Viktorija Daujotytė. Būti eilėraščiais

2021 m. Nr. 12

Ramutė Skučaitė. Buvau atėjus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 119 p. Knygos dailininkė – Jūratė Račinskaitė.

Yra tokia kūrybingos sielos galimybė – būti eilėraščiais – ir ji vis patvirtinama.

Išskirtinai – Ramutės Skučaitės, savo 90-ąjį gimtadienį pasitinkančios su nauju poezijos rinkiniu, su knyga vaikams ir netikėtu Vladimiro Nabokovo vertimų tomeliu. Dvasinės ištvermės ženklai.

Jauna ištremta į Šiaurę, atskirta nuo namų, savųjų, gamtos, prigimtinės kultūros, kalbos, literatūros. Skaudžių patirčių, suvėlintos kūrybos pradžios. Bet vis intensyvėjančio, vis daugiau aprėpiančio kūrybingumo. Ir vis dar ryškėjančio branduolio – lyrikos, kurį vienoje iš autobiografijų R. Skučaitė muzikaliai ir tiksliai yra nusakiusi kamertono principu, atsiliepimo galimybe. Lyrinis balsas, gilusis jo turinys iš kalbėjimosi su savimi ir su atsiliepiančiais. Kalbėtis su kalba, pasijusti ir jos kalbinamam, nėra kito kelio – tik per vidinę kalbą, kuri ir yra amžinoji soliloquia, pokalbis su savimi. Mumyse pačiuose juk ir mūsieji, kiti, kitos. Mumyse, mūsų akyse, mūsų jutimuose ir gamta, didžioji ir R. Skučaitės pokalbininkė.

Būti eilėraščiais, išbūti, vadinasi, iš kiekvieno skausmo išeiti pasirėmus eilėraščio paramsčiu (Wisławos Szymborskos aliuzija), pagirdyti eilėraštį už skausmą daug retesnio džiaugsmo lašais.

Rodos, kad ką tik pasirodė R. Skučaitės knyga „Tik ištarti reikėjo“ (2019), užbaigusi eilėraščių ir prozos jungčių knyginį ciklą, o jau randasi naujas rinkinys – „Buvau atėjus“. Dailininkė Jūratė Račinskaitė, lydinti visas poetės knygas, naujajai sukūrė ir artimą, ir atskirą dizainą – pilkšvų, juosvų, žalsvų tonų, žemės, jos grunto, akmenų, medžių žievės, vandenų, debesų atšvaitų. Lyg visai arti budėta prie žemės meno, gamtos saugos idėjų, ieškota pasirinkimų – kad ir tarp cheminės ir pirminės (natūralios) spalvos.

Naujoji knyga turi gaivaus, gyvybiško žalumo – žemės, jos laiptų (pirmasis Jurgio Baltrušaičio rinkinys rusų kalba – „Žemės laiptai“), kilimo kontūras, banguojanti žolės stichija su paukščio plunksna, su nulenktu žiedu, su šliūžės užuomina. Knygą pirmiausia imame į rankas, lytime, matome. Svarbu, kaip poezijos knyga atrodo, kaip priglunda prie rankų, akių, kiek sąskambių – tarp eilėraščių, viršelių, priešlapių, užpildytų ir tuščių erdvių. Kiek sąlyčių tarp keliančio žalumo, žolės bangos su joje įstrigusia paukščio plunksna, jau nebebanguojančia, ir bendros poezijos nuotaikos. Ji iš esmės ta pati, atpažįstama – tarp šviesaus ir tamsaus ar bent tamsesnio tono išlaikant šviesos, gėrio dominantę. Kiek paryškėję susitaikymo, lengvos ironijos štrichai, būdingieji taip ir ne suartinimai: „Lyg ir priesaika“, „Dainelė“, „Kraujažolė“, „Užkalbėjimas“ – lyg jau ir buvusio (tautosakinio kreipinio, senųjų maginių formulių) atliepiniai arba atoskambiai. Lyg naujai priartėta prie Janinos Degutytės – imperatyvumu, būties trapumo jutimu, žodžio atsargumu. Subtilioji „Kraujažolė“, pradedama kreipiniu („Kraujažole žole, / Kraujažole žodi…“, p. 78) ir pereinanti į dramatiškus klausimus. Vis dar gilėjanti gamtinio žmogaus būties pamato nuojauta.

Eilėraščio (lyrikos žanro) ir eilėraščio vaikams (požanrio) suartėjimai ir atsitraukimai. Lyg vis reiktų apsispręsti – vaikams tas tekstas ar ne vaikams. Briaunos ir ribos gražiame triptike „Trys Ados paveikslai“: „Žiedas“, „Liūtukas“, „Raudonas štrichas“. Arčiausia vaiko – „Liūtukas“, su neišliūdimo liūdesio žyme:

Liūtukas, Ada, taip ir liks liūtukas.
(Jam amžiaus jokie metai nepridės.)
…Liks tavo duotas liūtiškas kailiukas
Ir liūdesys, kurio neišliūdės
Liūtukas… (p. 79)

Retas atvejis, kai galima pamatyti ar išgirsti, kas vaikiškume, lengvoje ar tarsi lengvoje intonacijoje prasiveria nevaikiškumu. Ir kada nors pro lengvą deklamacinį ritmą, įsirašiusį sąmonėje, iškils tai, ko vaikas dar nepajunta.

Riba tarp to, kas vaikui ir kas jau ne jam, yra ir nėra, dažnai galbūt, turbūt. „Turbūt nevaikiškai“ – lyg ir vaikiškos dainelės lengva intonacija, bet abstrahuota prasmė – besisukantis amžinasis būties ratas, perteikiamas vientisu ritminiu judesiu. Spindulėliai, kurie „ant dar šilto kraujo šoko“. Atskirasis R. Skučaitės žvilgsnis: žiūrėjimas ne tik į tą, kuris dar vaikas, bet ir į vaiką, kuris užaugs. Kaip laiku susitikti su tokiu vaikišku eilėraščiu, kurio jis neužmirštų. Eilėraščiuose vaikams turi būti ta vos jaučiama ar tik nujaučiama gija, kuri veda į bendrą žmogaus pasaulį. Gal tai ir būtų išskirtinis R. Skučaitės kūrybos vaikams bruožas.

Naujojoje knygoje gal ir labiau paryškintas savojo kelio, savojo tako principas. Ir ketvirtajame viršelyje autografuota „Užkalbėjimo“ pabaiga:

Nesimesk, gyvate, žalteliu
Ir nešliaužk ne savo takeliu,
O savo vėžele,
O savo šliūžele.
Įdėk įdėk blogumą
Į akmenio kietumą –
Užmik.

Moralinė nuostata, veikianti ir kaip poetinė galia, lemia R. Skučaitės eilėraščio statusą. Išlaikyti natūralų moralumo ir poetiškumo sąlytį nelengva. Moralinė nuostata kartais lieka ir be stipresnės poetinės motyvacijos. Bet geriausiuose rinkinio eilėraščiuose moralumas veikia ir kaip ritmo, intonacijos energija, ir kaip estetinė sinergija. R. Skučaitė yra išskirtinė eiliuotoja, didžioji jos aprėpto pasaulio dalis yra sueiliuota, įskaitant ir sceninius muzikos kūrinius, libretus. Didžiulis techninis eiliavimo įdirbis. Geriausiuose knygos „Buvau atėjus“ eilėraščiuose poetinis techniškumas pakyla į poetinį meistriškumą, iškeliantį ir prasmės skliautą.

Pirmasis knygos eilėraštis – „Pavadinimas“ – priklauso poezijos genezės problemoms, eilėraščio keliui – iš ko ir kaip gimsta eilėraštis, kaip atsiskiria nuo jį rašančio, arba kaip negimsta, lieka už ribos. Alfonso Maldonio „Negimęs eilėraštis“, nepasirodęs, likęs už ribos, Justino Marcinkevičiaus soneto frazė apie „kūrėjo mirtį kūriny“. R. Skučaitės „Pavadinimo“ pradžia: „Eilėraštis neišplaukė iškart – / Jį vis klaidino kryptys, nešė srovės…“ Originalus plaukiančio, išplaukiančio eilėraščio vaizdinys. Kliūtys kelyje, sustojimas, įtrūkis. Kol eilėraščio likimą perima laikas: „Paskui aš numiriau, o tu paskui gimei.“ Lyg išsipildymas – ir dėl netikėtos ir tikslingos pabaigos – tarsi pats eilėraštis pasirinktų savo likimą būti – būti pavadintam arba vardu pašauktam:

– Palik tą pavadinimą.
– Paliksiu. (p. 5)

Meistriška, o beveik nepastebima. Išskirtinė poetės žymė – proziniai eiliuoto teksto posūkiai ar intarpai. Bet gal greičiau – inkliuzai, inkrustacijos.

R. Skučaitė gerai jaučia knygos struktūrą, tiksliai žymi akcentus, ypač pradžios ir pabaigos. Motyvuotas knygos pavadinimas „Buvau atėjus“ (kad frazė išryškėtų, tekste ją reikia pradėti didžiąja raide, nors užrašyta mažąja). Turi paslaptį. Bet ir dvigubo vaizdinio matomybę – liepa, iki kurios reikia nueiti, išvysti, kaip įskilo jos kamienas, galiausiai, „kaip ji krito net nesudejavus“:

Ligi liepos man tikrai reikėjo –
Ėjo daug, bet niekas nenuėjo.
Ir nejaugi, Viešpatie, nejau
Aš taip pat lig jos nenuėjau? (p. 115)

Ir vėl įspūdinga kadencija, sukeičianti liepos ir kalbančiosios likimus, grąžinanti būties slėpinio nuojautą:

Viešpatie, tai aš…
Buvau atėjus? (p. 115)

Tik išgirsti ir pamatyti, kad tai – knygos pavadinimas, gal apie jį ir buvo pasakyta – palik tą pavadinimą. Eilėraštyje dar klausimas, o knygos viršelyje jau teigimas.

R. Skučaitė poezijos ir prozos jungtis naudoja itin taupiai, jos eilėraščiai ir proza lydėsi natūraliai. Tebesilydo ir naujojoje knygoje, kurios paantraštėje pažymėta: eilėraščiai: išsipildę ir ne.

Galime ir klausti – jei ir pirmiausia savęs: kas yra išsipildęs eilėraštis? Gal tas, kuris įgyja buvimo galimybę arba likimą: pasisako esąs. Vėlgi ribos nėra, lemia autorės valia. Skaitytojo sąmonėje ir neišsipildęs eilėraštis gali išsipildyti, prisipildyti. Sutinkami knygoje ir patys žodžiai: išsipildymo, neišsipildymo. Kad ir eilėraštyje „Sumaištis“: „Miegojo saulė ir migla miegojo, / Kai pildėsi apmirę pažadai, / Kai orkestrinėj smuikai patys grojo, / Ir skraidė jų pažadinti vaizdai“ (p. 109).

Melodijos svarba, lyg koks patvirtinimas, kad yra kam pildytis ir kam išsipildyti. Smuikai, kurie groja patys, jei ir tarsi, tinkama paralelė išsipildžiusiam eilėraščiui, kuris veikia pats (kalba, byloja). Neišsipildę eilėraščiai, kurie suklupo (jei ir tik taip atrodo) ties pirma ar tolesne eilute, suklupo ir sustojo, neprasitęsė, negimė, jų neperėmė laikas ar net Laikas (kaip galbūt atsitiko su „Pavadinimu“). Neišsipildžiusiems rasta vieta knygos struktūroje – kaip galimybė suskambėti, kad tik ir viena styga. Kai kurie jų gali įsitvirtinti, patogūs cituoti, savirefleksiški, kartais atviriau biografiški.

Įdomios biografinės užuominos gretimuose puslapiuose (p. 38 ir p. 39). Viename Nevėžis, kitame Oka. Okos motyvas, ir jei neišsipildęs, liko gyvybingas: prasmingos žodinės, garsinės sankabos tarp sunkūs, suakmenėjo, Oka. Galėjo (ar galėtų) įgauti intonacinį pagreitį ir frazė „Dūla šilkas ir, keisdamas spalvą, subyra“. Nujaučiama intonacinio pagreičio galimybė. Ne viename taip. Galėtų virsti dvieiliais ar trieiliais. Bet numatyta kita eilėraščio programa. Neįvyko, vadinasi, neišsipildė.

Būti eilėraščiais, ilgai, kantriai ir kūrybingai, labiausiai įmanoma tais atvejais, kai kūrėjas patikimai jaučia savąjį kelią, kai jis yra pakankamas, tad nesiekiama kokių programinių naujovių, pasikeitimų. Yra toks kūrybos kelias – nei rizikingoje gilumoje, nei saugesniame paviršiuje. Tarp to ir to, su tuo, kas iš giliai, ir su tuo, kas iš kasdieniškojo pasaulio, kas palytima, pamatoma, išgirstama. Kelias, atpažįstamas ir knygoje „Buvau atėjus“.

Gražūs vėlyvi Ramutės Skučaitės eilėraščiai – nuostaba, kad ne vienu atveju jie atrodo vienmečiai su ankstesniais. Poezijos Laikas, kai jis pasirodo, yra vienas, vientisas. Tas pats dvasinis būdravimas, buvimas eilėraščiais, išbuvimas.