Viktorija Daujotytė. Eilėraščių nuorodos

2023 m. Nr. 1

Julius Keleras. Virtuvėlė pilna Ukmergės. – Vilnius: 58 sapnai, 2022. – 97 p. Knygos dailininkė – Vanda Padimanskaitė.

Juliaus Kelero eilėraščių knyga „Virtuvėlė pilna Ukmergės“ ir atskirais tekstais, ir visuma nurodo į vaikystę, kaip svarbiausią dvasinės patirties laiką. Savita, kad į J. Kelero poeziją grįžtantis vaikystės laikas turi ir konkrečią erdvę – senelių sodybą, jei ir tik sodybėlę, Ukmergėje, pakraštyje, kur jau sentikių kapinaitės.

Pirmojo eilėraščio pavadinimas – „Nuorodos“. Atrodo, kad tai ir knygos skaitymo kodas. Geltonas namas „tarp dviejų pagyvenusių gluosnių“, sodas. Sena nuotrauka iš autoriaus „šeimos archyvo“. Ir tai svarbu – nieko specialiai, atskirai, nors fotografija svarbi ir pačiam poetui, ir iš gyvenimo anksti išėjusiam jaunesniam jo broliui Viliui Kelerui. Bet „šeimos archyvas“ – kas kita. Šeimos archyvo nuotraukos yra „pagyvenusios“, kaip ir tie du gluosniai. Įdėmaus žvilgsnio atgaivintos, bet neatnaujintos. Pirmoji nuotrauka, nors matomas tik namo kampas – su langu, veranda, su kalkėmis gražiai nubaltinta jauna obelėle, su dailia tvora, – atspindi Lietuvos gyvenimo tarpsnį, maždaug nuo praėjusio amžiaus septinto dešimtmečio vidurio iki devinto dešimtmečio. Kiek pralaisvėjęs, atkutęs gyvenimas. Nedidelio Lietuvos miesto gyventojai, jau išleidę vaikus, laukiantys anūkų iš Vilniaus, Kauno. Tvarkingi, siekiančių gražiai gyventi žmonių namai, su sodu, daržu. Gonkos, baltai nudažyti langai.

Kad ir kaip nelengva, bet kasdienybė lieka laisviausia, tad ir kūrybingiausia. Turėti tegalima mažai ką, bet ir tą trupinį būtina prižiūrėti, laiku padažyti, pataisyti, bent kelis vaismedžius, gėlių pasodinti, dar ir kokią lysvelę svogūnui, krapui, ankstyvajam agurkui, gal ir bulvei. Ir iš nuotraukų knygoje, jei ir „pergrupuotų“, matyti, kad gyventa čia taikių, darbščių ir netgi savaip pasiturinčių žmonių. Lizdas saviesiems, vaikams, anūkams. Lizdo reikia ankstyvosios patirties susiformavimui, įsitvirtinimui ir prisitvirtinimui prie žmonių, daiktų, formų, spalvų, kvapų. Kad būtų ir liktų tik tavo, jei ir perpasakota motinos.

J. Kelero poezijos knyga parašyta iš vaikystės, iš jos patirčių. Bet ne iš tiesioginių prisiminimų (jie svarbesni prozai), o tarsi iš antrinių jų grįžimų į jau tikro miestiečio, gyvenusio ir Amerikos didmiesčiuose, sąmonę. Vaikystė yra žmogaus sielos Knyga. Knyga, kurią nuolat varto menininkai. Ypač rašytojai. Nuo Marcelio Prousto iki Broniaus Radzevičiaus, Nijolės Miliauskaitės. Vaikystės lizdas – kūrybingai vaizduotei skleistis, vieta – šaknims suleisti. Lyg būtų savaime kadruojama.

Eilėraščių kadriškumą tiksliai pastebi Violeta Palčinskaitė, geru žodžiu J. Kelero knygą palydinti: „<…> man kiekvienas eilėraštis prilygsta filmo kadrui.“ Knyga globėjiškai apsupta autoritetingų poetų, vertėjų. Be V. Palčinskaitės, dar Tomas Venclova, AL Zolynas. Negalima apeiti T. Venclovos pastabos apie eilėraščių „topografines nuorodas“, tikslias Ukmergės miesto ir krašto vietų žymes. Tolima, bet graži asociacija: lyg vaiką, keliaujantį į senelių namus, lydėtų rūpestingi žvilgsniai. Žiūrėk kelio, įsižiūrėk, nepaklysk, kai grįši atgal, neužmiršk, ką matei nueidamas. Atminties fenomenai, sutelkti į „virtuvėlę“, į vietą, gal dar niekad ir nebuvusią tokią svarbią poezijai. Juolab – poeto, ne poetės kūryboje. Kur dar tikrasis namų gyvenimas, jei ne virtuvėje, jei ne virtuvėlėje, kur verdama ir kepama, kur ant stalo senas (ir dar įskilęs) puodelis žaliais žirneliais. Virtuvėlės centras gyvenime, kuris lyg ir neturi jokio centro, tik lėtai sukasi apie savo nematomą ašį. Metų laikai, kintančios spalvos, diena, vakaras, sodas su serbentų krūmais, kiemas, akmenukai, gyvi ir jau mirę savieji, giminės, kaimynai. Seni žurnalai ant aukšto, knygos. Net Jonas Aistis, jei ir atsitiktinai, jei dar ir neperskaitomai. Mažas dar jų skaitytojas, o juk išaugs atkaklus knygos žmogus. Mažo žmogaus ir didelės knygos santykis – didelę knygą galima ilgai skaityti. Juk blogai, kai nebeturi ko skaityti. „Žaizda“ – penkių gerai sustyguotų eilučių užtenka mažo žmogaus ir didelės knygos fenomenologijai:

ant skilusių plytelių parpuoliau,
nusibalnojau kelį, tempdamas į kiemą
storą, nepakeliamą Ukmergės telefonų knygą –
buvau ketinęs ją lig sutemų skaityti
po porcelianiniu birželio dangumi (p. 30)

Suskilusios plytelės, parpuolimas, žaizda – nelengvas kelias į kultūrą. Stora, nepakeliama Ukmergės telefonų knyga, turėtų jos užtekti visai ilgai birželio dienai. Vos pastebimai ryškėjančios bendresnės ir gilesnės telefonų knygos prasmės. Porcelianinis birželio dangus – graži šviesos metafora. Telefonų knyga, jei ir nedidelio miesto, – kiek žmonių, jų viešų viešiausių adresų, kiek vardų pavardžių. Skaityti, įsiminti, atsiminti. Urbanistiniams tyrimams telefonų knygos, paženklinusios modernios komunikacijos erą, svarbus šaltinis. Telefonas, telefono aparatas, telefonų knyga šmėsčioja ne viename eilėraštyje („mieganti Ukmergė“, „ilgam išvažiuojantiems“).

Ir telefonų knyga – yra knyga. Visi daiktai, su kuriais susitinka vaiko sąmonė, yra svarbūs, kiekvienas kam nors reikalingas. Vienetiniai daiktai atskirame name, atskiroje virtuvėlėje. Ir atskirajai patirčiai. Toks įspūdis, kad J. Keleras iš savo ankstyvųjų, savaip prustiškųjų patirčių užčiuopia ir daiktų fenomenologijos šaknis. Bet patirties lauko neplečia, laiko (tada ir dabar) perskyros minimalios. Gal tuo ir laimima, ypač vientisumo požiūriu. Virtuvėlė, jei pagalvotume ir apie jos perkeltinę reikšmę, iš tiesų lieka pilna Ukmergės, ir būtent vaikystės Ukmergės:

ir nesvarbu, kad nėra jau
to sodo, namo nei tos kriaušės

tegu viskas lieka
taip kaip atsimenu
„prašymas D.“ (p. 64)

Lieka, kaip atsimenama, bet ir nelieka. Perrašoma, pratęsiama. Ne tik pagal atminties, bet ir pagal poetinio teksto programą. Mirksnis – lyg kažkas šilto plūsteltų iš toli, iš giliai, ir mirksnio eilėraštis iš trijų eilučių: „tuoj būsiu jau visai mylimas – / sutems, / ateis ir užklos“ („mylimas“, p. 80). Patirties būsena, išlikusi kūne, kūno atminties kanaluose. Ir atminties blyksnį perimanti kalba, pasakojimas, būsenos ar būsenų siužetas („degantis kapas“, „ilgai išvažiuojantiems“).

Eilėraščio topografija (Šventoji, įkalnė, vedanti pas kaimynus, geležinkelis, ligoninė, kapinės). Eilėraštis ir kaip žmogaus fotografija, momentinis kadras, detalė (drabužis su žirniukais, persaldinta dieduko arbata). Kartais ir tarsi kito laiko ar žvilgsnio perskyra, lyg ir savo eilėraščius išvystum virtuvėlėje – tarsi daiktus tarp kitų daiktų:

Dieve, kokie paprasti
tie mano eilėraščiai
nelyg bobutės Genutės
prijuostė, išpaišinėta
negražiais, veik bespalviais
triušiukais… „Paulina“ (p. 75)

J. Kelero knygoje pulsuoja ne tik savaiminė atmintis, bet ir atminties pasija – ir kaip patirties išsaugojimas, išlaikymas: „niekaip iš rankų / neišplėšiama mūsų visų fotografija – / per Vėlines degantis mano diedukų kapas“ („degantis kapas“, p. 84). Pasyvi atmintis fiksuoja, atminties pasija veikia ir kaip dvasios energija, pridengianti, tarsi palyginanti ir silpnesnius eilėraščius.

Pabaigai – Juliaus Kelero rinkinio „Virtuvėlė pilna Ukmergės“ perskaitymas yra ir mano balsas už ją 2022-ųjų poezijos knygų varžytuvėse.