Regimantas Tamošaitis. Filotopinės Arvydo Šliogerio pasijos

2020 m. Nr. 2

Sunku ką nors ypatingo papasakoti apie Arvydą Šliogerį (1944–2019): nors vienaip ar kitaip su juo bendrauta daug metų, bet atmintyje viskas išsilydę, neprisimenu kokių nors išskirtinių, įspūdingų įvykių. A. Šliogeris tiesiog buvo mano gyvenimo dalis, mano sąmoningosios būties komponentas. Taip esmingai įaugęs į sąmonę, kad net ir dabar, kai jo nebėra, jis tebegyvena mano asmenyje kaip nepakeičiama savasties dalis, iki šiol yra tarsi gyvas. Ir nepasakyčiau, kad seniau labai jį garbinau, žavėjausi ar kaip nors adoravau. Visiškai ne, retsykiais net ironiškai žiūrėdavau į jo filosofavimo stilių, vengdavau su juo kalbėtis kokiomis nors intelektualiomis temomis, nes jo išmintis ir aistringas polemizavimo būdas mane trikdydavo, sujaukdavo, sudirgindavo. Tokie dideli autoritetai tegul gyvena patys sau, savo pačių susikurtose aukštumose, man ten nejauku, sakydavau sau.

Bet A. Šliogeris apskritai lieka įsimintinas ne kokiais valios veiksmais, jis yra charizmatiškas mąstytojas, jis ryškus kaip charakteris, kaip unikali asmenybė, žaižaruojančio temperamento intelektualas (tikriausiai šito žodžio jis nekentė, turėjo tokią tarsi iš romantinio mentaliteto kylančią alergiją visam kam, kas intelektualu, protinga, apoloniška). Tačiau jo asmenyje buvo galima įžvelgti ir savotiškų, kaip man atrodo, bipoliškumo požymių: kartais diskusijose jis būdavo nepaprastai karštas, kibirkščiuojantis, deginantis, o kartais – visiškai ramus, geranoriškas, tolerantiškas, atlaidžiai besišypsantis. Užsirūkydavome kur nors koridoriuje po diskusijos ir su šypsena aptarinėdavome šį bei tą apie mažus gyvenimo dalykus. Tarkim, kad, jo nuomone, žvejyba plūdine meškere yra prasčiokų reikalas, štai jis visuomet renkasi tik spiningą. Tai neva aristokratiškas, sportinių įgūdžių reikalaująs menas – mėtyti spiningą ir stebėti gelmėje blizgės blyksnių trajektorijas. Tai beveik filosofija, tas būties blyksnio laukimas filotopiniame gimtojo Nevėžio lauke. Nors man, kaip prasčiokui, artimesnė buvo nejudrios plūdės kontempliacija, jogiškoji ekagrata, sąmonės sutelktumo pratybos, bet su blizgės filosofija nesiginčydavau. Kaip ir dėl filosofinių pažiūrų nesukdavau galvos, nes nuo A. Šliogerio filosofavimo tiesiog pavargdavau.

Kadaise Filosofijos ir sociologijos institute, kažkokiame moksliniame posėdyje, kuriame ir man teko dalyvauti, buvo svarstoma A. Šliogerio knyga, dabar jau nebeprisimenu kuri. Regis, Romanas Plečkaitis, o ir kai kurie kiti posėdžio dalyviai laikėsi nuomonės, kad ši knyga – ne mokslinė monografija, bet tiesiog eseistika. Ji, be abejo, įspūdingai parašyta, didžiai giliamintiška, puikios iškalbos, bet vis tiek – eseistika. Nes nėra būtinojo aparato, citavimo indekso, kontekstų, struktūros. Neva tai tiesiog kūryba, o ne mokslas. A. Šliogeris buvo supykęs, tiesiog įsiutęs, galbūt ir todėl, kad filosofijos fariziejų kaltinimai buvo teisingi: režimas yra režimas, anot tautologiškos vieno diktatoriaus ištarmės. Mokslas turi būti moksliškas, o kaip jį kitaip atpažinsi kaip mokslą be visų jo scholastinių atributų?

Tada gal pirmą kartą rimtai susimąsčiau, po posėdžio vaikštinėdamas po Žvėryną, o ką mes ten veikiame, tame Saltoniškių gatvės rūme, tokie vaikščiojantys citavimo indeksai su vardais bei laipsniais, ir kas iš tikrųjų yra filosofija, filosofavimas, mąstymas. Įdomu, kaip skambėtų tokios akreditacijos: filosofijos mokslų daktaras Platonas? Arba habilituotas daktaras Aristotelis? Šitie filosofinio žaidimo steigėjai – kokie jų raštų citavimo indeksai? Na, jie yra mitiniai pirmapradžiai, bet galbūt lietuvių dirvoje toks mitinis minties herojus ir yra A. Šliogeris? Na, Romanas Bytautas, Stasys Šalkauskis, Antanas Maceina ir kiti – jie tiesiog europietiški mąstytojai, rašę lietuviškai, bet A. Šliogeris yra lietuviškosios filotopinės dirvos pirmapradis steigėjas, purentojas.

Man gyvos minties pavyzdys buvo kaip tik A. Šliogeris, o ne garbieji akademiniai autoritetai, kvėpavę veik scholastinio akademizmo dulkėmis… Mąstytojų yra vienetai, cituotojų – daug. A. Šliogerio mintys juk kilo iš tų pačių šaltinių, kaip ir akademinių jo kolegų, bet jos buvo ne retransliuojamos kaip geležiniai filosofinio diskurso argumentai, o pulsavo gyvybe, kurią joms suteikė filosofavimo aistra. Sakyčiau, A. Šliogeris filosofijos diskurse dalyvavo aistringai, todėl jo mąstymas buvo gyvas, autentiškas, nepaprastai asmeniškas, individualus, kai tuo tarpu daugelio kitų filosofavimas buvo kažkoks anonimiškas, depersonalizuotas, todėl nepaveikus. Na, ne vien A. Šliogeriu gyva lietuvių filosofijos tradicija, turime ir ypatingos svarbos disciplinuotų mūsų mąstytojų veikalų, bet ši mano apologija dabar ne apie juos.

Taigi normaliose filosofų diskusijose būna kolegialus sutarimas, konsensuso ieškojimas, bendro tiesos vardiklio, tačiau ten, kur dalyvaudavo A. Šliogeris, būdavo ir pykčio, ir dantų griežimo. Minties dalgis kirsdavo į dogmos akmenį, ir kibirkštys žirdavo. Žinoma, ne visuomet taip būdavo, bet būdavo.

Vėliau su profesoriumi dažnokai susitikdavome „Metų“ redakcijoje, kai rengdavau pokalbius įvairiomis literatūros, kultūros ir visuomenės gyvenimo temomis. Sugalvojęs kokią prasmingesnę temą, susijusią su egzistenciniais ar ontologiniais klausimais, būtinai kviesdavau ir A. Šliogerį į pagalbą, taip pat jo pasaulėjautai artimus disputantus – pirmiausia Vytautą Rubavičių ir Viktoriją Daujotytę. Profesorius suteikė ypatingos prasmės bei gelmės tokioms diskusijoms, publikuotoms „Metuose“, kaip „Autoritetai ir žvaigždės“ (2007, Nr. 3), „Menininkas kaip kultūros herojus ir kankinys“ (2007, Nr. 8–9), „Rašytojas ir tikėjimas“ (2007, Nr. 12), „Namai ir benamystė literatūroje“ (2008, Nr. 6), „Kalbos pabaiga?“ (2009, Nr. 3).

Redaguodamas tuos įrašus pastebėjau, kad polemiškumo kaitra, sklindanti iš A. Šliogerio asmenybės, įelektrina tuos pokalbius, kad žurnalo puslapiuose jie yra gyvi, įtraukiantys skaitytoją, todėl tekste siekdavau išsaugoti šnekamosios kalbos intonacijas, kurios pokalbių idėjoms suteikdavo ugnies ir perteikdavo minties aistrą. Savo „šventu įniršiu“ profesorius aptariamą temą paversdavo tiesiog mūsų egzistenciniu rūpesčiu, uždegdavo visus dėl jos jaudintis, sielvartauti ir panašiai reaguoti, tie pokalbiai būdavo tiesiog savos rūšies intelektualinės pasijos, sielos aistros.

Iki šiol matau vaizdą, kaip sėdi A. Šliogeris „Metų“ redakcijoje po O. Milašiaus portretu (toks amžinybės atributas mūsų kabinete) ir mosikuodamas rankomis bei švarko skvernais energingai įrodinėja kažkokią šventą žmogiškumo tiesą, sarkastiškomis metaforomis puldamas įsivaizduojamus anoniminius hominidus, ateinančius į žmogiškumo lauką per technologinę civilizaciją bei informacinę kultūrą, ir kadangi šitie žmonijos priešai iš esmės yra virtualūs, tad jie nesunaikinami, nemirštantys, negirdintys gyvo žmogaus argumentų, todėl profesoriaus įniršis neturi galo, jis auga ir auga, ir auga, jo kaltinamoji kalba liejasi gal net pusvalandį, o mes tik klausomės pašiurpę, lyg regėdami Senojo Testamento pranašą, jausdami priartėjusios apokalipsės dvelksmą, nedrįsdami nė kvėptelėti, tik vienas V. Rubavičius desperatiškai bando įsiterpti į profesoriaus kalbėjimo srautą – ir mykdamas žodį, ir judindamas rankomis, bet yra nubraukiamas vienu profesoriaus mostu: „Palauk! Leisk ir man pasakyti!“, nors sakytojas čia ir dabar ir yra tik jis vienas pats, kovojantis su savo visa persmelkiančiais priešais, vienišas riteris, tarytum Ričardo Gavelio herojus, kuris irgi didvyriškai kaunasi su abstrakčiomis totalitarizmo šmėklomis, proto fantomais, kosminiais kanukais bei visokiomis metafizinio blogio išperomis…

Taip, įspūdingos buvo tos dienos, tie pokalbiai redakcijoje… Ir toks buvo profesoriaus dialektinis, galbūt sokratiškasis ginčo metodas: pirmiausia tarsi pagal seną romantinę schemą yra susikuriamas pasaulinio blogio vaizdinys, tada konstatuojama žmogiškojo pasaulio ir visos filotopinės kultūros degradacija, toliau yra atrandamas to plinkančio blogio, savotiško resident Evil, agentas – išpuikęs Protas ir technologijomis tampanti metafizika, o tada jau puolami ir kritikuojami to švento gyvybės pasaulio mirimo proceso vykdytojai, kurie tarsi koks virusas – profesoriaus vaizduotėje – yra įsiterpę visur, o ypač politikoje, valdžioje bei informacinėse sistemose. Ir kaip vienišiausias idealistas, kaip taurusis Don Kichotas į kovą su technologiniais malūnais stoja A. Šliogeris, apsiginklavęs tik savo žodžiu, jis puola tuos virtualybės malūnus, tuos anoniminius civilizacijos fantomus, savo aštraus žodžio ietimi pataikydamas vis į tuštumą, nes virtualumas neturi kūno, jis nėra bulvė, todėl vis labiau niršdamas ir vis labiau stiprindamas smogiamąją, retorinę savo žodžio galią. Tokia yra stilistinė A. Šliogerio raštų ypatybė: emocinė ekspresinė amplifikacija, destruktyvios, puolamosios žodžio jėgos auginimas. Ir šioje srityje, gyvosios kalbos lauke, A. Šliogeris yra neprilygstamas talentas, kaip beprotiška Vincento van Gogho aistra tapyboje, kaip Broniaus Radzevičiaus egzistencinis kalbos aštrumas ir kaip visa kita, kas į kultūrą stipriu fontanu trykšta iš pačios žmogiškosios būties gelmės.

Dėl šios priežasties – filosofavimo pasijomis – vėliau ėmiau privengti jo knygų, kadangi jų įkarštis indukcijos principu sužadindavo kažkokį nerimą bei pyktį viduje, sukeldavo vidinį dvasios chaosą. Taip, sakydavau patyliukais, esate visiškai teisus, profesoriau, daiktas yra tikras, idėja yra tuščia, protas yra tuščios ir nevaisingos dykros, ir tikrai sutinku, kad kėdė, ant kurios sėdžiu, iš tikrųjų yra transcendentiška, man nesuvokiama, nes žiūriu į ją instrumentiškai, kaip į kėdę man, o ne kaip į daiktą sau, nesuvokdamas jos kaip daikto savaime, o tai reiškia, nesusivokdamas ir savyje. Bet man taip patinka, nes taip gyventi yra žmogiška. Man patinka mano neprotingumas, nes per protingumą man atsiveria tik būties dykros, idėjų tuštuma be jokios žmogiškos prasmės. Protas yra tautologijos liga, ir tikrai Immanuelio Kanto įtarimas yra prasmingas: sudėję tris ir du penketo sąvokoje negauname jokio naujo žinojimo, tik tuos pačius du ir tris, kuriuos irgi saviem galime redukuoti į niekį. Kaip sakė vizionierius O. Milašius, pažinimas yra šlykštus vienio dauginimas iki begalybės, tai yra nuopuolis, vienovės praradimas, ir panašiu keliu juda ir A. Šliogerio mintis. „Melancholijos žaltvykslėse“ sakoma, kad vyriškas protavimas esąs tuščias sielos nerštas, tai ir yra kultūra, niekio dauginimas. Tikra yra ne idėjos, o gyvybės substancija.

Taip, A. Šliogeris gynė gyvybės lauką, reabilitavo daikto tikrumą, jis sukilo prieš visą akademinę scholastiką ir, kaip ir jo bendramintis „eseistas“ Zarathustros skelbėjas, savo tiesą gynė ne dogmatiniu autoriteto citavimu, bet savo gyvu žodžiu. A. Šliogeris yra tikras filosofas pirmiausia todėl, kad jis nepaprastai giliai jautė kalbą. O dar giliau jautė už kalbos esančią tylą, visos kalbos ir tiesos šaltinį. Jis mokėjo ir tylėti. Tai keista, bet tai tiesa.

A. Šliogerio raštai – reto vaizdingumo filosofinė kalba: ji gražiai skamba tyloje, ir tuo savo tyliuoju fonu bei gražumu yra artima gamtai. Štai į gamtą A. Šliogeris ir pabėgdavo, tarsi sugrįždamas į autentišką būtį, į pradžios pradžias, kuriose būties tikrumo dar nėra iškreipę hoministiniai kalbos pavidalai, eidosai, kintančio laiko veidai. Gamtos kalba yra gyva iki žmogaus kalbos, tai esmė savaime, esanti iki mūsų, jos pilnatvėje atrandame ir savo ramybę bei eschatologinį tikslą. Gamtoje mūsų laukia ramybės upės, kurių sietuvose blyksteli tiesos spindulys, tai lyg Martino Heideggerio judėjimas mažutėliu miško takeliu į pačias būties ištakas, atrandant jose ir viską, ir nieką vienu metu – toks ar bent panašus buvo A. Šliogerio ieškojimas bei jo gyvenimo kelionės knygose ir gamtoje.

Iš esmės A. Šliogeris buvo ikisokratikas, su nepasitikėjimu žvelgęs į Platono bei Aristotelio išrastas intelektinio žaidimo figūras. Kam reikalingas mąstymas, filosofija? Tam, kad, pasiekusi savo galimybių ribas, sąmonė numuštų pasikėlusio proto puikybę. Nežinau, ar profesorius su tokia mano mintimi sutiktų, bet, skaitydamas jo veikalus, judėdavau kaip tik tokia kryptimi, įžvelgdamas jo tekstuose susinaikinančio proto dramą, kuri yra ne tik metafizikos mirtis, bet ir socialinių visuomeninių gyvenimo formų katastrofa. Ir ji nesibaigė XX amžiuje, socialinės inžinerijos projektais tas susinaikinimas tik prasidėjo, dabar mes įžengėme į informacinio pertekliaus ir daiktų ištuštėjimo laikotarpį, kuris savo bekūniškumu, fantomiškumu bei reliatyvizmu labiausiai ir gąsdino profesorių, regėjusį apokaliptinės panhominizmo bangos artėjimą į amžiais kurtus bei puoselėtus humanistinių vertybių namus.