„Žmogui juk svarbiau, kad jį kas nors prisimena“: trylika Sigito Gedos laiškų Julijai Švabaitei-Gylienei
2023 m. Nr. 2
Vasario 4 dieną poetas ir vertėjas Sigitas Geda būtų šventęs 80-metį. Norėdama ne tik prisiminti, bet ir suteikti galimybę geriau pažinti šį svarbų lietuvių kultūros žmogų, „Metų“ redakcija skaitytojams siūlo pluoštą jo laiškų, rašytų JAV gyvenusiai poetei Julijai Švabaitei-Gylienei (1921–2016). S. Geda bendravo su išeivijos rašytojais, padėdavo jiems publikuoti kūrybą Lietuvos spaudoje, atvykti, dalyvauti poezijos renginiuose, iš išeivijos gaudavo jam reikalingų knygų. Susirašinėjimo su J. Švabaite-Gyliene tonas gana šiltas, atrodo, kad santykis buvo ne toks formalus kaip su nemaža dalimi kitų išeivijos kultūros žmonių. J. Švabaitė-Gylienė nuoširdžiai domėjosi Sigito šeimos, sveikatos reikalais, konsultuodavosi su JAV gydytojais, siųsdavo reikalingus vaistus.
Ši laiškų publikacija prasideda nuo užsimezgusios pažinties, kai S. Geda su grupe kitų rašytojų iš Lietuvos 1988 m. rudenį lankėsi JAV, susitiko su lietuvių išeivijos veikėjais, dalyvavo renginiuose.
O baigiasi publikacija laiškais, kuriuose ataidi antrosios poeto kelionės į JAV peripetijos. 2000 m. S. Geda iš lietuvių bendruomenės gauna kvietimą dar kartą apsilankyti JAV. Po metų, 2001 m. sausio 15 d. JAV LB Kultūros tarybos pirmininkė Marija Remienė praneša, kad praėjusį rudenį suderintas kvietimas atvykti į „Poezijos dienas“ atšaukiamas dėl susiklosčiusių aplinkybių. Vizito atšaukimo priežastis buvo S. Gedos publikacija „Kasdienybės užrašai: iš prisiminimų“ („Respublika“, 1999 11 27), kurioje jis ne tik kritikuoja išeivijos bankininką Vytautą Dudėną, bet daro ir didesnius apibendrinimus apie išeiviją. J. Švabaitė-Gylienė laiškuose atlieka tarpininkės vaidmenį, bandydama ir suprasti S. Gedą, ir paaiškinti tokį sprendimą. O dar po metų – 2002-aisiais – S. Geda į JAV vis dėlto nuvyksta, dalyvauja poezijos vakaruose.
Visi S. Gedos laiškai publikuojami iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo, tik 2001 m. sausio 3 d. laiškas yra iš asmeninio Uršulės Gedaitės archyvo.
Rimantas Kmita
1989 01 14
Miela Julija,
Ačiū Jums už laišką ir sveikinimus ir, dėl Dievo meilės, atleiskite, kad aš taip vėluoju. Žinau, kad visi pasiteisinimai tokiais atvejais kvailai atrodytų, todėl ir graužiuosi dabar. Nors Jūsų, Liūnės1 ir Magdalenos2, ir dar daug širdžiai mielų žmonių nebuvau užmiršęs. Ir nežadu užmiršti. Ką pajėgiau, parvežiau ir dovanų – už ką mano šeimyna ir pažįstami širdingai dėkoja. Perduokite geriausius linkėjimus ir Liūnei, ir mielai Magdalenai su vyru. Gavau šiandien ir Br. Vaškelio3 laišką. Rašo išsiuntęs man dalį knygų, kurių neturėjau kur sudėti (tiesiog nepajėgiau pakelt…).
Rudenį Jūsų didoką publikaciją įdėjom į 89 m. „Poezijos pavasarį“. Pamažu įdėsime ir kitur. Dabar čia tikra bėda su spauda (popierine) bei „mada“ rašyti visomis persitvarkymo temomis. Poezija (gal laikinai) pasitraukė į antrą vietą. Aš pats plėšausi tarp daugelio darbų, visokių komisijų ir susirinkimų. Nors galą gauk! Bijau, kad tas sąjūdis Lietuvoj baigsis širdies smūgiu (pas mus atėjo svetimas žodis – infarktas).
Kad į Lietuvą žada atvažiuoti – „Poez. pavasariui“ – gerb. K. Bradūnas ir Liūnė Sutema, tai man didelė naujiena. Pirmiausia gal reikėtų pasakyti – džiaugsmas. Visi išeivijos poetai čia yra vertinami ir gerbiami. Kiti gal kiek ir per daug, o kai kas dar ir nutylėtas. Pamažu gal tos skriaudos išsilygins, todėl nepergyvenkite – mes visi esame su Jumis!
Dar sykį kuo širdingiausiai Jūsų Sigitas
P. S. Neturiu Liūnės adreso. Siunčiu per Jūsų malonę sveikinimą!
1989 03 13
Miela, brangi Julija,
tik ką gavau Jūsų laiškelį, labai susijaudinau, skubu parašyti, kol jausmai neišblėso. Ten, pas Jus būdamas, aš pajutau, kad gali būti kažkas panašaus į poetų ar šiaip šventų žmonių broliją. Su kai kuriais labai mažai bendravau, su kitais beveik pratylėjau, bet vėl pradėjau tikėti, kad žmonės turi gerą ar nelabai gerą juos gaubiančią aurą. Tad man šventė ir tie susitikimai Amerikoje, ir vienokios ar kitokios, tegul dažnai netgi nereikšmingos kalbos, tiesiog pasiplepėjimai. Gailiuosi nepasimatęs su Henriku Nagiu. Gailiuosi, kad taip trumpai bendravome su miela Liūne. Labai daug ko gailiuosi… Niujorke man beveik šventas įspūdis – nuo J. Meko, tėvo Andriekaus ir daugelio, daugelio. Aš nežinau, gal kartais kažkas panašaus blyksteli ir mūsų išeiviams, atvažiavus į savo gimtinę. Tokia gal žmonių dalia. Tarpusavyje trintis, ginčytis, apkalbėti, o iš tolumos – ilgėtis. Užteks, nebūsiu sentimentalus. Mūsų reikalai pusėtini, Lietuva verda ir kunkuliuoja, žmonės atsigavę – dūšioje. Kitus dalykus dar reikės ilgai taisyti. Su K. Bradūnu po truputį susirašinėjame. Jau visi sujudę, kaip čia geriau ir gražiau iškviesti. Man regis, kad ir Liūnės, ir Henriko, ir Jūsų, ir daugelio kitų atvažiavimas čia būtų, kaip sakiau, šventi dalykai. Reikia tik nepamesti šito siūlo galo ir išeitis atsiras. Aš pats irgi peršnekėsiu apie tai su mūsų rašytojais. Girdėjau, kad balandy čia žada būti V. Kavolis, R. Šilbajoris, Br. Vaškelis ir dar keli – emigracinės lit. istorijos rašymo reikalais. Instituto (lietuvių literatūros) kvietimu. Taigi ir rašytojų atvykimo, iškvietimo reikalai turėtų gerėti, normalizuotis, kaip čia sakoma.
Į „Poez. pavasarį“ dar atvyksta V. Bogutaitė4 su vyru. Ją čia pastoviai iškviečia ir gerbia giminės. Tai gana paprasta ir mums. Dvi mūsų leidyklos imasi leisti išeivių knygas, prie Kultūros fondo (Č. Kudaba) steigiama kažkas panašaus į bendrą akcinę bendrovę – jūsų ir mūsų opusams leisti. Aš pats už tai, kad būtų išleisti visi, bent jau didžiuma poezijos rinkinių. Pamažu viskas sugrįš į Tėvynę. Suprantama, kad visi dabar griebia „didžiausius“. Kuklesnius nutyli.
Baigiu širdingiausiais linkėjimais – Jums, Liūnei, Henrikui – visiems, visiems!
Jūsų ilgėdamasis Sigitas
P. S. Henriko eilių bus „Pergalėje“ (Nr. 5), „Krantuose“ (naujas žurnalas), „Sietyne“. Aš vis neparašau Jam. Esu kaltas…
1989 03 18
Mieloji Julija,
ačiū Jums už laišką, kurį gavau jau grįžęs iš Maskvos. Ačiū Dievui, prabuvau ten ne taip jau ilgai – 4 dienas. Visa tai vyko neutralizuoti padėčiai Maskvoje. Girdi, ne taip jau čia viskas ir baisu, kaip Rytuose atrodo. Per tą savaitę Lietuvoje labai daug kas pasikeitė. Dabar mes ten nebelabai reikalingi, liks nebent derybininkai ir specialistai. Aš labai džiaugiuosi, kad man parlamentarinis darbas baigėsi. Dieve duok. Noriu užsiimti tuo, kuo širdis geidžia.
Apie ligas, kaip matote, mažiau rašau. Viskas lyg ir praeity. Nors ir atsiliepia, bet kalbėti labai nesinori. Amerikiečiai, regis, tokie žmonės, kurie nesiskundžia, nenorėčiau skųstis ir aš. Jeigu ko trūksta, tai nebent vitaminų, kavos puodelio ir etc. Esu labai dėkingas mielam A. Razmai5 už vaistus. Perdavė jo giminaitis, dabar parlamentaras ir Ped. inst. rektorius S. Razma. Per visą sumaištį nesuspėjome pasimatyti. Šiaip jaučiu jam didelę pagarbą nuo pirmųjų susitikimų Čikagoje.
Miela Julija, gaila, kad nebūsite, bet džiugu, kad Jūsų knygos (ypač poez. rinktinė) išeis Lietuvoje. Iš visų mažų ir didelių žmogaus džiaugsmų gal tai pats didžiausias.
Aš džiaugiuosi (kaip koks kvailutis) galėdamas vaikščioti. Širdingai dėkoju Jums dar sykį už pagalbą ir užuojautą, broliškumą ir seserystę. Kaip nors gyvensim toliau, kiek Viešpats leis šiame sumaišties sviete.
Linkėjimai visiems, ypač Liūnei, Magdalenai ir kitiems, esam broliai ir seserys ir tas jausmas tik stiprėja. Ačiū Die!
Jūsų Sigitas
1989 09 27
Brangi Julija,
Ačiū Jums už laišką ir tiek daug gerų bei liūdnesnių žinių. Kažin kodėl jį gavau tik šiandien, per tą laiką jau ir mielojo Petravičiaus6 nebėr, o Lietuvoje mirė (tikriausiai girdėjote) Pranutė Jokimaitienė7. Aš daugiau draugavau su jos vyru, abu tikros vargo bitės, vargo, vargo, kol atvargo… Tą „Poezijos pavasarį“ aš tik parūpinau, parašai neįskaitomi todėl, kad labai paskubomis žmonės pasirašinėjo. Tikra bėda ir su klaidomis – kasmet kas nors prasprūsta. Ar sudarinėjant, ar leidykloje. Belieka tik atsiprašyti. Šiemet eilėraščius atrinkinėjo J. Vaičiūnaitė, yra dar ir Jūsų nespausdintų likę. Atidavėme „duoklę“ tremtiniams, dabar išties matyt, kad per daug. Dėl atvažiavimo mūsų bėda ta, kad neturime lėšų bent kiek užmokėti, Rašytojų sąjunga teįstengia vieną kitą sušelpti, o šiaip jei sugalvotumėte ar Jūs, ar kas kitas atvažiuoti, visad galėtumėt dalyvauti ir būtumėt maloniai priimti. V. Bogutaitė labai dažnai būna giminių kvietimu, mes jai kažkokią premiją davėme. Jeigu Jums reikia iškvietimo, galiu ir aš atsiųsti. Dabar du mėnesius dirbu sąjungoje sekretorium, du – kitus darbus. Iš susitikimų su Br. Brazdžioniu man liko gražių akimirkų, bet jį čia kaip šv. Bernardą visi bent pačiupinėti norėjo, tad ne ką ir šnekėjomės, be to, buvau tik ką grįžęs iš Vokietijos, priedo dar reikėjo važiuoti į Maskvą… Taip ir blaškiausi visą mielą pavasarėlį.
Prieš kokią savaitę mačiausi su Leonardu Andriekumi. Labai mielas, šventas žmogutis, penktadienį dar žada būti didelis jo kūrybos vakaras Menininkų rūmuose. Šiaip apvažiavo pusę Lietuvos, sakėsi ypač norįs pabuvoti savo Žemaitijoje, Kretingoje, gal jau greit atsikurs ir pranciškonų vienuolynas.
Labai gaila Petravičiaus, jį susitikęs net nepajutau, kad esame skirtingo amžiaus, laikų ir t. t. Sakė: „Kas čia su manimi daros, vis jaunėju ir jaunėju…“ O matote kaip išėjo!
Norėčiau dar pasimatyti ir su mielais Liūne ir Henriku. Gavau iš Henriko gražų laišką, gal pavyks mums Lietuvoje jį pamatyti? Perduokite širdingiausius linkėjimus jiems abiem. Kad tik Dievas duotų sveikatos ir ramybės!
Bitė V.8, apie kurią rašote, yra gimusi Lazdijuose, nors tėvai, regis, iš Kauno. Beveik sykiu studijavome universitete. Gal pati rimčiausia moteris rašytoja dabar Lietuvoje. Ypač gražu, kad moka trumpai viską išdėstyti. Dabar ir didelė „Caritas“ draugijos veikėja. Vis dar tebesam įsukti į veiklos ratą, kuris labai trukdo kūrybai, bet kitaip neįmanoma pas mus dabar gyventi. Taigi va, mieloji Julija, surašiau aš čia Jums niekų… Kaip bebūtų, kartais pasiilgstu Amerikos, nors ten labai daug kas ir svetima.
Mano Urtė jau eina į antrą klasę. Parašykit, kai bus nuotaikos, ir neliūdėkit.
Bučiuoju visus! Jūsų Sigitas
1989 11 11
Mieloji Julija,
Ačiū, kad Jūs manęs nepamirštate! Labai nesibaiminkite, kai perskaitysite, kad rašau iš ligoninės. Taip jau atsitiko. Kurį laiką nelabai paisiau – suskaudo koją, maniau, gal savaime praeis. Deja, teko atsigulti. Diagnozė dabar maždaug tokia: kraujotakos sumažėjimas ar susilpnėjimas galūnėse. Priežastis – stubure, mat kažkada turėjau stiprų radikulitą. Kažin kokios nuosėdos ar ataugos „spaudžia“ man arterijas. Guliu čia jau gal dešimt dienų, po mėnesio gal ir paleis. Vakar pirmąsyk suleido kraujagysles plečiančių, tai pasijutau „atšilęs“. Tiek to, apie ligas daugiau nerašysiu.
Gražina su Urte atnešė man vakar skaniosios Jūsų kavos, tai išties akyse šviesiau. Širdingai Jums dėkui. Perdavė V. Antanaitis9, tai labai mielas žmogus, mes nuo seno su juo esame gerai pažįstami. Jo žmona rašo eiles, gal kokių ir teko skaityti „Poez. pavasary“. Dabar, regis, irgi sirguliuoja.
Dėl „Poez. pavasario“: Judita V. man sakė, kad „kažkas“ yra atnešęs Jūsų naujų eilių, tai parinksime iš jų, o ne iš tų, kur iš anksčiau buvo likę. Jinai, beje, irgi „įsitaisė“ nervo uždegimą (radikulitinio pobūdžio)… Tai sergame mes čia kaip pasiutę!
Urtė dėkoja už dovanėlę taipogi. Žinot, žmogui juk svarbiau, kad jį kas nors prisimena. Tuo ir laikosi pasaulis (šitas sakinys gal iš I. Mero, kuris ką tik lankėsi Lietuvoje, jis yra parašęs rom. „Ant ko laikosi pasaulis“…). Labai gražiai atsiliepė apie lietuvių išeiviją, kuri jį priglobusi ir mylėjusi po to, kai išvažiavo iš Lietuvos. Mat kaip išeina. Dar grįžtant prie to „Poez. pavasario“: man atveš jį čia, į ligoninę, tai pasistengsiu viską nuodugniai perskaityti. Kiek galėjome, stengėmės parinkti išeivijos eilių, kai kurių knygų ar leidinių, tiesa, vis dar trūksta. Jau čia būdamas gavau ir J. Blekaičio10 knygą, buvome susitikę Lietuvoje ar tik ne birželio mėnesį. Parašiau keletą sakinių ant H. Nagio rinktinės, kuri turėtų išeiti pavasariop „Vagos“ leidykloje, straipsnį ar autobiografiją parašė jis pats, taigi man nebuvo daug darbo. Iš Amerikos dar buvau susitikęs su tėvu L. Andriekumi. Čia jį gražiai pagerbė. Aš jau per tą savo koją ne ką suspėju, kiti pyksta, kaip sakoma, kam neskauda, tas nedejuoja. Ta veikla mūsų jau ne vienam sugadino sveikatą. Ką padarysi! Ar gavote mano ankstesnį laišką-atsakymą į Jūsiškį. Išsiunčiau bene rugsėjo pradžioje. Linkėjimai visoms ir visiems.
Širdingai Jūsų Sigitas
1990 01 08
Miela Julija,
ačiū Jums už laiškelį ir visus rūpesčius. Lauksime Jūsų Lietuvoje. Be reikalo taip žeminatės! Čia žmonės džiaugsis išgirdę Jus skaitant. Visas tas skirstymas į didžiuosius ir mažuosius, man rodos, be reikalo. Išeiviams ir tremtiniams Lietuvoje dabar ypatingas dėmesys. Gaila, kad šiaip nugyventi esam, bet gėlių ir poezijos dar neniekinam, nors poeziją dabar užtvenkė kitos kalbos. Anksčiau tik ja tegyvenom. Taigi nepergyvenkite, važiuokit, kol sveikatos yra. Aš tebešlubčioju, ir po visų ligoninių – menkas darbininkas esu! Greit pavargstu, ne ką dirbu, nors nuo kovo mėn. ir turėčiau pradėti. Dabar galutinai lyg ir aišku, kad tos ligos priežastis – stubure, diskozė ar stuburo slankstelių išnirimas, dėl to tas blauzdos nervas „streikuoja“, užspaudžia kraujagysles. Bala su ja! Tikriausiai jau pabodau Jums su savo ligomis. Esu kiek atitrūkęs nuo įvykių, nežinau, kas kviečia p. Pūkelevičiūtę, Bradūną tai žinau. Tikriausiai ir daugiau kas nors atvažiuos, bet – ir gerai.
Perduokite mano linkėjimus visiems, ir Juliui11. Tikriausiai jam ten neblogai sekasi.
Kitą kartą daugiau parašysiu, dabar, sakau, „nuraminsiu“ Jus dėl tų visų baimių: tikrai visi čia džiaugsis girdėdami Jus skaitant. Iš tos kartos poetų Lietuvoje jau nedaugelis šventėje dalyvauja. Nebent Eug. Matuzevičius dar bus. Gavau laiškelį jo – susirašinėja su H. Nagiu. Anksčiau dar susitikdavome įvairiuose susirinkimuose. Dabar – nebematau.
Dar sykį gerų dienų visiems, sveikatos ir – pavasario – dūšioj!
Jūsų Sigitas
P. S. Padėkokite mielai Magdalenai už rūpestį. Jums dar sykį dėkoju – A. Razma labai man mielas žmogus, gerai prisimenu.
1992 04 20
Mieloji Julija,
Jūsų laiškas atėjo kaip sykis – antrąją šv. Velykų dieną. Tai mums daug džiaugsmo. Kartais pagalvodavau, neduok Die, gal sirguliuojate ar kas. Kokie trys mano laiškeliai bus Jūsų nepasiekę. Kazimieras Br. irgi skundžiasi daug laiškų ir spaudos negavęs. Matot, ryšių paslaugos baisiai pabrango (pas mus), o laiškai dingsta kaip anksčiau.
Mes čia prasirguliavome beveik visą žiemą, pasidejuodami su N. ir V. Bložėmis bei D. ir J. Juškaičiais. Pirmieji gegužės pradžioje jau susiruošę pakelti sparnus į Varšuvą, o antrieji visą balandį leidžia Antakalnio užmiesty, kažkurioj sanatorijoj. Kvietė ir mus, bet mes supančioti. Gražina tebedirba „Metuose“, Uršulei – mokykla, o aš irgi įsikinkiau dėl duonos – į „Šiaurės Atėnų“ redakciją. Dabar turiu kas savaitę jiems ką nors parašyti. Pasidariau toks spaudos juodnugaris. Judita vargsta „Literatūroje ir mene“. Laikai pasikeitę, bet daugelis literatų liko be darbo. Čia, regis, dar tik pradžia, prasidės leidyklų ir redakcijų bankrotai. Per Velykas aplankėme ir Tėvą, suėjo jam jau 80 metų. Džiaugėsi, kad Lietuva laisva, bet kaimuose irgi didžiausios reformos, o senam žmogui – nėr kur dėtis.
Iš Amerikos dabar Vilniuje A. ir R. Misiūnai, R. ir V. Kavoliai. Bet jie įsitraukę į labai dideles veiklas, matomės nebent per „televizorių“. Aš ir Bradūnui parašiau, kad jeigu tik tvirtai laikosi, jei sveikata leidžia – reikia važiuoti į Lietuvą. Ar vasarą, ar rudeniop. Kelionė, žinoma, brangi, bet dolerio kursas čia aukštas (1 d. = 120, 140 rub.). Apie savus pinigus dabar vėl pritilo mūsų valdžia, žada tik kitoje metų pusėje.
Tiesa, pamiršau parašyt (o kažkuriam laiškely dėkojau) – taigi mielas J. Kojelis viską perdavė12. Labai širdingai Jums ačiū. Žiūrėkite ir savo sveikatos. Jeigu D. duos, pasimatysime. Gal vasara ir ruduo bus gražesni už šią purviną žiemą Lietuvėlėje.
Vienam laiškelyje aš prašiau Jūsų adreso giminaitės Danutės (?), pas kurią buvote apsistojusi. Regis, Žvėryne. Ji dirbo tokiam banke, kur retkarčiais man ateidavo koks rublis iš užsienio – už tekstus Br. Kutavičiaus muzikai, kuri populiari ypač Prancūzijoj. Gal surasite bent telefoną? Jeigu ne – lauksime rudens.
Jūsų „Gabriukas“ turėtų išeiti. Prie progos paklausiu. Neseniai išėjo P. Orintaitės13 stora knyga. Gal leidyklos susitvarkys (bent viena kita), tada ir mūsų eilių knygelės pajudės. Dabar rašome kaip į sieną. Gražina su Jūsų dovanota skara vis traukia į bažnytėlę, o Urtė – sveikina Jus ir dėkoja už viską. Labai, labai daug Jums sveikatos!
Sigitas
1992 08 09
Mieloji Julija,
penktadienį paskambino Magdalenos giminaitė ir – gavome Jūsų laišką. Tai buvo labai netikėtas laiškas ir dovana. Viskas – per gerą Jūsų širdį. Nežinau, kaip ir atsidėkoti, laukiam, kada būsite Lietuvoje. Rašote – pavasariop, bet viskas eina jau rudeniop. „Gabriuko užrašus“14 teko matyt kažkurioj „Ekspres-informacijoj“ – tokie lapeliai apie išeinančias knygas. Jie dabar vis dažniau klaidina žmones, nes leidyklos nieko negali padaryti spaustuvėms. Ypač suirusi „Vaga“. Spaustuvė reikalauja iš jos pinigų, o leidykla pati neturi. Gerų knygų išeina vis mažiau ir mažiau. Ateityje – nieko gero, ypač gabiems jauniems žmonėms. Visi turės prašyti paramos. Tie, kurie vikresni, gal ką ir išleis. Laimė, nemažą dalį išeivijos žmonių per porą metų spėta išleisti, dabar jau ir to nebesugebėtų padaryti. Gražina tebekruta pas J. Aputį, jie jau pradėjo leisti sudvejintus numerius. Liepos mėnesį buvo labai gražus Jūsų pokalbis. Tas Ričardas15 daro gerą darbą – kada gi būtumėte tiek pasipasakojusi. Kiti ant jo pyksta, bet nelabai aišku už ką. Liūnės Sutemos poezija gal jau ir išėjo? Mes buvome kaime ir bijau, kad galiu suklysti.
Lietuvoje baisūs karščiai, neįprastos sausros, visi pritilę ir apmirę. Laukia geresnių dienų ar geresnių žinių. Bet jos iš niekur neateina. Nebent krepšininkai dar ką laimi.
Vasaros pradžioje šiek tiek dar pabendravome su Kaziu Bradūnu. Bernardas Br. kartais šmėsteli akyse, bet kalba jau kaip iš kito pasaulio. Ar čia amžius, ar tatai, ką Jūs vadinate „didžiaisiais“. Didžiųjų supratimas apie tai, kas dedasi Lietuvoje, šiek tiek skiriasi. Bet nieko čia nepadarysi. Mums, gerai vienas kitą pažįstantiems, ir tai susisuka galvos… Rašau tai todėl, kad užsiminėte apie „Poezijos pavasario“ pabaigą. Per tą pabaigą į balių kaip didžiausias rašytojų draugas atėjo buvęs KGB įgaliotinis (majoras ar pulkininkas, nelabai ten jį žino). Žinoma, kad visus tai šokiravo. Bet labiausiai p. Bernardą, kuris patetiškai sušuko: „Visi čia jus kėgėbistai!“ Išties pritrenkiantys mūsų gyvenimo vaizdeliai. Anksčiau lyg ir žinojome, kas „ten dirbo“, dabar, prasidėjus archyvų skelbimui, vėl viskas susimaišė. Taip ir lauks žmogus, ką dar ištrauks. Tiesa, iš pažįstamų gal vienas tik T. Venclova savo bylą persiskaitė (aš ir neinu, gal geriau nežinoti) ir pasakė nenusivylęs savo draugais (labai artimas jo draugas buvo V. Čepaitis). Mat kokia ta Lietuvėlė. Neminint, miela Julija, kitų mūsų kasdienybės pusių, apie kurias, be abejo, esate daug girdėjusi ir girdite.
Taip norėtųsi parašyti ką nors širdinga. Per radiją išgirdau apie a. a. Antaną Vaičiulaitį. Dieve, Dieve! Va – Vašingtone dar taip gražiai pabendravom. Jaučiu jam nepaprastą meilę – kaip tėvui ar draugui. Panašiai kaip ir a. a. Viktorui Petravičiui. Net nežinau kodėl. Abu Jūsų kaimynai… Gerų dienų Jums siunčia ir Gražina. Urtė jau „panelė“. Rugsėjį, o ir rugpjūčio gale, būsime Vilniuje. Įdedu knygą. Sigitas
Vilnius, 1999 11 17
Miela Julija,
Ačiū Jums už laišką ir gerus žodžius! Už knygą iš tikrųjų tai reikėtų padėkoti mielajai Magdalenai, aš net nespėjau apsisukt, kaip jinai viską sutvarkė! Tikrai pavydėtinos energijos ir širdies žmogus. Kaži kaip netikėtai ponia Marija R.16 pasiūlė man gegužės mėnesį atvažiuoti į Čikagą. Buvo kvietusi andai, bet tada aš sėdėjau beveik „ant čemodano“ – važiavau į tokį pavasarinį poezijos festivalį Pietų Švedijoje. Pas Jus atvažiavo Vytukas L., kaip mes jį čia vadiname, kartais norėdami atskirti nuo tėvo… Tiesa, labai norėčiau atvažiuoti su žmona Gražina (kitos ir neturiu!), bet žinau, kad viskas brangiai kainuoja. Man kartais labai sunku suvokti, kad nuo to laiko, kai buvau Čikagoje, prabėgo vienuolika, o dabar jau eina dvylikti metai! Kartais pajuokauju taip: jeigu ten netyčia būčiau sugyvenęs su kokia moterim vaikelį, tai dabar jau būtų vyras! Atleiskite už tokį humorą. Čia tik tam, kad atsirastų „vaizdinys“… Mes gyvename tai lyg ir geriau, tai vėl koks nors galas. Aną savaitę palaidojom mano bičiulio Petro Repšio sūnų (žuvo avarijoj), prieš trejetą metų – vyresnįjį, dabar jaunesnįjį. Žmoną jo, Viktoriją – prieš šešetą metų. Liko dabar kaip koks stagaras vėjyje.
Mūsų savaitraštis „Šiaurės Atėnai“, kuriame dirbau gal aštuonetą metų, dabar jau visai susibaigė. Kaip kiti kultūriniai laikraščiai. Knygas leisti irgi labai sunku pasidarė. Verčiamės kaip kas išmano, tikime, kad iki vasaros ta sumaištis krašte pasibaigs, bent jau bus kas nors aiškiau.
Nelabai bežinau, kas iš anų dienų ir susitikimų dar mane mena. Ką pamatysit, kalbėsit, sutiksit – perduokit gerų dienų. Aš atsimenu daug gražių žmonių, veidų ir žodžių. Dievulis duos, pasimatysim. Jums pirmiausia – geros sveikatos, šviesių minčių! Mūsų dukrai Uršulei jau aštuoniolika! Visi bučiuojame Jus!
Jūsų Sigitas Geda
P. S. Tik rašydamas adresą pamačiau, kad pasikeitęs!
2001 01 03
Miela Julija,
ačiū Jums už laišką! Gerai, kad parašėte, o aš jaučiu pareigą Jums atsakyti. Tiek to, kad „juoda katė perbėgo mums per taką“, t. y. nesusitikome, ir, regis, ateityje jau nelabai bus progų bei galimybių. Juk niekas gyvenime nesikartoja, niekados nebus ir kitų 1988-ųjų. Tada šiaip taip buvau įkištas į tarpelį tarp dviejų komunistų ir atskraidintas pas jus. Susitikau, pasikalbėjau, išgėriau vyno su tokia daugybe lietuvių, apie kuriuos tik knygose buvau skaitęs. Dabar galvoju, kad tai buvo paties Dievo man duota vasara.
Teisybė ir tai, kad po dvylikos metų švietėsi dar viena galimybė, ir aš, kaip naivus žmogus, kažko iš to tikėjausi. Deja, užteko vienos iškarpėlės iš laikraščio, kad taip neįvyktų. Neturiu jokio noro keisti savo nuomonės, tie, kurie įsižeidė ir taip greit perorientavo visos bendruomenės galvą, tegul prisimena lietuvišką patarlę apie „degančią kepurę“. Nemanau, kad Jūs ar p. Marytė pagalvojote, jog ten yra kas nors prieš Jus, asmeniškai arba konkrečiai. Apie lietuvių išeiviją esu tiek daug ir taip gražiai rašęs, kad nenusipelniau jokių anoniminių siuntinėtojų. Beje, čia taip elgdavosi tik komunistai ir Jums visiems atmintinais metais: po kokios nors publikacijos būtinai sumažindavo algą arba atleisdavo iš darbo. Esu tai gerai išbandęs savo kailiu. Esu eilinį kartą pažemintas ir įžeistas: ar tikrai tiek jūs ten paliekate vietos žodžio laisvei? Tai ko gi man dabar važiuoti? Kad turėčiau aiškinti, jog aš turiu teisę turėti savo nuomone apie kai kurių į Lietuvą sugrįžusių ponų darbą?
Sigitas
Vilnius, 2004 02 08
Miela Julija,
galgi prieš savaitę gavau Jūsų mielą laiškelį su iškarpa iš „Draugo“. Su Pranu Visvydu17 buvome trumpai susitikę 1988. Man jis išliko toks mielas ir smagus, žvitrus žmogus. Kartais parašo į „Literatūrą ir meną“. Stebiuosi, kad daug skaito ir replikuoja, džiaugiasi arba papešioja. Taigi, kad pagalvojau: įdėsim tą jo „špilką“ į mūsų leidžiamus „Šiaurės Atėnus“. Gal jis irgi nesupyks, neturiu adreso, nėr kaip atsiklausti.
Būtų labai smagu, jeigu pavyktų susitikti Toronte bent trumpam šnektelėti. Atvešime ir knygų. Kai pagalvoji, tai ta kelionė lyg ir toli, iš kitos pusės – beveik „ant nosies“. Gražinai tą knygos projektą (apie a. a. Henriką N.) jau įtraukė į remtinų knygų sąrašą, tai reiškia, kad Kultūros ministerija parems išleidimą. Laukia daug darbo. Bet aš raminu, kad geras darbas – geriau negu vaistai… Ta proga ir nuo jos perduodu gerų dienų, sykiu – gal kada įsišnekate su Liūne, gal pas ją yra likę įdomios medžiagos – laiškų, nuotraukų… Kitados, dar gyvas būdamas, Henrikas mėgdavo pasakoti, kad jiedu su Liūne lyg ir ruošęsi išleisti bendrą knygą? Gal, sakau, yra likę kas nors iš tos knygos? Jeigu ji būtų pasiryžusi padėti (bendram reikalui), tai Gražina jai parašytų smulkiau (dabar gi net adreso neturim, tad prašom per Jus pagalbos…).
Džiaugiuosi, kad Jūsų knygą leidžia „Vaga“. Janina Riškutė, miela ir protinga redaktorė, yra iš to paties kurso kaip kad Gražina, o ir a. a. Nijolė18.
Dėl „tos“ literatūros Lietuvoje, mano galva, pernelyg neapgailestaukite. Visokios jos čia yra, visokios ir bus. Kartais čia pats gyvenimas šaukiasi kokių nors aštrių žodžių etc.
Dabar aktualijos tokios: Vasario 16-tą Nacionalinių premijų įteikimas (aš ten pirmininkas), paskui – mugė, apie kurią rašote. Reikės dalyvauti, atvyksta daug poetų iš Flandrijos – flamų, paskui – lenkai išleido mano dvikalbę rinktinę su P. Repšio piešiniais, tai kovo pradžioje šaukia į Varšuvą, gal ir į Krokuvą. Mano „talentų“ didžiąją dalį suryja darbas per du laikraščius, vertimai, Dievulis duos, gal dar ką parašysiu. Dabar noriu išleisti visas Baudelaire’o „Pykčio gėles“.
Su meile Jums ir linkėjimai Liūnei, Marijai Remienei nuo manęs ir Gražinos. Ji pasičiupo ir nuotrauką…
Širdingai Jūsų Sigitas Geda
Vilnius, 2004 03 03
Miela ir Gerbiama Julija,
Dėkui, kad taip greit parašėte! Pirmiausia: buvau toje mugėje gal dvi dienas. Visos, įskaitant ir ankstesnes, kur esu buvęs, vis labiau man nepatinka. Turgus yra turgus. Prisimenu, pavyzdžiui, Frankfurto, kuri buvo gal 20–30 kartų didesnė, Varšuvos, Jeruzalės… Gerai, jeigu sutinki mielą žmogų ar žinai knygą, kurios ieškai, nori būtinai nusipirkti. Visa kita – chaosas, balaganas, maišatis. Tiesa, buvau mielos, tylios moters lietuvės iš Kanados Irenos Mulevičiūtės [Mačiulytės] (Airi Guilford, jeigu teisingai rašau) knygos pristatyme. Ji buvo išleista dar Amerikoje, vadinosi „Prisilietimas“, dabar „patobulinta“ – „Glėbys“. Tą, leistąją Amerikoje, pradėjau skaityti kaime ir… palikau, o pirkti tą patį vertimą kitu pavadinimu – nekilo ranka. Perdaviau jai voką su savo „opusais“, kurių prašė p. Vytas Kulnys.
Aš irgi klusterėjau, norėdamas bent akį užmest, kaip atrodo Jūsų knyga (tai buvo šeštadienį), jau buvo išpirktos… Amerikoje išleistą turiu. Taigi galite nebijot – yra užtektinai žmonių, kurie skaito. Ko dar norėt?
Reikia, turite teisę ir į mažus džiaugsmus. Labai jau gerų rašytojų, mano galva, nėra. Populiarių – taip. Pas mus dabar sako: „skaitomiausių“. Pavyzdžiui, Jurga I., kurią pažįstu dar nuo studentės, sako: „Mano knyga skaitomiausia po Petkevičiaus.“ Bet apie Petkos „Durnių laivą“ dabar paplito posakis: „Durniai skaito durnių laivą.“ Nenoriu peikti jo dėl to, ką apie mane primelavo, bet apie kitus melo – dešimt kartų daugiau. Stribo, partorgo ir pagrindinio informatoriaus apie rašytojus likimas… Gana šūdinas! Gal tik geriau išeivija supras, su kokiais žmonėmis mums čia teko vazotis. Kaip gyvenom ir kodėl esam „tokie“… Nežinau, ar kas su juo bylinėsis, nes – slidesnis už gyvatę. Ir man 1976 yra sakęs: „Tokius kaip tu aš šaudžiau lopšy…“
Paksas, žinoma, šalia tokių dinozaurų yra vaikas, ištroškęs valdžios, garbės, prezidentavimo. Kai manęs klausia, kodėl žmonės už jį balsavo, sakau: „Suveikė Dariaus ir Girėno mitas!“ Lietuviams lakūnai beveik šventi buvo. Prisimenu savo a. a. motinos pasakojimus apie tai, kaip jos prašydavo vieną jų amžiaus „kavalierių“ (lakūną) atskristi į sodžių, nusileist žalioje pievoje prie Snaigyno ežero per gegužines. Visi žmonės šia liga persirgo. Piniguočiai gi patupdė jį (P.) kaip vištą ant laktos. Bjauriausia, kad netgi ne savi, o svetimi piniguočiai. Regis, šito žmonės jam ir neatleis. Tiems, kurie išgyveno baisesnius laikus, tokie „ereliai“ nėr baisūs. Gaila, kad senos ligos taip ilgai neišeina, t. y. sovietizmas, bolševikinė bacila. Tiesa, žmonės nėra taip susipriešinę, kaip piešia žiniasklaida. Daugelis juokiasi ir tiek.
Aš daviau Gražinai Jūsų ir Liūnės adresus. Ji tikrai padarys gerą knygą. Aš kiek galėdamas padėsiu. Su Henriku mes čia sutardavom be žodžių, panašiai kaip kad Jūs rašote. Būtų labai gerai, kad parašytumėte apie Jį, tegu ir nedaug, netgi buitinių dalykų. Aš sakau taip: „Nepadarysime, ir liks nepadaryta. Kitiems jau bus įdomu kitka…“
Lenkai išleido mano dvikalbę rinktinę su P. Repšio iliustracijom, važiuosiu į Varšuvą Kovo šventėms ten pristatinėt savo knygos, tai apie Kanadą per daug negalvoju. Pas mus jau pavasaris. Nerimi iš aukštupių atplūsta daugiau šilumos ir imi žmogus pasiilgti Nemuno prie Liškiavos, kur mes turime tokią „zuikių trobą“, kluoną, tvartą, beržus, kaimynus… Viena mano „pusė“ tebegyvena tenai.
Būkite stiprūs! Širdingai Jūsų Sigitas
Vilnius, 2004 11 09
Miela Julija,
šįryt atėjo Jūsų laiškelis, tai skubu ir atsakyti. Vakar buvau ŠA redakcijoje, šiandien tik skambinau, pažadėjo viską sutvarkyti. T. y. pažiūrėti, nuo kada nesiųsta, ir – siuntinėti, turim čia atsargų… Apie tai, kada baigėsi – praneš. Savo ruožtu – pasiteirausiu pats. Jei kurių nors numerių iš anksčiau trūksta – parašykite.
Mes čia galuojamės po senovei. Gražiną čia paguldo į ligoninę, čia – išleidžia. Vargsta su ta chemoterapija ir plaučiais. Auglys kažkur užkliudęs bronchus, tai operuoti negali. Kamuoja dusuliai – išnuomavome tokį deguonies balioną. Paskui „pasigavo“ infekciją – vėl bėdos. Ką padarysi. Įpranti žmogus gyventi su tokiais rūpesčiais ir apsiramini. Gerai, kad dar Uršulė yra, tai labai daug gelbsti. Kanados rūpesčius baigiam pamiršti per šituos – didesnius. Prisimenam daug širdingų žmonių (ir Aušrelę19 su Rimu20), o visa kita – tiek tos. Pas mus bent jau mūsų aplinkoje, o jaunimas gal dar labiau, t. y. mažiau, domisi literatūra. Šįryt mano geras draugas paskambino ir sako: „Padeklamavau tavo eilutę iš Villono „Ir liūdnos dienos man vaidenas vėl…“, tai panelė paklausė: „O ką reiškia liūdnos dienos?“ Žmonės darosi praktiški, emocijas atmeta, daugeliui jos tik trukdo. Tiesa, Knutas Skujeniekas išvertė mano knygą į latvių k., kviečia į Rygą. Gal ir nuvažiuosim su K. Nastopka. Gražina (žinoma, ir aš) siunčiame Jums su Liūne gerų dienų, linkim sveikatos. Gavome Birutė N.21 laišką, dažnai paskambina I. Meras net iš Tel Avivo… Tai ir prasidžiungi. Visa kita ne taip svarbu, šiemet buvo be galo margas, spalvotas ruduo.
Širdingai Jūsų Sigitas
P. S. Dėl tos špilkos… Dievaži, parašiau su meile ir susižavėjimu. Nepriimkite už „pikta“. Nėra ten jokios ironijos. Visų klausiu – kaip gyventi? Jūsų atsakymas buvo labai krikščioniškas.
1 Liūnė Sutema (tikr. Zinaida Nagytė-Katiliškienė, 1927–2013) – poetė.
2 Magdalena Birutė Stankūnienė (1925–2017) – grafikė, tapytoja.
3 Bronius Vaškelis (1922–2021) – literatūros tyrinėtojas, teatrologas.
4 Poetė Vitalija Bogutaitė-Keblienė (g. 1934).
5 Antanas Razma (1922–2017) – gydytojas, visuomenės veikėjas.
6 Viktoras Petravičius (1906–1989) – lietuvių dailininkas, grafikas.
7 Pranė Jokimaitienė-Aukštikalnytė (1922–1989) – tautosakininkė, poetė.
8 Prozininkė Bitė Vilimaitė (1943–2014).
9 Vaidotas Antanaitis (1928–2018) – miškininkas, politikas, aktyvus Sąjūdžio narys, TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas, nuo 1989 m. mezgė ryšius su užsieniu, taip pat ir JAV.
10 Jurgis Blekaitis (1917–2007) – poetas, vertėjas, režisierius.
11 Greičiausiai kalbama apie poetą Julių Kelerą (g. 1961), nuo 1989 m. studijavusį Ilinojaus valstybiniame universitete (UIC) Čikagoje.
12 Juozas Kojelis (1916–2010) – išeivijos visuomenės veikėjas, žurnalistas, pedagogas.
13 Petronėlė Orintaitė (1905–1999) – rašytoja.
14 J. Švabaitės-Gylienės apysaka „Gabriuko užrašai“ pirmą kartą išleista Čikagoje 1973 m., antra kartą – Vilniuje 1993 m. (leidykloje „Lietus“).
15 Ričardas Pakalniškis (1935–1994) – literatūros tyrinėtojas, kritikas, yra parengęs nemažai pokalbių su išeivijos rašytojais (žr. Pakalniškis R. Poezijos kryžkelės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994).
16 Marija Remienė (g. 1930) – išeivijos visuomenės veikėja.
17 Pranas Visvydas (tikr. Pranas Višomirskis, 1922–2017) – literatūros kritikas.
18 Nijolė Miliauskaitė-Bložienė (g. 1950–2002) – poetė.
19 J. Švabaitės-Gylienės dukra Aušra Gylytė-Karka.
20 A. Gylytės-Karkos vyras Rimas Karka.
21 Birutės Nagienės (1920–2014), poeto H. Nagio žmonos.