Kazys Saja. Šiu, Lietuva, šiu, mano žaloji

2015 m. Nr. 3

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui – 25

 

Baigdamas netrumpą savo amžių esu išsilukštenęs vos porą kitiems gal nereikšmingų dalykų: Visatos Kūrėjas neturėjo liniuotės, niekur nenubrėžė tiesių linijų ir nesukūrė dviejų vienodų objektų. Bet kokios dogmos, panašios į euklidines linijas, yra klaidingos, o bet koks mėginimas suvienodinti žmones – pragaištingas.

Ne visai teisus ir išmintingasis Koheletas sakydamas: Kas buvo, vėl bus; kas įvyko, tai vėl įvyks. Po saule nėra nieko nauja. Atvirkščiai – nebūna pasikartojančių dienų ir metų, juo labiau – ištisų epochų, istorijos laikotarpių.

Deja, žmogaus kvailybių gravitacija niekada niekur neišnyko. Fanatizmo smegduobės atsiveria čia vienur, čia kitur. Jų neišvengė nei budizmas, nei krikščionybė, nei islamas (mūsų laikais galbūt išgyvenantis savo viduramžius).

Kalbėdami apie save mes retai kada pasakome: esu laimingas. Dažniau pasvaičiojam: buvau… Saugome viltį: ateity aš gyvensiu geriau. Kai pasveiksiu, kai praturtėsiu, kai vesiu arba išsiskirsiu. Gal tada, kai iškeliausiu ten, kur mūsų nėr…

Tėvynę mylintis lietuvis savo praeitį, dabartį, ateitį saisto su savo tautos, savo valstybės gyvavimu. Esu vienas iš tų, kurie mąsto ir jaučia (turbūt) kaimiškai, senoviškai: Motina. Tėvynė ir Gamta.

Esu kažkur teigęs, kad mano „aukso amžius“ prasidėjo gerokai anksčiau negu Sąjūdis. 1982 m. sovietų Lietuvos kultūros prievaizdai uždraudė iš karto tris teatruose rodytas mano pjeses ir pareiškė: „Patologiško žmogaus patologiška kūryba.“ Iš nevilties nusprendžiau naujų savo pjesių valdžiai neberodyti. Šitaip išsilaisvinęs sukūriau keliolika dialogų, kuriuos mudu su Česlovu Stoniu „vaidinom“ ir komentavom, važinėdami po visą Lietuvą. Dar niekad prieš tai (nei po to) nesijaučiau žmonėms toks reikalingas. Nelaikau to kokia ypatinga mūsų drąsa ar talentu. Atgimimui, žydėjimui brendo visa mūsų tauta.

Nebesulaikomai plito savilaida, ėmė garsėti Lietuvos laisvės lyga, o greta jos – kiek nuosaikesnis, skaitlingesnis ir geriau pasikaustęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Kremliui, Gorbačiovui buvo priimtinas tik tas perestroiką palaikantis žodis, o laisvės ir tiesos trokštančiai tautai – visų švenčiausias žodis LIETUVA.

Tokios euforijos, kokią tada išgyveno kai kurie mūsų tremtiniai, išlikę gyvi partizanai, politiniai kaliniai, Sąjūdžiu ir laisvės visuotina galia tikintys žmonės, aš gal nepatyriau. Nebuvo sunku numanyti, kad atkurtoje nepriklausomoje mūsų valstybėje trokštamos gėrybės nepasipils iš dangaus kaip tos gėlės Baltijos kelyje iš lėktuvų. Mus vis dar spaudė (iki šiol tebespaudžia) Maskva, o nekantraujantys žmonės vis dažniau ėmė skanduoti, vis pikčiau reikalauti: „Duok! Duok! Duok!..“

Viena prieškarinio politinio veikėjo ir milijonieriaus šeimos ponia, atvykusi net iš JAV, mėgino įteikti (ir tikriausiai įteikė) sovietų valdžios nusavintų šeimos vertybių sąrašą, pagal kurį atkurta mūsų valstybė jai turėjo atlyginti. Skaičiau – ten buvo įrašyti net paveikslai, stalo sidabras ir brangūs indai… Visa laimė, kad iš Vakarų buvo daugiau sugrįžusių duoti, o ne imti.

Buvo praėję kokie trys mėnesiai nuo Kovo 11-osios, lietuviai nesukiužo patyrę sovietinę blokadą, mes buvom viltimis turtingi ubagai, tikėjausi, kad ir toliau sugebėsime stebinti patys save ir visą pasaulį. Bet veltui Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai siūliau raginimą nesibylinėti su savo Motina arba broliams tarpusavy, kuriam priklauso daugiau dalies. Tegul didesnė ar mažesnė mums neatlyginta skola bus paaukota stiprėjančiai mūsų Tėvynei kaip anuomet savanorių kraujas ginant nepriklausomą Lietuvą, kaip jokiais pinigais neįvertintas, tačiau prasmingas mokestis už Laisvę, už Nepriklausomybę, už žmonišką gyvenimą mūsų vaikams. Kuo daugiau Tėvynei būsim paaukoję, tuo labiau ją saugosim, stiprinsim ir jausim, kad ji – visų mūsų dalis.

Deja, tokiam pasiūlymui pritarė tik dvidešimt penki AT deputatai. Žmogiškasis faktorius… Ar ne teisingiau jį būtų vadinti nelabuoju? Prie šio faktoriaus šliejasi žmogaus egoizmas, siekimas valdyti, praturtėti arba susižvaigždinti.

Kai rinkome pirmąjį atkurtos valstybės Prezidentą, važinėjau po Lietuvą, agitavau žmones balsuoti už Stasį Lozoraitį. „Jeigu jo neišrinksime, – sakiau, – bent įsižiūrėkime į šitą žmogų, kad vėliau pajustume, ką mes praradome. Kad daugiau tokių klaidų nebedarytume.“

Buvau naivus. Dabar pasakyčiau: valdžia, kuria aš labiausiai nepasitikiu, yra mūsų valstybės SUVERENAS. Per dvidešimt penkerius metus jis taip ir neišmoko nusisamdyti sau doros šeimynos. Joje vis pasitaiko sukčių, apie kuriuos metų metais net dusdama trimituoja teisėtvarka, arba tokių partinių lapataržų, su kuriais, rodos, net pats nelabasis neitų obuoliauti. Kai keletas tokių pradeda smardinti Seimą, mano tautiečiams, sėdintiems prie aplaistyto stalo, atsiranda proga sakyti, kad „prie ruso“ buvo geriau. Demokratijai priimtinas ir toks pliuralizmas, bet mūsų tautoje jis labiau suprantamas kaip pliurė, iš kurios per ilgai mums nesiseka išbristi.

Tie poetiškai skambantys biurokratijos saulėlydžiai dar kartą paneigia Koheletą, nes patekėjusi saulė nušviečia dar didesnį valdininkų būrį. Naujų projektų kūrėjų, ekspertų, jų patarėjų ir padėjėjų, komisijų ir komitetų narių, politikų ir analitikų. Pro vieną langelį jų nepamatysi ir be gero kompo visų nesuskaičiuosi.

Tai force majeure – taip turbūt reiktų vadinti šį moderniais laikais išplitusį virusą. Nuo jo ypač kenčia Lietuvos kultūra ir švietimas. Kita, vis dar pasitaikanti liga – tai musės kompleksas. Nesuvaldomas noras apdergti bet kokį švaresnį paviršių ir būtinai kam nors įgelti. Kai kurie menkai išsilavinę žmonės šiukšlina savo gimtąją kalbą, šiukšlina gamtą ir su ypatingu įniršiu stengiasi apšmeižti, apjuodinti, bet kokiais būdais paniekinti gyvus ar net mirusius Lietuvai nusipelniusius žmones.

Bet juk ne dėl to tiek daug žmonių žūsta keliuose, „padauginę“ sudega gaisruose, užuot kaip nors kovoję su visokia velniava, kur nors išvažiuoja. Žmonės nori didesnių algų, geresnio gyvenimo. Bet iš kur tas algas ir tą gerumą paimti? Kas jį sukurs, jeigu mes išsivaikščiosim?

Aš jau, žinoma, niekur niekada nė už ką… Žinau: visur duona su pluta ir visur grybai kirmija. Taip sakydavo dzūkai. Gal net gerai, kad mums to „gerumo“ dar trūksta. Jeigu jo turėtume apsčiai, mūsų Žaloji beregint virstų šėmmarge. Todėl sakau – šiu, ganykis, mano Žaloji. Gražūs tavo ragai, žaloji mano Lietuva!