Hannah Arendt. Totalitarizmas ir vienišumas

1999 m. Nr. 12

Iš anglų k. vertė Arvydas Šliogeris

Hannah Arendt (1906–1975) – politologė ir filosofė, reikšmingų studijų apie totalitariz­mą ir žydų politinę istoriją autorė. H. Arendt buvo priversta emigruoti iš Vokietijos po nacių įsi­galėjimo 1933 m., o po 1940-ųjų – visai palikti Europą. Po karo ji velkė Niujorko politinėse ir kul­tūrinėse žydų organizacijose, vėliau dėstė Berklio, Prinstono, Čikagos ir kituose JAV universitetuose.
Ši publikacija – fragmentas iš monumentalios H. Arendt studijos „Totalitarizmo kilmė“ („The Origins of Totalitarianism“, 1951). Joje totalitarizmas kildinamas iš XIX a. anisemitizmo, imperializmo ir tradicinės valstybės bei nacijos suirimo. Šis veikalas išgarsino H. Arendt kaip vieną didžiausių politinių XX a. antrosios pusės mąstytojų.

 

Klausimas <…> yra toks: koks pamatinis žmonių bendro gyvenimo patyrimas įsismelkia į tą valdžios formą, kurios esmė yra teroras ar ku­rios veiksmo principas yra ideologinio mąstymo logiškumas? Kad įvai­riausios politinio viešpatavimo formos niekada anksčiau nesinaudojo to­kiu deriniu, yra akivaizdu. Ir vis dėlto tas pamatinis patyrimas, kuriuo remiasi totalitarizmas, turi būti žmogiškas ir pažįstamas žmonėms, ka­dangi net šis, pats „originaliausias“ politinis darinys yra sugalvotas žmonių ir kažkaip išreiškia jų reikmes.

Dažnai būdavo pažymima, kad teroras gali absoliučiai valdyti tik to­kius žmones, kurie izoliuoti vienas nuo kito, ir kad todėl vienas svarbiau­sių visų tironiškų valdžių rūpesčių – pasiekti tokios izoliacijos. Izolia­cija gali būti teroro pradžia; ji, be abejonės, yra pati vaisingiausia jo dir­va; ji visada yra ir jo padarinys. Ši izoliacija, galima sakyti, yra ikitotalitarinė; jos bruožas yra bejėgiškumas, kadangi jėga visada kyla iš žmo­nių, veikiančių kartu, „veikiančių darniai“ (Burke); izoliuoti žmonės yra bejėgiai pagal apibrėžimą.

Izoliacija ir bejėgiškumas, t. y. pamatinis nesugebėjimas veikti, vi­sada buvo būdingas tironijoms. Politiniai ryšiai tarp žmonių tironijos yra nutraukiami, o jų sugebėjimas veikti ir jėga – palaužiami. Bet nutrau­kiami ne visi žmones siejantys saitai ir sunaikinami ne visi žmogaus su­gebėjimai. Lieka nepaliesta visa privataus gyvenimo sritis, kuri leidžia išsaugoti patyrimo, kūrybos ir mąstymo sugebėjimus. Mes žinome, kad geležinis totalinio teroro spaustuvas nebepalieka erdvės tokiam privačiam gyvenimui ir kad totalitarine logika grindžiamas savęs prievartavimas su­naikina tiek žmogaus sugebėjimą patirti ir mąstyti pasitikint savimi, tiek ir jo sugebėjimą veikti.

Tai, ką mes vadiname izoliacija politikos srityje, socialinio bendra­vimo srityje yra vadinama vienišumu. Izoliacija ir vienišumas nėra tas pat. Aš galiu būti izoliuotas – tai situacija, kurioje aš negaliu veikli, ka­dangi šalia manęs nėra nė vieno, kuris veiktų kartu su manimi, – ne­būdamas vienišas; ir aš galiu būti vienišas – tai situacija, kurioje aš kaip asmuo jaučiuosi netekęs bet kokios žmogiškos bendrystės, – nebūda­mas izoliuotas. Izoliacija yra tas aklagatvis, į kurį žmonės įstumiami, kai politinė jų gyvenimo sritis, kurioje jie veikia kartu, siekdami bendrų in­teresų, yra sunaikinta. Tačiau izoliacija, nors ji gali sunaikinti sugebė­jimą veikti ir veiksmo jėgą, ne tik nepaliečia vadinamosios produktyvios žmonių veiklos, bet netgi reikalinga tokiai veiklai. Žmogus kaip homo faber linkęs izoliuotis kartu su savo kūriniu, t. y. laikinai palikti politikos sritį. Dirbdinimas (poiesis, daiktų dirbimas), ne taip kaip veiksmas (praxis), viena vertus, ir grynas darbas, kita vertus, visada atliekamas šiek tiek izoliuotai nuo bendrų interesų, nesvarbu, ar rezultatas yra amato dirbinys, ar meno kūrinys. Esant tokiai izoliacijai žmogus dar susiliečia su pasauliu kaip žmogaus dirbiniu; tik tada, kai pati elementariausia žmo­gaus kūrybiškumo forma, kuri yra sugebėjimas pridėti šį tą sava prie bend­ro pasaulio, yra sunaikinama, izoliacija tampa visiškai nebepakeliama. Taip gali atsitikti tokiame pasaulyje, kurio svarbiausios vertybės yra dik­tuojamos darbo, t. y. ten, kur visos žmogaus veiklos formos virto dar­bo procesu. Tokiomis sąlygomis žmogui paliekama tik gryna darbo pa­stanga, kuri kartu yra pastanga išlikti gyvam, ir ryšys su pasauliu kaip žmogaus dirbiniu nutrūksta. Izoliuotą žmogų, praradusį savo vietą po­litinėje veiksmo srityje, kartu apleidžia ir daiktų pasaulis, jei tik žmo­gus nebepripažįstamas kaip homo faber, bet traktuojamas kaip animal laborans, kurio gyvybiškai būtinas „metabolizmas su gamta“ niekam nerūpi. Tada izoliacija virsta vienišumu. Izoliacija, pagrįsta tironija, produktyviuosius žmogaus sugebėjimus palieka nepaliestus; tačiau ti­ronija „darbininkams“, pavyzdžiui, vergų valdymas senovės pasaulyje, sa­vaimingai tampa ne tik izoliuotų, bet ir vienišų žmonių valdymu ir yra linkusi tapti totalitarine.

Izoliacija susijusi tik su politine gyvenimo sritimi, o vienišumas – su žmogaus gyvenimu kaip visuma. Totalitarinė valdžia, kaip ir visos tiro­nijos, tikrai negalėtų egzistuoti nesunaikindama viešojo gyvenimo srities, t. y. nesunaikindama žmonių politinių sugebėjimų, neįstumdama jų į izo­liaciją. Tačiau totalitarinis viešpatavimas kaip valdžios forma naujas tuo, kad jis nesitenkina šitokia izoliacija, bet sykiu sunaikina ir privatų gy­venimą. Jo pamatas yra vienišumas, patyrimas, kad apskritai nebepriklausai pasauliui, o tai yra vienas radikaliausių ir beviltiškiausių žmo­gaus patyrimų.

Vienišumas – bendras teroro pagrindas, totalitarinės valdžios esmė ir (dėl ideologijos bei logiškumo) budelių ir aukų mokykla – yra glaudžiai susijęs su bešakniškumu ir nereikalingumu, virtusiu moderniųjų masių prakeikimu nuo pramoninės revoliucijos laikų, o ypač skaudus jis tapo praėjusio amžiaus pabaigoje, atsiradus imperializmui, bei mūsų lai­kais, sugriuvus politinėms institucijoms ir socialinėms tradicijoms. Bū­ti bešakniam – tai neturėti vietos pasaulyje, pripažintos ir užtikrinamos kitų žmonių, būti nereikalingam – tai apskritai nebepriklausyti pasau­liui. Bešakniškumas gali būti išankstinė nereikalingumo sąlyga, kaip izoliacija gali (bet neturi) būti išankstinė vienišumo sąlyga. Savaime, nekrei­piant dėmesio į dabartines istorines priežastis ir naują vienišumo vaid­menį politikoje, jis tuo pačiu metu prieštarauja pamatinėms žmogaus si­tuacijos reikmėms ir kartu yra vienas fundamentaliausių patyrimų kiekvieno žmogaus gyvenime. Netgi tiesiogiai atsiveriančio pasaulio medžiagiškumo ir juslumo patyrimas priklauso nuo mano ryšio su kitais žmonėmis, nuo mūsų bendro jutimo, kuris reguliuoja ir kontroliuoja visus kitus pojūčius ir be kurio kiekvienas iš mūsų būtų uždarytas tik į savo juslinių duomenų, savaime nepatikimų ir apgaulingų, kokoną. Tik todėl, kad mes turime bendrą jutimą, t. y. tik todėl, kad ne vienas, o daug žmonių gyvena žemėje, mes galime pasitikėti savo tiesioginiu jusliniu patyrimu. Tačiau drauge turime nuolat sau priminti, kad vieną dieną mums reikės palikti šį bendrą pasaulį, kuris kaip ir anksčiau eis savo keliu, ir jo tęsčiai mes nereikalingi; tik šitaip suvoksime savo vienišumą, patirsime, kad esame nutolę nuo visų ir nuo visko.

Vienišumas – tai ne vienatvė. Vienatvei reikia paprasčiausiai būti vienam, o vienišumas skaudžiausiai pasirodo tada, kai esi su kitais. Būta tik kelių atsitiktinių pastabų, dažniausiai išreikštų paradoksaliai, taip kaip sakė Katonas (perduota Cicerono, De Re Publica, I, p. 17): numquam minus solum esse quam cum solus esset („labiausiai jis nebūdavo vieni­šas, kai būdavo vienišas“ ar veikiau, „labiausiai jis nebūdavo vienišas, kai būdavo nuošaliai“), o pirmas žmogus, pamatęs skirtumą tarp vieni­šumo ir vienatvės, atrodo, buvo Epiktetas, emancipuotas graikų kilmės vergas-filosofas. Tam tikra prasme jo atradimas buvo atsitiktinis, nes la­biausiai jis domėjosi ne vienišumu ir ne vienatve, o galimybe būti vie­nam (monos) absoliučios nepriklausomybės prasme. Pasak Epikteto (Dissertationes, Book 3, ch. 13), vienišas žmogus (eremos) yra tas, ku­ris būdamas tarp kitų žmonių negali su jais bendrauti arba susiduria su jų priešiškumu. Priešingai, nusišalinęs žmogus yra vienatvėje, todėl „gali būti kartu su savimi“. Kitaip tariant, būdamas vienatvėje „savo va­lia“ aš esu kartu su savimi, todėl mano būklė yra „du viename“, o bū­damas vienišas aš iš tikrųjų esu vienas, apleistas visų kitų. Bet koks mąs­tymas, griežtai kalbant, vyksta vienatvėje ir yra dialogas tarp „Aš“ ir ma­nęs; bet šitoks „dviejų viename“ dialogas nepraranda ryšio su man ar­timų žmonių pasauliu, kadangi jiems atstovauja ta „savastis“, su kuria aš mąstydamas vedu dialogą. Vienišumo problema yra ta, kad šitokiam „du viename“ reikia kitų tam, kad jis vėl taptų vienu: vienu nekintamu individu, kurio tapatumo niekada negalima supainioti su bet kurio ki­to žmogaus tapatumu. įtvirtindamas savo tapatumą, aš visiškai pri­klausau nuo kitų žmonių; o didžioji vienišą žmogų gelbstinti bendrys­tės malonė yra ta, kad ji vėl padaro jį „pilnatvišką“, išvaduoja nuo min­tinio dialogo, kurio terpėje žmogus visada lieka dviprasmiškas, ir atku­ria tapatumą, leidžiantį jam kalbėti nepakartojamu vieno nekintančio as­mens balsu.

Vienatvė gali virsti vienišumu; tai atsitinka, kai paliktą pačiam sau mane apleidžia manasis „Aš“. Žmonėms, gyvenantiems vienatvėje, visa­da grėsdavo vienišumo pavojus, kai jie nebegalėdavo rasti gelbstinčios bendrystės malonės, kuri juos apsaugotų nuo susidvejinimo, netikrumo ir abejonės. Istoriniu požiūriu atrodo, jog šis pavojus tapo pakankanti didelis, kad būtų pastebėtas ir išreikštas, tik XIX šimtmetyje. Jis pasi­rodė visiškai aiškiai, kai filosofai, kuriems vieniems vienatvė yra gyvenimo būdas ir jų darbo sąlyga, nebesitenkino faktu, kad „filosofija skir­ta tik nedaugeliui“, ir ėmė pabrėžti, kad jų niekas „nesupranta“. Šiuo po žiūriu charakteringas anekdotas apie Hegelį, gulintį mirties patale, ku­ris vargu ar galėjo būti pasakojamas apie bet kurį ankstesnį didį filosofą: „Niekas manęs nesuprato, išskyrus vieną žmogų, bet ir jis supra­to mane neteisingai.“ Ir atvirkščiai, visada esama galimybės, kad vieni­šas žmogus suras save ir pradės mąstantį vienatvės dialogą. Atrodo, tai nutiko Nietzsche’i Gils Maria kaimelyje, kai jam gimė sumanymas para­šyti knygą „Taip kalbėjo Zaratustra“. Dviejuose eilėraščiuose („Gils Ma­ria“ ir „Aus hohen Bergen“) jis pasakoja apie bergždžią vienišojo lūkes­tį ir ilgesingą laukimą, kai staiga: „Um Mittag wars, da wurde Eins zu Zwei… // Nun feiern wir, vereinten Siegs gewiß, / Das Fest der Feste: / Freund Zarathustra kam, der Gast der Gäste!“ („Vidurdienis, ir Vie­nas tapo Dviem <…>. Dabar mes švenčiam, tikri bendrąja pergalę, / o švenčių šventė; / bičiulis Zaratustra čia, o, pats mieliausias svečias!“).

Vienišumas toks nepakenčiamas todėl, kad aš prarandu savastį, ku­ri gali būti įgyvendinta vienatvėje, tačiau jos tapatumą gali patvirtinti tik man lygių, man ištikimų ir manimi pasitikinčių žmonių bendrystė. Tokio­je situacijoje žmogus praranda pasitikėjimą savimi kaip savo minčių partneriu ir tą elementarų pasitikėjimą pasauliu, kuris būtinas tam, kad apskritai būtų įmanomas koks nors [intensyvus] patyrimas. „Aš“ ir „pa­saulis“, sugebėjimas mąstyti ir sugebėjimas patirti prarandami kartu.

Vienintelis žmogaus proto sugebėjimas, kuriam nereikia nei „Aš“, nei Kito, nei pasaulio, kad jam būtų įmanoma normaliai funkcionuoti, ir ku­ris nepriklauso nei nuo patyrimo, nei nuo mąstymo, yra sugebėjimas lo­giškai protauti, kurio prielaida visiškai akivaizdi. Elementarios nenugin­čijamo akivaizdumo taisyklės, tas truizmas, kad dukart du yra keturi, negali būti paneigtos netgi esant absoliučiai vienišam. Tai vienintelė patikima „tiesa“, kurios gali griebtis žmonės, jei jie prarado abipuses ga­rantijas, bendrą jutimą, kurio žmonėms reikia tam, kad jie patirtų bend­rą pasaulį, gyventų jame ir žinotų savo kelią. Tačiau šitokia „tiesa“ yra tuščia, ar, veikiau, tai išvis nėra jokia tiesa, kadangi ji nieko neatveria. (Tiesą apibrėžti kaip neprieštaringumą – taip daro kai kurie logikai – va­dinasi, apskritai neigti tiesos egzistavimą.) Todėl vienišumo sąlygomis sa­vaiminis akivaizdumas nebėra tik intelekto priemonė ir tampa produk­tyvus; jis pradeda braižyti savąsias „minties“ linijas. Apie tai, kad mąs­tymo procesai, kuriems būdingas griežtas, savaime akivaizdus logišku­mas, aiškiai nepateikiantis jokios išeities, kažkaip siejasi su vienišumu, kartą užsiminė Lutheris (jo vienatvės ir vienišumo patyrimui, galimas daik­tas, negali prilygti jokio kito žmogaus patyrimas; jis kartą išdrįso pra­sitarti, kad „Dievas turi egzistuoti, kadangi žmogui reikalinga bent vie­na būtybė, kuria jis galėtų pasitikėti“) beveik nežinomoje pastaboje apie Biblijos teiginį „negerai žmogui būti vienišam“. Vienišas žmogus, sako Lutheris, „vieną dalyką visada išveda iš kito ir viską išmąsto iki paties blogiausio“. Įžymusis totalitarinių sąjūdžių ekstremizmas, neturintis nieko bendro su tikru radikalizmu, tiesą sakant, ir yra toks „išmąstymas iki paties blogiausio“, toks dedukavimo procesas, kuris visada prieina prie pačių blogiausių išvadų.

Netotalitariniame pasaulyje totalitariniam viešpatavimui žmones pa­rengia tas faktas, kad vienišumas, kadaise buvęs tik ribiniu patyrimu, paprastai kankinančiu tik tam tikromis marginalinėmis socialinėmis sąlygomis, pavyzdžiui, senatvėje, mūsų šimtmetyje tapo vis didėjančių masių kasdieniu patyrimu. Tas negailestingas procesas, į kurį totalita­rizmas įstumia ir kuriam organizuoja mases, atrodo tarsi koks savižu­diškas pabėgimas nuo masinio vienišumo tikrovės. „Kaip ledas šaltakrau­jiškas protavimas“ ir „galingi dialektikos čiuptuvai“, „sugriebiantys tave lyg replės“, atrodo tarsi kokia paskutinė atrama pasaulyje, kur nie­kas nepatikima ir niekuo nebegalima pasitikėti. Atrodo, kad tik toji vidinė prievarta, kurios vienintelis turinys yra griežtas prieštaravimų vengimas, dar patvirtina žmogaus tapatumą nepriklausomai nuo visų ryšių su kitais žmonėmis. Ji įspraudžia žmogų į geležini teroro spaustuvą net tada, kai jis yra vienišas, o totalitarinė valdžia stengiasi niekada nepalikti jo vieno, išskyrus kraštutinę įkalinimo vienutėje situaciją. Sunaikinant bet kokią erdvę tarp žmonių ir juos suspaudžiant į vieną daik­tą, sunaikinamos net produktyviosios izoliacijos galimybės; mokant loginio protavimo ir jį šlovinant vienišumo sąlygomis, kai žmogus žino, kad jis visiškai pražus, jei bent per milimetrą nukryps nuo pirmosios prielaidos, nuo kurios prasidėjo visas loginio protavimo procesas, nunyks, ta net menkiausia galimybė, kad vienišumas virs vienatve, o logika – [gyvu] mąstymu. Jei tokią totalitarinę praktiką lyginsime su tironijos prak­tika, mums pasirodys, kad totalitarizmas rado būdą išjudinti net pačią dykumą ir šitaip sukėlė smėlio audrą, kuri gali užgriūti visas apgyven­dintas Žemės rutulio dalis.

Sąlygoms, kuriomis mes šiandien veikiame politikos srityje, tikrai gre­sia tokios niokojančios smėlio audros. Jų pavojingumas reiškiasi net ne tuo, kad jos gali sukurti nuolatinę totalitarinę santvarką. Totalitarinė val­džia, kaip ir tironija, puoselėja savo žūties sėklas. Kaip baimė ir bejė­giškumas, iš kurio toji baimė atsiranda, yra antipolitiniai principai, bloškiantys žmones į situaciją, priešingą politiniam veiksmui, taip ir vie­nišumas, ir loginis-ideologinis protavimas, dedukuojantis tai, kas blogiau­sia, sukuria antisocialinę situaciją ir puoselėja principą, naikinanti bet koki bendrą žmonių gyvenimą. Ir vis dėlto organizuotas vienišumas yra žymiai pavojingesnis už neorganizuotą bejėgiškumą, būdingą visiems tiems žmonėms, kuriuos valdo tironiška ir kaprizinga vieno žmogaus valia. Jis pavojingas tuo, kad gali nuniokoti mums pažįstamą pasauli – tą pasau­lį, kuris, atrodo, visur priėjo pabaigą anksčiau, negu nauja pradžia, kylanti iš šios pabaigos, dar galėtų suspėti įsitvirtinti.

Nepriklausomai nuo šių svarstymų – kurie kaip prognozės beveik ne­naudingi ir visai neguodžiantys – išlieka faktas, kad mūsų epochos kri­zė ir jos svarbiausias patyrimas sukūrė visiškai naujo tipo valdžią, ku­ri – kaip galimybė ir visada gresiantis pavojus – atrodo, nuo šiol su mu­mis pasiliks ilgam, kaip ir kitos valdžios formos, atsiradusios skirtingais istorijos momentais ir pagrįstos skirtingais pamatiniais patyrimais – monarchijos, respublikos, tironijos, diktatūros ir despotizmai – pasiliko kartu su žmonija, nors ir patyrė laikinų pralaimėjimų.

Tačiau dar lieka ir kita tiesa, kad kiekviena pabaiga istorijoje būti­nai puoselėja naują pradžią; ši pradžia yra pažadas, vienintelė „žinia“, kurią apskritai gali atnešti pabaiga. Prieš tapdama istoriniu įvykiu, pradžia yra aukščiausias žmogaus sugebėjimas; politiniu požiūriu ji sutampa su žmogaus laisve. Initium ut esset homo creatus est („Pradžia įvyko, buvo sukurtas žmogus“), pasakė Augustinas. Tokią pradžią garantuoja kiekvienas naujas gimimas; tiesą sakant, tokia pradžia yra kiekvienas žmogus.

Versta iš: Hannah Arendt. THE ORIGINS OF TOTALITARIANISM. New York, London, 1979.