Ramutė Skučaitė: „Kad blogis nesmaugtų mūsų visų“

2024 m. Nr. 2 

Poetę Ramutę Skučaitę kalbina Birutė Jonuškaitė

Išrikiavus visus rašytojos Ramutės Skučaitės kūrinius susidarytų įspūdinga lentyna. Tarp jų – daugiau kaip penkiasdešimt vaikams skirtų knygų. Ne viena mažylių karta užaugo ir dar užaugs deklamuodama Ramutės kūrybą, lukštendama jos sukurtus eiliuotus galvosūkius, mįsles, bet pirmieji poetės eilėraščiai (1957) buvo skirti suaugusiesiems ir vėliau išėjo apie dvidešimt jiems parašytų poezijos (kartais persipynusios su proza) rinkinių.

Svarbiausia, kad ir šiandien Ramutė nori ir gali rašyti, turi ką pasakyti. Moka nustebinti ir mažus, ir suaugusius skaitytojus, tarp puslapių palikdama daug šviesos ir erdvės apmąstymams. Galbūt taip atsispindi reta, išskirtinė (gal prigimtinė?) šios poetės vidaus ir išorės kultūra, elegancija. Ir kūryboje, ir gyvenime. Aristokratiška jos laikysena visada žavėjo kolegas, dabar ji žavi jau tik tuos, kurie Ramutę aplanko jos tyliame bute: čia visada savo vietose tik būtiniausi daiktai ir keletas širdžiai mielų suvenyrų, – rašytojams, paprastai neperkopiantiems per knygų kalnus, popierių, segtuvų šūsnis ir savo nuolatinį išsiblaškymą, visiškai nebūdingas minimalizmas.

Gera būti šviesioje, švarioje jos namų erdvėje. Gera kalbėtis matant už lango ant eglės šakos arba jazminų krūme vis kitą paukštelį – toks nuolatinis, pagal metų laikus besikeičiantis, tik Ramutei skirtą programą transliuojantis televizorius. Kad jis veiktų – tereikia pakabinti sparnuočius viliojantį skanėstų gniužulėlį.

Kaip kūrėja Ramutė pragyventų dienų naštos nejaučia – štai praėjusių metų lapkričio „Metuose“ kaip tik skaitėme jos „Nepadainuotą dainą“ iš spaudai jau parengtos knygos „Akimirksniui užteks“. Metai, traumos, operacijos, stuburo skausmai? Apie tai nekalbama. Dar viena pagalvėlė už nugaros, patogesnė kėdė, o pailsėjus keliamasi, einama. Yra kaip yra, sako Ramutė. Taip taupiai ne tik apie šiandieną. Apie visą gyvenimą.

 

– Miela Ramute, esate sakiusi, kad nėra tokio šulinio, upės ar ežero, iš kurio galima būtų semtis įkvėpimo. Cituoju: „Nereikia semtis. Kartais užtenka pro lapus švystelėjusio spindulio, ant rankos nupuolusios snaigės… O gal eilėraščio eilutės.“ O kada buvo tas pirmas kartas, kai panorėjote užrašyti savo mintis? Koks mažmožis tada Jus pakerėjo? Nes „nuo žodžio – pradžia. / Nes nuo žodžio – giesmė.“

R. S. Nėra tokio šulinio. Tokio – niekada ir nebuvo. Ir spindulys, ir snaigė – irgi tik metafora. O Jūsų pacituotos eilutės kadaise tikrai iškilo. Iš mažmožio, gal iš šnekos ar skaityto teksto apie kalbą, žodį…

Gal nenustebinsiu prisipažindama, kad žodį – išgirstą, perskaitytą ar ištartą suvokiu kaip gyvą būtybę, gal net daugiau nei gyvą. Džiaugiuosi, didžiuojuosi jo tauria išraiška, skambesiu, prasme. Žeidžia – atvirkštinis žodį niekinantis vyksmas: iškreipta prasmė, forma, nepagarba, atsakomybės nebuvimas bei netinkamos aplinkybės tariant.

– „Tegul gimsta nuogas eilėraštis. / Net ne nuogas, o šiaip sau – joks. / Tik užkaskim kūrybos priežastis, / Nors vis tiek jas atkas – ir išjuoks.“ Kokios tos kūrybos priežastys, ką dabar po daugybės metų galėtumėte apie jas pasakyti? Juk manoma, kad vieni kuria trokšdami nemirtingumo, kiti – dėl garbės, treti – nes tokia Dievo valia, nes kitaip nemoka gyventi.

R. S. Nei garbė, nei sąlyginis nemirtingumas visiškai nieko nereiškia, nuėjus tą ilgą, metų metais matuojamą kelią: kai jau nors apčiuopom esi suvokus, kas gera, o kas bloga, kas svarbu, kas ne, kas gali likti, o kas netrukus išnyks.

O rašymo priežastys… Kad ir ką teigtum, vis tiek tai nebus absoliuti tiesa. Bus – spėlionės. Gal arčiausias tiesai spėjimas – neatspėjimas. Mįslė.

– Labai norėčiau, kad papasakotumėte apie savo šaknis: senelius (jeigu juos prisimenate), kokie jie Jums išliko, kaip susiklostė jų likimai. Kiek žinau, mamos šaka – nuo Punsko, iš Dzūkijos. Esu radusi informacijos, kad Jūsų mamai teko mokytis Smalėnuose – mano tėvų parapijoje, kur jai dėstė Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana. Šiuo teiginiu, žinoma, negaliu patikėti. Beje, toje bažnytėlėje lankiausi visą savo vaikystę ir jaunystę.

R. S. Niekaip negaliu suprasti, iš kur tas žmonių troškimas „žinoti“ daugiau, negu žino kiti. Ir tas žinias skelbti… Neteisingas žinias, nuo kurių kartais net šiurpas krečia… Ne todėl, kad tie „skelbiniai“ įžeidžiantys ar blogi, bet todėl, kad jie iš piršto laužti, vieno „skelbėjo“ sugalvoti, o kito dar ir papildyti. Kaip pavyzdį turiu galvoje viename rajoniniame laikraštyje skelbtą tokios buvusios mano mamos mokinės straipsnį „Didžioji Deivė – mano mokytoja Elena Skučienė“. Kelinti metai vis esu apmėtoma tais pagražinamais „faktais“. Gal ir keista – pramanai teigiami, o žeidžia.

Mano mama – Elena Miltakytė – gimė Punske pirmoji iš šešeto brolių ir seserų. Punske vargonininkavo Juozas Miltakis – mano senelis, deja, seneliu taip ir nespėjęs tapti, miręs, kai mano būsimai mamai buvo devyniolika.

Mamos motina, mano močiutė, namie nuo mažumės kalbėjo lenkiškai, tad ir atitekėjusi iš Kalvarijos į Punską ta kalba su vaikais kalbėjo, o tėvas su šeimyna bendravęs tik lietuviškai.

Mamai ištekėjus – regis, besilaukiant mano brolio Algimanto, – močiutė apsigyveno su mano būsimų tėvų šeima. Tada ji kalbėjo lietuviškai – lenkiškai tik meldėsi (maldaknygės jai mirus liko…). Kalbėjo gražiai, taisyklingai, teisybė, retkarčiais įterpdama kokią „filižanką“ ar „spotkelį“…

Man – antrai anūkei – sekdavo daug, tikrai daug! – pasakų. Atminty teliko viena – net ne pati pasaka, o personažas, jei taip galima pavadinti medį. Medis buvo tikrai nepaprastas: sidabriniais lapais, kurie ir rudenį nenukrisdavo. Bijojau jų šlamesio – skambėjimo, nors apie jų garsą močiutė net užsiminusi nebuvo. Keista, nejauki jų melodija tebuvo mano vaizduotės vaisius.

Beje, vėliau – jau Panevėžyje tą garsą esu išgirdusi per Vėlines, kai tėvai vesdavosi mane į kapines. O skleisdavo jį tada madingi metaliniai vainikai, vėjui pučiant, žinoma… Tokių vainikų nebėra, o nejaukus garsas liko.

Grįžtu prie Jūsų klausimo apie Smalėnus. Cituoju ištrauką iš mamos prisiminimų, jos pačios parašytų 1988 metais, diplomantei ar aspirantei paprašius: „Skaityti lenkiškai – lietuvių elementorių dar nebuvo – pamokė mama, o 1907 m. <…> po Kalėdų nuvežė mane į Smalėnus. Ten buvo parapinė mokykla buv. vienuolyno patalpose, mokė p. Gawęska lenkiškai. Pas ją ir gyvenau lankydama tą mokyklą ligi pavasario, <…> labai gera buvo mokytoja, bet aš labai ilgėjausi mamos ir gegužės mėn. per Izidoriaus atlaidus mama atvažiavo manęs aplankyti, ir aš išsiprašiau namo. Tų – 1908 metų rudenį nuėjau į Punsko mokyklos II sk.“

Toliau mama rašo, kad mokykla buvusi einant gatve kapinių link. Kitos gatvės tada vardų neturėjusios, tik tą vieną vadino Parkavota ulyčia.

Beje, Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana mamos akiratyje atsirado gerokai vėliau, besimokant Marijampolėje, „Žiburio“ progimnazijoje, kurią baigė 1916-aisiais. Progimnazijoje direktoriavo kunigas poetas Motiejus Gustaitis, o rašytoja dėstė lietuvių kalbą. Nuo 1919 metų mamos laukė mokytojavimas kaimų mokyklėlėse, vėliau – kelerių metų vasaros kursai Marijampolės mokytojų seminarijoje ir 1921 metais buvo gautas liudijimas „Jaunesniojo mokytojo vardui įgyti“. Po dar kelerių Švietimo ministerijos organizuotų vasaros kursų ir baigiamųjų egzaminų 1929-ųjų kovo 13 dieną ta pati ministerija Elenai Miltakytei pripažino pradžios mokyklos mokytojo cenzą ir vardą.

Mama ne kartą yra pasakojusi apie „paną Mariją“, apie jos storas tamsias savotiškai „sudėtas“ kasas, sukneles, kurių net pasiuvimą buvo įsidėmėjusi, apie jos mūvėtą žiedą su akimi, kurios spalvos aš, o ne mama, nebeatsimenu…

Pasakojo apie susitikimą su Mokytoja po gero dešimtmečio Palangos pajūryje… Rašytoja pasidžiaugusi, kad jos mokinė tapusi mokytoja…

Citata iš to paties mano mamos rašinio paaiškina, kodėl Miltakiai buvo išvežti iš Punsko: „Per 1914 m. karą nemažai Punsko gyventojų buvo evakuoti į Rusiją. <…> Mano tėvai irgi buvo iškelti su mumis, vaikais. Apsistojome Miroslave <…> ir rudenį 1915 m. grįžom į Punską.“

– O Skučų giminė?

R. S. Mano tėvas Jonas Skučas gimė Mauručių kaime, dvidešimt kilometrų nuo Kauno. Regis, tuo metu – 1899 metais – gal tik penketas to kaimo ūkininkų šeimų (o tų šeimų buvo virš trisdešimties) buvo ne Skučai. Gal tiesa, gal legenda yra tokia: esą tie Skučai kilę iš į Lietuvą kadaise atkakusių škotų protestantų, dar karalienės Elžbietos laikais Anglijoje persekiotų. Atbėgėlių pavardės lietuvio liežuviui buvusios sunkiai ištariamos, tai vietiniai gyventojai visus vadino vienaip: „Skoch“, pridėdami galūnę „as“, o nepatogią pirmojo skiemens „o“ pakeitę į „u“. (Skučų, beje, Lietuvoje iš tikrųjų buvo dar dvi „salos“: viena netoli Marijampolės, o kita apie Alytų.) Tarpusavyje tų salų atvykėliai nesigiminiavę. Na, o laikui bėgant tie škotai ir lietuviais, ir katalikais tapę. Mauručių Skučai, kad lengviau juos būtų galima vienus nuo kitų atskirti, turėjo ne tik pavardes, bet ir pravardes: mano senelį vadino Žydiniu, dar buvo Galulaukis, Juodasis… Kitų nežinau.

Šitą pavardės teoriją pirmą kartą išgirdau iš pusseserės Birutės Skučaitės-Sidzikauskienės, viešėdama pas ją Floridoje besibaigiant dvidešimtam amžiui. Jos tėvas, mano tėvo brolis, Maskvoje sušaudytas, buvęs prieškario Lietuvos vidaus reikalų ministras Kazys Skučas, ta pavardės versija lyg ir domėjęsis… Rodos, šiai teorijai abejingas nebuvęs ir Birutės vyras diplomatas Vaclovas Sidzikauskas.

– Tėvą areštavo 1940 m. liepos 12 d., kai Jums buvo aštuoneri, o mamą – 1945-aisiais. Kai Panevėžio Ramygalos gatvės kapinėse atgulė aštuoniolikmetis brolis (beje, kokį jį prisimenate ir kodėl jis taip anksti mirė?), Jūs pati kovojote su šiltine… Po to – kelionės iš Panevėžio į Vilnių, kur Šv. Jokūbo ligoninėje iš Liubomiro Laucevičiaus sužinojote apie tėvo mirties aplinkybes. Paskui kelionė jau į niekur, ir buvimas sniegynuose, pasirašius nuosprendį „ligi gyvos galvos“. Ar ne per daug, Viešpatie, vienai jaunystei? Ar šitaip tuomet neklausdavote Visagalio? Ar neklausiate dabar? Kas padėjo visa tai ištverti?

R. S. Brolis… Aštuoniolikmetis Algimantas, 1927 metais vardą gavęs tėvams perskaičius Pietarį… Pasakiau „aštuoniolikmetis“, nes aštuoniolikos mirė. Nemačiau jo mirusio, nors amžinybėn Algimantas išėjo iš to paties buto, kur šiltine sirgom trise: jis, aš ir mano mamos sesuo. Siaurais mansardos laiptais jį mirusį išnešė į kiemą ir tik tada paguldė į karstą, kurio tais laiptais atnešti ir išnešti nebuvo galima. Žinau, kad prieš uždengiant karstą mama nuavusi jam batus – gyvam esant spaudę… Apie jo mirtį mama man tepasakė po gerų poros mėnesių. Ir apie laidotuves tada teužsiminė, juk užsiminti ir tebuvo galima, ypač jei tos laidotuvės vyko Vasario 16 dieną… Miręs brolis buvo vasario penkioliktą. Karstą lydėjo buvę bendramoksliai, kuriuos grįžtančius – prie kapinių vartų – bemaž visus areštavo.

Pati savimi stebiuosi, kad kalbu taip, lyg pasakočiau apie eilinį įvykį. Nors nežinau, ar galima jį pavadinti eiliniu: dauguma areštuotųjų nuo tų vartų namo grįžo (jei grįžo!) tik po dešimtmečio. Ir neabejoju: Panevėžio kapinių žemė Algimantą apsaugojo (baisu ištarti tokį žodį!) nuo panašaus likimo.

Tų pačių metų vasarą mamai kažkas pasakė apie tėvo mirtį Komijos lageryje. Važiavom mudvi tada į Vilnių ieškoti mediko Liubomiro Laucevičiaus ir buvusio diplomato Domo Cesevičiaus – nežinau, iš kokių šaltinių mus pasiekė žinios juos buvus viename lageryje su mano tėvu.

Paradoksas – važiuojant iš Panevėžio į Vilnių, Švenčionėliuose reikėjo persėsti į kitą traukinį, pralaukus to kito net keturiolika valandų. Naktis, stoties laukimo salė pustamsė, tešviečiant vienai silpnutei lempelei palubėj. Lygiai po ta šviesele ant lagamino sėdi vyriškis ir skaito prancūzišką knygą. Jis, pasirodo, vyksta iš Vilniaus (ar tik ne į Panevėžį?) ir nė nenujaučia, kad mes važiuojam į Vilnių jo ieškoti ir, žinoma, nerasti. Ir tik po vienuolikos ar dvylikos metų – jau po mamos dešimtmečio lageryje ir po mano Sibiro tremties netikėtai sužinome, kad tas vyriškis, Švenčionėliuose skaitęs prancūzišką knygą, buvo mūsų ieškotas D. Cesevičius…

(Dar vienas sutapimas – šįkart liūdnas: mamą areštavo 1945 metų spalio 11 dieną – per jos keturiasdešimt šeštąjį gimtadienį.)

O ligi tos tragiškos dienos likus dviem mėnesiams, mudvi iš Švenčionėlių sėdom į tą kitą išlauktą traukinį, vykstantį į Vilnių.

Gydytojas Liubomiras Laucevičius, priėmęs mus ligoninėje, papasakojo, kaip lageryje ant jo rankų ir užmerkė akis Jonas Skučas – mano tėvas… „Badu mirštantiems negalima gerti vandens“, – tvirtino gydytojas, pats tuomet buvęs kalinys, dirbęs lagerio ambulatorijoje. Įstrigę jam bene paskutiniai mirštančiojo žodžiai: „Vandens… vis tiek jų nebepamatysiu…“ „Jie“ – tai mama ir mudu su broliu, kurio jau nebuvo.

Klausiat, ar ne per daug, Viešpatie? Ir ar aš klausdavau jį šitaip? Rodos, ne. Tik verkiau. Daug ir ilgai. Nesiskųsdama, – tada reikėjo tylėti. Daug kam teko tylėti. Dabar to laiko nebeįmanoma perteikti žodžiais ir – nepatyrus – įsivaizduoti neįmanoma. Gal ir gerai.

Ligi šiol (tenebūna keista ar juokinga) liūdžiu, kad man su abiem tėvais taip neilgai teko būti. Vaikystėje – tik ligi tėvo arešto – vadinasi, viso labo aštuonetą metų.

Negirdėjau tėvų barantis ar kokį šiurkštesnį žodį pasakant – nei tarpusavy, nei mudviem su broliu. Jie tikrai gyveno santaikoje ir meilėje. Mūsų šeimai, ko gera, netiko ir posakis (kone visoms šeimoms tinkantis), kad nėra namų be dūmų. Ne tik dūmai, o ir ugnis tepasirodė drauge su areštais, lageriais ir sibirais.

Mudviem su mama ligi jos mirties čia, Vilniuje, gyvenant kartu, ji yra man pasakojusi, jog per penkiolika drauge su savo vyru išgyventų metų jiedu tik vieną kartą tebuvo „lyg ir“ (atkreipiu dėmesį į „lyg ir“!) apsipykę… Tas kartas buvęs dar Palangoje, dar neturint nei brolio, nei manęs. Apsipykimo priežastis buvusi menkutėlė – kibirkštis kilusi iš jos, ne iš vyro. Abu vienas kitam pažadėję incidentų vengti ir jų išvengė! „Teisybę sakant, – baigdama pridūrė mama, – vengti neteko: nebuvo pagrindo.“

Jiedu – man: stengtis nepykti. Nieko neužgauti. Pasidžiaugti pamačius, pajutus nors mažiausią gerumo lašą. Niekada nepamiršti padėkoti… Atleisti. Visa tai – gyvu pavyzdžiu. Ar išnaudojau tuos patarimus? Ne visada… Tebesistengiu… Dėkoju už juos – laiku ištartus ar tik pajaustus. Ačiū už dovanotą meilę taisyklingai kalbai (turbūt ne veltui patį pirmąjį diktantą baigiant pirmą skyrių parašiau nepadariusi nė vienos klaidelės). Ačiū už įdiegtą pagarbą knygai – ir tekstui, ir iliustracijai: nuo pat pirmos iš Kauno man lauktuvių į Širvintas parvežtos knygelės „Pelėda“.

Turiu keletą tėvo laiškų mamai – į Kauną (iš Palangos), kur ji porą savaičių gyveno laukdama manęs gimstant.

Ligi šiol stebiuosi: pirma dvidešimtojo amžiaus pusė, vaikystėj, jaunystėj mokytasi daugiausiai rusiškai ir – nė vienos klaidos, nė vieno užbraukimo, nekalbant apie idealiai gražų braižą – iš kur visa tai? Manau, iš tikros pagarbos savajam žodžiui, savo kalbai. Ir – dar manau: ne veltui tie laiškai išliko ligi šiol – po šitiek negandų ir praradimų.

– Savo knygoje „Varinis angelas“ (2006) pasakojate apie Palangos Fridmanus, kurių name Jūsų tėvai nuomojosi butą, ir apie kanauninką Kazimierą Prapuolenį, atkalbėjusį Jūsų tėvus krikštyti Jus Rūta. Ar esate patenkinta Jums tekusiu vardu? O ką dar ryškiausiai prisimenate iš tų laikų, kokia buvo to meto Palanga?

R. S. Menkai prisimenu anuometinę Palangą. Per daug maža buvau, kai abu tėvus – mokytojus perkėlė į Širvintas. Likęs vaizdinys iš Palangos: išilgai perpjauto volo ar ritinio iškilioji pusė. Mirganti, žiburiuojanti saulėje, į kairę ir į dešinę – begalinė, o prieš akis – kitas krantas (iš kur?) vos ne ranka pasiekiamas! Užtat aš, keturmetė, sakydavau širvintiškiams bičiuliams, kad jūra man patikusi mažiau už vietinę upelę Musę – tos neperbėgsi, o jūrą – viens du! Manau, kad to vaizdinio pagrindas – atriedanti banga.

Vardu esu patenkinta, kur dėsiesi. Tik vaikystėje baisėjausi, kaip kada nors, kai būsiu močiutė, galėsiu vadintis mažybiniu vardu?.. O dabar proanūkių turiu, ir nieko. Teisybę pasakius, nežinau, kaip būtų, jei anūkės, proanūkiai ir abi dukterys vadintų mane Ramute, – ačiū Dievui, vadina senele. Maža paklaidėlė iš trimečio proanūkio pusės – nekenkia… Neseniai (palyginus!..) atėjo pas mus ta mada vadinti mamą ar tėtį vardu… Motiną! Vienintelę, turinčią teisę mama vadintis!..

– Viena skaudžiausių temų Jūsų gyvenime – tremtis. „Kai išvežė – taip ir likau / Jau antras pusšimtis metų.“ Ar galėtumėte papasakoti apie šį sudėtingą laiką daugiau? Juk tremtis – tai ne tik kūno, bet ir sielos transformacija, kuri vyko dėl atskirties, kančios, bado, šalčio…

R. S. Išvežimas (tada niekas nesakė „tremtis“, sakė „vežimas, išvežė, išvežtieji“) – baisi patirtis, bet nepasakysiu, kad skaudžiausia – juk prarasti kaip ir nebeturėjau ko… Traukiny sklindančios kalbos, kad Sibiro nepasieksim, nes tuoj tuoj ateisią amerikonai, manęs neguodė: mama buvo nuteista dešimčiai metų lagerio, nuosprendis įvardintas „tėvynės išdavimu“ – tai penkiasdešimt aštuntas straipsnis…

Prieš išvežant pradėjau „kurti“. Bijoti, pati nežinodama – ko. Dabar suprantu – nuojauta. Pacituosiu vieną eilėraštį, parašytą porą dienų prieš išvežimą, išlikusį sąsiuvinyje, kuris drauge su manim po bemaž aštuonerių metų grįžo į Lietuvą:

29. Tamsumoj

Šiąnakt man neramu. Pavargusi širdis
Tartum aptingusi kartoja pulsą.
Ir aš žinau – kažkas jau taip arti
Ant kryžkelės sustoję ilsis.

Norėčiau langą atdaryt, sušukt į tolį,
Kad aš nakties svečių nelaukiu…
Bet šaltas šiurpulys pakirto mano kojas,
O už langų toksai įsiutęs vėjas kaukia…

Ir rodos bėgčiau vakaro žvaigždžių skaityti,
Kad tik nebūti čia, nejausti nieko
– Bet kur? Juk tamsoj nei horizonto nematyti,
Ir aš viena čia vėlei pasilieku…

Ir aš žinau, – kažkas labai arti,
Ir taip norėčiau langą atdaryti…
Bet tingiai plakasi pavargusi širdis,
O tamsumoj nei horizonto nematyti…

1949 III 22

Tikiu nuojauta. Negaliu netikėti. O tremtis – taip: tai ne tik kūno, bet ir sielos transformacija, Jūsų žodžiais tariant. Sielos net labiau. Nežinočiau, kokiu žodžiu įvardinti suvokimą, kad tu – nebe tu, o kažkas kitas, permestas į visai kitą pasaulį, kurio nepažįsti, nesuvoki, kai tau pro akis (vežant) keičiasi vaizdai, o po trijų savaičių kelionės išvis nesupranti, kas atsitiko, ir ar čia ta „aš“, kuri buvau, o jei ne, tai kas?

– Žinau, kaip skaudu Jums skaityti tikrovės neatitinkančius pasakojimus apie tremtį. Ypač Jus žeidžia Rūtos Šepetys knyga „Tarp pilkų debesų“.

R. S. Stebiuosi, kad skaitytojai, netgi patys buvę tremtiniais, žavisi Jūsų paminėta R. Šepetys knyga, atsiskaityti negali. Manau, kad tokia sielą skaudinančia tema žaisti negalima. Tai ne ta tema, kurią galima paspalvinti pagal savo norą ir skonį, nekalbant jau apie nulinę pačios autorės patirtį. Taip pat manau, kad sugalvoti įvykius, gvildenti juos iš esmės galėtų tik tikrai talentingas ir – svarbiausia – sąžiningas kūrėjas, leisdamas savo sielai susižeisti ir tada – tik tada! – atkurti vienokio ar kitokio žmogaus likimą. Ir, žinoma! – nenuklystant nuo istorinių aplinkos bei būties (kad ir praėjusios) faktų.

– Mums visiems, bet ypač tremtį patyrusiems žmonėms, gyventi vėl laisvoje šalyje – didelė laimė. Tačiau mąstantys piliečiai jau mato ir tos laisvės pamušalą, nes jie žvelgia ne į plazdančias trispalves, iškilmingus Nepriklausomybės ir valstybingumo dienų minėjimus, o į kasdienę tikrovę – kokią ją susikūrėme, kaip gyvename, kokios dabar mūsų – laisvų – vertybės. Jūsų eilėraštyje „Abejingas spalis“ iš knygos „Ant skilusio akmens“ (2011) juntama nuoskauda… Ar teisingai Jus supratau?

R. S. „Abejingas spalis“ – viso labo eilėraštis, kuris galėjo būti momentinė nuotaikos išraiška, o galėjo atsirasti ir iš seniai švystelėjusios ir netikėtai užgesusios minties pasikartojimo.

Ar mums laimę kas nors atnešė – nemanau. Bet tikiu, kad, nepaisant ir neabsoliutinant susiklosčiusių aplinkybių, žmogus lieka savimi. Žinoma, kiek norėdamas ir pajėgdamas.

– Kaip Jūs žiūrite į atleidimą? „Ir nuodėmė juoda prie balto stalo / Nuo tų dainų baltai neapsivalo.“ Bet perrašydama „Kratos protokolą“ pavardžių sąmoningai nerašote… Ir kiti Jūsų eilėraščiai byloja, kad esate pasiekusi santarvę ir su savimi, ir su mirusiaisiais, su pasauliu, istorija.

R. S. Taip, pavardžių, kalbėdama apie tokius ir panašaus pobūdžio dokumentus, neminiu niekur. Tai darau – tiksliau nedarau – visiškai sąmoningai. Jūsų paminėtas pavyzdys – mano tėvo arešto 1941 metų liepos 12 dienos (tiksliau nakties) orderis, kurio kopiją gavau Ypatingajame archyve. Arešto orderis yra asmenų, atėjusių areštuoti, daryti kratą, tarsi liudijimas ar įgaliojimas… Su pavardėmis – areštuojamojo ir areštuojančiųjų, ir dar kviestinių – liudytojų. Tokio archyvo išduoto orderio kopiją ir įdėjau į „Varinį angelą“, palikusi tik vieną – areštuotojo pavardę. Visos pavardės, kad ir kaip būtų liūdna – lietuviškos…

Žinau, kas buvo išdavikas motinos byloje, kurią vainikavo dešimt metų lagerio jai ir tokio pat laiko man – vienatvės… visiškos betėvystės. Galėjau sužinoti pavardes tų, kurie, manau, – pasiūlė ir pasirašė išvežti mane į Sibirą (iki gyvos galvos, beje), bet nenorėjau žinoti ir dabar nenoriu. Ar kas pasikeistų, jei tai būčiau padariusi? Man – nepasikeistų, tikrai ne. O tų žmonių palikuonims? Manau, kad pasikeistų. Sieloj. Ore ir žemėj. Bet aš tikrai nesu jų teisėja ir, esu įsitikinusi, – neprivalau būti. Neabejoju vis dar mus smaugiančios keršto virvės buvimu. Taip pat esu įsitikinusi, jog kiekvienam, kas žino, ką reiškia ta iš gėrio ir blogio siūlelių susivijusi virvė, privalu – kiek pats pajėgi! – tuos siūlus nukirpti. Ir karpyti nuolatos – kad blogis nesmaugtų mūsų visų.

Apie atleidimą. Esu patyrusi atleidimo jausmą žmogui, kuris… na, tarkim, buvo mane nuskriaudęs, bet nežinojo, ar aš tai žinau. O susitikom – visai netikėtai. Jaučiau, kad jam, švelniai tariant, – nepatogu. Labai. Tik jaučiau. O pojūtis man kalbėjo: atleisk. Tylomis. Prisimenu tą akimirką – jausmo paklusimą ir – palengvėjimą, pereinantį, kintantį į – visai lengva. Vargu ar yra kitoks įvardijimas – tik „lengva“. Norėčiau, kad atleidimą būtų patyręs ir šalia esantis žmogus. Beveik tikiu, kad patyrė.

O eilėraščiai… Gal kai ką atspindi, – bet toli gražu ne viską… Santarvės siekiu, bet pasiekusi tesu lašelį, o gal dar mažiau…

– Prašyčiau papasakoti išsamiau tą palikto ir niekieno nepaimto rankinuko istoriją, kurios atšvaitus aprašote knygoje „Varinis angelas“. Ko važiavote tuomet į Vilnių su Jus globojančia teta?

R. S. Rankinuko istorijos beveik neturiu kuo papildyti. Ji lygiai tokia ir buvo – tai ne kūryba, tai buvus tikrovė – užrašyta realybė. Tik gal nepilnas to epizodo užrašymas. Pilnas būtų tada, jei sugebėčiau žodžiu išreikšti, parodyti tą plėšiantį, bet sulaikomą norą bėgti paskui varomus kalinius, kad ir ką jaučiau stovėdama ir tylėdama, manau, ne aš viena. Kai nematai – nors jie yra – nei sargybinių, nei šunų, nei šalia esančių žmonių ir net kitų varomų kalinių, išskyrus vieną: savo Mamą.

Visi tada šalia buvę turėjom tą savęs suvaldymo gebėjimą – per skausmą įgyjamą, įgytą – jau savastį…

– Jūsų eilėraščiuose daug angelų. Ar tiesa, kad, kaip recenzijoje teigia Lina Čekauskaitė, „tas varinis, šaltas po širdis braidantis skaudus liūdesio angelas – tai daugelio metų, daugelio žmonių ir kartu kiekvieno individualiai išgyventa drama, gyvenimas – išsipildęs ir neišsipildęs, pavogtas, kaip tas nesušoktas mokyklinis valsas“?

R. S. Ko gera, mano eilėraščiuose angelų kiek per daug.

Bet:

…aš pasiilgau angelų –
Tų, kur balti ir gražūs!

Todėl jie gražūs, kad nėra…

Liūdni tokie ir švelnūs,
Ir verkia jų širdis gera
Visai ne mums – į delnus.

Ir recenzentė teisingai ir gražiai atspėjo tą mano poetinę angelystę.

– Eilėraštyje „Reikalinga“ aptikau jau mano pačios primirštą žodį „vikis“: „Nusiskinu geltoną vikio virkštį.“ Gal ir dabar yra auginama ši ankštinė kultūra, bet man tie melsvi, violetiniai patalai – tik tėvo laukuose, tik iš vaikystės vasarų. Kitų tokių neprisimenu. O Jums iš kur tos mažulytės laukinės „orchidėjos“?

R. S. Dėl vikio. Oi, nežinau. Atsimenu tą augalėlį kaip ir Jūs, iš seniai. Iš kelių vaikystės vasarų Biržų apskrityje pas mamos seserį. Per tiek metų ta vikio virkštis ir auksine virsti, ir visai prapulti galėjo… Ar dabar ta kultūra auginama – tikrai nežinau. O „mažulytės laukinės orchidėjos“ – ne mano sugalvotos – tai tikrai mažulytis, labai į orchidėją panašus, baltas drėgname miške augantis augalėlis – gėlytė. Kieno įvardintas – nežinau – gal tetos… O gal jų – tų gėlelių – nebėra, kas žino?..

– Eilėraštyje „Kvailas klausimas“ (kn. „Ant skilusio akmens“) rašote: „Nesidžiaugtų kate ant lango, / Akimis, kaip taigos agrastai…“ Kas tie taigos agrastai? Ar jie kitokie nei mūsiškiai?

R. S. Taigos agrastų Sibire daug. Taigoj. Sibire, beje, nemažai tokių augalų, kurie pas mus soduose, darželiuose auga, tik ten jie laukiniai. Kad ir bijūnai pavasarį (ten – vasarą) – tiesa, mažesniais už mūsuosius tuščiaviduriais žiedais, nekvepiantys, bet tokie esme panašūs – pievose jų – galybė. O agrastai – žali, nedidukai, kaip ir braškelės – taigos vaikai, į katės akis tikrai panašūs.

– Yra Jūsų eilėraštis „Noras“, jo pabaiga tokia: „Aš noriu nieko nenorėti / Dabar, per amžius, niekados.“ Ir vis dėlto, kokie dabar Jūsų norai?

R. S. Noriu, kad nebūtų karo. Karų. Man rodos, kad žmonijai jau pats laikas (būtų) gultis kryžium ir atgailauti už visą savo pačios rankom, pačios sau pralietą kraują. Už tą, kuris pralietas, ir už tą, kuris liejasi. Baisu tai įvardyti būsimuoju laiku. Daugiau negu baisu.

Taikos žmonijai tikrai noriu. Kas kita, ar galiu ką nors padaryti, kad noras išsipildytų… Juk teks ir nieko nenorėti.