ŠIMTMEČIO ANKETA: Kazys Saja, Erika Drungytė, Andrius Jakučiūnas
2018 m. Nr. 2
Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą, etninės atminties ištvermingumą. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis – proga apmąstyti mūsų literatūros ir kultūros raidą, įvardyti žymiausius asmenis, prisiminti jų nuopelnus kraštui. Kokie vardai, judėjimai, iniciatyvos, darbai ir kūriniai Jums atrodo iškiliausi mūsų laisvėjimo kelyje?
Kaip apibūdintumėte šiandieninę mūsų literatūros, kultūros ir visuomenės situaciją? Kokios gyvenimo galimybės bei pokyčiai nuteikia viltingai, įkvepia kūrybai? Kokias didžiausias problemas bei iššūkius visuomenei, tautai ir valstybei kelia naujųjų laikų procesai?
Per šimtą metų lietuviška knyga patyrė nepaprastą kokybinį šuolį – iš didaktinės epochos amžiaus įšokome į moderniausios literatūros kontekstus, ir tai mums teko daryti gerokai sparčiau nei daugeliui Europos tautų. Per pastarąjį šimtmetį subrendo lietuvių literatūrinė kalba, išaugo meniškumo reikalavimai. Kokią lietuvių literatūrą įsivaizduojate po kelių dešimčių ir daugiau metų?
Zuikiai pirtį užkūrė
Rašytojas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Kazys Saja
Esu jau kalbėjęs, kad mes per Sąjūdį tartum suslėgtas garas sprogdinome Sovietų imperijos katilą, o atkūrę nepriklausomą savo valstybę pradėjom sklaidytis kaip rūkas virš pievų. Apie tokią miglą žemaičiai sakydavo „zuikiai pirtį užkūrė“. Tad mano teiginiai čia atrodys kaip kokie stuobriai, kyšantys iš tos miglos. Kai tau skauda širdį, nesinori kalbėti apie slogą.
Užaugau anksti netekęs tėvų. Tėvynė buvo antroji mano motina. Laikraščiais išlipdytos mano globėjo, klumpdirbio Adomo sienos – pirmoji man pasiekiama biblioteka. Netrukus smetoniškus laikraščius teko keisti sovietiniais. Ant jų lipdėm „Žemaičių žemę“ su Rainių kankiniais, paskui, iš naujo „išvaduoti“, ieškojome laikraščių su Stalino ir jų pakalikų atvaizdais.
„Už tėvynę srėbsim joudą konkolynę…“ Srėbėm. Vieni jau Sibire, kiti – namie, jau suvaryti į kolchozus. Ir kur čia suminėsi visų vienaip ar kitaip už mūsų laisvę kovojusių vardus. Kaip nemylėsi Tėvynės, nepuoselėsi gimtosios kalbos ir nesidomėsi savo istorija? Nūnai iškovotoji laisvė, nevaržoma nei sąžinės, nei atsakomybės, leidžia mums emigruoti iš tos miglotos Tėvynės. Dar paprasčiau – prasigerti, susirasti narkotikų, veltėdžiauti gaunant valstybės pašalpas arba po teismų „atsitūpti“, kur viskuo būsi aprūpintas ir dirbti nereikės…
Sprendžiant iš „Klausimėlio“ laidos respondentų, laisvoj Lietuvoj galima puikiai egzistuoti ir parazituoti ne tik pataisos namuose, bet ir aukštuose rūmuose su daugybe kabinetų. Elektronikos amžius kažkodėl biurokratų skaičiaus nesumažino. Mums pasisekė renkant išmintingą Prezidentę. O apie Seimo ar savivaldybių kandidatus nieko nežinom ir nenorim žinoti. (Jeigu gerai pasvarstęs kurį nors išrinksi, taigi pats būsi kaltas, kad tavo išrinktasis toks ištižęs arba rūpinasi tik savo gerove.)
Jaunimas galvos nebesuka, tik spaudo savo „mobiliaką“ ir deda prie ausies, jeigu ji nuo popso neapkurtus.
Taigi dar nepaseno mano siūlymas gerbiamiems kandidatams prieš rinkimus žiūrovams stebint išsitraukti bilietėlį ir atsakyti į kai kuriuos pilietiškus klausimus. Ar jis ką nors nutuokia apie būsimas teises ir pareigas, ar bent sugebėtų be klaidų parašyti „Lietuva, Tėvyne mūsų…“
Minime atkurtos savo valstybės šimtmetį. Prisimenu išsirikiavusį Baltijos kelią. Kaip jis nuo to laiko išretėjo! Iš tų, kurie liko, arba patys, arba jų vaikai jau žargstosi vos ne su kriminaliniu žargonu. Jiems stengiasi įsiteikti ir modernesni knygų rašytojai, kurių šiandien dienai jau turime pakankamai nemažai ir šitoj vietoj jau gali už save pastovėti.
Rodos, dar taip neseniai protestavom, dejavom, kai iš Lietuvių literatūros katedros sovietiniai cerberiai pašalino Meilę Lukšienę, Vandą Zaborskaitę, Ireną Kostkevičiūtę, o dabar – girdžiu – Vilniaus universitete naikinama visa gimtosios kalbos katedra. Spaudoj jau pasirodė straipsnių, kad Lietuvoje valstybinės kalbos statusas, bet koks kalbos norminimas apskritai nebereikalingas. O aš, senas stuobrys, tebemanau, kad gimtoji kalba yra mūsų tautos dvasia ir savitos kultūros pagrindas.
Turėjom mes ir anksčiau vienokių ar kitokių išsigimėlių. Multimilijardinėj mūsų visatoj nėra tiesių linijų ir dviejų vienodų objektų. Nei kalnų, nei grumstų, nei dviejų vienodų lapų ant to paties medžio. Gal vertėtų tatai prisiminti kai kuriems beatodairiškos globalizacijos apologetams? Taigi reikėtų džiaugtis kuo didesne tautų ir kultūrų įvairove.
Kas mus dar galėtų suvienyti? Putino grėblys, nugriuvęs Gedimino bokštas, neįprastas karštis ar šaltis?..
Negi mūsų laukia toks pat likimas kaip jotvingių, kuršių ar prūsų genčių? Juk net pievose nugulęs rūkas įsidienojus palieka gaivinančią rasą. Gal po visą pasaulį pasklidę lietuviai ten paliks ne tik prišiukšlintus parkus, o tuo labiau mes čia, savo Tėvynėj, savo valstybėj, savo namuose.
Nelinksmos mano įžvalgos – tai tik užkeikimas, kad išvardintos bėdos prarastų galią ir mūsų neįveiktų.
Poetė Erika Drungytė
Kalbėdami apie Lietuvos valstybės atkūrimą susidursime su daugybe klausimų. Vieni jų – ar galima valstybingumo procesą aptarti vien šimto metų rėmuose; ar šaltu veidu lyg liudininkai diskutuosime apie tai, ko nepatyrėme; ar prisiimsime teisuolių vaidmenį sudarinėdami svarbiausių ir nesvarbių, reikšmingų ir nereikšmingų, teistinų ir pasmerktųjų sąrašus?
Lietuvos karalystę, valstybę, respubliką prieš tūkstantį ir prieš šimtą metų kūrė žmonės. Žmonės kaip žmonės. Netobuli, keisti, gabūs, talentingi, garbėtroškos, neurotikai, altruistai, dievobaimingi, netikintys… Moterys ir vyrai, mokslininkai ir amatininkai, strategai ir padlaižūnai, menininkai ir avantiūristai… Na, žodžiu, gyvenimas yra gyvenamas, o idealai ir siekiamybės atsiranda kaip tobulojo provaizdžio (geidžiamo rojaus) atspindžiai, kuriuos ištransliuoja gebantys tai padaryti. Kartais tos transliacijos pavadinamos kliedesiais arba hipersiekiais, kuriuos visuomenė atmeta pajutusi, jog niekaip negalėtų įgyvendinti. Mes ir šiandien kosmosu vadiname Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ar Oskaro Milašiaus vizijas, Vydūno gyvenimo mokymus, o štai „kūniškesnius“ Kristijoną Donelaitį ar Antaną Baranauską dažnai pritempiam prie savo buities, nors jų kosmosas asmeniškai man yra toks galingas, kad akimirksniu katapultuoja už sąmonės ribų. Taigi, kad ir ką darytų žmogus, kuris geba realizuoti savo sumanymus, sapnus, idėjas, – viskas yra nuostabu ir viskas prisideda prie bendro kūrybos proceso, iš kurio ir randasi tokie dariniai, terminai, apibrėžimai kaip „valstybė“, „nacija“, „pilietis“ ir panašiai.
Klausiate vardų ir darbų laisvėjimo kelyje, o man pačiai daug įdomiau, kas tai yra laisvėjimo kelias? Ar mes vienodai suprantame sąvokas, apie kurias norime pasikalbėti prie bendro stalo? Istoriją laikau dėsningų pasikartojimų spirale, kuri kildama aukštyn neišvengiamai kai ką palieka apačioje – nugyventą, išsisėmusią idėją, susikaupusias klaidas, nuvainikuotas tiesas, nusikaltimus prieš žmogų, o aukščiau pakyla su nauja idėja, nauja tiesa, nauju idealo paieškos receptu, tik jau daug kokybiškesnėje fazėje, nes stovi ant patirčių pamato. Tad kas yra svarbiau – žmogaus laisvėjimo idėja ar valstybės statusas? Sakysite, be viena nebūna kita… Bet žmogus dažnai pavargsta nuolat atsižadėti savęs ir kovoti vien kitų sumanytus idėjų karus, o savęs ieškantis ir dvasinės laisvės keliu einantis supranta, kad išoriniai dalykai negali išjungti nušvitimo mygtuko.
Taigi atsakyti į pirmąjį klausimą man būtų keblu. Juk galima minėti gudrius politinių žaidimų atstovus, dabar priskiriamus prie šalies kultūros elito (nes kas gi nėra kultūra?), ir galima kalbėti apie kūrybos žmones, kurie nebūtinai buvo patriotizmo vėliavnešiai, bet jų darbai yra neatskiriama valstybės turto dalis. Turėtume pripažinti, kad mūsų šalis labai maža, o kiekvienas kokiu nors būdu ją turtinęs yra vertas pagarbos ir paminėjimo. Ir atvirkščiai – neturėtume gėdytis nė vieno vardo dėl pažiūrų ar įsitikinimų, bet kaip ant labai aukštos civilizacijos spiralės pakopos palypėjusieji įvertinti tą palikimą, kurį galime priskirti lietuviavardžiams, lietuviakalbiams, lietuviadvasiams.
Man lygiai nuostabūs yra štai kad ir moterų vakarėlius organizuodavęs, politiniais, socialinės lygybės klausimais savo eilėraščiuose išsisiūbuodavęs kunigas Maironis ir moterų, ypač studenčių, numylėtinis ezoterikas bei išsišokėlis, mitų apie save kūrėjas, modernizmo pradininkas Juozapas Albinas Herbačiauskas. Žaviuosi moterų teisių gynėja Žemaite, savo kūriniais prisidėjusia prie svarbių socialinių ir lyčių santykių klausimų kėlimo, bet man svarbi ir iki mirties išskirtinė norėjusi būti laisvos dvasios ir neordinarinio elgesio operos solistė Marijona Rakauskaitė, nors ir garbinusi Benito’ą Mussolinį. Kurie iš jų daugiau sukūrė Lietuvos? O kurie laisvėjimo? Aš nežinau… Man visi brangūs – nuo K. Donelaičio iki Salomėjos Nėries, nuo keturvėjininkų iki Sigito Gedos, nuo Vytauto P. Bložės iki Liūnės Sutemos, nuo Henriko Radausko iki Gintaro Patacko… Mūsų literatūra yra nuostabi ne todėl, kad šį tą parodė ar įrodė pasauliui, o todėl, kad kūrė tautos savimonę, įamžino mūsų savitą dvasią, pasaulėžiūrą, pasaulėjautą.
Bet ne tik literatūra. Dabar, vaikščiodama savo miesto, savo mylimo Kauno gatvėmis, žaviuosi kiekvienu mūsų inžinierių sukonstruotu tiltu, mūsų architektų suprojektuotu namu, aukštosiomis mokyklomis, jų mokslininkais, muziejais, galerijomis, mūsų menininkais. Šimtai vardų, reikšmingai prisidėjusių prie mūsų visų gerovės, prie mūsų visų ugdymo, nors tauta tokia maža – vadinasi, unikali, fantastiška, kūrybinga, talentinga… Pakaktų perskaityti gatvių pavadinimus ir suskaičiuoti visas atminimo lentas, paminklus, ženklus – va ir valstybės žemėlapis. O kiek dar nepaminėtų?
Visame šiandieninės kultūros kontekste, man regis, literatūrai sekasi kuo puikiausiai. Daug prasčiau, kad jos populiarumas, reikalingumas mąžta. Turime pripažinti, kad visuomenės įpročiai ir poreikiai kinta. Naujosios technologijos koreguoja tradicijas, kasdienis tempas, kurį spartina žaibišku greičiu gaunama, apdorojama, parengiama informacija, galimybės susisiekti su visu pasauliu, per kelias minutes pervedami pinigai, nuotolinės konferencijos ir kiti pažangūs pasiekimai, verčia kitaip santykiauti ir su menu. Aštriais, efektingais pojūčiais maitinamos juslės prašo trumpo teksto, aštraus siužeto arba labai gerai atpažįstamų ženklų iš šiandieninės buities, kasdienių bendravimo įpročių, naujojo žodyno ir aktualių problemų, kurias reikia spręsti bei apsispręsti. Tačiau, kaip jau minėjau, aš vis viena tikiu ne horizontaliais, o vertikaliais – bet spiralėje – pokyčiais.
Kadaise viduramžiai ištįso į tokį ilgą ir mažai judrų procesą, kad modernioji, postmodernioji ir hiperliberalioji visuomenė dar iki šių dienų pasigenda laisvių. Tik, regis, bent jau Lietuvoje, mažai pastebima, kad pasaulyje ienos sukamos atgal. Norėdami būti itin šiuolaikiški, mes, deja, pakartojame jau kažkur sugrotas melodijas, bet nesistengiame daugiau darbų nuveikti didindami savo savivertę, ugdydami nacionalinį orumą. Neturėtume skirti tiek pastangų, kad įšoktume į nuplaukiantį laivą. Turėtume būti išmintingi, lyg Donaldo Kajoko eilėraščio žmonės, supratę, kad plaukti toli nuo kitų gali reikšti ne atsilikimą, o buvimą priekyje.
Mūsų ekonominiai pasiekimai niekada nesugrąžins tautos į tėvynę. Kol neatsiras kardinaliai kitokios švietimo ir kultūros politikos, tol mes būsime tik rodiklių besivaikanti šalis, patraukli buvusioms sovietinės erdvės respublikoms kaip tramplinas į Vakarų pasaulį. Tai, kas dabar vyksta mokyklose, yra siaubinga. Tai, kad mokyklų ir kultūros įstaigų nebelieka, yra tik šiurpus aidas to, kaip suvokiamas ir vykdomas valstybės valdymas.
Kas yra viltinga? Kad žmonės gali keliauti, būti kitur, ten mokytis ir dirbti – taip ugdomas kritinis mąstymas. Taigi yra maža viltis, kad atsiras norinčių kokybinių pokyčių, to reikalaujančių ir tai galinčių pasiūlyti. O kūrybai nereikia jokių specialių įkvėpimo instrumentų. Mūsų menininkai, mokslininkai yra puikūs, jie kuria ir įgyvendina pasaulinio lygio darbus. Jie seniai yra labai toli. Dabar tereikia visuotinio susitelkimo ir noro paaugti kokybiškai. Vėl reikia tautinio atgimimo, bet ne provincialiame, o globaliame kontekste. Švietimas ir kultūra, o ne tankai mus išgelbės. Visais laikais tai gelbėjo. Tik tai.
Aš net neabejoju, kad mūsų literatūra jau dabar yra tokia pat gera ir garbstytina kaip kolegų Norvegijoje, Islandijoje, Švedijoje ar Danijoje. Taip, laikau mus Šiaurės šalių literatūros dalimi, mūsų mąstymas, raiška artimiausia. Ir jei daugiau investuotume į vertimus bei gerus agentus, neabejoju, kad lietuvių rašytojų pavardės taptų ryškiausiomis pasaulio literatūros mugėse, konkursuose, premijų sąrašuose. Tikiu, kad tai labai artima ateitis.
Bijau tik vieno, kad neatsirastų mėgdžiojimo, mėginimų pakartoti kieno nors bestselerius. Mes svarbūs dėl savitumo, kurį suformavo ne tik pati kalba, konstruojanti keistus ir komplikuotus sakinius (kitų akimis žiūrint), bet ir fantastiška, stipri, unikali mokykla.
Lietuvius laikau poetų tauta, nes tai, ką rašo mūsų poetai, yra tiesiog kosmosas. Bet juos ima vytis ir prozininkai, dramaturgai. Apskritai, tai, kas matyti pastarąjį dešimtmetį, – didžiulis, galingas šuolis, nes norinčių ir galinčių rašyti vis daugėja. Po truputį įtvirtinamas ir gero tono ženklas – apsiskaitymas, svarbiausių vardų žinojimas, dalyvavimas literatūros vakaruose ir susitikimuose su rašytojais. Knygų mugės – atskiro žanro fenomenas, bet jos leidžia tikėti knygos perspektyva. Žinoma, dabar knygą išleisti gali bet kuris popso pasaulio atstovas, bet vien tai, kad rašymas ir romano, prisiminimų, receptų ar patarimų išleidimas tam žmogui augina pridėtinę vertę, rodo, jog knyga tebėra prestižinis objektas.
Literatūra gyvavo ir gyvuos. Lietuviai bus Europos literatūros favoritai. Mūsų autorių kūriniai bus studijuojami ir analizuojami universitetuose, pagal juos statomi spektakliai ir kuriami filmų scenarijai, o poezija taps filosofų tyrinėjimų objektų bei didžiųjų Mokytojų įrankiais. Taip ir įsivaizduoju.
Rašytojas Andrius Jakučiūnas
Ai, nežinau, ką tas šimtmetis įrodė. Viena vertus, taip – dukart atgavome Nepriklausomybę, tai tarsi ir liudija, kad politinės valios būta. Bet nemanau, kad ji buvo suvokta, ta valia, – sakyčiau, suveikė mūsų intuicija. Tuo galime didžiuotis. Kita vertus, parodėme ir itin daug niekingųjų savybių – mielai vengėme, slėpėmės, kaltinome kitus, rinkomės menką vietoj amžinesnio. Tai – irgi normalu, juk mes žmonės. Gal truputėlį blogiau, kad praeities klaidas ir savo (buvusį) niekingumą dabar nuolat stengiamės vaizduoti kaip neišvengiamą, arba priešingai, pernelyg uoliai smerkiame save ir bandome išpirkti „kaltę“. O šiaip… Švarios istorijos nebūna, taigi, matyt, reikia džiaugtis, kad ji, – bet jau kol kas, – juda mums palankia kryptimi.
Tiesa, čia buvo paminėtas pilietinis visuomenės sąmoningumas – tai aš pirmąsyk girdžiu, kad toks dalykas galėtų būti būdingas mūsų visuomenei. Aš manau, kad prievarta ir vienas kito žeminimu gyvai mūsų visuomenei iki pilietinės – dar maždaug kaip iki mėnulio. Na, bet, ačiū Dievui, jau panašiai kaip nuo mėnulio nutolome ir nuo gėdos, lydėjusios pervartos epochą, – dabar jau tai tik smagus pasakojimas, apie ją rezgamos juokingos istorijos.
Vieno judėjimo, herojaus ar įvykio išskirti negaliu ir neišskirsiu – vis dėlto turėjom gana intensyvią istoriją, ir ją sutraukti į kelis štrichus yra sudėtinga. Man rodos, – kad ir kaip tą neigtume – mūsų istorijos, mūsų Lietuvos didysis herojus yra kolaborantas-prisitaikėlis – „paprastas žmogus“, laikęs paslėpęs lietuvybę ir krikščionybę už Komunistų partijos, kurios paliepimus aklai (nors ir be entuziazmo) vykdė, bilieto.
Aš suprantu, tai labai nemalonu girdėti. Todėl mes aršiai smerkiame kolaborantus arba juos bandome pridengti nuo bukų teisuolių ugnies, bet niekada neskiriame vietos jiems pagrindiniame naratyve. Ir visai be reikalo. Lietuvą, kokią turime dabar, sukūrė žmogus, išmaniai laviravęs tarp sistemos ir sąžinės, draugystės ir išskaičiavimo, tiesos ir pustiesės. Žmogus, vienu metu paistęs apie idealus ir praktikavęs niekingumą, šlovinęs ateizmą ir lankęs bažnyčią. Geras šeimos tėvas, nuostabus bičiulis, kruvinus nusikaltimus vykdančios partijos narys, žmogus, grobstantis valstybinį turtą, švenčiantis Kalėdas ir t. t. Tai štai, mes esame šito žmogaus ainiai, mes savo rankose turime jo Lietuvą – ne partizanų Lietuvą, ne kunigaikščių Lietuvą, o baikštaus, bet vis dėlto nenugalėto kolaboranto Lietuvą. Lietuvą, kurioje sumišta partijos lozungai, ateizmo šūkiai ir Marcinkevičius. Kurioje didieji kunigaikščiai žengia įkandin sovietinių karių. Pogrindinė draudžiama literatūra susilieja su ataskaitomis NKVD. Salomėjos Nėries, Petro Cvirkos, Algirdo Brazausko, Juozo Baltušio, Donato Banionio etc. Lietuvą. Nieko nepadarysi, taip jau nutiko. Na, gal ir neturi ta Lietuva sparnų nei polėkio – nes iš kur jis rasis? Ji kukli, prisitaikanti. Bet mums vis vien teks su ja ką nors daryti – neabejotinai atsižvelgiant į jos prigimtį. Nereikia ieškoti zylytėje erelio.
O dabar – laikas švęsti. Juk – šimtmetis.
Įvairovės daug, vilties ne. Literatūroje ir kultūroje apskritai stiprėja nuobodulys – daug ką padarome iš inercijos, tarsi vien iš įpročio. Kuo toliau gyvenu, tuo aiškiau pastebiu, kad Lietuvoje mes per lengvai, praktiškai be jokios konkurencijos pelnome trokštamas pozicijas, ir didelė dalis mūsų kultūros sukuriama ne iš (banaliai sakant) aistros, bet visų pirma siekiant pateisinti (ar neprarasti) pozicijos, kurią užėmei pats nusprendęs, kad esi jos vertas. Mūsų yra per mažai, ir čia nieko nepakeisi – tokia demografija. Kad gyvenimas ir kultūros procesai būtų intensyvesni, verkiant reikia dar bent kelių milijonų piliečių. Iš kur juos paimti?
Kitas dalykas, kurį jau esu ne kartą minėjęs, – per didelis pakantumas niekdarystei ir prėskumui, kurį taip pat iš dalies lemia silpna konkurencija. Šį tą, matyt, galėtų pataisyti švietimas, bet tik teoriškai, kadangi net ir kalbėdami apie švietimo reformas mes kažkodėl pamirštame apie humanitarinius mokslus. Vadinasi, tos reformos, net jei jos netyčia ir įvyks, nieko nepakeis.
Per beveik trisdešimt nepriklausomybės metų pagaliau išmokome sukelti pozityvų triukšmą apie literatūrą. Ar tai gerai? Plačiąja prasme – labai gerai. Kiekvienas visuomenės narys dabar vienaip ar kitaip įtraukiamas į skaitymo kultūrą, kad ir kas ji būtų. Tačiau kritikos tekstai, tekstai apie autorius, jų interviu ir atsakymai į visokių (kvazi)literatūrinių anketų klausimus originalumu ir kitais parametrais dažnai gerokai lenkia pačią literatūrą, dėl kurios visas tas šaršalas ir sukeltas. Juk iš tikrųjų turime kokius tris (ne – vis dėlto du) gerus prozininkus, apytiksliai tris poetus – gal tai ir visai didelis skaičius. Tiek tos vilties.
Apie visuomenės problemas jau nesyk esu pasisakęs straipsniuose, tegaliu pakartoti. Tai – patyčių kultūra (mano galva, viena didžiausių problemų), paskui – nepasitikėjimas savo jėgomis, išvirstantis pavydu, pompastika ir naujais stabais, galiausiai – nepagarba kitam žmogui, kitoms kultūroms, ir kultūrai kaip tokiai. Visi šitie dalykai užnuodija gyvenimą ir valstybėje pasidaro sunku gyventi. Tarp šių problemų (t. y. visai ne atlyginimo dydyje ar tuo labiau BVP) ieškočiau ir emigracijos problemos šaknų.
Apie „naujųjų laikų procesus“ kalbėti aš negaliu sau leisti – visų pirma todėl, kad nėra pačių „naujųjų laikų“. Yra žmonijos kvailumas ir naivumas. Jis senesnis už tautą, valstybę ir kalbą. Jame nenutrūkstamai gyvename nuo tada, kai atsiskyrėme nuo homo erectus – taigi maždaug kelis šimtus tūkstančių metų. Jis ir yra didžioji (deja, neišsprendžiama) problema.
Nesu tikras dėl meniškumo reikalavimų – taip, keitėsi me-
niškumo formos, ir būtent formoms taikoma daugiau reikalavimų, bet aš nesu tikras, ar kriterijai meniškumui iš tikrųjų nėra sumažėję. Apskritai šis terminas (meniškumas) šiandieną vis sunkiau suprantamas. Todėl šį žodį pastaruoju metu darosi baugu tarti – lyg sakytum kokią nesąmonę. Tavęs bet kada bet kas gali pareikalauti tą meninę vertę pagrįsti. O juk meninė vertė yra efemerija. Bandydamas įsprausti ją į rėmelius, atrodysi kaip avigalvis. Žinoma, meno kritikai ir rašytojai nenori atrodyti avigalviais. Todėl šalia padorių tekstų kaip lygus šalia lygių puikuojasi indoktrinuotas, trumpalaikių madų paisantis (tiksliau, iš jų kylantis) šlamštas. Manau, ir ateityje meninė vertė kaip kriterijus silps.
Apskritai manau, kad nieko ypatingo nebus. Būsime eilinė, normali Europos vidurio-pakraščio literatūra. Atsižvelgiant į tai, kad mūsų poreikiai ir lūkesčiai jau šiandieną labai efektyviai konstruojami ir falsifikuojami viešojoje erdvėje (pastaruosius du žodžius būtų galima vartoti ir kabutėse), ir literatūra artimoje ateityje tikriausiai bus dar aktyviau konstruojama pagal įsivaizduojamus poreikius ir įsivaizduojamus „laiko reikalavimus“. Todėl įsivaizduočiau, kad po kelerių metų, o gal jau visai netrukus redaktoriai turės gerokai daugiau įtakos sprendžiant, koks bus galutinis turinys. Beje, tai bus neišvengiama ir dėl to, kad grėsmingai daugėja beraščių autorių (ir visos pasaulinės literatūros tendencija), kurių knygas, kad jas būtų įmanoma skaityti, reikia iš naujo perdėlioti ar netgi sukurti siužetą. Nykstant abstraktaus „meniškumo“ kriterijui ir skaitytojams pageidaujant „autentikos“, tokios literatūros tik daugės.
Galima čia daug visko prisvaičioti, bet iš tikrųjų vienintelis dalykas, kurį tiksliai galima nuspėti, yra tai, kad iš perspektyvos bus daug aiškiau, koks buvo mūsų literatūros gyvenimas šiandien. Mums dabar atrodo, kad jis be galo intensyvus – tiek visko sukuriama. Praėjus kažkiek metų suprasime, kad nieko čia ypatingo nevyko. Buvo keli geresni autoriai, ir tiek, – matysime šį etapą kaip aktyvų sovietinės literatūros neigimo, naujų lankų paieškos, literatūros gyvenimo komercializavimo etapą.
Mūsų kultūrai bene svarbiausia – kaip nors užtikrinti nekomercinės, nonkonformistinės (ne tos, kuri ja dedasi) literatūros gyvastį. Kad atsirastų tokių autorių. Kad jie turėtų jėgų ne tik irtis prieš srovę ir nusigaluoti paraštėse, bet drauge ir derintis prie konjunktūros, nesusitepdami trumpalaikėmis ideo-logijomis bei „laiko uždaviniais“.
Mūsų mažytėje visuomenėje, kurioje niekada nebus tiek nekomercinės literatūros pirkėjų, kad ją apsimokėtų leisti, tai labai sunkus uždavinys, bet aš tikiu, kad viskas įmanoma, – alternatyvi literatūra egzistuos, ir ji bus kaip priekaištas visai į moralinius arba socialinius lozungus susitelkusiai kitai literatūrai, kuri, aišku, sudarys didžiąją dalį. Beje, sprendžiant pagal nelinksmas tendencijas, šiai veikiausiai teks dalintis knygynų lentynas su primityvia patriotine, karo tematikos literatūra ir savivokos (savišvietos) knygomis. O visas šis užliteratūrės šlamštas atsainiai konkuruos su neskaitymu kaip tokiu. Ir, kas visai realu, nuolat šiam pralaimės.
Štai taip ir gyvensime.