Nerijus Brazauskas. (Ne)pakeliama vaizduotės galia

2020 m. Nr. 11

Liutauras Degėsys. Lengva nebus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 364 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

Kada poetas, eseistas, filosofas, publicistas Liutauras Degėsys įžengė į šiuolaikinio lietuvių romano lauką? Manau, kad tik šiais metais išleistu romanu „Lengva nebus“, nors romano žanro etiketę turėjo ir „Romanas: dvi istorijos apie vieną meilę“ (2014), „Tavo rytoj buvo vakar: romanas“ (2017). Autoriaus pirmieji vadinamieji romanai geriausiu atveju galėtų būti priskiriami filosofinei eseistikai, juose intelektualinės loginės konstrukcijos netapo meniniu tekstu, teikiančiu estetinį malonumą. Tačiau naujausias kūrinys netikėtai rodo, kad romano žanrinė nuoroda nėra tik prielipas, skirtas rinkodarai ir skaitytojų suviliojimui.

Romano parateksto elementai, regis, sukurti siekiant atgrasyti skaitytoją, kurį pavadinimas ir žanrinė nuoroda įspėja, jog lengva nebus (tekste autorius provokuojamai žaidžia pavadinimu, siūlydamas skaitytojui vis kitas jo reikšmes); juoda spalva knygos viršeliuose taip pat optimizmo neprideda, o saugos įspėjimo žymuo lėktuve ir anotacija, kuria eksplikuojamos gyvenimiškos patirtys (atpažinimo efektas), nesužadina skaitymo intrigos. O gal visa tai tėra sudominimo strategija, apeliuojant į skaitytojo lūkesčių horizontą ir autoriaus simbolinį kapitalą?

Lietuvių romanistika negali pasigirti metaliteratūrinio romano tradicija, o šią kaip tik ir plečia L. Degėsio romanas, kuriame metaliteratūriškumas sąmoningai tampa kūrinio alfa ir omega. Metaliteratūriniai Laurence’o Sterne’o, Jameso Joyce’o, Johno Fowleso, Italo Svevo romanai liudija paprastą, bet kartu sudėtingą metaromano tiesą: autoriui reikalinga idėja, kuri metarefleksijos būdu yra realizuojama romane, sujungiant meninio teksto lygmenis, intertekstus ir skaitytojo sąmonę į vieną originalų visetą.

L. Degėsys atrado savąją metaliteratūrinę formulę: jo sukurtas rašytojas rašo romaną apie personažą-rašytoją, rašantį savo romaną, o fiktyvius autorius jungia rašymo ir mąstymo aktas, įtraukiantis abiejų romanų veikėjus, rankraščius ir numanomus skaitytojus. Rašymas čia nėra pleonazmas, nes juo pagrįsta romano meninė koncepcija. L. Degėsys personažo kuriamą romaną išskiria kitu šriftu, o tai senas metaliteratūrinis triukas. Autorius priima ir savitą sprendimą – šiame romane per rašymą einama prie gyvenimo, o ne atvirkščiai: „Reikia rašyti, kad pamatyčiau ne tik tai, kas yra, bet ir – kaip viskas atsitinka. Ir galėčiau suprasti – kodėl?“ (p. 61). Rašymas gimdo gyvenimo tikrovę ir tas gausias mikroistorijas, kurias kūrėjas kruopščiai suvėrė ant romaną vienijančio metaliteratūrinės refleksijos siūlo. Tiesa, autoriui nederėjo pernelyg išplėsti rašymo reikšmių, nes rašymas romane yra ir kūrybinis aktas, ir apsinuoginimas, ir masturbacija.

L. Degėsys romanu plėtoja idėją, kad knyga, fikcija kuria galimą pasaulį; kad vaizduotė pirmesnė už empirinę tikrovę. Šia pozicija jis tarsi grįžta prie XX a. klasikinių modernistų, iškeitusių tikrovę į vaizduotės pasaulį. Tačiau L. Degėsiui galimas pasaulis yra tikroviškas pasaulis, todėl tai kūrinys „apie žodžių stebuklinę galią, sugebėjimą iš anksto pranešti žmonėms apie juose ir pasaulyje glūdinčias tikrovių galimybes“ (p. 8). Taigi susiduriame su kūriniu, keliančiu tikrovės klausimą, svarstančiu, kaip galima apvaisinti tikrovę naujomis mintimis ir idėjomis, kaip vaizduotė gali tapti savęs stebėjimo fenomenu. Galimi atsakymai apsunkinami paraleliai plėtojant tikrovės ir fikcijos, meno ir gyvenimo, mąstymo ir rašymo susipynimo idėją. Pastarąją įprasmina ir pasakojimą struktūruojanti romano pradžioje sukurta situacija: rašytojas yra lėktuve, skrendančiame naktį iš Los Andželo į Frankfurtą. Skrydžio, trunkančio vienuolika valandų, ar tariamo sapno, kaip rodo romano epigrafas, metu mąstoma, įsivaizduojama ir modeliuojama tai, kas skaitytojui ir aprašoma romane.

„O, ta galimybė susikurti tikrovę, kurioje prasideda naujas, kitas gyvenimas! Dabar sakyčiau – mintinį eksperimentą, kuriame galima pasitikrinti, kas galėtų atsitikti, jeigu…“ – mąsto rašytojas (p. 172). Ši citata, kaip ir visas romanas, liudija, kodėl autorius kuria galimą pasaulį: jis kūrybingai parodo, jog sukurta realybė, apmąstyta ir papasakota tekste, tampa daug realesnė už išgyventą kasdienybėje. Taip yra todėl, nes tai užrašyta realybė, kuri yra apibendrinta, pergalvota, sukurta autoriaus sąmonėje. Galime tai laikyti intelektualine idėja, tačiau kūrybinės tikrovės pavertimas gyvenimu (ją užrašant ir reflektuojant) yra pagrįstas romano menine logika.

Metaliteratūrinis romanas visada pirmiausia yra eksperimentavimas romano forma, naracija, naratoriumi ir struktūra. XXI a. sunku būti novatoriumi, tačiau L. Degėsys ir nepretenduoja į išskirtines naujoves – jis renkasi laiko ir romanistų patikrintą metaliteratūrinį žaidimą naratoriumi, atliekančiu ir fiktyvaus autoriaus funkciją. Žaismingai ir painiai operuodamas įvardžiais L. Degėsys sukuria romano autorių, kalbantį antruoju asmeniu sau ir apie save, – Tu (1), personažą- rašytoją, rašantį romaną, – Tu (2) (p. 182). Tarp jų kuriamas metaliteratūrinis dialogas, į kurį įtraukiamas ir skaitytojas.

Mano manymu, įvardžiai neturi įprastos reikšmės, jie nėra asmeniniai, o greičiau tarpasmeniniai, nes sukuria komunikaciją ir tarp personažų, ir tarp naracijos lygmenų. Be to, žaidimas įvardžiais, pavadintinas „AŠ IR KITAS“, sujungia penkiasdešimt penkis romano skyrius, dažniausiai turinčius trumpus aforistinius apibendrinimus, kuriais siekiama skaitytoją priversti mąstyti.

Įvardžių žaismas kūrinyje greičiau ateina ne iš prancūzų „naujojo romano“, o iš Ludwigo Wittgensteino kalbos žaidimų, atskleidžiančių, kodėl kalbėjimas yra konkrečios veiklos arba gyvenimo formos dalis. L. Degėsys, rinkdamasis įvairias įvardžių variacijas, interpretuotų L. Wittgensteino mintį, kad pavadinimas „vardu“ visada yra netiksli, apytikrė prasmė. Tad skaitytojas pats turi suteikti turinį įvardžiams, juos susieti ir atrasti galimas romano sankabas bei prasmes. Skaitytojui siūloma remtis vaizduote, kurios galia romane kyla iš fikcijos ir gyvenimo junglumo, suteikiančio romanui daugiasluoksnį audinį, stokojantį meninės kalbos ir degėsiško stiliaus, kurio pavyzdžių vis dėlto galima rasti(p. 314). Apskritai kūrinyje trūksta skirtingų stilistinių registrų, o įvairių funkcinių stilių sintezė ne visada pasiteisina.

Viena esminių romano idėjų yra ta, kad viskas, kas žmogui atsitiko ar atsitiks, jau yra aprašyta knygose. L. Degėsys nekartoja postmodernios kūrybos idėjos, literatūriškai apmąstytos Johno Bartho „Plaukiojančioje operoje“ (1967), tačiau primena, kad žmogaus likimas yra amžinas pa(si)kartojimas. Šis žmogui gali sukelti psichologinių problemų, apriboti jo gyvybines ir kūrybines galias. Žmogus – žinodamas, kas jam gali atsitikti tikrovėje, – gali nebenorėti skaityti, rašyti, spausdinti ar „skrolinti“.

L. Degėsys romane iškelia rašymo proceso problemą: „Būna, kad užsirašai nesuprasdamas, tik galvodamas, jog svarbiausia – užrašyti, o suprasti galėsi vėliau“ (p. 100). Už(si)rašymo, mąstymo ir supratimo triada paliečia kiekvieną rašantįjį, ir ji yra skirtingai aktualizuojama. Romane „Lengva nebus“ rašytojas metaliteratūriškai žvelgia į savo romano veikėjus, mėgina suvokti rašymo pradžios momentą, bandymą rašyti antruoju asmeniu sau apie save ir pan. Maišydamas realų, fiktyvų autorių, kurdamas įvairias autorių ir veikėjų komunikacines situacijas, L. Degėsys provokuoja skaitytoją, bet juk su išgalvotu tekstu, kaip sakė Umberto Eco, gali kurti viską, ką nori.

L. Degėsio sukurtas personažas-rašytojas padaro mėnesio rašymo pertrauką, jis neprisiliečia prie rašiklio, penkiasdešimties popieriaus lapelių. Rašytoją ištinka rašymo pertrauka, pertrūkis, įtrūkis, o tai įdomi ir lietuvių literatūroje nepakankamai apmąstyta tema. Kūrybinė krizė, negalia gali kilti dėl įvairių priežasčių, o viena jų gali būti autoriaus ir personažų susitapatinimas, įsivaizduoto ir realaus pasaulio sutaptis, mėginimas patikrinti meninę idėją realybėje, būtinybė pabaigti knygą. L. Degėsys literatūros kalba mums pasako, kad kurdamas žmogus privalo atlaikyti ne tik empirinės tikrovės spaudimą, bet ir paties žmogaus mąstymo pokytį. Reflektuodamas pastarąjį autorius konstatuoja, kad rašytojui pats sunkiausias dalykas yra pamatyti save, žvelgiantį į savo vidų ir apmąstantį savo kūrybos procesą.

Joks rašytojas negali pabėgti nuo ankstesnių savo kūrybos temų, klodų, principų. L. Degėsio kūrybos stiprybė, atsiskleidžianti ir šiame romane, yra subtilus psichologizmas, gebėjimas nardyti pasąmonės tinkluose, iškelti vaikystės traumas, knebinėtis po neužgijusias sielos žaizdas, matyti žmogų kaip jo paties praeitį, nagrinėti žmogaus prigimtį ir vyro bei moters tarpusavio santykių santykius. Šiame romane pastarosios temos ir potemės netikėtai įgyja semantinį ir struktūrinį vientisumą (jį lemia metaliteratūrinė rašymo refleksija), kurio pasigesdavau ankstesnėje autoriaus kūryboje. Kita vertus, neįžvelgdamas metaliteratūriškumo skaitytojas gali regėti temų perteklių. Romane gyvenimui skiriama daugiau dėmesio nei literatūrai, nes autorius laikosi nuomonės, kad tikrovės grimasos ir kasdienybės patirtys yra kūrybos šaltinis. Iš meno negimsta literatūra, todėl romane mažai intertekstų: skaitytojai ras Antigonę, „Karalių Lyrą“, Raskolnikovą, Pablo’ą Picasso’ą, Antoną Čechovą, Oscarą Wilde’ą. Nebuvo išnaudota vaisinga galimybė intertekstais sukurti ar praplėsti metaliteratūrinį kūrinį.

Romanas, ypač jo pirmoji dalis, tiesiog persmelktas sekso, erotikos, juslingumo – Sigmundas Freudas džiaugtųsi matydamas, kad libido vis dar valdo mus taip, kaip ir anksčiau, nors dedamės gudresni, rafinuotesni ir subtilesni. Tačiau antroje romano pusėje supranti, kad seksualiniai potyriai yra kur kas daugiau. Tai žmogaus ėjimo, artėjimo į Kitą terpė, parodanti, kad „<…> seksualumas – tai universaliausias būdas keistis idėjomis ir informacija. Nebūtinai biologine“ (p. 159). Taip atsiranda kitokia seksualumo reikšmė, keičianti skaitymo kodą ir mąstymo kryptį, atmetanti įtarimus, kad tai tėra viliojantis masalas šiuolaikiniam skaitytojui. Ir iš tikrųjų tokia samprata, kaip sakė pats autorius viename susitikime su skaitytojais, skatina skirti seksualumą nuo kalbėjimo apie seksualumą.

Nors L. Degėsys savęs ir nelaiko filosofu, tačiau filosofinis mąstymas yra palikęs pėdsaką ir šiame romane. „Visi, kurie pradeda – gyvenimą, santuoką, verslą ar revoliuciją – baigia. Viską sugadina, supurvina, išniekina, supaprastina ir sunaikina“ (p. 98). Tokia šopenhaueriška pesimistinė nuostata persmelkia visą romaną ir oponuoja šiuolaikinei hedonizmo kultūrai, kuri taip pat apmąstoma kūrinyje. Elektrinis paspirtukas tampa tiksliausiu vienišumo simboliu; personažai svarsto, kodėl mes praradome „<…> jautrumą, subtilumą, lankstumą, empatiškumą, sugebėjimą pagauti tikrovės siunčiamus signalus ir dvasios virptelėjimus“ (p. 56). Šie klausimai subtiliai įaudžiami į fikcinį audeklą ir persikryžiuojančias tikroves, o atsakyti paliekama skaitytojui – ir empiriniam, ir idealiajam.

Autorius romane iškelia ir sprendžia amžiną filosofijos klausimą: „Nebegali atskirti, kas tiesa, kas – tikrovė, o kas prisiminimas – nebuvusių daiktų, žmonių ir įvykių prisiminimas“ (p. 39). Tai kūrinio rašytojui pasako Kitas, suvokiantis, kad romanistas rašymo akto metu susipainioja prisiminimo prisiminime, jis nebegali atskirti tikrų ir sufantazuotų tikrovių, jam trukdo įprotis kalbėti, rašyti ir mąstyti vienu metu. Kitaip sakant, L. Degėsys metaliteratūrinėmis priemonėmis estetinius meno klausimus sprendžia gyvenimo kontekste, akcentuodamas, kad atsakymą sukuria (per)galvojimas.

Filosofinis klodas suartintų L. Degėsį su Sauliumi Tomu Kondrotu, tačiau šis savo kūriniuose originaliu stiliumi pateikia išbaigtą, racionalią filosofemą, kurią atskleisti padeda istorijos ir kultūros intertekstai. O L. Degėsys filosofinei minčiai suteikia pradmės ir interpretacijos laisvę, skaitytojo filosofines galias sužadina gyvenimo ir kūrybos sampynomis. Tiesa, aforistinis stilius, paradoksai ir ironija dažnai netenka savo krūvio dėl pertekliškumo, pasikartojimo, iliustratyvumo.

Romano veikėjas sutinka, kad du kartus tos pačios duobės neišsikasi. Pasaulyje prirašyta tiek nuostabių metaliteratūrinių romanų, jog stoti į literatūrinę dvikovą su André Gide’u, Marceliu Proustu, Vladimiru Nabokovu, Virginia Woolf, Nathalie Sarraute, Jonathanu Swiftu reikia turėti drąsos ir brandos. Tačiau kur kas prasmingiau likti lietuvių romanistikos lauke, kurį L. Degėsys praturtina ne tik išlaisvinta vaizduote, eksperimentiniu pasakojimu, niuansuota psichologine plotme, bet ir idėja, kad žodžiai, žmogui nežinant ir nesitikint, sukuria tikrovę, kuri dar tik įvyks. Visa tai kyla iš (ne)pakeliamos vaizduotės galios, liudijančios, kad rašytojas Liutauras Degėsys tvirtai ir savitai įžengė į lietuvių romanistikos lauką, priversdamas skaitytoją mąstyti, kodėl „dažniausiai būna visai ne Taip, o kiTaip“ (p. 136).