literatūros žurnalas

Regimantas Tamošaitis. Lėtas eilėraščio gyvenimas

2022 m. Nr. 8–9

Vytautas Stulpinas. Lėtoji. – Vilnius: Slinktys, 2022. – 571 p. Knygos dailininkai – Petras Gintalas, Gvidas Latakas.

Vytauto Stulpino eilėraščių rinkinys „Lėtoji“ pirmiausia nustebina apimtimi – tai net penkių šimtų septyniasdešimt vieno puslapio knyga, atsiradusi be jokių paaiškinimų, be komentarų, išnirusi mūsų šiuolaikiškos poezijos dirvoje kaip koks mitologinis akmuo. Tiesa, nemažą knygos dalį sudaro autoriaus ankstesnės kūrybos – trilogijos „Pavėsiai“ (2007), „Tolymės“ (2013), „Vakarijos“ (2016) – redaguoti tekstai, bet gal svarbiausia yra pirmoji knygos dalis, susijusi su dramatiška asmenine netektimi. Tai balsas de profundis, kuris yra kiek ekspresyvesnis nei ramūs, lėtai išmąstyti didžiojo knygos masyvo eilėraščiai.

Monologiška lyrika, uždaras, solipsistinis pasaulis primena seną kaimą, pilną vaizdingų daiktų, įspūdingų rakandų, visokių sodybos atributų, bet visa tai yra asmeniškas sielos peizažas, individualios dvasios reiškiniai, privataus buvojimo laukas, kuriame viskas paženklinta paties asmens savastimi. Jokia kita egzistencija čia neįsileidžiama, svetimas čia nereikalingas, kaip ir tradiciniame senojo kaimo vienkiemyje, kur kiekvienas gyvenimas tarpsta pats iš savęs ir savyje, augdamas tik iš savo paties šaknų, iš savosios giminės atminties. Ir tai ne tik tipinis kaimiškumo požymis, bet ir bajoriškosios kultūros ženklai – V. Stulpino kuriama dvasinė erdvė turi savo genealogiją, kuri viešai nedemonstruojama, saugoma, nes tik joje lyrinis subjektas jaučiasi saugus ir randa atramas savo tapatybei. Šita bajoriška senovinė tapatybė nežino valstietiškų kaimo darbų – net Vytautas Mačernis yra „ūkiškesnis“, poetizuojantis žemės žmogaus darbą, taip pat čia nesiekiama jokios žmogiškosios bendrystės, socialinių ryšių, nesiilgima bendrų darbų, kuriais laikosi lietuviško kaimo kultūra. Atrodo, kad čia nėra kaimynystės poreikio, nes iškilios dvasios lyrinis subjektas gyvena vien tik savo mąsliais regėjimais, o pritarimo jiems ieško kažkur toli, kreipdamasis į gerbtinus kūrėjus, iš kurių, be abejo, iškiliausias yra nemirtingas Šarnelės poetas, ar retsykiais pabendraudamas su savo rango bei artimų interesų asmenybėmis, – čia būtų galima paminėti Danielių Mušinską, Petrą Gintalą, dar gal vieną kitą, bet ir šių asmenų ratas yra labai siauras. O kas realiai gyvena poeto kaimynystėje – tarsi nematoma, todėl šioje didelėje knygoje, V. Stulpino gyvenimo „silva rerum“, atpažįstame lietuviškosios bajoriškosios tradicijos elementus, lyg matytume savo sodelyje besikapstančio Dionizo Poškos šešėlį. Ir vienintelė su knygų ar maldaknygių skaitymu nesusijusi lyrinio subjekto veikla – žvejyba, kuri šiaip nepriklauso praktinės veiklos sričiai, o yra tarsi bajoriškas sportas, kita vertus – tauri pakylėto subjekto kontempliacija idiliškos gamtos apsupty. Atrodo, kad daugybė knygos eilėraščių ir yra sumąstyti kaip tik kontempliatyvioje ežero aplinkoje, nes ežeras šiuose eilėraščiuose yra itin stipriai personifikuotas, sutapatintas su subjekto gyvenimu, panašiai kaip mitologizuojama dirva Justino Marcinkevičiaus ar Broniaus Radzevičiaus žemdirbio buityje.

Taigi tai didelė epinės poezijos knyga, kurioje eilėraščiai yra tarsi kvėpavimas, vienatonis gyvybės pulsas, dvasios ritmas. Gyvenimas čia tikrai plaukia lėtai, monotoniškais verlibro takeliais, kuriuose egzistencija paverčiama tarsi ritualu, žodžio liturgija, žemiškosios buities adoracija. Tai ženklina ir išdidumo, galios motyvai, kultūrinės savivertės intonacijos, primenančios V. Mačernį: „Kalvos – išdidžios. Virš galingų laukų / pasirodė pajuodę debesys“ (p. 544). Kone įvadas į Šarnelės poeto „Vizijas“…

Šio uždaro, konservatyvus, labai privatus pasaulėlio centras – sodas, esama ir uždaro kiemo elementų, tarsi dvasios užkaborių, iš kurių kartais pažvelgiama į gatvę, kuri, žinoma, regima kontempliatyviai – be žmonių, be triukšmo, be judėjimo, tačiau svarbiausia šiame peizaže, kaip minėta, yra netoliese šešėliuojantis ežeras, teikiantis visam pusės tūkstančio eilėraščių masyvui stabilumo ir ramybės jausmą. V. Stulpinas apskritai mėgsta vandenis, jūras, pajūrio ar Skandinavijos peizažą, tarsi koks vikingas žvelgia į tolius ir visiškai ignoruoja valstietišką dirvą, taip pat nemato Maironio poetizuotų lietuviškų upių ir upelių – jos pernelyg mažos, pernelyg judrios, netinkančios lėtam žemaičio charakteriui ar galbūt svetimos vikingo genams, kurie ilgisi didelių vandenų, plačių pasaulio ir kultūros erdvių. Juk nemažai telšiškių, kiek man teko patirti, manosi esą kažkokių mitinių švedų palikuonys…

V. Stulpino lyrika – tai rami dvasinio vienkiemio poetika, tai mokymasis būti vienam ir stojiškai žvelgti į laiko tėkmę. Poeto būtis – tarsi vienuolio, šalia kurio nėra (nebėra) artimo žmogaus. Šioje knygoje ypač išsiskiria netekties patirčių eilėraščiai, skirti artimiausiam asmeniui, žmonai, kuriai ir dedikuota knyga („Ji ten – kur tyla tylumoj“). Paradoksalu, kad mylėta moteris visa savo begaline verte išryškėja tik atsidūrusi anapus, – ji stipriai prabyla iš transcendencijos tylos, ir tada kiekvienas daiktas, likęs šiapus, ima ją liudyti, nors būdama gyva ji lyriniam subjektui buvo tarsi negirdima, nematoma visame knygos eilių masyve. Ir toji per žmonos netektį atsivėrusi transcendencija ima naikinti esančiojo būtį: jo laikas ima nykti, blėsti, trupėti. Staiga pasenstama ir iš inercijos tekantis gyvenimas tampa tiesiog pabaigos laukimu. Tada subjektas, lyg atsitokėjęs, savęs klausia: „Ar seniai toks senas?“ (p. 216). Ir konstatuoja fatališkus egzistencijos pokyčius: „Senatvė, kuri delsė, / staiga suskubo“ (p. 174).

Todėl pirmoji rinkinio dalis yra savotiška gedėjimo knyga, kai gyvenimo reikalai nutolsta, o laikas tarsi sustoja, kai mintis gręžiasi atgal, ieškodama buvimo dviese ženklų. Netektis keistai perskiria pasaulį, jame randasi žmogiškojo ilgesio erdvė, o šiame krante likusi siela patiria visišką savo laikinumą, išgyvena egzistencinę stoką. Vienas žmogus nėra pilnatvė, bet tai galima suvokti tik po netekties, atrandama tada, kaip prarandama. Gyvenimas šiapus darosi reliatyvus, o anapus esantis laikas yra tikras, amžinas, ramus, ir į jį lėtai plaukia visos lyrinio subjekto mintys, suteka visas jo gyvenimas, tarsi vandenys į begalinę jūrą.

Didžioji knygos dalis – monologiški eilėraščiai, stebėtinai vienodos eilėdaros ir intonacijos, – nuo pradžios iki galo parašyta lėto žemaitiško verlibro kalba, joje girdimas visiškai nekintantis, jokių laiko permainų nepaveiktas balsas. Išimtis yra bene tik viena – klasikinės strofos dviejų posmų eilėraštis „Buriavimas“ (p. 272), matyt, įkvėptas bangų ritmo. Visa kita –begaliniai vienišo subjekto pokalbiai su savimi, su savo daiktais, su savo laiku, kuris tarsi jaukinamas poetiniu užkalbėjimu – tarsi Samuelio Becketto „Paskutinėje Krepo juostoje“. Šioje uždaros sąmonės erdvėje, kaip minėta, nėra kitų, tylus ežeras subjektui kalba daugiau už žmones. Šie tiesiog nereikalingi, jie trikdytų nurimusių daiktų kalbą. Tarkim, tėvo motyvas paminėtas lyg atsitiktinai kokius tris kartus, ir tas tėvas yra nebylus kaip gamta, kaip sodybos atributas, o motina paminėta tik kartą, kaip giminės abstrakcija, kaip gamtinis motyvas, o kaip asmuo ji lyg ir neegzistuoja. Poeto minčių tėkmėje ji išnyra kartu su lietuvių kaimiškosios lyrikos asociacijomis, primindama kažką tradiciško: „Motin, / ar ne tavo rankos / atidaro girionių namo langus?“ (p. 209).

Kai žmogaus pasaulis yra toks uždaras, jame daiktai darosi idiosinkraziški, keisti, žodynas irgi lyg iškritęs iš laiko – senovinis, žodžiai neįprasti, gyvenime beveik nesutinkami, gyvenantys tarp senos sodybos rakandų. Kaip antai: skrabikė, umaras, jodliavimas, triaušynas, parakanai, agarai, sienius, krūziukas, rumpeliuoja, vakarija, kiurkė, dumbrės ir t. t. Ką tie žodžiai reiškia, apytikriai galima numanyti tik iš eilėraščio konteksto. (Pats būdamas žemaitis pažinau tik skrabę ir krūziuką, visa kita galai žino, kas tokie yra.)

Knygoje nemažai ir aukštosios kultūros sąvokų, daugiausia iš muzikos ir dailės srities (pastaroji knygoje yra dominuojanti). Europos kultūros elementai vartojami taupiai, be to, viskas adaptuojama Žemaičių žemei, uždaroma savame pasaulyje, paverčiama kultūrine savastimi. Už abstraktokas kultūros sąvokas ryškesni yra gamtos motyvai, tai daugiausia gėlių vardai, kurie irgi kartais skamba egzotiškai, o kartais suteikia tekstui tradicinio kaimiško kolorito: sinavadai, linėjos, glicinijos, vėdrynai, kalendros, debesylai ir pan.

Taigi Telšių poetas yra susikūręs beveik mitologinę tuštumos erdvę, kurioje nėra žmonių, pasaulietiško triukšmo ir kurios tyloje neskubriai dėlioja įvairius savo daiktus daiktelius, nuo pat pradžios iki pabaigos kalbėdamas apie juos tuo pačiu verlibro tempu, ta pačia emocine tonacija, ir jokių stiliaus ar eilėdaros variacijų nė nebandoma ieškoti. Šie eilėraščiai yra senos išminties bylojimas, tai granauskiškos variacijos verlibro forma, o poetas visiškai nuosekliai kreipiasi į save kaip į archetipinį subjektą, kurio būtis kyla iš kažkokios nereflektuojamos gelmės: „Eilėraščio seni, / rūdą kasi iš daubos, / iš protakų dugno“ (p. 125). Kartais sąskambis su Romualdu Granausku, su jo mistinėmis nuojautomis ypač stiprus: „Ramiais vakarais / liūdniau nei keista. / Saulėlydžio senis / neslepia linkęs blėsti, / tolydžio nykti.“ Toliau tame pačiame eilėraštyje nuskamba ir V. Mačernio sonetų metafizikos elementas: „Kai ištirps netektis / ir tuštuma, / net pats niekis, / pasirodys didysis, / tuščiasis niekas“ (p. 159).

Šventumo nuojauta V. Stulpino knygoje irgi specifiškai žemaitiška, konservatyvi, archajiškai eklektiška, jungianti gamtos elementus, žmogaus dvasios pėdsakus ir liaudiškas krikščionybės pajautas. Krikščioniškasis aspektas knygoje labiausiai veriasi per neturtėlio šv. Pranciškaus kodą. Galima sakyti, lyrinis subjektas yra jam artimas savo etinėmis nuostatomis bei keista užmarštimi, panirimu į gamtą.

Rinkinio tonacijos ypatybė – verlibro monotonija. Nes V. Stulpino eilėraščiai yra šamaniškas atminties niūniavimas, kur svarbu ne kūrybinė saviraiška ar kokie meniniai ieškojimai, bet hipnotizuojantis gelmių balsas: „Žvelgiant žemyn į gatvę, / į medžiuose virpančią žarą, / norisi niūniuot. / Niūniuoti ilgai, tolygiai. / Senuosius gentainių gyvenimus / temstančiuos soduos“ (p. 305). Šis niūniavimas, sakytume, ir yra esminis viso rinkinio poetinis principas.

Skaitant tokią didelę knyga sunku išskirti geriausius eilėraščius ar prisikabinti prie mažiau vykusių. Juk kiekvieną kartą atsiverčiant šią knygą bus praėję nemažai laiko, ir tie patys eilėraščiai gali nušvisti vis kitaip. Be to, jie vienaip būtų skaitomi Vilniuje, kur rašau šią apžvalgą, visai kitaip – Telšiuose, kurių senovinė dvasinė atmosfera ir sudaro esminius V. Stulpino poezijos klodus.

Vis dėlto, kai ilgai kalbama vienatvėje, kartais kaži kur ir nuklystama. Knygoje esama įmantrybių, tuštokų eilučių. Antai kažkoks nevykęs Lewiso Carrollio kalbinių žaidimų imitavimas: „Pakilus nuo trumpo / suoliuko, apypietė / plūsta į jungtuves“ (p. 8). Taigi lankšliaują bukai pietspirgiai… Šioje vietoje reikia teksto interpretatoriaus, koks ir yra „Alisos“ knygoje, bet kaip apypietė gali plūsti į jungtuves – nėra aišku. Nėra poetiškos ir tokios vingrybės: „Kas iš tikrųjų esi / prieš veganą mėnulį, <…> Šešėlis nuo kepės / po paramediko kojom?“ (p. 146). Van Gogho potėpių energiją eilėraštyje „Medis“ mėginama imituoti kuriozišku vaizdiniu: „Karaputkės smenga į žemę / plačiais ratilais“ (p. 148). Karaputkės – įspūdingas, ekspresyvus žodis, bet ką jis reiškia – tikrai nežinau. Girdžiu tik tolimą vaikystės aidą, kažkur tai girdėta. Taip pat įdomu, kas eilėraštyje „Neraliuoti metai“ yra nebūties kliokvarnė su skylėta kaip vaištaras kauke? (p. 150). Gamtos reiškiniai kartais irgi visiškai nesuprantami: „Medyje / šaukiančiam baubliui / gromulio metas“ (p. 287).

Nieko nereiškia ir modernistinis žaidimas neologizmais: „Žvejų kaime / mėlis pravyra audringai“ (p. 216). Arba netinkamu laikyčiau tokį įmantravimą: „Šlamus rausvėja vakaras“ (p. 365) – tokių efektų griebiamasi tuomet, kai neturima ką pasakyti, o kažką parašyti ir dėmesį patraukti norisi…

Tačiau visi šie keistoki fragmentai – veikiau atsitiktinumai, beveik nematomi rinkinio visumoje. Jame galbūt geriausias eilėraštis yra „Pirmokas“, autoriaus iškeltas ir į galinį knygos viršelį, jis vėl šiek tiek nuskamba mačerniškai: „Kadais aš turtingas buvau / Simono Daukanto gatvėj. / Šipulių ryšelį turėjau, / mokiausi pirmoj klasėj. <…> Taip, mokiaus / skaičiuoti, / kokio raštingo / būta manęs“ (p. 201). Didžiausias žmogui duotas žinojimas, pasitikėjimas protu duodamas vaikystėje, didžiausia raštingumo mokykla – gebėjimas skaičiuoti šipuliukais, nes toks būties vienovės fragmentavimas ir tarsi jos pasisavinimas įmanomas tik, anot Williamo Blake’o, naivumo ir nekaltybės amžiuje, kai žmogus dar nesuvokia viso egzistencijos sudėtingumo. Kuo ilgesnis gyvenimas, tuo daugiau nežinojimo.

Vaizdingos, tikros ir įrėmintos istoriniame laike štai šios patirtys: „Sugirgžda / juodi kaip varnėnai / mokyklos suolai“ (p. 116); „Lotyniškai švokščia / gimnazijos medžiai“ (p. 223). Stiprus, įsimenantis palyginimas: „Su ramuma iš sodo / įslenka šešėliai, / lyg mizantropas vilktų pledą“ (p. 326). Bodleriškos intonacijos eilėraštyje „Medinės valtys“: „Iš paupio eglių / vėjas išpurto varnas, / jos nuskrenda / dar juodesnės“ (p. 189).

Kartais V. Stulpino peizaže randasi žybsniai – tarsi dzeno nušvitimai ar tyloje išmąstyti haiku motyvai: „Žuvys pašoka nuo dugno / ir švysteli upės rūke“ (p. 350). Apskritai V. Stulpinui būdinga sudvasintos gamtos poetika, primenanti Tolimųjų Rytų estetines vizijas: „Nors apmaudžiai subjuro / prelatas rugsėjis, / nuolatos mirguliuoja / išnykę medžiai, / virš nušvitusios upės / kyla erdvi melodija“ (p. 358).

Dažname eilėraštyje užkoduotas filosofinės refleksijos elementas, tarkim, kad būtis yra fragmentuota, dalijama vargetai kaip herakleitiška tėkmė, ir jos neįmanoma išmokti, užvaldyti, pasisavinti: „Sninga / ir sninga / ubago kąsniais. / Neišmokau / nieko mintinai, / palikit / antriems metams“ (p. 543).

Šiuose eilėraščiuose daug išminties ir susitaikymo, ateinančio su dvasios branda: „Per žiemą pasensta ir žiema. / Gyvenimas, kad ir neilgas, / šliejas prie kranto. / Į vasaros pabaigą švelnu: / iš kelmų šokteli kelmučiai. <…> Pastumi lauko duris – / druskos baltumo saulė“ (p. 444).

Vytauto Stulpino knyga yra lyg koks žemaitiškos dvasios poetinis testamentas, etninės kultūros gyvenimo liudijimas, prie jos reikėtų grįžti kasmet ir skaitant iš naujo rastųsi vis naujų prasmės klodų, kurių visų pirmuoju skaitymu įžvelgti neįmanoma. Bet taip būna ir su visa gera poezija. Nepaisant greitėjančios informacinės civilizacijos laiko, poezija turi būti skaitoma lėtai. Tik tada ji kažką reiškia.

Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 1 / Diena pasitaikė erdvi,
aukšto dangaus. Prisėdom vešlių
krūmų šešėliuos. Mudu, pašiurpus gyvybe,
dar drauge.

Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 3 / Sulėtinai žingsnį,
kad nepraleistum žodžio.
Nė vieno žodžio
apie Forės salą.

Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 12 / Rankovė. Parinkęs eilėraščiui antraštę, drapana pridengi kyšantį kriauklą, apjuosi jį vienuoliška virve. Rankovė arčiausiai mosto. Akimirkos skuba į šaltą orą. Kur bežengtum, – padėk vakaro maldai. Vis viena prieisi…

Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 1 / Šešiolika tankių eilučių
Sūrymo ir duonos
prie bėralo.
It permirkęs pelenas
ežero ledas, o laikos.

Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai

2013 m. Nr. 11 / Puikus yra speigas,
labai gražios malkos,
prasidedant mūsų žiemai.

Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai

2012 m. Nr. 4 / Kupletai
šėlsta ir lėbauja.
Iš tyko
pasiveja pėdos.

Vytautas Stulpinas. Būtinas laikas

2011 m. Nr. 5 / Retai, bet žmogaus gyvenime pasitaiko dalykų, kurie, kadaise šmėstelėję sąmonėje, ilgainiui vėl iškyla, nušvinta iš naujo. Dar labiau paūmėję, įgavę likiminės galios.

Vytautas Stulpinas. Į statų krantą

2005 m. Nr. 1 / Norit – tikėkit, norit – ne, bet niekada nemaniau, kad kada nors rašysiu „Metams“. Beje, gruodžio mėnesį, fiziškai patį nepalankiausią mano natūrai. Ir ieškosiu tarp rankraščių eilėraščio, kuris tarsi niekur nebūtų pritikęs…