literatūros žurnalas

Kazys Saja. Eruditų ratas

2022 m. Nr. 3

Pjesė

VEIKĖJAI

Išrinktoji Rato „stebulė“ etnologė PATRANKA
Rato „stipinai“ su pravardėm:
parapsichologas ŽINIUONIS
kalbininkas, istorikas LEIŠIS
medicinos daktarė AŠAKA
juristas ATBULEIKIS
kritikė, rašytoja PRIEKABA
filosofas TYLENIS

Veiksmas vyksta mūsų laikais

 

PATRANKA. Ką gi… Pasižiūrėjau į laikrodį – mums laikas pradėti. Išjunkit savo telefonus. Mūsų Rate šiandien tik šeši stipinai ir aš, kaip stebulė… Jeigu pritarsit, aš rytoj jūsų vardu įteiksiu ministrui pareiškimą, kad „Eruditų ratui“ paskirtų padoresnę patalpą.

ATBULEIKIS. Kažkurią dieną feisbuke mes buvom pavadinti „senų bezdalių rateliu“.

TYLENIS. Tiksliai!

AŠAKA. Verčiau mes kreipkimės į patį prezidentą.

PATRANKA. Galbūt. Mes dar pasitarsim. Buvom sutarę, kad visi pasiskiepysim ir susirinkę nemūvėsim kaukių.

TYLENIS. Kas jau pasakyta – padaryta.

LEIŠIS. Turiu tik vieną pastabą. Mūvėti galima kelnes, kojines, batus…

ŽINIUONIS. Ir dar prezervatyvą.

PRIEKABA. Jums jau nebe taip aktualu, ponas profesoriau.

ATBULEIKIS. Mes jokie ponai. Mes visi stipinai, išskyrus stabulę.

PRIEKABA. Juristui nedera sakyti „stabulė“. Nuo žodžio „stabas“.

ŽINIUONIS. Kaip kam patinka… Važiuojam toliau.

PATRANKA. Man, šiokiai tokiai ir anokiai, rūpi daug rimtesnis klausimas. Lygiai prieš metus žuvo mano vyras. Feliksas, mūsų Rato dalyvis. Ant jūros kranto poilsiautojai sakėsi radę kažkokias drapanas. Sumetė į šiukšlių dėžę ir net policijai nepranešė. Skenduolio nei bangos, nei narai neišplukdė. Aš dar tikėjausi, kad mūsų Rato ekstrasensas Žiniuonis ras bent kokį atsakymą.

ŽINIUONIS. Aš jį turiu, bet mano atsakymas jūsų greičiausiai netenkins.

PATRANKA. Vadinas, aš pati jį nugalabijau, taip?

ŽINIUONIS. Aš tik sakiau, kad jam atsibodo gyventi žmonos šešėlyje.

PATRANKA. Deja, saulėje plaukdamas jis per toli nuplaukė. Kas čia iš mūsų tikintis? Tegul nors mintimis metinių proga Feliksui sukalba amžinatilsį.

TYLENIS. Patranka žiūri į mane… Tuščių kalbų net pats Dievas nemėgsta. Arba, kaip liaudis sako, – ne kožnam pabažnam Dievo šūdą uostyt…

PRIEKABA. Ir tai, vadinasi, jūsų filosofija?

TYLENIS. Gal ne filosofija, o beveik šiuolaikinė poezija.

BALSAI. Liaukitės. Baikim!.. Prisiuostėm…

ŽINIUONIS. Įstrigom. Leiskime suktis savo Ratui.

PATRANKA. Šiai dienai esu paruošusi vieną prasmingą senovinį žaidimą.

PRIEKABA. Seniams reikėtų ieškoti ko nors naujo.

TYLENIS. Jaunas nepabuvęs nepasensi, o seniams telieka suvaikėti.

PATRANKA. Arba kaip man – šiek tiek priauginti svorio… Ar visi matot – atsinešiau jaunystės laikų auksinį žiedą. Dabar jis man – tik ant mažojo piršto…

LEIŠIS. Per mažas mūsų ratlankiui, per mažas…

PATRANKA. Bet aš pagalvojau – jis labai tiks mūsų žaidimui. Ar atspėsite kokiam?

PRIEKABA (juokauja). Gal atsiras norinčių įsiverti į ausį arba į nosį…

PATRANKA. Negi jūs niekad nesate žaidę dalindami žiedą?

BALSAI. Esame, žaidėm. Jau spėjom užmiršti.

PATRANKA. Jūs laikysit štai šitaip sudėję delnus, o aš kuriam nors įsprausiu šitą žiedą. Stengsiuosi padaryti taip, kad kiti nematytų. Kuris nors iš savanorių mėgins atspėti, katram teko ta laimė. Jeigu pataikys, spėjikas pats bus dalintoju, o tas, kuris prarado savo dovaną, toliau spėlios, „kur žydi žiedas“. Taip sakydavom savo jaunystėj… Aš jau sėdėsiu tarp visų kitų, kurie to žiedo laukia. Supratot?

BALSAI. Supratom. Žinom. Esame žaidę.

PATRANKA. Tai kuris čia pirmas mėgins atspėti?

AŠAKA. Tegul spėja Žiniuonis.

TYLENIS. Aha… Tegul pademonstruoja savo galią.

PRIEKABA. Žiniuoniui per lengvas toks uždavinys. Tegul sprendžia juristas Atbuleikis.

PATRANKA (Atbuleikiui). Prašom.

ATBULEIKIS. Tai ką aš turėsiu daryti? Sėdėti užsimerkęs?

PATRANKA. Atvirkščiai. Jūs turėsit stebėti jų veidus.

ATBULEIKIS. Mums tai nebūdinga. Juristams svarbiausia žinoti įstatymus.

PATRANKA. Galim pradėti?

ATBULEIKIS. Prašom.

PATRANKA. O jūs – gausit negausit – nenusiminkit. Kiekvienas džiaukitės tartum geležėlę radę. Toks yra žaidimas, iš kurio reikėtų mokytis gyventi.

ŽINIUONIS. Kai kas jau pasimokė…

PATRANKA. Jūs turit galvoj mano vyrą?

ŽINIUONIS. Apie tai gal vėliau…

PATRANKA (baigusi dalinti žiedą). Viskas! Visų veidai šviečia, visi laimingi. (Atbuleikiui) Dabar jums spręsti, kuris iš jų turi pagrindą džiaugtis.

ATBULEIKIS (abejodamas). Arba daktarė Ašaka, arba ne vien literatūros kritikė Priekaba.

PATRANKA. Negali būti jokių „arba arba“. Spręskite ne kaip advokatas, o kaip teisėjas.

PRIEKABA. Arba prokuroras…

ATBULEIKIS. Jeigu taip, tai jūs ir gavot, ko norėjot.

PRIEKABA. Gal ir gavau, bet aš jau praradau…

PATRANKA. Kaip? Čia ir aš nebesuprantu. Juk tą žiedą jums tikrai įspraudžiau.

PRIEKABA. O aš, jūsų žiniai, esu aurofobė. Nemėgstu jokių auksinių puošmenų. Jos man gadina nuotaiką. Tiesiog erzina mane.

AŠAKA. Ji spėjo tą žiedą įsprausti man. Aš tuoj surasiu. Pati nežinau, kur aš jį nukišau. Kažkur už apykaklės. Ko gero, turėsiu išėjus nusirengti.

PATRANKA. Neskubėkit ir per daug nesijaudinkit. Paaiškėjo, kad tas žiedas, kaip ir mano Feliksas, nebuvo auksinis. O tik paauksuotas.

LEIŠIS. Tai ką dabar? Grįšim prie seno filosofinio posakio: „Ried ratai, ried rateliai, ried mažieji tekinėliai…“ Atsimenat – aš jums dar siūliau pagalvoti, ką tas žemaitiškas riedėjimas galėtų reikšti.

ATBULEIKIS. Gal miesto, ypač šiuolaikinio, transportą…

PRIEKABA. Ar šiaip kokį fabriką, įmonę…

TYLENIS. O gal mąstančio žmogaus smegeninę?..

AŠAKA. Radau aš tą žiedą, radau! Aš jums siūlau pagalvoti apie laikrodį. Ried ratai, ried rateliai.

LEIŠIS. Ne apie laikrodį, o apie skubantį laiką. Mes taip ir nesutarėm, kokiom vertybėm galėtume savo Ratą sutvirtinti.

ATBULEIKIS. Gal mums tiktų amžinosios vertybės: tikėjimas, viltis ir meilė?

TYLENIS. O gal mūsų Trispalvė?

PATRANKA. Taigi matėm, kas ją mėgina savintis ir kokiam tikslui naudoja.

ŽINIUONIS. Tai kas mums belieka? Vaivorykštė…

PATRANKA. Ar mes turime nors vieną gėjų?

TYLENIS. Kodėl visi žiūri į mane? Aš to negaliu arba nenoriu nei patvirtinti, nei paneigti.

ŽINIUONIS. Tada aš jums dar kai ką pridursiu.

PATRANKA. Na tai durk jau, durk…

ŽINIUONIS. Jūs man, kaip Žiniuoniui, turėjot priekaištų norėdama sužinoti, kur dingo jūsų vyras.

PATRANKA. Norėjau, turėjau…

ŽINIUONIS. Štai… Mano mobiliajam telefone. Feliksas čia stovi prie avilio. Buvau prašomas kol kas jo neparodyti. Ne tik žmonai, bet ir kitiems mūsų Rato dalyviams. Matot, jis čia be sietelio… Juokaudamas man yra sakęs, kad jo žmonos žodis jam dažnai būdavo skaudesnis už bitės įgėlimą.

PATRANKA. Na, žinoma!.. Tik jis tų žodžių neklausė. Mieste jam visada trūko žiogų, plaštakių ir bičių… Niekšas!

BALSAI. Įdomu, įdomu… Šaunuolis!.. Neįtikėtina…

ŽINIUONIS. Koks buvo, toks… Dabar jis jau išspietęs kartu su bitėm. Net man neprasitarė kur.

PATRANKA. Laimingos kelionės! Mane jūs čia pavadinot Patranka, o Feliksas greičiausiai būtų Šovinys. Mano paleistas, bet nesprogęs.

ATBULEIKIS. Tai ką – mes taip ir išsiskirstysim, vis dar neturėdami ratlankio?

PRIEKABA. O gal juo tegul būna Žiniuonis?

ŽNIUONIS. Ne. Žiniuoniui, kaip ir jums, reikalinga Žinia. Ar bent argumentuota nuojauta, kas, kaip ir kuo čia viskas pasibaigs. Mūsų Rate ir kas ratu sukasi aplink.

Žmonės, kartodami tą frazę, sukyla ir pradeda skirstytis. Nekantriai spirga įjungti mobilieji telefonai

Pabaiga

2022

Kazys Saja: „Eik su tais, kurie ieško…“

2022 m. Nr. 4 / Rašytoją, dramaturgą Kazį Sają kalbina Saulius Vasiliauskas . Rašytojas, dramaturgas, Nepriklausomybės Akto signataras Kazys Saja birželio 27-ąją minės 90-mečio jubiliejų. Galima būtų K. Sają vadinti žmogumi-epocha…

Kazys Saja. Vaizdai nuo kamino

2021 m. Nr. 3 / Tą dieną aš turėjau padėti dėdei Adomui suarti mėšlu apkreiktą pūdymą. Arklio, kiaulių, avių mėšlai lengvai pasiduoda iškapstomi, o karves žmonės kreikdavo taip, kad gulėdamos tvarte jos nebūtų apskretusios mėšlu.

Kazys Saja. Raitas ant ožio

2020 m. Nr. 3 / Ožkų mes nelaikėm, bet ožiu mane kai kas pavadindavo, nors ir nebuvau labai užsispyręs. Klumpdirbio Adomo Norvaišo troboj skiedrom aptekęs ožys ir krosnis buvo patys svarbiausi „padargai“.

Kazys Saja. Dar ne visos paslaptys. Laumžirgis

2018 m. Nr. 3 / Po karo pabėgėlis, kilęs iš Vengalių kaimo, Amerikoj išleido kalendorių su savo piešiniais. Viename buvo pavaizduota Motina, mūsų tėvynė, su tautiniais drabužiais…

ŠIMTMEČIO ANKETA: Kazys Saja, Erika Drungytė, Andrius Jakučiūnas

2018 m. Nr. 2 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Kazys Saja. Radijušas. Telefonas

2016 m. Nr. 7 / Man jau buvo treji, o gal net ketveri metai. Mudu su mama ruošėmės eiti į bažnyčią. Iki Pasvalio – basi, o ten, prie Svalios, nusimazgosime kojos, apsiausime bateliais ir pašte įmesim laišką į Ameriką. Barborai Rudakienei.

Kazys Saja. Šiu, Lietuva, šiu, mano žaloji

2015 m. Nr. 3 / Baigdamas netrumpą savo amžių esu išsilukštenęs vos porą kitiems gal nereikšmingų dalykų: Visatos Kūrėjas neturėjo liniuotės, niekur nenubrėžė tiesių linijų ir nesukūrė dviejų vienodų objektų.

Kazys Saja. Anapilin

2014 m. Nr. 4 / Ontologinė drama / Apšnerkšto parko pakraštys, netoli esančių globos namų gyventojai, save laikantys mirtininkais, čia kartkartėm ateina pasigrožėti saulėlydžiu ir papostringauti apie tai, kas jų dar laukia. Jie čia atkėblins vienodais chalatais…

Kazys Saja: Apie gyvenimo vaidmenis

2012 m. Nr. 8–9 / Birželio mėnesį dramaturgui, prozininkui Kaziui SAJAI sukako 80 metų. Jubiliejaus ir naujos knygos pasirodymo proga rašytoją kalbina Ginta Čingaitė / 2011 m. vasarą išleidote prisiminimų ir pamąstymų sutelktinę…

Kazys Saja. Volas

2012 m. Nr. 5–6 / Čia svarbiausias veikėjas – MINIA, pasiduodanti įvairiems demagogams. Iš jos išeina ir, atlikę tam tikrą vaidmenį, vėl į ją sugrįžta netgi tokie personažai kaip Hitleris (Fiureris), Stalinas, Nacis, Čekistas…

„Metų“ anketa. Kazys Saja, Arvydas Juozaitis, Gasparas Aleksa

2012 m. Nr. 3 / XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms?

Kazys Saja. Du apsakymai

2011 m. Nr. 4 / Kaip tik buvo atėjęs metas Kniubui tą nelemtą dantį užplombuoti. Nors patarėjas savo kaltinimą tam sukčiui jau buvo gerai surepetavęs, argumentuotai motyvavęs, bet vos tik įžengęs į dantisto kabinetą prarado savitvardą.