Ramutė Skučaitė: „Poezijos taku ėjau palengva ir tylomis“

2021 m. Nr. 10

Poetę ir vertėją Ramutę Skučaitę kalbina Daina Opolskaitė

Spalio 27 d. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatei, mylimai vaikų ir suaugusiųjų poetei, vertėjai, daugybės operų ir operečių libretų autorei Ramutei Skučaitei sukanka devyniasdešimt metų.
Skaitytojams dovanojusi daugiau kaip penkiasdešimt savo poezijos knygų poetė teigia vis dar nežinanti, „kas tuos eilėraščius rašo“, bet užvis labiausiai vertina eilėraščio muzikalumą: „Man labai svarbus eilėraščio muzikalumas. Manau, kad žmogus, kuris rašo eilėraščius, turi turėti tą jausmą.“ Sukakties proga kalbamės apie gyvenimą ir poeziją, atsiminimus ir šiandieną, kūrybą vaikams ir, žinoma, apie naujos knygos laukimą.

 

– Skaitydama Jūsų poeziją visada jutau ir šiandien tebejuntu stipriai pulsuojantį laiką. Jis atrodo ir pagrindinis veikėjas, ir svarbi aplinkybė, gobianti beveik visus Jūsų eilėraščius, negana to, juos tarsi sąlygoja, skverbiasi į juos. Koks yra Jūsų santykis su laiku – kaip jį jaučiate ir kaip žmogus, ir kaip poetė, ar jis Jums brangus?

R. S. Gal ir sąlygoja, nors aš pati terasčiau tik santykį su laiku. Man laikas – labai nereali, kartais nepastebima, lyg ir išnykstanti sąvoka, bet ir sugrįžtanti – kartais paraminti, o kartais – pakankinti. Prisiminimais, žodžiu… Ypač kalbant apie eilėraščius. Atrodo, kad prisiminimo ir rašymo suderinamumo išgryninimas ir tampa eilėraščio siela. Žinoma, tai toli gražu ne aksioma, nes juk kalbu tik apie savo suvokimą. O atmintis išlaikytą buvusio laiko pojūtį, įvykį kartais taip išgražina ar išbjaurina, kad prisiminimo teisybę tegali atrasti visus tuos „priedus“ atmetusi. Neretai tą padaryti nelengva.

Dar galvoju apie laiką kaip apie neišvengiamą duotybę. Dažniausiai atėmėją: jau nusinešusį bemaž visus, kurie buvo artimiausi ir brangiausi… Ačiū Dievui, kad dar turiu ką mylėti.

O ar jis, tas laikas, man brangus? Žiūrint, kaip kada „elgiasi“. Tik kai siūloma (primygtinai net!) žiūrėti į ateitį užmirštant praeitį – man baisu. Praeitis many yra. Ateitis – realiai žiūrint – tėra tuštuma. Ne vien man, visiems, deja! Bet jei kam patinka į ją žiūrėti, kodėl gi ne?

– Man atrodo, kad esate atsiminimų ir prisiminimų žmogus, tiesiog sklidinas jų, visokių prisipildęs – skaudžių ir brangių. Ar jie padeda gyventi ir rašyti?

R. S. Prisigyvenau jų – tų prisiminimų atsiminimų. Nemanau save esant išskirtinę, bet ne visai sutinku su teiginiu, jog žmogus grįžta į vaikystę sendamas. Būdama jau ir pasenusi norėčiau teigti, jog niekada niekada tos savo vaikystės pamiršusi nebuvau. Ji ėjo šalia manęs visą gyvenimą ir tebėra šalia dabar. Visokia: labai graži, rami, miela su gražiais protingais tėvais ir netekusi viso to teisingo gerumo, palikusi mane pačiai sau.

Beje, net dabar negaliu sau išsiaiškinti, kodėl tuo gražiuoju teisingu metu taip dažnai galvodavau apie mirtį – ne savo, labiau abstrakčią, bet gyvenime esančią, vykdančią keistą užduotį, įdomią ir paslaptingą. Dar nebuvau patyrusi jokio praradimo savo pačios aplinkoje. Gal todėl nejaučiau baimės, tik tą galingą paslaptį, kurią, tikėjau, turėsianti kada nors įminti. O prisiliečiau prie jos pamačiusi aštuoniolikmečio brolio, palaidoto man nežinant, įdubusį kapą pavasarį…

Mama saugojo mane nuo tos žinios gerus porą mėnesių sergančią šiltine, nuo kurios brolis ir mirė. Neilgai trukus užgriuvo sunkiai mudviejų su mama suieškota žinia apie tėvo mirtį: badu – lageryje. Dar po pusmečio – mamos areštas ir nuosprendis: dešimt metų lagerio, kuriuos visus nelaisvėje ir atbuvo.

Panašu, kad aš pasakoju labai dažną eilinę pokario istoriją. Kodėl? Kam? Juk apie tai tiek prirašyta! Kažkada buvau Genocido centre, pati mačiau: kone grindys lūžta nuo leidinių apie tą metą.

Kai atėjo manęs vežti, pasiėmiau Salomėjos Nėries dvitomį – tokias apspurusiais kraštais dvi knygas ir smuiką, kuriam per kelionę ligi tremties vietos sutrūko dvi stygos… Tokį – be balso – ir parsivežiau beveik po aštuonerių metų atgal į Lietuvą. Daugiau mano rankose ir nebeprabilusį…

Ar visa tai padeda rašyti? Manau, kad taip.

– Šiandien esate daugiau kaip penkiasdešimties knygų autorė. Ar kuri nors knyga Jums yra išskirtinai brangi, turi ypatingą reikšmę, ar jas visas išaugino tokia pat stipri kūrybinė energija?

R. S. Yra tokia. Lyg išskirtinė. Gal ne tiek brangi, kiek pavykusi kaip leidinys, nes ji „sukonstruota“, man atrodo, – vykusiai. Kur tiko eilėraščiai, rašyti suaugusiesiems ir vaikams, visi surinkti iš iki tol buvusių knygų. „Sugėrusi“ net tikrus praeities vaizdus: senas nuotraukas, tėvų braižą, laiškų ištraukėles, brolio išvedžiotas pirmąsias raides… Ar tai kūrybinės energijos rezultatas – tikrai nežinau.

Iki pat šio laiko aš tarsi dalinausi į poeziją vaikams ir į poeziją suaugusiesiems. Taip buvo visada. Poezijos suaugusiesiems rašymas iš tiesų man yra poezija pačiai sau, o poezija vaikams jau yra kitokia kūryba, žaidimas. Vieno literatūros vakaro metu Viktorija Daujotytė kalbėdama apie poeziją pasakė, kad poezija yra viena, svarbu, kad apskritai būtų poezija. Tada aš supratau, kad čia esama nenuginčijamos tiesos.

– Kokias knygas pati skaitėte vaikystėje? Kaip jos Jus pasiekdavo? Kokios labiausiai įstrigusios atmintyje ir brangios iki šiol?

R. S. Nemaža tų knygų – ir skaitytų, ir brangių. Turėjau bemaž viską, ką tada išleisdavo pagrindinės leidyklos: „Spaudos fondas“, „Sakalas“, „Šv. Kazimiero leidykla“. Tik niekada nesu iš tėvų gavusi Abromo Ptašeko leidyklos plonučių blizgančių verstų perverstų knygelių.

Vos išmokusi skaityti savaip „skaičiau“ Maironio „Pavasario balsus“: garsiai, bet kai niekas negirdėdavo, pati sau lyg skaitydavau, lyg išdainuodavau rimuotas eilučių pabaigas. Ir pasakas – „žmoniškai“ – visą lietuviškai išėjusią pasaulinę pasakų klasiką, lietuvių liaudies kūrybą – mokytojo Stasio Tijūnaičio surinktas „Mūsų pasakų“ knygas, nežinau, kieno sueiliuotas „Lietuvių liaudies pasakas“… Poeziją vaikams. Ne poeziją… O šalia viso to – Petro Rusecko „Baudžiavą“, Adolfo Šapokos istoriją. Tai jau iš tėvų bibliotekos. Beje, Helenos Mnišek „Raupsuotosios“ tėvų knygų spintoje nebuvo, ją perskaičiau tik vokietmečiu gavusi iš bendraklasių. Mano laikais tai buvo garbės reikalas.

Anksti perskaičiau Šatrijos Raganos „Sename dvare“. Neatsiskaitau ir ligi šiol, nors bemaž atmintinai moku. Šalia labai mėgto Prano Mašioto ne sykį skaičiau Vlado Dubo „Vytuką“, kuris nepaprastai traukė savo autentika, nors knyga toli gražu buvo skirta ne vaikams.

Gal nebus labai negražu, jei pasakysiu, jog kaip vertėjo nemėgau Juozo Balčikonio nuo vaikystės… Jo versta kaip ir ligi šiol, regis, tebeleidžiama kone visa pasaulinė pasakų klasika, išskyrus Charles’io Perrault iš prancūzų kalbos. „Motulės Žąsies pasakos“ prieš gerą dešimtmetį išleistos ir su eiliuotais moralais, ir visais eiliuotais sakmių bei pasakų tekstais.

– Skaitant Jūsų poeziją retkarčiais akis užkliūva už minimų vardų ir pavardžių – Kazio Bradūno, Juditos Vaičiūnaitės, Rimvydo Stankevičiaus… Pasakojate, kaip tremiama paskutinę minutę kartu su svarbiausia manta pasičiupote ir Salomėjos Nėries poezijos dvitomį. Ar esama vardų, kurių poezija visada žavėjotės, žavitės, ji Jums svarbi? Ar manote, kad kuriančiam žmogui svarbu ieškoti atramos?

R. S. Jūsų suminėtų autorių kūryba man labai reikalinga, bet niekada negalvojau apie tai kaip apie atramą. Nors gal ir taip galima pavadinti. Prie svarbiausių dar būtinai turiu paminėti rusų „sidabro amžiaus“ poetus: Mariną Cvetajevą, Osipą Mandelštamą, Aną Achmatovą, Borisą Pasternaką. Esu juos vertusi. Ir Vladimirą Nabokovą. Nors kažin, ar jis laikomas „sidabro“ atstovu.

– Šiame amžiuje ir šiomis dienomis, kai poezija, man regis, vis dažniau praranda visiems suprantamą kalbą ir apčiuopiamą formą, Jūsų kūryba vis dar pavaldi aiškiai kompozicijai, tarsi savaime joje atsiliepia rimas ir ritmas – klasikinei poezijai svarbūs dalykai. Kaip vertinate tą šiandien atsirandantį poezijos neapčiuopiamumą ir laisves?

R. S. Nežinau, kodėl atmetamas tas klasikinės poezijos modelis, kodėl jis kažkur išeina… Manau, kad tokia poezija nyksta ir išnyks. Kai kam tai bus netektis, o kai kam naujų patirčių atradimas. Juk daug kas pasauly išnyksta, ir daug kas atsiranda. Tenka šitai pripažinti. Klasikinės formos darosi nebepatogios, nes jas reikia valdyti, o drauge joms paklusti.

– Vieno literatūros vakaro metu iš profesorės Viktorijos Daujotytės lūpų išgirdau nuskambant tokią frazę: „Tik gimęs poetu gali juo tapti.“ Ar tikite, kad tai ateina iš Dievo? Ką, Jūsų nuomone, svarbu turėti kuriančiam poeziją žmogui?

R. S. Į šitą klausimą aš atsakyt negaliu. Reikia to, kas iš tikrųjų sielą paliečia. Bet, jeigu manoma, kad rašyti gali kiekvienas… Žinoma, gali kiekvienas, kuris moka raštą. Beje, šiandien jau ne kiekvienas ir rašyti moka. Ranka, turiu galvoj. Anksčiau braižas buvo žmogaus savastis, ir man labai gaila, kad dabar ji dingusi. Braižo praradimas yra vis dėlto netektis žmogui, didžiulis nuostolis. Rašysena daug pasakydavo apie žmogų. Dabar visi suvienodinti.

Neturiu nei kompiuterio, nei spausdintuvo. Tik elektroninį paštą patikrinu planšetėje. Atsiprašau – ne ta kryptim nuėjau.

– Rašote ranka?

R. S. Tik ranka. Absoliučiai viską rašau ranka. Ir man visiškai nesunku, man malonu. Atsisėdi prie stalo ir viskas kartu: ranka ir popierius, ir galva. Mėgstu turėti daug rašiklių, juos keisti. Ir bloknotus keičiu. Rašyti ranka man yra didelis malonumas, aš nė už ką jo neatsisakyčiau. Žinoma, nepatogu, kai reikia ką nors atsispausdinti, bet tuomet kas nors iš bičiulių man padeda. Ačiū jiems.

– Jūsų eilėraštyje „Moralite ironique“ (iš rinkinio „Varinis angelas“) yra rašoma: „Parašykim dar kartą eilėraštį / Iš to, ko pasauly nėra. / Paskandinkim kūrybos priežastį / Ar pakaskim kur po tvora…“ Tai man iš karto natūraliai susisieja su Henriko Radausko kadaise išreikšta poetine laikysena: „Ir skamba medyje melodija tyli, / O aš klausausi jos ir užrašau smėly…“ Iš ko ir kaip atsiranda Jūsų eilėraštis? Ar iš tiesų jam atsirasti nereikia jokios priežasties ir apskritai bet kokias kūrybą inspiruojančias priežastis neigiate?

R. S. Kuo toliau, tuo labiau aš nesuprantu, iš kur man staiga ateina kokia mintis, dvi eilutės, posmas… Staiga. Iš kur? Kažkada esame apie tai kalbėję su Rimvydu Stankevičiumi, ir neprisimenu, kuris pirmas iš mudviejų pasakė: niekas nežino, kas tuos eilėraščius rašo. Kur kūrybos priežastis, vienas Dievas žino.

– Tačiau to paties eilėraščio, kurį citavau, pabaiga skamba taip: „Tik užkaskim kūrybos priežastis, / Nors vis tiek jas atkas – išjuoks.“ Apie Jūsų poeziją ne tiek daug rašyta. Kaip ir kiek Jums pačiai yra tekę susidurti su savo poezijos skaitymu / perskaitymu, „kasinėjimu“, gal kritika ar kritikos žodžiu?

R. S. „Išjuokimo“ skaudulį patyriau po savo pirmos knygelės „Žydintis speigas“. O toliau, turiu galvoje tarybmetį, – arba niekaip, arba nekaip. Bet rinkiniai – su vis nemažu rankraščio pastūmėjimu tolyn – buvo leidžiami. Ir cenzūra nekibo – tikrai ne. Redaktoriai – taip, bet pripažįstu – teisingai. Poezijos taku ėjau palengva ir tylomis. Gal todėl, kad ir į Rašytojų sąjungą atėjau vėlai. Nepritapau prie jaunųjų, nors ilgai buvau jaunųjų sekcijos narė – buvo tokia sekcija tarybiniais metais. Žodžiu, jauniems jau buvau per sena, o „seniems“, prie kurių amžiumi būčiau labiau tikusi, – per jauna.

O gal vis dėlto visa tai buvo – sprendžiant apie atleidinėjimus iš darboviečių – ir tėvų „kaltė“, ir labiausiai tragiško likimo tėvo brolio – buvusio nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministro.

– Skaitant Jūsų poeziją neapleidžia jausmas, tarsi poezija Jums būtų gyvenimo būdas, kasdienė duona ir druska, o kasdien parašomas eilėraštis – natūralus kvėpavimas. Ar iš tikrųjų rašote dažnai?

R. S. Rašau dažnai, bet ne kasdien. Galvoju, gal ilgas mano gyvenimas tarsi susikristalizavo ar iš tikrųjų gal kieno nors neparašyti eilėraščiai skraido aplink ir aš juos turiu užrašyti? Tikiu ir netikiu, kad čia veikia kažkokie metafiziniai dalykai… Tačiau pažįstu kolegų, poetų, kurie sako: rašysiu dabar apie tai ir tai. Yra, žinoma, kitoks rašymo būdas.

Ačiū mano tėvams suvalkiečiams, kurių dėka aš kalbu, kaip kalbu. Labai gaila ir apmaudu, kad neteko mokytis lituanistikos, lietuvių filologijos. Baltai pavydžiu tiems, kurie tokias studijas savo gyvenime turėjo. Man labai svarbus eilėraščio muzikalumas. Manau, kad žmogus, kuris rašo eilėraščius, turi turėti tą jausmą. Man labai daug davė tai, kad iki išvežant mokiausi muzikos mokykloje. Grojau smuiku. Paskui – nebe. Per savo gyvenimą esu išvertusi keturiasdešimt vieną operų ir operečių libretą… Prie muzikos, muzikalumo pripratau, gal net suaugau. Kartais klausydamasi šiuolaikinės muzikos pagalvoju, kad gal aš jau praradau muzikos suvokimą – tarsi visos naujos dainos (turiu galvoj popmuziką) vienodos, niekuo viena nuo kitos nesiskiria. Bet pasiklausau Fryderyko Chopino, Ramintos Šerkšnytės – ji gyva, toji muzika. Esu – bent jau norėčiau būti – tarpininkė tarp muzikos skambėjimo ir žodžio. Žodis man turi suskambėti su tam tikra muzikos dalele.

Ir prisipažinsiu: ilgiuosi tikrojo susilietimo su muzika… Daug ką atiduočiau, jei ant rašomojo stalo dabar gulėtų klavyras – versti. Bet operos dabar dainuojamos vadinama „originalo“ kalba… Keista – ne prancūzų, ne vokiečių… Ir gerai, ir nelabai. Geriausia būtų – ir / ir. Turiu galvoje – ir lietuviškai.

– Tikrai nesuklysiu pasakydama, kad esate viena svarbiausių vaikų poečių, ištisos kartos užaugo su Jūsų eilėraščiais, eiliuotų galvosūkių ir mįslių knygelėmis. Pati neįsivaizduočiau savo vaikystės be kone mintinai išmoktų „Žvangučių“. Neabejoju, kad rašyti poeziją vaikui – tai Dievo dovana. Ar rašyti vaikams Jums buvo būdas pačiai likti vaikystėje, ar labiau noras išlaikyti nuolatinį santykį, ryšį su mažaisiais, jaunąja karta, o gal su savo pačios dukromis?

R. S. Kai dirbau „Geny“, žurnaliukui reikėdavo eilėraščių. Tai skambini kam nors iš rašytojų: gal turit, gal galit. Ir dažnai išgirsdavai tokį atsakymą: žinot, aš savo anūkų dar neturiu, arba – vaikai jau užaugo, tai nerašau dabar. Man visada atrodė – ne, taip negalima. Jeigu tu rašysi tik savo vaikams, tai bus užbrėžtos tam tikros ribos. Argi nėra poetų ir poečių, rašančių vaikams, nors jie patys vaikų neturi? Rašiau ir rašau – šiaip vaikams. (Gal kada nors pati rašysiu proanūkiui Arui – neatsižadu, bet nežinau.)

– Sakoma, kad šiuolaikiniai vaikai kitokie, neva auga kitaip, kitkuo domisi, jų pasaulėvaizdis veikiamas informacinių technologijų, interneto. Ar sutiktumėt su tokiu pastebėjimu? Kokią vietą, kaip manote, šiandien vaiko gyvenime užima eilėraštis, poezija?

R. S. Vaikams reikia poezijos. Vien jau dėl taisyklingo žodžių kirčiavimo. Dabar nelabai kam rūpi, kokia bus toji lietuvių kalba, mes patys save skandinam. Niekaip negaliu atleisti tiems, kurie tai daro ir kurie su tuo sutinka. Jeigu mums dar svarbi gimtoji kalba, o kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad ji vis mažiau svarbi, tai būtent vaikų poezijoj galima dar išlaikyti geros kalbos pojūtį. Tai pasiekiama rimuojant žodžius, parenkant teisingus jų sąskambius. Mėgstu rašyti eiliuotus galvosūkius. Esu parašiusi vieną tokį apie bebro brastą ir rąstą. Tik dabar jau su vaikais reikia išsiaiškinti ne tik kas yra brasta, bet ir kas yra rąstas.

Neatsisakydavau kviečiama susitikti su vaikais mokyklose. Vaikai mokėjo daug eilėraščių, tai gal juos mėgo? Jei mokytoja paklausdavo, kuris norėtų padeklamuoti poetės eilėraštį, pakildavo kone visų klausytojų rankelės. O paskutinį kartą, jau prieš kokį septynetą metų, vienoj provincijos mokyklėlėj mokytoja paprašė mergaitės, kad padeklamuotų, toji spyriojosi, sukosi, raitėsi, galop išėjo taip, kad du posmus pasakė, trečią pamiršo. Ir pasipurtė… Dabar vaikai eilėraščių nebeskaito, jų, matyt, nebedomina poezija. Natūralu, jie keičiasi, nes ir aplinka, daiktai jau yra kiti. Paskutiniaisiais metais, prisimenu, viename susitikime bibliotekoje visi sudribo į minkštus fotelius ir išsitraukė mobiliuosius. Mokytoja jokios pastabos nedavė.

– Pakeliui dar viena nauja Jūsų poezijos knyga. Koks yra jos laukimas?

R. S. Jei vienokį ar kitokį laukimą būtų galima įvardyti, tai maniškio vardas būtų Nerimas. Kad ir ko laukčiau: nuomonės, nuosprendžio, spausdinamos knygos, žinutės telefonu ar skambučio į duris…