literatūros žurnalas

Viktorija Daujotytė. Iš patirties – iki nepaslapties

2016 m. Nr. 1

Benedikto Januševičiaus nuotrauka

Apie Ramutės Skučaitės pastarųjų metų kūrybą


Atmintis, atminties kultūra pastaraisiais dešimtmečiais veikia ir kaip aktyvuotos sąvokos, ir kaip intensyvios metaforos, persmelkiančios ir humanistiką, ir kūrybą. Atmintis yra patirties sesuo, jei ieškosime pirminio žmogaus pasaulio analogijų. Kartais vyresnė, o kartais ir jaunesnė. Tai, ką giliausiai patiriame, giliausiuose sąmonės kloduose ir paslepiame. Iki to laiko, kai atmintis paprašys savo teisių – atsiverti, kalbėti, liudyti, kai pasijus (arba vėl pasijus) kūrybinga. Patirties įgalinta ir įgaliota atmintis veikia ir įprastai, netgi kasdieniškai, ir kartu ypatingai, išskirtinai. Taip, kaip veikia ir menas – ir paprastai, ir išskirtinai, vienkarčiu būdingumu, bet ir apibendrinimu.

Jau turėtume pastebėti, kokia suaktyvėjusi ir suintensyvėjusi yra Ramutės Skučaitės kūryba, lyg atvėrusi nenaudotus, nepanaudotus savo patirties ir atminties resursus. Poetė yra ir viešai prasitarusi, kad daug ką dariusi lyg pavėluotai, atsargiai, tarsi pati save apribodama. Bet tai, kas buvo tarsi redukuota, niekur neišnyko, tik kaupėsi, kristalėjo. Komplikuota biografija: 1949 metais ištremta į Sibirą. Dirbusi sunkius miško darbus. Prisižiūrėjusi baugių likimų. Bet mačiusi ir šviesos, sutikusi mokytojų. Studijavusi Irkutske. Mokytojavusi Zimoje, vis ir poezijoje pasigirstančiame varde. 1956 metais grįžusi į Lietuvą. Su kita patirtim. Su kitais ir atminties resursais, pridengtais, užslėptais, skausmingais. Netekusi pačių artimiausių. Formaliai priklausanti 1930-ųjų metų gimimo kartai, bet į ją neįsiliejusi. Labiau pasigręžusi į kūrybą vaikams (daugiau nei dvidešimt knygų), dalyvavusi kuriant tokią sudėtingą pedagogikos sritį kaip vaikų, mokinių žurnalai, knygos, apskritai – ankstyvoji mokyklinė didaktika, siekianti aktyvinti vaiko mintis, galvojimą. Tikrai – visą gyvenimą išlaikyta mokytojystė, tikėjimas, kad žmogui, ypač mažam, galima padėti. Kad žodis yra svarbus. Muzikos dalyvavimas – nuo eilėraščio vaikams iki operų libretų vertimų ir rašymų. Įstabi įtraukianti eiliavimo, eiliuoto pasakojimo magija, taip dosniai atsivėrusi poemėlių knygoje „Ant ledo atsirado rožė“ (2013). Dar iki jos – puikių Charles’io Perrault „Motulės Žąsies pasakų“ vertimai, elegantiški, lengvi, sklandūs, pasakiški.
R. Skučaitė pasaką mato plačiai. Mato pasakos šaknis – ten, kur akimirkai tikrovė prasiskiria gilesniam nei ji pati tikroviškumui, prie tų šaknų gerai jaučiasi ir eilėraštis, jo metaforos. R. Skučaitė jaučia lietuvių, bet ir pasaulio pasaką. Pasakoje giliausia žmonijos atmintis, ir ji rodo pirminio žmogaus pasaulio bendrumą. R. Skučaitės kūryboje nėra griežtų perskyrų tarp savo ir kitų. Tiek mūsų, kiek pasiimame ir iš kitų. Perskaitome. Išsiverčiame. Marinos Cvetajevos likimas, šiurpiai tikroviškas, bet juk ir pasakiškas – kaip galėjo būti tokio poetinio talento moteris, kurios eilėraštį išversti iki šiol tebėra sunkus uždavinys ir geros technikos poetams. R. Skučaitė yra šį uždavinį išsprendusi, tiksliau sakant, parodžiusi, kad galėtų išversti iš M. Cvetajevos daug daugiau, kad užtektų gražiai dvikalbei rinktinei.
Ir tokiam sunkiam vertimui argumentas, kad suderina aukštuosius žmogiškojo pasaulio registrus su pačiais mažiausiais, jau tik iš virpėjimo ir tejaučiamais. Tokio virpančio subtilumo eiliuota pasaka „Ten, kur papartynas“ (knygoje „Ant ledo atsirado rožė“) – apie šešėlius, apie Didįjį ir mažuosius – spygliukų – šešėliukus. Gražiai sueiliuota, dominuojantis triskiemenis silabotonikos metras, gretutiniai rimai, ir paprasti, ir išradingi. Gera eiliuotoja yra R. Skučaitė, gerą eiliavimą derinanti su jautriomis ir išmintingomis žmogaus pasaulio pagavomis, su tuo, kas jau atskleista, jei ir tokio didelio meistro kaip Hansas Christianas Andersenas, ir kas dar nepagauta, – kaip mažųjų šešėliukų lemtis. Kad tie šešėliai ir šešėliukai toks tylus atradimas, rodo ir rinkinio „Tamsiai ir šviesiai matys“ (2013) eilėraštis „Netikrai“. Ir vėl – nėra ribos, patirtis ir atmintis viena ir vientisa.
Pirmoji poezijos knyga – „Žydintis speigas“ (1965). Kelios vėlesnės poezijos knygos kultūringos, savitos, bet tarsi dar sustojančios prie nežinomos ribos. Nedažnas atvejis, kad vėlyvoji kūryba lenktų ankstyvesnę, lyg būtų atsivėręs kitas kvėpavimas. Riba, kurią galima nujausti: nepriklausoma Lietuva, bet neskubant, nieko nedeklaruojant, įsiklausant į laiką ir save, intensyviai dirbant, neteisiant, labiau teisinant. Nes jau tarsi įspėta ir perspėta: „Mano laiką skaldo mano klaidos, / Netgi tos, kurių nepadariau“ („Klaidos“). Neužmirškime ir savųjų klaidų, padarytų ir nepadarytų.
Etapinė knyga „Takelis iš naujo“ (2001) – tikrai labai graži knyga, sukurta kartu su Jūrate Račinskaite; autentiška patirtis, liudijimai nuotraukomis ir tekstais, gyvenimo atkūrimo ir perkūrimo pasažai, veikiantys tikrumu. Savita knyga, lyg kokios iš vidaus atsinaujinusios poetikos, – „Varinis angelas“ (2006). Iš karto dar nebuvo galima numanyti, kad ja prasideda lyg kokia tęstinė poetinė programa.
Nacionalinė kultūros ir meno premija (2009), įvertinusi tai, kas padaryta, bet ir tarsi sustiprinusi pasitikėjimą savo galimybėmis. Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos serijoje „Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai“ išleista rinktinių eilėraščių knyga „Ant skilusio akmens“ (2011). Joje, savitai ir kartu patikimai pačios autorės sudarytoje, jau gerai matyti R. Skučaitės vieta lietuvių poezijoje. Ne kaimiškoji, ne kaimietiškoji pasaulėjauta, labiau lietuvių inteligentijos mentalinės linijos, bet neatskiriamos nuo gamtos, žemės jutimų, išgyvenimų. Jautrumas klasikinei lietuvių poezijos tradicijai, atsargiai, oriai įrašant į ją ir jaunų tremtinių skaudžią patirtį, pradedant ją atverinėti. Svarbi pozicija, išsakyta „Autorės žodyje“: „Niekas niekur nedingsta: nei laimės, nei nelaimės, nei gera, nei bloga. Visa tik susiranda atminty vietą ir gyvena taip, kaip gyvena tavyje tie, kurių nebepaliesi, nebepamatysi, nebeišgirsi. Išnyksta tik laikas, kurio laikinume visa tai slypėjo ir paliko savo ženklus – eilėraščius, kartais žinojusius daugiau už tave pačią, nuspėjusius, įspėjusius, gal net – baisu ištarti – lemtingus.“ Atviras savęs, savo lemties, vadinasi, taip pat patirties ir atminties siejimas su kūryba, su eilėraščiais. Eilėraščiai ir bendrojo, ir atskirojo žmogaus laiko ženklai, nepriklausantys tik juos sukūrusiam. Patirtis įsigyvena atminty, atmintis yra gyva iš to, kas patirta. Nuojautų partitūros – taip, tiksli metafora, suimanti pagrindinius R. Skučaitės poetinio kelio taškus. Sukurti eilėraštį kaip gerą tekstą, bet jo nesutekstinti, iki teksto nesusiaurinti, palikti atvirą, kalbų, tarsi ieškantį žmogaus, kuriam galėtų būti reikalingas. Kad poeziją galima būtų skaityti lyg didelę žmogaus dramą, suspaustą, suglaustą iki trijų eilėraščių – kaip meistriškame cikle „Taip ir ne“: „Aš nieko nesakiau“; „Aš pasakiau, kad taip“; „Aš pasakiau, kad ne“.
Po rinktinės „Ant skilusio akmens“ vėl tarsi grįžtama prie to, kas prasivėrė „Variniame angele“, prie tarsi dvipolio eiliuoto ir prozinio kalbėjimo, dabarčiai lyg keliagubėjant iš to, kas yra buvę, kas grįžta į sąmonę ir į kalbą. Atskirai matomos, bet artimo patirties bei atminties kodo jungiamos R. Skučaitės knygos: „Varinis angelas“, „Tamsiai ir šviesiai matys“ (2013) ir galiausiai „Nepaslaptis tokia balta“ (2015). Galima pastebėti, kaip savitai svarbiosios atminties ir patirties linijos prasitęsinėja, tarsi persirašinėja viena kitoje. Taip, tos linijos iškyla iš patirties, atsigaivina iš atminties, bet jos yra ir sukurtos; to, kas yra eilėraščiu ir eilėraštyje, niekur kitur nėra. Kurti, vadinasi, perrašyti ir patirties, ir atminties rašmenis, perrašyti taip, kaip buvusi patirtis patiriama dabar, kaip ji pamatoma, išgirstama, pajuntama, kaip ją priima ir perima kalba. Naujausia knyga „Nepaslaptis tokia balta“ tad pasirodo kaip dabartis, susiimanti ir iš jau įsirašiusios ir persirašiusios praeities tai, kas joje atsiliepia. Ir tai, kas sąmonę paliečia dabar, šią akimirką – gatvėje, muzikoje, kine, kas ataidi iš laiško, iš knygų, pokalbių. Savita – tas patiriamų įspūdžių persiliejimas, tas kalbų „maišymas“: lyrinio tono, šnekamosios kalbos intarpų, eiliavimo ir pasakojimo, pastovios minčių tėkmės ir staigaus įspūdžio. Tvarkos laikymasis, bet ir žinojimas, kad kiekvieną akimirką ji gali pakisti. Ir iš šypsenos: „Nusistovėjusią tvarką kiek pakeičia / Katė“ („Ne katė“). Sutelkiant dėmesį į naujausią R. Skučaitės knygą, galima pajusti, kaip ji tarsi suima savin dvi ankstesnes, bet kartu ir jas tarsi kitaip atverčia. Ir iš tos patirties, kuri yra svarbi skaitantiems, laukiantiems iš eilėraščio ne tik jo paties pasirodymo, bet ir susitikimo su tais, kurie poezijos knygą ima į rankas.
Ne tik eilėraštis, ne tik eilėraščių knyga yra (ar turi būti) struktūra. Struktūriškas yra ir poezijos laikmetis; kad ir XXI amžiaus lietuvių poezija. Ji turi savo avangardą, priešakinį būrį, nors po trupinį atnaujinantį poetiką, uždaresnę, ne visiems suprantamą, turi ir savo atviraširdžius, leidžiančius eilėraščius už savo pinigus. Būtinasis poetinės laikmečio struktūros dėmuo – eilėraščiai, kurie rašomi iš patirties, iš tos jos dalies, kurią perima poetinė kalba, garantuojanti kokybę, lygį ir kartu suprantamumą, prieinamumą. R. Skučaitės poezijos knygos priskirtinos tam būtinajam laikmečio poezijos dėmeniui: atvira skaitančiam, bet saugoma savitos intonacijos, labiau intonacijos negu poetikos, nors ir neatskiriamų.
Kodėl, iš ko tas savitas R. Skučaitės poezijos knygų būdas, kodėl vienas kitą keičia proziniai ir eiliuoti tekstai? Tai, apie ką kalbama, pasirenka ir kalbėjimo būdą, galbūt pirmąjį sakinį, nuo kurio priklauso kalbėjimo ritmas. Eilėraštis gali iškilti iš pasakojimo kaip jo variantas, gal ir atvirkščiai, eilėraštyje gali slypėti siužeto genas. Tekstai susiję patirties, išgyvenimų lygmeniu, paralelūs, bet ir kontrapunktiški. Prozinius tekstus, ypač intensyvesnius, galima vadinti eilėraščiais proza, bet nebūtinai, trumpi pasakojimai tarsi iššoka iš atminties, lyg būtų jos pačios jau ir nugludinti, taip jūros vanduo nugludina akmenukus, paženklina juos lyg kūrybos ženklais. Daugiausia iš Sibiro, iš tremties laiko; tai ypatinga patirtis, taupi, asketiška, sauganti tikrumą,vardus, daiktus, detales, spalvas. Patirtis, kuri tarp įspūdingumo ar ypatingumo ir tikrumo visada renkasi tikrumą.
„Varinio angelo“ kūrybinė patirtis, iškilusi iš likiminių situacijų, prasitęsusi knygoje „Šviesiai ir tamsiai matys“, pereina ir į naująją knygą „Nepaslaptis tokia balta“, pereina nepasikartodama, atsinaujindama iš tų dvasios resursų, kurių kodas yra nepaslaptis, vėlgi neatskiriama nuo paslapties ar paslėpties. Juk ir nepaslaptis yra ar gali būti, likti giliai pasislėpusi. Net jei ir pačiame paviršiuje. Ir eilėraštis, iš kurio knygos pavadinimas, prasideda paslaptim: „Karalių paslaptys suplūs / Į begalinį vandenyną / Ir ten išnyks. Ir nebebus – / Jos viena kitą paskandina.“ Citatoje, pirmajame eilėraščio „Karalių paslaptys…“ posme, jau galime atkreipti dėmesį į trumpas, lyg kapotas R. Skučaitės frazes, ryškinančias atpažįstamą jos intonacinį ritmą, sintaksinių perkėlimų svarbą: „Jos visos juodos. Nė viena / Nėra iš jų pati juodžiausia.“ Eilėraščio vyksmas, slinktis – atsargus siužetas: paminima paslaptis, lyg pauzė, pertrūkis, eilutė pradedama daugtaškiu: „…Yra kažkur nepaslaptis…“ Ir meistriška pabaiga:

Nepaslaptis:
Tokia balta,
Kad mums ant juodo nematyti…

Ir tarsi visos knygos raktas: nepaslaptis, o nematyti; ir balto ant juodo nematyti ir balto ant balto – ne, nematyti, bet kartais įžiūrima. Ir iš to nematomo įžiūrėjimo eilėraštis gali prasidėti. Ir pasibaigti, dažnai iš teigiančios intonacijos pereidamas į klausiančiąją. Eilėraštis „Toks oras. Mįslė“, prasidedantis lyg kokia žodine formule: „Ne iš namų grįžti ir ne namo“ (formulė toliau ir paminima), perkopiantis vilties ir nevilties sankirtą, tvirtinamą ir gamtos, ir sustojantis klausimu: „Katros bus vakaras, jei tavo buvo rytas?“ Ketureilių kvadratai saikingai ardomi eilučių grafikos, atsargių „laiptelių“.
R. Skučaitės tekstas dažniausiai išteka tarsi iš nuolat jaučiamos jungties: visa, kas yra buvę, įvykę, persirašinėja dabartyje, o jei dar tiksliau – dabartį perrašinėja, perkasinėja ir klausimais, atsakomais ir kartu neatsakomais. Išskirtas, tarsi atskirai viršelyje autografuotas posmas, poetei tikrai būdingas:

Sužinojau meilės skonį,
Sužinojau skausmo skonį,
Atskirties ledinį skonį
Sužinojau.
Ar mažai?

Galima būtų posmą užbaigti pakartotu sužinojau, nebeklausti, bet R. Skučaitės eilėraščio intonacinė banga ritasi kitaip – prieš gesdama ji dar turi tarsi šoktelti – klausimas šį judesį ir įvykdo. Kartais – netikėtas skyrybos ženklas, kartais – staigus pabaigos kirtis. Sutikimas intonacijos būdu gali reikšti ne tik nesutikimą, bet ir pasipriešinimą, savųjų maksimų laikymąsi. Iš prozos teksto „Man buvo trylika…“:

Bet: kas tai bebaigiančiai išeiti kartai buvo svarbu ir brangu, dabartinei – jau ne.
Ne, tai ne.

Tiek (ne, tai ne) užtenka poetiniam sprendiniui, pozicijai, kuri ir žmogaus balse pasirodo kaip intonacija, sutvirtinanti ir įtvirtinanti. Kartos susitinka ne tik pastangomis vieniems kitus suprasti, bet ir oriai tvirtinamomis laikysenomis. Orus tvirtumas geriau už nuolankumą ir nuolaidžiavimą.
Knyga „Nepaslaptis tokia balta“ atsiveria autobiografiniais štrichais, bet iš karto ir tuo, kas jau yra daugiau nei faktai, įvykiai, kas virtę patirties būsenomis. Įvykis, kuris nevirsta būsena, išnyksta iš giliosios atminties, svarbios kūrybai. Pirmieji knygos sakiniai, kurie pradeda ir nepaslapties temą: „Nepasakyta: ne nutylėta, o ištylėta. Kas metų metais, kas dešimtmečiais – visaip.
Prie brolio kapo ištylėta, prie tėvo nekapo, prie mamos ilgo praradimo – kartkartėmis perduodant dalį to ištylėjimo panašaus likimo žmogui…“ Nepaslaptis, nepaslėptis, nepasakyta, ne nutylėta, o ištylėta, nekapas, prie patirties priduriant nepatirtį – ir taip būtų galima brėžti R. Skučaitės knygos prasmės punktyrą, netgi suvokti jį kaip gana naują. Mes patiriame ir nepatirties kainą, mūsų paslėptys saugomos nepaslėpčių. Mūsų kapai apsupti nekapų. Mūsų galimybės randasi ir iš mūsų negalimybių. Tad perspėjama: „Kone suakmenėjusi ištylėjimo prasmė nebegali pavirsti atsivėrimo prasme.“ Bet ištylėjimas turi savo prasmę, kitą nei atsivėrimas. Kas atimta, yra atimta. Tremtį, atskirties nuo savųjų ledinį skonį patyrę žmonės tai patvirtintų. Ir ne tik jie. Kas prarasta, yra prarasta, – liūdna yra ši ištartis, bet priklausanti bendriesiems žmogaus patirčių, neatskiriamų nuo nepatirčių, klodams. Ar to, kad prarasta, suvokimas bent menka dalimi nepasisuka į neprarasties pusę?
R. Skučaitės knygos pasakymus ir ištartis koreguoja sakančiojo sąmonės modusai: noriu, leidžiu, galiu. „Sakau tiek, kiek noriu pasakyti. Kiek sau leidžiu. Kiek galiu“, – pradžia, kuri leidžia pradėti sakyti, bet ir budi, perspėja: „Šitie – dabar ištarti, parašyti – žodžiai uždengia kitus: tebūna tiems kitiems ramu.“ Įspūdis: pasakymu pridengiama nepasakyta ir nepasakoma. Pridengiama moraline sauga: tebūna ramu. Nepaslaptis ir paslaptis keičiasi vietomis. Ir baltoji nepaslaptis yra sesuo juodajai paslėpčiai.
R. Skučaitės naujausios knygos išorinė struktūra iškyla iš įgudusiai brėžiamų likimų, vaizdų, ypač iš Šiaurės laiko, ir individualių būsenų kaitos. Iš perkurtų, individualizuotų Šiaurės vaizdų išskirtinas mėlynos rožės tekstas („Pravažiavo garvežys…“). Šiaurės žmogus, kuris drožinėja, rožės niekada nėra matęs. Nėra patyręs, bet nepatirtis tokia intensyvi, kad bando tą nežinojimo, nematymo slenkstį peržengti. „Bijau, kad nepaklaustų, ar būna mėlynų rožių, žinodama, kad kitokių dažų, kaip šitie, skardinėlėj nuo krabų, net akis rėžiančių, ir su žiburiu čia nerastų. – Bus gražu, – sakau ir sukuosi eiti.“ Grožis, grožio problema, neišnykstanti ir iš skurdžiausio žmogaus gyvenimo. Budinti, budinanti. Meistriškas teksto štrichas to Šiaurės drožėjo mirties dieną išvystas pavasarinis melsvas sniegas. „Jo mėlynumas medinei rožei tikrai būtų tikęs.“ Ne pagal spalvą, o pagal spalvos laiką, būdą, būseną. Persiliejimas – iš būsenos į būseną; taip, poezija yra begalinis sąryšingumas, amžinas grįžimas. Ta mėlyna rožė iš etiudo „Pravažiavo garvežys…“ ir eilėraštyje „Pavasario renesansas“; tikėtina, kad jame ir įgyja gyvą, savarankišką formą, bet ar poetinė istorija būtų tokia gyva be priešistorės, be pasakojimo. Ir koks yra stiprus tas knygos vidinis siūlas (paslaptis – nepaslaptis, kapas – nekapas…), kad rožė taip pat įgyja savo dvynę – nerožę:

Renesansas – tie šąlantys pirštai,
Pavasario kvapas – iš tolo,
Nerožė ant apsnigto suolo
Ir žodis – net žeidžia:
Gražu.

Vidinę knygos „Nepaslaptis tokia balta“ formą veikia atminties ir būsenų kalbiniai sąskambiai. Kad tekstas prasidėtų, tęstųsi, vyktų, reikia, kad sielos būsena suskambėtų žodžiais, kad žodis ir vaizdinys tarsi paremtų vienas kitą. Arba – žeistų. Kad dar kažkas atsilieptų iš gamtos, daiktų, iš muzikos, kurios klausomasi, iš muzikinės pasaulio percepcijos, iš to, kas skaitoma, verčiama. Labai atsargus, bet nujaučiamas intonacinis sąlytis su M. Cvetajeva, jos vertimai tikriausiai priklauso pastarųjų metų išskirtinėms patirtims. Eilėraštis „Penkios arba ne“: „Pareisiu – bus penkios. Dar kris sidabrinė šviesa / Ant sniegino lango, ant draskančios sieną alyvos…“ Ta sidabrinė šviesa – jau savitas pratęsinys, jau lietuvių poetinės tradicijos atgarsiai. Bet antrojo posmo pradžioj vėl lyg cvetajeviški kirčiai: „O gal nepareisiu. Tada nebebus ir penkių. / Minutės nebus, kai eilėraščio posmas ištinka.“
Įdomu sekti R. Skučaitės eilėraščio pėdsakus, vis pajuntant atkakliai brėžiamą savąjį taką. Neabejojant, kad jis yra ir visai atskiras, kaip atskira yra žmogiškoji patirtis, bet ir vis susikertantis su literatūra. Su jos dabartimi ir praeitimi. Su Vinco Mykolaičio-Putino „Rūpintojėliu“. Netikėtas, o ir natūralus, lyg savaiminis bandymas suvokti, kuo „Rūpintojėlis“ ypatingas, sustojant, bet lyg ir atsimenant pirmapradį tikrumą. Pagal žmogaus elgesio tikrumą ir pačiose netikriausiose situacijose knygoje vietą randa ir laiko bei asmens dokumentas – klasės auklėtojos charakteristika gimnazistei R. Skučaitei, dar bandant ją gelbėti nuo tremties.
Tikrumo siekinys. Ir posmuose, kurie perrašyti iš 1949 metų, iš traukinio, bildančio į Šiaurę; ta netikėta frazė, ataidinti ir iš tada dar tikrai neskaityto Henriko Radausko: „Aš namų neturiu.“ Ir jau iš Zimos, vietos, įrašytos ir pirmajame rinkinyje. Sniegynai ir dulkės. Įrašyta tas sunkusis ten ir tada.
Ir pabaigoje pirmojo rinkinio pavadinimo antitezė: „Nežydintis speigas“. Išteisinti sniegą, apsiginti, atšildyti tuos, kam ten teko ir gimti.
Išteisinti, vadinasi, ir išsiteisinti.
Gražus knygos „Nepaslaptis tokia balta“ pavidalas, pilkas ir šviesėjančiai pilkšvas jos drabužis, sukurtas dailininkės J. Račinskaitės. Sniego, sniegynų, gal ir trupančio ledo, priešlapiai pavasarėjančio ledo žalsvumo, bet ir kažkokios apgaubiančios šilumos, kylančios iki nepaslapties šviesumo.
Visos trys knygos („Varinis angelas“, „Tamsiai ir šviesiai matys“, „Nepaslaptis tokia balta“) – tos pačios dailininkės darbas, dukters ėjimas vienu metu ir pãskui, bet ir atskirai, į poezijos knygą įžengiant iš savo grafikos, scenografijos. Taip, knyga yra ir scena, scena žmogiškajai dramai, jos trapiam vienkartiškumui. Trys knygos – vienodo formato, artimos stilistikos, kurią galima apibūdinti kaip vaizdines variacijas šviesos ir tamsos, paslapties ir nepaslapties, laiko ir to, kas daugiau nei laikas, pastovumo ir kintamumo temomis. Kaip ištarta pirmojo „Varinio angelo“ eilėraščio pabaigoje: „O seniai sudėlioti taškai / Sustojimo reikšmių nebeturi.“
Patirtis nei atmintis taip pat sustojimo reikšmių neturi.

Viktorija Daujotytė. Apie turėjimą neturint

2024 m. Nr. 7 / Dabar iš naujo atsiversti Valdo Kukulo rinktinę „Mūsų šitie dangūs“ (2009), jo paties ir sudarytą, gyventi likus tik porą metų, iki 2011-ųjų vasaros, neseniai peržengus 50-mečio slenkstį. Vienintelė lietuvių poezijos knyga…

Viktorija Daujotytė. „Žmogui žinokit eilėraštis duotas yra“

2024 m. Nr. 4 / Aidas Marčėnas. Mirkt: eilėraščiai iš pasibaigusio pasaulio. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 215 p. Knygos dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė.

Viktorija Daujotytė. Lyg ir nemažai padaryta

2024 m. Nr. 2 / Romas Gudaitis. Cezario kančios. – Vilnius: Homo liber, 2023. – 191 p. Knygos dailininkas – Rimantas Tumasonis.

Viktorija Daujotytė. Reminiscencijos: Leonardas Gutauskas

2023 m. Nr. 11 / Jei kartą susitikai, tai ir lieki to susitikimo šviesoje. / „Šešėlis, kurs bėga greta!“ – Maironio eilėraščio eilutė, šią akimirką, kai bandau pradėti rašyti apie Leonardą Gutauską dar vos įsivaizduojamą atminimo tekstą…

Viktorija Daujotytė. Pasirinkto kelio ėjėja

2023 m. Nr. 3 / In memoriam. Romana Dambrauskaitė-Brogienė (1930 09 05–2023 01 30) / Priešpaskutinę 2023-iųjų sausio dieną, eidama 93-iuosius metus, mirė Romana Dambrauskaitė-Brogienė.

Viktorija Daujotytė. Eilėraščių nuorodos

2023 m. Nr. 1 / Julius Keleras. Virtuvėlė pilna Ukmergės. – Vilnius: 58 sapnai, 2022. – 97 p. Knygos dailininkė – Vanda Padimanskaitė.

Viktorija Daujotytė. Laimingo žmogaus atvejis

2022 m. Nr. 12 / Vandos Zaborskaitės šimtmečiui / Gal Juozo Grušo pakuždėta formulė: „Laimingasis – tai aš“; kaip ir kiekviena tikra formulė neišsemiama ir nesubanalinama. Kas pažinojo Vandą Zaborskaitę, tikrai matė ją ir švytinčią, ir šviečiančią…

Viktorija Daujotytė. Laimėtosios žemės eilėraščiai

2022 m. Nr. 11 / Alfonsas Bukontas. Nežinoma žemė. Terra incognita. – Vilnius: Santara, 2022. – 260 p. Knyga iliustruota Romualdo Rakausko nuotraukomis.

Viktorija Daujotytė. Liūnė Sutema: atskiroji lyrikos žemyne

2022 m. Nr. 8–9 / Jei ryžtamės kalbėti apie išskirtinesnę, ryškesnę lyrinę kūrybą, reikia bent suaktyvinti lyrikos suvokimą. Mąstymas apie lyriką yra ir grįžimas prie jos pradžių, prie jos vaizdinių ir suvokinių, bandant atnaujinti ir tai, kas jau sakyta.

Viktorija Daujotytė. Poeto autobiografija – kurianti ir perkurianti

2022 m. Nr. 7 / Pranešimas skaitytas šių metų tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ konferencijoje „Poeto biografija poezijoje – tikriau nei būta ar pramanyta?“ / Biografija apskritai problema, nors tai ir seniausias pasakojimo raštu…

Viktorija Daujotytė. Netikėta ir tikėta Vandos Juknaitės knyga

2022 m. Nr. 1 / Vanda Juknaitė. Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 80 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Viktorija Daujotytė. Būti eilėraščiais

2021 m. Nr. 12 / Ramutė Skučaitė. Buvau atėjus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 119 p. Knygos dailininkė – Jūratė Račinskaitė.

Viktorija Daujotytė. Romano radimasis iš poezijos; arba iš dieviško dykinėjimo

2021 m. Nr. 10 / Donaldas Kajokas. Skudurėlių šventė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 293 p.

Viktorija Daujotytė. „Jei tu, žmogau, tebūtum gyvulys…“

2021 m. Nr. 8–9 / Vytauto Mačernio šimtmečio vasara. Tikrai švenčiama – ypač Žemaitijoje. Liepos vidurys – karščiai, atrodo, kad dar nebuvę, bet gal ir buvę. Antakalnio pačiam pakrašty mėlyno-geltono santvanka.

Jurgis Rudys. Neišsipildžiusio likimo išsipildymas

2021 m. Nr. 5–6 / Eglė Juozapa. Juozapa ir jos seserys. – Vilnius: Odilė, 2019.

Viktorija Daujotytė. Filologinis laiškų romanas su Karalaite

2021 m. Nr. 3 / Vanda Zaborskaitė. „Tai aš, rašau…“: iš Vandos Zaborskaitės korespondencijos / sudarė ir parengė Virgilija Stonytė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019.

Viktorija Daujotytė: Apie save kaip apie kitus, apie kitus kaip apie save

2020 m. Nr. 12 / Profesorę Viktoriją Daujotytę kalbina Rimvydas Stankevičius / rofesorė beveik niekada nekalba apie save – vis apie kitus, apie kitus… Net ir šiame pokalbyje, paprašyta papasakoti apie savo gyvenimą. Tai daugiausia apie ją ir pasako.

Viktorija Daujotytė. Ir niekas iškyla iš kalbos

2020 m. Nr. 11 / Aidas Marčėnas. Nieko nebus. Eilėraščiai su gegute. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 160 p. Knygos dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė.

Viktorija Daujotytė. Kam priklauso mūsų balsai, arba – Dar sykį į Valhalą

2020 m. Nr. 8–9 / Rimvydas Stankevičius. Kiaurai kūnus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 120 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Gintarė Škėmaitė. Apie meilę, kuri išsipildo neišsipildydama

2020 m. Nr. 2 / Eglė Juozapa. Juozapa ir jos seserys. – Vilnius: Odilė, 2019. – 408 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Viktorija Daujotytė. Kas ir kaip portretuojama Gedimino Kajėno knygoje?

2019 m. Nr. 12 / Gediminas Kajėnas. 33 portretai: pokalbiai su menininkais. – Vilnius: Aštuntoji diena, 2019. – 475 p. Knygos dailininkė – Jūratė Kemeklytė-Bagdonienė.

Viktorija Daujotytė. R. M. Rilke Arvydo Šliogerio tekstuose

2019 m. Nr. 10 / Ne, temos nesiekiama aprėpti – tik pasiaiškinti, kodėl Arvydo Šliogerio filosofiniuose tekstuose, nutolusiuose per daugiau nei tris dešimtmečius, pasikartoja kelios Rainerio Marijos Rilke’s eilutės

Viktorija Daujotytė. Poezijos knygos dramaturgija

2019 m. Nr. 7 / Ramutė Skučaitė. Tik ištarti reikėjo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 135 p. Knygos dailininkė – Jūratė Račinskaitė.

Viktorija Daujotytė. Rašytojų bendruomenės akivaizdoje

2019 m. Nr. 4 / Ne, Lietuvos rašytojų sąjunga nėra „nieko bendra neturinčiųjų bendrija“. Rašytojai yra (ir turi likti) jautrūs profesionalumui.

Viktorija Daujotytė. Nuo žemininkų iki žemininkų

2019 m. Nr. 2 / Pirminė mintis būtų tokia: svarbiausia XX a. lietuvių poezijos programa tebėra susijusi su žeme. Amžiaus viduryje ši bendra programa įgyja ryškesnių egzistencinių prasmės akcentų.

Viktorija Daujotytė. Savaime, bet juk ne tik

2018 m. Nr. 10 / Valentinas Sventickas. Dar gurinių. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 397 p.

Viktorija Daujotytė. „Tiktai akimis palydėjai“. Stasys Jonauskas

2018 m. Nr. 7 / Stasys Jonauskas – poetas, poetas iš tolimo Lietuvos pakraščio, iš palatvijės, Vilniaus ar Kauno poezijos sambūriuose – nepažįstamasis. Nedaug pasaulio teužsiėmęs

Viktorija Daujotytė. Atsiminti, kol įmanoma

2018 m. Nr. 3 / Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename. Sudarė Valentinas Sventickas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 469 p.

Viktorija Daujotytė. Mūsų šimtmetis ir amžių siužetai

2018 m. Nr. 2 / Švenčiame Lietuvą, savo Valstybę. Vasario 16-osios respublikos šimtmetį. Šimtmetis – dar mūsų, gyvenančių dabar, laikas. Tėvų, senelių, prosenelių rankomis apkabinamas laikas…

Juozo Baltušio dienoraščiai: pamiršti negalima suprasti?

2018 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo Petras Bražėnas, Viktorija Daujotytė, Valdemaras Klumbys, Antanas Šimkus, Ieva Tomkutė, Saulius Vasiliauskas. Parengė Gediminas Kajėnas

ŠIMTMEČIO ANKETA: Viktorija Daujotytė, Gintaras Bleizgys, Aušra Kaziliūnaitė

2018 m. Nr. 1 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Viktorija Daujotytė. Tikrai ir tarsi; Aido Marčėno linkui

2017 m. Nr. 10 / Aidas Marčėnas. KasDienynas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 384 p.

Viktorija Daujotytė. Paaiškinimas atidedamas

2017 m. Nr. 5–6 / Rimvydas Stankevičius. Šermuonėlių mantija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 104 p. / Puikus Deimantės Rybakovienės viršelis.

Brigita Speičytė. Eilės, virstančios sėklomis

2017 m. Nr. 4 / Viktorija Daujotė. Žīmėni vuobelie/ Žieminė obelis. – Vilnius: Regionų kultūrinių iniciatyvų centras, 2016. – p. 104.

Viktorija Daujotytė. Laisvai ir atsakingai

2017 m. Nr. 2 / Mindaugas Kvietkauskas. Uosto fuga. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 243 p.

Viktorija Daujotytė. Anapus: Vytautas Kubilius tarp „tylos vaikų“

2017 m. Nr. 1 / Kiek daug reikėjo pakelti jauniems žmonėms iškart po karo. Kiek nerimasties suimti į save, ypač tiems, kuriuos viliojo humanistika, filologija, poezija.

Viktorija Daujotytė. Mūsų likimo data – Lietuvos Respublikos šimtmetis

2016 m. Nr. 7 / ..mes taip mylime savo Lietuvą, kad jos žlugimo nepakeltume… Petras Juodelis, „Kodėl mums nepakeliui su „Keturiais vėjais“?“

Viktorija Daujotytė. Paskutiniai sakiniai Marytei Kontrimaitei

2016 m. Nr. 5–6 / Išeinanti literatūros karta – vienas paskui kitą, lyg pradėti išsivesti Antano Kalanavičiaus: Viktoras Brazauskas, Onė Baliukonė, Petras Dirgėla… Gal ir iš to paties Vilniaus universiteto lituanistų kurso, kaip ir Marytė Kontrimaitė…

Viktorija Daujotytė. „Pavasaris – jau nebejaunas…“

2016 m. Nr. 5–6 / Pacitavau Sigitą Gedą – frazę, gal net eilėraščio eilutės dalį ar nuotrupą, pavartotą 1991 metų „Poezijos pavasario“ redakcinės komisijos pirmininko baigiamojo žodžio pavadinimui. Kalbėjo apie almanachą…

Viktorija Daujotytė. Tarp juodvarnių ir balto balandžio

2016 m. Nr. 2 / Romualdas Granauskas. Baltas liūdesio balandis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 368 p.

Viktorija Daujotytė. Maironis ir Justinas Marcinkevičius

2016 m. Nr. 2 / Išeities taškas, formuluojant jungtį tarp Maironio ir Justino Marcinkevičiaus, – tauta, lietuvių tauta, į kurią vienu ar kitu būdu yra sutelktos abiejų poetų aspiracijos. Kaip bendruomenė, kaip etnosas, tauta tebėra.

Donata Mitaitė. Iš patirčių

2016 m. Nr. 1 / Vartai į abi puses: Viktoriją Daujotytę kalbina Marijus Šidlauskas. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 304 p.

Viktorija Daujotytė. Laiku ištarti kertinį skiemenį

2015 m. Nr. 12 / Rimvydas Stankevičius. Kertinis skiemuo: eilėraščiai. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 125 p.

Regimantas Tamošaitis. Anapus ežero, kur bokštai

2015 m. Nr. 10 / Šią vasarą norėjau parašyti kažką rimto apie Viktoriją Daujotytę jos artėjančio jubiliejaus proga, bandžiau ir pokalbį su jubiliate inicijuoti, buvau net ir klausimus sugalvojęs…

Viktorija Daujotytė. Salomėjos Nėries erdvėlaikis: kurtas, okupuotas, laisvintas

2015 m. Nr. 10 / Septyniasdešimtąją Salomėjos Nėries mirties vasarą, blyškiai pražystant diemedžiui, dar pabandyti įeiti į poetės kūrybą, pajusti pastoviuosius ir kintančius jos pasaulio dėmenis.

Viktorija Daujotytė. Gražios Žemaitės rankos

2015 m. Nr. 7 / Žemaitės vieta lietuvių moterų sąmoningumo istorijoje – išskirtinė. Ji suteikia svarbiausią impulsą moterims pasitikėti savimi, savo kūrybos galimybėmis, savo vieta gyvenime.

Viktorija Daujotytė. In memoriam. Kad prasmė neapleistų žmogaus pasaulio (Donatas Sauka)

2015 m. Nr. 7 / Prasmės gyvybingumui reikia tiesioginės reikšmės neturinčių veiksmų, gestų, judesių, žodžių. Kad vis mirgėtų prieš žmogaus akis prasmės linkui kreipianti efemerija, ūkas, kuriame visiems lemta pabūti ir visiems – pasitraukti, išnykti.

Viktorija Daujotytė. Formos: tuštėjančios, nykstančios, susidarančios

2015 m. Nr. 3 / Įvadui apmąstymams apie literatūros ir gyvenimo formas pateiksiu vieną kitą Vinco Mykolaičio-Putino mintį apie Kristijoną Donelaitį, nuo jo pereisiu prie formos kaip gyvybės būdo: atsirandančio, kintančio, tuštėjančio, nykstančio.

Viktorija Daujotytė. Romualdas Granauskas – mokytojams

2015 m, Nr. 2 / „Turiu laiko galvoti, daug pergalvoju“, – maždaug tokia frazė iš vieno pokalbio su Romualdu Granausku telefonu. Sekė, kas vyksta mokykloje, vis lygino su savąja, su savo patirtimi. Buvo tikras, kad mokykla yra pamatai…

Romualdas Granauskas: išeinantis ir pasiliekantis

2015 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo Viktorija Daujotytė, Danielius Mušinskas, Akvilė Rėklaitytė, Vytautas Rubavičius, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis

Viktorija Daujotytė. In memoriam. „Kūnas – Lietuvoj, dvasia – kalboj“

2014 m. Nr. 12 / Romualdas Granauskas 1939.IV.18–2014.X.28 / Iš Romualdo Granausko teksto „Dvylika juodvarnių, apie Daukantą lakstančių“: „Tą rytą, kai Daukantas išėjo į Vilnių ir basos jo kojos palietė vieškelio dulkes…

Brigita Speičytė. Girdimoji atmintis kaip liudijimo literatūros strategija

2014 m. Nr. 10 / Viktorijos Daujotės žemaitiškų (dūnininkų tarmės) knygų „Balsā ūkūs / Balsai ūkuose“ (2010) ir „Gīvenu vīna / Gyvenu viena“ (2012) tekstai įsikuria pačioje tarminio – užrašyto šnekos teksto – paradokso šerdyje.

Viktorija Daujotytė. Išmintis išmaniajame pasaulyje, arba Apie gudobelę

2014 m. Nr. 8–9 / Vieša paskaita, skaityta Vilniaus universitete, Filologijos fakulteto Vinco Krėvės auditorijo­je 2014 m. balandžio 29 d. / Kodėl Rilke’s „Sonetai Orfėjui“, tas įstabusis, nei visai paaiškinamas Europos klasikos ciklas, prasideda nuo medžio?

Viktorija Daujotytė. Poezijos pavasariai – išlikti, vis įvykstant

2014 m. Nr. 5–6 / Menas slepiasi, menas yra paslėpti meną: ars est celare artem; ars latet arte sua, – senąją išmintį citavo ir Hansas Georgas Gadameris, mąstydamas „Apie žodžio tiesą”.

Viktorija Daujotytė. Metafizinės poezijos blyksniai

2014 m. Nr. 5–6 / Gražina Cieškaitė. Žodžiai kaip stigmos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 119 p.

Viktorija Daujotytė. Pasakų rožė – ant ledo

2014 m. Nr. 4 / Ramutė Skučaitė. Ant ledo atsirado rožė. – Vilnius: Homo liber, 2013. – 123 p.

Viktorija Daujotytė. Viešas vienumos žmogus – kritinis subjektas

2014 m. Nr. 3 / Valentinas Sventickas. Guriniai. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2013. – 263 p.

Čempiono rinkimai, arba Knygų skaitymo mugės belaukiant

2014 m. Nr. 2 / Pokalbyje dalyvavo literatūros tyrinėtojai Elena Baliutytė, Viktorija Daujotytė, Laimantas Jonušys, Dalia Kuizinienė, Jūratė Sprindytė, Valentinas Sventickas, Regimantas Tamošaitis

Viktorija Daujotytė. Veldėti, paveldėti ir saugoti

2014 m. Nr. 2 / Tauta yra bendruomenė, turinti kultūros paveldą, bendruomenė ir todėl, kad jos paveldas bendras. Paveldas nėra tiksliai apskaičiuojamas nei suskaičiuojamas, vienu metu jis mąžta ir didėja…

Viktorija Daujotytė. Anapus tuštybės, arba Šiaudinis šuo

2014 m. Nr. 1 / Aidas Marčėnas. Tuščia jo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 168 p.

Viktorija Daujotytė. Tautiškumas / nacionalumas: kultūros lygmuo

2013 m. Nr. 8–9 / Patikimai skambanti mintis: „Tautinė savimonė ir valstybinis mąstymas – kiekvienos valstybės pamatas“1. Turėtume pridurti: klasikinė mintis, taikytina klasikinei valstybei.

Viktorija Daujotytė. „mano sodo vagis man yra giminė“

2013 m. Nr. 7 / Jonas Kalinauskas. Mano sodo vagis. – Kaunas: Kauko laiptai, 2013. – 87 p.

Viktorija Daujotytė. Vakar ir visados

2013 m. Nr. 5–6 / Marcelijus Teodoras Martinaitis (1936 04 01–2013 04 05) / Štai ir vėl atsivėrė žemė, žemė gimtoji, žemė motina, maloningai priglausianti Marcelijų Martinaitį, ištikimąjį sūnų, poetą, gyvenusį ir kūrusį tėvynės…

„Metų“ anketa. Viktorija Daujotytė, Giedra Radvilavičiūtė

2013 m. Nr. 3 / Kristijonui Donelaičiui – 300 / Artėja literatūros klasiko Kristijono Donelaičio jubiliejus. Poema „Metai“ yra ir mūsų grožinės literatūros pradžia, ir autentiškas žemdirbio kultūros kodas, tautos savasties paliudijimas…

Viktorija Daujotytė. Emigravusi į šalį, vardu SUTEMA

2013 m. Nr. 2 / Liūnė Sutema (1927 07 05–2013 01 16) / 2013 m. sausio 17-osios vakare liūdna žinia – Lemonte mirė Liūnė Sutema. Eilėraščio prisiminimas: „Emigruosiu į šalį, kurios dar nėra / ir duosiu jai vardą / SUTEMA, / ir ji bus nepriklausoma…

Viktorija Daujotytė. Nauja ir paskutinė: autobiografija trioleto sukiniuose

2013 m. Nr. 2 / Albinas Bernotas: Kaustytos žąsys: autobiografinė beletristika ir eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 288 p.

Regimantas Tamošaitis. Esmių mąstymo teritorija

2013 m. Nr. 1 / Viktorija Daujotytė. Laisvojo mąstymo properšos. – Vilnius: Tyto alba, 2012. – 302 p.

Viktorija Daujotytė. Vinco Krėvės universalijos

2012 m. Nr. 12 / 130 metų Vincui Krėvei-Mickevičiui, vienam iš lietuvių literatūros didžiųjų, universalistų, siekusių aprėpti žmogaus pasaulį ne tik prigimtiniais, bet ir kitų kultūrų parametrais. Sukaktis liko didžiojo Maironio jubiliejaus šešėlyje…

Viktorija Daujotytė. Kas be ko – romanas

2012 m. Nr. 11 / Donaldas Kajokas. Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys. – Vilnius: Tyto alba, 2012.

Viktorija Daujotytė. Geometrinių dygsnių knyga

2012 m. Nr. 8–9 / Aidas Marčėnas. Ištrupėjusios erdvės: devynių gyvenimų eilės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 240 p.

Viktorija Daujotytė. Maironio skaitymo fragmentai

2012 m. Nr. 7 / Praeinamybės tragika – nenuraminama: „Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo, / Ir niekas manęs neminės!“ Viena ankstyvųjų refleksijų. Ir viena paskutiniųjų – iš „Vakaro minčių“: „Ir mes ryto tebūsime vaizduotės monai…

Viktorija Daujotytė. Kita gravitacija

2012 m. Nr. 7 / Gintaras Bleizgys. Sodas: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 112 p.

Viktorija Daujotytė. „Kad neužmirštumei stebėtis gaudžiančiu pasauliu“

2012 m. Nr. 4 / Alfonsas Bukontas. Pirštų antspaudai: eilėraščių rinktinė. – Vilnius: Tyto alba, 2011. – 140 p.

Valentinas Sventickas. Tiesioginė laisva kalba

2012 m. Nr. 4 / Viktorija Daujotytė. Justino Marcinkevičiaus žemė: Žmogaus šiapus. – Vilnius: Alma littera, 2012. – 328 p.

Viktorija Daujotytė. Paskutiniosios Valdemaro Kukulo knygos

2012 m. Nr. 3 / Valdemaras Kukulas. Antausis sienai. – Vilnius: Homo liber, 2011. – 124 p. / Valdemaras Kukulas. Saulėlydis mano giesmė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 174 p.

Viktorija Daujotytė. Kaip pasakojame; kaip esame pasakojami

2012 m. Nr. 2 / Eilėraščių knygelė, autorė jau nelietuviška pavarde, gyvena toli, remta vyro giminių. Elementarūs, elementariai sueiliuoti kalbėjimai apie meilę, vaikystę, kito krašto, kuriame, atrodo, neblogai klojasi, įspūdžius.

Viktorija Daujotytė. „…štai ir visas gyvenimo menas“

2011 m. Nr. 10 / Donaldas Kajokas. Kurčiam asiliukui: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 160 p. – Dailininkė Jūratė Stauskaitė.

Viktorija Daujotytė. Lectio ultima: įkvėpti ir iškvėpti

2011 m. Nr. 10 / Kalba, pasakyta išėjimo į emeritūrą proga Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje 2011 m. birželio 22 d. / „Nieko nėra išmintingesnio kaip ratas“, – ištarta Rainerio Marijos Rilke’s, vieno įžymiausių XX a. Europos poetų. Turėtų ar bent galėtų taip būti, kad šis vardas, kurį dabar pasakiau

Viktorija Daujotytė. Aiškinanti Aisčio estetika

2011 m. Nr. 8–9 / Dar gal ir nepastebime, kas jau įvyko mūsų humanistikoje; ir įvyko bendriau nei tik literatūros kritikoje. Nustojome mąstyti apie lyriką, giliausią, labiausiai konsoliduotą lietuvių kultūros tradiciją, pirmiausia pastebėtą…

Viktorija Daujotytė. Apie mitą, arba apie Tadą Blindą

2011 m. Nr. 7 / Svarstydami vis mūsų neapleidžiančią patumo–tapatumo problemą, lyg ir pasibauginame: ne, Tadas Blinda netinka būti mūsų herojumi, savo tapatybės negalime į jį orientuoti.

Viktorija Daujotytė. Tarp poetinės paslapties ir logikos

2011 m. Nr. 5 / Kęstutis Nastopka. Literatūros semiotika. – Vilnius: Baltos lankos, 2010. – 322 p.

Viktorija Daujotytė. Koks ilgas amžinatilsis tie „Metai“!

2011 m. Nr. 4 / ln memoriam. Justinas Marcinkevičius 1930.III.10–2011.II.16 / Ištariu eilutę iš Justino Marcinkevičiaus triptiko „Žiūrėjimas į Lietuvą“: žiūrėjimas iš toli, iš arti ir „Iš Tolminkiemio“

Viktorija Daujotytė. Kalbėti iš mirties, bet apie gyvenimą (In memoriam Vanda Zaborskaitė)

2011 m. Nr. 2–3 / Vanda Zaborskaitė 1922. XII. 24–2010. XII. 27 / Mirtis suintensyvina gyvenimą. Kai, nesuardydamas būties tvarkos, miršta didelės dvasinės energijos žmogus, aplinkui pasklinda stiprios šviesos ratilai.

Viktorija Daujotytė. Broniaus Radzevičiaus gervės

2011 m. Nr. 2–3 / Gal jau vėl laikas grįžti prie klausimo, kas yra B. Radzevičius: unikalus rašytojas, universaliosios kalbos kūrėjas ar tik tradicinis, nieko nauja neatskleidęs, modernumo slenksčio neįveikęs kaimo vaizduotojas?

Rimantas Kmita. Stiprus Sigito Gedos laukas

2011 m. Nr. 1 / Viktorija Daujotytė. Tragiškasis meilės laukas: monografija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.

„Metai“ laiko tėkmėje

2011 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo Algimantas Baltakis, Viktorija Daujotytė, Rimantas Kmita, Danielius Mušinskas, Vytautas Rubavičius, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis.

Viktorija Daujotytė. Apie tėvų ir protėvių žemę

2010 m. Nr. 12 / Juozas Mickevičius. Tėvų ir protėvių žemė, I knyga. – Vilnius, 2008; II knyga. – Vilnius, 2009.

Viktorija Daujotytė. Poetiniai mąstymai: ertmės ir plokštumos

2010 m. Nr. 11 / Kornelijus Platelis. Karstiniai reiškiniai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. – 144 p.

Valdemaras Kukulas. Pomirtinė šokio režisūra

2010 m. Nr. 8–9 / Viktorija Daujotytė. Šokėja virš liepto per prarają. – Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2008.

Viktorija Daujotytė. Atsisveikinimas su Jonu Strielkūnu

2010 m. Nr. 7 / Jonas Strielkūnas. 1939.II.16–2010.V.9 / Mirties neperkalbėsi. Jonas Strielkūnas žinojo tai. Bet buvo lygiai ištikimas gyvenimui ir mirčiai. Daugiau kaip dešimtį metų kone kasdien kalbėjosi su Seseria Mirtim, sakė jai gražius ir tragiškus žodžius.

Viktorija Daujotytė. Apie Arvydo Šliogerio bulvę ir fotografiją

2010 m. Nr. 5–6 / Arvydas Šliogeris. Bulvės metafizika. – Vilnius: Apostrofa, 2010. – 275 p.

Viktorija Daujotytė. Pakartoti fleitą, prisiminti Radauską

2010 m. Nr. 4 / Henriko Radausko „Fleita“ – vienas iš šio poeto tobulųjų eilėraščių, aukštojo poetinio principo, leidžiančio kartoti, atsiminti tai, kas galbūt ir slypi tik muzikoje – Bacho fleitoje.

Viktorija Daujotytė. Romaninis mąstymas humanistikoje

2010 m. Nr. 1 / Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija – tokia yra naujos Algimanto Bučio knygos apie Mindaugo epochą paantraštė. Aiški nuoroda į moksą. Ne į romaną. Ir visgi romanas šioje studijoje dalyvauja – ir laisvoje…

Viktorija Daujotytė. Puslapis tragiškajai literatūros istorijai (Sigitas Geda)

2009 m. Nr. 12 / Vakar (2008-ųjų gruodžio 14) netikėtai suvokiau, kad Sigitas Geda jau seniai jai priklauso; staigi mirtis lyg žaibas perėjo per jo kūrybą – pirmiausia per lyriką, išryškino jos aukštumas ir duobes, jos laiminčią riziką ir pralaiminčius kaprizus.

Viktorija Daujotytė. Haiku: 2009-ųjų spalio 1 diena

2009 m. Nr. 11 / Tai haiku, tai gali būti suvokta kaip haiku: lemia ne skiemenų buhalterija, lemia vidinė kelionė, išreikšta žmogaus akių (arba sielos) linija, brėžiama paskui išskrendančius paukščius.

Viktorija Daujotytė. Salomėja ir Jurga: likimo kūryba

2009 m. Nr. 4 / Kokiu būdu ryškus kūrybingos moters likimas persirašo kituose likimuose, kaip toji ypatinga giminystė gali būti atpažinta?

Kalbos pabaiga?

2009 m. Nr. 3 / Pokalbyje dalyvavo Viktorija Daujotytė, Vytautas Rubavičius, Arvydas Šliogeris, Regimantas Tamošaitis

Rimantas Kmita. Monografija apie Joną Strielkūną

2009 m. Nr. 2 / Viktorija Daujotytė. Gyvenimas prie turgaus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 336 p.

Viktorija Daujotytė. „Aš ją mylėjau, gimtąją lietuvių literatūrą“

2009 m. Nr. 1 / In memoriam Sigitas Geda (1943. II. 4–2008. XII. 12) / J. Derrida, įžymiojo postmodernizmo ideologo ir teoretiko, bandymas atsakyti į klausimą: kas yra poezija. Ežiukas greitkelyje, žūva tada, kai, įtraukęs spygliukus, manosi esąs saugus.

Viktorija Daujotytė. Studija apie sąmonės maištingumą

2008 m. Nr. 12 / Dainora Pociūtė. Maištininkų katedros: Ankstyvoji reformacija ir lietuvių–italų evangelikų ryšiai. – Vilnius: Versus aureus, 2008. – 600 p.

Viktorija Daujotytė. „Krizė – būtina moralės sąlyga“

2008 m. Nr. 11 / Ne tik kalbame apie krizę. Jau esame įtraukti į ją, traukiami gilyn. Recesija nėra tik ekonominis terminas, reiškiantis gamybos lėtėjimą, stagnavimą; recesija reiškia ir atsitraukimą – platesne, globalesne reikšme.

Regina Čičinskaitė. Pokalbis be nudėvėtų daugtaškių

2008 m. Nr. 10 / Viktorija Daujotytė. Sauganti sąmonė. Literatūra ir patirtis: užrašai. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2007. – 489 p.

Viktorija Daujotytė. „Ką čia gali veikti literatūros kritikas?“

2008 m. Nr. 10 / Valentinas Sventickas. Šitas Aidas, šitas Marčėnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 195 p.

Viktorija Daujotytė. Tik penkiasdešimt Algimanto Baltakio eilėraščių

2008 m. Nr. 2 / Algimantas Baltakis. Penkiasdešimt eilėraščių: rinktinė. – Kaunas: Naujasis lankas, 2007. – 72 p.

Brigita Speičytė. Intymaus balso knyga

2008 m. Nr. 2 / Baigiantis 2007 metams Vilniaus dailės leidykla išleido netikėtą knygą – Viktorijos Daujotytės „Sauganti sąmonė. Literatūra ir patirtis: užrašai“. Tai beveik pusantrų metų rašytas savitas mąstymo dienoraštis. Jame susipina asmeninių patirčių…

Viktorija Daujotytė. Poezija iš lemiamosios nuosakos

2007 m. Nr. 2 / Liūnė Sutema. Tebūnie. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. – 47 p.

Brigita Speičytė. Pasakojimas apie Vytautą Mačernį

2007 m. Nr. 1 / Viktorija Daujotytė. Karalių gėlė iš Žemaitijos pelkių: sugrįžtantys Vytauto Mačernio skaitymais 85-aisiais jo būties metais. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006. – 224 p.

Šiandieninės lietuvių literatūros centras: kur jis?

2005 m. Nr. 3 / Pokalbyje dalyvavo literatūros kritikai Viktorija Daujotytė, Laimantas Jonušys, Mindaugas Kvietkauskas, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis ir rašytojas Herkus Kunčius.

Viktorija Daujotytė. Kas gaudžia anoje distancijos erdvėje?

2005 m. Nr. 1 / Valdemaras Kukulas. Didžiadvasių žodžių eros pabaiga. – Vilnius: Homo liber, 2004. – 214 p.

Viktorija Daujotytė. Janinos Degutytės poetinių laikysenų atodangos

2004 m. Nr. 10 / Išleidusi pirmąją knygą, J. Degutytė gavo itin daug laiškų, taip pat ir iš Sibiro, iš politinių kalinių tremtinių. Minėjo, kad tremtinių laiškuose buvę rašo­ma, kad jos eilėraščiai priminę Lietuvą, suteikę džiaugsmo, padėję išgyventi.

Viktorija Daujotytė. Eilėraščių tekstai, tekstų eilėraščiai

2003 m. Nr. 2 / Justinas Marcinkevičius. Dienos drobulė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. – 100 p.

Viktorija Daujotytė. Patirties patirtis

2001 m. Nr. 11 / Patirties–patyrimo sąvokos fenomenologijoje yra pirminės. Bet retai aiškinamasi, kas yra patirtis, ką reiškia patirti. Tai laikoma savaime suprantamu dalyku. Gyvename patirdami. Gyventi ir reiškia patirti.

Gintaras Bleizgys. Subtilios jungtys

2000 m. Nr. 7 / Poezijos pavasaris: almanachas. – Sudarytojai Valdas Kukulas, Viktorija Daujotytė, Eugenijus Ališanka. – Vilnius: Vaga, 2000. – Dailininkas Linas Spurga.

Viktorija Daujotytė. Vasaros skaitymai Vaižganto paunksnėje

1999 m. Nr. 8–9 / Kas su mumis vyksta, ką mąstome ir nemąstydami, pasako knygos, kurias pasiimame nors trumpam atitrūkdami, išvažiuoda­mi atostogų. Ak, pagaliau – laikas skaityti.

Viktorija Daujotytė. Liepa – Liūnės Sutemos mėnuo

1997 m. Nr. 7 / Liūnės Sutemos 70-mečiui / Šis vidurvasaris yra Liūnės Sutemos. Pagal gimimo teisę. Pagal kūrybos galią. Kaip gėlė, kurios neįteiksime, Janinos Degutytės eilėraštis iš „Vidurvasario triptiko“…

Polinkis abejoti yra būdas pažinti pasaulį

1997 m. Nr. 5 / Apie poetę Janiną Degutytę, neseniai išleistas knygas „Artumas“ ir „Atsakymai“, taip pat apie kai kurias literatūros problemas su Vilniaus universiteto profesore Viktorija Daujotyte kalbasi Ramunė Kiškytė-Bleizgienė ir Gintaras Bleizgys.

Viktorija Daujotytė. Poetinė anamnezė

1995 m. Nr. 8–9 / Marcelijus Martinaitis. Atmintys: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjun­gos leidykla, 1995. – 128 p.

Viktorija Daujotytė. Oskaras Milašius labai karštą liepą

1994 m. Nr. 12 / Poezija yra iš tos pačios dvasinės patirties, kuri parodo akims žiedą ar ak­mens formą, kuri leidžia matyti, girdėti kaip mąstyti. Tyliai, savaimingai – kaip auga žolė

Viktorija Daujotytė. Liūnė Sutema: „Tebūnie…“

1994 m. Nr. 10 / Ta, kuri kalba. Poezija yra kalbėjimo būdas. Kalbėjimo būdu poetas pasako, pasisako, išsisako. Būtent taip, tokiu būdu. Kalbėjimo būdu įsiskverbiama į tikrovę, diktuojant savo valią, ir ji priimama tų, kurie su kalbančiuoju solidarūs.

Viktorija Daujotytė. Henrikas Radauskas: poezija iš principo

1994 m. Nr. 4 / H. Radauskas – inteligentas iš prigimties ir esmės – bus vienas pirmųjų lietuvių šių tragiškų situacijų supratusių. Jis atsisakė skelbti poezijoje principus. Jis pasirinko poeziją iš principo.