Regimantas Tamošaitis. Kada žmogus yra laisvas?
2023 m. Nr. 3
Sigitas Benetis. Apgaulė: novelės. – Klaipėda: Eglė, 2022. – 174 p. Knygos dailininkė – Asta Radvianskienė. Viršelyje panaudotas Emilijos Benetytės piešinys.
Atsiversdamas negirdėto autoriaus knygą stebuklų nesitikėjau, greičiau mane patraukė pats žanras – novelių knygų šiuo metu randasi mažokai, nes geroms novelėms susikristalizuoti reikia laiko ir rašymo patirties, o viso to kaip ir nėra. Neliko mąslių autorių, savo tekstais saugančių tvarias buvusio gyvenimo formas, o naujieji, nors ir daug žadantys, dar lyg nesubrendę, nesusiformavę. Vienas kitas mūsų prozininkas, rašantis „senoviškai“, atrodo lyg anachronizmas ir redakcijose apie tokius kalbama atsargiai, kaip apie specifinę literatų rūšį. Ir nors nūnai knygos rašomos ir kuriamos be pertrūkio, tiesiog įnirtingai bei pergalingai, literatūroje trūksta ramybės ir skaidrumo. Mažai kas išlieka, kūrybinė kartos saviraiška efektingai suliepsnoja kaip šiaudai, bet greitai ir užgęsta. Todėl daug kas iš kuriančiųjų, siekdami išlikti literatūroje kiek ilgėliau nei knygų mugių rate, griebiasi atramų – rašo apie realius asmenis, kūrėjus, interpretuoja istorines ir socialines temas, bet nors tokios knygos ir efektingos, stebinančios, jose vis mažiau meninės vaizduotės veiklos, nėra estetinės sublimacijos, tik per kurią žmogaus egzistencinės realybės faktas gali tapti unikaliu meno įvykiu.
Sigito Benečio novelių knyga „Apgaulė“ kaip tik ir patraukė tokia laiko patina, tekstai padvelkė keista nuotaika, lyg atidarius seniai nelankytus muziejinius kambarius, kuriuose atsidūrus gera prisiminti anuos paprastus laikus. Gal tai ir periferinės kultūros trauka, Klaipėdos krašto koloritas – ypatinga regioninė kultūra, nuotaikos, personažų charakteriai. Atrodo, kad S. Benečio veikėjams Vilniuje ar platesniame pasaulyje nėra kas veikti – ten jie nebebūtų jie, svetur jie prarastų savastį. Jie išaugę iš savo terpės, gyvena iš jos neišeidami, kaip Kristijono Donelaičio būrai Vyžlaukio valsčiuje, ir tai toks organicistinis būties modelis primena romantinę kultūros paradigmą.
Kas būdinga S. Benečio novelėms? Išmonė, vaizduotės galia, gebėjimas sąlygiškomis situacijomis kurti įtraukiančią intrigą. Tačiau autoriui svarbu ne tiek siužetas ir veikėjų situacijos, kiek ypatinga novelių atmosfera, oniriška veiksmo būsena. Dažnos novelės pasakojimas pradedamas realistinės situacijos aprašymu, bet laipsniškai slenkama į sąlygišką pasaulį, kuriama keista atmosfera, o joje ima veikti kitokia nei tikrovės logika. Veikėjai atitrūksta nuo konkrečios realybės ir tarsi plūduriuoja alternatyvioje tikrovėje. Juda tarsi sapnuose, į kuriuos iš tikrovės atsineša slapčiausius lūkesčius, baimes, kompleksus ir čia žvelgia į juos kaip į veidrodį. Tokia veikėjų vaizduotė yra savotiškas paties pasakotojo savimonės, savižinos veidrodis.
Tai ir yra šio autoriaus meniškumo esmė – intuityvus, spontaniškas vaizduotės žaidimas, sąmonės laisvės išraiška.
Gyvenimo logiką tas vaizduotės žaidimas laužo, bet psichologinis charakterių tikrumas dėl to nenukenčia – veikėjai yra tarsi išlukštenami, nurengiami, apnuoginami, ir jie pasimato tokie, kokie yra iš esmės, kaip nekintantis žmogiškumo turinys.
Dažnas perėjimas nuo konkrečios tikrovės, kurioje yra atpažįstamas Klaipėdos kraštas, į sapnišką būseną, nuolatinė levitacija tarp dviejų realybių primena Baroko pasaulėjautos bruožus, bet dar labiau tokios istorijos primena Franzo Kafkos ekspresionistinės stilistikos kūrybą, tik stokojama gilesnio metafizinio ir teologinio pamato. S. Benečio pasaulis neturi tokio fatalizmo, nevilties, pasmerktumo jausmo, jis yra savotiškai žmogiškesnis, jaukesnis, naminis, tą jo žmogų saugo Klaipėda ir visa miestietiška aplinka.
Šiuo požiūriu S. Benetis yra artimas intelektinių eksperimentų autoriams, tarkim, Sauliui Tomui Kondrotui, bet neturi šiam autoriui būdingo intelektinio šaltumo bei schematiškumo. Jo pasakojimai primena ir Ričardo Gavelio noveles, bet be neurotinio susierzinimo ir be pykčio, su kuriuo R. Gavelis atsigręžia į totalitarizmo epochą. Klaipėdiškis autorius gal kiek panašus į Jaroslavą Melniką, bet vėl – jam nebūdingas tas paranojinis atkaklumas, su kuriuo J. Melniko pasakotojas, racionaliojo proto personifikacija, kimba į absoliutines bei metafizines idėjas, reikalaudamas paaiškinti žmogiškosios egzistencijos prasmę. S. Benetis yra paprastesnis, švelnesnis, fenomenologiškai tikresnis, bet gal todėl mūsų literatūroje šalia „kietojo intelekto“ kūrėjų ne toks ryškus. Beje, jis ir nesiveržia į viešumą, vengia populiarių šiuolaikiškų temų, jis yra poetiškas menininkas individualistas, gal net literatūrinis vienišius, eksperimentuojantis su savo jausmais subjektyvioje kamerinėje erdvėje. Tuo lyg ir provincialus, bet tai laikyčiau privalumu, o ne trūkumu. Sostinės intelektinė atmosfera niveliuoja rašytojus.
Jautrumas žmogui – štai dar kuo ypatingas šio autoriaus pasakojimas. Svarbiausias intriguojantis novelių objektas yra pats žmogus. Pasakotojas apgaubia savo personažą šilta, romantiška aureole, žvelgia į jį tarsi per didinamąjį stiklą, domisi jo istorija. Ir šiaip jau niekuo neypatingas, kasdieniškai atrodantis žmogus atsiveria kaip įdomi gyvenimo istorija. Kiekviename šių veikėjų, nepaisant jų garbingo amžiaus ir gyvenimo patirties, slypi vaikas, naivi ir nuoširdi sąmonė, turinti savo svajonių, kurias atskleisti ir bando pasakotojas.
Kita vertus, šitas vaikiškasis veikėjų branduolys ir yra pats pasakojas, į kiekvieną išgalvotą personažą įkūnijantis save. Kuo pasakojimas sąlygiškesnis, kuo giliau nueinama į vaizduotės pasaulį, tuo labiau visi novelių veikėjai ima panašėti savo psichologine, dvasine esme, ir taip visas knygos noveles, tarsi toji nematoma gija, jungia autoriaus sąmonė bei unikali, romantinės prigimties savimonė, kone visų veikėjų ypatybė – gebėjimas senstant nepasenti, išlikti savimi, išsaugoti nekintamą dvasinę esmę sūkuriuojančioje žemiškojo laiko tėkmėje.
Taip pirmoje novelėje kuriamas paminklas nepastebimam kasdienybės žmogui: jis stovi miesto aikštėje, jį plauna fontano vandenys, bet jis stovi kaip laiko ašis, kaip axis mundi miesto centre, kaip didinga paprasto žmogaus idėja, o šalia jo, ant suoliuko – gyvas prototipas, žmogiškumo idėją realybėje įkūnijęs, iš minios neišsiskiriantis senukas, kurio esmė – žmogiškųjų santykių, nenykstančios meilės šiluma.
Kokia tokio vaizduotės žaidimo motyvacija, kaip ji susijusi su žmogaus prigimtimi? Regis, tai vienintelis būdas išsilaisvinti iš praktinio gyvenimo determinizmo, iš vis greitėjančio gyvenimo tempo, iš primestų vartotojiškos visuomenės reikalavimų, tai būdas įveikti susvetimėjimą, santykių inerciją, gyvenimo nuovargį, kuris yra nematomas visų novelių fonas. Tačiau tas vaizduotės žaidimas iš esmės yra subjektyvi savasties projekcija, jis sukuria uždaras psichologines būsenas, kuriose lieka vienintelė realybė – trūkinėjantys atminties draiskalai.
Bet juk gyvenime daugiau nieko tikro lyg ir nėra. Tik mūsų prisiminimų fragmentai, kurių desperatiškai laikomės todėl, kad nieko daugiau savo čia neturime, nėra mums jokių kitų asmens tapatybės atramų. Tokias vizijas galima laikyti eskapizmo nuostata, bandymu pabėgti nuo tokio pasaulio, kuriame jautiesi tarsi kažkoks kosminės pramotės sukurtas padarėlis, gyvenimo auka, bejėgis drugelis, su nuostaba suvokiantis, kad kažkam ir toks gali būti gražus, reikalingas, prasmingas („Drugelis“).
Apie tokią vidinio pasaulio solipsistinę erdvę, vienišos laisvės ir graudaus susitaikymo džiaugsmą geriausiai pasako ši „Kalėdų angelo“ ištrauka: „Tikriausia kažkurioje žmogaus vietoje glūdi tikėjimas stebuklais, ir tai nėra noras save apgauti ar iškraipyti tikrovę. Kartais žmogus būna pavargęs ir nori pailsėti nuo greitai lekiančių metų, nuo garsiai riaumojančių motociklų, nuo didelių sąskaitų už gyvenimą. Tada žmogus sustoja ir mato pliušinį meškiuką, pripučiamą krokodilą ar sunarstytą iš gabaliukų gyvatę tarytum gyvus. Ir nors realiame gyvenime jie gali būti mirtinai pavojingi, žmogus tiki jų gerumu, jų draugyste ir ašaromis. Tada žmogus yra laisvas“ (p. 27).
Sigito Benečio pasakojimai yra įdomūs, jo vizionieriška stilistika turi žmogiško jaukumo, emocinės šilumos, kuri padeda bent trumpam pamiršti nežmoniškus šiuolaikinio gyvenimo tempus. Sakyčiau, tai kūrėjas, atsigręžęs veidu į literatūrą ir joje, kaip kokiame stebuklingame veidrodyje, piešiantis magiškojo buvimo paraboles.