Mari Sopilko. Žymė
2023 m. Nr. 8–9
Iš ukrainiečių k. vertė Artūras Valionis
Mari Sopilka (g. 1988 m. Čerkasuose) – vertėja, savanorė, visuomenės veikėja. Čerkasų nacionaliniame B. Chmelnickio universitete baigė ukrainiečių filologiją. Bendradarbiavo su leidyklomis „Stiklinė laiko“, „Lilija“.
Ši novelė yra iš būsimo dvikalbio elektroninio leidinio ukrainiečių ir lietuvių kalbomis, kurį inicijavo Lvivas, UNESCO literatūros miestas. Jis kasmet leidžia almanachą „Jauno miesto skaitymai“, kuriame pradedantys rašytojai dalijasi savo tekstais pasirinkta tema. 2022 m. Lvivas pakvietė Vilnių, UNESCO literatūros miestą, jungtis į bendrą projektą ir parengti dvikalbį elektroninį leidinį. Jauni rašytojai buvo kviečiami rašyti tema „Kelias į laisvę“, vėliau surengtose literatūros vertimų dirbtuvėse profesionalių komisijų (Lietuvos komisijos nariai – rašytojai Giedra Radvilavičiūtė ir Alvydas Šlepikas, poetas ir vertėjas Marius Burokas; Ukrainos komisija – rašytojai Anastasija Levkova ir Petro Yatsenko, poetas ir vertėjas Ostapas Slyvinskis) atrinkti kūriniai buvo išversti į abi kalbas, pradedančiuosius vertėjus konsultavo profesionalai – Vladas Braziūnas, Vytas Dekšnys, Beatričė Beliavciv, redagavo Greta Ambrazaitė.
Novelė
– Mama, kodėl mes išjungėm šviesą?
– Taip reikia.
– Kodėl?
– Visi išjungė, ir mes išjungėm!
Maša ir sau negalėjo paaiškinti, kodėl taip reikia. Meras vaizdo kreipimesi pranešė, kad žibintai bus išjungti. Kažkas pridėjo komentaruose, kad be galo svarbu išjungti šviesą net namuose, na, ir nuvilnijo.
Jų privačių namų rajonas dabar priminė sceną iš „Hario Poterio“, ką tik praėjus profesoriui Dumbldorui su šviesos kardu. Tamsu nors į akį durk, o vienintelis šviesos šaltinis – jauno mėnulio puslankis danguje. Net žvaigždės pasislėpė už debesų, kad būtų dar liūdniau.
Maša užtraukė užuolaidas ir greitai nuėjo į virtuvę, kad išvengtų Polinos klausimų. Duktė jau antrą valandą sulindusi į planšetę su vaizdo žaidimais. Dar prieš savaitę Maša būtų dėl to labai pykusi, bet dabar – dabar tai vienintelė galimybė nukreipti jos dėmesį nuo tamsos namuose ir neramių tėvų pokalbių.
Olehas visą tą laiką irgi nepakeitė pozos. Spoksojo į mobiliojo ekraną, kuriame dar vienas ekspertas pylė nesibaigiančią žodžių tiradą. Neatkreipė dėmesio į virtuvėn įėjusią žmoną.
Maša pasikasė plaštaką. Nuo nerimo dar labiau niežėjo raudono bėrimo vietoje. Dar kartą ištepė sviestu, kaip mokė močiutė.
Siurbtelėjo jau kadais ataušusios arbatos. Virš stalviršio kabančios šviesos diodų juostos blausiai apšviečiama arbata priminė žolių nuovirą – tamsi, su benzino plėvele.
Maša atsisuko į vyrą.
– Prasta arbata, – ištarė garsiai, tikėdamasi, kad Olehas atsiplėš nuo telefono.
Labai norėjo, kad jis atsitrauktų ir jiedu pasikalbėtų. Pokalbis – vienintelis dalykas, kurį dabar jie galėjo sau leisti.
Per laidos vedėjo greitakalbę Maša vos išgirdo Oleho murmtelėjimą. Matyt, jis pritarė žmonos teiginiui.
Maša pastatė puodelį ir grįžo į svetainę. Prisėdusi ant sofos, peržvelgė feisbuko naujienų srautą, įzombino savo baimes.
Ant namų stogų rado fluorescenciniais dažais diversantų išpurkštus kryžius – desantininkams skirtas žymes.
Priešai seka žmones pasitelkę geolokaciją.
Būtina uždažyti visų gyvenviečių pavadinimus kelio ženkluose, kad okupantai nesuprastų, kur jie.
Maša nurijo seiles ir toliau slinko feisbuko juosta žemyn. Niežtintis delnas tvinkčiojo.
Širdis vos neiššoko iš krūtinės, kai Polinos žaidime pasigirdo stiprus trenksmas. Metusi telefoną ant sofos, Maša staiga pašoko.
– Einu į lauką, – dėl visa ko pasakė, bet niekas iš šeimynykščių neatsiliepė.
Ji užsimetė striukę ant frotinio chalato, užtrauktukas vos užsisegė. Nors vasario pabaiga buvo daug žadanti, kovo mėnesį ir toliau karaliavo žiema.
Maša kiek pastovėjo ant laiptų, kad akys apsiprastų su tamsa. Ją pajutęs tyliai suamsėjo šuo.
Ji iš lėto žengė per kiemą žvelgdama į tamsius namų kontūrus.
Staiga Mašos akys sustojo ties raudonu tašku už sodelio kaimyno kieme. Ji sustingo lyg įkasta, įsitempė visu kūnu. Stengėsi įžiūrėti, iš kur ši šviesa sklinda, bet regėjimas buvo gerokai nusilpęs dėl nuolatinio lindėjimo telefone.
Tvora buvo aukšta. Tad Maša nubėgo į sodo namelį ir atsitempė suoliuką, pakeliui dar skaudžiai atsitrenkė šlaunimi į šulinį. Tačiau jaudulys ir auganti baimė, kad diversantai gyvena taip arti, nuslopino visus fizinius pojūčius. Net dermatito niežulys pasimiršo.
Maša užsilipusi ant suoliuko svyravo, mat šis ant pažliugusios nuo tirpstančio sniego žemės stovėjo nestabiliai. Įsikibusi į tvorą, kad nenugriūtų, įsispoksojo į kaimyno kiemą. Pirmą kartą pasigailėjo, kad sodelis per didelis.
Raudona dėmelė švietė tamsoje, nuo kaimyno lango atsispindėdama pikta žadančia pašvaiste.
– Viešpatie, Dieve mano! – Maša apsilaižė išdžiūvusias lūpas.
Nušokusi puolė namų link, prisilaikydama už sienos, kad tamsoje nepargriūtų.
Nenusivilkusi striukės, kad ir kaip suprakaitavo nuo tiekos drabužių ir įtampos, įlėkė virtuvėn.
– Volodka – diversantas! – pareiškė ji sunkiai alsuodama.
Olehas, nieko nesupratęs, kreivai dėbtelėjo į žmoną.
– Ant jo namo žymė! – Maša mostelėjo kaimyno namo pusėn, tarsi anas būtų matomas iš virtuvės.
– Kokia dar žymė? – paklausė Olehas, galiausiai nutraukdamas užsitęsusią pauzę.
– Žymė, kurią diversantai fluorescenciniais dažais užpurškė!
– Kam?
– Kad desantininkai matytų!
– Neišsigalvok! – prunkštelėjo jis ir vėl palinko prie telefono.
Maša piktai į jį įsispitrijo, rankomis įsirėmė į šonus.
– Aš nieko neišsigalvoju! Ką tik mačiau tą žymę savo akimis! – sušuko ji.
Oleho smilkiniuose sutrūkčiojo gyslos.
– Niekas jokių žymių nepaišo!
– Eik ir pasižiūrėk!
– Kam jam piešti žymę ant savo namo? – užriko Olehas, su trenksmu atstumdamas kėdę.
Maša akimirką sutriko, bet greit rado atsakymą:
– Nes jis su jais išvien!
Olehas atsiduso ir pavartė akis. Tačiau nuėjo apsivilkti striukės.
– Palauk! – sušuko Maša. – Paimsiu žiūronus.
– Kokius žiūronus?
– Polinos!
Jie slinko pasieniais lyg specialieji agentai. Aišku, kad žmonos nerimas bus persidavęs ir vyrui, Olehas suprato padėties rimtumą. Garsiai skalijo šuo, sutrikęs, ko čia naktį šeimininkai blaškosi.
– Įsivaizduoji? Prie pat mūsų… – sušnibždėjo Maša, eidama tvoros link.
– Jis man visada atrodė keistas, – pritarė Olehas.
Maša dar kartą užsikabarojo ant suoliuko, prispaudė prie nosies ryškiai geltonus žiūronus su mėlynai rausvu ornamentu. Vaizdas buvo tamsus, kaip pro rūką. Ji suko plastikinį ratuką, bet vaikiško žaislo lęšiai visiškai netiko šnipinėti.
– Taigi… Nieko nematyti! – nusiminė Maša. – Gal atsineškim telefoną? Pritrauktume…
– Nereikia, – atsakė Olehas.
– Manai?
– Taip, manau! Jokia ten ne žymė! Ten skaitiklis!
Maša atsisuko į jį, tada sužiuro į raudoną žiburėlį.
– Kaip?
Ji prisimerkė, bandydama sutelkti žvilgsnį, ir staiga pamatė, kad švyti ne dažai, o lemputė.
– Skaitiklis? – negalėjo patikėti Maša.
– Taip, brangioji, būtent.
Ir staiga ilgai tvyrojusi įtampa prasiveržė garsiu skambiu juoku, o kartu – ir palengvėjimo ašaromis. Olehas kvatojosi drauge su ja, pamėgdžiodamas, kaip ji įpuola į virtuvę ir apšmeižia kaimyną. Maša vaizdavo, kaip jie slenka per kiemą. Išsišaipė net iš žiūronų.
O paskui jiedu apsikabino ir ilgai tylėjo. Žodžiai jiems nebebuvo reikalingi.