„Metų“ anketa. Donaldas Kajokas, Vidmantė Jasukaitytė
2010 m. Nr. 1
1. Jau įsibėgėjo ir XXI amžius – baigias pirmasis jo dešimtmetis. Ar pajutote naujo amžiaus laiko dvasią literatūroje, kultūroje, gyvenime? Kokios permainos nudžiugino, kurios kelia nerimą ar net baugina?
2. Ar gyvybinga ir paveiki dabartinė lietuvių literatūra? Gal, anot Marcelijaus Martinaičio, „sutramdyto rašytojo“ kūryba jau nepajėgi daryti įtakos visuomenei? Ko lauktumėte iš mūsų literatūros ateityje?
3. Laikas negailestingas kiekvienam žmogui – ne tik kūrėjui. Stebina naujos technologijos, nuolatiniai visuomenės gyvenimo pokyčiai, globaliniai procesai. Kaip sekasi „kurti“ savigynos mechanizmą, kuris mums leidžia išbūti, išgyventi?
Donaldas Kajokas
1. Pradėsiu nuo dviejų citatų. Pirmoji – iš vieno M. Yourcenar apsakymo: „Kadaise įsitikinimas, kad kiekvieną savo gyvenimo akimirką atrasiu ką nors nauja, kas niekada nepasikartos, teikė man tauriausią slaptą pasitenkinimą; dabar aš mirštu gėdydamasis kaip išrinktasis, vienas dalyvavęs prašmatnioje puotoje, kuri rengiama tik vienintelį kartą.“
Antroji citata – japonų poeto Okuma Kotomiti eilėraštis „Senis“:
Šimtametis senis,
Iš jaunų žmonių nugirdęs,
Kad pasaulyje kažkas
Vėlei atsitiko,
Tik juoku atsako.
Dvi aiškiai suformuluotos, nors ir visiškai priešingos idėjos: pasaulyje ničniekas nesikartoja; pasaulis – tiktai pasikartojimų grandinė. Kur tiesa? Per vidurį? Gal ir taip. Vis dėlto man atrodo, kad tikrąjį to vidurio branduolį apčiuopti įmanoma tiktai pačiame gyvenime, ne kalboje, ne žmogaus ženklų sistemoje.
Žvelgdamas į aplinką iš M. Yourcenar idėjos vidaus, galiu pasakyti, kad pastarąjį dešimtmetį mane vis dar stebina du dalykai – Nepriklausomybės atkūrimas ir tai, kaip žmogaus sąmonę ėmė veikti spartus ir nenumaldomas interneto technologijų tobulėjimas. Pastarasis – postmodernios visuomenės „dangaus“ ir sykiu „pragaro“ prieigos. Ne tik demokratijos kai kurios silpnosios grandys, bet ir besiplečiančios interneto galimybės išugdė tai, ką vadinu „kitos nuomonės sindromu“. Naujausių informacinių sistemų beribiškumas ir anonimiškumas gana sėkmingai bando įpiršti mintį, kad pasaulyje jau nebeliko nesąmonių, yra tiktai „kita nuomonė“. Štai dailės mokyklos direktorius organizuoja streiką su šūkiais, jog reikia naikinti ne tik meno kūrinius, bet ir menininkus. Netrukus turbūt sulauksime ir kunigo, kuris visiems garsiai skelbs, jog Dievas – senų laikų pramanas, tačiau šv. mišias jis vis dėlto aukos, nes tokia tarnyba. Tada iš pakampių su savo „idėjomis“ ims ropoti visokio plauko patiltės razbaininkėliai, apsimetę dorais svieto lygintojais, dostojevskiškojo viskas leista adoruotojai, gal net vaikų žagintojai, mat jų galvose kunkuliuojanti košė irgi privalo būti priimta kaip dar viena nuomonė, turinti teisę egzistuoti šalia visų kitų.
Tad jeigu priimsime idėją, kad pasaulyje nuolat nutinka kažkas nauja, tuomet ši, anot M. Foucault, „gnomų revoliucija“, kai nesistengiama nors šiek tiek pasistiebti, o ir tuos, kurie pasistiebę, bandoma truktelėti žemyn, ligi „savo lygio“, kone šventai tikint, jog būtent jis privalo virsti visuotine norma, – panašios slinktys išties gali kelti nerimą. Ir šis lygis, matyt, visais laikais vienų bus vadinamas retrogradišku marazmu, kitų – tauria pilietine nuostata.
Žiūrint iš kitos pusės, iš ankstėliau cituoto japonų poeto pozicijų – ar šiame pasaulyje išvis kas nors gali esmingai keistis? Na, gal žmogaus vidus, kol bus gelmiškai patirta, jog nuolatinis kitimas tėra, tarkim, tik sapnas, slepiantis visai visai ką kita (netgi ne amžinąjį pastovumą – tai irgi tiktai kalbos pinklės). Kadaise ir rato, ir telegrafo, ir vidaus degimo variklio ar kinematografo atsiradimas / atradimas kėlė žmonėms didelę nuostabą, sumišusią kone su eschatologine baime – na, toliau jau nebėra kur eiti… Pasirodo – buvo, yra ir, vilkimės, bus. Gal po kiekvieno tokio atradimo, civilizacijos krustelėjimo ir ateina pasaulio pabaiga, tik, kaip sakė vienas mistikas, niekas to nežino. Tad ir į XXI a. technologinius „stebuklus“, „supergreitas supernaujoves“, „globalinius pokyčius“ galima atsakyti tik šypsningu šimtamečio senio juoku. Ir nesibaiminti, nesirūpinti, kad to juoko niekas nepavadins tauria pilietine nuostata.
2. Gyvybinga? Manau, taip. Paveiki? Ką ji turi paveikti? Visą visuomenę? Vargu. Ir tai turbūt ne „sutramdyto rašytojo“ bėda, tiesiog tautą šaukiančių trubadūrų laikai praėjo. Bent kol kas. Gal iki kitos, neduok Dieve, mus ištiksiančios labai rimtos negandos. Pramogų stabams, masinei kultūrai (= nešvankiems pralobusios prastuomenės lėbavimams – A. Šliogeris) besimeldžiančiuosius – ne, literatūra irgi nepaveiks; ramiai keliaujančius vidinę kelionę, būvančius buvimą, gelmiškai save klausinėjančius ir čia pat save, tuos, kurie klausia, švelniai ironizuojančius – va šiuos tikrai gali paveikti. Ypač mūsų poezija. Ir dabartinė, ir anksčiau parašyta, ir senoji.
Šį pavasarį nustebino ir kaži kaip džiugiai suvirpino paširdžius Rimvydo Stankevičiaus donkichotiška mintis: „Mano nuomone, lietuvių poezija (ypač XX a. antrosios pusės ir šio amžiaus pradžios) užima išskirtinę vietą pasaulio poezijos kontekste.“ Negana to, lietuvių poezijos situaciją jis gretina su garsiuoju Lotynų Amerikos magiškojo realizmo proveržiu, pranašauja, jog jam, Rimvydui, dar gyvam esant rimčiausiuose pasaulio universitetuose mūsų poezija bus privaloma disciplina.
Kova su vėjo malūnais? Iš pirmo žvilgsnio – taip. Tačiau kodėl ir aš dažnai juntu iškiliausių mūsų poetų fenomenalią jėgą, sykiais net pagalvodavau: jeigu tokio pat galingumo jėga slypi ir kitų šalių poezijoje, tuomet gal vertėtų konstatuoti, kad šiuo metu pasaulis išgyvena akivaizdų poezijos pakilimo laikotarpį? Deja, taip nėra. Įvairūs tarptautiniai poezijos festivaliai rodo veikiau priešingą tendenciją.
Taip jau susiklostė istorinės aplinkybės, kad mūsų kalba ilgai buvo izoliuota, daug kam iki šiol tai atrodo kaip trūkumas (žemdirbiška, nepaslanki, stokojanti miesto kultūrai būdingo žodyno, slengo etc.), bet nedaug kas susimąsto, jog tai yra galbūt net didysis mūsų kalbos privalumas. Mažiausiai pakitusi indoeuropiečių kalba. Vadinasi, turinti mažiausiai deformuotų žodžių, jų lyčių, formų, siekianti pačią prokalbę, motininę kalbą, esanti gan arti garsų, kuriais buvo išgiedotos, na kad ir vedos. O vedų laikai daugelio tyrinėtojų vadinami vieninteliu išminčių amžiumi. Taigi – mūsų kalba yra išlaikiusi, užkonservavusi ne tik to amžiaus istorinę, bet ir dvasinę, kone kosminės išminties kupiną atmintį, daugelyje kalbų jau apslopusią ar net visiškai prarastą mantriškųjų garsų prigimtį. Kitaip sakant, istorijos vingiai mums padovanojo Stradivarijaus smuiką, tik ar turėjome laiko išmokt juo groti?
Manau, poezijoje jau pramokome. Todėl ir stojuos kai kurių R. Stankevičiaus teiginių pusėn, nors ne vienas rašytojas ar literatūrologas iš jų gali tik pasišaipyti. Dėl dėstymo užsienio universitetuose – čia jau kita šneka. Na, kaip tu išversi studentams, net ir pramokusiems vieną kitą lietuvišką žodį, Donelaičio kalbos rupumą, jo būriškų ratų girgždesį, kaip tu išversi S. Nėries kelių skaidriausių eilėraščių voratinklišką kalbos mirgėjimą, intuityviai pagautą balsių ir priebalsių mantriškumo stebuklą, kur, regis, nieko nepasakyta, nes pasakyta išsyk kone viskas; kaip galų gale išversi mūsų amžininko Antano Kalanavičiaus pasiutusį, iš proto vedantį ir sykiu jį harmonizuojantį veiksmažodžiavimą, kai jau visiškai pradedi nesuvokti, ar tas žodis atėjo iš tolimiausių amžių glūdumos, ar yra autoriaus naujadaras? Net jei ir naujadaras – vis tiek iš glūdumos, iš pačios kalbos ir kalbai suteiktos malonės kurti tokius naujadarus, siekiančius, rodos, priešbabelinius laikus…
Ko laukčiau iš mūsų literatūros? Kad ji įgytų idėjų drąsos, aukso proporcijų pojūtį, kuo platesnę amplitudę, sugebėtų elementariu smuikeliu sugriežti trankią, tegu kiek ir nešvankią melodiją tiems, kurie tik vakar pralobę prasčiokiškai lėbauja, tačiau nepamirštų, jog ji vien todėl ir yra literatūra, idant grotų ir tiems, kurie nepuola akis išdegę prie spigių, jau rytoj išsikvėpsiančių „naujovių“, kurie ramiai klausia ir moka atidžiai klausytis. Ir ne bet ko – kažkodėl vien šiam Žemės užkampėliui padovanoto Stradivarijaus.
3. Apie vieną kitą visuomenės ir technologijos pokytį jau užsiminiau, apie kai kuriuos „savigynos mechanizmus“ – taip pat: šypsotis kaip šimtametis senis arba būti pilietiškai aktyviam. (Nors tasai pilietinis aktyvumas gali įgyti ir tokią formą: neskubrus mažai kam reikalingų savo darbelių dirbimas. Kai kuriais istorijos tarpsniais toks „pasyvus“ aktyvumas gali būti pats produktyviausias.)
Dabar apie klausime minimą laiko negailestingumą… Ši mintis įsigraužė į mūsų sąmonę, tapo nekvestionuojama – kad nuo to „negailestingumo“ apsisaugotume, neva privalome imtis savigynos, suteikiančios šansą išbūti, išgyventi, sulaukti orios senatvės… Prisiminiau W. Szymborskos eilutes: „Senatvė – tiktai moralas / nusikaltėlio gyvenimui.“ Stipriai pasakyta, nors gal pernelyg kategoriškai. Suprantama, tai vienas ankstyvųjų lenkų poetės eilėraščių, todėl ir kategoriškas. Kita vertus, senatvė iš tiesų yra moralas bet kokiam žmogaus gyvenimui, arba – tamsiajai mūsų gyvenimo pusei, kuri, nori nenori, vis tiek egzistuoja, net jeigu manai esąs ir „visai arti šventumo“. Matyt, teisus ir Sent Justas – neįmanoma būti doram nekaltai. Vienokio ar kitokio moralo vis tiek teks sulaukti – negalių, proto blausos, ligos, atskirties ar kitais pavidalais. Nes žmogus yra laikina būtybė. Po mirties tave prisimins tavo vaikai, geriausiu atveju – anūkai, o toliau – visiška užmarštis! Kiek žmonių miršta kiekvieną minutę, jiems tai – apokalipsė, o pasauliui, buvimui? Niekių niekis. Atrodo, toks svarbus dydis – gyvenimas, o paprasčiausia karvė, kai nuo jos nuskrenda uodas, šį tą tikriausiai pajunta kur kas stipriau, nei pasaulis, kai nuo jo „nuskrenda“ žmogaus gyvybė. Po kelių generacijų jo neprisimins net jo šeimos atšakos tęsėjai. O jei kas nors ir prisimins, tarkim, dėl jo darbų (kaip mikelandželus, aleksandrus, šekspyrus, einšteinus, čiurlionius etc.), tai tiktai kaip tuščiavidurę mumiją, pramanais aplipusias nuogirdas, civilizacijos simbolį, žmonijos kelio ženklą. Tataigi – ne žmogų, bet ženklą. Toks atsiminimas jau negyvas, beasmenis, lyg ir neteisingas, primenantis atminties parodiją: vertingas ne pats žmogus, vien jo darbai, veiklos rezultatai… O ir tie – jeigu atitinka vyraujančią civilizacijos vystymosi linkmę.
Iš pradžių šitai atrodo kaip baisus baigtinio gyvenimo nuvertinimas, nevertinimas, neįvertinimas, totali išdavystė. Tačiau ramiau pagalvojus, toji užmarštis, tasai tobulas „išnykimas“ slepia kažkokią šiurpią didybę, begalinę skaidrą ir labai paprastą tiesą, kone žmogaus dieviškumą, nes ir Dievas visą laiką sugeba būti taip, tarsi jo nėra ir niekada nebūtų buvę… Efemeriškai – kaip nepasiekiamas dykumos miražas. Ir nepajudinamai – tarsi visą būtį ir nebūtį užpildžiusi ir sykiu abi jas laikanti uola.
Ar nebus taip, kad iš pradžių šiurpą kelianti atskiro žmogaus gyvenimo užmarštis iš tiesų yra dovana, kurios nesugebame nei suvokti, nei įvertinti. Todėl ir vadiname ne malone (lyg ir skaudoka – tavęs nebus, o pasaulis-karvutė ir toliau ganysis žvaigždynų atoluose kaip niekur nieko!), bet neteisybe, skriauda, negailestingumu… Gal šis nenumaldomai artėjantis visiško išnykimo stebuklas ir yra gelmiškasis savigynos mechanizmas? Tikras ir absoliučiai patikimas, neleidžiantis mirties akivaizdoje pakartoti iš dalies gal ir teisingus, dvelkiančius nusižeminimo dorybe, bet podraug ir truputuką narciziškai paikus minėto M. Yoursenar apsakymo herojaus žodžius: „Mirštu gėdydamasis kaip išrinktasis…“
Šiandien jau nesu tikras, kad laikas negailestingas. Veikiau priešingai – gal net labai ir labai gailestingas. Mat padovanoja žmogui kaip asmeniui tobulą ginties mechanizmą – didžią paguodą ir laisvę – visišką išnykimą.
Bent jau iš ainių atminties.
Vidmantė Jasukaitytė
Šio ir praėjusio amžiaus sandūra lemtinga didelei pasaulio daliai, o ypač – Azijai ir Europai. Politiniai virsmai sudrebino ne vieną savimonę, atsirado didesnė erdvė laisvam žodžiui, saviraiškai, mes galime atvirai identifikuoti savo idėjinę, moralinę tapatybę, persekiojamų nuostatų raiška prarado prasmę, taigi mažiau ir baimės, kuri daugelio žmonių asmeninį gyvenimą kadaise darė nelegalų, arba pusiau legalų. Anot Sauliaus Tomo Kondroto, žmogų vertė ropliu. Nors kritikė Jūratė Sprindytė, rašydama apie mano romaną „Kai mes buvome vilkai“, teigia, kad nebuvo prisitaikymo problemos mūsų kartos gyvenime, drįstu kategoriškai su tuo nesutikti. Naujojo amžiaus, naujojo laiko dvasią, nors ir neatsiejamą nuo įvairiausių deformacijų, kurios visada lydi politinius virsmus, aš priimu kaip istorijos padovanotą savo ir kitų asmeninio autentiškumo legalizavimo galimybę. Būti tuo, kuo esi (kūryboje) – didelė laimė man, užaugusiai labai kūrybingoje ir visiškai kolchozinės realybės paniekintoje šeimoje. Trečiasis tūkstantmetis prasidėjo jau laisvoje Europoje, tačiau senasis laikas tebegyvena mumyse, darydamas įtaką per apgenėtą, snaudžiančią minties patamsiuose ar tiesiog neišlaisvėjusią sąmonę. Išsivaduoti politiškai, fiziškai, pasirodo, lengviau, nei drąsiai atverti sąmonę. Laisvė atnešė kraujo ir skausmo upes tautoms, kurios anksčiau vadinosi Jugoslavija. Beje, ir Lietuvos vidinis klimatas, depresija rodo, kad nemokame pasinaudoti suteiktomis galimybėmis taip, kad jos atrištų sparnus pažangai, pirmiausia – sąmonės progresui. Būtent jos pokyčiai turi atitikti trečiojo tūkstantmečio pradžios raidą. Kad naujausios technologijos, jokios etikos neribojami genetiniai eksperimentai, besaikis vartojimo skatinimas neprieštarautų ne tik žmogaus, bet ir planetos prigimčiai. Mūsų inertiškumo sukelta krizė milijonams žmonių atima galimybę dirbti ir užsidirbti, graso didžiulio mąsto socialinėmis katastrofomis. Juk žinoma, kai bedarbystė pasiekia atitinkamą procentą, padėtis tampa socialiai nebevaldoma. Deja, pasaulyje tebeklesti ir jį valdo militarizuota sąmonė, daug kur (ir pas mus) vyrauja prievartos mentalitetas, politikos raidą tebelemia Erodo Didžiojo laikų mąstymas bei priemonės. Trečiasis tūkstantmetis turėtų pateikti naujus politinių santykių reguliavimo įrankius. Svarbiausias – dialogas, kuris užtikrina amžinųjų, bendražmogiškųjų, būtinų ir saugotinų vertybių paieškas. Tarp jų – pagarba pasauliui, kiekvienam savo broliui žmogui, motinai Žemei, kuri yra gyvas organizmas ir kurios balsą kategoriškai atsisakome išgirsti. Juodžiausią darbą, mano nuomone, yra padaręs ateizmas, kuris nuėmė tabu nuo sakraliausias paslaptis saugančių sferų ir atvėrė duris pačiam grubiausiam, brutaliausiam kišimuisi į dar nesuvoktus dėsnius, kurių mokslas kol kas nėra išaiškinęs, nes tapo materijos belaisviu.
Tačiau sąmonė bunda. Kinta „atmosfera“. Šiandien mes skaitome knygas ir laisvai žiūrime televizijos laidas, kokių negalėjome įsivaizduoti prieš trisdešimt metų. Kvantų teorija atrado stygius (angl. „strings“), kurių nebegali paaiškinti fizikos mokslas, tam būtina filosofija. O tikriausiai teks patikslinti kitu žodžiu – religija. Jei žmogaus protui reikia patvirtinimo, kad Dievas egzistuoja – šie įrodymai turbūt atsiras. Trečiąjį tūkstantmetį, manau, kiekvienas atsakys sau į klausimą, kas yra Tai, ką mes vadiname Dievu, ir koks mūsų visų santykis su Juo. Šis, svarbiausias žmonijos raidoje, virsmas jau pastebimas. Tai liudija ir literatūra, kuri visada buvo ir bus žmogaus sąmonės lygmens liudytoja. Prasidėjęs amžius – būsimo virsmo žmoguje pradžia. Kad ir kiek aukų būtų sudėta, humanizmas vis tiek triumfuos, nes yra užprogramuotas pačioje evoliucijoje. Lietuvių lieratūrai, kuri yra gana nebloga, sunku pirmauti šioje srityje, nes ateizmas nepaprastai susiaurino pasaulio suvokimą, atėmė amžinybės ir begalybės pojūtį, uždraudė egzistencinio džiaugsmo patirtį ir katarsį, kurį sukelia pasididžiavimas dieviškos žmogaus kilmės prigimtimi. Kol kas mūsų literatūra gerokai „prižemina“ žmogų, į pirmą vietą iškeldama sąmonės nereglamentuotus pojūčius. Kol kas mūsų rašytojai beveik nekelia didžiųjų ir amžinųjų klausimų, būdingų dvasiškai tobulėjančiam žmogui, – kas aš esu, iš kur ir dėl ko atėjau, kur išeisiu, – ir neieško atsakymų. Tačiau amžinybės ir begalybės ilgesys švyti knygų herojų gyvenime, kaip ir gėrio troškimas. Tai nulemia dieviškumo kibirkštėles talento prigimtyje ir brandina autoriaus dvasią. Tikiu, kad po šimto metų ne konfliktas bus meno kūrinio variklis, o darnos ieškojimas ir siekimas, kūriniu modeliuojant realybę bei ateitį (o juk kiekvienas menininkas tą ir daro). Leiskite pasikartoti, – mano nuomone, kūrėjas mene neturi teisės persikūnyti į blogį jokiais atvejais, išskyrus vieną: kai persikūnija į blogį taip tobulai, kad padaro jį atpažįstamą visiems laikams ir šia forma blogis nebegali egzistuoti. Atsiminkime, jog didysis F. Šaliapinas, sudainavęs Mefistofelio partiją, tris dienas „pastilsia ir molilsia“. Tokios atsakomybės laukiu iš savo kolegų rašytojų jau pirmuose šio amžiaus dešimtmečiuose. Mūsų profesija labai atsakinga.
Gal ir atrodo, kad rašytojas yra sutramdytas, išskyrus, žinoma, vieną kitą jaunesnę personą, kuri žodžio laisvės svarbos dar negali įvertinti dėl nepakankamos patirties ar tiesiog neišprusimo. Gilinantis į šią temą, pirmiausia būtina įvardyti svarbiausią dalyką – kas sutramdė ir tebetramdo rašytoją. Apibendrindama drįstu teigti, kad kūrėją tebevaržo jame gyvenanti praeitis. Kaip koks reliktinis roplys ji šliaužioja po rašytojo vidų, tūno jo žmogiškosios erdvės kertelėse, braška prieštvaninėmis kaulėtomis buvusios ideologijos ar pasaulėžiūros ataugomis. Kūrėjas nebeteko drąsos būti tuo, kuo yra (turėtų būti) – skelbėju ir liudytoju, jis bijo. Kodėl? Atsakymas paprastas – tektų skelbti labai skaudžius dalykus. Diagnozuoti reiškinius, vadinasi, kritikuoti. Sovietmečiu tai buvo pavojinga, tačiau rašytojai sugebėjo pasitelkti užuominas ir tauta juos suprato, jautė savo skaitytojų palaikymą. Dabar kritika – aštrus savos, „laisvos“ tvarkos ir gyvenimo vertinimas. Iki šiol tai daryti buvo rizikinga, nes iš karto galėjai būti apšauktas „komunistu“, sovietų kolaborantu, laisvės permainų priešininku. Šių eilučių autorė patyrė šiuos kirčius savo kailiu.
Tačiau rašytojų tylėjimas, nemąstymas, visiškas atsiribojimas nuo to, kas darosi Lietuvoje, nuo „politikos“, atvėrė kelią korumpuotai, finansinių grupuočių valdomai spaudai. Per dvidešimt laikraštinio mulkinimo bei „žydrojo“ ekrano hipnozės metų žmonės ne tik neįgijo jokio politinio pradžiamokslio, bet atprato gilintis į nūdienos reiškinių esmę. Piliečių sąmonė priprato prie lėkšto šaipymosi iš savęs lyg prie narkotikų. O juk Lietuva – tai visų pirma žmonės, ne partijos, kurios be jokio stabdžio, be visuomenės pasipriešinimo sukūrė deformacijų sistemas, simuliakrinę tikrovę. Dabar visi kritikuoja viską, o pirmiausia valdžios institucijas, pamiršdami, kad ten dirba žmonės, kuriuos išrinko pati tauta. Kodėl tylėjo rašytojai, bijodami pasakyti tiesą? Nes suvokė savo partinę praeitį kaip kaltę, nesijautė esą be dėmės. Suklestėjus tremtinių, laisvės kovotojų, disidentų kultui (galima taip pasakyti), rašytojo (ekspartinio) kritiškumas buvo suvaržytas, nes grėsė apkaltinimas kolaboravimu su okupantais. Be to, man atrodo, rašytojai per daug iš arti matė, kaip vienas skundikas sugadino gyvenimą keliems plunksnos broliams, galvodamas, kad niekada savo apšmeižtųjų nebepamatys. Praėjo laikas ir skriaudėjas su nuskriaustuoju toje pačioje Rašytojų sąjungos kavinėje gėrė kavą, nors ir prie skirtingų stalelių. Tačiau visi žinojo, visi jautė – teisybė grįžta, bet kažkieno gyvenimas suluošintas, sveikata sunaikinta. O štai sėdi kaltininkas, kuriam visa tai nė motais, ir dėl jo nepatogu visiems. Atsimenu tą jausmą, nors negalėjau, žinoma, prisiminti, kaip politinių skundų sukeltos egzekucijos vyko realybėje. Rašytojai, visa tai matę savo akimis, nusprendė nebesikišti į politiką. Jų tylėjimą galima pavadinti „juodu“ darbu. Šios situacijos greitai nepakeisi. Nepadės ir pasirašymas po kokia nors pakišta peticija, visai nesuvokiant tikrųjų jos tikslų. Rašytojas liko krašto gyvenimo nuošalėje. Tautos sąmonę valdo minia ir laikraštieną užsakantys klanai. Tačiau nereikia bijoti būti savimi, – tiesa svarbiau. Ji eina iš visus dėsnius kuriančios šerdies (ar Širdies). Teisinga evoliucija be tiesos neįmanoma, be jos vyksta tik revoliucijos. Ištardamas tiesos žodį, rašytojas negriauna „savo“ naujos, išsilaisvinusios tvarkos. Tas „savo“ yra ne mūsų, ne iš mūsų, ne mums, jei prieštarauja visų darnos, tvarkos, paprastos žmogiškos laimės siekiui. Tie, kurie kaltins rašytoją už kritiką, – jie irgi NE MŪSŲ. Žodis yra didelis ginklas, okultiniame pasaulyje turintis magiškumo galių. Mūsų okultizmas – paprastas kaip žemė – Tiesa. Mes nieko neturime bijoti dėl tiesos. Nesvarbu, kad dauguma rašytojų buvo komunistai, nesvarbu, kad neišvažiavo patys į Sibirą, protestuodami prieš santvarką, nesvarbu, kad nenušovė kelių „priešų“ ir dabar negauna valstybinių apdovanojimų. Rašytojai išsaugojo mūsų originalų mąstymą, žodį, išmokė plačiąją visuomenę klausytis, suvokti ir priimti poeziją, išlaikyti savimonę, išsisakyti per poeto sukurtas metaforas. Rašytojas buvo autoritetas. O dabar tarsi prarado tautos visumos pojūtį. Daugelis mūsų kolegų, kiek patyriau, jau mąsto partijų kategorijomis. O tai dažniausiai irgi simuliakrinis mąstymas. Rašytojas nuo turėto partinio bilieto slepiasi priešingoje barikadų pusėje, nesuvokdamas, kad ten subėgo visi, turėję bilietus, ir ne tik… Būčiau laiminga, jei jį išvysčiau – vėl kaip aktyvų tiesos ir darnos autoritetą, kaip deformacijų atskleidėją, negailestingą visuotinio tautos mulkinimo teisėją. Rašytojas neturi bijoti savęs. Nereikia kompleksuoti, jei šiandieninis vertinimas neatitinka lūkesčių. Kiekvienas šiame gyvenime gali ir suklupti, ir paklaidžioti, tačiau krikščioniška kultūra išvaduoja nuo amžinos kaltės jausmo Sauliaus virtimo Pauliumi metamorfoze. Didžiausias patikinimas, kad rašytojas neturi tylėti – jo talentas. Tam, kas neturi kalbėti, jis neduodamas.
Perėjau, man atrodo, visas savigynos kūrimo stadijas ir dabar tuo neužsiimu. Ir pamačiau, kad daugeliui tampu geriausia tokia, kokia esu. Buvau pamiršta kaip rašytoja, iškupiūruota, išbraukta, slepiama nuo augančios kartos, kurią labai myliu, dedu į ją dideles viltis, nors jaučiuosi neatidavusi šiai kartai to, ką galėčiau. Tačiau padėjo ir visas duris atgal į visuomenę atvėrė mano žodis, kurį tariu, kai manau esanti reikalinga. Daug rašau, nes kai nepakeliamai beprotiškų aplinkybių, kurių apstu šiandieniniame Lietuvos gyvenime, negali valdyti, lieka tik pasinerti į virtualią tikrovę ir ten kurti modelius, kurie gaivina sielą. Esu visiškai įsitikinusi, kad kuriu ateičiai, tikra, kad kūryba kažką keičia „eteryje“. Pirmiausia sukuriame idėjas, po to jos transformuojasi į realybę. Mes kuriame tikrovės modelius, juos perima tų „brėžinių“ išsiilgę mūrininkai. Mano herojai, veikdami realaus siužeto rėmuose, gyvena begalybėje ir amžinybėje. Jie jas jaučia ir ten veržiasi. Mano herojai visada teigs amžinąsias vertybes, nors to teigimo išraiška ir būtų vien žmogiška kančia. Jaučiuosi kūrėja, ypač pavaizdavusi Senį, kuris, baigiant degti doro ir sąžiningo gyvenimo žvakelei, išdrįsta rašyti laiškus Antikristui ir sugeba išlikti nepalaužiamas. Gyvenu kurdama, mąstydama, gerdama vaistus nuo sunkios ligos, kuri stabilizavosi ir kol kas nebepuola manęs. Ir esu ne viena – dar daug knygų gyvena mano galvoje, širdyje, prote, pareigoje. Profesiškai jaučiuosi labai tvirtai, neturiu jokių provincialumo kompleksų. Žinau, kad mano realybėje nėra jokio nenugalimo blogio. Ją modeliuoju aš pati ir save išreiškiu maksimaliai. Mene, turbūt nesuklysiu, yra svarbūs du dalykai – „dėl ko tai daroma“ ir „kaip daroma“. Mano motyvacija labai stipri, tiesiog galinga. O tą „kaip“ mes tobuliname visą gyvenimą, aš – ne išimtis. Tiesa, rašau per daug, kad visiems patikčiau, bet man svetimos sėkmės nemigos nesukelia… Linkiu visiems atsikratyti pavydo, kasdienėse kautynėse užgrūdinti savo ego ir pasiekti švelnų, gerą, šviesų ir nepakartojamą kiekvienam Dievo skirtą individualumą. Jis mus padaro nepakartojamus ir vienintelius. Tada būsime laimingesni – labiau mylėsime vieni kitus, gerbsime ir džiaugsimės kolegų kūriniais. Juk niekas kitas nesugebės parašyti to, ką mums lėmė Dievas. Ir – atvirkščiai. Rašytojo darbas labai individualus, beveik viskas priklauso nuo mūsų pačių. Jokie globaliniai procesai neatsiranda anksčiau už mintį. Mūsų tikslas juos kurti mentališkai – žmogiškus, skaidrius, taikius, nepavojingus nei gyvenimui, nei visuotinei darnai. O mūrininkų tikrai atsiras. Tiesa, yra dar viena problema. Kai kurie leidėjai iš Kultūros ministerijos už mažos knygelės išleidimą užsiprašo beveik 30 tūkst. litų „paramos“. Á tai reikia žiūrėti kaip į lėšų, kurias mums skiria valstybė, grobstymą, vagystę iš kolegos, nes tokia „pašalpa“ vienam autoriui neleidžia išsileisti knygos kitam, arba net keliems plunksnos broliams. Būtina apie tai kalbėti. Mūsų viešo balso blogis bijo, jis iš karto slepiasi.