literatūros žurnalas

Adrienne Rich. Eilėraščiai

2001 m. Nr. 12

Amerikiečių poetė Adrlenne Rich gimė 1929 m. Baltimorės intelektualų šeimoje. Rašyti poeziją ji pradėjo beveik tuo pat metu, kaip ir skaityti. Dar studijuojant Radklifo universitete atsiskleidė išskirtiniai A. Rich literatūriniai gabumai, kuriuos pastebėjo garsus poetas W. H. Audenas ir atrinko jos eilėraščius Jeilio jaunųjų poetų knygų serijai. įsitraukusi į septintojo dešimtmečio pabaigos politinius judėjimus, A. Rich susidomėjo feministinėmis idėjomis, pa­skatinusiomis įsiklausyti į istorijos nuslopintus moterų balsus Ir naujai permąstyti savo patirtį. Jos eilėraščiai išsiveržia iš uždaro poezijos pasaulio, kur vertinami kalbos žaidimai ir skam­besys, į grubią kasdienybę, sulydančią biografiją, istoriją Ir politiką. Neabejotina poetinė klausa leidžia tiksliai įvardyti beveik nenusakomus jausmus ir būsenas. Naujausiuose eilėraščiuose kalbama apie skausmingą žydų patirtį, vyro savižudybę ir moters likimą istorijoje.
Adrienne Rich – ne tik viena iš žinomiausių šiuolaikinių Amerikos poečių, bet ir puiki prozininkė. Tyrinėdama istorijos Ir vaizduotės, etikos Ir elgesio sąsajas, ji neskelbia „visuotinių tiesų“, bet sąžiningai apibrėžia savo poziciją – baltosios, moters, lesbietės, žydės, JAV pilietės požiūrį į esamąjį laiką Ir praeitį. Mūsų poezijoje Ir prozoje, ypač akademiniame diskurse, tokia autoriaus pozicija yra retenybė. A. Rich kūrybą geriausiai apibūdina jos knygų pavadinimai: „Apie melą, paslaptis ir tylą“, „Svajonė apie bendrą kalbą“, „Sunkaus pasaulio atlasas“. Skaitydami poetės tekstus leidžiamės į bekompromisinę kelionę Amerikos keliais ir Istorijos vin­giais, išgyvename laike Ir erdvėje nutolusius įvykius, lyg Jie būtų nutikę prieš akimirką mūsų pašonėje. Ir Iš tiesų viename eilėraštyje apie žydų Jaunuolius karo metais net kelis kartus minimas Vilnius, nors autorė čia ir nėra buvusi. Daugelį metų A. Rich gyveno Niujorke. Dabar ji dėsto Stanfordo universitete ir gyvena Kalifornijoje.
Adrienne Rich yra išleidusi daugiau nei penkiolika poezijos ir keturias prozos knygas. Poezija versta iš knygos „Sunkaus pasaulio atlasas“ („An Atlas of the Difflcult World: Poems 1988–1991“, New York, London, W. W. Norton & Company, 1991. Kartu šiame „Metų“ numeryje soausdinama esė „Kraujas, duona ir poezija“, paimta iš to paties pavadinimo esė rinktinės („Blood, Bread, and Poetry: Selected Prose 1979–1985“, New York, London, W. W. Norton & Company, 1986). A. Rich kūriniai pelnė ne vieną apdovanojimą. Iš jų paminėtini: Amerikos poetų akademijos premija už išskirtinius poetinius pasiekimus, Nacionalinės knygos apdovanojimas, „Los Angeles Times“ premija už poeziją bei 1992-ųjų Metų poetės titulas.

Laima Kreivytė

 

Iš anglų k. vertė Artūras Valionis

Rytų karo laikas

3

 

Taip atnešdavo telegramas:     durų
skambutis      pasiuntinys rimtu veidu
dviračiu nuo namo prie namo      su didžiuliu ryšuliu
vokuose įklijuotos juostelės
geltonu ant geltono      apnuoginti pranešimai
TRAUKINYS VĖLUOS TAŠKAS SUSITIKSIM 2:27
KETVIRTADIENĮ
ŠIĄNAKT GIMĖ DUKTĖ TAŠKAS ABI LAIKOSI
                        GERAI
KARO DEPARTAMENTAS APGAILESTAUDAMAS INFORMUOJA
arba:      TĖVAI IŠVEŽTI NEŽINOMA KRYPTIMI
                   RYTŲ PUSĖN
PADĖTIS SUDĖTINGA žinių eteris
didžiosiomis raidėmis          tyla

 

5

Mergaitė žino ji jauna ji dar gyvens ir gyvens
pradėjus uždarą kelionę
prasmė išdžiūva jos kišenėse
jos kulkšnys išteptos vėmalais skystom išmatom
nuoga varinėjama kieme pirmyn atgal
mergaitė prisimena savo jaunystę:
viską      vadovėlius      užgintus romanus
mokyklines daineles      šuniuką vardus
tą kartą kai kraujavo ir kad nuo tada
jos plaukai neprižiūrėti      blyškios garbanos
apkirpti      vis tiek garbanojasi      išblyškę žydiški plaukai
apkritę jos žalias žydiškas akis
galvodama ji graži ir kiti tai pamatys
ir daugiau nekraujuoti ir nemirti
įkvėpus dujų      bet nors ant garsaus daktaro
operacinio stalo
jis groja styginių kvartetus su savo personalu laboratorijoj

 

6

Mergina su vaikinu nuklysta į tankmę
romantiška iškyla      porelė kaip iš eilėraščio
ranka rankoj      bet jūs nežiūrit vienas į kitą
ieškodami aistros ženklų      žiūrit į medžius
norėdami įžvelgti užmaskuotus pamatus      užtvaras
susiliejančias į pasipriešinimą      kur paslėpti
šautuvai      rinktiniai žaislai
aptariamos strategijos      tau keturiolika penkiolika
klasiokai iš Vilniaus      tolstantys nuo Vilniaus
geriausi tavo pažymiai buvo iš istorijos ir geometrijos o jo
iš chemijos      tu neketini mirti
juk dar tiek daug galvoji slypi tavy      nes tu
tu nežinojai kad miškas už Vilniaus
galėtų tiek daug slėpti      o gal turėtų
svajojai kaip gera būtų gyventi miške
kaip toj liaudies dainoj      gulėti ant pabirusių pušies spyglių
šviesos juosta iš dangaus sudygsniuota adatomis
tu ir geriausias draugas      dabar sutiksit kitus

 

8

Moteris supančiota prisiminimų
stovi prie namo      dulkių nuvarginta
jos sūnus kalėjime sumuštas      anūkas
pašautas į pilvą      duktė
besirūpinanti stovyklomis      tetos neišspausdinti eilėraščiai
senelių fotografijos      vestuvinis nuometas
plevena dūmuose      kyla aukštyn išretėjusiu oru
Kam ji galėtų atsiverti ir išsipasakoti
Kas ją išklausys iki galo
stovėdamas jei reiktų valandų valandas      vėjuje
keliančiame nusėdusias dulkes
saulėje kuri smogia per jų susegtus plaukus
prie dingusių vartų prie laukinės nulūžusios kriaušės
Kas privalo ją išklausyti
be moters      kuriai uždrausta pamiršti
be atšipusių kruopų stingstančių mediniame samtyje
be susenusių vėjų      apnešančių krosnis puriu sniegu?

 

9

Gatvės uždarytos, jėga ištuštintos      Šautuvai sankryžose
atviromis burnomis ir akimis      Atmintis kalba:
negali gyventi vien tik manimi
negali be manęs gyventi
aš niekas jei esu tik kino juosta
pranykstančio pasaulio ramybė
nejudanti šiek tiek subraižyta begarsė
palikta kitai kartai
kad atkurtų ir įrėmintų      aš negaliu būti atkurta ar įrėminta
aš negaliu būti rami      esu čia
tavo veidrodyje      prisispaudusi prie tavęs
skvarbus neįprastas aštrus žybsėjimas
reiškia aš nemirtinga nors ir negyva

 

10

Atmintis sako:      Nori pasielgti teisingai? Manimi nesikliauk.
Aš esu kanalas nuplukdantis kūnus Europoje
aš masinė kapavietė      aš gyvenimas kuris grįžta
aš padengtas stalas prie kurio palikta vieta svetimšaliui
aš laukas kuriame palikti ploteliai bežemiams
aš kaltinama dėl vaikų mirties kad gėriau kraują
aš žmogaus vaikas besimeldžiantis Dievui juk jis žmogus
aš moteris besideranti dėl viščiuko
aš moteris parsiduodanti už laivo bilietą
aš šeima išsklaidyta tarp nakties ir miglos
aš imigrantas siuvėjas sakantis Paltas
yra daugiau nei drabužis      aš supuosi
didžiųjų mistikų mokymuose
aš svajojau apie Sioną      aš svajojau apie pasaulinę revoliuciją
aš svajojau kad mano vaikai gyvens bent jau taip kaip kitų
aš vedžiojau kitų vaikus pro neapykantos kariuomenes
aš lavonas ištrauktas iš kanalo Berlyne
iš upės Misisipėje      aš moteris stovinti
tarp kitų moterų gedulo drabužiais
Haifos, Tel Avivo, Jeruzalės gatvėse
mano rankovės apspjaudytos naktimis man skambina telefonais
aš moteris stovinti eilėje prie dujokaukių
aš stoviu vidury kelio Ramaloje atidengtu veidu klausydama
aš stoviu čia tavo eilėraštyje      nepatenkinta
laikau prieš save aprūkusį veidrodį

1989–1990

 

Iš anglų k. vertė Laima Kreivytė

Dedikacijos

(Iš ciklo „Sunkaus pasaulio atlasas|)

 

Žinau, tu skaitai šį eilėraštį
vėlai, baigiantis darbo dienai –
ryški lempos šviesa ir temstantis langas –
ištuštėjęs darbovietės pastatas blunka iš nuovargio
po spūsties.      Žinau, tu skaitai šį eilėraštį
stabtelėjusi knygyne toli nuo vandenyno pakrantės
pilką ankstyvo pavasario dieną trapioms snaigėms sūkuriuojant
virš neaprėpiamų lygumų.
Žinau, tu skaitai šį eilėraštį
kambary, kur iškęsta daugiau, nei galėtum ištverti,
kur sustingusios sujaukto patalo raukšlės
ir atvira kuprinė ragina trauktis,
bet dar negali išeit.      Žinau, tu skaitai šį eilėraštį
stojant metro traukiniui, prieš nubėgdama
laiptais aukštyn
kitokios,
neleistinos meilės link.
Žinau, tu skaitai šį eilėraštį televizoriaus šviesoje,
begarsiai vaizdai slenka ir trūkčioja
laukiant naujienų iš intifados*.
Žinau, tu skaitai šį eilėraštį laukiamajame,
kur susiduria ir išsiskiria nepažįstamų žvilgsniai.
Žinau, tu skaitai šį eilėraštį fluorescencinėje šviesoje
su jaunų, bet nurašytų, save per anksti nurašančių,
nuovargiu.      Žinau,
tu skaitai šį eilėraštį silpstančiu žvilgsniu, stori
akinių stiklai padidina raides iki beprasmybės, bet skaitai,
nes brangini patį raidyną.
Žinau, tu skaitai šį eilėraštį triūsdama prie viryklės,
šildydama pieną, rėkiantis vaikas ant peties, knyga
rankoje –
nes gyvenimas trumpas, o tu pernelyg jo ištroškus.
Žinau, tu skaitai šį eilėraštį ne savo kalba,
spėlioji nežinomus žodžius, kabiniesi už žinomų –
aš noriu žinoti, kurie tie žodžiai.
Žinau, tu skaitai šį eilėraštį kažko klausydama, draskoma
vilties ir pykčio,
ir vėl grįžti prie pareigos, kurios negali išvengti.
Žinau, tu skaitai šį eilėrašti, nes nebėra daugiau
ką skaityti
čia, kur atsidūrei – nuoga, kaip esi.

1990–1991


* 1987 m. palestiniečių sukilimas Izraelio okupuotame Gazos ruože. Vert. past.

 

Paskutinės pastabos

 

tai nebus paprasta, tai netruks ilgai
tai atims mažai laiko, atims visas mintis
tai atims visą širdį, atims visą kvapą
tai truks trumpai, tai nebus paprasta

tai perskros šonkaulius, tai atims visą širdį
tai netruks ilgai, tai pavergs mintis
kaip pavergtas miestas, kaip pavergtas guolis
tai atims visą kūną, tai nebus paprasta

Tu eini į mus, negalinčius tau atsispirti
tu eini į mus, netrokštančius atsispirti
tu išbarstai mus po netikėtas vietas
tu nusineši mūsų gyvenimus tarsi atplaišas

tai netruks ilgai, tai atims visą kvapą
tai nebus paprasta, tai taps tavim

1991

Adrienne Rich. Kraujas, duona ir poezija: poeto gyvensena

2001 m. Nr. 12 / Iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė / Paskaita iš ciklo „Rašytojai ir socialinė atsakomybė“, skaityta Masačiūsetso universitete Amherste, pirmą kartą išspausdinta žurnale „Massachusetts Review“.

Poezijos pavasario klausimynas. „Poezijos rašymas nėra paprastas dalykas“

2016 m. Nr. 5–6 / Į klausimus atsako 2016 m. Poezijos pavasario nominantai Ramutė Skučaitė, Artūras Valionis, Erika Drungytė, Vytautas Kaziela, Aldona Gustas.

Dovilė Kuzminskaitė. Penklinės tarp eilučių

2015 m. Nr. 12 / Artūras Valionis. Iš natų. Kameriniai kūriniai vienišam balsui. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 112 p.

Artūras Valionis. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 7 / Kelios smulkios
tave gal apsėdo kas?
nelabai… tik rankas
kelios smulkios
kosmoso dulkės

Dovilė Kuzminskaitė. Pasižaidimai ties kalbos paribiais

2015 m. Nr. 4 / Artūras Valionis. Daugiau šviesos į mūsų vartus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 136 p.

Elžbieta Banytė. Negraži grožinė literatūra, diewa ži

2013 m. Nr. 12 / Artūras Valionis. Apytiksliai trys. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 107 p.