Poetas su žiburiu naktyje
2022 08 02
Regimanto Tamošaičio nuotrauka
Liudvikas Jakimavičius 1959.VIII.21–2022.VIII.01
Yra gyvenime dalykai, prie kurių nepriprantama, su kuriais nesusitaikoma. Tai artimųjų ir draugų netektys. Nes tai, anot filosofo, ne šio pasaulio faktas. Žmogaus nebėra, bet tebėra jo balsas, jo žodžiai, mintys. Todėl suglumęs skaitau žinią apie Liudviko Jakimavičiaus išėjimą, o tuo pačiu labai aiškiai girdžiu jo kalbą, balso tembrą, juoką. Amžinybėje išliekantis gyvenimo aidas. Tai labai rimta ir visiškai nesuprantama.
Liudvikas buvo stipri asmenybė, tarsi dviejų prigimčių: labai žemiškas, tvirtas žemaitis, mokantis tikroviškai remtis į žemę ir aiškiai matyti daiktus, prabylantis kartais gruboku balsu, ir kartu jautrios sielos menininkas, poetas, kultūros pasauliui visiškai atsidavęs žmogus.
Jautrumas žodžiui prasideda nuo jautrumo gyvybei. Akyse tebėra gyvas vaizdas: temstančiame Vilniuje Liudvikas vaikštinėja Pilies gatvėje su prožektoriumi rankoje – beieškąs savo nuklydusio katino. Liūdnas toks, nekalbus. Vėliau jį sutikdamas pirmiausia klausdavau apie katiną, ar jį radęs? Tai mums rūpėjo labiau už literatūrinius reikalus, tai mus suartino labiau bei koks eilėraštis ar vyno taurė. Deja, neatsirado tas katinas…
Šitas vaizdas – poetas su žiburiu naktyje – man pasakė daug daugiau nei jo viešos kalbos ar publikacijos. Todėl ir Liudviko eilėraščiuose už poetinės formos įžvelgdavau tą patį jautrų santykį su gyvenimu. Daug nuoširdžių tekstų sukurta mažiesiems, juose jaučiama šiluma ir meilė jaunajam skaitytojui. Šis jautrumas vienaip ar kitaip veikė ir Liudviko visuomenines nuostatas – jis dėmesingai sekė visa, kas vyksta Lietuvoje, skausmingai reaguodavo į blogio apraiškas. Jo balsas publicistiniuose tekstuose buvo griežtas, tonas – aštrus. „Metų“ redakcijoje Liudviko tekstų visada laukdavome ir juos vertindavome, jie būdavo aktualūs ir teisingi, reikalingi. Žinoma, viena iš svarbiausių Liudviko stiliaus ypatybių, rodanti tą patį dvasios subtilumą, nuostabus humoro jausmas, realizuotas jo unikalioje kūryboje.
Apie Liudviko gyvenimo kelią, kūrybą ir asmenybę, matau, tinkluose jau šiandien daug parašyta, todėl aš neturiu ką pasakyti, ypač, kad daugiausia su Liudviku tekdavo bendrauti legendiniame „Suokalbyje“ ar literatūrinėse kelionėse, o ne redakcijose. Dirbo jis ir „Metuose“, dar prieš mane, bet kokiais konkrečiai metais – niekur neradau, kad būtų parašyta. Mat Liudvikas dirbo labai daug kur, – rašė, redagavo, režisavo – apie tai tinkluose irgi yra parašyta, išvardyta, suregistruota. Bet man jis visų pirmiausia yra poetas, ieškantis katino naktyje.
Manau, ypač Liudvikui gyvenime pasisekė, kad jis nuo Vilniaus universiteto studijų rado nuostabų draugų ir bendraminčių ratą, tarsi kokią broliją ar šeimą, su kuria po studijų jau ir gyveno nebesiskirdamas. Tai elitinė Lietuvos literatūrų bendruomenė, formavusi naują, laisvą mūsų kultūrą, o Liudvikas joje buvo absoliučiai savas ir turėjo autoritetą. Tad aplinkybės šio kieto žemaičio kūrybiniam keliui buvo nepaprastai palankios – minėta filologų brolija, vėliau veikla redakcijose, Rašytojų sąjungoje ir visi Lietuvos kultūriniai laukai, net socialinis ir politinis gyvenimas – Liudvikas buvo visur, matė viską ir apie viską turėjo aiškią nuomonę bei nebijojo ją garsiai išsakyti. Jis buvo žmogus su principais, o tai reiškia gyvenimą tiesai.
Regimantas Tamošaitis