Marina Cvetajeva. Eilėraščiai

2012 m. Nr. 11

Iš rusų k. vertė Ramutė Skučaitė

„Aš niekada nepamirštu, kad esu tik viešnia. Žemė man šito neatleidžia.“ Marina Cvetajeva gimė prieš 120 metų rugsėjy (pagal naująjį kalendorių – spaly). Viešnia ateina ir išeina: išėjo 1941 m. Pati. Ligi šiol žemė neišduoda kapo vietos.

 

Odė einantiems pėsčia

1

 

Kai ant kelių prieš greitį
Puola amžiaus būtis,
Jums, dar drįstantiems eiti,
Šlovę kals ateitis.

Per miškus, per uolynus
Be naštos, su našta,
Jums, kas akmenį mina,
Ką globoja gamta,

Nors ją niekšiškai gožia
Mašina, turbina.
(Jei kam gera – tai luošiui!)
…Bet skriaudos kupina

Už reklamų patyčią
Jums gamta neatleis.
– Taip, bekojai! – prašyčiau:
Pėsčia traukit keliais!

O, suvarstyti batai,
Vinimis pakalti,
Ar žygiuoti įpratę
Storapadžiai tvirti!

Jei pėsčiųjų dievybei
Odė kur ir užgims,
Tai tik žvilgsnio galybėj,
Kai motoras užkims.

Žvilgsnis, šypsenos plotis –
Pusė veido – jis toks.
Tiek: pašaipiai šypsotis
Tol, kol padangos sprogs!

Matot, kaip jie įmitę,
Dar pilniau nei pilnai!
Tie erdvės parazitai,
Tuščio greičio tranai –

Ploja minios – bebaimiai!
Šleifas dulkių. Staiga
Smūgis. Dūžis.
– Nelaimė?
– Savikvailė auka.

 

2

 

Ką svajodami ruošėt –
Tarsi kardu – iškart!
Prievartautojas grožiui
Tiek ir nori ištart:

Žemėn! – Viskas. Ir taškas –
Tuštuma akyse,
Dingsta veidas, ir blaškos
Sudarkyta dvasia.

Dvasios – kovas nė liepa
Jums nebeatiduos, –
Aklas veidas dar lieka
Ant lakuotos skardos.

Ten – tarp Ziudo ir Nordo
Sumaištim vežina –
Jūsų fordais (rekordais
Kas greičiau): tuštuma,

„Rolsai“, „roisai“ išmokė
Žalčio melo – taip greit!
Vaike! Dievui dėkokim
Kojas davusiam – eit.

Jums, prabangiosios lėlės
Iš Madlen, Operá,
Šermenų šlepetėlės
Jau pasiūtos – yra

Vietoj lako laivelių.
O, gūdi nežinia
Manekenų kurpalių
Niekad nėjus žeme!

Dievui amžiną šlovę
Viešpatystės giedos
Už tvirtybę pastovią
Špato, kvarco, skaldos.

Rieduliai kibirkščiuoja
Pasagų skėlime…
Ačiū Tau, kad pėsčiuoju
Tu sutvėrei mane.

 

3

 

Ainis grįš iš kelionės –
Saugo dyką kažkas.
Kojas saugokit, žmonės,
Kaip senoliai – rankas.

Kur bejėgės mašinos,
Kojos – drąsiai žeme.
Ką – pritrūkot benzino?
Oro plaučiai – dar ne!

Liejas turtas be saiko
Kelio greičio vaga.
Žengt išmokyti vaiką –
Pareigų pareiga!

Stok! – Ir niekas negelbės.
Stok! – Morenos, slida.
Galim – kẽliais į Alpes,
Į savanas – pėda.

Atsiverkit, mokyklos,
Reikalauju, meldžiu –
Vaikui rodyti tikslą,
Jam atskleist iš pradžių,

Kaip svarbu nesuklysti,
Jog tiesa gyveni,
Jei šliužų karalystėj
Savo kojom eini!

1931 m. rugpjūčio 26 d.–1933 m. kovo 30 d., Medonas

 

Balana

 

Apšviestas Eifelio bokštas –
Nori? – Paliesi ranka.
O mes jo liesti netrokštam –
Nenorim žiūrėti. – Į ką?

Paryžius – tokia nykynė…
Gal skoniai mūsų kiti.
„Tėvyne mano, Tėvyne,
Kodėl taip ryškiai švieti?“

1931 m. birželis

 

*

 

Be kerėjimų tamsių,
Be maldų į nežinią,
Ranką draugiškai tiesiu,
Tą, kur rašo – dešinę.

Tą, kur kryžiumi šįryt
Kaktą vaiko palietė.
Tą, kuria turiu rašyt
Tai, ką Viešpats paliepė.

O kairioji – netikra.
Sako – melagingoji.
Mano ištiesta ranka –
Dešinė, teisingoji!

1918 m. spalio 23 d.

 

*

 

Eilėraščiai – kaip žvaigždės ir kaip rožės,
Kaip grožis šeimai – tik našta, deja.
Į laurų vainikus, apoteozes –
Atsakymas: iš kur tai manyje?

Mums miegant – štai! Ir akmenį praskėlė
Lapeliai keturi – dangaus giesmė.
Žmogau, suprask! Sapne tau atsivėrė
Žvaigždynų dėsnis ir gėlių esmė.

1918 m. rugpjūčio 14 d.

 

Slapčia…

 

O gal geriausia taip laimėti:
Iš laiko, iš traukos išnykti –
Išeit, ištirpti ir tylėti,
Išeit – šešėlio nepalikti

Ant sienų…
           Gal tik žingsnio – lašo –
Išnykt iš veidrodžių senų –
Kaip Lermontovas iš Kaukazo
Net nepabudinęs kalnų?

O gal juokais? – Maldauti Bachą
Atbūti be vargonų aido
Ir kantatas – kol neapako –
Paleisti pelenu? Teskraido

Ne urnai…
Taip: kol nieks nežino –
Tegul apgaule, te – sunku:
Akimirka – virš vandenyno
Slapčia – nebudinant bangų…

1924 m. gegužės 14 d.