Maksym Popil. Skambučio belaukiant

2023 m. Nr. 8–9

Iš ukrainiečių k. vertė Artūras Valionis

Maksymas Popilis (g. 2000) apsakymų yra publikavęs žurnale „Dnipro“, apsakymų rinkinyje-fanzine „Rūsys“, taip pat buvo literatūros platformos „Senelis“ konkurso „Košmaras tęsiasi“ finalininkas (apsakymas „Jis žino visas tavo paslaptis“). Gyvena Belobožnitsos kaime, Čiorkivsko rajone, Ternopilio srityje.

Ši jauno ukrainiečio novelė yra iš būsimo dvikalbio elektroninio leidinio ukrainiečių ir lietuvių kalbomis, kurį inicijavo Lvivas, UNESCO literatūros miestas. Jis kasmet leidžia almanachą „Jauno miesto skaitymai“, kuriame pradedantys rašytojai dalijasi savo tekstais pasirinkta tema. 2022 m. Lvivas pakvietė Vilnių, UNESCO literatūros miestą, jungtis į bendrą projektą ir parengti dvikalbį elektroninį leidinį. Jauni rašytojai buvo kviečiami rašyti tema „Kelias į laisvę“, vėliau surengtose literatūros vertimų dirbtuvėse profesionalių komisijų (Lietuvos komisijos nariai – rašytojai Giedra Radvilavičiūtė ir Alvydas Šlepikas, poetas ir vertėjas Marius Burokas; Ukrainos komisija – rašytojai Anastasija Levkova ir Petro Yatsenko, poetas ir vertėjas Ostapas Slyvinskis) atrinkti kūriniai buvo išversti į abi kalbas, pradedančiuosius vertėjus konsultavo profesionalai – Vladas Braziūnas, Vytas Dekšnys, Beatričė Beliavciv, redagavo Greta Ambrazaitė.

Novelė

 

– O kas pasiliks su jais?

Tai buvo jos paskutiniai žodžiai prieš man išvažiuojant, taip ir nesugebėjau jos įtikinti. Paskutiniai jos ištarti žodžiai, o aš mačiau akis ir jose besikaupiančias ašaras.

– Lena?

Jau šeštas skambutis šįryt ir dievažin kelintas per pastarąsias dvi dienas, bet ji vis neprisijungusi prie tinklo.

– Lena, nusiramink, girdi? Jai paprasčiausiai „nusėdo“ telefonas.

„Aš kalė. Aš tiesiog nepakenčiama.“

– Lena?

„Užsikimšk, užsikimšk, užsikimšk…“

Jis palaukia dar truputėlį ir išeina. Pagaliau. Niekad nepajėgdavo klausytis mano tylėjimo. Turbūt pasivaikščios dabar kiek po miestą, išgers kavos ir pamąstys, apie ką gi galvoju aš, kol ji guli kažkur ten, su kiekvienu širdies tvinksniu vangiai iškvėpdama mano vardą, nesukursiantį jokio stebuklo.

Taip, prieš keturias dienas pas juos dingo elektra. Miestą atakavo beveik be perstojo, bet į jos rajoną, laimei, atskrisdavo nedažnai.

– Žiūrėk, kad neišsikrautų, gerai?

Mama atsakė, kad žiūrės. Telefonu ir taip beveik nesinaudoja, gal net penkias dienas neišsikraus.

Bet praėjo tik dvi, ir dabar jaučiu, kaip lėtai ir neišvengiamai kraustausi iš proto.

Vėliau grįžta jis. Prieina, sako: „Gulkis pamiegoti“, o aš galvoju apie motiną, kuri šiuo metu, apglėbusi užmuštą gyvūną, šoko būsenos, negali suprasti, kieno tas kraujas jai ant rankų.

„Jos telefonas išsikrovė, nusiramink. Jie gi neturi elektros.“

Bet nusiraminti nepavyksta. Pavyksta tik kramtyti nagus, rūkyti cigaretes ir pašalietės žvilgsniu spoksoti į du nuo pat atvykimo niekaip neiškraustomus lagaminus.

Mama. Nuo tada, kai įstojau į aukštąją, ją matydavau taip retai, kad prieš miegą kartais nebeprisimindavau jos veido. Kaip ji juokiasi. Kaip sunerimusi prieš audrą žvelgia pro langą, galvodama, kur prašapo jos kačiukai. Kaip verkia. Pastarąjį kartą buvau prieš dvi karo perskirtas amžinybes.

Prisimenu dieną, kai dalelę savo atostogų nusprendžiau skirti nakvynei pas mamą. Atvažiavau, pakilau į ketvirtą aukštą, o durys užrakintos. Vėl buvo nuklibinkščiavusi į parduotuvę ėdalo tiems mažiems sutvėrimams, besidalinantiems su ja tais pačiais kvadratiniais metrais vienatvės ir padedantiems neišeiti iš proto.

Galiausiai grįžta. Abiejose rankose krepšiai, negailestingai sveriantys žemyn. Venos rangosi ant įsitempusių rankų lyg jauni vynuogienojai, apsiviję liauną nudžiūvusį medį, kuriam jau laikas mirti. Sugirgžda netepti vyriai, ir iš kaimyninio buto išlenda senasis Fiodoras – amžinai linksmas, plepus ir saikingai girtas.

– O, kokie žmogeliai! – garsiai nutęsia braukdamas nuo kaktos prakaitą, o mama juokiasi ir verkia vienu metu.

– Dukrele, – sako ji, negalėdama daugiau įveikti nė vieno laiptelio. – Dukrele, Olenočka, kaip seniai buvai!

Stovi taip, verkdama, svyruoja su krepšiais rankose – tikrai, lyg senas medis, netikėtai prieš mirtį apkibęs prisirpusiais vaisiais, nuo kurių svorio lūžta persenusios šakos.

Leidžiuosi, paimu krepšius, apkabinu. Ne tiek santūriai, kiek būgštaudama. Bijau, kad pasakys, jog aš visiškai neturiu sąžinės, nes pamiršau ją ir savo gimtuosius namus, bet ne – mama taip niekad nepasakytų.

Kartais taip norisi tikėti, kad ji laimingai gyvena savo gyvenimą. Kasdien, ne tik sapnuose.

– Mama, kaip tu?

– Ką aš, dukrele, pasakok, kaip tu!

Ji visada taip sako. Visi pagyvenę žmonės taip sako, ir kažkodėl pasidaro taip negera, kad vos sulaikau ašaras.

Įkvepiu, šypsausi, sutraukiu viską į kelis sakinius, trunkančius ne ilgiau nei minutė, bet jai pakanka. Mama visada sakydavo, kad seniems daug nereikia. Jei tik šalia kas yra, tai niekas nebaisu – nei badas, nei karas.

Pakylame, įeiname vidun. Pirmiausia pasitinka kvapai, bet nuduodu, kad nepastebiu. Vilnos, prakaito, šlapimo. Šių aitrių kvapų sūkuryje galima apčiuopti senatvės tvaiką, o su juo ir kažką tokio, kas guli sau kamputyje seniausiai visų užmirštas, bet guli, niekur nedingsta, ir man dingteli, kad vienatvė būtent taip ir kvepia, o tada tūkstantąjį kartą sau primenu, kokia nedėkinga kalė esu.

– Eikš, padėk tuos maišus, – sako mama. – Kai ką tau parodysiu.

Nuseku paskui ją į miegamąjį. Ten pagaunu skvarbius pustuzinio kačių, kurių be jos daugiau nebuvo kam priglausti, žvilgsnius. Kelios įsitaisiusios ant lovos, juodžius spokso iš spintos, o dar vienas, neaiškiai pilkšvas, tingiai raivosi prie gėlių vazos, išleidęs nagus drasko seną staltiesę.

Staiga galvon įlenda baisi mintis: mama sėdi ant lovos, visas kates laikydama rankose, ir supa dainuodama joms lopšines, kurias prisiminusi negaliu sulaikyti ašarų. Supa, štai taip, nes negali nebūti motina. Tikroji duktė pabėgo, o jai taip norisi ką nors užmigdyti, kam nors padainuoti prieš miegą.

– Štai jis, – sako rodydama į vietą kambaryje, kur pageltusi užuolaida, droviai liesdama spintos kraštą, pridengia didžiulę kartoninę dėžę.

Dėžėje guli šuo. Nemažas toks, beveik dvidešimt kilų. Neskaitant išsipūtusių šonkaulių, styrančių iš po rusvo apdriskusio kailio, galėtų būti tikras žaliūkas.

– Radau skersgatvyje, kuriuo visada į parduotuvę pasuku. Gulėjo po šiukšliavamzdžiu. Kažkas su juo žiauriai pasielgė – Viešpatie, ir kaip tokius žemė nešioja…

Taip, matau. Dešinė akis ištinusi kaip slyva, iš jos nepaliaujamai sunkiasi krauju praskiesti pūliai. Kaulėtas kūnas bejėgiškai dreba svetimoj šilumoj, o kartu su sunkiais atodūsiais vis išsprūsta užspaustas, vos girdimas inkštimas. Pastebiu, kad ant languotų lakštų, kuriais išklotas dėžės dugnas, tamsėja šviežia dėmė.

– Jis nebepaeina – užpakalinės letenos visai atsisakė. O dar ir prisiusioja. Jei atvirai, nežinau, kiek dar pratemps. Reikės kviesti veterinarą, bet tas amžinai užsiėmęs, pati žinai, – akimirksnį mama papilkėjusiomis akimis pažvelgia į suluošintą gyvūną, o tada priduria: – Kaip žmonės galėjo taip pasielgti? Už ką?

Norisi kažką pasakyti, bet prisimenu, kaip nevalingai susitikau tą vienintelės išlikusios akies žvilgsnį, ir suvokiu, kad visi žodžiai pranyko.

– Dukrele, negalėjau jo nepaimti. Prieš tai dar mačiau, kaip kažkoks vaikėzas praeidamas meta nuorūką tiesiai jam į letenas. Tyčia taip, tarsi nepastebėdamas. Lyg šito šuns ten niekad nebuvo. Niekšas.

Norisi sušukti, kad ji užsičiauptų, bet kokia prasmė šūkauti tolimiausiame nepažįstamo buto kampe? Jos nėra šalia, nes nepasiėmiau kartu. Neįtikinau. Neišgelbėjau.

– Ne, nereikia, aš pati pakeisiu. Jis dažnai po savimi pridirba. Matyt, inkstai visai atsisakė, tiek pragulėjo šitokiam šaltyje. Tu tik jį paglostyk, nebijok. Jam labai patinka, kai jį kas nors glosto.

Taip buvo tada, prieš dvi amžinybes, kurias perskyrė karas. O dabar aš čia. Dabar aš su juo – vaikinu, kuris myli mane taip stipriai, kaip tik įstengia ir gali, bet vis tiek tai nieko nereiškia, nes nepaliauju jaustis vieniša. Šiuo metu kažkur ten guli mama. Guli, ant rankų laikydama suluošintą šunį, o aplinkui sproginėja sviediniai, visur griaudėja ir visa lekia į bedugnę, ir nėra kam jų gelbėti. Tiesiog dviem būtybėms, kurios taip norėjo gyventi, staiga atsitiko kažkas, kam jos niekad nebuvo pasiruošusios. Kas niekada neturėjo įvykti.

– Mama, nekalbėk taip. O jeigu prasidės? Tu gi žiūri žinias, čia ne juokai, supranti?

– Dukrele, aš čia gimiau. Čia visą gyvenimą pragyvenau – apskrity gal kokius dešimtį kartų buvau, o kiek kartų už apskrities – ant pirštų galima suskaičiuoti. Toks tas gyvenimas buvo – visąlaik gamykla, virtuvė, vaikai.

– Bet mama.

– Dukrele, man nėra kur eiti. Tokių metų jau nebepabėgsi. Tokių metų tiesiog tyliai meldžiamasi Dievui, kad juos apgręžtų. O jei neapgręš, tai bent jau, kad nebūtų taip baisu.

– Mama…

– O taip pat už vaikus. Vaikai – tai juk svarbiausia. Dėl jų verta ir numirti.

– Mama, – sakau negalėdama sulaikyti besiveržiančio piktumo. – Nustok, prašau tavęs…

– Dukrele, aš čia visą gyvenimą nugyvenau.

– Ir ką?

– Ir tą, kad tik Dievas turi teisę jį atimti. Daugiau niekas. Čia mano namai, ir niekas manęs iš čia neišvarys.

Bet Dievas neatėmė – jie atėmė. Raketų smūgiais. Šūviais į pakaušius. Prievartavimais. Atėmė vardan to Dievo, į kurį, manėme, meldžiamės, kuris turėjo būti vienas ir tas pats visiems.

Nuo tada, kai viskas prasidėjo, skambinau jai kasdien. Netikėtai mama man pasidarė svarbi kaip niekad. Pokalbiai trukdavo ne ilgiau kaip penkias minutes, pralėkdavusias tarsi sekundės, kurios vis dėlto spėdavo perduoti neatskiriama jos gyvenimo dalimi tapusių siaubo akimirkų draiskanas.

– Bet kodėl ji taip pasielgė?! Kodėl neišvažiavo su manimi?!

O jis tik bejėgiškai gūžteli pečiais ir teigia nežinąs. Kažkodėl man atrodo, kad jis amžinai nieko nežino, ir staiga šauna baugi mintis, kad mano vaikinas – tuščia dėžutė, į kurią, be emocinės priklausomybės, nesugebėčiau daugiau nieko sutalpinti.

Už stiklo, skiriančio mano pilką pasaulį nuo atšiaurios tikrovės, pradeda gausti sirena. Šaltos baimės dūris perveria širdį, ir akimirką atrodo, kad viskas turėjo būti atvirkščiai – mama turėjo atvažiuoti čia, o aš – pasilikti ten. Tik taip.

Mama niekaip negalėjo susitaikyti, kad pasaulis daug didesnis, nei jai norėtųsi. Sugriauti rėmus, į kuriuos pati save įspraudė. Tiesiog palikti viską ir kartu su savo numylėtiniais atvažiuoti čia, kad pagaliau atsigriebtume už viską, ką taip neapgalvotai palaidojau, bet, kita vertus… argi tai ne laisvė? Pasirinkti, ir, nepaisant nieko, likti ten, kur tavo namai, niekur nevažiuoti.

Vėl prieina. Švelniai uždeda rankas man ant pečių ir nori kažką pasakyti, bet aš kone rėkdama nuveju jį šalin.

Šiandien noriu tikėti, kad mamai viskas gerai. Neužmigsiu, kol nesulauksiu jos skambučio.

O sulauksiu.