literatūros žurnalas

Vytautas Martinkus. Vytautui Girdzijauskui (1930 04 19 † 2019 10 18) atminti

2019 m. Nr. 11

2019 11

Vytautas Girdzijauskas debiutavo kaip novelistas jau perkopęs 40-mečio slenkstį. Buvo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžia, vis dar nelengvi laikai rašytojams su dėmėtomis biografijomis – Gulagą ištvėrusių autorių rankraščių nelaukė nei leidėjai, nei konjunktūros prispausti kritikai. Bet ir anuomet būta literatūrinį talentą įvertinančių skaitytojų. Kiek menu, jie ir išgyrė debiutantą daugiau nei recenzentai. Šiandien sunku patikėti, bet džiugu sakyti, kad sveikatos ir sauso parako kūrybai Vytautas užteko net pusšimčiui metų. Po pirmosios knygos („Trys moterys ir vienas vyras“, 1971) išleido dar tris novelių rinkinius, septynis romanus, keletą eseistikos ir dienoraščių tomų, sudarė ir suredagavo nemažai kitų autorių knygų. Pelnė penketą literatūrinių premijų. Jau sunkiai sirgdamas, rinko medžiagą ir rašė dokumentinį romaną, skaitė daug naujų knygų ir skelbė apie jas recenzijas.

Mano gimtinė – Jerubiškiai – netoli nuo Vytauto Bulzgeniškių prie Vadžgirio, o ir į tą pačią Eržvilko gimnaziją eita, tik Vytauto – geru dešimtmečiu anksčiau, tad nieko nebuvau girdėjęs apie jo bendraklasių rezistencines nuotaikas, mokyklos direktorių Stasį Jarmalą, partizanų Kęstučio apygardos štabo narį, juo labiau – apie beveik daukantišką abituriento Girdzijausko kelionę į Vilniaus universitetą. Susipažinome per vienas kito knygas. Bet Vytautui literatūra nebuvo vienintelis pašaukimas. Dangus jį apdovanojo įvairiais gebėjimais. Tad daug ko siekta ir mokytasi, o į jo biografiją įrašyta daug pareigybių – ir mokytojo filologo, ir muziko – Filharmonijos choristo, ir konstruktoriaus technologo. Tarp jų, deja, ir kalinio – zeko Sibiro lageryje 1957–1960 metais. Bene ilgiausiai (kelis dešimtmečius) Vytauto sėdėta redaktoriaus kėdėje. Nedaug žinau, tik spėju, koks kruopštus ir atsakingas redaktoriaus darbas buvo Enciklopedijų leidykloje. Bet puikiai žinau, kaip Vytautas dirbo Rašytojų sąjungos leidykloje. Jam teko pradėti tuščioje vietoje. 1990 metais leidykla buvo tik idėja. Radosi pirmieji jos vadybininkai, bet jie buvo visai žali literatūroje. Mano įprašytas ir Vytautas atėjo į tą tuščią erdvę, o kai jau po penkiolikos metų išėjo į pensiją, toji leidykla buvo visiems žinoma. Ne visai juokais: savo prisiminimuose Vytautas yra man priekaištavęs, kad, būdamas Rašytojų sąjungos pirmininku, nepaskyriau jo leidyklos direktoriumi. Iš tikrųjų kurį laiką jis buvo vienas už visus, bet redaktoriaus plunksna niekada nerūdijo. Esu Vytautui labai dėkingas už šį darbą, už jo veržlumą ir kompetenciją. Kaip redaktorius ir leidėjas jis suredagavo, sudarė ir parengė spaudai dešimtis knygų, raštų tomų, žinynų. Gebėjo tai daryti, jautė kalbos grožį ir stiliaus subtilybes, mokėjo bendrauti, ypač – patarti pirmųjų knygų autoriams, drįso imtis literatūrinio palikimo rankraščių.

Gerai menu jį ir kaip visuomenės veikėją – Sąjūdžio, žmogaus teisių aktyvistą. Matomas jis buvo žmogus toje laisvės siekių arenoje. Valstybės aktualijas svarstė su įkarščiu, daug kur dalyvavo, visur tuomet Vytauto buvo pilna. Tautos atgimimo reikalus gynė viešai ir karštai, o vėliau pats gynėsi nuo KGB pinklių šešėlio. Tikėjo, kad literatūros kūriniai, kuriuos rašė, yra tiek jo gyvenimo klaidų, tiek dramatiškos jo Gulago bylos advokatai. Ką besakytų oficialūs velionio biografai, kokius šešėlius jo įkalinimas bemestų ant balto istorijos ekrano, Vytautas mylėjo tėviškę ir Lietuvą, buvo ne popierinis patriotas.

Literatūroje Vytautas turėjo nemažų ambicijų. Apie tai liudija jo išmėginti žanrai – novelė, apysaka, romanas, esė, politinė publicistika, memuarai, dienoraščiai. Intelektualumas, drąsios psichologinės ir politinės įžvalgos, begalinis žodžio grožis – tokios jo kūrybos gairės. Ne visko pasiekė, bet daug sumanymų įgyvendino. Paliko mums beveik dvi dešimtis knygų. Išskirtinė, parašyta vietoj autobiografijos, eseistinė knyga „Trylika tekstų apie vieną gyvenimą“ (2009). Tik kiek apmaudu, kad autoriaus išpažinties balsas šitos knygos pabaigoje per staiga „užlūžta“ – nutyla, palikęs rūke, matyt, skaudžių sąžinės slėpinių. Aukštą ir tvirtą pažymį už kai kuriuos Vytauto romanus ir noveles parašė literatūrologė Elena Nijolė Bukelienė. Buvo taiklios detalės medžiotojas, realistinio psichologinio vaizdo tapytojas, bet nevengė eksperimento, sąlygiško rašymo, ironijos, grotesko, metaforomis ir hiperbolėmis grįstos modernios ir net postmodernios kūrinio formos.

Vieną iš savo romanų Vytautas Girdzijauskas pavadino „Palūkėk, mirtie“. Ir Juodoji Ponia laukė beveik dvidešimt metų. Vienas iš sudėtingiausių, metaforiškiausių ir savo estetiniais užmojais bene toliausiai nuo ankstyvesnių Vytauto knygų nutolęs, groteskiška pasakojimo poetika skaitytoją stebinęs jo romanas vadinosi „Danguje kitaip“ (2013). Šiandien Vytautui aiškiau, ar iš tikrųjų danguje kitaip. Už kurias tikras ir netikras nuodėmes jau žemėje atkentėta. Kai vėlyvą pavasarį kalbėjomės prie puodelio kavos, jis dar nebuvo nusiteikęs pasiduoti nei ligai, nei mirčiai – gyventi tik danguje. Pasakojo apie rašomą esė romaną „Nepriklausomybės apsėstieji“ iš Romualdo Ozolo gyvenimo. Buvo pilnas vilties, kad užbaigs jį, ir tai bus jo paminklas Sąjūdžio bendražygiui. Maksima „čia būti“ tebebuvo svarbiausia.

Nežinau, kuriame puslapyje, po kurio sakinio Juodoji Ponia paliovė laukusi ir kirto autoriui. Šiandien tai ir nesvarbu. Viena ausimi girdėjau, kad romano rankraštį jau turi „Naujosios Romuvos“ redaktorius. Gerai bus, jei išleis. Tikiu, kad ir nebaigti rankraščiai reikalingi skaitytojams, šiandienei literatūrai, kuri nepasibaigia net su talentingo rašytojo mirtimi.

Tebūnie, Vytautai, lengva tau smėlinga Antakalnio kapinių kalva Vilniuje. Ilgai ėjai jos link pėsčiomis, važiavai dviračiu, traukiniu, automobiliu. Metas įsitikinti, gal Vilniaus danguose iš tikrųjų viskas kitaip nei Bulzgeniškiuose, kur gimta, arba Vadžgiryje, kur ilsisi tėvai ir kur tikrai daugiau molio nei Antakalnyje.

Vytautas Martinkus. Istorinės ironijos trileris

2020 m. Nr. 5–6 / Juozas Šikšnelis. Praeities dulkės – mirties šešėliai. – Vilnius: Homo liber, 2019. – 304 p. Knygos dailininkė – Inga Gilė.

Jūratė Sprindytė. Vidaujos dimensijos

2019 m. Nr. 5–6 / Vytautas Martinkus. Vidaujos link. – Vilnius: Homo liber, 2018. – 328 p. Knygos dailininkas – Bronius Leonavičius.

Jūratė Sprindytė. Vytauto Martinkaus opus magnum

2018 m. Nr. 5–6 / Vytautas Martinkus. Tavo bažnyčios rūsys. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 512 p. / Penki šimtai puslapių ir kone penkių šimtų metų aprėptis – toks romano užmojis, kuriame koreliuoja erudicija ir užgyventa išmintis.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Vytautas Martinkus, Virginija Cibarauskė

2018 m. Nr. 5–6 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą

Vytautas Martinkus. Lapkričio saulė: Ilgės arba Vėlinės po Opšraus žvaigždynu

2017 m. Nr. 11 / Po šįmet lietingo rugsėjo ir vėjuoto spalio, purvynę stingdančio pirmojo gruodo belaukiant, vėl prisimenu Kristijono Donelaičio eilutes: „Krūmus ir gires linksmas jau giltinė suka

Vytautas Girdzijauskas. Nepriklausomybės apsėstieji

2017 m. Nr. 10 / Romano-esė fragmentai / Baigus universitetą ir pabėgus iš Biržų (ten kartu su žmona privalėjo išvykti pagal paskyrimą), Vilniuje įsitvirtinti pavyksta ne iš karto – laikraščiuose ir žurnaluose darbuotojų…

Vytautas Martinkus. Sąžinės balsas ir dar šis tas

2017 m. Nr. 7 / Jonas Mikelinskas. Temidė ir Niurnbergo sindromas. – Vilnius: Mintis, 2015. – 296 p.

Vytautas Martinkus. In memoriam. Atsikuriančios Lietuvos metraštininkas (Petras Dirgėla)

2015 m. Nr. 5–6 / Petras Dirgėla 1947.II.21–2015.III.29 / Gal nesunku rašyti metraštį? Juk tereikia pastebėti, kas vyksta, ir kuo pilniau apsakyti. Dar reikėtų tai, ką užrašinėji, susieti su tuo, kas jau yra, buvo ar bus. Matyti istorinį pilnį. Viskas gana paprasta.

Vytautas Martinkus. Akių apgaulė, arba Kaip išmokti piešti sapną

2005 m. Nr. 1 / Kas aš esu? Iš kultūrologų manipuliacijų tapatybės klausimu. Pasidarė tylu lyg kape. Matyt, juodos pragaro žiotys bus pamažu, tyliai atsivėrusios ir kažkokie dvasių sparnai tą nurimusį senelį bus atsargiai…

Vytautas Martinkus. Keli žodžiai jaunojo Icchoko Mero portretui

2004 m. Nr. 12 / Ryžtuosi ne visai įprastai įžvalgai. Icchokui Merui – septyniasdešimt, tačiau regiu jį kur kas jaunesnį. Ir tai – ne jubiliejinio pasveikinimo ar tosto retorika. Atidėjęs į šalį literatūrologines I. Mero kūrybos interpretacijas…