Erika Drungytė. Apie poeziją, Lietuvą ir pasaulio pabaigą
2012 m. Nr. 7
Pradėsiu labai formaliai. Formalumas padeda objektyvumui. Objektyvumo visada reikia įžangai. Taigi 2012 metų gegužės 13–27 dienomis vyko Poezijos pavasaris – tarptautinis poezijos festivalis, kuris pristato poezijos mylėtojams poetus ir jų kūrybą visoje Lietuvoje bei užsienyje, rengia kasmetinę poetų ir kritikų konferenciją, leidžia eilėraščių almanachą, teikia daugybę premijų už geriausias knygas, vainikuoja festivalio laureatą… Susitikimų su klausytojais – daugiau kaip šimtas dvidešimt. Įspūdingiausia, aišku, renginio geografija – miestai, miesteliai, kaimai, lietuvių bendruomenės užsieniuose, o poetus iš kitų valstybių priėmė Lietuva. Net televizija parengė tiesiogines transliacijas iš vainikavimo iškilmių Kaune ir iš festivalio atidarymo ir baigiamojo vakaro Vilniuje. Poetams daugelyje renginių talkino muzikantai, dainininkai, aktoriai. Žodžiu, ką ir sakyti – milžiniškas reikalas. Beveik neįtikėtina, kad šį renginį sugeba koordinuoti vos keli žmonės, o didžiausia našta ir atsakomybė tenka Rašytojų klubo, o taip pat ir festivalio direktorei Janinai Rutkauskienei, kuri jau daugybę metų sėkmingai įrodo, kad lietuviams įmanoma viskas.
Įdomiausia Poezijos pavasario savybė, kad poetų nėmaž nemąžta, atvirkščiai, kasmet daugėja, į klasikų gretas įsilieja jaunosios kartos. Ir nors, anot vieno autoritetingo poeto, geriausieji gyvena ir kuria tik Vilniuje, smagu regėti, kad jų pakako visiems šalies regionams, svarbiausiems kultūros centrams, bibliotekoms, muziejams. Aplankytos žymių rašytojų tėviškės liudija, kad talentingi žmonės gimsta visur, kad tikrųjų vilniečių, deja, labai maža, bet Vilnius kaip svarbiausias traukos centras visiems regionų žmonėms yra neginčijama talentingųjų prieglauda, išlaikiusi ypač stiprias universiteto, kūrybinės bendruomenės ir kultūrinio gyvenimo tradicijas. Nežinia, ar toks gajus galios principas, įsišaknijęs mūsų visuomenėje valdant monopolininkams, negundys poetų pasiglemžti Vilniun ir tradicinių festivalio laureato vainikavimo iškilmių iš Kauno. Kad ir kaip ten būtų, kasmet viskas tobulinama, plečiama, įgyja naujų bruožų ir formų.
Net ir ilgiausiame straipsnyje neįmanoma apžvelgti visų šiųmečio festivalio vyksmų, kelionių, iškilmingų kalbų, svarbių priėmimų. Eilėraščiai skaityti Lazdijuose, Bubeliuose (Albino Žukausko gimtinėje, dabar Lenkijos teritorijoje), Garliavoje, Trakuose, Varėnoje, Paberžėje, Klaipėdoje, Palangoje, Skuode, Rumšiškėse, Šakiuose, Naisiuose, Vilkaviškyje, Šilalėje, Biržuose, Pušalote, Pumpėnuose, Krinčine, Tauragėje, Šilutėje, Elektrėnuose, Baisogaloje, Birštone… Ir tai tik dalis vietovių, kurios sulaukė poetų. Vykta ir į Kaliningrado sritį aplankyti Donelaičio, į Airiją pabūti su gausia išeivių bendruomene, į Šveicariją – pasižvalgyti po Maironio pamėgtas vietas. Du svarbiausi festivalį lydėję vardai – Maironis ir Albinas Žukauskas. Įsimintinas buvo Maironio skaitymų vakaras Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje. Poetą skaitė poetai. Skirtingų kartų, skirtingai savin įsileidę ir suvokę. Keliomis kalbomis. Šitas renginys nusipelno geriausių įvertinimų – kiekvienas skaitantysis ir įžangos žodžiais, ir pačiu skaitymu kūrė be galo intymią nuoširdumo, virpančio atsivėrimo sklidiną nuotaiką. Ir Maironis buvo. kaip meilės poetas, socialiai angažuotas, dieviškai nuolankus, patriotas, valiūkiškas ir kandus, romantiškas ir revoliucingas, klausiantis ir medituojantis… Pamaniau, kad jei taip Maironį pristatytų mokyklose, nebūtų jis tik formaliai įsidėmėtas XX a. pradžios Lietuvos klasikas.
Tikriausiai dera minėti Vilniaus mero premiją, skiriamą už eilėraščius Vilniui ar bent jau miesto minėjimą. Kodėl dera? Manau, kad ši premija yra geras pavyzdys, kuriuo galėtų pasekti ir kitų miestų ar vietovių savivaldos, skatindamos kūryboje išlaikyti ir vietovardžius, ir laiko dvasią, ir istorijos detales, ir žmones etc. Dera ir dėl to, kad premija paskirta tikram vilniečiui, gražiam žmogui, puikiam poetui Antanui Šimkui. Tačiau jau keleri metai stebėdama šią ceremoniją jaučiuosi nejaukiai. Visa ta pompastika, pernelyg iškilminga rotušės erdvė, „svarios“ kalbos, visuomet pirmame flange visą reginį užgožiantys ir blykstėmis nepaliaujamai žybsintys žiniasklaidos atstovai… Poezija ir poetas nėra masėms skirtas šou. Ir ypač šiais metais kuklus ir tylus Antanas paskendo toje iškilmių euforijoje, nematėme jo – o juk jis turėjo būti svarbiausias, jo poezija, jo skaitymas ir galbūt kalbėjimas. Gal rotušėje labiausiai ir pajutau, kad esu festivalyje (pagal apibrėžimą – linksma, masinė kultūros šventė). Apskritai Lietuva – festivalių šalis…
Visai kitoks – kamerinis, daugiakalbis ir įtraukiantis – buvo kitas renginys – tarptautinė konferencija „Pasaulis baigias, todėl reikia rašyti eilėraščius“. Šia tema (A. Marčėno eilėraščio „Ars Poetica“ eilutė) ne vienas poetas jau yra kūręs, poezijoje išskleidęs pasaulio pabaigos nuojautas, įvairiai apmąstęs paradokso situaciją. Indų poetė Sujata Bhatt perskaitė eilėraštį, kurį parašė 1991 m., inspiruota įvykių Irake. Eilėraštyje laiko cikliškumą, pabaigą ir pradžią įkūnija dievas Šiva, o pagrindinis klausimas tas pats – ką daryti, jei pasaulis išnyks? Ar prasminga rašyti poeziją? Kęstučio Nastopkos pranešime giliau analizuota mirties ir gyvybės situacija kūrybos procese, gyvenimo ir negyvenimo periodai (dvasinė būsena). Latvių poetė Inga Gaile dalijosi asmenine patirtimi, kas jai yra pasaulio pabaiga: „reikia turėti drąsos, kad pažintum pasaulio pabaigą kiekvieną dieną.“ Kalbėjo apie latvių kalbos likimą, kai kurių poetų pasirinkimą rašyti anglų kalba, kadangi latviškai „niekas neskaito“, išsakė tvirtą tikėjimą, kad nei gimtoji kalba, nei poezija negali baigtis, nes latvių gyvenimas gali būti pasakomas tik latvių kalba. Moldavas Leo Butnaru apžvelgė eschatologines hipotezes apie pasaulio pabaigą. Jo nuomone, apokaliptinės pranašystės padarė atvirkščią poveikį – apie tai ėmė rastis vis daugiau eilėraščių, ir jie rodo, kad nėra poezijos pabaigos, poezija yra magnum mysterium. Elena Karnauskaitė kalbėjo apie poezijos likimą – kam ji reikalinga šiandieną, kas ją skaito, ką renkasi jaunimas. Poetė viltingai pasidalijo, kad sunkiausią gyvenimo akimirką labiausiai praverčia poezijos rinkinys. Vengras Peteris Kantoras konstatavo, kad tema tokia pat sena kaip pasaulis. Kita vertus, galima teigti, kad mes jau gyvename po pasaulio pabaigos, ir poeto misija yra kurti, kūriniai yra pasaulio suvokimas, o iš to atverto suvokimo gali rastis nauji pasauliai. Šveicaras Pedro Lenzas prisipažino, kad poezijos rašymas ir skaitymas yra vienintelis dalykas, kurį jis sugeba. Poezija nepakeis pasaulio, bet tai yra lėtas būdas sugerti visa, kas buvo ir yra. Net ir pasauliui baigiantis poeto balsas išliks toks pat. Trumpoje savo kalboje poezijos kūrimą prilyginau pasaulio kūrimui: „Kaip Žodis, kuris yra pas Dievą, tampa instrumentu pasauliui kurti, taip ir poetas yra instrumentas, per kurį teka žodžiai, mus sujungiantys su tuo Žodžiu.“ Valentinas Sventickas dar labiau pagilino paradokso situaciją teigdamas, kad kol žmogus rašo eilėraštį, jis negriauna pasaulio. Kinų poetė Mindy Zhang perskaitė eilėraštį apie drugelį ir pakomentavo, kad pasaulis niekada nesibaigia, tik įgyja naujus pavidalus. Eilėraštį „Keletas klausimų, susijusių su eilėraščiais“ perskaitė poetas iš Vokietijos Michaelis Augustinas. Vienas klausimų skamba taip: „Ar paruoštas eilėraščių rezervas / nelaimės atveju, / ir kiek laiko / jo užtektų?“ Konferencijos pabaigoje replikavo Aidas Marčėnas: „Gyvenimo prasmė yra laistyti niekada nepražysiantį medį, kaip tai darė berniukas Tarkovskio filme „Aukojimas“, ir poezijos rašymas yra tas medžio laistymas.“ Tokių padiskutavimų, galimybių ramiai pasikalbėti apie skirtingas kultūras, kūrybą, paklausyti eilėraščių ir jų komentarų labiausiai trūksta ir patiems poetams, ir tikriems skaitytojams.
Neabejoju, kad kaip ir kasmet jaukus bei prasmingas buvo Salomėjos Nėries prizo teikimas Vilkaviškyje ir poezijos skaitymai Kiršuose. Kad pavyko visi vakarai Vilniuje, Rašytojų klubo salėje, kuri jau savaime yra įpoetinta. Kad buvo puikūs eilėraščių skaitymai regionų bibliotekose, muziejuose, kitose kamerinėse erdvėse. Reikėtų pagiriamąjį žodį tarti kauniečiams. Poezijos pavasaris Kaune prasideda „Poezijos pavasarėliu“ – kasmetiniu baigiamuoju moksleivių konkurso renginiu Palemone, iš kurio prieš keturiasdešimt aštuonerius metus po Lietuvą ir pasklido mūsų festivalis. Moksleivis laureatas kviečiamas perskaityti savo eilėraštį Poezijos pavasario laureato vainikavimo vakare Maironio sode. Viltinga, kad yra poezijos vaikų, norinčių ją kurti ir jos klausytis.
Šiais metais pirmą kartą Kaune vyko skaitymai Karo muziejaus sodelyje, karilionu skambino Giedrius Kuprevičius. Ir nors erdvė atrodė plati, bet sodelio kaštonai viską sugobė, klausytojai būrėsi arčiau poetų, o toji specifinė istorinė vieta dar kartą įrodė, kad dauguma Laikinosios sostinės vietų puikiai tinka poezijai. Prasmingo bendradarbiavimo su Kauno fotomenininkais rezultatas – poezijos skaitymai fotogalerijoje, besikeičiančių Romualdo Rakausko peizažų fone.
Būtų galima minėti dar daugybę susitikimų su klausytojais – vieni jų buvo nuoširdūs ir labai laukti, kiti surengti labiau iš inercijos, dėl tradicijos tąsos. klausytojų mąžta, sunku juos privilioti, prikalbinti, kad ateitų. Labai norėtųsi paprašyti, kad visi organizatoriai, visi miestų ir miestelių kultūros žmonės nebijotų atsisakyti renginių, nebijotų pasakyti – ne, šiais metais mes nenorime poezijos skaitymų festivalio metu. Toks atsisakymas būtų sąžiningas santykis, pozicija. Gali būti, kad po metų pati bendruomenė vėl kviesis poetus, o gal pasirinks autorinius vakarus kitu metų laiku. Nieko nėra blogiau už darymą „dėl pliusiuko“. Kita vertus – kad ir ką kalbėtume apie vienokias ar kitokias aplinkybes, vis viena baisiausia yra tai, kad į poezijos skaitymus neateina lituanistai. Mieli lietuvių kalbos mokytojai, kaipgi šitaip?
Apie du finalinius Poezijos pavasario renginius – vainikavimo iškilmes Maironio lietuvių literatūros muziejaus sode ir baigiamąjį vakarą Vilniaus universiteto M. K. Sarbievijaus kieme – negaliu pasakyti nieko. Mano galva, tai varginantys dalykai – tie eilėraščių „popuri“, poetų išrikiavimas dviem minutėms „šlovės“, nesibaigiančių ceremonijų virtinė, kai jau net galva susisuka – kada kokio apdovanotojo kalba skamba, kada eilėraštis, kada prizo teikėjo suokimas… Po dvi valandas trunkantys maratonai nėra malonūs nei poetui, nei klausytojui. Esu linkusi klausytis po keletą vieno poeto eilėraščių, kad jį suvokčiau, išgirsčiau. O prašmėžuojančios pavardės ir reikalavimai skaityti kuo trumpiau varo į neviltį – na, koks gi čia parodomasis paradas? Poezija nėra „Maxima“ – 100 prekių su nuolaida…
Dalyvaudama Poezijos pavasario renginiuose šiais metais pirmą kartą pajutau tiek daug prieštarų, kurios anksčiau nebuvo iškilusios, sukilusios, užkliudžiusios. poezija man yra vienintelis tikras dalykas, kuriuo pasikliauju, kurio man būtinai pritrūktų pasibaigus pasauliui. Bet dabar tarp žmogaus (tuo pačiu ir pasaulio) bei poezijos yra atsivėrusi bedugnė, kuri galbūt ir yra tikrasis apokalipsės ženklas. Tai, kas kadaise mus sulydė į vieną etnosą, į vieną atmintį, gebėjo atverti gelmišką buvimo virpėjimą, šiandieną tėra panašu į nuojautą – dar nujaučiama, kad poezijos būta svarbios, ypatingos, bet ji jau nėra nei slėpinys, nei sacrum erdvė, nei misterija. Aišku, kad prieš keturiasdešimt aštuonerius metus sumanytas ir pradėtas renginys nebuvo planuotas tokiam pusės amžiaus laikotarpiui, tačiau buvo reikalingas, būtinas, unikalus ano meto situacijoje. Gi dabar – išsišakojęs, didžiulis, tarptautinis festivalis yra visai kitas renginys, visai kitokios jo funkcijos, visai kitokia jo dvasia. Ar tai vertintina blogai–gerai? Žinoma, ne. Nes viskas kinta. Nėra pastovių dalykų, kitimas yra gyvybės ir tobulėjimo priežastis. Tad gal vertėtų pagalvoti apie turinį, ne apie tūrį. Nežinau, čia tik mano pamąstymai, mano abejonės… man poezija yra ne festiva, ne vienas eilėraštis tarp kitų šimto po vieną, ne masinė šventė. Iš Poezijos pavasario programos prasmingiausi man atrodo skaitymų renginiai regionuose, ir jokiu būdu nepritariu teiginiui, kad „svarbiausi vyksta Vilniuje“. Vilniuje ir taip vyksta. Kiekvieną savaitę. Kažko mes dar negalime suprasti, kažko mes dar neišmokome mylėti, kažkodėl mumyse dar tiek daug puikybės…