„Metų“ anketa. Vainius Bakas, Eglė Sakalauskaitė, Artūras Valionis

2011 m. Nr. 7

1. Švedų rašytojo Jano Myrdalio romanas daugeliui įsiminė ne tiek turiniu, kiek pavadinimu – „Sunku būti jaunam“. Šis teiginys aforistinis, apibendrinantis, bet kiekvienas jį suvokiame individualiai. Ką Jums reiškia būti jaunam?

2. Hipiai, rokeriai ir pankai kadaise paskelbė gyvenimo būdo šūkį: „Gyvenk greitai, mirk jaunas.“ Tai buvo protestas prieš tėvų kartos gyvenimo monotoniją ir vartotojiškumą. Kaip Jūs sprendžiate gyvenimo rutinos problemas, kaip jaunatviškas maksimalizmas veikia Jūsų kūrybą?

3. Įžengdami į literatūrą neišvengiamai susiduriate su kitų jau nustatyta rašytojų ir jų kūrinių hierarchija. Su kuo labiausiai nenorėtumėt sutikti? kokios Jums lietuvių rašytojų figūros yra atraminės?

4. Ar galėtumėt suformuluoti specifines savo kartos problemas, kurios Jums yra pakankamai skaudžios?

Vainius Bakas

1. Sunku būti jaunam – iš tiesų logiškas teiginys, tačiau taip pat galima sakyti, jog nuostabu būti jaunam. Taip! Gera būti jaunam, nepaisant problemų, kurios yra neišvengiamos visais gyvenimo laikotarpiais. Juk žmogus, vos atėjęs į pasaulį pasisvečiuoti, jau nuo pirmųjų dienų susiduria su sunkumais. mokymasis vaikščioti yra nelengvas darbas, nes tenka galynėtis su žemės trauka. Taikliai ir savitai ironiškai tai išreiškė mano mėgstamas lenkų poetas Andrzejus Bursa: „Buvo labai sunku / nugalėti traukos dėsnį / maniau kad kai pagaliau atsistosiu ant kojų / nulenks prieš mane galvas / o jie į snukį / nesuprantu kas vyksta / didvyriškai stengiuosi išsilaikyti vertikaliai / ir nieko nesuprantu / „kvailuti“ sako man nuolankūs (blogiausia niekšų rūšis) / „gyvenime reikia ropoti ropoti“ / tad guluos horizontaliai <…> ir bandau / nuo sandaliuko iki pusbačiuko / nuo batelio iki kurpaitės / mokausi vaikščioti po pasaulį“ (iš lenkų k. vertė Rimvydas Strielkūnas). Šitaip su sveiku humoru ir ironija pažvelgus į sunkumus, jie jau nebeatrodo tokie baisūs.

Be to, jaunystė juk nėra išorinis dalykas. Žmogus gali labai ilgai būti jaunas vidumi. Tačiau jaunas žmogus gali savyje nešiotis ir dvasinį rudenį, įšalą, cinizmą, nihilizmą. Aš tikiu, jog sielos jaunystė nepavaldi laikui. Mano amžinatilsį senelis Feliksas, net artėdamas prie aštuoniasdešimties metų slenksčio, spinduliavo jaunyste, giedru optimizmu, veržlia ir gyvybinga kūrybine energija savo eilėraščiuose. kiekvieno vidinis laikrodis vis kitaip tiksi, vis kitaip eina – kartais atrodo, netgi prieš įprasto laikrodžio rodyklę.

Man pačiam būti jaunam pirmiausia reiškia turėti viltį ir kaskart nubusti su ja. Taip pat manau, jog jaunystė suteikia laisvės kurti ir nebijoti klysti, svarbu suvokti, kad kiekvieną dieną gali pradėti viską iš naujo. ne tiek sunku būti jaunam, kiek sunku būti jaunam žmogui. Manau, niekas nesiginčys, kad pats sunkiausias, atsakingiausias ir kartu būtiniausias dalykas – būti žmogumi tikrąja to žodžio prasme.

2. Esu truputį alergiškas žodžių junginiui „jaunatviškas maksimalizmas“ – skamba tarsi reklaminis „Maximos“ tinklo šūkis. Iš karto prieš akis iškyla maksimalistiškas žmogiškojo plėšrumo vaizdas – įsitempęs, virpantis kūnas, įraudęs veidas, kietai suspaustos lūpos, ištiestos rankos siekia akcijinių prekių pačiose prekystalio aukštumose – milžiniško tuštybės ledkalnio viršūnėje (tebūnie tos prekės, kad ir „oras“ su 50 proc. nuolaida, „ramybė ir pasitikėjimas“, dėžutė nesuprantamo džiugesio, meilė – „made in Paradise“). Juk šitais dalykais esame seniausiai apdovanoti. Reikia tik apsidairyti. Reikia ne maximalizmo, bet nuoširdaus įžvalgumo – savųjų tikslų galima siekti ramiai, nesiveržiant, nelipant per kitų galvas…

Vietoj jaunatviško maksimalizmo vartodamas sąvoką „jaunatviškumas“ pasakysiu, – jis man leidžia kurti žaidžiant. Ir šis „žaidimas“ nėra lengvabūdiško ar vien pramoginio gyvenimo sąvoka. Tai labai atsakingas ir įdomus procesas, gyvenimo azartas. Žaidimas smarkiai įtraukia į save, tu juo patiki. Laikaisi tam tikrų taisyklių ir pats jas kuri. Tau patinka žaidimas ir tu nenori iš jo pasitraukti. Žaisdamas išmokstu nustebti, stengiuosi tuos kasdieninius stebuklus perteikti savaip. Kartais žaidžiu tyliai, kartais – infantiliai.

Nors, pripažįstu, jaunatviškumas kartais tiek kūryboje, tiek gyvenime užplūsta tokia fatališka jėga, kad sunku ją suvaldyti. Todėl ir mokausi (kartais klysdamas, kartais sėkmingiau) kūryboje jaunatviškumo energiją suvaldyti ir tinkamai nukreipti. Visas jaunatviškas aistras, pakylėjimus ir nusivylimus stengiuosi tiesiog išbūti, išgyventi – juos patirdamas rašau retai. O poeziją kuriu dažniausiai tik dvasinės ramybės būsenoje, jausdamas tam tikrą distanciją nuo visų patyrimų ir išgyvenimų. Tiesiog, kiek atsitolinęs nuo to, ką patyrei, pradedi matyti aiškesnį vaizdą, panašiai kaip paveikslų parodoje, kai tik atsitraukęs tinkamai regi visą kolorito žaismą, atgyjantį sąmonės judesį. Taip pat manau, kad mano kūrybos variklį veikia jaunatviški abejojimai, svarstymai, nežinojimas. Visa tai verčia ieškoti, kalbėtis, polemizuoti su pačiu savimi, su Kūrėju, su karta, su vertybėmis ir kultūra.

Dėl rutinos – prisipažinsiu, niekada nejaučiau jos, nesu dėl to kentėjęs, todėl šį reiškinį pažįstu tik kaip sąvokinį. Žinoma, esu gana disciplinuotas: laikausi dienotvarkės, režimo, nubrėžiu sau dienos tikslus, tačiau kiekviena diena man atneša kažką savita ir ji nėra panaši į praėjusią.

Kad įžvelgtum pasaulyje grožį, mano galva, reikia, kad subjektyvi tavo būsena leistų pamatyti objektyvų tikrovės grožį. Dažnai praeini ir nepastebi, kad jau žydi kaštonai, nes esi paskendęs savojo triukšmo chaose. Kai pavyksta pamatyti grožio grynumą, įvyksta mažas stebuklas, mažasis sprogimas, nušvitimas tavyje. Tada jau galima atpalaiduoti vaizduotę. O kaip gali egzistuoti rutina, jeigu aplink nuolat nutinka šitiek nepaprastų dalykų?

3. Mokyklos laikais (10–11 klasėse) bodėjausi lietuvių literatūros kanoninėmis figūromis, ypač Maironio ir Salomėjos Nėries ikonėlėmis, sukdavausi nuo jų. Juk dažniausiai visa, kas yra programiška, privaloma, gerbtina, jaunam žmogui sukelia atvirkštinę reakciją, atmetimą, norą pasipriešinti taisyklėms. Ir tai, manau, yra sveika, normalu. Džiaugiuosi, kad studijuodamas VU lietuvių filologiją turiu galimybę naujai pažvelgti į kanoniškuosius autorius, naujai juos perskaityti ir visai kitaip suprasti. Tuomet ir vidinės prieštaros tavęs nebedrasko, ir pats atradęs kelią į juos, supratęs tų figūrų reikšmę per savąsias literatūros patirtis, jau sąmoningai gali nukelti kepurėlę prieš šią hierarchiją.

Manau, įtaką darančių autorių pirmiausia reikėtų ieškoti vaikystėje, dar tėvų skaitomose pasakose, lopšinėse, vaikiškuose eilėraštukuose. Juk pirmosios literatūrinės, estetinės patirtys dažnai esti svarbiausios ir skvarbiausios. Mano klausoje jau nuo mažens įaugo J. Degutytės, R. Skučaitės, M. Vainilaičio, S. Gedos poezija. Kartais prisiminęs vaikystės skaitymus dabar jaučiu vidinius prieštaravimus tarp žmogaus ir kūrėjo sampratos. Ypač mėgstamas mano vaikystės autorius buvo K. Kubilinskas, kuris yra smerkiamas kaip žmogus, bet jo kūryba žavėjo ir tebežavi. Taip pat ypač didelę įtaką man padarė iš Švedijos atklydęs ant žąsies skrendantis Nilsas, kuris stebi visas įprastas, neįprastas, nepaprastas ir paprastas detales, esančias ten, apačioje, kur verda tas tikrasis žmonių gyvenimas, nekasdieniška kasdienybė, būtiška buitis…

Vėliau, mokyklos laikais, kaip jau minėjau, stengiausi „apeiti“ lanku lietuvių literatūros autorius. Lemtingas, asmeniškas mano atradimas buvo A. Marčėnas ir jo kūryba, kuri nutiesė savotišką tiltą į H. Radausko estetiką, V. Mykolaičio-Putino kūrybą. Kitaip tariant, vyresnes autorių kartas atradau per man artimesnės kartos lietuvių poetus. Savo asmeniniu gidu ir kelionių vadovu po visą kultūrinę, pasaulietinę erdvę laikau A. Nykos-Niliūno dienoraščius.

Vienas mėgstamiausių, tikriausiai ir atraminių autorių man yra V. P. Bložė, kurio kūryboje atrandu ištisus paralelinius pasaulius. Taip pat visada malonu prisiliesti prie miestietiškosios J. Vaičiūnaitės poetikos. Yra tokių retoriškų autorių, kuriuos skaitau garsiai – vakarais su mylimąja skaitome H. Nagio, A. Nykos-Niliūno kūrybą, taip pat dažnai pagautas poetinio šėlo pradedu deklamuoti humoristinius V. Šimkaus bei A. Pabijūno eilėraščius. Visai neseniai, nejučia paveiktas K. Bradūno žemės, šeimos, genties virpesių, parašiau eilėraščių ciklą „Iš mano genties vakarų“.

4. Manau, visas kartas „kankina“ panašios problemos, skiriasi tik jų masteliai, detalės. Beveik prieš dešimtmetį A. Marčėnas konstatavo ligos istoriją, kuria, manau, serga ir mano karta: „laisviau, žiauriau, gudriau, kitokios ligos // ozono skylės, šiltnamio efektas, / lėkšti jausmai, dirbtinis intelektas, / brangesnė duona, sąžinė atpigus.“ Galbūt specifiškai ir itin stipriai šiuo laikotarpiu veikia visuotinės dekonstrukcijos mechanizmas: griaunami autoritetai, tradicinė šeimos struktūra ir požiūris į ją, vertybės. Mūsų kartai yra pavojinga žinių visuomenės voratinklio gausa, nes dažnai spėji pasimesti joje dar neišmokęs žinoti ir atsirinkti, ko nereikia žinoti. Taip pat ir bendrauti, kai vietoj gyvo žmogaus pasirenki laidų ir mašinų žaidimą. Kaip aš dažnai mėgstu juokauti apie save: „Taip. Aš turiu veidą, bet neturiu facebooko.“

Džiaugiuosi, kad mūsų karta daug dėmesio skiria sveikai mitybai – renkamės įvairius ekologiškus produktus, kitaip sakant, mes galvojame, ką dedame į fizinį kūną, tačiau kol kas beveik nekreipiama dėmesio, kokiais nesveikais produktais maitiname savo dvasią. Dabar kaip niekada daug visokių negatyvių informacinių šiukšlių – apstu teršalų ne tik internetinėje erdvėje, bet ir televizijoje, literatūroje, kine, teatre. Išdidžiai puikuojasi kalnų pušimis kvepiantys unitazai, vonios kambariai, kūno losjonai, bet visai užmiršta dvasinė higiena. Todėl šios kartos reabilitacija – gydymas nuo visur ir visada linksniuojamų ligų, tokių kaip depresija, stresas, įtampa, nerimas, atrodo gana juokingai – per atstumą matai tik tvarsčiais aprištus veidrodžius, žmonių atspindžių gydymą, bet ne jų esmės, vidaus. Žinoma, pašaliniam žmogui, o dabar dažnai netgi šeimos nariui sunku prasismelkti pro akių veidrodžius į jaunuolio vidų, nes daugelis užsideda apsauginį skydą.

Kad pajustum mano kartos jaunimą, mano galva, užtenka pažvelgti į tam tikras ribines situacijas – kaip jie liūdi ir linksminasi. Apie pirmąjį atvejį jau šiek tiek užsiminiau kalbėdamas apie depresijos ir „liūdesio kaip mados“ dalykus. Antruoju atveju situacija irgi nedaug geresnė – mat pasilinksminimas daugeliui yra tiesiog nesuvokiamas be visokiausių svaigalų, kurie padeda iškreipti kasdienio pasaulio vaizdą, nusiraminimo ieškoma kvaišalų pseudotikrovėse, pralaužus „kūno kalėjimo“ grotas, į kurį vis dėlto tenka sugrįžti, tik žymiai skausmingiau ir brutaliau.

Toks kalbėjimas, ydų įvardijimas, kurį aš dabar miniu, yra gana apibendrintas, abstraktus, nors yra daugybė žmonių, individų, kurie atsilaiko prieš šias ligas, tačiau patirtis rodo, kad kone kiekvienas jaunas žmogus draugų rate ir savo aplinkoje susiduria su šiomis problemomis. Tada jau kiekvieno viduje ima vykti amžinųjų pradų kova. Nuoširdžiai linkiu visiems, taip pat ir sau, atkakliai ieškoti stiprybės savyje, tikėjime ir kūryboje, kantriai statyti pasitikėjimu grįstas dvasines tvirtoves ir kiekvieną dieną patirti mažą pergalę, po žingsnį priartinančią gėrio triumfą.

Eglė Sakalauskaitė

1. Ar gali kiekvienas raidos etapas nuo naujagimystės iki ilgaamžystės būti lengvas, sunkus? Nežinau. Gal jis tiesiog… unikalus? Kai buvau vaikas, man nuolat sakydavo, kokia esu laiminga, kiek mažai turiu rūpesčių. Nesvarbu, kad kiemas tuomet atrodė kaip mūšio laukas – ten žaisdavome Rožių karus, kartais jame dingdavo dėdės su saldainiais nuviliotas vaikas, kad pietų miegas buvo didžiausia dienos bausmė, kad, kaimo upėje nuslydusi nuo pripučiamo rato, porą metų mikčiojau. Paauglystėje neišgyvenau psichologų aprašytų maišto, savęs ieškojimo etapų, ji man praplaukė kaip ramus sapnas be didelių audrų ir klystkelių: skaičiau Jane Austen, grojau S. Rachmaninovą, mėgau visur vaikščioti viena. Dabar išgyvenu laikotarpį, kuris antropologų yra vadinamas „jaunas suaugęs“. Rodos, po truputį gyvenimas tampa racionalesnis, mano veiksmai pasverti, įvertintas rizikos ir naudos santykis. Prasmės ieškojimas – toks kasdienis, kad net nebeskausmingas. Galbūt net mažuose dalykuose sugebu įžvelgti kažką daugiau, nei iki šiol. O šalia, pasauliui plečiantis, atsiveria beribis nežinojimas, didžiulės galimybės, kasdien siurbiu į save žinias, patirtį, jausmus. Rodos, tik žinojimas padaro saugią.

Būti jaunam man yra nuolatinis patirties ir saugumo ieškojimas. Ir palaimingas pietų miegas, grįžus po dienos darbų…

2. Mano kartos žmonės yra kur kas vartotojiškesni, nei buvo mūsų tėvai. Jauno žmogaus maištas prieš vyresnę kartą – matyt, toks jo kelio į pasaulį, saviaktualizacijos, savirealizacijos būdas. Tačiau negalime teigti, kad esame geresni už savo tėvus. Veikiau tik pratęsiame perpetuum mobile – amžinąjį variklį, tą kuriančią ir griaunančią gyvybės jėgą, kurios nepalaužia, nesumenkina bėgantis laikas.

Tikriausiai keistai nuskambės teiginys, kad mano gyvenimas… neturi rutinos. Tai yra su ja dar nesu susidūrusi. Studijos, darbas, kūryba yra tokie kintantys, kad, kol spėju apsiprasti su vienais, juos jau keičia kiti. Pavyzdžiui, darbovietę pastaraisiais metais keičiau gal dešimt kartų: esu rezidentė, tad pagal programą teko dirbti įvairiuose skyriuose ir ligoninėse, be to, padedu gydytojams atlikti mokslinius tyrimus. Šiais metais rengiamas leidimui mano antras romanas – turiu nemažai padirbėti su redaktoriumi. Esu atsakinga už esė skaitymus LR „Mažosios studijos“ laidelėse, dainuoju senovinės muzikos ansamblyje. Kadangi veiklos yra daug, rašymas dažnai būna naktinis, spontaniškas, kūryba – nesusigulėjusi, tačiau ir „neišprievartauta“: rašau tuomet, kai negaliu nerašyti. Kartais bijau, kad visa tai gali vesti prie diletantizmo, grafomanijos. Visada jaučiau, kad filologijos ar filosofijos studentas gali geriau rašyti nei aš, savamokslė. Bet, kaip jau minėjau – nuolatinė pasaulio kaita, optimistiškas noras maksimaliai daug išmokti, patirti, suprasti gal ir yra ta nesibaigianti gyvybės, kūrybos pulsacija?..

3. Sudėtinga kalbėti apie neigiamus dalykus lietuvių literatūroje, nes dažniausiai, turėdama nedaug laiko, stengiuosi skaityti tai, kas leista rimtesnių, ne „popsinių“ leidyklų, kas laiko patikrinta, kritikų „pataršyta“, draugų rekomenduota… Pastebiu, kad rašytojai, kurie kasmet publikuoja savo romanus, kartojasi problematikos, idėjų srity, o jaunųjų rašytojų pirmieji kūriniai kartais būna nebrandūs, „prisvilę“ (čia, žinoma, rizikuoju užsitraukti nemalonę ir ant savo galvos), o kur dar rašantieji, leidžiantys mėgėjiškus atsiminimus, jaunystės laikų eilėraščius, ir dar savo lėšomis… Tačiau, nors ir gajos grafomanijos Lietuvoje tradicijos, turime nemažai šiuolaikinių kūrėjų, kurie niekuo nenusileidžia geriausiems Europos rašytojams. Tai V. Juknaitė, S. Parulskis, H. Kunčius, nuostabiai debiutavusi K. Sabaliauskaitė, A. Šliogeris, L. Donskis ir daugelis kitų. Tai savitos, įdomios asmenybės, jų kūryboje užmegzta tai, kam lemta išlikti. Visada galima surasti idėjų, su kuriomis nenorėčiau sutikti, tačiau tai, kad rašytojas gali sukelti skaitytojo protestą, leisti susimąstyti, suklusti, rodo kūrinio vertę.

4. Negalėčiau teigti, kad pasaulyje, kuriame gyvenu, jaučiu didelių skaudulių ar susiduriu su neįveikiamomis problemomis. Tačiau dabar, matyt, svarbiausia yra ekonominė padėtis – dėl jos netekau daug savo draugų, jie išvyko dirbti ir gyventi svetur, – mano ateitis taip pat miglota ir nenuspėjama. Kita problema, gan skaudi konkrečiai rašantiesiems – skirtingai nei kitose ES šalyse, Lietuvoje rašytojui beveik neįmanoma išgyventi vien iš kūrybos, o laiką ir jėgas atiduodant dar ir kitam darbui, nukenčia rašinių kokybė, blaškomasi tarp pašaukimo ir pareigos išmaitinti šeimą ir t. t. Jauniesiems kūrėjams dar egzistuoja vyresnieji, autoritetai, leidyklų politika, rinkos sąlygos – visas fabrikas, kurį, pasirodo, reikia suprasti, gerbti bei… mokėti apeiti, stengtis, kad nuo to nenukentėtų rašymas, kad neišsitrintų pirminė idėja, kūrinio unikalumas. Nors ir sunku, tačiau tai grūdina: kiekviena problema, kiekvienas iššūkis rodo gyvybingumą ir kūrybiškumą, kuris yra mūsų perpetuum mobile ne tik rašyme, bet ir kasdienio gyvenimo darbuose.

Artūras Valionis

1. Romano, deja (ar laimei, jei, kaip sakote, daugeliui jis įsiminė ne turiniu), neskaičiau; pasiklausinėjau aplinkui – neradau nė vieno, kam šis romanas būtų įsiminęs pavadinimu arba turiniu. Turbūt blogai klausinėjau.

Tačiau, jei atliktume paraloginę šio romano pavadinimo inversiją, išeitų, kad „lengva nebūti senam“. Jei tai tiesa, tai reiškia, kad sunkiau yra senam, o jaunam yra nesunku. Todėl kategorišką J. Myrdalio teiginį „sunku būti jaunam“ galime priskirti lakiai rašytojo vaizduotei, o ne objektyviai tikrovei.

Šiandien man atrodo, kad „būti jaunam“ reiškia daug: kol esi jaunas, tikiesi, kad tavęs laukia perspektyvi ateitis, ir tai nuteikia optimistiškai; o suvokus, kad tavęs laukia tik perspektyvi praeitis, teks nusiteikti realistiškai. Manau, šios antrosios stadijos dar nepasiekiau, todėl ir džiaugiuosi. Rytoj gal atrodys kitaip: laikas eina.

Jeigu dar labiau apibendrintume, manau, kad „būti“ – nesvarbu, jaunam ar senam – yra daug įdomiau ir tikslingiau, nei, pavyzdžiui, „pūti“ (kad ir) jaunam.

Prieš mėnesį iš rūsio parsinešiau savo seną elektrinę gitarą iš praėjusio tūkstantmečio (šiaip sau, tam vakarui, perspektyvią praeitį prisimindamas). Nuvaliau dvylikos metų dulkes, įjungiau – pasirodo, vis dar veikia. Tą akimirką man vėl buvo dvidešimt vieni.

2. Paradoksas, o gal tikrosios žmogaus prigimties išraiška, bet tų pačių hipių, rokerių (iš dalies ir pankų) protestai prieš tėvų kartos gyvenimo monotoniją ir vartotojiškumą pasireiškė, be kitų dalykų, ir intensyviu (specializuotu, bet esmės tai nekeičia) vartojimu, kiekvienos šių grupių narių tarpusavio supanašėjimu ir naujų rutinų susiformavimu. Nemanau, kad jie išsprendė gyvenimo rutinos problemas, aišku, išskyrus tuos, kurie mirė jauni (bet pastarasis sprendimas kažkodėl man atrodo šiek tiek nekonstruktyvus). Kitaip tariant, senas rokeris, nuosavu lėktuvu skraidinantis savo alaus pilvą ir dejuojantis dėl muzikos įrašų leidybos krizės, ar hipis iš respektabilios šeimos, taikiai rupšnojantis „žolę“ už tėvelių biznierių pinigus, yra grynoji vartojimo kvintesencija, tik apgaubta patogia „protesto“ ideologija. Pankai, žinoma, šiame kontekste būtų išimtis, bet čia jau kita tema.

Taigi gyvenimas savaime jau yra rutina, ir niekur nesidėsi: daugumos įvykių sekos vietomis nepavyks sukeisti, kad ir labai norėtum. Gyvenimo rutinos problemas, apie kurias teiraujatės, stengiuosi spręsti racionaliai (ne visad pavyksta, bet – viskas ateityje) ir tikiuosi, kad mano kūrybos tiesiogiai neveikia nei jaunatviškas maksimalizmas, nei seniokiškas norfiškumas ar rimizmas, ar koks kitas prizmaškumas. Jaunatviškas maksimalizmas laiku ir vietoje yra labai gražus ir būtinas; tačiau jei jis veiktų mano kūrybą tiesiogiai, kai man jau nebe šešiolika ir net ne dvidešimt vieni, turėčiau būti genijus arba kvailys. Pirmasis nesu, antrasis nenorėčiau būti – tad ir manau, kad jaunatviškas maksimalizmas mano kūrybos tiesiogiai neveikia. Tačiau tikiuosi, kad šie du elementai – „jaunatviškumas“ ir „maksimalizmas“ – kūrybą vis dar veikia, kiekvienas atskirai, savo įtakos lauke; ir veikia teigiamai, išskyrus tuos atvejus, kai tikėtinas neigiamo poveikio efektas.

3. Tikra tiesa, to nepavyko išvengti: bandydamas žengti į literatūrą, kaktomuša susidūriau su kitų jau nustatyta rašytojų ir jų kūrinių hierarchija. Po to susidūrimo giliau nedrįsau žengti, tad nelabai ir galėčiau kompetentingai pakomentuoti. Nebet trumpai – nenorėčiau sutikti su:

– inercija, nustatant rašytojų ir jų kūrinių hierarchiją, reguliarūs update’ai, revizijos čia irgi praverstų;

– rašytojų asmenybių ir jų kūrinių perdėtu sudvasinimu ir, deja, kritinės minties trūkumu; nekvestionuojamų „šventų karvių“ buvimas ne induistiniuose kraštuose yra keista, vietinio peizažo neatitinkanti anomalija;

– laikinomis pavardžių pergalėmis prieš tekstus (visiems pasitaiko, didieji irgi prirašo bile ko, bet tai įvardyti neturėtų būti problema – nieko čia baisaus, nuo poezijos iki pezijos atstumas nedidelis);

– albuminės poezijos laikymu vertingu ir godotinu daiktu, tikrąja literatūra.

Bet čia tik subjektyvios paprasto vartotojo (ar naudotojo) mintys, kaip sakoma, skonio reikalas; tie, kas nustato hierarchijas ir reguliuoja tuos dalykus, irgi žmonės. Tik visi galėtume suvokti, kad oficialūs kanonai nebūtinai atitinka tikrąją dalykų padėtį, kuri gali apsieiti ir be mūsų.

O jei sunkią minutę man prireiktų į kažką atsiremti, tinkamiausios atraminės figūros galėtų būti D. Šimonis ir D. Gintalas. Beveik visi kiti yra arba mano ūgio, ar mažesni; bet geriau pagalvojus, rastume ir daugiau tinkamų. Kokias šešias eiles po penkis. Ir ta V. Mačernio plokštelė, kur jo kūrybą skaito V. Masalskis.

4. Galėčiau (eiliškumas atsitiktinis):

1. Visi mes mirsime.

2. Ne viskas yra taip, kaip turėtų būti.

3. Deja, ne visada patys protingiausi sprendžia mūsų ir jūsų reikalus.

4. Teisybės turėtų būti daugiau.

5. Galėtume daugiau, nei galim.

Visos kitos problemos, mano galva, išvestinės iš šių. Bet, kaip jau turbūt pastebėjote, kažin ar kas nors iš mano čia išvardytų penkių dalykų yra būdingi išskirtinai tik mano kartai.