Vytautas Kaziela: „Nė vienam negalėčiau pasakyti: tu esi nulis ir tavo poezija nieko verta“

2017 m. Nr. 2

Poetas Vytautas Kaziela atsako į Neringos Butnoriūtės klausimus

– Turiu prisipažinti: esate aktyvus – rašantis, poezijos festivaliuose nuolat apsilankantis poetas, o nedaug apie Jus žinau. Jūsų knyga „Vieta ir kiti nutylėjimai“ (2015) taip pat priminė, kaip dažnai būtent poezijos kalba pažindina, autoriaus asmenį palikdama nuošaly. Tekstui tai – galbūt tobuliausias būvis, bet gnybtelna noras suvokti iš kasdieniškesnių detalių, kas yra šis poetas iš Utenos ir kuo jis gyvena? Todėl ir paklausiu, ką norėtumėte, kad poezija besidomintys žmonės žinotų apie rašytoją Vytautą Kazielą?

– Apie mane galėtų nežinoti nieko. Svarbiau, kad atpažintų tekstus. Nors paprastai žmonės, bent jau provincijoje, apie tave žino daugiau nei tu pats. Smagu, kai atvažiavus į tolimesnius kraštus organizatoriai, iš interneto prisitraukę apie tave informacijos, pradeda pristatinėti. Klausaisi ir galvoji – čia apie tave ar ne. Bet niekada nepuolu aiškintis ar prieštarauti.

– Girdėjau mįslingą faktą – leisti rengtas Jūsų pirmosios knygos rankraštis yra dingęs. Tad „Palesink paukštį“ (1990) yra antroji knyga?

– Man tai skaudi tema. Pirmąją mano knygą „Dienų dugne“ palaimino tuometinė Pirmosios knygos komisija. Knyga buvo suredaguota, nupieštas viršelis, išmokėtas avansas… Tais metais turėjo išeiti mano, Sigito Poškaus, Eugenijaus Ališankos knygos. Manoji neišėjo. Kai pabandžiau aiškintis kodėl, atsakymo taip ir neišgirdau, kai norėjau atsiimti rankraštį, sužinojau, kad mano knyga dingo. Jei ji būtų išėjusi, gal daug kas būtų susiklostę kitaip. Tada jaučiausi sugniuždytas. Prireikė dvidešimties metų, kol atsigavau. Dabar jau nebeskauda, tik gaila prarastų metų. Nesu toks vienintelis. Dingo ir dabar jau šviesios atminties poetės iš Kupiškio Zitos Lukošiūtės pirmosios knygos rankraštis. Knyga buvo spintoje, tą spintą nurašė, kažkas ją išsivežė į sodą…
O „Palesink paukštį“ negali būti mano debiutas. Tai tokia komercinė knyga, kuri turėjo nemenką pasisekimą. Per pusę metų buvo nupirkta penki tūkstančiai egzempliorių. Kauno moksleiviai ją persirašinėjo į sąsiuvinius, o aš už gautus pinigus uošviui nupirkau arklį.

– O kada ir kodėl Jūsų gyvenime atsirado poreikis rimtai rašyti poeziją?

– Jaunystėje, per masines gatvės muštynes Vilniuje, mane smarkiai sudaužė. Gulėjau Šv. Jokūbo ligoninėje, tada man buvo turbūt devyniolika. Balansuodamas tarp gyvybės ir mirties, parašiau pirmą rimtą eilėraštį. Apskritai visi mano bandymai kurti susiję su pavaikščiojimais mirties pakraštėliais.

– Ta nebūties tema, nuo kurios tarsi viskas prasidėjo, Jūsų tekstuose tęsiasi ir toliau?

– Taip, į tuos „pasimatymus“ aš vis išeinu, o pastaruoju metu, galima sakyti, kas penkeri metai. Kada savimi imi suprasti, kas tai yra, atsiranda noras suvokti, kas bus po to. Tema tampa svarbi, kai pats pajauti ją intuityviai. Tai nėra susigalvojimas – taip susiklostė gyvenimas. Esu „ragavęs“ mirties.

– Ar yra tokios ribos, kurių, kaip kūrėjas, negalėtumėte peržengti?

– Kūryba neturi ribų. Gal tik negalėčiau rašyti dėl rašymo. Negalėčiau ir konstruoti eilėraščio. Kas kita – kūrėjo santykis su kitais. Čia yra ribos, kurių negalėčiau peržengti. Neskirstau autorių į sluoksnius, kalibrus, svorio kategorijas. Pamenu vieno iš vyresniųjų rašytojų pasakojimą, kai vienas poetas, tapęs „Poezijos pavasario“ laureatu, priėjo prie tuometinio LRS pirmininko Alfonso Maldonio ir paklausė, kokioje pozicijoje jis dabar bus. Sulaukė labai išmintingo, pamokančio atsakymo: žinai, čia ne žirgų lenktynės… Deja, ir šiandien yra autorių, kuriems tai gali būti ir žirgų lenktynės, ir bokso turnyras… Man nieko nereiškia vardai, premijos, titulai. Nė vienam negalėčiau pasakyti: tu esi nulis ir tavo poezija nieko verta. Gal todėl labiausiai mėgstu skaityti pirmąsias knygas. Ne visada tobulas, bet liudijančias tikros poezijos galimybę.

– Net ir kalbantis apie nebūtį – vieną iš pagrindinių ir, pripažinkime, pastaruoju metu iš dažniausių poezijos temų, – Jūsų eilėraštis vis vien yra gyvas. Tikriausiai dvylikos knygų autorius jau supranta, ko reikia, kad jis atgytų?

– Manyčiau, reikia patyrimo. Lietuvoje mirties, nebūties tema yra daug rašoma – ir jaunesnių, ir vyresnių kūrėjų. Bet dažnai tai rašymas be asmeninės patirties, daugiau pasakojant, sumąstant. Po vieno tokio „pasimatymo su giltine“ suvokiau, kad niekas su gyvenimu ar mirtimi nesibaigia. Einame toliau. Kol prožektorių ar Dievo šviesa mus vėl išplėš iš tamsos.

– Mąstydama, kaip apibūdinti Jūsų poeziją, pamaniau, kad tiktų žodis „pokulminacinė“. Tarsi jai gimti būtų svarbūs įspūdžiai, tačiau ryšį ji norėtų užmegzti vėliau, po tylos. Kaip Jūs rašote?

– Spontaniškai nerašau. Jeigu rašytum tuo metu, kai jauti ar supranti įvykį, tai būtų jau ne literatūra, o kažkas kita – lyg ir perjautimas, bet ne kūrinys. Reikia nuotolio, kad galėtum apmąstyti. Jeigu tekstas man nepatinka, lengvai jį sviedžiu į šiukšlių kibirą arba paguldau į stalčiaus dugną. Anksčiau taip elgdavausi labai dažnai, o dabar – truputį kitaip. Turiu daugiau laiko viską apmąstyti. Rašau rečiau, todėl ir tų „žalių“ eilėraščių būna mažiau. Kartais prie man nepatikusių tekstų grįžtu po ilgokos pertraukos. Viena kita eilutė – ir eilėraštis sušvinta kitaip.

– Ar manote, kad poeto kūryba turėtų būti vientisa?

– Tai trūkumas. Iš savo kūrybos išskirčiau tik dvi naujausias knygas – „Užklumpa šviesa“ (2012) ir „Vieta ir kiti nutylėjimai“ (2015). Kaskart, išleidus rinkinį, ateina vis ilgesnė pauzė, nes vis sunkiau atsitolinti nuo to, kas jau pasakyta. Tačiau pastarasis kūrybos etapas buvo kitoks: su redaktoriumi rengdamas „Užklumpa šviesa“ ir toliau rašiau eilėraščius. Galbūt turėjo pasirodyti ne dvi, o viena knyga. O ji turi būti vientisa. Prieš pradėdamas knygą rašyti, jau turi žinoti, ką nori pasakyti, kas tau tuo metu yra svarbiausia. Bent jau žinoti pradžią ir pabaigą. Apsibrėžti teritoriją.

– Pastebėjau, kad lakoniškame tekste nebijote įgarsinti emocijos – skauda, liūdna, tačiau nuslepiate subjektą, tarsi jį ištirpdote. Kaip manote, atvirumas, jautrumas padeda ar trukdo rašyti? O gal tai drąsos ženklas?

– Nebijau būti sentimentalus. Kadangi savo kūrybos nelaikau išskirtinesne nei kitų, man tai neatrodo nei privalumas, nei trukdis. Tiesiog įsitikini, kad atsivėrimų reikia. Ne vien man: yra buvę atvejų, kai žmogus priėjo prie manęs ir pasakė: „Tavo knyga padėjo man išgyventi, kai buvo sunku.“ Po pirmo karto galvojau – kodėl? Juk mano eilėraščiuose optimizmo nedaug, viltis, džiaugsmas irgi nesilieja per kraštus. Pasirodo, žmogui kur kas svarbiau, atsidūrus vienoje ar kitoje situacijoje, nepasijusti vienišam. Paskaitęs jam tuo metu artimus eilėraščius jis pagalvoja: ne man vienam taip, kitas žmogus, buvęs panašioje padėtyje, išsikapstė, kodėl aš negaliu to padaryti? Ir nusiramina. Kartais žmonės poezijoje ieško ne tik meniškai brandžių kūrinių, bet ir tikrų dalykų – jautrumo ir atvirumo.

– Kaip sentimentalumas Jums atrodo kitų tekstuose?

– Sentimentalumas – blogo tono požymis. Jaunieji stengiasi to išvengti. Yra sentimentalumas ir yra „neskanus sentimentalumas“. Su juo, dirbdamas provincijos leidyklos redaktorium, susiduriu labai dažnai. Skaitai tokį rankraštį, o burnoje darosi šleikščiai saldu… Kaip ir visur, reikalingas saikas. Reikia jausti, kada tie atsivėrimai būtini, o kada geriau be jų.

– Ko gero, papuolėte į dvilypę situaciją: Utenoje esate gerai žinomas poetas, nuolatinis renginių svečias, o arčiau sostinės ar didesnių kultūros židinių Jus perskaito tarsi iš naujo, atranda. Ar taip ir jaučiatės? Jums svarbus kolegų dėmesys?

– Be abejo, visi rašantys norime, kad mus bent šiek tiek žinotų, tad išvykimas už savo gimtų ribų yra kaip priminimas, kad tokie esame. Teisybė: atvažiavus į Alytų ar kur kitur, nebūtinai randame savo knygų, net ir leistų didžiųjų leidyklų. Tiesą sakant, ne visai svarbu, kaip tavo knyga bus išleista, smalsiau – ar ji bus pamatyta, kas apie ją bus pasakyta. Jeigu tavo kūryba ko nors verta, ji vis tiek kada nors bus pastebėta. Gal tik truputį vėliau.
Kolegų dėmesys svarbus, tik, manau, tarpusavio bendravimo labiau reikia jauniems. Kai esi brandesnis, iš tikrųjų norisi atokumos, daugiau klausytis. Tačiau palaikyti ryšį – svarbu, o provincijoje trūksta bendravimo su kūrybos žmonėmis. Per festivalius, tarkime, „Poezijos pavasarį“, kuriam laikui kiek atsigauna siela. Sąmoningai pasirinkau gyvenimą provincijoje. Ir jei dėl to galiu ką nors kaltinti, tai tik save. Visada atrodė, kad gyvendamas čia galėsiu daugiau padaryti. Dabar jau ir nebetrauktų gyventi dideliame mieste. Ten per daug šurmulio, o man jau norisi tylos. Noriu girdėti, ne tik klausytis.

– Esu pastebėjusi, kad kai kurie kūrėjai mielai atskleidžia priklausomybę regionui ir savo laikyseną viešumoje ar per tekstus formuoja pabrėždami tam tikrą būdingą atributą, dažniausiai – tarmę. Nesu skaičiusi tarmiško Jūsų eilėraščio. Nekilo pagunda taip rašyti?

– Niekada, nesu tokių parašęs. Man juokingi tie žmonės, kurie, prasidėjus Tarmių metams, ima ir perverčia savo kūrybą į tarmę, arba proga išprovokuoja juos taip rašyti. Tarme reikia gyventi, kaip tai pavyksta, pavyzdžiui, Reginai Katinaitei-Lumpickienei. Klausydamas jos pajėgiu užsikrėsti ir galiu pamanyti, kad irgi išeitų parašyti tarmiškai, tačiau to niekada nedarysiu, nes tai susiaurina.

– Šalia poezijos rašymo Jus dar žinau kaip almanachų sudarytoją. Į „Atokias stotis“ kasmet prisikviečiate įvairių autorių: šalia žymesniųjų nepamirštate ir rečiau girdėtų, neignoruojate regionuose gyvenančių. Taip pat esu mačiusi ir religinės temos leidinį „Iš tikėjimo audinio“. Kaip nūdienoje nusakytumėte rinkinių, almanachų vertę?

– Aš esu už almanachus, tačiau nevertinu tų, kuriuose publikuojamas vos vienas autoriaus kūrinys. Man turi būti pluoštas kūrybos. Tada skaitytojas turi iš ko susidaryti nuomonę. Leisdamas „Atokias stotis“, atsirenku po dešimt žmogaus eilėraščių, – tada, mano manymu, jau galima kalbėti apie jo kūrybą. Daugybės leidinių gausoje be papildomos reklamos sunku apsispręsti, vieno ar kito autoriaus knyga verta dėmesio, neįsimena pavardės. Almanachai paplinta plačiau, atpažinti poetą lengviau.

– Kitas dalykas, patys tekstai, net ir glaudžiami į rinkinius, rodo, jog tai ne vien kolektyvinis veiksmas: spausdinti nebūtinai vien žinomus kūrėjus, rinktis religinės literatūros nišą. Tad ar tai susiję ir su Jūsų požiūriu į poeziją, kurią Jūs vertinate?

– Esu tikintis žmogus ir turiu tam priežasčių. Tokių teminių, savilaidai leidžiamų knygelių niekada neskaityčiau. Knygų, kurios ne vien išpažintų tikėjimą, bet ir turėtų kūrybinę bazę tekstui, nėra daug, o geros religinės poezijos Lietuvoje, vadinamoje Marijos kraštu, kaip ir nėra. Tai buvo savotiškas šios nišos tyrimas, bet jis jokios įtakos mano poezijai neturi: rašysiu, kai man skaudės.

– Smalsu teirautis apie pastarųjų metų Jūsų literatūrinius atradimus, tiek pamaloninusias, tiek erzinusius…

– Jeigu sakyčiau, kad atradau Ievą Gudmonaitę – nepasakyčiau nieko. Dar geriau pažįstu provincijoje gyvenančių autorių kūrybą. Ypač jaunesnių. Čia turiu du mėgstamus poetus – kunigą iš Kupiškio Justą Jasėną ir Virginiją Žvarė-laitę iš Molėtų. Abu yra išleidę po dvi knygas. Niekaip nesuprantu, kodėl jie „bijo“ respublikinės literatūrinės spaudos.
Atskirai norėčiau pakalbėti ir apie Molėtų fenomeną, kur penkiolika metų vyksta jaunųjų literatų kūrybinės stovyklos. Išleidžiami jų dalyvių kūrybos rinkinėliai. Nuo pat pradžių esu šios stovyklos kuratorius. Žinoma, didžiausias krūvis organizuojant šias stovyklas tenka Molėtų viešosios bibliotekos direktorei ir jos pavaduotojai. Nuoseklus darbas matomas, nes šiandien nedvejodamas galiu vardyti ne tik V. Žvarėlaitę, bet ir Dianą Jasinavičiūtę, Eglę Jakučionytę, Godą Baržauskaitę, Justiną Rakauskaitę, Agnę Šikaitę. Jos jau susiformavusios poetės.

– Kokia poezija yra Jums artima? Dar smalsiau – kieno?

– Kaip ir daugelis aukštaičių, užaugau su Pauliaus Širvio, Antano Miškinio poezija, vėliau atsirado dar vieno kraštiečio – Alfonso Nykos-Niliūno tekstai, kurie iki šiol man patys svarbiausi. Yra dar Algimantas Mackus, labai artimas mano sielai. Skaitau ir dabartinius. Vieni autoriai man artimesni, kiti mažiau, bet visi įdomūs. Yra Vainius Bakas, yra Aušra Kaziliūnaitė, yra daugybė kitų, kurių kūrybą skaitau su malonumu.

– Paminėjote skirtingus poetus, jų laikysenos ir poetikos atrodo natūraliai priimtinos. Kaip manote, ar kas nors šiandieninėje literatūroje vis dar galėtų atrodyti neįprasta?

– Vėlgi nepasakysiu nieko naujo – visos teritorijos jau išžvalgytos, visi klodai jau eksploatuojami. Kiekvienas radęs savo lysvelę. O nustebinti tikrai galima. Štai šiuo metu skaitau Rimos Juškūnės „Irisus“. Skaitau ir mėgaujuosi. Viskas, ką anksčiau žinojau apie „moteriškąją“ poeziją, nuėjo į antrą planą. Perskaitęs šios autorės knygą galiu pasakyti, kad pažinau kitokią moterį (lietuvių poezijoje). Gali nustebinti ir iki skausmo pažįstami autoriai. Sakysim, jau mano minėta R. Katinaitė-Lumpickienė, prieš kelerius metus išleidusi eilėraščių rinkinį „Žemėje, sakei“. Nei prieš tai, nei po to net užuominų apie tokios poezijos galimybę jos kūryboje nebuvo. Žmoguje slypi didžiulė kūrybinė jėga, kuri gali bet kada prasiveržti. Kaip prieš daugelį metų ji prasiveržė Albino Žukausko kūryboje. Niekas nežino, kada tai atsitiks, o gal ir visai neatsitiks. Mes, rašantieji, nesiekiame ko nors nustebinti, kalbame apie tai, kas mums atrodo tuo metu svarbiausia, ir taip, kaip atrodo tuo metu geriausia.