literatūros žurnalas

Romas Gudaitis. Atsisveikinant su Vidmante

2018 m. Nr. 8–9

Dievas miršta vienišas, žmogus miršta vienas… Kodėl, Vidmante. Todėl, kad rašytojas panašus į Atpirkėją, kuris turi iškentėti pasaulio ligas, kad šis taptų sveikesnis?

Nevieniša Tu ir stovi vidurvasary prie Katedros: sugrįžau iš Anapus, iš Ten, dabar aš – tikrai nemirsiu, sakai. Akys iš po plačiakraštės skrybėlės švyti. Ir mes tikime. Tikrai nemirsi, Vidmante! – paskui Tave ir Tau kartojame jau dešimtmetį. Privalai parašyti dar daugybę knygų – kas gi už Tave parašys. Šiemet Kovo vienuoliktąją tie patys žodžiai kaip malda, kaip ir raganavimo šnibždesys: tikrai žinau… įveikiau… nugalėjau… parašysiu. O paskui – balkšvas veidas eisenoj lyg skrydy. Argi šitaip, Vidmante. Kai dar – tiktai pradžia.

Dieviškai kūrybos prigimčiai negresia mirtis. Dieviškai liepsnai, vidiniam karščiui, goduliui mylėti gyvenimą ir žmones, išgerti kartybės taurę prieš savąją Golgotą visai nebaisi toji klastingai sėlinanti paniekos vertoji. Juk yra prieglobstis ir prasmė – kūryba. Jai ir tik Jai Kūrėjo duotas, dovanotas Vidmantės talentas – daugiabriaunis, spalvingas, ugningu jausmu, deginančia aistra, meilės ir tiesos troškuliu perpildytas – ir nepasotinamas, nenuspėjamas. Ne atėjo Vidmantė kasmetiniu rutininiu debiutu, o viesulu siautulingai įsiveržė į lietuvių literatūrą. Nesidairanti į autoritetus ir tradicijas, nesilankstanti, tiesi. Ir diapazonas: nuo skausmingo lyrizmo iki būties tragizmo, nuo ugnies, kurią reikia pereiti, poezijoje iki dramatiško santykio su charakteriu, gaivališko jausmų srauto ir sarkazmo prozoje. Rašė daug, o tarsi vieną didelę knygą. Tik Vidmantės metaforiniam atnašavimui paklūstanti žodžio stichija apysakose, esė, romanuose, kurie yra tarp skaitomiausių knygų bibliotekose. Su jų laukiančiu skaitytoju ir perpildytomis salėmis. Palikime profesinei gėdai, kai kurių aplinkliteratūrinių kolegų sąžinei menkinimus, neįsigilinus klijuojamas etiketes, užgaulius ir neobjektyvius Vidmantės Jasukaitytės kūrinių vertinimus. O Jos knygos jau užima deramą vietą ir be primygtinių brukimų ar liaupsių.

Ne kartą žodžiu ir laiškais suvažiavimuose polemiškai budinusi rašytojus ir jų sąjungą Vidmantė. Nemėgstanti literatūroje vidutinybių pretenzingo diktato, falšo, įmantriai dirbtinių, medinių konstrukcijų. Kartojanti mums – nuostabu! Aš išsilaisvinau nuo tų frazių, netikrumo! Aš laisva! Taip, Vidmante, taip! Iš laisvės ta formos harmonija, iš laisvės gyvastinga intonacija. Tik Tavo, Tavo.

Tačiau juk ir gyvenimas… tėra Vidmantės kūryba. Iki Sąjūdžio – ilgi monologai, kurių reikėdavo kantriai klausytis. Ir visur Jos pilna. Ginanti visus nuo priešų – ir negalinti suprasti, iš kur jų tiek imasi. Ir ta nežabota energija išsilieja į veiklą „Sietyne“, kovą už tarnaujančius toli nuo Lietuvos svetimoje armijoje jaunuolius, į daugybę akcijų ir darbų. Nepriklausoma, drąsi laikysena, sugebėjimas būti su tauta, aukojimasis likiminėmis akimirkomis – tokia rašytoja Vidmantė Jasukaitytė Aukščiausiojoje Taryboje ir už jos barikadų. Nepabūgusi melo, ujimo ir šmeižto, prabylanti, kai to labiausiai reikia, apie klaidas ir praradimus. Todėl – taikinys. Todėl – puolama. Todėl – atsilaikanti ir nenusilenkianti. Todėl išsauganti mums idealus ir orientyrus – Jos dramą dėl gimtosios kalbos, istorijos, nacionalinės kultūros, žemės ir žmogaus situacijos. Nebijanti nuteiktos sukurstytos minios ar smūgių iš pasalų. Skirianti minią ar anonimo geluonį nuo orios mąstančios asmenybės, nuo tautos žmonių taurumo. Demaskuojanti masinės beskonybės, antikultūros, nemeno siausmą – ir provokuojanti atsaką.

Atleisk mums, kad nuvildavom ir kad per mažai sakėme Tau gerų žodžių už kūrinius ir gyvenimą. Vis atrodė – dar laiko į marias. Todėl – būk, Vidmante. Lietuvių literatūroje, dėkingos tautos atmintyje būk – graži, talentinga, išdidi. O kad upės giliosios be krantų, dangūs aukščiausi ir žemė sieroji nusineša Tave, atplėšia nuo brangių artimųjų ir numylėtos Tėvynės – ir kam – Paslaptis, Tavo paslaptis, Vidmante. Skaitydami mėginkime įminti Tavo paslaptį, ir ne vieną: ir jums pasiseks, knygos bus tobulesnis mano biografijos tęsinys, nes po manęs esu aš, – viliūkiškai šypsaisi mums, Vidmante. Mūsų Kolege ir Sese. Ačiū Tau!

Antakalnio kapinės, 2018 07 18

Viktorija Daujotytė. Lyg ir nemažai padaryta

2024 m. Nr. 2 / Romas Gudaitis. Cezario kančios. – Vilnius: Homo liber, 2023. – 191 p. Knygos dailininkas – Rimantas Tumasonis.

Jūratė Sprindytė. Trys knygos, kuriose pasaulis nesibaigia

2022 m. Nr. 3 / Apžvalgoje rašoma apie Romo Gudaičio „Vėlyva malda“, Viktorijos Prėskienytės-Diawaros „Dvylika pasakojimų apie vieną gyvenimą“ ir Vitos Vilimaitės Lefebvre Delattre „Kvėpuoti kitais“.

Romas Gudaitis. Nemurienė ir sūnaitėlis jos Nemura. Novelė

2019 m. Nr. 4 / Važiuoju andai pro Ąžuolų Būdą, pro kapines pušyne. Sustabdo mane Nemurienės skepetaitės baltumas. Sulinkimas lig žemės. Sulaiko jos žiurstas, kauptukai…

Vidmantė Jasukaitytė. Ciklas. Eilėraštis

2018 m. Nr. 8–9 / Vanagas skrenda virš miško, dviratis rieda keliu, Saulė nuo ryto išblyško, – niekaip pabust negaliu. Skęsta širdis vandenyne, gelbstinčio rato nėra. Medžiai du, apsikabinę, miršta po rūko skara.

Romas Gudaitis. Per mirksnį akies

2018 m. Nr. 3 / Prie Šešupės, netoli Tarpučių, mažajam gimnazistui Kudirkų Vincukui nesmagu, sarmata kalbėtis su tėvu lietuviškai. Kaip, kokiu būdu užvaldo Jį ir kitus, pasišventusius darbuotis…

Vidmantė Jasukaitytė. Mirtis niekada nepavargsta

2016 m. Nr. 3 / Buvo vasara. Karas ėjo prie pabaigos. Rusai stūmė vokiečius atgal. Vokiečiai sustojo prispausti prie jūros – trauktis nebebuvo kur. Nuo Šventosios iki Liepojos įsisukusi beprotiška karo mėsmalė traiškė žmones…

Vidmantė Jasukaitytė. Laisvė, kaip Afrikos paprika

2015 m. Nr. 3 / Šiandien, kada žvelgiame į nueitą Nepriklausomos Lietuvos kelią, atmeskime bet kokius nuomonių stereotipus. Įsikaskime giliai į save, į širdis, įsirauskime ir pabandykime susivokti, kurioje atkarpos tarp tiesos ir melo vietoje esame.

Vidmantė Jasukaitytė. Eilėraščiai

2014 m. Nr. 12 / Gelia dangų, kurį tada supai ant rankų, šokinėdama
nupjautoje pievoje tarp kupetų, baisiai gelia suluošintą
dangų, kur tebesiautėja sudraskytas vėjas, žūtbūtinai

„Metų“ anketa. Romas Gudaitis, Arūnas Spraunius

2014 m. Nr. 4 / Į „Metų“ anketos klausimus atsako Romas Gudaitis, Arūnas Spraunius / Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibūdintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje? Kokiuose lietuvių autorių kūriniuose…

Alfredas Guščius. Į Prahą – lyg į kurortą

2012 m. Nr. 3 / Romas Gudaitis. Invazija į Prahą ir širdis: romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011.

Romas Gudaitis. Taikos balandėlis viršum Propojsko

2011 m. Nr. 8–9 / Menu akimirką žavingą, kadangi orus žilabarzdis daktaras Faustas myli grakščią jaunučiukę madam Bovari kūniška meile, rūmų grindys išklotos knygelėmis „Ustav strojevoj služby“, gi kolonos apvyniotos raudonais audeklais…

Apie Sausio 13-ąją. Po dvidešimties metų

2011 m. Nr. 1 / Pasisako Donaldas Kajokas, Vytautas Martinkus, Valentinas Sventickas, Romas Gudaitis, Liudvikas Jakimavičius, Kornelijus Platelis, Marytė Kontrimaitė.