literatūros žurnalas

Vadim Mesiac. Dėdulė Džo. Romanas su Brodskiu

2021 m. Nr. 3

Iš rusų k. vertė Julius Keleras

Vadimas Mesiacas, pasak kritikų, vienas talentingiausių ir energingiausių naujosios kartos rusų rašytojų, poetas, prozininkas, leidėjas, gimė 1964 m. Tomske. 1994–2004 m. vadovavo rusų-amerikiečių kultūrinei programai Stevenso technologijos institute, išleido prestižinę rusų poezijos antologiją anglų kalba „Crossing Centuries“. 2006 m. įnicijavo leidybinį projektą „Russkij Guliver“ („Rusiškasis Guliveris“). Daugybės premijų laureatas. Jo kūrybą vertino Josifas Brodskis, Aleksandras Zinovjevas, Viačeslavas Ivanovas. Šio autoriaus proza, pasak Kolorado universiteto profesoriaus Marko Lipovecky’io, patenka į erdvę tarp „Sergejaus Dovlatovo ir Henry’io Millerio“.

Šis dokumentinis V. Mesiaco romanas, kurio ištrauka pateikiama lietuvių skaitytojams, tai ne tik beletristinis liudijimas apie Josifą Brodskį, 1990-ųjų Niujorką ir kūrybinę to meto inteligentiją, tai romanas apie poezijos ir poeto nereikalingumą, apie beviltiškas poeto vietos šioje žemėje paieškas.

 

Romano fragmentas

 


Pasaulio sostinė

– O Jūs parašykite laišką Sovietų Sąjungos vadams ir atvažiuokite pas mus, – pasakė Brodskis. – Taip daugelis daro. Parašykite Rusijoje, o išsiųskite iš Amerikos. Paštas čia puikiai veikia. Ir apskritai – taip saugiau. Geriausias ekspromtas – kruopščiai parengtas ekspromtas.

Užsirūkiau prie atviro lango. Danguje mirgėjo žvaigždės. Jos nesukėlė man jokių minčių. Maža ką gali reikšti šios liepsnelės virš galvos. Naktinis Jekaterinburgas. Šaltis. Cigaretės ugnelė – atsakymas. Mane apstulbino telefoninio ryšio kokybė. Poetą girdėjau taip, tarsi jis būtų buvęs kitame kambaryje, o ne už tūkstančių mylių „žemyne, kuriame viešpatauja kaubojai“.

– Sovietų Sąjungos? – perklausiau. – Pas mus dabar liko tik Rusijos Federacija. Erefija1. Likusios atsiskyrė.

– Jūs tuo tikras? – suabejojo poetas. – Iki šiol negaliu priprasti. – Po akimirkos sukruto. – Jeigu iš tikrųjų taip, tai nuostabu! Svajonė pranokta! Blogio imperija nugalėta!

– Na ir kam turėčiau rašyti? Carui Dodonui? – murmtelėjau aš.

– Laiškai būna demaskuojantys, taikdaringi, konstruktyvūs, nekonstruktyvūs, atgailaujantys, geri, pikti. Galiausiai, būna tiesiog atsisveikinimo laiškų. Parašykite savo vadui atsisveikinimo laišką. Jūs sutariate su valdžia?

Ne, su dabartinio istorinio periodo valdžia aš nesutariau. Vienus partinius snukius pakeitė kiti, Stavropolio klanas perdavė įgaliojimus Uralui. Į politiką atėjo nemokšos laborantai, profai banditai, įvairūs kiemsargiai ir sargai. Daugiausia – vaidingi inteligentai, sugadinti gyvenamojo ploto klausimo. Su goduoliais aš, dvasinga būtybė, bendros kalbos nerasdavau.

– O, – apsidžiaugė Brodskis. – Taip ir parašykit. Aplinkui chamų snukiai, o čia štai aš, švelnusis balandėlis.

Pamaniau, kad jis tyčiojasi.

– O ką, Amerikoje nėra chamiškų snukių?

– Nepasakyčiau. Pakanka. Pas mus jų netgi daugiau. Kitas reikalas, kad Amerikoje į juos galima nekreipti dėmesio.

– Kaip tai?

– Paprasčiausiai. Aš nekreipiu į juos dėmesio. Jie nekreipia dėmesio į mane. Čia įmanomas privatus asmenybės egzistavimas. Privacy. Nuosavybė neliečiama. Tačiau asmenybė neliečiama dvigubai. O Rusijoje – bendrabutis, bandos kolektyvizmas. Ir taip toliau, ir taip toliau.

Susimąsčiau. Kolektyvizmas man buvo prie širdies. Net sakyčiau – patiko mistinis kolektyvizmas. Bažnytinės procesijos. Dvasinė pusiausvyra. Alkūnė prie alkūnės. Bendrystė. Savitarpio pagalba. Proletarinis internacionalizmas. „Mes statėme, statėme ir pagaliau pastatėme.“ Sporte teikdavau pirmenybę komandinėms rūšims, tokioms kaip tinklinis. Gimiau Sibire. Ten neišgyvensi būdamas atsiskyrėlis-individualistas. Sušalsi.

Nepasakojau apie tai poetui. Per tuos metus, praleistus svetimame krašte, jis galėjo užmiršti sovietinio bendrabūvio jausmą.

Prieš kelis mėnesius išsikrausčiau iš studentiško Tomsko į pramoninį Sverdlovską. Priartėjau prie civilizuotos Europos. Mieste buvo kino studija ir kino teatras, kuriame pamačiau Bergmano filmą „Fanni ir Aleksandras“. Iškart nusprendžiau, kad mano gyvenimas susiklostė. Geografija sureguliuoja smegenis pagal landšaftą. Miesto centre buvo Operos ir baleto teatras, pastatytas vokiečių belaisvių. Jo šiuolaikiškiems spektakliams mano draugai rašydavo libretus. Kreivakojis goblinas, stovintis centre ant granito luito, vaizdavo žinomą revoliucionierių, tačiau jo pusėn miestiečiai po demaskuojančių žurnalo „Ogoniok“ publikacijų tik piktai šnairuodavo. Greta buvo zoologijos sodas, kuriame sykį su bičiuliu prisigėrę mėginome išlaisvinti dygliakiaules. Pervomaiskojės gatvėje veikė viešosios pirtys. Gastronome Lenino gatvėje pilstė šampaną. Knygynuose prekiavo knygomis. Ir žmonės jas godžiai pirko. Postžmogiškos visuomenės fazė čia dar nebuvo prasidėjusi.

– Pas mus čia šaudo, – pranešiau Brodskiui. – Šaudo naktimis, kadangi naktį geresnis girdimumas.

– Manote, šaudo tik dėl garso?

– Kaip kada.

Prisipažinau, kad mane taip ir traukia išeiti pasivaikščioti, kai šaudo.

– Kartais paaugliai išrengia moteris. Apsupa gauja, nutraukia kailinius, suknelę, auskarus, vėrinius, palieka kaip motina pagimdė ir – dingsta, šokę į mašinas. Dieną. Miesto centre. Nepasakyčiau, kad tai romantiškas vaizdas.

– Negražu. Čia nieko panašaus nevyko netgi Laukinių Vakarų laikais. Demokratija visada prasideda nuo plėšimų.

– Mane tai užveda, – pasakiau aš. – Į mūsų gyvenimą reikia grąžinti pavojų. Tik tada žmogus vertina, kad jis dar gyvas.

– Jūs pernelyg jaunas, – konstatavo Brodskis. – Tai kvailumo sinonimas. O gal turite iš anksto nulemtą genetinį polinkį iracionaliems poelgiams? Visko būna. Dromomanija – polinkis valkatauti, piromanija – padeginėti. Dar yra didybės manija, tačiau ji, atrodo, Jums negresia…

– Turiu bulimiją, – radau ką pasakyti ir aš, nors nebuvau tikras, ką reiškia tas žodis.

– Na, tai normalu, – sutiko poetas. – Augantis organizmas reikalauja mėsos. Pas jus parduoda mėsą? O sūrį?

Papasakojau apie asortimento, gulinčio ant jaunos valstybės prekystalių, įvairovę. Išdėsčiau apie visame mieste stovinčius kioskelius su grotuotais langais. Spiritą „Royal“, degtinę vienkartinėse stiklinaitėse su folijos dangteliais, kivius, mangus, bananus, kitus egzotinius vaisius.

– Pasirodė amerikietiški batonėliai. Kokakola dideliuose plastikiniuose buteliuose. Neseniai pirkau dūminį viskį. Apsinuodijau.

– Jūs viskio ekspertas?

– Ne, – prisipažinau. – Dėl to ir apsinuodijau.

– Labai, labai įdomu, – kartojo jis po kiekvieno mano papasakojimo. – Labai.

Regis, jį stulbino, kad kažkur dar, be Niujorko, irgi gyvena žmonės.

– Čia viskas keičiasi, – norėjau jį nustebinti. – Dar neseniai nebuvo cigarečių, todėl pardavinėjo sveriamą tabaką. Sykį, stovint eilėje, vietinė televizija paėmė iš manęs interviu.

– Jus atpažįsta gatvėje?

– Ne, jie atsitiktinai į mane kreipėsi.

– Ir ką gi Jūs jiems pasakėt?

– Pasakiau, kad mėgstu rūkyt. Iš kibirkšties įsidegs liepsna.

– Logiška.

– Viskas turi prasmę, – pasakiau. – Moterys atsiduoda už cigarečių pakelį, – aš pateikiau keletą pavyzdžių iš gyvenimo.

– Kaip pas jus gerai, – šūktelėjo Brodskis.

– Dar ir kaip, – atsakiau. – Ir jokios Nobelio premijos nereikia.

– Jums gal ir nereikia, – sutiko jis. – Jums išvis nieko nereikia.

– Va čia ir yra laisvės esmė…

Tais laikais į premijas aš žvelgiau su pagarba. 1990-ųjų pradžioje Nobelio premija buvo laikoma leidimu į nemirtingumą. Leidimų sistema sugedo. Nemirtingumas nebeegzistuoja.

– Čia karštas vanduo dvokia. Nežinau kuo. Gal karbidu, – įsileidau į netolimus prisiminimus. – Tai man irgi patinka. Kai mes čia persikėlėm, tai kol gavom butą, gyvenom viešbutyje. Ten aš išmokau naudotis rašomąja mašinėle, sukūriau keletą neblogų eilėraščių. Tas šlykštus kvapas man primena apie kūrybą. Vos įkvepiu – iškart bėgu prie molberto.

Jūs čia juokaujat?

Aš romantikas, Josifai Aleksandrovičiau. Idealistas. Paskutinis herojus. Neseniai drožiau pro cirką ir užlėkiau ant girto vaikino, kakojančio ant šaligatvio. Buvo tamsu. Nieko aplink nesimatė. Ir įlipau į šūdą.

Brodskiui istorija patiko ir jis linksmai nusijuokė.

– Ir kas buvo toliau?

– Nieko. Jie buvo penkiese. Likusieji laukė, kol tas išsituštins. Su paaugliais prasidėti neverta. Nusivaliau batą į sniegą ir nuėjau namo. Ne toks jau aš beprotis, kaip gali pasirodyti.

Jeigu taip nutiktų dabar, susinervinčiau. Susikrimsčiau ir išvažiuočiau. Jaunystėje gi viskas – į gera. Kartą vaikščiojau turguje. Netikėtai atskriejo obuolys – tiesiai į akį. Ir skauda, ir apmaudu. Kišenėje – pistoletas, o į ką šauti – nežinai. Tokie dalykai išvargina.

Neilgai trukus vandentiekio kvapas pasidarė normalus. „Fanni ir Aleksandras“ ėmė varyti nuobodį. Literatai, ypač garsesni, mane gyrė, spausdino vietiniame literatūriniame žurnale, tačiau man viso to neužteko. Su bendraamžiais santykiai buvo įtempti. Jie lyg nesuprato, kuo užsiimu, lyg pavydėjo. Žmogus nėra kaltas nei dėl savo talento, nei dėl negabumo. Mažai kas gali įvertinti save iš šalies.

Prie skubraus ir saldaus vietinio akcento aš jau pripratau. Prie moterų išvaizdos – niekaip. Plačiakaulės, rusvų plaukų, trumpų kojų. Daugelis jų buvo mielos ir patrauklios, tačiau jei tavo moters idealas Juliette Binoche, tau čia ne vieta. Aš galėdavau valandų valandas praleisti mieste šaudydamas akimis, tai nedavė jokių rezultatų. Mano širdis nesušilo. Brodskis teikė pirmenybę blondinėms. Jam čia būtų patikę.

Sibiras – nerami klajoklių žemė. Ją beveik galima palyginti su Naujuoju pasauliu, sudarytu iš vienų migrantų. Ko tik pas mus nepasitaikydavo. Aš mokiausi vokiečių mokykloje kartu su lenkais, latviais, žydais, graikais, armėnais. Mieste galėjai sutikti visą Eurazijos internacionalą. Urale žmonės įsišaknijo dar neandertaliečių laikais. Pasižymėjo unikaliu gyvenimo būdu ir išvaizda. Stovintis vanduo. Užsigulėję akmenys.

– O Jūs iki šiol su ta juodbruva mergina? – paklausė Josifas Aleksandrovičius.

– O ko čia blaškytis?

– Koks pagirtinas pastovumas, – pasakė jis pašaipiai.

– Aš monogamiškas kaip kilnusis erelis, – atsakiau nė kiek nesutrikęs.

– Galima turėti visas pasaulio moteris, o galima tik vieną. Jeigu teisingai pasirenki atskaitos tašką, tai tapatūs dalykai.

Aš uždariau virtuvės langą, nes sušalau. Baigėsi cigaretės. Kažkur netoliese trinksėjo tramvajus. Šaltyje kaukė benamiai šunys.

Nesvarbu, kas esi, – apibendrinau aš, – svarbu, kuo save laikai.

– Na čia jau pavarėt.

– Iš tikrųjų vis dar esu su ta pačia dama, su kuria buvau atvažiavęs pas Jus į Kongreso biblioteką.

– Aš gi nieko prieš, – nusijuokė jis. – Tiesiog paklausiau.

Prieš metus mudu lankėmės pas Brodskį Vašingtone, jis ten atlikinėjo poeto laureato pareigas. Ksenija dabar įsikūrusi JAV, dirba viename mokslinių tyrimų institute provincijoje. Atskridau pas ją į svečius Pietų Karolinoje, o paskui mudu aplankėme Brodskį sostinėje. Susitikimas buvo prasmingas. Iki tol Brodskis neįtikėtinai gerai atsiliepė apie mano eilėraščius. Rašė, kad pavydi to, kaip jie buvo parašyti, o dar labiau – už jų slypinčiam vidiniam gyvenimui.

Savo vidinio gyvenimo nestebėjau, kaip nestebiu savo inkstų ar kepenų veiklos. Maniau, kad turėti kokį nors ypatingą vidinį gyvenimą yra nepadoru. Prabanga. Perviršis. Buvau įsitikinęs, kad patys įdomiausi dalykai ateina nežinia iš kur. Iš juodosios skylės. Iš kolektyvinės pasąmonės. Iš noosferos. Esmė – kad ne iš vidaus. Ne iš manęs, o kažkur iš išorės. Tokia pozicija man atrodė konstruktyviausia, apsieinanti be susikaupimo į save. Poezija yra išsilaisvinimas iš egoizmo. Mes turime ištirpti: kalboje, vandenyje, šaltame ore.

Tokių pozityvių minčių apimtas sėdau rašyti laiško Jelcinui. Turėjau ką jam pasakyti. Pradėjau kaip pridera:

„Kaip pilietis, rašytojas ir tiesiog kaip žmogus…“

 


Jelcinas

Jelcinas atsakė po dviejų savaičių. Aš nustebau. Arba laiškas užsigulėjo pašte, arba prezidentas buvo išvykęs. Jo darbo grafiko nesekiau. Stambus jo veidas pačią netinkamiausią akimirką pasirodydavo televizoriaus ekrane, balsas prasiverždavo per radijo eterio trukdžius, poelgiai būdavo aptarinėjami gatvėse. Pasislėpti nuo demokratijos, įgijusios jo veidą, buvo neįmanoma. Jis užpildė virtualią erdvę, įsiskverbė į sielą, kuri tais metais nustojo būti nemirtinga.

Bendrauti pradėjome 1989 metais, kai, patekęs į nemalonę, politikas kandidatavo į liaudies deputatus. Jo sėkmės rinkimuose labiausiai laukė Urale. Dešimt metų jis vadovavo Sverdlovskui, išasfaltavo šiaurėje kažkokius kelius, perkėlė žmones iš vienų barakų į kitus, aprūpino vištiena ir pienu. Jį mylėjo už tai.

Jelcinas sutiko kandidatuoti, ir liaudis pradėjo priešrinkiminę agitaciją. Jo oponentas buvo mano tėvas, mokslininkas fizikas, akademikas. Įsimylėjusi Jelciną, inteligentą liaudis sutraiškė kaip vabzdį. Akiniuočių čia nemėgo. Juo labiau jei akiniuotis – ne vietinis. Mano gimdytojui priminė, kad jo tėvas buvo sėdėjęs pagal 58 straipsnį už kontrrevoliucinę veiklą. Atkapstė giminaitį, artimą partijos viršūnėms ir mitusį sosiskomis iš spec. krautuvių. Mieste paleido gandą, kad mano motina žydė, o pats akademikas uolus antisemitas. Pakišinėjo grasinančius laiškus, skambinėjo reikalaudami, kad dingtų iš Uralo. Buvo prisimintos senos mokslininkų cecho kolegų nuoskaudos. Visi, kuriems jis buvo padėjęs, įsitraukė į kovą su dar didesniu įtūžiu. Žmogui, padariusiam paslaugą, normalūs žmonės neatleidžia.

Priešrinkiminiuose debatuose tėvą persekiojo opozicijos komisarai. Protinio darbo proletarai nutįsusiais megztiniais uždavinėjo jam klastingus klausimus ir rėkaliodavo iš salės balkonų. Darbininkų klasė liko nebyli, tačiau Jelcinas iš Butkos kaimo, Sverdlovsko apskrities, jai buvo artimesnis.

Man tai atrodė visiškai suprantama. Šiuo konkrečiu atveju suvokiau, kas tai yra „valia valdyti“. Ji susieta su neatsakingu įtūžiu ir apkvaitimu. Nietzschės antžmogis nė iš tolo neprilygsta maištininko iš Uralo įvaizdžiui. Jelcinas šlapinosi ant lėktuvų ratų, krito nuo tilto su gėlių puokštėmis, prancūzų televizijoje absurdiškai atsakinėjo filosofui Zinovjevui, vėmė Amerikos universitetų katedrose. Charizma. Brutalumas. Nenusakomybė. Tai negali nepatikti.

Naktimis su draugais ant žibintų stulpų klijavome priešrinkiminius plakatus su mano akademiko portretu, purškėme dažų balionėliais ant sienų agitacinius šūkius. Išaušus rytui mūsų plakatai būdavo išterlioti šūdais, grafičiai užtepti dažais. Uralo kalniečiai mano tėvui išdurdavo akis, pripaišydavo ragus ir barzdą. Mitinguose prie Isetės upės sužinodavau daug naujo apie save ir savo šeimą. Stovėdavau neformalų minioje ir žiūrėdavau į veidus. Beveik jaučiausi ponvaikiu arklidėse. Gėdijausi savęs. Negyvenau harmonijoje su darbo liaudimi. Ji išvien su savo vadu elgėsi pagal prigimtį. O aš tebuvau apgailėtinų niekniekių, vadinamų eilėraščiais ir proza, gamintojas. Prigimčiai tie dalykai jeigu ir nebjaurūs, tai bent jau niekiniai. Prieš gamtą nepapūsi.

Laimingai susiklosčiusios aplinkybės mano akademikui padėjo išeiti iš žaidimo ir nebemyžti prieš vėją. Su prezidentu dabar jie palaikė darbinius santykius. Jelcinas liko įtartinas tipas. Jis atrodė įtartinas visiems jį supantiems ir nesupantiems žmonėms.

 


Pokalbis su pagonių dievu

– Alio, čia poetas Mesiacas? – paklausė jis lėtu kaip stabčiojanti magnetofono juostelė balsu. – Kalba Jelcinas.

– Sveiki, Borisai Nikolajevičiau, – nustebau. – Ačiū, kad paskambinote. Prisipažinsiu, nesitikėjau.

– Aš gavau Jūsų laišką, – pranešė jis rūsčiu balsu. – Niekus rašote. Rusai mane myli. Jelcinui šiandien alternatyvos nėra.

Dar ir kaip myli, – paskubėjau atsakyti. – Nieko nepagailėtų. Kūną ir sielą už Jus atiduotų.

– Na ir kodėl tada rašote tuos savo niekalus? – paklausė jis taip pat niauriai. – Rusija niekada nebegrįš į praeitį. Rusija dabar eis tik į priekį. Aš ilgai ir skausmingai apie tai galvojau. Tik į priekį.

– Kelio atgal nėra, – sutikau. – Jūs teisus, Borisai Nikolajevičiau. Bėda ta, kad viskas baigiasi. Po kokių dešimties metų Jus prakeiks. Užmirš kelią prie Jūsų kapo. Ištrins iš atminties kilnius žygius. Vadovėliuose Jelcino pavardė bus įrašyta po kablelio, po Burbulio ir Gaidaro. Akademikui Sacharovui paminklai stovės visoje šalyje. Ir Gorbačiovui.

Jelcinas išleido atodūsį, pereinantį į slopstantį pragaištingą švokštimą.

– O kaip čia taip? Aš pirmasis demokratiškai išrinktas šios šalies prezidentas.

– Istoriją rašo inteligentija, – paskubėjau atsakyti. – Fariziejai ir knygiai. Kol esate su jais vienoje jungtyje, jie jus myli. Pasiryšite savarankiškam žingsniui, jie jus prakeiks. Tai rimtas pavojus kiekvienam valdytojui.

– Aš norėjau, kad žmonės gyventų geriau, – užgriaudėjo prezidentas. – Kitos užduoties neturiu ir neturėjau. Supranti? Ką konkrečiai Jūs siūlote?

– Aš juk parašiau. Galiu įamžinti Jūsų įvaizdį nemariuose kūriniuose. Surimuosiu Jūsų reformas, parašysiu apie jas sagas.

Jelcinas niūriai nutilo. Jo tylėjimas buvo iškalbingesnis už bet kokius žodžius. Pauzė truko kokias trisdešimt sekundžių. Mano kakta spėjo kelis kartus išrasoti prakaitu ir nudžiūti.

– Sagas, sakote? Jūs mokate kurti sagas? – Panašu, kad jis apmąstė sagų perspektyvą arba bandė atsiminti, ką reiškia tas žodis.

– Dar ir kaip, Borisai Nikolajevičiau! „Forsaitų sagas“!

Jelcinas išgirdo žinomą žodžių junginį ir patenkintas atsikvėpė.

Gerai. Įamžinkite. Skolingas neliksiu.

Jo žodžiai krito tarsi naujagimiai į šulinį. Jiems krintant apimdavo siaubas dėl to, ko jau nesugrąžinsi. Kūdikiui dingus po vandeniu, norėjosi šokt paskui jį.

Aš užsitikrinau prezidento palaikymą mainais į memorialą, kurį galėjau jam pastatyti. Todėl pašvenčiau jam poemą „Verksmas dėl reketininko“, tačiau po Parlamento sušaudymo tankais pasižadėjimą atsiėmiau.

– Poetas Jeriomenka Jūsų draugas? – netikėtai paklausė Jelcinas.

– Taip, Borisai Nikolajevičiau, jis novatorius, avangardistas. Poetai myli jį taip, kaip Jus darbininkai ir kolūkiečiai.

Aš pajutau, kad Jelcinas aname laido gale nusišypsojo. Drebančiu balsu dėliodamas žodžius jis padeklamavo:

Aš vakar vėl buvau Politbiure
Ir išsiaiškinau, kaip Jelciną atleido:
Dujas paleido, daugelis apsvaigo
Toj salėje Georgijaus didžioj.

– Taip, eilės tikroviškos, – paantrinau. – Poetai turi numatymo dovaną.

Šis klausimas neaiškus, bet jį galima išspręst.
Tebūna mūsų kelias priekin – kraujo kelias!
Visus atleisti reikia be kalbų, iškart,
Kad aš užimčiau pagrindinį postą.

Štai matote, Borisai Nikolajevičiau, Jeriomenka buvo teisus. Jūs tapote Rusijos Federacijos prezidentu, beveik caru.

Aš užsidegęs ėmiau pasakoti apie Jeriomenkos poeziją ir Andrejaus Kozlovo, kuriam šitie ketureiliai buvo paskirti, krišnaizmą, bet Jelcinas leido suprasti, kad pokalbis eina į pabaigą.

Vadinas, išvažiuojate į Ameriką. Gerai čia užlenkėt! Brodskiui po sparneliu, vadinasi?

Užlenkiau, Borisai Nikolajevičiau. Žinot, ką galvoju? Pasaulis globalėja. Istorija pasibaigė. Liko tik demokratija. Viena pasaulinė supervalstybė telikus. Ir sostinė šios valstybės kur? Niujorke, Borisai Nikolajevičiau. Žinoma, kad Niujorke. Štai aš ir važiuoju į pasaulio sostinę kaip Lomonosovas, kad užkariaučiau ją mūsų su jumis Rusijos garbei.

Pagirtina, Vadimai Genadijevičiau, – užbaigė Jelcinas. – Lauksiu rezultatų. O dabar paprašysiu grupės „NA NA“ sukurti dainą Fainai Jiosifovnai.

Nikolajus I globojo Puškiną. Išlaisvino jį iš tremties, pavedė rašyti Petro Pirmojo istoriją. Caras buvo nuoširdus poeto gerbėjas ir nekreipė dėmesio į šmeižikų skundus. Stalinas paskambino Michailui Bulgakovui ir sugrąžino jam pareigas Dailės teatre, o pjesę „Turbinų dienos“ – atgal į repertuarą.

Brodskis du kartus rašė Brežnevui. Pirmasis laiškas buvo moralinis aktas. Poetas, įsitikinęs, kad talentas turi kovoti už teisingumą, pareikalavo mirties bausmės atšaukimo Kuznecovui ir Dymšycui už bandymą užgrobti lėktuvą. Laiškas nebuvo išsiųstas, tačiau pakitimai „subtiliuosiuose pasauliuose“ įvyko. Disidentų nesušaudė, nuosprendis buvo pakeistas į ilgą įkalinimą. Atsisveikinimo laišką Brodskis išsiuntė iš Vienos. Jame rašė, kad jis ir Brežnevas numirs, o žmonės apie juos spręs pagal nuveiktus darbus. Prašė palikti jam vietą rusų literatūroje ir pasirūpinti jo tėvais. Aš irgi paprašiau pasirūpinti tėvais ir Mokslų akademija. Jelcinas pasirodė esąs žodžio žmogus. Akademijos, priešingai nei vėlesni šalies valdytojai, jis nelietė. Pasodino į vadovo kėdę žmogų iš Uralo ir tuo pasitenkino. Į literatūrinį procesą išvis nesikišo. Jelcinas kūrė valstybę be ideologijos, o literatūra joje tebuvo šalutinis dalykas.

Man buvo lengviau nei Brodskiui. Dėl vietos literatūroje nesijaudinau. Į literatūrą – tokią, kokia ji buvo dabar, – nežiūrėjau rimtai. Apskritai aš į nedaug ką žiūrėjau rimtai, todėl neblogai išsilaikiau įkopęs į šeštą dešimtį. Jelcinui rašiau apie supervalstybę, apie pramoninį-karinį kompleksą ir apie poeziją, kurią irgi laikiau militaristinės mašinos dalimi. Poezija turi vesti į mūšį. Senovėje ji apskritai atliko valstybės kūrimo funkciją. Homeras pagražino Trojos pavergties istoriją. Faktiškai išgalvojo. Apie tai senais laikais yra rašęs Dionas Chrizostomas, o šiais – akademikas Gasparovas, kuris, beje, yra gyręs mano eiles. Akademikas rašė: „Galima būti tikram, kad jei Homeras eilėse nebūtų laimėjęs Trojos karo, graikai realybėje nebūtų laimėję karo su persais.“ Kasinėjimai parodė, kad legendinio karo metu Ilionas buvo nereikšmingas miestelis, bastionu tapęs tik 1700–1250 m. pr. m. e. Aklas dainius įvykdė politinį sengraikių tautos užsakymą ir tapo pirmuoju istorijos falsifikatoriumi. Poezija nugalėjo tiesą. Europocentrizmas, pradėtas poeto, atvedė iki to, kad dabar Europos istorija yra centrinė pasaulio istorija, tuo tarpu mūsiškė lieka antrine.

Jeigu meluoti, tai iš peties. Amžiams. Tokia poezija man prie širdies.

Aš paprašiau Boriso Nikolajevičiaus atkurti imperiją, dėl kurios pralietos tonos rusų kraujo. Įvykdyti viską greitai ir netikėtai, kaip kadaise tai padarė bolševikai.

Visaliaudinės šlovės nesitikėjau. Atėjo liberalūs laikai. Lygybės ir žemo interkultūrinio konteksto sąlygomis poetas gavo pagal nuopelnus. Į rėksnio-bandos vado vaidmenį nebepretendavo. Daiktai imti vadinti tikraisiais jų vardais. Kalbėjimas su potekste ir gyvenimas pagal teisingas sąvokas grimzdo į praeitį. Paslaptis pranyko. Jaunimas pradėjo kultivuoti neįžvelgiamą egzistavimo būdą, atrasdamas jame socialinę prasmę. Aš nemačiau kuklumo prasmės. Talentas ir kuklumas – nesuderinami. Brodskio apie kreipimosi turinį neinformavau, nors jis kadaise ir buvo sakęs, kad „teisingumas yra svarbiau nei visi šitie puškinai ir nabokovai“. Aš supratau, kad mes su juo – labai skirtingi žmonės.

Nepasikliaudamas atsitiktinumu, laišką perdaviau per Jelcino motinėlę – Klavdiją Ivanovną, kuri gyveno netoliese, Bažovo gatvėje. Mes su ja turėjome bendrų pažįstamų. Užsukau į svečius, buvau meiliai sutiktas ir pavaišintas arbata. Laišką sūnui Borisui ji išsiuntė faksu. Jie tuo metu tapo madingi.


1 Erefija – paniekinantis Rusijos Federacijos pavadinimas.

Ramūnas Čičelis. Poezijos ir fotografijos bendrystė

2021 m. Nr. 5–6 / Julius Keleras. Nepaliekantis miestas. – Vilnius: Homo liber, 2020. – 152 p. Knygos dailininkė – Vanda Padimanskaitė.

Julius Keleras. Keturios novelės

2020 m. Nr. 7 / Jis nespėjo: kol žvalgėsi ir rausėsi kišenėse, nuogąstaudamas, ar tik nebus palikęs darbe ant stalo po popieriais namų raktų, autobusas nuvažiavo. Dar pamatė, kaip vairuotojas skubom žvilgtelėjo į jį – senas, praplikęs, gunktelėjęs…

Julius Keleras. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 2 / pieštukai pilni eilėraščių, klavišai pilni Mozarto, drugeliai pilni pievų, tavo akys pilnos manęs laiptinės pilnos girtuoklių, butelių duženų, nuosėdų…

Julius Keleras. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 11 / kregždutės. …tarp tamsos ir nuovargio slypi žemynas – laukinis, dar nematytas, pilnas aistrų, neapšviestas pusiaunakčio lempų, nematęs drugelių, byrėjusių tau į skreitą, nekalbant apie kregždutes…

Dovilė Kuzminskaitė. Apie sraigių kvapą ir kitas subtilybes

2015 m. Nr. 8–9 / Julius Keleras. Erškėtuogės kopose. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 78 p.

Julius Keleras. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 7 / mokytis žengti kandies žingsniu
per knygas, įsiklausant
į kiekvieną, net atsiliekančią
raidę, mokytis, netgi išmokti
sau pasakyti – esu neteisus,
nesugebėjau

„Metų“ anketa: Vytautas Čepas, Julius Keleras

2015 m. Nr. 1 / „Metų“ anketą atsako Vytautas Čepas ir Julius Keleras / 1. Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibudintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje? Ko­kiuose lietuvių autorių kuriniuose…

Andrej Bauman. Pokalbis

2014 m. Nr. 10 / Iš rusų k. vertė Julius Keleras / Andrejus Baumanas gimė 1976 m. Leningrade. 1988 m., baigęs Sankt Peterburgo universitą, tapo diplomuotu filosofu. Yra įtakingo literatūrinio žurnalo „Projekt Baltija“ redaktorius.

Marijus Šidlauskas. Rasti laiko kelią

2013 m. Nr. 12 / Julius Keleras. Vėliau, gerokai vėliau. – Vilnius: Homo liber, 2013. – 168 p.

Czesław Miłosz. Medžioklio metai

1995 m. Nr. 1 / Vertė Julius Keleras / Be abejo, apeliavimas į lietuvišką kilmę tebuvo dar vienas mano mėginimas išvengti tikrų ar įsivaizduojamų užkietėjusių lenkomanų persekiojimo. Tikriausiai nesu teisus, nesidomiu nei sociologine, nei politine tos eros analize.