literatūros žurnalas

Poetas su žiburiu naktyje

2022 08 02

 

Regimanto Tamošaičio nuotrauka

Liudvikas Jakimavičius 1959.VIII.21–2022.VIII.01

 

Yra gyvenime dalykai, prie kurių nepriprantama, su kuriais nesusitaikoma. Tai artimųjų ir draugų netektys. Nes tai, anot filosofo, ne šio pasaulio faktas. Žmogaus nebėra, bet tebėra jo balsas, jo žodžiai, mintys. Todėl suglumęs skaitau žinią apie Liudviko Jakimavičiaus išėjimą, o tuo pačiu labai aiškiai girdžiu jo kalbą, balso tembrą, juoką. Amžinybėje išliekantis gyvenimo aidas. Tai labai rimta ir visiškai nesuprantama.

Liudvikas buvo stipri asmenybė, tarsi dviejų prigimčių: labai žemiškas, tvirtas žemaitis, mokantis tikroviškai remtis į žemę ir aiškiai matyti daiktus, prabylantis kartais gruboku balsu, ir kartu jautrios sielos menininkas, poetas, kultūros pasauliui visiškai atsidavęs žmogus.

Jautrumas žodžiui prasideda nuo jautrumo gyvybei. Akyse tebėra gyvas vaizdas: temstančiame Vilniuje Liudvikas vaikštinėja Pilies gatvėje su prožektoriumi rankoje – beieškąs savo nuklydusio katino. Liūdnas toks, nekalbus. Vėliau jį sutikdamas pirmiausia klausdavau apie katiną, ar jį radęs? Tai mums rūpėjo labiau už literatūrinius reikalus, tai mus suartino labiau bei koks eilėraštis ar vyno taurė. Deja, neatsirado tas katinas…

Šitas vaizdas – poetas su žiburiu naktyje – man pasakė daug daugiau nei jo viešos kalbos ar publikacijos. Todėl ir Liudviko eilėraščiuose už poetinės formos įžvelgdavau tą patį jautrų santykį su gyvenimu. Daug nuoširdžių tekstų sukurta mažiesiems, juose jaučiama šiluma ir meilė jaunajam skaitytojui. Šis jautrumas vienaip ar kitaip veikė ir Liudviko visuomenines nuostatas – jis dėmesingai sekė visa, kas vyksta Lietuvoje, skausmingai reaguodavo į blogio apraiškas. Jo balsas publicistiniuose tekstuose buvo griežtas, tonas – aštrus. „Metų“ redakcijoje Liudviko tekstų visada laukdavome ir juos vertindavome, jie būdavo aktualūs ir teisingi, reikalingi.  Žinoma, viena iš svarbiausių Liudviko stiliaus ypatybių, rodanti tą patį dvasios subtilumą, nuostabus humoro jausmas, realizuotas jo unikalioje kūryboje.

Apie Liudviko gyvenimo kelią, kūrybą ir asmenybę, matau, tinkluose jau šiandien daug parašyta, todėl aš neturiu ką pasakyti, ypač, kad daugiausia su Liudviku tekdavo bendrauti legendiniame „Suokalbyje“ ar literatūrinėse kelionėse, o ne redakcijose. Dirbo jis ir „Metuose“, dar prieš mane, bet kokiais konkrečiai metais – niekur neradau, kad būtų parašyta. Mat Liudvikas dirbo labai daug kur, – rašė, redagavo, režisavo – apie tai tinkluose irgi yra parašyta, išvardyta, suregistruota. Bet man jis visų pirmiausia yra poetas, ieškantis katino naktyje.

Manau, ypač Liudvikui gyvenime pasisekė, kad jis nuo Vilniaus universiteto studijų rado nuostabų draugų ir bendraminčių ratą, tarsi kokią broliją ar šeimą, su kuria po studijų jau ir gyveno nebesiskirdamas. Tai elitinė Lietuvos literatūrų bendruomenė, formavusi naują, laisvą mūsų kultūrą, o Liudvikas joje buvo absoliučiai savas ir turėjo autoritetą. Tad aplinkybės šio kieto žemaičio kūrybiniam keliui buvo nepaprastai palankios – minėta filologų brolija, vėliau veikla redakcijose, Rašytojų sąjungoje ir visi Lietuvos kultūriniai laukai, net socialinis ir politinis gyvenimas – Liudvikas buvo visur, matė viską ir apie viską turėjo aiškią nuomonę bei nebijojo ją garsiai išsakyti. Jis buvo žmogus su principais, o tai reiškia gyvenimą tiesai.

Regimantas Tamošaitis

Liudvikas Jakimavičius: „Per poeziją žmogus susitaiko su pasauliu“

2022 m. Nr. 5–6 / Poetą, dramaturgą, publicistą Liudviką Jakimavičių kalbina Rimvydas Stankevičius / Gyvenu aiškiai supratęs, kad svarbiausias dalykas – stengtis išsaugoti švarią ir šviesią sielą. Man tai ir yra gyvenimo bei kūrybos gilioji prasmė.

Ramutė Dragenytė. Balta poezija

2022 m. Nr. 1 / Liudvikas Jakimavičius. Paliktos paletės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 95 p. Knygos dailininkė – Elena Selena.

Liudvikas Jakimavičius. Jubiliejinių metų didaktika

2015 m. Nr. 2 / Jei nepasimokysim iš klaidų, vėl pateksim į užburtą ratą. Juk valstybės, panašiai kaip ir žmonės, žiūrėk, tarytum iš niekur atsiranda, išgyvena savo vaikystę, vienos subręsta, suklesti, pasiduoda stabų pagundoms, paskui sunyksta, subyra.

Liudvikas Jakimavičius. Skaptorystė

2014 m. Nr. 1 / Išmanus karvedys prieš eidamas į karą ar prieš stodamas į mūšį visados patikrina savo išteklius: kiek turi pulkų, karių, raitelių, pėstininkų, ginklų ir kitko, įvertina dvasią, kaip kariauna pasirengusi ir ar parakas parakinėse nesudrėkęs.

Liudvikas Jakimavičius. Traktatas apie rašytoją ir politiką(ę)

2012 m. Nr. 12 / Rausdamasis po senus popierius savo archyve visai netikėtai aptinku segtuvą su amžiną atilsį tėvo, mirusio prieš dvejus metus, sukomplektuotais dokumentais. Popieriai įdomūs, didžioji jų dauguma – kopijos…

Liudvikas Jakimavičius. Išparduotuvė „Lietuva“

2011 m. Nr. 8–9 / Vasaros pradžioje Kalvarijų turguje žmona iš moterėlės nusipirko vienuolika pomidorų daigų. Sakau jai – labai negudriai išmetei balon pinigus. Nieko iš tų pomidorų nebus. Nesulauksi, kad ant plyno lauko, nualintoj ežioj…

Apie Sausio 13-ąją. Po dvidešimties metų

2011 m. Nr. 1 / Pasisako Donaldas Kajokas, Vytautas Martinkus, Valentinas Sventickas, Romas Gudaitis, Liudvikas Jakimavičius, Kornelijus Platelis, Marytė Kontrimaitė.

Liudvikas Jakimavičius. Kažkas pasibaigė. Niekas neprasideda

2000 m. Nr. 3 / Gintaras Grajauskas. Kaulinė dūdelė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1999.

Judita Vaičiūnaitė: „Gaila kaip toj dainoj…“

1997 m. Nr. 7 / „Metų“ redakcija sveikina poetę Juditą Vaičiūnaitę su gražia sukaktim. Poetė maloniai sutiko atsakyti į kritiko Liudviko Jakimavičiaus klausimus.

Liudvikas Jakimavičius. „Gal tu nori, kad čia taurieji elniai vaikštinėtų?“

1996 m. Nr. 7 / Jurgis Kunčinas. Laba diena, pone Enrike! apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1996. – 296 p.

„Atlydys“: Pasikalbėjimas su Sigitu Geda apie septintojo dešimtmečio kūrybinę atmosferą

1994 m. Nr. 10 / Sigitas Geda atsako į Liudviko Jakimavičiaus klausimus / Mūsų literatūrą ir literatūros mokslą dažnai užklumpa sunkūs, sykiu ir palaimingi sklerozės ar amnezijos priepuoliai. Visą pokario dvidešimtmetį buvo užmiršta…

Sigitas Geda: Netikrieji kentaurai

1993 m. Nr. 12 / Poetas Sigitas Geda atsako į Liudviko Jakimavičiaus klausimus / Vakar išėjau pasivaikščiot ir galvoju, apie ką čia šnekė­sim, savaime viduj kažkas priešinasi. Pamaniau, man penkiasdešimt metų, ir kol tu temos nesugalvojai…