Kazys Saja. Ašis
2022 m. Nr. 8–9
Antroji „Eruditų rato“1 dalis
Pjesė
VEIKĖJAI
Išrinktoji Rato „stebulė“ etnologė PATRANKA
Rato „stipinai“ su pravardėm:
parapsichologas ŽINIUONIS
kalbininkas, istorikas LEIŠIS
medicinos daktarė AŠAKA
juristas ATBULEIKIS
kritikė, rašytoja PRIEKABA
filosofas TYLENIS
Veiksmas vyksta mūsų laikais. Ta pati salė
PATRANKA. Kaip matot, mes vis dar septyni.
BALSAI. Matom. Nedaug. Čia tik tie, kurie jau užsigrūdinę.
PRIEKABA. Manęs nebeskaičiuokit.
TYLENIS. Kodėl?
PRIEKABA. Anąsyk kažkuris išaiškino, kad stipinas – nuo žodžio „stipti“.
LEIŠIS. Nebūtinai. Jis gali ir „stiebtis“.
PATRANKA. Vėliau išsiaiškinsim. Turiu jums dvi žinias, mano brangieji… Vieną gerą, o kitą nekokią.
ŽINIUONIS (juokauja). Gal mums pavyks ją sukakinti.
PATRANKA. Stengsimės. Bet pradėkim nuo geresnės. Netikėtai gavau savo vyro žinutę. Jis grįžta į Lietuvą ir žada vėl įsijungti į mūsų Ratą. Su sąlyga, kad jūs jo nevadinsite Šoviniu. Jis yra Šovinis. Kaip koks paukštis ar voverė, apsigyvenęs medžio šovoj.
LEIŠIS. Kitur sako „dravėj“ arba „uokse“.
AŠAKA. Tai iš kokios drevės jis atsiuntė tą žinutę?
PATRANKA. Aš taip spėju, kad iš Ukrainos.
BALSAI. Ooo!.. Slava Ukraini! Turės mums ką papasakoti.
PATRANKA. Ir jam atrodo, kad mums jau laikas turėti savo ašį. Jeigu tokia būtų, jis ją išteptų medum…
BALSAI. Šaunuolis! Komikas. Gal iš Zelenskio pasimokęs…
PATRANKA. Dabar grįžkim prie liūdnesnės žinios. Serganti Priekaba žada apleisti mūsų Ratą.
ATBULEIKIS. Negi ji norėtų persėsti į roges?
PRIEKABA. Nesirūpinkit. Į pakalnę aš galiu nučiuožti ir ant savo užpakalio.
PATRANKA. Šiandien mes visi jos išklausykim ir galvokim, kuo galime padėti. Jai ne tik liga, bet ir depresija.
PRIEKABA. Aš tuoj… Dar išgersiu tabletę.
BALSAI. Kokią? Nuo ko? Gal tau reikia vandens?
PRIEKABA. Ne, ne… Man jau nieko nereikia. Aš tik norėčiau atsisveikinti.
LEIŠIS. Tu kur nors išvažiuoji?
PRIEKABA. Dingsiu iš čia, kaip ir visi atėjus laikui.
AŠAKA. Aš tik žinau, kad tavęs laukia operacija.
PRIEKABA. Nespės. Nevarginsiu kitų ir pati nebevargsiu. Mano ratai rateliai ir tekinėliai jau nebenori riedėti ir laukti, kol juos išteps medum ar degutu. Džiaugiuos, kad pabuvau su jumis, šį tą sužinojau… Dabar lenkdama galvą dėkoju ir noriu su jumis atsisveikinti.
ŽINIUONIS. Palauk. Nesilankstyk. Nereikia taip tragiškai. Kiekvienas dar turim šiek tiek savo energijos. Susikibsime rankom ir pamėginsim numalšinti tavo depresiją. Patraukime kėdes, sustokime ratu.
Sambrūzdis. Stumdomos kėdės. Kai kas ant atlošo jau buvo užkabinęs kokį nors savo drabužį
TYLENIS. Neskubėkit, palaukit… Kai sustosim ratu, atsiras dar viena galimybė.
PATRANKA. Kokia?
TYLENIS. O tokia… Yra toks garsas, kurio aš turbūt nesugebėsiu pakartoti… Kol kas gal pasėdėkit. Aš nesu prietaringas, bet… Ieškantys žmonės visada ką nors randa.
ŽINIUONIS. Gerai, mes dar pritūpsim ir paklausysim.
TYLENIS. Kai mes čia su Leišiu kūrėm savo Ratą, šį pasaulį paliko mylimiausia mano mokytoja Pušaitytė. Jos metodas labai pravertė bolševikiniais laikais. „Šaknim į žemę, šakom į dangų“… Štai toks ir mūsų tikslas. Jeigu kas per ilgai ir valdiškai šnekėdavo, ji mokėjo labai savitai pasišaipyti. Kaip ir be žodžių. Net skundikai nesugebėdavo jos pacituoti.
ŽINIUONIS. Tai ką ji sakydavo?
TYLENIS. Ji kaip žąselė šnypštaudama mokėjo visus traukti per dantį. Taip, lyg šniokštų vėjas šakose. „Pušššš“ arba „piššš“. Net sunku pakartoti.
PATRANKA. Tai ką tamsta čia nori pasakyti? Kad ir mūsų šnekos tokio pat bezdalo vertos?
TYLENIS. Visokių yra, visokių reikia. Ta Pušaitytė, be viso kito, dar buvo mistikė. Todėl pamaniau, kad dabar susiėmę už rankų prisiminkim ir ją. Gal ji mūsų Priekabai ką nors pakuždės.
LEIŠIS. Priekaba – nuo žodžio „priekis“. Tas jau gerai. O žodis „kabo“ reiškia abejonę. Todėl, sakyčiau, pamėginkim.
AŠAKA. Gerai. Patylėkim, susiimkim už rankų, sutelkim vidines jėgas ir siųskime Priekabai.
PRIEKABA. Atsiprašau, bet mano rankos labai šaltos.
ATBULEIKIS. Mūsų karštos – sušildysim.
AŠAKA. Psichosomatines jėgas tikrai atgausi.
PRIEKABA. Ką gi… Atsisveikinant reikia paduoti ranką.
ŽINIUONIS. Ša, ša!.. Susikaupkim, įkvėpkim…
Girdėti kažkoks „mistinis“ dūsavimas. Pauzė
PATRANKA. Na, patylėjom, padūsavom – gal jau gana?
ŽINIUONIS (Priekabai). Tu ką nors pajutai?
PRIEKABA. Man iš tikrųjų lyg ir palengvėjo.
TYLENIS. Ar kuris nors pajutot, kad ir Pušaitytė su mumis dalyvavo?
ATBULEIKIS. Aš – ne. Kažkas lyg ir kuždėjo į ausį sakydamas „ššš“.
AŠAKA. O mane kažkas lyg ir paglostė.
PATRANKA. Tas jūsų „š“ man priminė ašį, kurios mes neturim.
LEIŠIS. Ašis ir yra mūsų Aš, kuris leidžia kai kam sakyti „ša“. O pirmenybė – savai kvailybei.
PRIEKABA. Dabar tarsi atgijęs mano „aš“ norėtų žinoti, kodėl religijos draudžia savižudybę.
TYLENIS. Teologai tvirtina, kad mums dovanota gyvybė – didžiausia Dievo dovana. Tai ir kūnas, ir siela. Mes neturime teisės jų atsisakyti.
PRIEKABA. O kas žmogui siunčia nepagydomą ligą, dėl kurios jis kenčia net labiau už Kristų?
AŠAKA. Putinas su savo armija… Kam jie daro paslaugą?
PATRANKA. Tokiems galbūt ir numatytas pragaras.
ŽINIUONIS. Mums, rodos, niekas netrukdo manyti, kad mąstančią žmoniją sukūrė ne koks vienišas Jahvė, Dzeusas ar Alachas.
LEIŠIS. Dar prisiminkime Budą…
ŽINIUONIS. Laikų pradžioje susiformavo tam tikras genijų žvaigždynas, panašus į mūsų Ratą.
TYLENIS. Jeigu žmonija susikūrė vienokį ar kitokį dievą, tai kas sukūrė žmogų?
PATRANKA. Gamta. Maždaug pagal Darviną…
TYLENIS. O gamtą? Medžius, žvėris, paukščius?..
ATBULEIKIS. Ir visa tai – iš negyvosios materijos…
LEIŠIS. Stebuklas! Juk tai šimtą kartų įdomiau už bet kokį detektyvinį filmą.
ŽINIUONIS. Kiekviena religija tokiems filmams įveda cenzūrą. Arba savaip juos režisuoja.
TYLENIS. Taip. Išgalvotą Visatos Kūrėją scenaristai paverčia imperatoriumi, kuriam nenusibosta mūsų amžinos liaupsės. O kur dar angelų chorai, raguotų nelabųjų cirkas!..
ŽINIUONIS. Ir dar tokių kaip mes laisvamanių nesąmonės.
TYLENIS. Dangus ir pragaras – tai mūsų svajonių atspindys. Norisi tikėti, kad už savo kančias pelnysim dangų, o Putinas su savo bendrais atsidurs pragare.
PRIEKABA. Man kartais norisi ramiai užmigti ir nebeprabusti.
ŽINIUONIS. Čia jau šioks toks atsakymas į mūsų pašaipas ir abejones. Religijas lengva kritikuoti. Iš kvailelio nesunku atimti žaislą. Ypač jeigu pats nesi labai protingas.
ATBULEIKIS. Panašiai kaip mes… Čia kai kurie.
ŽINIUONIS. Bet kaip tą tešlagalvį paversti protingu, kuriančiu ir tobulėjančiu žmogum?
TYLENIS. Čia kaip tos ropės rovimas. Atsimenat? Rauna pats su pačia, duktė trečia, senis, senė ir piemenė, o ropė… (Suklūsta) Kas čia taip dabar?..
Girdėti vis stiprėjantis garsas, panašus į Pušinytės „puššš“
PATRANKA. Kas čia? Vėjas ar kažkokia muzika?..
AŠAKA. Gal čia kokie NATO naikintuvai…
ŽINIUONIS. Taigi čia pat ąžuolas kieme!
LEIŠIS. Vėjas per jo šakas mums sako „ša“.
TYLENIS. Štai kur mūsų ašis!
PATRANKA. Cit! Patylėkim, įsiklausykim.
PRIEKABA. Šuoras jau praėjo.
PATRANKA. Tyla prieš audrą. Girdite – jau griaudžia…
ŽINIUONIS. Ąžuolas, vėjas, perkūnas…
TYLENIS. Gyvenimas, gyvenimas…
PRIEKABA. Dabar supratau, iš kur ta mano depresija.
TYLENIS. Rato ašys senovėj būdavo ąžuolinės.
ŽINIUONIS. Arba riedėkim, arba laikykimės kaip ąžuolai.
Perkūnija iš tikrųjų artėja
P a b a i g a
2022
1 Saja K. Eruditų ratas // Metai. – 2022. – Nr. 3. – P. 54–58.