Regimantas Tamošaitis. Neišsigąsti Šliūpo, arba Apie autoritetus – gyvai

2022 m. Nr. 5–6

Miglė Anušauskaitė. Kas išsigando Šliūpo?: komiksas. – Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2021. – 48 p.

Komiksas – tai ypatinga vizualinė naratyvo forma, pasakojimas vaizdais, istorijos išdėstymas paveiksliukais. Toks žanras verčia mąstyti apie skaitymo, prasmių suvokimo psichologinius principus, apskritai žmogaus sąmonės imlumą vaizdui. Juk vaizdas yra arčiau tikrovės nei iš abstrakčių ženkliukų sudaryti žodžiai, sąvokos, sakiniai. Vaizdinė literatūra, kaip ir vaizdo kultūra apskritai, yra artimesnė gilesniems mūsų sąmonės klodams, ji nereikalauja sudėtingos semantinių elementų dekodavimo procedūros, nes vaizdas sąmonės ekrane pamatomas iš karto, be jokių pastangų. Todėl vizualinė literatūra yra patrauklesnė neišlavintai sąmonei, pirmiausia vaikams, kuriems knyga be paveiksliukų yra tiesiog „negraži“, nieko nesakanti.

Gal todėl dar visai neseniai į komikso žanrą žiūrėdavome atsainiai, iš aukšto, kaip į pramoginę literatūrą (moderniojo aukštosios ir žemosios kultūrų skyrimo inercija). Reikia manyti, kad ir dabar šis požiūris nėra pasikeitęs, bet literatūros teritorijoje randasi demokratizuojančios, egalitaristinės tendencijos ir principai, reikalaujantys pripažinti lygias teises visiems žanrams, o kūrinius vertinti pagal pasirinkto žanro principų realizavimo kokybę. O ir temos literatūroje dabar yra ganėtinai universalios, lanksčiai taikomos. Tad ir komiksų tekstai teminiu aspektu gali būti įvairiausi – nuo vaikiškų pasakojimų apie peliuką Mikį, žmogų-vorą, Betmeną iki istorinių siužetų ar net filosofinių naratyvų. Kita vertus, net ir rimtos filosofijos istorijos knygos kartais įtraukia komikso elementą, filosofines koncepcijas ar autorius iliustruoja komiškais paveiksliukais, kurie idėjų istoriją leidžia pamatyti gyviau, ryškiau.

Iš ganėtinai naivių komiksų netgi būna padaromi visai rimti filmai, nes komiksai dėl kinematografiškos vaizdų slinkties, dramatiškumo bei intrigos turi lengvai realizuojamų ekranizavimo potencijų. Tai savotiškas kinematografiškas žanras. Tad komiksų kūrėjas gali būti ne tik geras dailininkas, bet ir rimtas istorijos, kultūros, mitologijos, socialinės realybės žinovas.

Kadaise pats atsainiai žiūrėjau į komiksų kultūrą, vertinau ją maždaug taip, kaip ji ironizuojama Simpsonų seriale (kur nutukęs plikterėjęs vyrukas sentimentaliai prisirišęs prie vaikiškų paveiksliukų knygų), bet kai pamačiau 2017 m. leistą Jurgos Vilės ir Linos Itagaki „Sibiro haiku“, buvau priverstas susimąstyti ir net prisidėjau prie Metų knygos rinkimų komisijos nuomonės, kad tai geriausia metų knyga vaikams. Ir pažintiniu, ir edukaciniu, ir meniniu požiūriu. Ypač nuostabi pasirodė galimybė perteikti tragišką tautos istoriją ne graudžiais rypavimais, kuriais tik patvirtiname, kad esame vargšeliai, ir taip mums ir reikia, bet su kažkokiu iš trauminės sąmonės laisvinančiu lengvumo pojūčiu, su ironija, kuri, kaip ir Balio Sruogos „Dievų miške“, yra paveikesnis ideologinių galios struktūrų griovimas nei tiesioginis jų smerkimas, kuris budeliams tik patvirtina jų jėgos pranašumą.

Su literatūros žanrų įvairėjimu bei liberalizavimu randasi ir naujų, naujoviškai kuriančių autorių. Viena iš tokių, jau susilaukusi pripažinimo, yra smagi jauna dailininkė Miglė Anušauskaitė. Ji ne tik dailininkė – dar baigė žurnalistikos bei semiotikos studijas, tad yra savotiška kultūros tyrinėtoja, gebanti savo mintims suteikti žaismingą vizualinę formą, kuri išlaisvina nuo akademinio mąstymo inercijos bei rutinos. Gebėjimas į rimtus dalykus pažvelgti su humoru ir dar įpūsti jiems vaizdo gyvybę – tai labai sėkminga kūrybinės sinestezijos dovana. Komiksus M. Anušauskaitė kuria nuo 2010 metų, jos piešinius žino „Šiaurės Atėnų“ auditorija. Įsimintina buvo su Gerda Jord 2014 m. sukurta patriotinės intencijos knyga „10 litų. Grafinė novelė“, o dar labiau nustebino intelektinė drąsa ir žaisminga semiotikos autoriteto interpretacija 2017 m. knygoje „Dr. KVADRATAS. Greimas ir jo semiotika“ (abi knygas išleido „Aukso žuvų“ leidykla).

Kita svarbi M. Anušauskaitės komiksų knyga yra „Pirmieji lietuviai Indijoje“ (VšĮ „Indijos projektai“, 2021). Ji prikelia labai svarbius, bet ir smarkiai primirštus mūsų kultūros vardus, kuriais turėtume didžiuotis ir šiandien. Tai pirmasis lietuvis Indijoje Andrius Rudamina (1596–1631); tai iš Panevėžio kilusi pedagogė Šlomita Flaum (1893–1963), dirbusi Palestinoje, vėliau Indijoje, ten bendradarbiavo su Rabindranathu Tagore propaguodama Montessori auklėjimo sistemą; tai iš Vilniaus kilęs „santarvės vyskupas“, basųjų karmelitų ordino narys Mikalojus Šostakas (1710–1773), dirbęs Indijos Keralos valstijoje; tai Žemaičių Naumiestyje gimęs architektas Hermanas Kallenbachas (1871–1945), kuris su Mohandasu Gandžiu Johanesburge įkūrė komuną, pavadintą „Tolstojaus ūkiu“, vėliau jis buvo Indijos nepriklausomybės kovų lyderis; žinoma, prisimenamos ir Antano Poškos (1903–1992) kelionių istorijos; autorės dėmesio sulaukė iš Vilniaus kilusi žydė chemikė Luba Derczanska-Hamied (1903–1991), dirbusi Indijoje, bet jautusi ilgesį gimtinei (Vilniuje, Rūdninkų gatvėje, jai atidengta atminimo lentelė). M. Anušauskaitės vaizduose bei tekstuose visos tos asmenybės tarsi atgyja, skatina jomis domėtis, ieškoti daugiau medžiagos.

Naujausia M. Anušauskaitės komiksų knygutė „Kas išsigando Šliūpo?“ yra išradingas ir gyvas jaunimui skirtas kultūrinio švietėjiško pobūdžio leidinys, kuriame menininkės vaizduotės žaismas, estetinė kūrinio raiška puikiai jungiasi su pažintine ir edukacine funkcija. Knygutės herojus iš esmės yra visiškai neherojiška asmenybė, tai Jonas Šliūpas (1861–1944), visuomenės, politikos ir kultūros veikėjas, žinomas nebent humanitarų auditorijai. Imponuoja autorės drąsa pasirinkti savo pasakojimui dviprasmiškai vertinamą asmenybę, pozityvistinių bei laisvamaniškų pažiūrų lietuvių visuomenės veikėją ir lietuvybės kūrėją, kuris buvo laikomas ateistu, nors iš tikrųjų toks nebuvo, kurio vardą, kompromituotą sovietmečiu, buvo vengiama minėti net akademinėse bendruomenėse, jį patyliukais ignoravo katalikiškoji ir patriotiškoji visuomenės dalis. Todėl M. Anušauskaitės pasirinkimas, kylantis ir iš asmeniškų simpatijų, susijusių su Palangos krašto kultūra, rodo savotišką praeities autoritetų revizionizmą, kultūrinės praeities pervertinimą nepriklausomai nuo praėjusiame šimtmetyje susiklosčiusių nuostatų. Tai naujosios kartos išsilaisvinimas iš tam tikros ideologinės inercijos, ir tokie žingsniai atveria naujas mūsų savivokos galimybes, skatina atsikratyti provincializmo, taip pat įveikti sovietmečio primestas schemas.

Taigi apie ką ši komiksų knyga? Priešlapyje autorė aiškiai nusako savo santykį su J. Šliūpo asmeniu: „Nuo seno būdama Jono Šliūpo gerbėja, labai nudžiugau, gavusi progą sukurti komiksų knygą apie šią ypatingą asmenybę.“ Ir smagių paveikslėlių serija išskleidžia J. Šliūpo gyvenimo kelią bei įvairius jo kultūrinės bei socialinės veiklos aspektus. Jis buvo gydytojas, daugybės knygų ir straipsnių autorius, pirmasis Palangos miesto burmistras, įžymus lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, aušrininkas. Savo meto visuomenę jis neramino radikaliomis „litvomaniškumo“ nuostatomis, bet labiausiai – laisvamaniškomis pažiūromis, dėl kurių buvo nepagrįstai laikomas ateistu. Autorė šmaikščiai vaizduoja šio veikėjo konfliktus vaikystėje su autoritarine bažnyčios aplinka, vėliau jis laisvos minties idėjas ir mokslo svarbą propaguoja Amerikos lietuviams, susilaukdamas net pasikėsinimų. Ar J. Šliūpas tikrai buvo priešiškas religijai? – klausia knygos autorė. Ir atsako, cituodama paties J. Šliūpo veikalą apie žmogų: „Žmogus turi regimą ir neregimą dvasę. Užtai ir gyvastis žmogaus yra dvejopa: kuniszka ir dvasiszka“ (p. 10). Taigi stilius – kaip iš mistinių Vydūno raštų. Autorė yra įsitikinusi, kad J. Šliūpas buvo tiesiog modernus, savo laiką pranokęs asmuo, tikintis mokslo nauda ir skelbęs žmogaus pažiūrų laisvę. Gana įtaigiai knygoje perteikiamos J. Šliūpo kovos dėl lietuvybės, jo paties tautinio sąmonėjimo apmąstymai, siejami su vaikystės prisiminimais. Knygoje dėmesio skiriama ir šio veikėjo žmonos bei idėjinės bendražygės – Liudvikos Malinauskaitės istorijai. Pateikiami įdomūs faktai: Liudvika buvo pirmoji moteris poetė, jos vienintelės eilėraščius spausdino „Aušra“; Amerikoje ji įsteigė pirmąjį lietuvių teatrą JAV, o mitinguose reikalavo moterims lygių teisių (p. 22). Knygos autorė konstatuoja neteisingą požiūrį į moters vaidmenį istorijoje ir kultūroje, teigdama, kad moteris tarsi paliekama gyvenimo paraštėse: „Kodėl dažnai nutinka taip, kad kalbant apie ISTORIJĄ vyrų vaidmuo joje atrodo SAVAIME SUPRANTAMAS, o MOTERŲ vaidmuo paminimas ATSKIRAI, specialioje išnašoje?“ (p. 22). Šalia šios moters autorė aptaria ir kitos svarbios asmenybės – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės veiklą.

Daug dėmesio skiriama ir J. Šliūpo konfliktams su carine valdžia, jam studijuojant Maskvoje. Taip pat į pasakojamą istoriją įtraukiama daug kitų to meto tautinio sąjūdžio veikėjų. Grįžęs į JAV J. Šliūpas toliau aktyviai veikė gindamas lietuvių sąjūdžio interesus. Būtent jo dėka JAV senate buvo rimtai pripažinta Lietuvos nepriklausomybės idėja, nes iki diskusijos su J. Šliūpu senatoriams atrodė, kad mūsų kraštas yra Rusijos imperijos dalis.

Autorė apibendrindama teigia, kad „ŠLIŪPAS buvo tikra energijos bomba – aršiai kovojęs už savo idėjas ir nesileidęs į kompromisus. Per daugiau nei 30 JAV praleistų metų jis sukėlė daug pykčių ir įvarė baimės…“ (p. 42).

Meniniai knygos privalumai – autorės gebėjimas imituoti vaikiško piešinio stilistiką (žiūrovą patraukia tariamas iliustracijų paprastumas bei naivumas), tačiau piešinių kompozicija ir figūrų stilizavimo principai rodo dailininkės meninę brandą bei individualų stilių. Vizualinio suvokimo lygmenyje kūrinys yra itin patrauklus ir emociškai šiltas. Menininkės pasirinkta komiškumo strategija leidžia pasakojamą istoriją suvokti per subtilaus humoro prizmę, taip pagrindinis herojus yra sužmoginamas, iškeliamas iš neutralios šaltos istorinės erdvės ir tarsi sugrąžinamas į gyvenimą, todėl jo istorija darosi įdomi net jaunajam skaitytojui. Groteskiškai pavaizduotas herojus atsiduria šalia mūsų, darosi panašus į mus, todėl mes jį tarsi geriau suprantame, gal net teisingiau vertiname. Edukaciniu požiūriu tai labai sėkmingas projektas.

M. Anušauskaitės komiksų knyga žaismingai, o kartu ir gan rimtai parodo mūsų kultūros bei tautinės savivokos raidos įvairovę, idėjinio gyvenimo sudėtingumą, nes vieningos būna tik totalitarinių ideologijų kuriamos visuomenės. Šia knyga, nukeliančia istorinius veikėjus nuo postamentų, autorė pasirodo esanti naujosios, laisvos kartos atstovė, kuri tikrai nebijo savo tautos istorinio kūrimosi peripetijų ir kuri ieško gyvybiško ryšio tarp praeities kultūros veikėjų ir dabartį kuriančio jauno žmogaus. Kadaise rašytojo Sauliaus Šaltenio jaunystės kūryba reiškė naujosios kartos atsisveikinimą su slogiu sovietmečiu, epochos traumų gydymą pasitelkiant gelbstintį juoką, o šiandieninė intelektualioji naujųjų komiksų kultūra gali būti laikoma ne tik sėkminga menine saviraiška, bet ir terapiniu estetiniu elementu, apsaugančiu mus nuo akademinės stagnacijos.

Dar daug yra tokių mūsų kultūros veikėjų, kurie tarsi laukia, kad juos nukeltų nuo postamentų ir sugrąžintų į gyvenimą. Nes kai kurių autoritetų didybė ir šaltis tiesiog stingdo, tarsi jie nuo pat gimimo būtų buvę pasmerkti nemirtingumo šlovei. Gal po J. Šliūpo, A. J. Greimo „reanimacijos“ ateis eilė ir kitiems stabams, rūsčiai žvelgiantiems į mus iš mokyklinių vadovėlių bei akademinių leidinių. Bet juk tokia autoritetų didybė – komiškas reikalas, žmogiškoji komedija…

Lieka paminėti, kad Miglės Anušauskaitės komiksų knyga „Kas išsigando Šliūpo?“ yra įtraukta į geriausių 2021 metų publicistikos žanro knygų penketuką. Tad lieka tiesiog konstatuoti faktą, kad kartais mūsų kultūros ir visuomenės gyvenimą tinkamai reprezentuoja ne tik rimta profesionali publicistika, bet ir žaismingas intelektualios menininkės žvilgsnis. Juk žmogų traukia tai, kas gyva, o ne šalto fakto tiesa.