Vytautas Martinkus. Gilūs punktyrų slėpiniai ir kažkas daugiau
2023 m. Nr. 5–6
Algis Mickūnas. Atsiminimų punktyrai. – Vilnius: Apostrofa, 2022. – 320 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.
Gera, nes reta, tiesiog puiki Algio Mickūno knyga apie žmogaus likimą ar pašaukimą. Tas likimas nelengvas, tačiau parašyta apie jį lengvai, skaidriai, viltingai. Patyrimas gilus, net dramatiškas, tačiau pasakojimo stilius, iš dalies ir autoriaus pamėgtas „rojaus“ įvaizdis, jį kilsteli, atveria nežemiškų radinių. Knygos autoriaus kolega ir bičiulis Arūnas Sverdiolas ketvirtame viršelyje taikliai įvardija: „Rojus jam [autoriui / pasakotojui] yra gyvenimo eidos, o sunkumus, kliūtis ir dramas gali tik kartkartėmis nujausti tarp punktyrų.“ Knygos antraštėje paminėti punktyrai prasideda vaikystėje, autoriaus gimtinėje – Kriklinių kaime prie Svalios upelio, o nutrūksta naujojoje tėvynėje – Amerikoje, jos Atėnų mieste, kur tebegyvena atsiminimų autorius profesorius emeritas su žmona Irena, jųdviejų sūnūs Gregoris ir Markas, duktė Silvija, jau ir anūkai, bet po 1990-ųjų ir vėl – gimtieji Krikliniai, taip pat jau ne tik Vakarų, bet ir Lietuvos universitetai.
Taip, tai autobiografinė egzodo filosofo knyga. Ji parašyta savitu ir vaizdingu stiliumi, kuriame tebegyva pasvaliečių tarmė, joje gausu ir šmaikščių frazeologizmų. Knygoje iš vaikystės atminties prikeliami brangių žmonių veidai ir balsai. Jie, atrodo, pasakotojui buvo itin svarbūs: „Rašysiu vien iš atminties, mėginsiu kalbėti vaikystės kalba, neuždėsiu jokio sluoksnio moksliškų aiškinimų, nes tada mes kaime jų nežinojome, o jei kur buvo tokie dalykai nugirsti, jie buvo man nesuprantami lyg daugybė nereikšmingų garsų – juk buvau tik šešerių septynerių metų. Pasakosiu, ką girdėjau, ką žmonės sakė, ką mačiau…“ (p. 7). Autoriaus atmintis pavydėtina, jam pasakojant ne tik apie vaikystę. Sunku patikėti, kad skaitai „išvietintą“ aukštaitį, ilgoką laiką kalbėjusį tik angliškai, anot jo paties, net „užmiršusį“ tėvų kalbą. Kad visi ją tiek tepamirštume! Daug asmenybės „aš“, tad ir pasakojimo intonacijų skalė plati – nuo vaikiškų, lyriškai graudžių iki išminties sklidinų įžvalgų, nuo tarsi filosofinės sentencijos skambančių politikos ir istorijos įvykių apibendrinimų iki lengvos pašaipos, subtilios saviironijos. Knyga, mano akimis, labai netikėta, daug naujo apie autorių pasakanti. Ją verta atsiversti net ir tiems, kurie mano, kad seniai ir gerai filosofą pažįsta. Aišku, turiu galvoje skaitytojus, kurie vertina nutylėjimus, užuominas, „punktyrus“. Tokių, atrodo, radosi daug: LLTI ekspertai knygą įtraukė į kūrybingiausių 2022 metų knygų dvyliktuką, o žiniasklaida – į „Metų knygos 2022“ (publicistikos ir dokumentikos kategorijoje) nominantų sąrašą.
A. Mickūnas anglų ir lietuvių kalbomis yra parašęs ar tik ne pusšimtį knygų, šimtus straipsnių (suskaičiavus visus, būtų gal per tūkstantį), skaitęs filosofijos paskaitas tūkstančiams studentų, „padirbęs“ (jo paties žodis) daugiau nei šimtą profesorių. Išsimokslinęs inžinieriumi, bet gimęs filosofu ar dangaus valia (pasiskolinkim filosofų žargono) „įsivėlęs į Platono barzdą“.
A. Mickūno filosofijos studijos Vokietijoje neatsitiktinai primena Platono akademiją: Edmundo Husserlio (fenomenologinės filosofijos ir mokyklos steigėjo) archyvo rankraščių skaitytojas; Kelno universiteto profesoriaus Ludwigo Landgrebės, buvusio E. Husserlio bendradarbio, mokinys; kaip ir Freiburgo universiteto profesoriaus Eugeno Finko, praplėtusio E. Husserlio laiko sampratą „kosmoso kryptimi“, seminarų dalyvis. Savo akademinius metus Freiburge, apžavėtas filosofijos studijų, A. Mickūnas pristato vartodamas tą jau minėtą „rojaus“ metaforą: „atsivėrė laike belaikis rojus“ (p. 180). Reikėjo grįžti į Ameriką, bet, anot autoriaus, „gyvenime kitos išeities nebeliko: filosofija tapo lemtimi, visi pagrindiniai jos uždaviniai tapo mano gyvenimo uždaviniais“ (p. 180). Taip viskas ir klostėsi: inžinerija tylomis atsitraukė ir laukė, kol Atlantoje, Emory universitete, buvo parašyta ir apginta filosofijos daktaro disertacija. Mums, lietuviams, susirūpinusiems dėl tautos elito skurdo, tai („amerikoniška“?) sėkmės istorija apie filosofo karūną, kurią pasakotojas gavo, anot jo paties, „savo malonumui“ ir net negalvojo, „ką su ja reikės daryti“ (p. 184).
Dėl „ką daryti“ tikrai nereikėjo sukti galvos, tolesnė (jau filosofo) karjera klostėsi palankiai. Vis dėlto ši žymaus fenomenologo, be to, ir filosofinės antropologijos, Rytų ir Vakarų civilizacijų tyrinėtojo, pažinimo, estetikos ir kitų pamatinių filosofijos klausimų žinovo atsiminimų knyga pasakoja anaiptol ne apie sėkmingo filosofo gyvenimą. Ji atveria šį tą daugiau. Tokia, matyt, jos kūrėjo prigimtis: autorius, nors ir pažada „kalbėti vaikystės kalba“, bet neužmiršta „Platono akademijos“, prasitaria ir kitomis, per studijas pramoktomis kalbomis, at(si)veria skaitytojams kaip laiko fenomenologas, ne tik žmogiško, „prarasto“, bet ir kaip „kosminio“ laiko ieškotojas, ir nuovokūs skaitytojai – štai! – jau supranta, ko nelaukė, nenujautė, nežinojo. Taip, atsiminimus autorius savo „vaikystės“ (tėvų) kalba lengvai parašė, lyg iš pypkės jam viskas ėjosi, tad trys šimtai puslapių knygos teksto, tikrai nemažas kalnas popieriaus, sklandžiai į skaitančiojo sąmonę įkrito, gal ir kūnu patapo, nes autoriaus gyvenime leido atpažinti daug ką iš to, kas ir pačiam skaitančiajam jau buvo žinoma, tik užmiršta ar neapmąstyta, – nors jųdviejų gyvenimo keliai niekada nesusikirto.
Didžiausias „punktyrų“ slėpinys – pats autorius, A. Mickūnas, vos vienuolikos metų vaikas su šeima pasitraukęs į Vakarus, taigi perėjęs visas tradicines „išvietintojo“ lietuvio kryžkeles: atsisveikinimą 1944-aisiais su tėviške, Antrojo pasaulinio karo agoniją Vokietijoje, naujus darbus ir gyvenimo mokslus DP stovykloje, kelionę laivu per Atlantą į Ameriką, prisitaikymą prie svetimos šalies papročių, rūpestį susikalbėti „amerikoniškai“… Pats pasirinkęs žiaurią Korėjos karo „mokyklą“, po jos Amerikoje ėmęsis visokių „bemokslio“ darbų, siekęs ir pasiekęs aukštojo inžinerinio išsilavinimo, pagaliau užsikrėtęs filosofija, jos tyrimais, parašęs dešimtis knygų, atsiminimų puslapiuose (p. 87–146) jis stebina gera nuotaika, kūrybingumu ir gyvenimo džiaugsmu. Šiandienės Rusijos ir Ukrainoje dvikovos kontekste šie platoki A. Mickūno prisiminimai iš karo Korėjoje labai stringa į galvą. Autorius nenoromis grįžta prie jų. „Karo patirtis įsiskverbia į tavo kaulus, judesius. Daug kas taip sako. Nesiskundžiau ir nėjau jokios pagalbos. Bet būna, miegi ir staiga pašoki – tas truko keletą metų. Juk matai daug mirusių, žuvusių, sudraskytų. Nenorėčiau dabar nueiti į ligoninę, kur yra atvežti karo sužeistieji“1.
Labai tikėtina, kad knygos skaitytojo (kaip ir recenzento) likimas yra visiškai kitoks negu autoriaus, be karo baisybių ir egzodo vargų, bet esu tikras: skaitydamas „Atsiminimų punktyrus“ skaitantysis vis vien patirs (kaip ir aš patyriau) gyvenimo galimybių svarbą, o ypač laisvės vertę. Laisvė yra geras vaistas nuo mirtinų, sunkiausių ligų. Ji didžiausias užgyventas fenomenologijos profesoriaus turtas. Gyvenime nėra sunkių dalykų, ir net kai skaitai eilutes „Gyvenimas tęsiasi laimingai“ (p. 172), jos nenuskamba nei pagyrūniškai, nei tuščiai. Toks ir yra gyvenimas, kai „laikas švilpia“, kai jo viskam trūksta. Bet svarbiausiems reikalams jo vis dėlto užtenka.
Be abejonės, skaitytojui maga suprastinti kito asmens patirtis, tad jis iš pasakojimo įsimins ir įtikės, kad didelė, gal net didžiausia autoriaus gyvenimo sėkmė jį ištiko besigydant Japonijoje Korėjos kareivio žaizdas – tai šioje Rytų šalyje sutiktas „diedukas“ – dzeno „amato“ mokytojas. Būtent jis „pakeitė visą jo [A. Mickūno] gyvenimą“ – išmokė ypatingo šaudymo iš lanko meno. Netgi šio to daugiau – „sveikai mąstyti ir sveikai gyventi“. Tos šaudymo pamokos geriant arbatą įstabios, tiesiog stebuklingos, jos gydė sužeistą karį, tęsėsi tiek, kiek jų reikėjo, „kol vieną dieną, nė nepajutus lanko ir strėlės, nepažvelgus į taikinį, lankas įsitempė, strėlė nuskriejo tiesiai į taikinį“ (p. 141).
Tačiau veltui skaitytojas mokytųsi panašaus „amato“ iš tų su šypsenėle ir probėgšmais papasakotų nuotykių prie senosios Japonijos sostinės – Kioto miesto, iš to stebuklo ne rojuje, o aviacijos ligoninėje. Šito stebuklo slėpinys taip paprastai ir greitai neatveriamas. Atsiminimų autorius „dieduko“ meną „sveikai mąstyti ir sveikai gyventi“, atrodo, ilgai studijuos ir kartos šaudymo iš lanko pamokas, parašys studiją „Per fenomenologiją į dzenbudizmą“ (2012)2, vis tvirčiau tikės, kad laisvai gali pasirinkti tik tai, kuo būti jam natūralu ir lengva. Kalbėdamas apie laisvę ir gyvenimo lengvumą, A. Mickūnas, atrodo, kaip ir kiti fenomenologai (tarkim, Maurice’as Merleau-Ponty) vietoj įprastų valingų apmąstymų ir sprendimų iškelia neišreikštus, tylius ir slaptus pasirinkimus bei sprendimus. Įstabi ta gyvenimo lengvumo nuostata: per jos prizmę žvelgiama ne tik į Ameriką, bet į Lietuvą. Štai, sugrįžęs į tėviškę – Kriklinių kaimą, filosofas džiaugiasi: „žavu, kad visos šių žmonių veiklos dabar yra savanoriškos ir remiamos vietos bendruomenių“ (p. 251, kursyvas – V. M.). Telieka būsimam skaitytojui priminti paties autoriaus žodžius (ištartus pristatant knygą Vilniuje): „Atsiminimų punktyrai“ yra apie tai, kad „po visokių įvykių tu vis dar turi puoduką šiltos kavos. Argi ne gera? Rojus!“ Įsidėmėkime: prasminga ne kavos rūšis, ne jos kaina, o tiesiog puodukas šiltos kavos.
Algio Mickūno atsiminimai įtikina, kad negrožinė knyga gali būti tokia pat įdomi ir vaizdinga, kaip ir apysaka ar romanas. Taip pat įtikina, jog jau sunku brėžti ribą tarp filosofinės ir nefilosofinės lietuviškos knygos, kartais toji vilioja, pavyzdžiui, kaip Sarah Bakewel, britų filosofės, bestseleris „Egzistencialistų kavinėje“ (2016), kuriame autorė įkvėptai cituoja Raymond’ą Aroną iš 1933-iųjų: „Jei esi fenomenologas, gali kalbėti apie šį [abrikosų] kokteilį ir iš to padaryti filosofiją!“
1 Sargautytė M. Filosofas A. Mickūnas apie išmetimą iš lietuvybės, vaikystę kare ir galingą lietuvių kalbą (prieiga per internetą: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/asmenybe/filosofas–a–mickunas–apie–ismetima–is–lietuvybes–vaikyste–kare–ir–galinga–lietuviu–kalba–285–2026764).
2 Autorius rašo: joje „stengiausi išvengti pašalinių ir vakarietiškų dzeno interpretacijų ir net įvairių dzeno „mokyklų“. Viską reikia suvokti principingai, be jokių priemaišų ir kiek tik galima vengti antrinių aiškinimų. Kitaip tariant, ne studijuoti meniu, bet gardžiuotis valgiais“ (p. 236).