literatūros žurnalas

Mantas Tamošaitis. Apie nesibaigiančių pralaimėjimų šlovę vertime

2023 m. Nr. 2

Per pastaruosius keletą metų lietuviškosios literatūros lauke vienas dalykas esmingai pasikeitė: mes pradėjome sistemingai versti ir leisti užsienio autorių poeziją. Vertėme, žinoma, ir anksčiau. Bet akivaizdu, kad prasidėjo naujas kiekybinis (ir turbūt kokybinis) etapas. Neringai Butnoriūtei klustelėjus – gal imčiausi parašyti apie vertimus – ir atsiuntus naujų verstinių poezijos knygų sąrašą, apėmė džiaugsmas – mačiau, kad daug, nežinojau – kad tiek. Tarp pažado šį tekstą parašyti ir momento, kai autorius prisėdo jį rašyti, išleista dar bent penketas reikšmingų verstinių poezijos knygų.

Klausimas „kodėl mes tai darome?“ poezijos vertimo atžvilgiu man niekada neatrodė banalus. Iš atsakymo į šį klausimą plaukia ne tik sprendimas „versti ar neversti“, bet ir strategijos pasirinkimas, kurių – tikėkime rimtuoju Friedrichu Schleiermacheriu – iš esmės yra dvi: arba mes bandome atvesti autorių pas skaitytoją, arba skaitytoją vedame pas autorių. Vertėjas neišvengiamai nuolat yra kažkur tarp ištikimybės autoriui ir išdavystės. O būti šiek tiek ištikimam ar šiek tiek išdavusiam – švelniai tariant, absurdiška. Ir kažin ar malonu. O ypač nemalonus reikalas yra poezija, kuri vertėjui meta dar vieną, neatremiamą, pirštinę: prasmės ir skambesio vienumą. Todėl poezijos vertimą visada laikiau nesibaigiančiu pralaimėjimu. Versti poezijos knygą – kaip savanoriškai bare prisėsti prie šachmatų lentos, kai kitapus jos sėdi Magnusas Carlsenas, ir žaisti keliasdešimt partijų, kurios baigiasi neišvengiamu, gėdingu ar ne tokiu gėdingu, bet pralaimėjimu. Todėl ir rašau šį tekstą apie keturias knygas – nes skaitymo malonumą mums dovanoja tie uolūs vertėjai, kurių smalsumas ir noras dalintis pranoksta jų baimę patirti nesibaigiančius pralaimėjimus.

Richard Brautigan. Tabletė versus katastrofa Springhilo šachtoje. Iš anglų k. vertė Dominykas Norkūnas ir Julius Keleras. – Vilnius: Bazilisko ambasada, 2022. – 225 [15] p.

Pirmieji herojai – Dominykas Norkūnas ir Julius Keleras, išvertę JAV rašytojo Richardo Brautigano (1935–1984) poezijos rinktinę „Tabletė versus katastrofa Springhilo šachtoje“, išleido „Bazilisko ambasados“. R. Brautiganas – vienas tų atvejų, kai asmenybė ir jos likimas labai sunkiai atsiejami nuo mąstymo apie poeziją ir vietą kultūroje. Ir šia prasme jis kontroversiškas – neretai jo kūryba šiandien, drįstu sakyti – ironiškos ir komplikuotos, daugiasluoksnės literatūros laikais, – matoma kaip esanti tarsi paraštėje. Retrospektyviai bandoma pagrūmoti pirštu: per paprastas, per naivus, ne savo vietoje panteone. Į tokį klausimą šiame tekste atsakyti nebandysiu, tačiau yra aišku: tai buvo viena esminių asmenybių septintojo dešimtmečio hipių judėjimui. R. Brautigano biografija (deja?) talpina bene visas to dešimtmečio kontrkultūros herojaus mitui priklausančias mitologemas: kilęs iš paties skurdžiausio (vadinamojo white trash) visuomenės sluoksnio, nepažinojęs tėvo, augintas motinos, kuri su savo keturiais vaikais gyvenusi visiškame skurde, alkoholikas, gyvenimą užbaigęs skolomis ir savižudybe. Jo romanas „Upėtakių žvejyba Amerikoje“ – labai fragmentiškas, pilnas elipsių, neturintis tradicinių veikėjų ir žaismingas, trinantis ribas tarp poezijos ir prozos, užčiuopė laiko dvasią ir sulaukė didžiulės sėkmės.

Bet pirmiausia jis buvo poetas. R. Brautigano poeziją galima matyti ir kaip tam tikrą vadinamųjų bytnikų (Beat Generation) idėjų tąsą (nors pats jis nesitapatino nei su hipiais, nei su bytnikais) – kaip ir Jackui Kerouacui ar Allenui Ginsbergui, jam tolimas modernistų formalizmas ar juolab akademizmas – R. Brautiganas veikiau bando reflektuoti individo būseną savo gyvenamajame laike, intymius ar net gėdingais laikomus žmogiškojo gyvenimo aspektus, renkasi šnekamąją kalbą, paprastumą, minimalizmą, švelnų humorą ir ironiją, stoja prieš visuomenės ar masinės kultūros siūlomas moralines ir socialines normas, įtraukia Rytų kultūros elementų. „Tabletė versus katastrofa Springhilo šachtoje“ („The Pill Versus the Springhill Mine Disaster“) – paties poeto sudaryta rinktinė, papildyta trisdešimt aštuoniais anksčiau nepublikuotais tekstais, lietuviškai ji išleista drąsiai įtraukiant ir originalų anglišką tekstą. Norom nenorom, bent jau mokėdami kalbą, tokiu atveju matome ir vertimo strategijas – jei D. Norkūnas labiau linkęs skaitytoją vesti pas autorių, tai J. Keleras – atvirkščiai, kartais net leidžia sau lašišas paversti upėtakiais („Jis slenka žemyn“, p. 93), ko ne tik neatleistų padorūs žvejai, bet – svarbiau – turbūt nenorėtų pats R. Brautiganas, nes knygoje upėtakiai pasirodo ir savarankiškai, be vertėjo pagalbos.

Apie ką knyga? Kuo ji gali patikti ar nepatikti? R. Brautiganas yra pavojingai atviras – viena prasme jis pavojingai atviras savo laikui, kita – mūsų gyvenamam laikui, ir tai yra savaip įdomu. Knygoje daug erotikos, kuri nuolat balansuoja plačioje skalėje tarp subtilumo ir atviro gašlumo (arba šiandien, matyt, lengvai pasmerktino kūno objektifikavimo). Maža to, niekuomet nėra galutinai aišku, kiek čia esama autoironijos ar žaidimo. Nemenka dalis eilėraščių ne tik erotiniai, bet ir atvirai kalba apie organus ar patį seksą, pavyzdžiui: „Vaginos žiedlapiai skleidžiasi / <…> / Ar yra kas įstabesnio / nei laivo pirmagalis, / lytintis naują pasaulį?“ (p. 29); „Tavo burnos sultingi syvai / tarsi pilys, pateptos medum / <…> / Mano penį apjuosus pilims, / tu suki jas lyg verpetą“ (p. 79); taip pat žr. „Puikus eilėraštis“ (p. 13). Tačiau R. Brautiganas apskritai pasižymi tiek provokatyviu ir net absurdišku fiziniu atvirumu, kad verčia klausti, kas yra poezija („1:03 val. nakties mano bezdalas / smirda kaip avokado ir / žuvies galvos santuoka“, p. 69), ir tarsi tyčia erzindamas užrašinėja įprastus, visiškai nereikšmingus dienos įvykius, sudarydamas įspūdį (nenustebčiau, jei teisingą), kad šie tekstai ir yra parašyti esamoje situacijoje – būtų tai aplankęs (subjektą) suvokimas, kad dvidešimt dienų su niekuo nemiegota (p. 175), suvokta būtinybė užsidėti akinius, kad būtų galima nužiūrėti merginą (p. 163), ar staigus noras išreikšti susižavėjimą mylimąja, kol ji miega (p. 147).

Beje, emocinio atvirumo knygoje irgi nemažai, net jei ir mažiau nei fizinio, – esama ir atviro, gruboko konstatavimo: „Kaip puiku / ryte nubusti / vienam vienutėliam / kai niekam neprivalai sakyti / kad myli“ („Meilės eilėraštis“, p. 47), ir gana subtilaus erotinio žaidimo buitinėse situacijose (pavyzdžiui, skalbykloje, p. 25), įdomaus, atsikartojančio bandymo vidines jausenas reikšti tapatinantis su įvairiais objektais, pavyzdžiui, gamtos: „Myliu tave / kvėpuojanti mano pilie / Švelniai o švelniai / Gyvensim per amžius mes“ (p. 183); „Jei man reikėtų gyventi / šamo pavidalu – / odos ir ūsų pastoliuose / tvenkinio dugne – / ir tu prieitum“ (p. 203). Gamtos rinkinyje daug, nors jos įvaizdžiais žaidžia miestietiška sąmonė.

Visas šis tiesmukumas ir kasdienybės užrašinėjimas – labai antiakademiškas, tačiau tokia poezija paradoksaliai leidžia matyti ir iš šių epizodų gimstančią visumą, panašiai kaip knygoje minima saldainio fotokopija: „Ak, / tu tik kopija / visų tų saldainių, / kuriuos per gyvenimą suvalgiau“ (p. 25). Bet greta matome sąmoningą bandymą save rodyti kaip kontrkultūros autorių ir savotišką visuomenės pakraščių dendį – jau vien Charles’io Baudelaire’o pasirinkimas kaip ciklo „Keliautojas Galilėjoje“ herojaus, „Paryžiaus splino“ pasažų apie būtinybę svaigintis skolinimasis tai išduoda. Ką gi – R. Brautiganui pavyko.

Paul Celan. Kalbos grotos. Iš vokiečių k. vertė ir sudarė Linas Rybelis. – Vilnius: Hieronymus, 2022. – 190 p.

Turime dvi Paulio Celano (1920–1970) knygas lietuviškai ir abi jos – apgavystė, nors ir ne piktavalė. 1979 m. pasirodė P. Celano „Aguona ir atmintis“, versta Sigito Gedos ir Vytauto Karaliaus, o 2022 m. – „Kalbos grotos“, verstos Lino Rybelio, išleistos „Hieronymus“ leidyklos. Apgavystė turbūt gerąja prasme – nors abu pavadinimai atitinka konkrečius P. Celano rinkinius, tai nėra šie rinkiniai. Tai – vertėjų sudarytos rinktinės, apimančios gerokai platesnę nei vienas rinkinys kūrybos dalį. Senojoje – šešiasdešimt devyni tekstai, naujojoje – šimtas šešiasdešimt. Anksčiau jau verstus tekstus L. Rybelis išvertė naujai, aiškiai stengdamasis likti kiek įmanoma arčiau originalo (beje, nesutapimų su S. Gedos vertimais, bent jau be specialaus tyrimo, atrodo gerokai daugiau nei su V. Karaliaus).

Tai vienas reikšmingiausių XX a. vokiškai rašiusių poetų, ir net gerokai keista, kad abi jo vertimų knygas skiria per keturiasdešimt metų (tiesa, pluoštas S. Gedos vertimų dar paskelbta rinktinėje „Dešimt austrų poetų“ (1991). Labai sudėtingo likimo autorius – gimė anuometinėje Rumunijos karalystėje, Černivcuose (šiandieninė Ukraina), žydų šeimoje, kalbančioje vokiškai. Prasidėjus karui bandė įtikinti tėvus slėptis, nespėjo, ir šie tapo Holokausto aukomis. Iš pradžių svarstęs keliauti Palestinon, poetas galiausiai pasitraukė į Vieną, tada – į Prancūziją, kur iš esmės praleido likusį gyvenimą, galiausiai įgydamas ir pilietybę. Gyveno Paryžiuje, kur savo gyvenimą ir pabaigė, 1970 m. nusiskandindamas Senoje.

P. Celanas yra tarp didžiausių – jei ne didžiausias – Holokausto poetų. Ir tikrai ne ta prasme, kaip galėtume spėti – tai nėra poetinis pasakojimas, pilnas tiesioginių karo ar žydų naikinimo vaizdinių. Tai katastrofos poetas, kurio poetiniai pasakojimai apibendrintai permąsto su karo patirtimi susijusius klausimus. Ši P. Celano kūryba yra vienas geriausių atsakymų į klaidingai Theodorui Adorno priskiriamą klausimą, ar galima poezija po Holokausto, arba į lygiai taip pat klaidingai jam priskiriamą pasakymą, kad po Holokausto poezija – negalima. P. Celano poezija yra docta – ji imasi filosofinių ir teorinių klausimų apie būtį, laiką, žmogišką patirtį ir buvimą šiame pasaulyje. Tenka liūdnai konstatuoti – laikas P. Celano leidimui – tinkamas.

Kūryboje jis jungia natūraliai ir žmogiškai pokaryje kylančius klausimus su savojo meto filosofija (nenuostabu, kad vėlesni filosofai ypač mėgo kalbėti apie P. Celaną). Kūryba jam ne tik kalbos grožio reiškimosi vieta. Viena vertus, galime aiškiai matyti už jo kūrybos besislepiančius Friedricho Nietzschės, Edmundo Husserlio, Walterio Benjamino ar Martino Heideggerio keltus klausimus. Kita vertus, galime (jei leis Roland’as Barthes’as) pabandyti atsisukti ir į paties autoriaus biografiją: juk nėra keista, kad rašytojas, kuriam gimtoji kalba yra virtusi kartu ir tautos žudikų kalba, kuris gyvena Paryžiuje, rašydamas vokiškai, ar juolab žmogus, patyręs Holokaustą, kelia pamatinio žmogiško susikalbėjimo klausimą – intersubjektyvumo klausimą, taip rūpėjusį E. Husserliui ar M. Heideggeriui. P. Celano poezijoje šis klausimas įgauna naują matmenį ir perspektyvą – skaitydami jo poeziją ne tik apie tai mąstome, bet ir jaučiame už visa ko slypintį dramatišką istorinio likimo ženklą.

Pasirinkimas pavadinti rinktinę „Kalbos grotomis“ – daugiau nei tinkamas, turint omenyje, kad rinktinė kartu apima ir vėlyvąją poeto kūrybą. Jei pirmieji jo tekstai buvę klasikinės eilėdaros, ritmingi, vėlyvoji poezija – vis fragmentiškesnė ir pereinanti į verlibrą, vis aiškiau joje reiškiama abejonė kalbos galimybėmis ir žmonių galimybėmis susikalbėti. Pati kalbos grotų metafora (kaip išsamiame įvade pasakoja Inga Bartkuvienė) kilo iš grotelių vienuolynuose, skiriančių vienuolį ir jo svečią, – ir ji gražiai atveria paradoksalią kalbos kaip geriausios, bet akivaizdžiai nepakankamos iš tiesų susikalbėti ženklų sistemos prigimtį: „Akių rutuliai tarp virbų / <…> / (Jei būčiau kaip tu. Jei būtum kaip aš. / Argi mes nestovėjom / tam pačiam pastatui pučiant? / Mes svetimi.) // Akmenplokštės. Ant jų, / viena šalia kitos, abi / pilkaširdės balos: / du / gurkšniai tylos“ (p. 95).

Kita P. Celano poezijos intencija – liudyti autentišką gyvenimą, atmintį. Poezija čia pasireiškia kaip proga istoriškam subjektui sukurti liudijimą, kuris, skirtingai nei laikiška patirtis, kalboje pretenduoja į pergalę prieš laiką. Ir viena tokių pergalių neabejotinai yra „Mirties fuga“, kurioje randame Giesmių giesmės Sulamitą ir Johanno Wolfgango Goethės Margaritą (p. 43):

Jis šaukia sugrokite mirtį švelniau mirtis yra meistras iš vokiečių žemės
jis šaukia smuikuokite smuikais tamsiau ir jūs tarsi dūmai pakilsit į orą
kur kapą jūs rasit aukštam debesy ten ankšta nebus

Juodas apyaušrio piene mes geriame naktį tave
mes geriam tave per pietus mirtis yra meistras iš vokiečių žemės
mes geriam tave vakare ir iš ryto mes geriam ir geriam
<…>
auksiniai tavieji plaukai Margarita
pelenai tavieji plaukai Sulamita

Geriau nei išsamiame įvade tai padaro I. Bartkuvienė, P. Celano pristatyti čia nepavyks. Tai tikrai vienas reikšmingiausių pastaruoju metu pasirodžiusių poezijos vertimų – net nejauku, kad dar nesulaukęs rimtesnio aptarimo. Bet gal P. Celanui tyla ir pritinka. Jam irgi pavyko.

 

Ted Hughes. Varnas: iš varno gyvenimo ir giesmių. Iš anglų k. vertė Marius Burokas. – Vilnius: Rara, 2022. – 104 p.

Trečiojo vertimo kaltininkas – Marius Burokas, be kita ko, jau metai iš metų nuosekliai tampantis įvairiausių verstų poezijos knygų kaltininku. Leidykla „Rara“ išleido Tedo Hugheso (1930–1998) poezijos rinkinį „Varnas: iš varno gyvenimo ir giesmių“, knyga sulaukė rimto dėmesio – 15min metų knygos rinkimuose ekspertų buvo išrinkta verstinės poezijos laureate.

Pradėjus skaityti „Varną“, gali kilti ornitologinių-literatūrologinių klausimų, į kuriuos svarbu atsakyti – ne, šio poezijos rinkinio pavadinimas nėra nuoroda į Edgaro Allano Poe „Varną“. E. A. Poe varnas yra raven, o T. Hugheso – crow. Problema ta, kad abu žodžiai dažnai (bent kiek leidžia suprasti ribotos apžvalgininko žinios) vartojami nusakyti apibendrintai várnų giminei. Vis dėlto yra nemenka tikimybė, kad E. A. Poe paukštis – grėsmingesnis, labiau var̃nas, kranklys, juodvarnis, kovas, o T. Hugheso – tai, ką matome kaip žaismingą ir nelabai švarią juodąją varną. Tik vyras. Tekstas lyg ir leidžia tokią hipotezę patvirtinti.

T. Hughesas yra vienas ryškiausių savo vaizdinija XX a. anglų poetų, o aptariamas rinkinys – bene žinomiausias jo kūrinys, eilėraščių ciklas, rašytas septintajame dešimtmetyje, užbaigiant ilgą tylos periodą, ėjusį po žmonos, poetės Sylvios Plath mirties. Kaip poetas, vertėjas ir redaktorius T. Hughesas padarė įspūdingą karjerą. Prestižinės, Thomo Stearnso Elioto įkurtos, poezijos leidyklos „Faber and Faber“ parengta visos jo poezijos rinktinė sveria arti keturių kilogramų ir talpina per tūkstantį tris šimtus puslapių. 1965 m. kartu su Danieliu Weissbrotu įkurtas žurnalas „Modern Poetry in Translation“ į anglakalbę erdvę kadaise atvedė Zbigniewą Herbertą, Czesławą Miłoszą ir yra tebeleidžiamas. T. Hughesas keturiolika metų ėjo Didžiosios Britanijos poeto laureato pareigas. Asmeninis gyvenimas – tragiškas. Pirmoji žmona S. Plath gyvenimą baigė savižudybe, o po šešerių metų kita mylimoji, Assia E. Wevill, – taip pat, kartu nužudydama ir jų dukrą Alexandrą. Poetas iki gyvenimo galo sulaukdavo S. Plath skaitytojų kaltinimų „privedus“ prie savižudybės abi moteris.

T. Hugheso poezija – labai toli nuo anksčiau aptarto R. Brautigano kasdienybės. Į poeziją jis atėjo pasiryžęs imtis mitologinių vaizdinių, trauktis nuo buities. Dėl bandymo atsisukti į gamtišką mitologiją ar net mitologizuoti gamtą jis šiek tiek gretintas su ankstesniu Dylanu Thomasu ir su bičiuliu, airių nobelistu Seamusu Heaney’iu, kuris, praėjus metams po T. Hugheso mirties, atminimo kalboje sakęs: „Jis tapo dar vienu „pakrantės genijumi“1, žemę ir kalbą saugančia dvasia. Jo mirtis pavertė kūrybą visiškai skaidria – kaip vanduo, apie kurį jis rašė – vanduo, kuris norėjo gyventi“2.

T. Hughesas ciklu pasakoja apie Varną, kuris yra savotiška triksterio figūra, tačiau veikianti ne žemiškoje tikrovėje, o tarsi anapus laiko, – apie niūrią kosminę jėgą, kuri dalyvauja ir pasaulio, ir žmogaus sukūrime. Veiksmas vyksta gūdžiame ir nejaukiame pasaulyje, kuriame tarsi užslėpta nuojauta, kad su pasauliu kažkas iš esmės ne taip, ar net kad šis pasaulis yra pasmerktas, pakrikęs, netobulas kūrinys: „Kai Dievas, pasibjaurėjęs žmogumi, / Atsisuko į dangų. / O žmogus, pasibjaurėjęs Dievu, / Atsisuko į Ievą, / Viskas, regis, ėmė byrėti. // Bet Varnas / Sukalė juos kartu / Prikalė Dangų prie žemės – // Ir žmogus sušuko, bet Dievo balsu. / Ir Dievas paplūdo, bet žmogaus krauju. / <…> / Varnas // Išsiviepė // Sukarkė: „Tai mano Kūrinys“, // Plaikstydamas juodąją savo vėliavą“ (p. 72). Varno įsikišimas nuolatos sujaukia pasaulį, tarsi įveldamas programavimo klaidą į Dievo eilutę, kuriančią pasaulį. O ir pats Varnas, rodos, ne visada turi blogų kėslų, tačiau iš prigimties yra juodas, negalintis ištarti žodžio „meilė“, kurį tarti Dievas bando išmokyti „Pirmojoje Varno pamokoje“ (p. 19) – bebandydamas „Varnas žiauktelėjo vėl. Dievas nespėjo jo sustabdyti / Moters vulva užsmuko vyrui ant kaklo ir susigniaužė / <…> / Varnas, kaltas pasijutęs, nuskrido.“

Tačiau Varnas nuolat žaidžia – kažkur jau teko rašyti, kad tai – tarsi matyti Marcelijaus Martinaičio Kukutį, tamsią ir grubią Sigito Gedos mitologijos piliulę užgėrusį juodu Algimanto Mackaus poezijos nuoviru, – geresnis palyginimas ir dabar į galvą neateina. Dažnai įsivėlusi pasaulio kūrimo klaida yra susijusi su moters ir vyro santykiais, tačiau čia nėra kaip Hesiodo poemoje, kai pirmoji moteris Pandora sukuriama kaip Dzeuso bausmė žmonijai. Varno įsikišimas čia visada lemiamas: „Pergnybė Kirmį, Dievo vienatinį sūnų, Perkniebė į dvi besirangančias dalis. // Užpakalinę dalį įgrūdo vyrui / Sužeistu galu į išorę // Priekinę dalį įgrūdo moteriai galva į priekį / Ji įsirausė gilyn ir aukštyn / <…> / Vyras prabudo jį kažkas vilko žole. / Moteris prabudo pamatė jį artėjant. / Nė vienas nesuvokė kas gi nutiko. // O Dievas vis snaudė // O Varnas kvatojo“ (p. 18).

Tai begalinio liūdesio ir nevilties knyga, tačiau kitokia, nei įprasta šiandien. Tas liūdesys nėra išpažintinis ar eksponuojantis subjekto vidų – jis rodomas pasitelkiant didelę estetinę Varno distanciją, ir net iš jos atrodo milžiniškas.


1 Poeto Johno Miltono frazė skirta Likidui, su kuriuo antikiniu siužetu sekančioje pastoralėjė „Likidas“ tapatinamas jaunas žuvęs J. Miltono draugas ir konkurentas poetas Edwardas Kingas.
2 Heaney S. A great man and a great poet // The Guardian. – 1999-05-16 (prieiga per internetą: https://www.theguardian.com/theobserver/1999/may/16/featuresreview.review2).

Ene Mihkelson. Bokštas. Iš estų k. vertė Agnė Bernotaitė-Jakubčionienė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjunga, 2022. – 112 p.

Lietuvoje nepasirodo daug estų poezijos, ypač atskirais rinkiniais, tad teko maloniai nustebti. Naujausią vertimų knygą mums parūpino Agnė Bernotaitė-Jakubčionienė ir Lietuvos rašytojų sąjunga – tai Enės Mihkelson (1944–2017) eilėraščių rinkinys „Bokštas“, išleistas prabangioje, gražioje ir, atrodo, gerai parengtoje serijoje „Naujoji klasika. Baltijos Asamblėjos premijos laureatų kūryba“. Vienas tų atvejų, kai net ir originalo kalbos nemokėdamas aiškiai matai, jog į tekstus pažiūrėta itin atidžiai tiek grafine, tiek leksine, tiek kultūrinių realijų prasme. Jau vien ko verta tai, kad į kaimus ar vienkiemius atvykstančią parduotuvę vertėja sugebėjo laiku ir vietoje pavadinti ne tik autoparduotuve, bet ir „lavke“ (p. 61). Nekalbant apie estiškas realijas, kurios skrupulingai pakomentuotos, ar vertimus lydintį pačios vertėjos tekstą.

E. Mihkelson estams pirmiausia yra prozininkė, istorinių romanų autorė. Tačiau debiutavo ji kaip poetė. Filologė, dirbusi mokytoja, vėliau – Estų literatūros muziejaus literatūrologė ir kritikė. Jos biografija – taip pat netipinė. Abu tėvai partizaniniame judėjime dalyvavo ir karo, ir pokario metais, tad tėvas – ne sykį tremtas, o mama taip pat persekiota. Nenuostabu, kad ir pati poetė pripažinimo sulaukė jau tik Estijai tapus nepriklausomai – iš pradžių sulaukė Estijos premijų, o ilgai netrukus – ir ne vieno tarptautinio apdovanojimo. Vertėja visiškai teisingai neranda, su kuo iš lietuvių autorę galima būtų palyginti, konstatuoja, kad lyg su Algimantu Mackumi, lyg su Liūne Sutema, bet šiaip – ne. Ne visai tai. Ir nieko keisto, nes kad ir kaip suku galvą, nerandu panašios kartos poetės – nei ironiškai, politiškai, kritiškai rašiusios apie gyvenamojo laiko kultūrą, nei poezijoje kalbėjusios panašiu stiliumi. „Bokštas“ – paskutinis autorės poezijos rinkinys.

Tai nėra lengva skaityti poezija – ji vietomis sprangoka, šaltoka, fragmentuota, šokinėjanti laike, jai būdingos nutrūkstančios ir susiliejančios frazės. Kartais atrodo, kad tas keistas, kapotas pasakojimas primena kiek snūduriuojančio, bet aštraus proto žmogaus šokinėjantį kalbėjimą. Šokinėjantį prie to, kas svarbu. Neblogai stilių nusako ir pati poezija: „Taip eiliuoja žodis ir sakinys nuslysta / ir nuslysta miegas ir sniegas ir žiema Sakinys yra / istorija neturinti pradžios ir pabaigos po kurios seka reikšmę / suteikiantis sprogimas“ (p. 42).

E. Mihkelson daug mąsto apie savąjį laiką ir istorinę tikrovę, jų ryšį – čia pasirodo ir karo, ir okupacijos, ir represijų, ir sovietizacijos temos, ir konkretaus asmens bandymas išgyventi laiką: „Mirtis visa sulygins mėgo kartoti motina / kai buvau ketverių / Pakyrėjo šis prisiminimas Man buvo / keturi (šimtmečiai) Mūsų padermę dešimtis / amžių kankino o šį paskutinįjį visų skaudžiausiai / Trečio per mano gyvenimą šanso / šiai žemei nebus duota / Gal kur kitur Kitoje kalboje Patogioje // aplinkoje kur žmonėms šypsena svarbi / iki pat krematoriumo krosnies“ (p. 13). Vietomis net galima rasti skaudžių susišaukimų su Jono Aisčio kraujo lašu: „Laidoneriui įsakius atidaryti sienas Neatsirado / nė vieno kas vardan kario garbės / būtų paleidęs sau kulką į kaktą / Ceremoningai Visiems matant / Bet moterys ir vaikai už tai sumokėjo / viso gyvenimo kančia / Nesvarbu visi kartu ar pavieniui / nes neiššautos kulkos skeveldra vis tiek jau seniai juos / pražudė Ne metas priekaištauti“ (p. 17).

Daug rinkinyje rašoma ir apie pačią mirtį, tačiau atsitraukus, iš racionalios distancijos: „Šiandien norėčiau gyvent amžinai nes esu žvelgusi / į akis mirčiai Esu mačiusi lėtai išeinant / <…> / Esu mačiusi ir kitaip mirštant Kai žvilgsnis staiga / tapo bedugnis Švietės kiaurai tarsi būtų dangus atsivėręs / <…> / su savim Tada ir mano širdį apėmė liūdesys / bet tas liūdesys nieko nekláusė“ (p. 98). Randame ir pasikartojančių nuorodų į tylą ar pasaulio kūrimo klaidą, įdomiai atliepiančių aptartus P. Celaną ar T. Hughesą: „Visų seniausias ar tuščiausias iš mūsų yra dalelė dievo / kursai kurdamas suklydo Pats mūsų buvimas / yra skaičius kurio tu ieškai mėgindama padalyti / begalybę / <…> / šioje tyloje negirdi nė savo balso“ (p. 31); „Aš buvau su savimi sava o vėlesniais mėnesiais / sakydavau Patylėk su manim Aš klausausi“ (p. 53).

Tai įdomus poezijos rinkinys – ir dėl to, kad panašių poetų neturime, ir dėl to, kad dėl labai panašios istorijos ir kultūros jis sėkmingai susikalba su mūsų tekstais, ir dėl to, kad karo metu jis skamba gerokai kitaip, nei, matyt, skambėjo, kai buvo parašytas. Galiausiai – todėl, kad ir E. Mihkelson pavyko – sulaukti nepriklausomybės ir rašyti gerą poeziją.

Neringa Butnoriūtė. Tarp sričių ir sferų

2024 m. Nr. 1 / Apžvalgoje aptariami šie poezijos debiutai: Patricijos Gudeikaitės „Kontaktas“, Renatos Karvelis „mOterOs“ ir Justinos Žvirblytės „Mikrosfera“.

Gintarė Bernotienė. Kalbos šuorais, kalbos jaukumu

2023 m. Nr. 12 / Rubrikoje apžvelgiamos šios poezijos knygos: Vytauto V. Landsbergio „Dienanaktis“, Simono Bernoto „Pasakų parkas“ ir Aisčio Žekevičiaus „Atlaidžiai šypsosi bedugnė“.

Jūratė Sprindytė. Fundamentas ir fragmentas

2023 m. Nr. 11 / Apžvalgoje aptariamos šios knygos: Valentino Sventicko „Guriniai“, Jurgos Tumasonytės „Naujagimiai“ ir Danutės Kalinauskaitės „Baltieji prieš juoduosius“.

Asta Skujytė-Razmienė. Sustok, pasauli, aš noriu išlipti

2023 m. Nr. 10 / Apžvalgoje aptariami du distopiniai romanai – Dainiaus Vanago „Oderis“ ir Unės Kaunaitės „2084“.

Neringa Butnoriūtė. Užburtas ratas: trys poečių pasakojimai apie krizę

2023 m. Nr. 7 / Apžvalgoje aptariamos šios poezijos knygos: Gretos Ambrazaitės „Adela“, Kristinos Tamulevičiūtės „Gyvybė“ ir Ievos Rudžianskaitės „Tryliktasis mėnuo“.

Asta Skujytė-Razmienė. Be namų negerai

2023 m. Nr. 5–6 / Apžvalgoje aptariamos knygos – Vaivos Rykštaitės „Mėlynas namas Havajuose“ ir Jurgos Tumasonytės „Naujagimiai“.

Gintarė Bernotienė. „Apie amžinatvę, riksmą ir tylą“

2023 m. Nr. 4 / Apžvalgoje aptariamos 2022 metais pasirodžiusios lietuvių poezijos knygos.

Neringa Butnoriūtė. Kai vaizduotė yra valiuta

2023 m. Nr. 3 / Rubrikoje apžvelgiamos šios poezijos knygos: Dovilės Bagdonaitės „Takeliai_žolėje“ ir Ernesto Noreikos „Akvanautai“.

Neringa Butnoriūtė. Poezija kaip vienatvės forma

2022 m. Nr. 12 / Apžvalgoje aptariamos šios poezijos knygos – Elenos Karnauskaitės „Atvirukai iš kurorto“ ir Nerijaus Cibulsko „Epoché“.

Jūratė Sprindytė. Aktyvuojantys atradimai

2022 m. Nr. 11 / Apžvalgoje aptariamos šios knygos: Bitės Vilimaitės „Rudens veidas. Juodos dienos. Pelkių drugiai“, Indrės Motiejūnaitės „Vieną gražią dieną“ ir Lauros Sintijos Černiauskaitės „Džiaugsmynas“.

Asta Skujytė-Razmienė. Čiulba kaip lakštingala, kerta kaip gyvatė

2022 m. Nr. 10 / Apžvalgoje aptariamos knygos: Sandra Bernotaitė „Akys chimeros“ ir Eglė Frank „Mirę irgi šoka“.

Neringa Butnoriūtė. Painūs estetų rūpesčiai

2022 m. Nr. 8–9 / Apžvalgoje aptariamos knygos: Tomo Vyšniausko „Vokais išvirkščiais“, Dominyko Norkūno „Tamsa yra aštuonkojis“ ir Ramunės Brundzaitės „Tuščių butelių draugija“.