Jūratė Sprindytė. Vytauto Martinkaus opus magnum
2018 m. Nr. 5–6
Vytautas Martinkus. Tavo bažnyčios rūsys. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 512 p. Knygos dailininkė – Milena Liutkutė-Grigaitienė.
Užmojis, struktūra, žanras
Penki šimtai puslapių ir kone penkių šimtų metų aprėptis – toks romano užmojis, kuriame koreliuoja erudicija ir užgyventa išmintis. Kompiuteris rašytojui padėjo suskaičiuoti, kad iš viso – šimtas keturi tūkstančiai šimtas dvidešimt keturi žodžiai. Kūrinys sukonstruotas pagal biblinę keturknygę, dalys pavadintos pagal keturis pagrindinius pasaulio elementus – ugnį, žemę, vandenį, o paskutinę – „Išėjimo ženklų knygą su epitafijomis“ – turbūt tinka priskirti oro elementui. (Struktūra mena ir Petro Dirgėlos keturtomio romano „Karalystė. Žemės keleivių epas“ sudėstymą.) Knygų antraštės išplėstinės: antai „Ugnies ženklų knyga. Gyvensiu, kol degsiu akmenis. Vaistininko padėjėjo užrašai“ iškart koduoja, kas, apie ką ir kokiu pavidalu pasakos. Tai XVI a. Kėdainių alchemikas ir vaistininko padėjėjas Jeronimas užrašė kūrėjo kančias ir troškimą sukurti savo gyvenimo svajonę – išdegti ypatingą brangakmenį.
Strateginė viso pasakojimo ašis – stebuklingas žiedas, net du žiedai, karališkasis (Kolchidės karalienės Pitodoridės) ir alchemiko išdegtasis jo akmens antrininkas, slėptas vaistinės sode, vėliau kunigaikštienės įtvertas į sidabrą. Įvykius ir veikėjus sieja žiedų klajonės ir nuotykiai per kelių giminių palikuonių rankas iki XX a. paskutinio dešimtmečio. Žiedai panašūs „lyg du vandens lašai“, atrandami, vagiami, perduodami, ketinami parduoti, perkami, dovanojami sužadėtuvėms, branginami, slepiami dėžutėse ir rūsiuose, pametami – bet kokiu atveju, lemtingi. Romano dedikacija gyvenimo moteriai Violetai Kamilei motyvuoja, kodėl kantriai sekama bajoriškų genų pėdsakais, drauge išsamiai skleidžiant prieštaringą Lietuvos istoriją. Didingą žodžių statinį V. Martinkus net dažniau kvalifikuoja kaip sakmę, o ne romaną, nors jo istoriografinis korpusas visai patikimas. Tai sakmiškas romanas, turintis mitologinės, etiologinės ir istorinės sakmės, net stebuklinės pasakos žanrinių bruožų, išradingai supintų su realistiniu psichologiniu pasakojimu. Mitologinis ar legendų pradas suteikia galimybę fikcijai, t. y. metaistoriniams autoriaus vaizdiniams, kurie gena pasakojimą pirmyn ir teikia jam slaptingumo. Bet „visa, kas baigėsi, krinta į pradžią“ – viena iš veikėjų Jorė mėgo šias Marijos Rainerio Rilke’s eilutes. Taip sakmę suveržia žiedinė kompozicija – žiedas pagal baltų apeigas palaidojamas ten, iš kur kilo, kitas žiedas galbūt pateko į Nepriklausomybės pradžioje suaukotų papuošalų fondą.
Istorinis gruntas
Šiandieninei istorinei literatūrai būdinga „at-viros istorijos“ samprata. Kai kurie poetiniu lygmeniu egzistuojantys įvykiai ar personažai nebūtinai iš tiesų buvo, bet kūrinio medžiagos kontekstu ar paprasta logika rašytojas pagrindžia, kad jie galėjo būti (savo teoriniuose rašiniuose yra tai vadinęs „istoriografine metafikcija“). Istorinės realybės transformacija į romano struktūrą neįmanoma be subjektyvaus prado. Aptariamame kūrinyje persipina ir darniai koreliuoja visa, kas paliudyta dokumentais, su fikcinės (menamos, sufantazuotos, sužaistos) poetinės tikrovės pramanais. Pasakojant škotų Gordonų ir totorių Bairanų ilgas ir painias giminės šaknų ir persipynimų Lietuvoje istorijas, fantazijos prireikia kai kurioms baltoms dėmėms užpildyti, istorijos bėgsme nutrūkusiems ryšiams sumegzti. Net ir sapną gebama paversti įtikimu, realiai paveikiu įvykiu. O tai, kas tikrai egzistavo, yra rašytojo patikimai išstudijuota (nuo XVI a. alchemiko instrumentarijaus iki XX a. pokario „silkės“ iš duonos trupinių ir svogūnų).
V. Martinkus apdairiai pasirinko nemenką moralinį krūvį galinčius nešti personažus. Tai alchemikas, kunigaikštis, protestantiškų idėjų skelbėjas, gydytojas, kariškis, kunigas – jie istorinėse pervartose atlieka ypatingas misijas, nes pagal savo profesinę pareigą dažnai turi rinktis iš dviejų priešybių (pati alchemija nusakoma kaip priešybių vienybė). Pirmoje „Ugnies ženklų knygoje“ išsamiai aprašyta vieno žiedo kilmė XVI a., antroje „Žemės ženklų knygoje“ – senesnio, karališkojo žiedo XVII–XIX a. kelionė per politikų ir damų rankas. Į pasakojimą įpinta daug tikrų anuometinių realijų (Radvilų protestantiškos iliuzijos, sąjungos su Švedija bandymas, tarptautiniai LDK saitai, škotų atsiradimas Kėdainiuose ir pan.). Į stambiausią trečią „Vandens ženklų knygą“ sudėta visa įmanoma prieškario, karo ir pokario Lietuvoje istorija (įšventinimas į karininkus 1936 m., Vilniaus klausimas, sovietų okupacija, birželio sukilimas, partizanai, žydų likimas, Štuthofas ir Abezė, Panevėžio žydų sušaudymas, skundai, vaikų slėpimas ir gelbėjimas, kunigo išrišimai dėl žudymo, nes „karas šventas“, bėgimas į Vakarus). Tai itin gausi, gal net perteklinė istorinių įvykių išklotinė, skleidžiama per pagrindinių veikėjų likimus, realistiškiausia romano dalis. Kadangi žmonės dėl nepatikimumo valdžiai mėtomi ir blaškomi, pasakojimas padengia didelį Lietuvos plotą ir pasaulio platybes (Kėdainiai, Vilnius, Kaunas, Palanga, Panevėžys, galiausiai Švedija, Vokietija, Londonas, JAV). Skaitant apie kontroversiškus poelgius, džiugina blaivus situacijos matymas, pagarbus santykis su vaizduojamais įvykiais ir žmonėmis. Romaną gaubia humanizuojanti atmosfera, santūrumas. Originaliai skleidžiasi vieno pagrindinių veikėjų – Danieliaus Bairano totoriška genealogija, jo dukters Kamilės pasididžiavimas – „aš – gydytojo duktė“. Dviejų seserų Agnės ir Jorės vyrais tapę artimi draugai Danielius ir Vykintas, 1936 m. įšventinti kariūnai, atspindi skirtingas likimų konfigūracijas karo ir pokario metais. Paralelės ir prieštaros, paralelės… ir vis daugiau prieštarų, atvedusių iki dvikovos.
V. Martinkus puikiai pažįsta Kauno ir Vilniaus topografiją, įspūdingai aprašytos Rasų kapinės, kuriose bevardžiame kape palaidotas Danieliaus tėvas, miręs nuo šiltinės 1917 m. Šmėsčioja istoriniai vardai: Balys Sruoga, Levas Karsavinas, Salomėja Nėris, Kipras Petrauskas ir daug kitų – jie natūraliai įkomponuoti, nes romano veikėjai neabejotinai galėjo su jais susidurti, sukiodamiesi laikinosios sostinės politinio ir kultūrinio elito sluoksniuose (pripažinkim, kad retai kam pasiseka nedirbtinai suvesti fikcinius ir istorinius personažus).
Biblinė dimensija
Krikščioniškasis klodas kaip nė viename kitame V. Martinkaus romane čia išplėtotas ir įfilosofintas. Visur išlaikomas biblinis mat-muo, atitinkant vaizduojamo laiko religingumo pobūdį, bet drauge išgaunant aukštesnę, nelyg amžinąją dimensiją. Kėdainiuose pastangos įtvirtinti Reformaciją skleidžiasi per Radvilos Juodojo ir Abraomo Kulviečio figūras (rašytojui asmeniškai rūpėjo pasiaiškinti reformacinių naujovių plitimą jo protėvių gyventose žemėse). Įžanginės preliudijos „Vandens ženklų knygoje“ išsakytos kaip kunigo Mykolo pamąstymai ir jo maldos už teisiuosius ir nuodėminguosius. Šios maldos reikalauja atidaus, pakartotinio įsiskaitymo, nes jose kartkartėm kvestionuojamos kanoninės tiesos, laisvai interpretuojamos Evangelijos, ne visada tikima malda, net priekaištingai užklausiamas Jėzus Kristus, o pats kunigo Mykolo personažas atrodo kaip sutelktinis nekonformistinės Lietuvos kunigijos dalies paveikslas. Ar visada žmonių kančios gali būti pateisintos Biblijos ir kitų religinių šaltinių pavyzdžiais? Ar prieš Dievą visi lygūs?
Pasakojimo būdų kaita, originalumas
Dalis knygos atspindi sakmišką mąstymo pobūdį. Ypač įspūdingas Jeronimo, dirbančio Radvilų funduotoj Kėdainių apothecoj „Alba“, pasakojimas, išpažinimai apie save ir bandymus išdegti ypatingos prabos akmenį, kunigaikštienės prašomą antrininką. Dabar mokslininkai deimantą žada išauginti mikrobangų krosnelėje, bet XVI a. tai buvo didvyriškas darbas, kai reikėjo pasitelkti ir chemijos išmanymą, ir įvairius burtus bei prietarus, ir apeigines praktikas. Akmenoriaus kūrybinės kančios atitinka rašytojo siekį sukurti kažką anksčiau nebuvusį („Rašyti sunkiau negu akmenoriauti“, sakoma p. 35). Abiem pavyksta – Jeronimas išdega stebuk-lingą samaninį agatą-chalcedoną, V. Martinkus parašo penkis šimtų metų aprėpiančią sakmę. Išskirtinai vientisa yra alchemiko užrašus imituojanti pirmoji „Ugnies ženklų knyga“, kuri gali egzistuoti ir kaip savarankiškas, atskirai publikuojamas kūrinys (tokia mintis autoriui turbūt pasirodys šventvagiška, bet siekiu pabrėžti pirmos dalies unikalumą ir išbaigtumą). Viskas joje pajungta ugniai ir jos ženklams (nesantuokinis škotų lordo sūnus Jeronimas randamas ant priekrosnio akmenų ir visą gyvenimą pašvenčia ugnies kūrenimui, mineralų degimui ypatingoje krosnyje Kazėje). Jis gabus gydytojas, studijavęs užsieniuose, mokęsis net pas Paracelsą, nors dirba tik padėjėju, užrašus rašo cinoberio rašalu lotynų kalba su liaudiškais paprasto lietuvio šnekos intarpais. Knygos sutiktuvėse Petras Bražėnas smagiai juokavo apie rašytojo išradingumą „verčiant“ šį tekstą iš lotynų kalbos.
Vienas įdomiausių romano bruožų – daugiatautis veikėjų ansamblis, nekonfliktiškas etninių, kultūrinių, kalbinių savumų suderinamumas, organiškas kai kurių lietuvėjimas, susikūrus tautinei valstybei. Danielius Bairanas per miegus šnabžda maldas kitiems nesuprantama savo protėvių kalba, bet yra apsisprendęs lietuvybei: „Koks aš totorius? Tik iš nosies ir pavardės. Gal dar iš sapnų, kuriuos prastai prisimenu. Neišpainiosi nuo XVII amžiaus visų savo šaknų. Jos išsiraizgiusios nuo Trakų iki Raseinių. Dabar jaučiuosi esąs lietuvis“ (p. 307). Tai buvo pasišventęs, supratingas gydytojas, o pasak kunigo, „gydytojo akių žvilgsnis stipresnis už vaistus“ (p. 275).
Antroji „Žemės ženklų knyga“ sudaryta iš XVII–XIX a. žymių žmonių laiškų, užrašų, masonų korespondencijos, testamento, Kauno pilies teismo protokolo ir pan. Senųjų raštų, dokumentų stilizavimo subtilybes V. Martinkus jau demonstravo romane „Žemaičio garlėkys“ (2009) apie Lietuvos aviacijos pradininką Aleksandrą Griškevičių. Rašytojas beveik virtuoziškai perkuria vaizduojamų laikų kalbą, puikiai permano įvairių dokumentų kodus ir jų raišką. Respondentai parinkti taip, kad atspindi ir žiedo klajones, ir istorinį kontekstą per LDK, carinės Rusijos, spaudos draudimo, Vasario 16-osios respublikos, sovietmečio ir dabarties laikus. Tiksliai nesuskaičiavau, kiek pasakotojų yra knygoje, rodos, daugiau nei dešimt, įskaitant visažinį autorių, laiškus, užrašus, maldas ir pan. Iš daugelio balsų ir gijų, iš kaitomų požiūrio taškų klostosi polifoniškas ir nenuobodus pasakojimas. Skaitymo palengvinimui romane sumaniai kaitomi pasakojimo žanrai ir šriftai, ypatingas formos netikėtumas – Kamilės autokomentarai laužtiniuose skliaustuose.
Įsimenančios metaforos ir simboliniai įvaizdžiai pajungti sakmiškajam klodui gyvuoti, visų gijų rišlumui sutvirtinti, estetiniam paveikumui sustiprinti. Žiedas, akmuo, falenopsis, drugys, bažnyčia, rūsys, dvikova, epitafija – visų čia nei išvardinsi, nei šifruosi, kiekvienas skaitytojas patirs intrigą pats narpliodamas ir rasdamas daug jų tarpusavio sąsajų. Žiedas – prabangus, stebuklingas daiktas turi nešti karališką laimę, bet neša vargus ir išbandymus. Ypač nepasiseka Jorei, į JAV išsivežusiai žiedą su Jeronimo sukurtu akmeniu: „Baltas ne baltas, melsvas ne melsvas, gintaras, ne gintaras, o jame – inkliuzas, violetinis drugio sparnas“ (p. 405). Norėjau rašytojui priekaištauti: kodėl Jeronimo žiedas, alchemiko kūrybos viršūnė, toks nedalingas? (Jorė buvo juodadarbė, palikta vyro, apleista dukros, girtuokliavo, žuvo autoavarijoje.) Ar vertėjo žiedus skirti į tikrą (karališkąjį) ir netikrą (alcheminį)? Finaliniuose romano puslapiuose radau atsargų atsakymą: gal nuo kiekvieno individo priklauso, kaip įstabaus žiedo galias „nukreipti į savo karalystės ateitį“? (p. 492). O kas yra bažnyčia ir kas jos rūsys? Epitafijoje evangelikų reformatų bažnyčių Žemaitijoje statytojui Jonui Guževskiui pats rašytojas nedviprasmiškai iššifruoja, kad jo koncepcijoje bažnyčia nėra plytų konstrukcija:
Bažnyčios yra statomos, bet nepastatomos.
Jos sukuriamos.
Jos dovanojamos.
Atrandamos.
(p. 499)
Jos nematomos. Tai dvasinio turinio substancija. Atvirai apie dvasinį lygmenį šiuolaikinėje literatūroje kalbėti nemadinga, tai paliekama teologiniam diskursui. Bet šio romano istorinė medžiaga ir poetika pritinka kalbai apie metafizinius, egzistencinius ir mirties klausimus. Vokietmečiu dirbęs policijoje ir vykdęs kruviną įsakymą Vykintas žino, kad „pasaulis nėra bažnyčia. Greičiau – jos rūsys. O jis – mirusiųjų“ (p. 239). Rūsio topika kito per amžius: Jeronimui rūsyje yra darbo vieta, senaisiais laikais iš pilies į bažnyčią kaip tuneliu karaliai eidavo, kartais požemiai tapdavo patikima slėptuve, o naujaisiais laikais rūsys labiau atitinka mirusiųjų buveinę, praeitį – Laiko rūsį, žmogaus pasąmonę, – ir tai tik maža dalis galimų reikšmių. Viena kulminacinių scenų – garbių senukų dvikova – aktualizuoja garbės sąvoką ir statusą. Truputį teatrališka scena, kai du aštuoniasdešimtmečiai Danielius ir Vykintas, išsaugoję prieškario kariūnų uniformas, stoja į mirtiną dvikovą ir vienas žūsta iškart, kitas po trijų dienų miršta nuo infarkto, kiek mistifikuota, bet turi vertybinę prasmę. Apie garbę ir pareigą tėvynei bylojo škoto Patriko Gordono (tarnavusio etmonui Jonušui Radvilai) laiškai tėvui, riterišką garbės sampratą teigia ir dviejų draugų dar prieš karą duotos priesaikos vykdymas: „Gyventi pagal šūkį: siela – Dievui, širdis – moteriai, tarnyba – tėvynei, garbė – sau arba niekam“ (p. 479).
Šio romano skaitymas – lėtas. Skaitai ir prieini puslapius crescendo, reikia įkvėpti ir padėjus knygą į šalį pamąstyti. Žiedų baigmė knygos gale net kiek nuvilia, nes ant jų laikėsi pasakojimo rišlumas, priežastingumas, atskirų personažų jungtys. Kiek energijos ir intrigos buvo sudėta į tuos žiedus! Vienas žiedas, kaip jau minėjau recenzijos pradžioje, palaidojamas nunykusiuose senkapiuose baltų apeigų metu (JAV gemologijos muziejuje Jorė sužinojo akmens paskirtį ir pagal jos testamentą urna su pelenais grįžo 1992 m.). Kitas Agnės atsainiai pamestas galbūt atsidūrė Nepriklausomybės labui paaukotų brangenybių fonde – graži optimistiškai patriotinė mistifikacija! Galbūt toks Dievo planas – net žiedai, kaip giminės simboliai, galiausiai tėra žemiška materija, kuri pasimeta istorijos sūkuriuose.
Sakmiškame, bet istoriniame romane Vytautas Martinkus puikiai suderino savo kaip literatūrologo – vertybių ir estezės ieškotojo, istorinės prozos tyrėjo, eseisto, rašytojo, filosofo kompetencijas.