Kazys Saja. Eruditų ratas
2022 m. Nr. 3
Pjesė
VEIKĖJAI
Išrinktoji Rato „stebulė“ etnologė PATRANKA
Rato „stipinai“ su pravardėm:
parapsichologas ŽINIUONIS
kalbininkas, istorikas LEIŠIS
medicinos daktarė AŠAKA
juristas ATBULEIKIS
kritikė, rašytoja PRIEKABA
filosofas TYLENIS
Veiksmas vyksta mūsų laikais
PATRANKA. Ką gi… Pasižiūrėjau į laikrodį – mums laikas pradėti. Išjunkit savo telefonus. Mūsų Rate šiandien tik šeši stipinai ir aš, kaip stebulė… Jeigu pritarsit, aš rytoj jūsų vardu įteiksiu ministrui pareiškimą, kad „Eruditų ratui“ paskirtų padoresnę patalpą.
ATBULEIKIS. Kažkurią dieną feisbuke mes buvom pavadinti „senų bezdalių rateliu“.
TYLENIS. Tiksliai!
AŠAKA. Verčiau mes kreipkimės į patį prezidentą.
PATRANKA. Galbūt. Mes dar pasitarsim. Buvom sutarę, kad visi pasiskiepysim ir susirinkę nemūvėsim kaukių.
TYLENIS. Kas jau pasakyta – padaryta.
LEIŠIS. Turiu tik vieną pastabą. Mūvėti galima kelnes, kojines, batus…
ŽINIUONIS. Ir dar prezervatyvą.
PRIEKABA. Jums jau nebe taip aktualu, ponas profesoriau.
ATBULEIKIS. Mes jokie ponai. Mes visi stipinai, išskyrus stabulę.
PRIEKABA. Juristui nedera sakyti „stabulė“. Nuo žodžio „stabas“.
ŽINIUONIS. Kaip kam patinka… Važiuojam toliau.
PATRANKA. Man, šiokiai tokiai ir anokiai, rūpi daug rimtesnis klausimas. Lygiai prieš metus žuvo mano vyras. Feliksas, mūsų Rato dalyvis. Ant jūros kranto poilsiautojai sakėsi radę kažkokias drapanas. Sumetė į šiukšlių dėžę ir net policijai nepranešė. Skenduolio nei bangos, nei narai neišplukdė. Aš dar tikėjausi, kad mūsų Rato ekstrasensas Žiniuonis ras bent kokį atsakymą.
ŽINIUONIS. Aš jį turiu, bet mano atsakymas jūsų greičiausiai netenkins.
PATRANKA. Vadinas, aš pati jį nugalabijau, taip?
ŽINIUONIS. Aš tik sakiau, kad jam atsibodo gyventi žmonos šešėlyje.
PATRANKA. Deja, saulėje plaukdamas jis per toli nuplaukė. Kas čia iš mūsų tikintis? Tegul nors mintimis metinių proga Feliksui sukalba amžinatilsį.
TYLENIS. Patranka žiūri į mane… Tuščių kalbų net pats Dievas nemėgsta. Arba, kaip liaudis sako, – ne kožnam pabažnam Dievo šūdą uostyt…
PRIEKABA. Ir tai, vadinasi, jūsų filosofija?
TYLENIS. Gal ne filosofija, o beveik šiuolaikinė poezija.
BALSAI. Liaukitės. Baikim!.. Prisiuostėm…
ŽINIUONIS. Įstrigom. Leiskime suktis savo Ratui.
PATRANKA. Šiai dienai esu paruošusi vieną prasmingą senovinį žaidimą.
PRIEKABA. Seniams reikėtų ieškoti ko nors naujo.
TYLENIS. Jaunas nepabuvęs nepasensi, o seniams telieka suvaikėti.
PATRANKA. Arba kaip man – šiek tiek priauginti svorio… Ar visi matot – atsinešiau jaunystės laikų auksinį žiedą. Dabar jis man – tik ant mažojo piršto…
LEIŠIS. Per mažas mūsų ratlankiui, per mažas…
PATRANKA. Bet aš pagalvojau – jis labai tiks mūsų žaidimui. Ar atspėsite kokiam?
PRIEKABA (juokauja). Gal atsiras norinčių įsiverti į ausį arba į nosį…
PATRANKA. Negi jūs niekad nesate žaidę dalindami žiedą?
BALSAI. Esame, žaidėm. Jau spėjom užmiršti.
PATRANKA. Jūs laikysit štai šitaip sudėję delnus, o aš kuriam nors įsprausiu šitą žiedą. Stengsiuosi padaryti taip, kad kiti nematytų. Kuris nors iš savanorių mėgins atspėti, katram teko ta laimė. Jeigu pataikys, spėjikas pats bus dalintoju, o tas, kuris prarado savo dovaną, toliau spėlios, „kur žydi žiedas“. Taip sakydavom savo jaunystėj… Aš jau sėdėsiu tarp visų kitų, kurie to žiedo laukia. Supratot?
BALSAI. Supratom. Žinom. Esame žaidę.
PATRANKA. Tai kuris čia pirmas mėgins atspėti?
AŠAKA. Tegul spėja Žiniuonis.
TYLENIS. Aha… Tegul pademonstruoja savo galią.
PRIEKABA. Žiniuoniui per lengvas toks uždavinys. Tegul sprendžia juristas Atbuleikis.
PATRANKA (Atbuleikiui). Prašom.
ATBULEIKIS. Tai ką aš turėsiu daryti? Sėdėti užsimerkęs?
PATRANKA. Atvirkščiai. Jūs turėsit stebėti jų veidus.
ATBULEIKIS. Mums tai nebūdinga. Juristams svarbiausia žinoti įstatymus.
PATRANKA. Galim pradėti?
ATBULEIKIS. Prašom.
PATRANKA. O jūs – gausit negausit – nenusiminkit. Kiekvienas džiaukitės tartum geležėlę radę. Toks yra žaidimas, iš kurio reikėtų mokytis gyventi.
ŽINIUONIS. Kai kas jau pasimokė…
PATRANKA. Jūs turit galvoj mano vyrą?
ŽINIUONIS. Apie tai gal vėliau…
PATRANKA (baigusi dalinti žiedą). Viskas! Visų veidai šviečia, visi laimingi. (Atbuleikiui) Dabar jums spręsti, kuris iš jų turi pagrindą džiaugtis.
ATBULEIKIS (abejodamas). Arba daktarė Ašaka, arba ne vien literatūros kritikė Priekaba.
PATRANKA. Negali būti jokių „arba arba“. Spręskite ne kaip advokatas, o kaip teisėjas.
PRIEKABA. Arba prokuroras…
ATBULEIKIS. Jeigu taip, tai jūs ir gavot, ko norėjot.
PRIEKABA. Gal ir gavau, bet aš jau praradau…
PATRANKA. Kaip? Čia ir aš nebesuprantu. Juk tą žiedą jums tikrai įspraudžiau.
PRIEKABA. O aš, jūsų žiniai, esu aurofobė. Nemėgstu jokių auksinių puošmenų. Jos man gadina nuotaiką. Tiesiog erzina mane.
AŠAKA. Ji spėjo tą žiedą įsprausti man. Aš tuoj surasiu. Pati nežinau, kur aš jį nukišau. Kažkur už apykaklės. Ko gero, turėsiu išėjus nusirengti.
PATRANKA. Neskubėkit ir per daug nesijaudinkit. Paaiškėjo, kad tas žiedas, kaip ir mano Feliksas, nebuvo auksinis. O tik paauksuotas.
LEIŠIS. Tai ką dabar? Grįšim prie seno filosofinio posakio: „Ried ratai, ried rateliai, ried mažieji tekinėliai…“ Atsimenat – aš jums dar siūliau pagalvoti, ką tas žemaitiškas riedėjimas galėtų reikšti.
ATBULEIKIS. Gal miesto, ypač šiuolaikinio, transportą…
PRIEKABA. Ar šiaip kokį fabriką, įmonę…
TYLENIS. O gal mąstančio žmogaus smegeninę?..
AŠAKA. Radau aš tą žiedą, radau! Aš jums siūlau pagalvoti apie laikrodį. Ried ratai, ried rateliai.
LEIŠIS. Ne apie laikrodį, o apie skubantį laiką. Mes taip ir nesutarėm, kokiom vertybėm galėtume savo Ratą sutvirtinti.
ATBULEIKIS. Gal mums tiktų amžinosios vertybės: tikėjimas, viltis ir meilė?
TYLENIS. O gal mūsų Trispalvė?
PATRANKA. Taigi matėm, kas ją mėgina savintis ir kokiam tikslui naudoja.
ŽINIUONIS. Tai kas mums belieka? Vaivorykštė…
PATRANKA. Ar mes turime nors vieną gėjų?
TYLENIS. Kodėl visi žiūri į mane? Aš to negaliu arba nenoriu nei patvirtinti, nei paneigti.
ŽINIUONIS. Tada aš jums dar kai ką pridursiu.
PATRANKA. Na tai durk jau, durk…
ŽINIUONIS. Jūs man, kaip Žiniuoniui, turėjot priekaištų norėdama sužinoti, kur dingo jūsų vyras.
PATRANKA. Norėjau, turėjau…
ŽINIUONIS. Štai… Mano mobiliajam telefone. Feliksas čia stovi prie avilio. Buvau prašomas kol kas jo neparodyti. Ne tik žmonai, bet ir kitiems mūsų Rato dalyviams. Matot, jis čia be sietelio… Juokaudamas man yra sakęs, kad jo žmonos žodis jam dažnai būdavo skaudesnis už bitės įgėlimą.
PATRANKA. Na, žinoma!.. Tik jis tų žodžių neklausė. Mieste jam visada trūko žiogų, plaštakių ir bičių… Niekšas!
BALSAI. Įdomu, įdomu… Šaunuolis!.. Neįtikėtina…
ŽINIUONIS. Koks buvo, toks… Dabar jis jau išspietęs kartu su bitėm. Net man neprasitarė kur.
PATRANKA. Laimingos kelionės! Mane jūs čia pavadinot Patranka, o Feliksas greičiausiai būtų Šovinys. Mano paleistas, bet nesprogęs.
ATBULEIKIS. Tai ką – mes taip ir išsiskirstysim, vis dar neturėdami ratlankio?
PRIEKABA. O gal juo tegul būna Žiniuonis?
ŽNIUONIS. Ne. Žiniuoniui, kaip ir jums, reikalinga Žinia. Ar bent argumentuota nuojauta, kas, kaip ir kuo čia viskas pasibaigs. Mūsų Rate ir kas ratu sukasi aplink.
Žmonės, kartodami tą frazę, sukyla ir pradeda skirstytis. Nekantriai spirga įjungti mobilieji telefonai
Pabaiga
2022