Vytautas Martinkus. Istorinės ironijos trileris
2020 m. Nr. 5–6
Juozas Šikšnelis. Praeities dulkės – mirties šešėliai. – Vilnius: Homo liber, 2019. – 304 p. Knygos dailininkė – Inga Gilė.
Nė apie vieną romaną neįmanoma parašyti įprastos recenzijos. Autoriaus ir žanro gyvastys lyg sraunūs upės vandenys išneša iš po kojų akmenėlius, ant kurių brastoje stovėjai, kada atsivertei ir pradėjai skaityti knygą. Dar nebaigei, bet jau prisėdai ant kranto ar čia pat, tik ant didesnio akmens, ir krapštai pakaušį: gyvenimo arba savos vaizduotės apsėstas autorius nesutelpa į tavo galvą, nes abiem atvejais tekstą rašo įprastus žanro rėmus peršokanti plunksna. Bet jau pažadėjau „Metams“. Tad ir rašau.
Jeigu kalbėtume apie gyvenimo slėpinius Juozo Šikšnelio prozoje, tai primenu prieš dvidešimt metų išleistą jo gurinių romaną „Kryžiau žalio medžio“. Kaip jaudinančią tiesą autoriui šį romaną pranokti, matyt, tebėra sunku, o ir nebūtina. Kodėl – ne šitos recenzijos klausimas. Trumpai: (autoriaus) skausmas ir sielvartas vaikystėje visada didesni nei senatvėje, o štai šešėliai vaikui visada šviesesni, nei suaugusiajam atrodo. Iš to ir dar kažko anoje knygoje gimė unikali išpažinties poetika. Jai reikėjo turinio – tikrų žodžių, o šie radosi ir tapo išskirtine kūrinio forma. Artima literatūrinės išpažinties klasikai. Anot Juozo Apučio, J. Šikšnelis „romane „Kryžiau žalio medžio“ liudija, kad tikras išgyvenimas, kai jis būtinai šaukiasi kūrybos, nejučia pats pasirenka ir kalbėjimo tonacijas, žodį ir sakinį, gražumą ir kokią nors būtiną vulgarybę“[1]. Šventa abiejų Juozų tiesa, žinotina ne tik romanų, bet ir visų žanrų kūrinių autoriams.
Naujausias J. Šikšnelio romanas priklauso vaizduotės pasakojimų atvejui. Jis nėra nei lengvesnis autoriui, nei malonesnis skaitytojui, tiesiog – kitoks. (Taip ir turi būti.) Romaną galima vadinti istoriniu psichologiniu trileriu, nors dėl paminėto kūrinio individualumo knygą sunku padėti į jau kažkieno sukaltas žanrų lentynas. Galbūt romanui tiktų ir detektyvinio ar fantastinio trilerio „dėtuvės“. Arba netinka nė viena iš atėjusių man į galvą, nes romano protagonistą persekiojančios blogosios ir mistinės jėgos nesukuria siaubo pojūčio. O koks trileris be tokio? (Sakytų trilerio teoretikai.) Bet juk jaudina ne vien siaubas. Kodėl skaitytojas šypsosi? Kažką jaučia? Ką? Net pavojingos situacijos išsisprendžia paprastai, dažnai su šypsena, ironijos, kartais – juodojo humoro gaida.
J. Šikšnelio bibliografijoje panašių romanų ar apysakų rastume daugiau, ypač tarp detektyvinių, jo išleistų Raido Dubrės slapyvardžiu. Reikia pripažinti, kad tas „dviveidis“ autorius yra puikus klasikinio istorinio detektyvo ir modernaus politinio trilerio meistras, o iš Arthuro Conano Doyle’io, Agathos Christie, Dano Browno ar George’o Orwello niekas neprašo gyvenimo universiteto diplomo. Be gyvenimo druskos vaizduotė būtų prėska, tačiau modernūs pramanai, kaip ir mitai ar legendos, turi turėti savos logikos, ne mažiau tvirtos nei gyvenimas. Ši logika – keista, tad savaime poetinė ir paperka skaitytoją daugiau negu priežastinė. Ji neprašo vienareikšmių atsakymų į klausimus, nors jų kiekviename romane paprastai būna daug. Šitame – irgi. Tegu, kaip sakyta, ne iš gyvenimo, o iš vaizduotės, iš mirusiųjų šešėlių paslapties, iš ironiškų istorijos reminiscencijų ir šiandienos kultūrinių politinių realijų škicų. Kam per maža mano užuominų, ras romano pradžioje autoriaus įrašytus Jorge’s Luiso Borgeso žodžius apie laiko mįslę: „Daug kartų sakiau sau, kad vienintelė mįslė yra laikas, begalinis praeities, dabarties ir ateities, visados ir niekados raizginys.“
Gana tos įžangos.
Skaitytojui, dar nevarčiusiam romano, apibūdinsiu bent siužeto (ne laiko!) raizginį ir nurodysiu jame (po ironijos kauke) istorinę fabulą. Taip, skaitome istorinį romaną, nors siužeto bangų epicentras – šiandienėje Klaipėdoje, prie jos seno pašto, jų ratilai pasiekia Vilnių, paskui nusirita iki Suvalkų ir pažemiais nuslūgsta tik Stralkove (Lenkijoje). Siužeto pomirtinis epicentras, arba giliausias istorinis matmuo, – 1831 metų sukilimas. Jau minėta: jo dalyviai – generolas Antanas Gelgaudas, kapitonas Steponas Skulskis, lietuvių Jeanne’a d’Arc – grafaitė Emilija Pliaterytė[2] ir kiti – prikeliami iš numirusiųjų, gyvena tarp mūsų, gyvųjų, ir padeda pasakotojui sekti skaitytojui istoriją apie legendines sukilėlių kautynes ir generolo neva paslėptą sukilėlių auksą. Galima sakyti, kad ir fabulos pamatas – aukso ieškojimo karštligė ir istorinės tiesos (ak, rūpi ji visiems!) klystkeliai XXI amžiuje.
Bent jau tai užvaldo ir veda iš proto siužete pagrindinius romano personažus – kultūros valdininkus, visuomenės veikėjus, policininkus. Išmaniai supinti, gana tragikomiški Klaipėdos miestiečių ir prisikėlusių didžiųjų sukilėlių nuotykiai skaitytojui primins gal klasikines burleskas, bet gal ir Ostapo Benderio žygių kroniką, absurdiškus Daniilo Charmso vaizdelius arba Ramūno Kasparavičiaus pitoreskas (taip šis autorius knygoje „Decameron medicus“ įvardijo savąjį pasakojimo būdą).
O iš tikrųjų, kaip galėjote suprasti, tai tik J. Šikšnelio susikurtas protagonistas, romano pasakotojas Andrius Večiorinas, kuris gal ir turėjo prototipą, bet kai kuriuos savo pasaulėjautos ir charakterio bruožus, matyt, pasiskolino iš autoriaus. Pasakotojas – daug žinantis, intelektualus, šmaikštus, ironiškas, provokuojantis. Vienišas (išsiskyręs ir bevaikis), tarp vieno kito bičiulio ir būrio priešų. Večiorinas – miesto (Klaipėdos) muziejaus sargas, anksčiau – istorikas, ilgai rašęs (daug buvo pabandžiusių) mokslinį darbą apie sukilėlį Antaną Gelgaudą, o nebaigtą disertaciją visam laikui įkišęs į stalčių. Akivaizdžiai pasistengęs, kad romano skaitytojas išgyventų skaitymo džiaugsmą, pajaustų įtampą, nerimą bei jaudulį, bet ir pageidaujantis, kad į paliktus tekste autoriaus ar savo paties klausimus atsakinėtų kiekvienas. Galima visaip – rimtai, bet ir linksmai, kartais nevengiant juodo humoro, nes tiek siužete, tiek fabuloje persipynę gyvenimas ir mirtis, lietuvių ir lenkų tautų bendras likimas, politinė laisvė ir prievarta, kaip ir turto žabangų pančiai, yra lyg grandinė, suvirinta iš paradoksalių žiedų. Večiorinui, kaip ir tinka paprastam kultūros žmogui, gyventi ne itin sekasi (be šeimos, neapginta disertacija apie 1831 metų sukilimą, kuklios muziejaus sargo pareigos), tačiau likimas jam nepašykšti išskirtinio nuotykio – susitikti gyvus (!) 1831 metų sukilėlius – generolą Gelgaudą ir grafaitę Pliaterytę. Vietoj disertacijos gynimo baliaus nevykėlis istorikas kartu su žymiaisiais sukilėliais aiškinasi generolo žygius ir kas nutiko 1831-ųjų liepos 17 dieną, kai generolą nušovė išdavikas Skulskis. Nelengvas pasakotojo vaidmuo, bet pavykęs. Večiorinas apmeta ir ataudžia daug visos istorijos rietimų, betgi spėlionių intrigos ar rūpesčio palieka ir skaitytojui. Kaip ir turėtų būti. Tad detalesnio siužeto geriau neatskleisti, tegu skaitytojas pats iki paskutinių romano puslapių spėlioja ar fantazuoja kartu su Večiorinu, tegu išlaukia, kas paslėpta ar kas atsiskleis radus paslaptingąjį generolo Gelgaudo cilindrą, dėl kurio su Večiorinu ir tarpusavyje kaunasi lobių ieškotojai, tegu pats supras, kas toji generolo žūties – praeities arba istorijos – ir šiandienos tiesa. Reikia susitaikyti – tiesos daugiau ironijos veidrodyje.
Manau, kad J. Šikšnelis ir jo protagonistas romane išmintingai atsitraukė tiek nuo istorijos, tiek nuo dabarties. Ironijos, parodijos, hiperbolės ir panašūs literatūriniai prieskoniai tinka savitam laiko skoniui išgauti. Daugelis XX a. autorių, ne vienas J. L. Borgesas, perspėjo, kad laiko mįslė literatūroje tebėra labai svarbi. Kiekviename naujame kūrinyje, įmenant šitą mįslę, kiek pasikeičia Didysis istorijos pasakojimas. Jis negali likti ir jau nebe toks, kai autoriui rūpėjo jo paties vaikystė Šventdubrėje, iš kurios patyrimų gimė ankstyviausias J. Šikšnelio romanas „Kryžiau žalio medžio“. Naujojoje knygoje laikas irgi teka atgal, kad sustiprėtų dabarties pajauta, bet autorius nėra tikras, kad gali vienareikšmiškai pasakoti. Jis giliau supranta Didžiojo pasakojimo ribas. Tiesa, atsinaujinimą per pasakotojo lūkesčius buvo galima matyti skaitant ir kitus, jau istoriniais vadintinus, J. Šikšnelio romanus („Įvykių horizontas“, „Mirties varos“, „Banga atgal negrįžta“). Rašant naujausią tekstą autoriaus pasiremta genetinėmis nuotykių ir detektyvo sąsajomis, tačiau nei 1831-ųjų sukilimo kronika ir atskirų mūšių detalės, nei sukilimo dalyvių vaidmenys ar biografijos pasakotojui nėra istorinių žinių sąvadas. Tad ir pasakotojas – „istorikas kabutėse“, tikrai ne visažinis. Ir jam talkina visi, arba net visa, kas kaip nors susiję su Gelgaudu, Pliateryte, Skulskiu, Dembinskiu ir kitais. Istorinė realybė tėra tikėtina arba labai sąlygiška. Svarbesnės ima atrodyti (ir tokios tampa) jos detalės. Literatūrinis Večiorino (atsikračiusio vienareikšmės istorinės tiesos pretenzijų) pasakojimas, lingvistinė pasakojimo realybė perima iš istorikų „iniciatyvą“ – ji pati drastiškai perrašo (perkuria) istorines generolo Gelgaudo gyvenimo realijas, tad nesunkiai išsprendžia dviejų sukilimo vadų – generolų Gelgaudo ir Dembinskio – ginčą, kas teisus ar kaltas, kad sukilėliai pralaimėjo? Literatūrinei istorijos versijai visos poetinės priemonės tinka. Toks ir literatūrinis generolo Gelgaudo dienoraštis, pradėtas 1831 metų gegužės 26 dieną ir pabaigtas paskutinę jo gyvenimo dieną – liepos 13-ąją. Ar jis tikras? Ar gali neįtikinti skaitytojo paties generolo „sausi“ užrašai apie savo žūtį: „Apsuptas priekaištaujančių karininkų, Gelgaudas stovėjo raitas prie pat sienos ir žiūrėjo į žygiuojančias dalis. Tuo metu nuo R. Rolando kariuomenės atsiskyrė 7 pėstininkų pulko kapitonas S. Skulskis ir, perjojęs sieną, nušovė A. Gelgaudą.“ Romane dienoraštis – istoriografinis įvykis. Autentiškas dokumentas. Istorijos mokslui – abejotinas, romano autoriui – tinkamiausias.
Dėl jau legendiniais atrodančių 1831 metų sukilimo įvykių (jų misteriškumo ir paradoksalumo) skaitytojo dėmesys sutelktas į mirusių ir prisikėlusių personažų likimus, nors iš tikrųjų jie – antriniai (pagalbiniai). Skaitytojo vaizdiniuose jie tik talkina įvykių čia ir dabar panoramai, kurios ašis – miesto muziejus, jo direktorius, ekspozicija (net su gyvu istorijos veikėju – generolu Gelgaudu), lankytojai, pagaliau – pasakotojas, muziejaus sargas. Netikėtai (?) istoriniai personažai atsiduria tame pačiame vaizdų rate, kur nublokšti ir šiandienos galingieji – miesto valdžios struktūra, Lietuvos valstybės saugumas ir užsienio šalių (Rusijos, JAV, Izraelio) žvalgybos, politikai ir dvasininkai, Maskvos ranka, „al Kaidos“, „Islamo valstybės“ agentai. Gal tikri, gal apsimetėliai, Večiorino vaizduotės padarai. Tai – ironijos, parodijos ir kitomis stilistinėmis priemonėmis margas literatūrinis šou. Mirusiųjų ir gyvųjų šešėliai (žr. romano pavadinimą) jame sukasi kartu, įtraukia į savo ratą ir skaitytoją. Jeigu skaitytojas laukė ar vylėsi (gal net pradėjęs romaną skaityti) daugiau istoriografinių faktų nei jam prieinamuose archyvuose ir ketino mėgautis dramatiškais (krauju srūvančiais) 1831-ųjų sukilimo mūšiais, nieko panašaus romane neras. Ir negalėtų rasti, nes pasakotojui (matyt, ir autoriui) labiau rūpi ne mimetinė, o metafikcinė praeitis ir literatūrinė jos sąsaja su dabartimi. Kodėl mūsų dienų patriotams iš grafaitės Emilijos nepasimokius tikslo, meilės ir drąsos, anot jos žodžių – „kiekviename mūšyje ieškojau mirties“?
Manau, kad tai tikrai šiuolaikinė istorinio romano forma. Nedaug, bet šiek tiek nauja. Nelengvai sukuriama, sveikintina, kai protagonistui ir skaitytojui pavyksta iki jos pakilti. Poetikos ieškojimus, pradėtus ir tęstus minėtuose autoriaus (ypač pasirašytuose Raido Dubrės slapyvardžiu) istoriniuose ir nuotykiniuose ar detektyviniuose kūriniuose, vedanti prie literatūrinio aukso smėlio. Ne šitame, tai kitame rankraštyje. Taip turi būti: kai nesiseka sukilėlių aukso medžiotojams, atrandantiems tik maro aukų kapavietes, turi sektis rašytojui, sudaužiusiam istorijos veidrodį ir pasukusiam ne Vinco Pietario pramintu, o šiandien Kristinos Sabaliauskaitės platinamu, bet vis dar Didžiuoju pasakojimu vadintinu taku, o nežinia kur – didžiausio mūsų istorinio romano novatoriaus prie XXI amžiaus slenksčio, istoriografinės metafikcijos (mano jam segama etiketė) „Karalystė“ autoriaus, žemaičių žemaičio Petro Dirgėlos link. Kur jo Žvaginių kaimas prie Endriejavo. Visai netoli Klaipėdos, kur gyvena dzūkas iš Šventdubrės J. Šikšnelis. Kaip netoli ir Vanagų kaimas, kur gimusi Ieva Simonaitytė, kurios premijos laurais J. Šikšnelis už šį romaną antrąsyk vainikuotas. Tik ar jis nueis pas katrą? Vargu. Ir nereikia, kai autorius turi savo kelią, kai myli savo miestą. Iš romano matyti – ne mažiau už Šventdubrę.
Baigdamas noriu pagirti kalbą, lengvą (aiškų) stilių, nors stilistikos priemonės, žodyno platybės ir pats kūrinio žanras pilni gundymų atsiduoti istorijos mokslo, eseistiniam ar kitokiam žargonui, nusikaltėlių, mentų ir kitų blogiečių slengui. Pasakotojas sergi savo socialinį statusą, savo vietą po saule, taigi nekyla į padanges, lieka prie skaitytojo, kuriam patinka stiliaus aiškumas.
Paskutiniai sakiniai tegu reziumuoja. Knyga bus įdomi, tikėtina, ne vienam skaitytojui. Jų ratas gali būti platus – nuo literatūros gurmanų iki detektyvo, trilerio mėgėjų. Skirtingas skaitytojų grupes vienyti gali daug kas. Pirmiausia, romanas, gal istorinis, bet – apie dabartį. Tik pasakojama apie ją pasitelkus istoriją, primenant daugeliui žinomus, bet ir naujai atrodančius praeities įvykius. Jaudina ne dramatiški, o komiški personažai. Šviesios ir žaismingos, kaip ir tamsesnės, kartais – juodos ironijos šiandiena tikrai nusipelnė. Gyvenimą (ne įsivaizduotą) pasakotojas puikiai pažįsta, geriau nei praeities dulkes, dėl to skaitytojui gali būti įdomūs ir patikti šiandienės kultūros (paveldo ir verslo) ar lietuvių ir lenkų europinės „geopolitikos“ aktualijos, abiejų tautų likimai tebepriklauso nuo jų pačių. Svarbu ne tik suprasti, bet ir adekvačiai veikti. Ne tik generolo Dembinskio beatifikacijos iškilmėse. Romanisto dalia – būti su gyvaisiais, tarp gyvųjų. O mirusieji? Nesureikšminkim jų. Jie ilsisi, pabaigę savo žygius ir pelnę įvertinimų – ir amžininkų, ir naujų kartų. Dideli ar maži jų darbai, teisingi ar ne visai jų vertinimai – tik išėjusiųjų šešėliai. Mirties šešėliai. Net per ironijos akinius tokie negali nei ilgėti, nei trumpėti. Jų kaip ir nėra.
„Man kūryba yra tartum apsėdimas“, – viešame pokalbyje yra prasitaręs Juozas Šikšnelis. Tebūnie. Manykim, kad geriausias šito romano skaitytojas bus tas, kuriam skaitymas – tartum apsėdimas. Kas „apsėda“, skaitytojo knygoje tikrai laukia.
[1] Aputis J. Atminties pašvaistės // Draugas. – 2001 m. gegužės 26 d. – Nr. 103 (21). – P. 4.
[2] Recenzento šypsena: prieš trejus metus Emilijos Pliaterytės atminimo draugija, rengdama savo ataskaitinį suvažiavimą, prieš tai kartu su Taikos vėliavos komitetu Mokytojų namuose Vilniuje surengė konferenciją „Ką Emilija Pliaterytė veiktų šiandien?“