Rimšos naujus eilėraščius. A. Rimša rašė mistiškas eiles ir puikiai skambino fortepijonu: mano bute Kaune Donelaičio gatvėje drauge su Ramūnu ne sykį klausėmės jo atliekamų Aleksandro Skriabino etiudų (Op. 8 Nr. 10 Des-dur ir kitų). Deja, inžinerinės studijos jo neviliojo, netrukus talentingas poetas ir muzikas atlikėjas nusižudė.
18 Ten dirbant mokytasi nuo glavlito priekabių ginti kolegas, pavyzdžiui, paskelbiant pirmuosius fragmentus iš Mykolo Karčiausko „Žvirgždės poemos“ (žr.: Kalinauskienė A. Mykolas Karčiauskas apie save ir kūrybą // Voruta. – 2009. – Gegužės 9 d. – Nr. 9 (675). – P. 8).