2016 m. Nr. 7

…mes taip mylime savo Lietuvą, kad jos žlugimo nepakeltume…
Petras Juodelis, „Kodėl mums nepakeliui su „Keturiais vėjais“?“, 1929

Žmogus istorijoje; istorija žmoguje

Žmogus istorijoje – taip, ir Vytauto Kavolio knyga „Žmogus istorijoje“, išleista Vilniuje 1994 metais, pavadinimu atitinka įdėmiai brėžiamas idėjų, laikysenų konfigūracijas – nuo Martyno Mažvydo, Kristijono Donelaičio iki Vinco Kudirkos, Jono Basanavičiaus, Maironio, nuo jų iki „nužemintojų generacijos“. Ir iki Justino Marcinkevičiaus, iki šiol svarstomo ir persvarstomo. V. Kavolio klausimas apie XX a. antrosios pusės žmogų, bet juk ne tik: kaip žmogus gyvena ir iš kur jis ima jėgų gyventi. Bet gal reikėtų klausti kitaip: „Kur žmogus jaučiasi istorijos niekinamas ir kaip jis kovoja prieš savęs išniekinimą?“[1] Klausimai lyg papildo vienas kitą: pirmuoju žmogus užklausiamas kaip jis pats, kaip tas, kuris savyje turi rasti jėgų gyventi, nepriklausomai nuo istorijos sąlygų bei aplinkybių. Antruoju klausiama, ką turi daryti žmogus, kai jis jaučiasi istorijos niekinamas, tarsi įmestas į istoriją. Dar baugiau – paliktas ant jos kelio. Kai istorija veikia kaip išorinė jėga, atšiauri, brutali. Bet ir tokia ji yra ir žmoguje, jo sąmonėje ir savimonėje. Susipažįstame su istorija ne tik iš knygų; istorija pirmiausia pasiekia mus artimųjų likimais – senelių patirtis pereina mūsų kūnais.

Kiekvienoje tautoje yra žmonių, kuriuose ir kuriais istorija tarsi susitvenkia. V. Kudirka mūsų naujojoje istorijoje yra toks atvejis. Tai suvokė jo amžininkai. Ir V. Kavolis, parašęs „Žmogaus genezę“, ir Česlovas Milošas. Ir Just. Marcinkevičius. Lietuvos himnas atsirado iš būtinojo teksto. Nereikėjo ieškoti. Nereikėjo užsakyti, kad kas parašytų. Jis jau buvo. Tereikėjo suprasti, kad yra. Abiem atvejais, kai reikėjo apsispręsti, pasirinkta buvo teisingai. Suprasta. Mes esame patikrinami ir supratimo galimybėmis.

Tad gal ir pradėti mąstyti apie šimtmetį reikia nuo „Tautiškos giesmės“, nuo pirmosios eilutės – garsiai ištarti, pakartoti: „Lietuva, tėvyne mūsų…“ Išgirsti toje eilutėje Adomo Mickevičiaus aidą: „Litwo, ojczyzno moja…“, Maironio pasiją „Lietuva brangi“, Č. Milošo atodūsį, verčiant Lietuvos himną: „Litwo naszych ojców…“ Nuo mano – prie mūsų. Nuo mūsų – prie mano. Toks individo ir jo artimiausios bendruomenės kelias, tokia mano ir mūsų apykaita. Kai gręžiamės atgal, svarbu tą apykaitą ir kaip apytaką jausti. Senoji epinė poezija ją tvirtino, tvirtino ir kreipiniais į galią, pranokstančią poeto galias. Ir – be abejonės – kiekvieno individo galias. Invokacija – ne tik kreipimasis, bet ir meldimas, aukščiausia dvasinės sutelkties raiška. Tokios invokacijos pėdsakų dar išlikę A. Mickevičiaus, Antano Baranausko, Maironio, V. Kudirkos poezijoje. Iš tos poezijos mes turime atspėti mus bendrinančią ištartį – atspėti kaip idėją. Prezidentas Kazys Grinius ir savo testamente galėjo įrašyti: tikiu Lietuva. Tai tos pačios kudirkiškosios invokacijos perėmimas, tikėjimo Tėvyne, jos aukšta galia patvirtinimas. Nugyventi gyvenimą, daug suprasti ir daug žmogiškai prarasti, tapti prezidentu, galiausiai jau paskutiniųjų žmogaus klausimų akivaizdoje ištarti: tikiu Lietuva.

Koks pompastiškas ir koks tuščias greta šių didžiųjų invokacijų yra mums siūlomas šimtmečio šūkis: „Įkvėpti ateities“. Taip, tikras šūkis, meistriškas reklaminis konstruktas, be mažiausio invokacijos pėdsako, be tradicijos, be tikėjimo ir pasitikėjimo. Jeigu neturime pasitikėjimo Lietuva, kuri yra buvusi, negalime turėti tikėjimo ir būsima, būsiančia. Ateitis, kurios bandome šauktis tuščiais žodžiais, tuščia. Ateities šaknys dabartyje, dabarties – praeityje. Ne tuščia, bespalvė ir bekvapė ateitis įkvepia, o gyvas gyvenimas, kurį reikia pakelti, ištverti, išlaikyti ir sustiprinti, kad kas nors šioje žemėje būtų ir po mūsų. Nebus Lietuvoje mūsų vaikų, nebus ir vaikų vaikų. Labiausiai veikia neįkvėpimai, o laisvi įsipareigojimai. Nežinome, kaip jie atsiranda, bet atsiranda, gimsta lyg iš nieko, bet ne, ne iš nieko, o iš savųjų jautimo, iš to, kad savuosius, savąją gentį, kalbą, žemę skauda taip pat, kaip savąjį kūną.

Šio teksto pretekstas – mokytojų lituanistų ir istorikų forumas (Nidos Poderienės iniciatyva, jau trečias) Kaune, itin intensyvioje senamiesčio vietoje – Maironio gimnazijoje, kur mokėsi ir Jurgis Baltrušaitis. Apie 1969 metus sunkiai radau tą seną pastatą, aukštomis lubomis, skliautuotą, niekur nebuvo jokios lentelės, jokio ženklo, bandžiau įsivaizduoti berniuką iš Skirsnemunės, 1885 metais įstojusį į gimnaziją, šviesiaplaukį, nedrąsų, nuo šešiolikos metų besiverčiantį pamokomis. Išėjusį į pasaulį, gyvenusį Rusijoje, bet ir Europoje, jautusį moderniosios savo laiko kultūros pulsą. Ir grįžusį dirbti Lietuvai, lietuviškąją kūrybos dalį parašiusį iš gilaus prigimtinės tradicijos jutimo. Šešiolikos metų gimnazistas jau savarankiškas, kaip repetitorius kurį laiką gyveno pas vietinį kolonijinių prekių pardavėją: „<…> kur aš lindėjau visai tamsioj kamaroj ir atmintinai mokydavaus „Odisėjos“ ar „Eneidos“ eilėraščius, nenustojant girgždėti pompai, traukiančiai vandenį į gretimą pirtį, ir dažnai pragariškai trenkiant mašinai, kuri pjaustė begalinę daugybę cukraus galvų“ („Autobiografinės žinios“)[2]. Garsai, kiekvienas laiko tarpsnis turi savo garsus. Ir savo ištverminguosius, nueinančius savo kelią. Ištvermingųjų istorija galėtų būti mūsų moralinės istorijos pamatas. J. Baltrušaitis bylojo kaip ištvermingasis: „Didžiausia žmogaus pareiga yra nuolatinė kova dėl bendro gyvenimo, kuris būtų visiems lygiai pilnas ir teisingas…“ Niekada taip nebus, bet to turime siekti, už tai kovoti, – toks yra patikimiausias moralinės laikysenos pamatas.

J. Baltrušaitį ir Maironį, baigusius tą pačią Kauno gimnaziją, yra gretinęs Mykolas Biržiška, taip pat vienas mūsų ištvermingųjų. Maironis seniausioje Kauno gimnazijoje, Maironio vardas, Maironio posmai, rūpestingai išrašyti ir ant nudažytų durų… Varganai atrodo gimnazija, seniai nemačiusi remonto. Jei norime Respublikos šimtmečiui padaryti ką tvaresnio nei vienadieniai šūkiai ir fejerverkai, kuriems labai įgudome, suremontuokime Maironio gimnaziją Kaune. Ir jos mažą muziejų kieme, pastate, kur gyveno Kazimieras Būga, kur mūsų Didžiojo žodyno pradžia. Sena Kauno universiteto studijų knygelė, tikriausiai buvusios gimnazijos mokytojos, išklausyti kursai, atsiskaitymai: kuklus parašas Maironis ir jį paliečiantis, tarsi įsirašantis ir net perrašantis Mykolaitis, energingesnis, lyg modernesnis. Ir čia mūsų istorija, mūsų likimo istorija, mūsų literatūros istorija.

Dvi besibaigiančio 2016 metų balandžio dienas Lietuvos Respublikos mokytojai, lituanistai ir istorikai dirbo derindami pozicijas, klausdami vieni kitų, kaip turime pasakoti Vasario 16-osios istoriją, savo Respublikos istoriją ir savo likimo istoriją, kaip turime kalbėti apie nepatogiuosius, kebliuosius savo herojus. Ir toje pačioje salėje 1920 pavasarį vyko Lietuvos Steigiamojo Seimo posėdžiai, ir pirmajam jų pirmininkavo amžiumi vyriausia Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, bajorė, iš jaunystės pasišaukta V. Kudirkos „Varpo“. O Seimas buvo jaunas – tik aštuoni jo nariai vyresni nei penkiasdešimt metų. Ir 1918–1940 metų Lietuva buvo jauna, turėjo daug jaunos energijos. Žodžiai, kurie įrašyti kaip straipsnio epigrafas, pasakyti dvidešimtmečio Petro Juodelio, jau literatūros ideologo, aukštojo kultūros stiliaus gynėjo: nesidrovėkime aukšto stiliaus, gebėkime jį išsaugoti ir išlaikyti, „žodis yra daugiau vertas, negu būti skirtu publikos nuobodulio sklaidymui“. Kalba, jos menas ir nemenas, atiduotas publikos nuobodulio sklaidymui; ir šiandien taip. Istoriją persmelkia, jos pasakojimo ašimis virsta žmonės ir jų likimai, ne tik nugludinti, bet ir kampuoti, nepatogūs, keblūs. Kampuotieji, keblieji klausimai ir žmonės į istoriją labiau įsikerta. „Pirmaisiais Tarybų valdžios metais ėjo atsakingas pareigas Švietimo ministerijoje“, – matau tą sakinį P. Juodelio biografinėje anotacijoje prie jo straipsnių, kad ir kupiūruotų; anksti, laiku, dar 1972 metais, galėjau juos perskaityti – ir tą sakinį, kurį iškėliau į pradžią. Sakinys apie Lietuvą, apie žlugimą, kurio neįmanoma būtų pakelti, lyg pridengtas tų „atsakingų pareigų“. Pridengti ir prisidengti, – gavome ir tokią istorijos pamoką. Ne vieną. Išlikimo pamokos visada buvo ir lietuvių kalbos išlaikymo pamokos.

Vis arčiau toji sukaktis – mūsų Respublikos šimtmečio, mūsų likimo datos. Dar turime laiko suvokti, kad tik jausdami aną Lietuvą ir kaip esmingą savo istorijos dalį dar ką nors padarysime, sustiprinsime savo savimonę, tapatybę. Nėra ir būti negali tvaresnės tapatybės, kur nėra tradicijos, tradicijos ir kaip istorijos jutimo. Taip, daug yra pasakojimų ir jų versijų, daug ir istorijų, pasakojamų aristokratų ir kamerdinerių, kairiųjų ir dešiniųjų, moterų ir vyrų. Ir yra toks darinys sąmonėje, kurį kartais vadiname autentiškąja istorija, bet gal tai labiau asmeninė istorija, prasidedanti nuo to, ką pasiseka išgirsti imliame vaiko amžiuje, kas mums yra papasakojama tėvų, senelių, mokytojų, nebūtinai skaitančių iš būtinųjų vadovėlių. Tų, kuriems dabar maždaug tarp penkiasdešimt penkerių ir septyniasdešimt penkerių, ir tėvų šimtmečiai; kažkodėl mano mintyse labiau tėvai, vyrai, kuriems ir Respublikos pradžioj, ir pabaigoj reikėjo perbristi kraują, pereiti minų laukus, daliai ir žūti jauniems, nepalikus sūnų. Nėra dviejų Respublikų, ta pati, kur ir šiandien, kuri nuo 1990-ųjų, tik pusę šimtmečio ji buvo okupuota. Negalime atsiskirti ir nuo LDK, pereikime Vilniaus senamiesčiu, neskubėdami, sustodami, ir istorija pereis mumis. Statutas, Lietuvos statutas, – sakė Č. Milošas, vadinęs save paskutiniuoju LDK piliečiu. Ar galime atskirti savo literatūrą nuo A. Mickevičiaus, nuo Vilniaus romantizmo?

Mūsų jungtis su 1918–1940 metų Lietuva lengviau justi ir suprasti. Mes tebesame maitinami tos „civilizacinės energijos“[3], kuri susikaupė Lietuvoje per dvidešimtį nepriklausomybės metų. Energija, kuri negalėjo būti sunaikinta. Neįmanoma buvo jos nejusti iš Meilės Lukšienės; galvoju, kad jos laikysenose pulsavo kaip tik ta kavoliškoji „civilizacinė energija“, verčiama atkakliu darbu. Jungiantys žmonių likimai. Jų dar yra tarp mūsų, paauglystėje ar jau ir jaunystėje įkvėpusių nepriklausomybės oro, patyrusių ir nelengvų išbandymų. Ir jie, atėję dar iš anos Lietuvos, kažkaip išsiskiria – lyg aristokratiškesni, oresnių laikysenų. Mano karta dar turėjo smetoniškųmokytojų; taip juos vadino mūsų tėvai. Jie kitaip vilkėjo, kitaip elgėsi, kitaip mokė, tie, kurie buvo likę, kurie gyveno pusiau slaptus savo gyvenimus, praskleistus ir Romualdo Granausko. 1931 metais gimusi Ramutė Skučaitė, šiųmetė Maironio premijos, tad ir „Poezijos pavasario“ laureatė, sunkios dalios mokytojų dukra, tremtinė, atsimenanti anos Lietuvos žmones, valstybės veikėjus, liudijanti Skučų giminės tragiškąsias peripetijas. Ir šviesą, kuri išlaiko ją pačią, be neapykantos, keršto, susitelkusią į laisvai prisiimtus moralinius įsipareigojimus – saviesiems, savajai tautai, pirmiausia vaikams. Žmonės, kurie dar iš ten, šaknimis ir atmintim, yra ir dabartinės istorinės atminties gaivintojai.

Taip, mūsų bendro likimo šimtmetis. Likimo, aišku, ir tūkstantmetis, ir keli, ir tie, kuriuos archeologai skaičiuoja nuo akmens amžiaus, nuo neseniai atkastų kapinynų mano gimtojoje Žemaitijoje. Bet Vasario 16-osios šimtmetis dar priklauso mūsų artimajai istorijai – baigdama vidurinę, jau šiek tiek susivokdama istorijoje, dar kalbėjausi su savanoriu, kaimynu Kazimieru Vespenderiu, gavusiu žemės. Girdėjau šį pasakymą: „Gavau žemės iš Lietuvos, kad už ją ėjau su ginklu…“ Petro Cvirkos „Žemės maitintojos“ savanoris Juras Tarutis man turėjo kaimyno savanorio veidą ir kalbą: „Už Lietuvą apkasuose tupėjau.“ Visaip žmonėms buvo, ir savanoriams visaip, bet Lietuvoje, su savais, tarp savų. Marcelijus Martinaitis, Juozas Aputis paliko iškalbių liudijimų apie savo tėvų, to laiko naujakurių, gyvenimus. „Sunkiai, ilgus dešimtmečius vargę mano tėvai pagaliau nusipirko žemės, susirentė pastatus, ir tai buvo padaryta Nepriklausomybės laikais. Visa tai sugriovė pokarinė okupacija. Nepriklausomybės laisvės siekis, mano tėvų supratimu, buvo ne kokio abstraktaus ar idealiai pasiturimo gyvenimo siekis, o troškimas tokios santvarkos, kuri teikia žmogui bent minimalias sąlygas būti savim, daryti tai, ką sugebi, gyventi taip, kaip manai galįs ir pajėgiąs gyventi“[4]. Neturiu ir nerandu tikresnio žmogui tinkamos santvarkos apibūdinimo.

Taip, emigracija pjovė ir tada, ir P. Cvirka savo romane paliko to laiko istorijos liudijimų: „Kai tik atsivėrė durys emigracijai į Pietų Ameriką, žmonės bėgte bėgo, palikę kitų globai žemes, namus, sklypelius“; ką tėvynė, akmenio negrauši tėvynėj, – sako Jurui viską paliekantis, išvažiuojantis kaimynas. Kaip ir šiandien. Geresnio gyvenimo viltis stipresnė už kitus žmogaus jausmus. Baugu prisiminti, bet ir tai būtina, – mirties bausmes, norėtume, kad jų nebūtų buvę ar bent tik labai išimtinių, iškrentančių iš bendrųjų dėsnių. Politinius kalinius – Kazį Borutą su antrankiais. Kostą Korsaką, vaduojamą iš kalėjimo ir Adomo Jakšto, Juozo Tumo-Vaižganto parašais. Dar – kad Lietuvoje nebuvo civilinės metrikacijos. Bet tai jau iš žinojimo – ne iš to autentiško pamato, iš kurio formuojasi pasakojimai ir apie Lietuvos istoriją. Mano kartai tas žinojimas buvo menkas ir aptemdytas – mokiausi tik Lietuvos TSR istorijos, atsimenu tą užrašą ant vadovėlių. Pirmoji Lietuvos istorija – Adolfo Šapokos; gavau ją iš mokytojos lituanistės Bronės Katinienės apie 1975 metus; miniu ir paliudydama: ta istorija buvo gyva, gyva ir tarp mokytojų, labai veikė jos romantinis patosas, mums nesinorėjo nieko kamerdineriško (istorikas Česlovas Laurinavičius savo pranešimo preambulėje paminėjo Hegelį, skirsčiusį istorikus į aristokratus ir kamerdinerius…). Aristokratiškas savo istorinio pasakojimo patosu buvo A. Šapoka, o dar tik trisdešimtmetis. 1936-aisiais išėjo jo „Lietuvos istorija“; beveik 18 000 egz. tiražu, nebūtu Lietuvoje, tiek daug buvo leidžiama tik maldaknygių, iš kažkur šmėstelėjusi mintis. O 1990-aisiais jau virš pusantro šimto tūkstančių, ir jau pakartoto leidimo. Simonas Daukantas, pirmosios Lietuvos istorijos lietuvių kalba autorius, padarė savo darbą. Didelėje dalyje lietuvių tarsi užkoduota aukštuosius romantizmo kanonus atitinkanti Lietuvos istorija. Tokį kanoną labai sustiprino anos Lietuvos pradžios mokykla. Atrodė ir tebeatrodo, kad 1918–1940 metų Lietuvą ta mokykla ir suformavo, ir nebuvo protingesnio, toliaregiškesnio švietimo vadovų žingsnio už privalomą pradžios mokslą, už jo prailginimą iki šešerių metų. Nevėlavo universitetas, Vilniaus atplėšimas tarsi padidinta galia pumpavo universitetinę energiją į Kauną. Bet vėlavo dėmesys lituanistikai, Lituanistikos centro steigimui. Antanas Smetona kaip humanitaras, filologas galėjo lituanistikos reikšmę valstybei geriau suvokti. Ir šiandien lituanistika nėra valstybės suvokiama kaip ideologinis pamatas. Ne ramstis, ne paramstis, o pamatas. Bet gali būti, kad ir didelė dalis lituanistų to nesuvokia. Įtrūkusi grandinė, kurios atkūrimui reikia papildomų motyvacijų.

Lietuva, atkurta prieš šimtmetį, man tebėra gyva labiausiai iš mamos pasakojimų; šapokiška, su kunigaikščiais, karžygiais, su išdainuojamu, išgiedamu tikėjimu, kad dulce et decorum est pro patria mori. Horacijus, tvirtintas Maironio: Saulė leidos raudona ant Vilniaus kapų, / Kai duobę kareiviai ten kasė, / Ir paguldė daug brolių greta milžinų, / o Viešpats jų priglaudė dvasią, – giesmė, kurią pirma išgirdau, dar negreit sužinojau autorių. Horacijaus aukštoji moralinė pasija Lietuvoje buvo gyva – iki pokario rezistencijos. Mano mama, gimusi 1924 metais (labai man svarbios kartos riba), baigė pradžios mokyklą savo kaime, ūkininko trobos „gerajame gale“, iš prigimties imli, ji atmintinai išmoko Lietuvos istoriją ir krašto pažinimą, Maironį ir Kudirką, iki paskutiniųjų dienų mokėjo daugybos lentelę, buvo raštinga, nedarė rašybos klaidų, galėjo ir laiške išdėstyti savo rūpesčius, suprato savo vaikus ir, nepaisydama sunkiausio kolchozinio gyvenimo, siekė juos išmokyti. Galėjo pasakoti apie Lietuvos kunigaikščius, ypač apie karštai mylimą kunigaikštienę Birutę, bet ir apie tai, kaip padykę kaimynų berniukai mokykloje gyrėsi pusryčiams valgę blynų „su smetuonu“, ir kaip juos barė jauna mokytoja, atvažiavusi į žemaičius iš tolimo Pušaloto, vis pažvelgdama į klasėje kabojusį prezidento A. Smetonos portretą: jei gerbi Lietuvą, savo valstybę, turi gerbti ir prezidentą. Be šitos pagarbos valstybėje tvarkos nebus. Valstybė laikosi tvarka, kaip ir mūsų gyvenimai, kaip ir mūsų namai, – mokytoja tą nuolat kartojusi. Ne, lenkai mums dabar ne broliai, jie atplėšė nuo mūsų Vilnių, įkurtą Gedimino. Gedminas, Vladukas, kuris mokosi su jumis, jo pavardė kaip ir kunigaikščio Gedimino. Matot, kaip iš toli, o tebesame tie patys. Turime stengtis Vilnių atgauti, aukotis dėl jo, pirkti ženklelius jo vadavimo fondui papildyti. Mokytojos autoritetas visam gyvenimui liko nepajudinamas. Perspėdavo kaimyną, tolimą tėvo giminę, žemaičių bajorą, dar tebesimeldžiantį iš lenkiškos maldaknygės: neik prieš Lietuvą. Jokių bajorysčių mums nebereikia, nes kaip tik bajoras, tai jau ir lenkas. Lietuviai turi būti už Lietuvą, už kalbą savo. Kai jau pradėjau skaityti Maironį, mamos patriotinį reiklumą, suformuotą pradžios mokyklos, girdėjau jo griežtose eilutėse: „Tas ne lietuvis, kurs jos būdo, / Jos žemės dainų nemylės…“ („Užtrauksme naują giesmę“). O juk čia slypi ir etninės lietuvių valstybės šaknys, Vasario 16-osios pasiryžimai kurti savo valstybę. Kad ir kaip svarstytume, kad ir kaip man pačiai būtų gaila, kad nuo mūsų kultūros medžio atplyšo stipri XIX a. lenkakalbės literatūros šaka, lieku solidari su tuo pasiryžimu, kitaip lietuvių etnosas nebūtų atsigavęs, sustiprėjęs, nebūtume sukūrę Kauno, jo oficialiosios architektūros ir to mažo stebuklo – jaukių privačių namų gatvių, lietuvio įsigyvenimo mieste pagal savitą prigimtinės kultūros modelį – nieko pompastiško, namukai nedideli, sodeliai, gėlynai, takas, varteliai. Ir jau knygos, kultūra. Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės namai Žemaičių gatvėje. Šeimai, saviesiems, bet ir kultūrai – kalbos šeštadieniams, žmonėms, kuriems reikėjo pagalbos, – žydams, grįžusiems tremtiniams. Taip, viena iš anos Lietuvos ištvermingųjų, bet ir iš pačių gražiausių (ir žmoniškumo, ir įsipareigojimų savo valstybei prasme) yra Sofija, ne tik kūrėja, bet ir visuomenės veikėja, turėjusi ir gilų savosios istorijos jausmą. Ir gebėjimą prisitaikyti prie aplinkybių dėl svarbesnių dalykų. Istorija – ne tik kovos, istorija ir susitaikymai, ir prisitaikymai, ne tik principai, bet ir nuolaidos. Esame gavę ir šių karčių pamokų.

Mano anos Lietuvos istorijos jutimą baigė formuoti mokytoja Bronė Venclauskienė, kartą praskleidusi megztuką ir parodžiusi ant sidabrinės grandinėlės nešiojamą sidabrinį penklitį su J. Basanavičiaus atvaizdu. Be mokytojų mūsų gyvenimas negali įgauti stabilių atramų. Mokytoja išlygino ir iš namų, gal labiau iš senelių, perimtą komplikuotą Rainių ir žydų žudynių jungtį. Ne, sakė ji, viskas skaudžiau ir sudėtingiau; stenkis galvoti apie tuos, kurie gelbėjo žydus, kurie baisiai rizikavo – ir savo vaikais. Iš čia, iš tų žmonių, gal jau kai jų ir nebebus, ateis teisybė. Taip, mokytoja, dabar suvokiu, kad tai mūsų ištvermingieji. Ir kad tikrai – teisybė sklinda iš jų. Stipri, neišdalijama ir neperdalijama. Teisiųjų nėra daug. Negali būti. Kaip ir ištvermingųjų.

Mano artimi bičiuliai vyresni už mane geru dešimtmečiu, vienas jų – kurso draugas Vytenis Grabauskas, kalbininkas, parašęs ir gerų eilėraščių. Nebaigę savo gimnazijų, vienas Šilalėje, kitas Marijampolėje, moksleiviško amžiaus politiniai kaliniai, pro Sluškų rūmų kalėjimo langus pirmą kartą matę Vilnių, Nerį. Jauni pasiryžėliai, sukomplikuotų gyvenimų, skaudžių likimų. Žinojau jų istorijas, kiek tai buvo įmanoma. Istorija pasiekia žmones artimumo, asmeninio suinteresuotumo keliu. Pasiekia, ir sąmonėje neatšaukiamai įsitvirtina. Just. Marcinkevičiaus šešiolikmečius (1946-ieji, o man dar ir 1952-ieji) jaučiau, lyg pažinojau asmeniškai. Jaučiau ir kūrinio tikrumą, būtinumą savo laikui. Poetai girdi, ko iš jų laukia laikas. Atsiliepia į laiko balsą kaip į būtinąją programą, nors jų engramos ir kitos.

Kas žmonių pasakojama iš patirties ar taip, tarsi būtų patirta, tas ir autentiška, net jei tik atrodo. Lietuvos istorija, panaši ir į pasaką, ir į anekdotą, dar pasiekė mano kartą. Nieko patikimiau už tai, ką vaikui pasakoja tėvai, seneliai. Na, aišku, kad buvo sunku, ūkininkams buvo sunku, ką galėjo parduoti, pigu, o ką reikėjo patiems pirkti, – brangu. Gelžis buvo brangi. Bet tu pagalvok, kai ta krizė buvo (skaičiau Vinco Mykolaičio-Putino „Krizę“, vis prisimindavau mamos atminty išlikusią krizę), atėjo pas mus mokytoja ir sako – iš jūsų aš nupirksiu tas tris žąsis, kurių Europa nebeperka, bet man jų nereikia, aš viena, pietus man šeimininkė išverda, aš tik pinigus sumokėsiu… Plėšiusi žąsų plunksnas, jos mama, mano babūnėlė, prisižadėjusi mokytojai pagalvę padaryti iš smulkiai suplėšytų plunksnų, galiausiai prikimšusi impilą vien grynų pūkų… Dabar galvoju – koks paprastas, koks patikimas žmonių tarpusavio solidarumas, mokytojų ir ūkininkų, kurį patyrė ir vaikai. Gal jau tais metais, kai baigusi Užgirių pradžios mokyklą, mokytoja vėl užėjusi, klausinėjusi vietų pavadinimų, o jau babūnėlė viską žinojusi kelis kilometrus aplink – ir pievų, ir dirvų, ir miškų, ir kalnų, ir kalnelių, ir akmenų, ir lieptų… gal ponia ir debesų vardus žinai, stebėdamasi sakiusi mokytoja. Labai įsiminusi, kad sakė ponia, nors buvo suvargusi, našlė, kad ir didelio ūkio šeimininkė. Tai buvę 1935 ar 1936 metais, – atskaičiavo mintyse, nesuklysdama. Mokytoja sakiusi, kad esąs toks „parėdymas“ pradžios mokyklų mokytojams iš Švietimo ministerijos – surašyti į lapus žemės vardus, kurie esą Lietuvos senovės paminklai; jai pasisekę, nes Užgirių, Keiniškės ir kitų aplinkinių kaimų žmonės viską žinantys, tik rašyk… Tebežiūriu į motinos ir tėvo kaimus jų akimis – pilni žmonių, gyvulių, paukščių. Pilni jaunų ir vaikų. Gyvybinga buvo mano tėvų Lietuva, jei ir pilna vargo. Bet ir vargas buvo savas. Bent jau ūkininkams. Mūsų, šešių vaikų, tėvas gimęs 1918 metais, gimimo metrikose dar buvo įrašyta, kad iš bajorų. Bet pasiryžusi demokratiškai tvarkytis Lietuva atsisakė luomų.

„Ponai!“ Tai vėl P. Juodelio kreipinys. Kaip sunkiai mes, jaunesni, jau po 1990-ųjų, vėl grįžome prie ponas, ponia, kaip tai buvo išsitrynę. O anoji Lietuva turėjo šį aukšto stiliaus požymį, nesvetimą ir kaimo žmogui. P. Juodelis taip pradeda naują pastraipą – to paties straipsnio, aiškinančio, kodėl „Pjūviui“, formuojančiam moderniųjų neoromantikų programą, nepakeliui su „Keturiais vėjais“. Pradeda tuo kreipiniu ir tęsia: „Skurdas, ligos, nelygybė, vyriausybė, blogi kritikai, visokia negerovė – amžina, kaip ir amžinas pasaulis. Ir amžinos, kaip pasaulis, pastangos juos pašalinti.“ Kas būtų su žmonija, jei nebūtų dedama pastangų negerovėms įveikti. Tai būtų artima mirčiai, – sako kritikas. „Mes kovosime…“ – tik toks gali būti jaunų žmonių, susitelkusių į literatūrą, pažadas, lyg būtų atsimintas J. Baltrušaitis. Mes dirbsime, mes stengsimės, kad „visokia negerovė“ mažėtų. Kad teisingumo būtų daugiau.

Kaip tokį pažadą vykdyti? Kokios turi būti laikysenos tų, kurie bando suvokti gyvenimą, jo gelmę ir jo paviršių, kelti aukštas idėjas, nesidrovėti aukšto stiliaus, bet ir neužsidengti akių nuo tikrovės. Laikysenų tikrumas – nereikalauti iš kito to, ko pats negali tesėti. Kito laiko, kitų aplinkybių žmonių nevertinti pagal savo matą. Matyti tai, bet ir tai. Ne kartą cituota (ir bus cituojama) vieno Vytauto Mačernio laiško geriausiam savo draugui ir būsimų programinių sumanymų iniciatoriui Pauliui Jurkui (1939.VIII.19) ištrauka. Teisinasi, kad neparašo žadėto laiško – nemažame ūkyje vasaros darbymetė: „Darbas dabar man! Kai pradėjom su šienu, tai dar ir tebevargstam su vasarojum. Čia, žiūrėk, sėdi ant mašinos, čia, žiūrėk, darbininkų ieškai, nė paskaityti, nei pagalvoti ar atsikvėpti jau nėra laiko. Rašei, kad protu mamai padėčiau, bet reikalinga ir fizinė jėga, ir darbo tvarkymas. Visa tai susideda man, o juk žinai, ne per stipriausias esu. Pagaliau neičiau, nedirbčiau, bet mažųjų broliukų ir mamos gaila. Tik vienas dalykas kamuoja mane, tai vargingas ūkininko gyvenimas. Tai šuniškas gyvenimas. Jei kas nori pamatyti vargą ir tikrai nuogą gyvenimą, tai teatvyksta į kaimą. „Kad ir nemokyti esam, bet žinom, kad ponų mėšlas esame“, sako jie. Laukia kaimas karo, ar kokių permainų, nes taip skurdžiai gyventi nebegalima toliau. Kada apie rusą ar vokietį kalba, ašaras lieja, taip gailisi tų laikų, kurie praėjo. O tėvynė jiems nė galvoj, Lietuva jie vadina Kauno ponus. Ir iš tikrųjų: alkanųjų iliuzijom nepamaitinsi. Skurdas ir tamsa kaime. Mes dar azijatai! Žinoma, pačiam taip neatrodo, nes viso to nematai, bet patikėti gali.“ Ir kitas sakinys: „Rašei apie naujus poezijos kelius. Maža dar aš apie juos tegalvojau, bet mano principas: rašyk, ką širdis sako“[5]. Prieš porą mėnesių Vytautui suėję aštuoniolika metų. Našlė motina dideliame ūkyje. Vasaros darbymetė. Įprasta buvo, kad gimnazistai ir studentai vasaromis padėtų tėvams. Ir Vytautą kamuoja ne tik sunkus fizinis darbas. Labiau – vargingas ūkininko gyvenimas. Lyg persako pačių kaimiečių reakcijas, kiek išdidintas. Ar ne paskutinė tokia laisva vasara, kad ir sunkiai dirbant, kad ir ne poniškai gyvenant. Savoj valstybėj normalu ir net būtina norėti gyventi geriau. Kokią niūresnę akimirką kaimiečiai pasako, kad anksčiau buvę geriau, jei net ir svetimiems valdant. Kas ta tėvynė, Lietuva gal tik Kauno ponai. Ir tie azijatai, gal labiau tik žodis; žemaičiams kaip kokie jėzavitai, nesuvokiant tikrosios prasmės. Vytautas dirba sunkiai, kartais ir ne pagal jėgas dirba, bet dirba savo namuose, savo ūkyje. Dirba iš solidarumo su savaisiais, gailėdamas motinos ir mažesnių broliukų. Koks svarbus yra tas gailestis, kaip jis viską sustato į savo vietas. Kai gaila savųjų, nesunku ir sunkiai dirbti. Nesunku daug ką padaryti. Gailestis, prasidėjęs nuo savųjų, gilėja, plečiasi. R. Granauskas, M. Martinaitis gailestį išgilino iki egzistencinės jausenos. Bet reikėjo apčiuopti jo ir ankstesnį esimą. Taip, ir jaunas V. Mačernis sutinka, kad skurdas ir tamsa kaime. Bet jei skaitysime tik šį laišką, juolab jei apibendrinsime: va, kokia ta buvusi Lietuva, va, ką sako Mačernis, – suklysime. Taip, mato, sako. Bet sako ir ką kita – ir sako, kas yra svarbiau, aukščiau, kas išlieka. Tais pačiais 1939 metais Šarnelėje, galbūt vakare, po sunkių dienos darbų, o gal ir dienos atokvėpio metu, lyg kempinė sugėręs garsus, kvapus, spalvas, sunkiai nusakomą begalinį būties pilnį jausdamas kaip kūrybinę būseną, V. Mačernis pradeda rašyti „Vizijas“:

Ir aš matau gimtinį šiaurės kelią
Ir saule degančius namus…
Ten pats vidudienis. Mergaitė skambina pietums varpeliais,
O jų skambėjimas toks linksmas ir saldus.
Tokia tyla! Ji lyg kančios pribrendęs lašas
Į kaitrą sunkias pamažu.
O saulės spinduliai ant klevo lapų laša
Ir lyg medus nutyška ant šakų.

Bet vakaruos antai jau temsta skliautas,
Kažkur toli dundėjimus girdžiu.
Ateina vandenys ant medžių kritusių šviesų nuplauti
Ir atgaivint laukų.
<…>

Taip jausti, taip visatiškai alsuoti gali tik laisvas laisvos savo žemės, savo namų žmogus. Anoji Lietuva per du dešimtmečius išaugino laisvų žmonių, atvėrė laisvos ir atsakingos kūrybos perspektyvą. Gali buitiškai paburblenti privačiame laiške, bet negali to sau leisti eilėraštyje. Kūrybos rašto kalba – kita. Ir V. Mačernis tai jaučia – tik išlaisvinta sąmonė mato. Mato ir mąsto. Nelaisvė, kuri tautą ištiko, jau negalėjo būti nuo tos laisvės atplėšta, liko sąmonės pavelde, engramiškai įrašyta. Gal ir į V. Mačernio „Vizijų“ vidinę laisvę atsiliepė Sigitas Geda savo „Septynių vasarų giesmėmis“ (1985–1988), rašytomis jau iš laisvės pojūčio, kurį skelbė kaip žmogus iš Lietuvos:

Bandykime čia ramūs gyventi ir numirti,
Ir prisikelt bandykim po vasaros žalsvos,
Nujausdami, kad niekad nereiks mums išsiskirti,
Vieni kitiems dėkokim, nes esam – Lietuvos.

(„Giesmė apie Pasaulio medį“)

Engramos ir programos

V. Mačernio rašyk, ką širdis sako, gali būti suvokta kaip engrama; kaip tai, kas įrašyta viduje, kaip pėdsakassmegenų žievėje ar požievio centruose, kas atsirado dėl kokio nors dirgiklio (gr. en – į, prie +… grama – rašmuo, rašytinis ženklas). V. Mačernio širdies centras kaip ankstyvo asmens reaktyvumo išdava. Širdies sakymai kaip svarbiausia tikrovė. Tad ir tik rašymas pagal širdies balsą tegali būti tikras. Gali būti, kad engramos sąvoka čia kiek praplečiama, net pakreipiama metaforos pusėn, bet ji atrodo paranki perėjimui prie programinių 1918–1940 metų lietuvių literatūros aspektų svarstymo. Engramines (arba pirmines, daugiau ar mažiau spontaniškas) nuostatas kūrėjai bando derinti su programomis, kurios formuojasi atsiliepiant į laiką, į Lietuvos poreikius ir į idėjas, sklindančias iš Europos. Didėja sąmoningų pasirinkimų ir laisvų įsipareigojimų svarba.

Programos, programiniai kūrybos pamatai, kuriuos pamatome, apčiuopiame. Kas yra programa, klausiame. O programos? Sąvoka, su kuria mokytojai (ir ne tik) susitinka kasdienybėje: mokymo turinio programos, atskirų dalykų programos. Graikų kalba programma – paskelbimas; norint ką skelbti ar paskelbti, reikia turėti ką. Pirmiausia programa ir yra kokio nors veikimo turinys, noras veikti kaip tik taip, tokia linkme, tokiu turiniu. Programa – tai turinys, tai turėjimas ką sakyti, ką daryti, ko siekti. Programa – tai įsipareigojimas, kylantis iš savo paties laisvos valios, ypač tais atvejais, kai kalbame apie kultūrą, kūrybą. Bet ir apie tautą, valstybę, – aukštuosius mūsų bendro gyvenimo lygmenis. Tą bent vyresnė mokytojų karta patyrė iš Atgimimo, iš Sąjūdžio metų: įkvėpti didžių idėjų, programavome savo būsimą gyvenimą. Jis visas turėjo būti būsimas; dar nesuvokėme, kad vien būsimo nebūna, kad visa, kas dar tik bus, jau persmelkta buvusio. Žmones įkvepia ne tai, kas dar tik ateis, o kas jau gali būti dabar, kaip buvusio ir būsimo vienis. Tą buvusį ir norėjome priartinti – visa, kas atėjo ir galėjo ateiti iš 1918–1940 metų Lietuvos, mums buvo persmelkta nostalgijos ir pasitikėjimo. Tautinė mokykla, – Meilės Lukšienės šviečianti galva, skatinanti pasitikėjimą, gal paskutinė mūsų švietimo programa iš didžių idėjų (čia Maironis, ir mes jį girdime: idėjos, jei didžios, nemiršta…). Siuntėme tautinės mokyklos idėją į juntamą ateitį, bet pernelyg greitai ėmėme galvoti, kad ji jau atliko savo vaidmenį, bet ne, atrodo, kad ne.

Keli žodžiai apie mūsų dabartinės situacijos skirtumą. Nors mokyklai tebėra svarbios programos, ambicingesnių bendresnio pobūdžio švietimo programų nebekuriame. Panorėjęs programos ir nesukursi. Mes, kaip valstybės ir kultūros piliečiai, dabar gyvename iš projektų. Negana to: mūsų mokslo ir kultūros politika ir programiškai yra projektinė. Atrodo, kad projektai ateina iš techninių sričių, kur jie tikslingai ir atlieka savo paskirtį: namo, statinio, kokio įrenginio projektai. Projektas, kaip žinome, yra iš anksto parengtas planas, dokumentas, pagal kurį kas nors daroma, tiksliai žinant darymo aplinkybes ir galimybes. Kiek kebliau kultūroje. Ką gi, ir tai, ką numatome, ir tai, ko numanyti iš anksto ir nelabai galima, vis dėlto įmanoma kuriuo nors būdu pagaminti, parašyti, apskaičiuoti, surinkti, sudėti. Projektai – tai planai, kuriuos vykdyti arba dalyvauti vykdant galima ir be vidinių įsipareigojimų, minčių, idėjų. Jos būtinos programai. Programos – išskirtiniai, palyginti reti dalykai. Projektai – kasdienybė, vis labiau įgundame, vis lengviau formalizuojame. Gerai parašyti projektą, mokėti tai padaryti – jau specialybė. Tad tarp programų ir projektų perskyrų yra, jei jų ir negriežtinsime, neabsoliutinsime. Individualių arba individualiai sutelktų kultūros programų šiandien kaip ir neturime. Nežinau, ar ir bepasigendame. Lyg ir nebesiryžtame programuoti nei tautos, nei valstybės, nei kultūros siekių. Mums užtenka projektų, planų, svarbiausia – gerai suskaičiuoti, susiskaičiuoti. Gal čia ir skirtumas – programos, apie kurias kalbėsiu, neturėjo finansinės išraiškos. Neišvengiamai tenka pereiti į aukštesnį registrą – svarbiosios XX a. pirmosios pusės Lietuvos kultūros programos buvo dvasinio pobūdžio, kilo iš dvasinių aspiracijų.

Didžiosios kultūros programos, kiek jų galime apčiuopti nuo XX a., yra ir atskiros (gana aiškiai apčiuopiamos poezijos istorijoje), ir bendresnės, bent iš dalies filosofinės orientacijos, bet ir socialinio turinio, neatskiriamos nuo tautos, valstybės. Iš filosofinio idealizmo išaugęs Vydūnas, kūręs pasaulėžiūros ir kūrybos vienovę, siekęs, kad žmogaus ir jo pasaulio supratimo koncepcija būtų reiškiama ir grožine kūryba – dramomis, skirtomis vaidinimui, turėjusioms sujungti žodį, erdvę kaip ypatingą scenografiją, veiksmą. Filosofiniu ir meniniu būdu tirdamas žmogų, Vydūnas yra padaręs svarbią išvadą: „Berods nėra visų žmonių esmė lygaus galingumo. Tūluose ji vos ne vos numanoma. Žmoniškumas juose vos tebrėkšta. Juose vyrauja geismai. O kalbame jau apie kultūros žmones, kad minčių gyvenimas kiek reiškia. Tačiau žmoniškasis laipsnis tik tėra pasiektas, kad žmogaus asmenyj viršų turi žmogaus dvasia-siela su savo galiomis, būtent: išmintimi, meile, malonumu, teisingumu, kantrumu, tvirtumu ir t. t.“[6]. Žmoniškumo galimybių sulyginimas tėra tik demokratinio požiūrio pats paviršius; skverbdamiesi giliau, susitinkame su nevienodu žmoniškumu, skirtingomis galiomis, turime į tai, kad ir atsargiai, atsižvelgti. Mokykla tam nėra pasiruošusi, sulygindami galimybes, niveliuojame ir jų išsiskleidimą. Vis dar apeiname prigimtį, kaip duotybę. Neįvertindami prigimties, negalime įvertinti ir patirties.

Stasio Šalkauskio programa, sutelkta į Rytų ir Vakarų kultūrų sintezę, gali būti suvokta ir kaip pirmasis apibendrinimo bandymas, remiamasi A. Mickevičiumi, Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu, Vydūnu. Kas dabar, iš naujo skaitant S. Šalkauskį, krinta į akis ir kas gali atrodyti aktualu ir šiandien, – tai dėmesio atkreipimas į aklą aktyvizmą: „Žinomos yra liūdnos aklo aktyvizmo išdavos, kurios pareina nuo to, kad jo veiklumo neatitinka reikiama proto kultūra. Aklas aktyvistas veikia tarsi savaimingas automatas, kuris negal neveikt ir negali veikti kitaip, kaip jis veikia“; veikia be būtinojo sąmoningumo[7]. Rodos, aklo aktyvizmo mums netrūksta, gal kaip tik, kad stokojame sąmoningojo veikimo prado. S. Šalkauskio studija „Lietuvių tauta ir jos ugdymas“ (1933) gali būti siejama su S. Čiurlionienės-Kymantaitės studija „Apie tautos auklėjimą“, pradėtą publikuoti 1922 m. „Švietimo darbe“. Galima sakyti, kad savosios tautos ugdymas buvo S. Čiurlionienės-Kymantaitės viso gyvenimo rūpestis, jei prijungsime ir „Tautos auklėjimo mintis“ (šešis pokalbius). Bendroje lituanistų ir istorikų konferencijoje gal įdomu bus suvokti, kad dar 1907-aisiais, vadinasi, daugiau nei prieš šimtą metų, „Viltyje“ S. Kymantaitė paskelbė straipsnį „Kaip mokyti Lietuvos istorijos“. Kaip mokyti vaikus Lietuvos istorijos, kad ją suprastų ir kad mokymasis naudos atneštų. „Vaikui turi būti parodyta tautos kelionė. Iš kur ir kaip atėjo lietuvis, kame apsigyveno, koks jis buvo, kuo vilkėjo, ką garbino, ką dirbo, kaip kovojo. O vis tai ne kunigaikščiai, ne vadai, bet lietuvis. O per tą darbą ir kovas kaip plėtojosi, kaip mokėsi, kaip kultūrą pradėjo įgyti.“ Klausimas, kuris liko ir mums: kaip kultūrą pradėjome įgyti, ko neįgijome, ką praleidome. Didvyrių, genijų negalima atitraukti nuo tautos, – sakė S. Kymantaitė. Kad ir Vytautas: „<…> tarp silpnų toks genijus nebūtų atsiradęs“, juo pasirodė tai, „prie ko tauta buvo tuomet priaugusi, ko troško“. Pasiremti senosiomis dainomis, literatūra, kur tik įmanoma. Ir tuo, ką vaikai žino, patiria iš savo gyvenamų vietų. „Negalima Lietuvos istorijos mokyti, nedavus pirma šiek tiek pažinti kitų Europos tautų gyvenimo, ypač artimiausių kaimynų. Nei žingsnio prie istorijos be geografijos“[8]. Istorija turi ugdyti mokinį kaip savo tautos ir savo krašto pilietį. Daugiau nei prieš šimtmetį gražia lietuvių kalba tai pasakyta. Apskritai S. Čiurlionienė-Kymantaitė yra klojusi visuminius mokyklinės humanistikos pamatus – kalbėjusi apie literatūros, istorijos, kalbos mokymą, programiškai suvokusi tai kaip lietuvių tautos ugdymo pirminius elementus. Nuo moksleivių ugdymo prasideda tautos ugdymas.

Taip, XX a. pirmosios pusės kultūrai ir literatūrai būdingi programiniai siekiniai. Kad jų pirminiai branduoliai susidarinėja itin lietuvių kultūrai intensyviu laiku, kuris atsiveria atgavus spaudos ir žodžio laisvę, tad nuo 1904 metų pavasario, kai Lietuvos kultūrai iš tiesų teprasideda ir XX amžius. Laikas, kai Vilnius tampa ir lietuvių prigimtinės kultūros centru (svarbus jungtukas ir), kai kuriasi mūsų kultūros ir mokslo draugijos, kai greta (kaip matome nuotraukose) sėdi J. Basanavičius ir Žemaitė, kai vyksta pirmosios lietuvių dailės parodos, kurios yra programinės: rodoma ne tik profesionalioji lietuvių dailė (profesionalumo kriterijus veikia kaip programa), bet ir liaudies menas. Manytina, kad kaip tik dailės parodos davė pirmąjį programinį postūmį lietuvių kaip tautos etninei, prigimtinei savivokai, tad kartu su poezija, labiausiai Maironio, kūrė dvasinį lietuvių savasties pavidalą, kurio fizinį kūną turėjo realizuoti ir realizavo Vasario 16-osios Respublika. Ilgo tyrimo ir ilgo pasakojimo uždavinys – parodyti, kaip giliai, kaip programiškai XX a. pradžioje ir antruoju dešimtmečiu, kad ir sukomplikuotu Pirmojo pasaulinio karo bei kitų sumaiščių, saistėsi kultūriniai, kūrybiniai ir politiniai bundančios Lietuvos uždaviniai. Tai liudija ir J. Basanavičius, kaip galvoju, kertinis, atraminis Lietuvos asmuo, nuo jo veiklos neatskiriamas Didysis Vilniaus seimas (1905). J. Basanavičius veikė ne kaip abstraktus politikas, bet kaip konkretus, savo tautinę savastį jaučiantis žmogus, kuriam jau senatvėje rašytoje autobiografijoje buvo svarbu pabrėžti: „Gimęs ir užaugęs tyrai lietuviškame kampe, aš jau nuo mažų dienų, po tėvų įtėkme, buvau pradėjęs savyje lietuvišką gaivinti dvasią“[9]. Ta lietuviška dvasia, ištariama ir kaip tautos dvasia, veikia ir pirmosiose dailės parodose, ir tais programiniais aspektais, kurie modernesnių XX a. pradžios Lietuvos literatų suvokiami ir kaip tautinio stiliaus paieškos. Kas buvo ištarta M. K. Čiurlionio apie profesionaliojo meno, ypač muzikos, rėmimąsi liaudies kūryba, senosiomis dainomis, kas jo paties buvo nuveikta senąsias dainas harmonizuojant, kas mąstyta dar jaunos S. Kymantaitės, taip pat buvo susiję su tautiniu stiliumi, gulė ir į politinius Lietuvos valstybės pamatus.

Apie 1918–1940 metų lietuvių literatūrą kaip atskirą laikotarpį kalbame sąlygiškai, ribas brėžiame labiau istorinėmis ir politinėmis briaunomis, iš pačios literatūros jos kyla kiek kitaip, pirmiausios pasirodo spaudos atgavimo sužadinto modernėjimo viltimis. Kaip įdomią modernėjimo programą galime skaityti pirmojo lietuvių literatūros žurnalo „Vaivorykštė“ įvadą, parašytą redaktoriaus Liudo Giros. Ir pavadintą su būtinuoju naujumo akcentu: „Naująjį žygį pradedant“ (1913): pirmą kartą apie lietuvių literatūrą prabylama kaip apie pasaulinės literatūros dalelę, keliami profesionalumo kriterijai. Pristabdoma Pirmojo pasaulinio karo, literatūra gyvena naujo savo etapo viltimis, atsiliepdama į europinį modernizmą (impresionizmą ir simbolizmą). Kaip atskiras etapas, po 1918 metų jau savoje valstybėje, lietuvių literatūra subręsta ir išsiskleidžia kartoje tų, kurie gimė XX a. pradžioje, baigė lietuviškas gimnazijas, universitetą. Antroji laikotarpio riba – 1940-ųjų; bent iš dalies į ankstesnes vagas grįžtama Antrojo pasaulinio karo metais, vokietmečiu, kaip tą laiką vadina ir Vytautas Kubilius. Kai kurie akcentai prasitęsia išeivijoje – Jono Aisčio, Bernardo Brazdžionio, Antano Vaičiulaičio ir kitų kūryboje. Lūžis, dramatiškas pertrūkis pačioje Lietuvoje.

Karta, kuriai buvo lemta tvirtinti ir vidinį lietuviškumą, vadinamieji modernieji neoromantikai, atskiriant juos nuo amžiaus pradžios neoromantinių aspiracijų; ar galime kalbėti apie jų programą? Kaip apie vientisą – ne, bet galbūt tai ir yra įdomu, šioje kartoje, kuriai priklauso ir J. Aistis, ir B. Brazdžionis, ir Salomėja Nėris, ir Antanas Miškinis, vyksta ir estetinė diferenciacija, ir individuacija; stiprios engramos negali būti visai perimtos programų. Bet bendriausias sandas gali būti apibrėžtas kaip kalbinė lietuviškumo realizacija; jos pasiekimu galima laikyti individualios kūrėjo savasties, kalbos ir lietuviškojo kraštovaizdžio simbiozę, sinerginę sąveiką. Kaip savitos poprogramės veikia leidinių programos, labiau politizuotos: „Keturi vėjai“, „Trečias frontas“. Stabdytinas žvilgsnis prie „Linijos“ (1932; redaktorius Stasys Anglickis), kur bandoma plačiau suprasti tautiškumą, skatinama vengti kultūrinės izoliacijos, keliama individo kūrybinės laisvės svarba, prie „Pjūvio“ (1929–1930; redaktorius P. Juodelis), telkusio moderniuosius neoromantikus; centre – J. Kossu-Aleksandravičiaus poezija, svarbiausi akcentai: lietuvių literatūros brandos, tarnavimo tautai, stiliaus individualumo ir originalumo. „Pjūvis“ programiškiausias, P. Juodelio ir Motiejaus Miškinio straipsniuose permąstomas literatūros kelias nuo XX a. pradžios tautinių idėjų, nuo „Gabijos“ modernizmo, siekiama artimas idėjas pakelti į modernesnį lygį. Programiškai konsoliduojama karta, labiausiai keliamas J. Kossu-Aleksandravičius. Iki 1940 metų formuojasi stabilizuojančių lietuvių pasaulėjautos vertybinių orientyrų metmenys; būsimasis Aistis gal labiausiai juos atitinka. Jo knyga „Dievai ir smūtkeliai“ (1935) yra vienas gražiausių lietuviškos publicistikos veikalų. „Ten sudėta daug širdies ir ne mažiau išminties bei lietuviškos dvasios“, – sako A. Miškinis ir dar priduria: „Jono Kuosos-Aleksandriškio lyrika yra žmogaus ir lietuvio poezija, pakelta iki nedaug kam pasiekiamo lietuviško žodžio pajėgumo“[10] („Tyliojo sielvarto poezija“). Tai atitinka ir paties A. Miškinio galvojimą, daugiau ar mažiau ir neoromantikų kartos, įtvirtinusios individualųjį kūrybinį pradą, sinergišką kalbiniam, istoriniam ir geografiniam lietuviškumui. Bet gali būti, kad kaip tik S. Nėris pasiekia gyvybiškai būtiną jungtį: stiprų individualųjį pradą, itin ryškią engramą sujungia su nuo amžiaus pradžios ryškėjusia programa apimti liaudies kūrybą, tautosaką, perimti tautinės savasties branduolius.

Baigiantis ketvirtajam dešimtmečiui, jau ima rodytis kūryba maždaug su Lietuvos nepriklausomybe vienmečių, gimusių tarp 1918–1920 metų ir kiek vėliau, maždaug iki 1925-ųjų. Iš čia, iš būsimųjų „žemininkų“ kartos, formavosi naujas dvasinio kelio ieškotojų branduolys. Galima sakyti, kad brendo idealistų karta, auklėta savos pradžios mokyklos, jos krašto pažinimo programos, savųjų gimnazijų, savojo universiteto, savųjų filosofijos autoritetų: Vydūno, S. Šalkauskio, bet ir V. Mykolaičio-Putino, Antano Maceinos, Juozo Girniaus, mąsčiusių jau europietiškuose kontekstuose, veikiamų ir egzistencijos filosofijos. Savumas laisvesnis, rėmai lankstesni, veiksminga tebėra rusų klasika, gal labiausiai Fiodoras Dostojevskis, greta ir J. Baltrušaitis, veikęs ir vėlyvojo lietuviškumo pasija. Atviri Vakarų horizontai, universitetai, dailė, filosofija.
Ypatinga karta: dvidešimtmečiai, kurie buvo tarsi įmesti į sunkiausius XX amžiaus išbandymus, turėjo apsispręsti, pasirinkti tarp ištikimybės savo idealams, tarp beviltiško, bet ir būtino pasipriešinimo ir tarp prisitaikymo, paklusimo. Pasirinkimas buvo žiaurus. Frontas iš abiejų pusių. Čia iš naujo formavosi tas egzistencinis krešulys, kurį lyg per paprasta vadinti programa, nors rezistenciniai politiniai Lietuvos valstybės metmenys yra programiniai.

Kaip apibrėžti tą krešulį, kaip aptikti jo ribas, linijas? Branduolys aptrupintas, apdaužytas, su kūnuose, veiduose įstrigusiom skeveldrom, ir jei reiktų simbolio, o jis turi būti tarsi ištrauktas iš istorijos sutemų, jau gaubiančių XX amžių, bent simbolio variantu galėtų būti Petro Gintalo V. Mačerniui sukurtas bronzos medalis „Skeveldra“ (2011-aisiais, 90-aisiais poeto metais), nukirsta, pusė veido, akys, kakta, toks jaunas, o gilios raukšlės – lyg pačios likimo tragikos ar tos ypatingos senatvės, kuri pasirodo ankstyvos kultūrinės brandos veiduose.

Tas idealistų kartos (norisi ištarti, kad paskutinės, bet žmogaus ribos yra judančios, vis pasislenkančios) branduolys lyg pulsuojantis, vis kitaip apčiuopiamas. Vienaip iš Broniaus Krivicko, labai vieno ir vienišo, kitaip iš Intos lagerio „Benamių“ antologijos su Kazimieru Vasiliausku, kitaip iš V. Mačernio, apsupto literatūros ir teatro žmonių paskutiniąją vasarą Šarnelėje, dar kitaip iš išeivijos „Žemės“ ir nuo jos neatskiriamų „Literatūros lankų“. Gal sunkiausiai, bet ir būtiniausiai iš Lietuvoj, Tarybų Lietuvoj, likusių, savojo aš didžiosios dalies atsisakiusių, bet gyvenusių, dirbusių tos pačios kartos, to paties idealistinio branduolio atkakliųjų. Ką minėti, ką kelti į programinės reikšmės centrą? Kaip neapeiti Eduardo Mieželaičio, patyrusio visą žmogui tenkančių išbandymų amplitudę: pasmerkimą, savasties, tėviškės vėjo iliuzijų žiaurų išsklaidymą, oficialiąją šlovę, galiausiai visišką nereikalingumą. Kaip išryškinti atsisakiusius kūrybinės viešumos, vadinasi, neprisitaikiusius, bet išsaugojusius savo dvasinį gyvenimą, savo idealus? Neabejotina, kad tokių buvo daugiau, negu minime. Svarbūs argumentai – pačių nuošalėse ištvėrusių užrašai, dienoraščiai, laiškai, negausūs eilėraščiai. Kur nėra nieko asmeniškai paliudyta, sunku kokį ir bendresnį štrichą nubrėžti. Iš rašiusių, užsirašinėjusių, bet viešumoje nedalyvavusių aiškiau matyti Pranė Aukštikalnytė-Jokimaitienė, Linas Broga. Jie atsisakė dalyvauti viešumoje su savo eilėraščiais, bet neatsisakė kultūrinio darbo – vertimų ar tautosakos, tautodailės rinkimo, tyrimo. Saugiausias lietuviškumo branduolys, kurį jautė ir P. Jokimaitienė, ir L. Broga, – tautosaka, tautodailė, Vinco Svirskio kryžiai, pokariu dar teberymoję.

Skeveldrų literatūra, neišsipildę likimai. K. Vasiliauskas (1922–2007) – išskirtinis atvejis. Galėjo būti savo kartos priekyje; ne kareivis, o kovos žmogus, dvasinės kovos, jo dvasinė programa – ryškiausių kontūrų. Ryšys su P. Aukštikalnyte, V. Mačerniu leidžia matyti, kad idealistinės programos kontūrai pirmiausia ryškėjo ateitininkų veikloje, gimnazijose. Viešo veikimo draudimas buvo stiprus akstinas, laisvinęs, skatinęs mąstyti, kurti. Ateitininkai daugiausia būrėsi ir „Šatrijoje“, universitetinėje bendrijoje, globojamoje profesorių S. Šalkauskio, V. Mykolaičio-Putino.

K. Vasiliauskas, būsimasis kunigas, seminaristas, lyg ir šalia tos svarbios tėkmės. Bet ir susijęs su ja asmeniniais ryšiais. Ir įtrauktas į istorijos verpetus. Reikėjo ne tik pasirinkti, bet ir apsispręsti dėl laikysenos. Išbandymu tapo ir tardymas dėl V. Mykolaičio-Putino „Vivos plango, mortuos voco“ autorystės, kai 1949 metais buvo suimtas. Iš K. Vasiliausko labiausiai apčiuopiama, kas nelaisvoje lietuvių kultūroje prasitęsinėjo ir iš Vydūno, J. Baltrušaičio. Programos, programiniai kūrybos ir žmogiškųjų laikysenų pamatai, jei tik ir aspektai. K. Vasiliauskas, jaunas kunigas, buvo perimtas esminių klausimų. Ir lageryje klausdavo: „Kas mes esam? Kas yra žmogus?“ Ir pats atsakydavo: „Nebaigtas kurti žmogus gyvena nebaigtoje kurti aplinkoje. Kiekvienas turi dvigubą misiją – kurti save ir kurti aplinką. Tai – labai sunkus uždavinys.“ Paklaustas, kokia yra žmogaus paskirtis, atsakė: būti asmenybe. „O asmenybė yra tokia individualybė, kurioje visos psichinės galios iki aukščiausio laipsnio išugdytos, harmoningai suderintos ir nukreiptos į vieną tikslą“ (Jono Kudžmos liudijimas). Jau garsus kunigas, monsinjoras, jaunai bendrakeleivei galėjo įrašyti palinkėjimą: „Linkiu drįsti ir sugebėti visuomet būti tiesos ir teisiųjų barikadų pusėje.“

Iš viešųjų ir atkakliųjų šios kartos žmonių labiau pastebėtina ir Ona Pajedaitė (1925–2016), nuo jaunystės norėjusi būti „žmogumi sau“. „Ne dėl garbės gyvenau. Ne dėl prabangos sėdėjau per naktis prie fotografijų. Mylėjau žmones, savo lietuviško krašto rašytojus. Ne sau gyvenau. Mano credo – darbas ir meilė.“
Tai, ką ryškesniais kontūrais suvokiame kaip išeivijoje konsoliduotą žemininkų programą, turime papildyti tais momentais, kurie iškyla iš Mamerto Indriliūno, B. Krivicko, K. Vasiliausko, P. Aukštikalnytės-Jokimaitienės, L. Brogos. Taip pat ir Eugenijaus Matuzevičiaus, sykiu viešo ir neviešo kultūros žmogaus, nieko neužmiršusio ir nieko neatsižadėjusio. Pirmaisiais nepriklausomybės metais paskelbtas jo eilėraštis, skirtas M. Indriliūno atminimui. Svarbiausi akcentai: žuvo kaip įkaitas, kaip simbolis kartos. Asmenybės ir jos likimo centras, ryškiai apibrėžtas:

Beginklę seserį poeziją
Ir Dostojevskį,
Beginklę savo širdį
Dar bandė jis pridengti delnu
Ir priesaikos žodžiu
Tėvynei Lietuvai…
Mielasis Mamertas,
Poetas, filosofas, humanistas.

Galima būtų teigti, kad ta programa, kuri pradėjo ryškėti dramatiškais karo metais, vokiečių okupuotoje Lietuvoje, lyg kryptį jautė poezijos, filosofijos, humanistinio veikimo jungtį, laikantis klasikinės darnos. Naujos poetinės programos siekinys V. Mačernio „Žiemos sonetų“ (1943) pirmajame eilėraštyje:

Nauji ir negirdėti žodžiai, aš kreipiuos į jus!
Sau pasirinkę kelią klasišką, neklaidų,
Mes turim užkariaut naujus poezijai plotus.

Šioje kartoje, ir gal ryškiausiai V. Mačernio poetinėse refleksijose, iškyla kūrybinio sąmoningumo mintis. Rašytojas turįs būti aukščiausio laipsnio moralinė asmenybė, poezija turi būti kelianti, tarsi žvelgianti į amžinybę (1939 metų laiškas P. Jurkui). „Šatrijos“ draugija kūrė studentų humanitarų intelektualinio bendravimo atmosferą. Jauni poetai juto vieni kitus, rinkosi sau artimus. Radosi įtampa tarp jų ir vyresniųjų – B. Brazdžionio ir jo kartos. Jutimas, kad V. Mačernis yra gabiausias, kad bus didis poetas. V. Mačernio sauga, jo bičiulių, kaip ir S. Nėries. Sustiprėjantis saugos instinktas ten, kur steigiama kažkas naujo ir stipraus, programiško. V. Mačernis diplominiam darbui renkasi Friedrichą Nietzsche’ę, M. Indriliūnas rašo apie V. Mykolaičio-Putino lyriką, B. Krivickas apie J. Aleksandriškį-Aistį, kelia tautiškojo ir visuotinio prado ryšio problemą. E. Matuzevičius atsiminė aktyviuosius, lyg kokią „bendriją“; tuos, kurie programavo ir naujus poezijos kelius: P. Jurkus (V. Mačernio žemietis, prozininkas, poetas), Kazys Bradūnas, Alfonsas Čipkus (Alfonsas Nyka-Niliūnas), Kazys Umbrasas, P. Aukštikalnytė, Gediminas Jokimaitis, Balys Serevičius, Pranas Kozulis, B. Krivickas, M. Indriliūnas…[11] Ryškėja vitalistų vardas. 1941 ar 1942 metais studentų literatų būrelyje V. Mačernis skaito pranešimą „Mūsų gyvybės upė“; gali būti, kad planuota daugiau kalbėti apie vitalizmą, įvedama pati sąvoka, nors daugiau metaforiškai, apibendrintai: didelis rašytojas yra ir vitalizmo reiškinys. Vitalizmas (vitalis – gyvybinis, gaivinantis) – galima mąstyti, kad šio koncepto pradžia remiasi Aristotelio gamtos filosofija, entelechija (gr. entelecheia – tai, kas savyje turi tobulumą kaip tikslą – telos), suprantama kaip veikli esamybės forma. Gyvybingumą lemia ne fiziniai ir cheminiai veiksniai (ar bent ne tik jie), o ir nepaaiškinama gyvybės jėga (vis vitalis). Kūryba, ypač kalbinė, gali būti suvokta kaip tos gyvybės jėgos veikimas ir kaip jos skatinimas, laisvinimas. Meninės kūrybos giliausių aspiracijų juk iš tiesų paaiškinti negalime.

Paskutinė V. Mačernio vasara Šarnelėje, kur susirinko būrys nuo karo pasitraukusių literatūros, kultūros žmonių, tarp jų ir Juozas Miltinis, Vaclovas Blėdis, Donatas Banionis. Daug kalbamasi – lyg Žemaitijoj būtų atgimusi Platono Akademija, vadovaujama J. Miltinio. Sielos gyvybingumo tikrinimas prieš atslenkančią didžią nežinią. Netikėtas lietuviškojo J. Baltrušaičio įsijungimas, stiprus guodžiantis „Ašarų vainiko“ (1942) balsas. Balio Sruogos palydimasis straipsnis su F. Nietzsche’s priminimu: statykitės namus ant Vezuvijaus, mokykitės gyventi pavojuje. „Ramioje buityje, rūtelių darželyje visi esame gudrūs, bet kas moka gyventi ant Vezuvijaus, kas moka gyventi pavojuje?“[12] J. Baltrušaitis, anot B. Sruogos, yra tas, kuris moko gyventi pavojuje, kuris stiprina gyvybines jėgas. Taip, iš tiesų, eilėraštis „Motina žemė“ gali būti suvoktas kaip artimas tuo pačiu metu besiformuojančiai vitalistų, būsimų žemininkų programai: „Amžius žydėjus, motina žeme, / Priimk be graudžio, ką amžiai lemia…“; „Amžinas žiede, motina žeme, / Margą vainiką tau amžiai lemia!“ Pasitikėti savąja žeme, tikėti jos galiomis, amžina vitaline jėga, apimančia ir dvasią. V. Mačernio „Vizijos“:

Aš supratau tada žydėjimo ir subrendimo prasmę gilią,
Ir buvo sieloj taip ramu, kai ūžė vėjas kalvose,
Kai žemė, upių vandenys ir mėlyni miškai giedojo tyliai:
Gyvenk per mus, kad mes galėtum amžinai gyventi per tave.

(„Penktoji“)

„Vizijas“ galima suvokti kaip lietuviškojo poetinio vitalizmo šaknį. Gyvoji forma, kurią galima vadinti ir entelechine (aristoteliškąja prasme): gyvenk per mus, kad mes galėtum amžinai gyventi per tave.

Po V. Mačernio tragiškos žūties jo bičiuliai išeivijoje tarsi iš skeveldrų sudėliojo „Žemę“ ir žemininkų programą; šaknis suleidusi į žemę ir prasmę ji iki šiol tebėra gyvybinga. Filosofo J. Girniaus įvadas „Žmogaus prasmės žemėje poezija“ įtvirtina poezijos, filosofijos ir humanizmo vienovės siekinį. Gaila, kad į „Žemę“ nepateko pokario rezistencijoje žuvusieji – M. Indriliūnas, B. Krivickas. Sunkioje Lietuvos viešumoje likę P. Aukštikalnytė, E. Matuzevičius, aišku, patekti negalėjo. Karta, išdraskyta skeveldrų, išsidauginusių iš tos, kuri buvo lemtinga V. Mačerniui. Nuostaba, kad kalbėdamas V. Mačernio 70-ųjų gimimo metinių konferencijoje Plungėje šį skeveldriškąmotyvą pajuto trečią savo amžiaus dešimtmetį tik peržengęs Vaidotas Daunys, prasmės poetas ir asmuo: V. Mačernis yra sužeistas skeveldra, XX amžiaus katastrofiniu ženklu. „Mačernis turi tą šventąją žaizdą. Tad šioje ženklų ir žmogaus likimo kolizijoje esama tragizmo, kurio esmę sudaro tai, kad sužeistasis žmogus siekia vaduotis pats iš savęs, siekia rasti kodą savo gyvybei, jos prasmei“[13]. V. Daunys yra paskutinė, skaudžiai nukirsta šaka toje poetinėje programoje, kuri Antrojo pasaulinio karo metais formavosi kaip tragiškos žmogaus prasmės žemėje kūryba ir kuri jau šiek tiek kitu pavidalu įforminta „Žemėje“.

Kas toliau – klaustume. Išeivijoje – bežemiai, neornamentuotos kalbos generacija. Prasmės akcento persikėlimas į kalbą. Tremtyje – benamiai (pagal Intos antologiją). Pačioje Lietuvoje žemės programa, kad ir punktyriškai, pradeda veikti dešimtmečiu vėliau, lyg kokį lūžį apčiuopiame Vytauto P. Bložės septintojo dešimtmečio vidurio poezijos knygose su žemės sandu pavadinimuose („Žemės gėlės“, „Iš tylinčios žemės“), Just. Marcinkevičiaus lyrikoje, nuo „Medinių tiltų“, Marcelijaus Martinaičio, Jono Strielkūno… Netikėtas, tarsi iš kitokios programos išsprūdęs S. Gedos ciklas „Septynių vasarų giesmės“ (1985–1988). Galbūt šis ciklas mums duotas dabarčiai? Iš jo ateina prasmės (tik to, ką turime, galime netekti) klausimai, į kuriuos nemokame, negalime atsakyti. Intonacinis žmogaus buvimo žemėje lygmuo – jis aiškiausiai pasiektas S. Gedos: ne tik kraujo salsvumo, bet jau ir tulžies kartumo. Matytinas ryšys su V. Mačernio „Vizijom“, tik arčiau nevilties. Arba neprasmės. Bet prasmė ir neprasmė seserys: „Knygon Lazdynų Pelėdos sugrįžt iš klajonių man reikia…“ („Giesmė iš Japonijos jūrų“). Ieškoti prasmės, vadinasi, išgyventi ir neprasmę. Turėti kur sugrįžti, iš naujo perskaityti ir Lazdynų Pelėdos „Klajūną“, ak, tikrai programinį kūrinį ir nūdienos prasme.

Lyg koks atgalinis tęsinys, lyg jau pasigirdusių tendencijų atgimdinys – 1970 m. V. Kubiliaus parengta V. Mačernio poezijos knyga „Žmogaus apnuoginta širdis“; ji sulaukė didelio rezonanso. Buvo įdomi ir jauniems žmonėms. Ir tai rodo, kad nelaisvoje Lietuvoje poezijos bei apskritai literatūros vyksmas buvo sustabdytas, kad būtinai reikėjo grįžti. Ir kad tas grįžimas prasidėjo ir kaip grįžimas prie žemės programos. Ir kad vienas svarbiųjų grąžinančių judesių atliktas Just. Marcinkevičiaus.
Manytina, kad žemės programa, prasidėjusi kaip vitalistinė, yra pati bendriausia ir pati gyvybingiausia lietuvių literatūros ir meno programa, kad filosofui J. Girniui „Žemės“ įvado pavadinimu „Žmogaus prasmės žemėje poezija“ yra pasisekę ištarti svarbiausios XX a. lietuvių literatūros programos vardą ir esmę. Ši programa, nors ir nepasirodydama sąmoningomis formuluotėmis, veikė nuo pat pradžios, kad ir kaip tą prasmę suvoktume: ir nuo Simono Daukanto, ir nuo K. Donelaičio, ir nuo Maironio… Plačiai skleisdamas idėjinius momentus, J. Girnius nesusitelkė (kaip filosofas to ir nesiekė), į estetinį „Žemės“ programiškumą. Du kartus pabrėžė: tai tėra manoasmeninė interpretacija; daug laiko turėjo praeiti, kol suvokėme, kad interpretacija jokia kita ir būti negali. Ir kad žmogaus prasmė yra tik atskira, individuali. Bet susidaro ir ima bendrinančiai veikti lyg koks programinis kontūras. Žmogaus prasmė žemėje ir kaip literatūros užduotis jau gana sąmoningai apčiuopiama ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, apie ją ir kaip apie vitalizmą mąstoma Antrojo pasaulinio karo metais. Žemės motinos simbolistinė metafora iškyla ir J. Baltrušaičio lietuviškojoje poezijoje. J. Baltrušaičio ir V. Mačernio vardai yra atraminiai, telkiantis ir išeivių kūrybinėms pajėgoms. Žmogaus prasmės žemėje mintis pulsuoja ir rezistencinėje kūryboje – žemininkų bendrakarčio B. Krivicko ji gal ryškiausiai reprezentuojama. Konsoliduotu pavidalu, bent jau pačiu branduoliu, programa pasirodo „Žemės“ antologija. Po gero dešimtmečio žmogaus prasmės žemėje punktyras jau įžvelgiamas ir okupuotos Lietuvos viešumoje, galvočiau, kad ne be sąmoningojo prado veikimo.

Atrodo, kad V. Mačerniui labiausiai buvo lemtas simbolinės jungties vaidmuo; galbūt ir dėl to, kad jo engrama skleidėsi didžiųjų egzistencinių programų erdvėje. Nuo V. Mačernio besitęsiančią simbolinę jungtį galima buvo pajusti ir 1991 metais, birželio 8 d. Plungėje vykusioje poeto 70-ųjų gimimo metinių konferencijoje. Jau tada mintyse įrėminau ją: tarp žemininkų brolio E. Matuzevičiaus, pradėjusio konferenciją ir parengusio jos medžiagą, ir V. Daunio, skaičiusio pranešimą „Vytautas Mačernis ir jaunoji poezija“, ieškojusio jungčių. Dalyvavo ir Leonas Brazdeikis, trejais metais jaunesnis už Vytautą, 1924 metais gimęs toje pačioje Žemaičių Kalvarijoje, politinis kalinys, tremtinys, „Benamių“ antologijos dalyvis. Baigęs Plungės gimnaziją, mokytojavęs Telšiuose, 1945 metais įstojo į VU studijuoti medicinos, iš čia suimtas. L. Brazdeikiui priklauso rašymo tremtyje, baugioje atskirtyje, engraminė motyvacija, besiremianti žmoniškumo prasme: „Skatino vidinė būtinybė. Kad išliktum žmogum, reikėjo prisilytėti prie aukštesnių pasaulių.“ Tai ir V. Mačernio maksima. Intos šiaurėje išlieka laisvųjų 1918–1940 metų Lietuvos žmonių, dar gerą dešimtmetį. Tarp jų ir L. Brazdeikis, ir K. Vasiliauskas, dvasinių žmogaus programų formuotojas. Jiems abiem V. Mačernis liko ypatingai svarbus. Pagal Intos liniją čia reikia įterpti ir kiek jaunesnį Vladą Kalvaitį (g. 1929), jo vardo dar nėra mūsų 2001 metais išleistoje „Literatūros enciklopedijoje“, o šiandien jis jau nebegali būti apeinamas.
Žmogaus prasmės žemėje programa gali būti suvokta ir kaip Europos kultūrai būdinga, gal labiausiai filosofiškai konsoliduota Martino Heideggerio. Problema: tos programos vidinę konsolidaciją ir kaip sąmoningumą tauta turi pasiekti. Du laisvos Lietuvos dešimtmečiai, atvėrę ir Europos horizontus, sudarė ir šio sąmoningumo galimybes. Laisvės patirtis sutankino ir nelaisvės prasminius aspektus, vėlgi nusakytinus B. Sruogos žodžiais: neprarasti prasmės gyventi ir ant Vezuvijaus, išgyventi ir pavojuje.

Autentiškiausia istorijos patirtis išlieka literatūroje, neatskiriamoje nuo žmonių likimų.
Dėsninga, kad šiuo metu literatūra svarbi ne tik literatūros tyrinėtojams.
Bet įskaityti istorijos persmelktus literatūros likimus nėra paprasta.

[1] Kavolis V.Žmogus istorijoje. – Vilnius: Vaga, 1994. – P. 66.
[2] Baltrušaitis J. Dulkės ir žvaigždės / Lietuvių literatūros lobynas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – P. 211.
[3] Kavolis V. Žmogus istorijoje. – P. 324.
[4] Aputis J. Maži atsakymai į didelius klausimus. – Vilnius: Alma littera, 2006. – P. 46.
[5] Mačernis V. Po ūkanotu nežinios dangum. – Vilnius: Vaga, 1990. – P. 374–375.
[6] Vydūnas. Raštai. – T. 1. – Vilnius: Mintis, 1990. – P. 260–261.
[7] Šalkauskis S. Raštai. – T. 1. – Vilnius: Mintis, 1990. – P. 35.
[8] Čiurlionienė-Kymantaitė S. Raštai. – T. 4. – Vilnius: Vaga, 1998. – P. 47–51.
[9] Basanavičius J. Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija. – Vilnius: Baltos lankos, 1997. – P. 34.
[10] Lietuvių literatūros kritika, II. – Vilnius: Vaga, 1972. – P. 442.
[11] Matuzevičius E. Po Žemaitijos ir būties dangum // Mačernis V. Po ūkanotu nežinios dangum. – Vilnius: Vaga, 1990. – P. 9.
[12] Sruoga B. Baltrušaičio vainikas // Baltrušaitis J. Ašarų vainikas. – Kaunas: Valstybinė leidykla, 1942. – P. 93.
[13] Daunys V. Vytautas Mačernis ir jaunoji poezija // Vytautas Mačernis. Konferencijos medžiaga / Parengė Eugenijus Matuzevičius. – Plungė, 1993. – P. 71.

2016 m. Nr. 5–6

Pacitavau Sigitą Gedą – frazę, gal net eilėraščio eilutės dalį ar nuotrupą, pavartotą 1991 metų „Poezijos pavasario“ redakcinės komisijos pirmininko baigiamojo žodžio pavadinimui. Kalbėjo apie almanachą, pradėtą leisti seniai, 1965 metais, apie dabartinius jo sudarymo vargus, apie didėjantį atstumtųjų būrį, nesustabdomą grafomaniją. Ir apie norą gelbėti poeziją, remti naujas formas ir naujas idėjas. Nesenstantys vargai ir norai. Nebejaunas pavasaris, o ir jaunas, kasmet – kitas. Ir 1990, ir 1991 metais S. Geda vadovavo „Poezijos pavasario“ sudarymui; ir pats tikriausiai tikėjo, kad galima jau nepriklausomybės alsavimą pajutusios lietuvių poezijos vaizdą bent popieriuje pakeisti. Taip, keičiasi vardai, nei viename, nei kitame nebėra nei Eduardo Mieželaičio, nei Alfonso Maldonio, nei Justino Marcinkevičiaus, almanacho idėjos autoriaus, kaip dabar sakoma, eilėraščių. Daug išeivijos poetų. Bet poezijos niekas, deja, neišgelbsti nei norais, nei ketinimais gelbėti. Vardai gali keistis, o bendras poezijos tonusas – deja. Poezijos yra ir tada, kai atrodo, kad jos nėra. Ar labai daug kas mūsų gyvenime pasikeitė? – lyg pats savęs, lyg ir mūsų tame baigiamajame žodyje klausė ir S. Geda. Putų daug, putos visada paviršiuje, – guodėsi. Ir pratęsė mintį: „Putos pakeitė spalvą, nauji poetiniai stiliai, pakraipos ir mokyklos neatsiranda pamojus. Gal dėl to šiais metais mūsų knygoje nemažas pluoštas nepasenusių dalykų, vardų, eilučių iš praeities, iš pasaulio. Gal, sakau, tik dar ir dar kartą sudėję tai, ką turime, ką turėjome ir ką norėtume turėti, sukursime tai, ko širdies gilumoj pasiilgę?“ 1991-aisiais tikrai daug ko buvome pasiilgę. Atrodo, kad iš to ilgesio galėjome daugiau padaryti. Nors putos tik keitė spalvą ir jų paviršiuose nemažėjo, bet juk nėra taip, kad nejudėjome į priekį, kad poezijoje nevyko ir ją pačią, ir mus laisvinančių pokyčių. Bet apie juos būtų atskira kalba.

Kodėl pavasarinio „Metų“ numerio įžangą pradėjau nuo 1991-ųjų „Poezijos pavasario“? Atrodo, kad postūmį grįžimui į tą tašką gavau švenčiant „Metų“ 25-metį, kai ieškojau pirmojo tokio pavadinimo žurnalo numerio. Nepriklausomo gyvenimo pradžia: koks tamsus 1990-ųjų „Poezijos pavasario“ popierius. Ir kaip tiksliai, atnaujindamas, praplėsdamas mūsų menką žinojimą, išeivijos poetus pristatinėja Jonas Juškaitis. Kad Kotryna Grigaitytė – Vinco Kudirkos sesers duktė, pavyzdžiui. Pradžiose, atvertimuose daugiau matyti. Bet ir kita linija: artėjant 100-mečiui, daugiau imame mąstyti, nors aišku, kad vis dar nepakankamai, apie 1918–1940 metų Lietuvą, jos literatūrą, apie įdomų, paskutiniaisiais respublikos gyvavimo metais bei Antrojo pasaulinio karo laiku vis gilėjusį programiškumą, kuris bent iš dalies atitiktų ir S. Gedos naujų formų, naujų idėjų, naujų poetinių stilių, pakraipų, mokyklų pasiilgimą. Eidama tų programų permąstymo keliu, ruošdamasi mokytojų lituanistų ir istorikų forumui, paskutinėmis balandžio dienomis surengtame laikinojoje sostinėje, vėl sustojau prie Vytauto Mačernio. Ir prisiminiau 1991 metų pačioje vasaros pradžioje (birželio 8 d.) Plungėje vykusią šio poeto 70-ųjų gimimo metinių konferenciją. Aktyvus jos rengėjas ir konferencijos medžiagos redaktorius buvo Eugenijus Matuzevičius, iš to paties rato kaip ir Vytautas Mačernis, Kazys Bradūnas, būsimasis Alfonsas Nyka-Niliūnas, Pranė Aukštikalnytė-Jokimaitienė… 1990 metų „Poezijos pavasaryje“ E. Matuzevičius buvo paskelbęs eilėraštį „1945.II.21“ Mamerto I. (Indriliūno) atminimui; tos pačios kartos, tų pačių jaunystės idėjų bičiuliui, kritikui ir poetui, žuvusiam rezistencijos kovose; jo žūties data įprasminta ir pavadinimu. 1991 metais dar buvo kam atsiminti, ką atsiminti būtinai reikėjo: „Kaip simbolis kartos, / Kurią po jo mirties / Dar tardys ir žudys, ir kalins.“ Rodos, kad E. Matuzevičius užsiminė, kad ir V. Mačernis, ir M. Indriliūnas dar galėtų būti su mumis, lyg labai žaliu, jau žydinčiu, bet menkai bedirbamu Žemaitijos kraštu važiuotume į kokį pavėluotą Poezijos pavasarį… Įdomiausiai ir problemiškiausiai konferencijoje kalbėjo Vaidotas Daunys, skaitęs pranešimą „Vytautas Mačernis ir jaunoji poezija“; suformulavo netikėtą mintį apie V. Mačernio poezijos tragišką skeveldriškumą kaip iššūkį ir jaunajai Lietuvos poezijai. Abejojo, ar ji tą iššūkį atlaikys, ar pakels. V. Daunys buvo 1990 metų „Poezijos pavasario“ redakcinės komisijos narys, bet pirmiausia savyje jis jautė kylančius didžiuosius klausimus. Vaidotas mano atmintyje lieka kaip paskutinio tokio gilaus poetinio programiškumo kūrėjas, kaip V. Mačernio ir jo kartos dramatiškųjų įsipareigojimų aidas, vidiniais sąskambiais budinęs ir stipriai prieškarinei ateitininkų generacijai būdingas egzistencines krikščionybės aspiracijas.

Grįždama prie anos Lietuvos dvasinių programų, bandau suvokti programos ir dabar mus visai įtraukiančių projektųskirtį. Juk „Poezijos pavasaris“ irgi yra kasmetinis projektas, ir „Metai“, rodos, pagaliau gavę kad ir menką, bet truputį padidėjusią paramą, planuojantys dvigubą numerį, vis kiek taupiau. Periodiniai leidiniai kaipo tokie ir turėtų būti suvokiami kaip visuminiai projektai, o ne kokie daliniai redakcijų sumanymai. Programa – kokio nors veikimo turinys, noras veikti kaip tik taip. Tai įsipareigojimai, kylantys iš laisvos valios, ypač tais atvejais, kai kalbame apie kultūrą, kūrybą, tautą, valstybę. Aišku, ir projektai laisvi, bet ir ne visai, nes vis labiau susieti su kultūros žmonių pragyvenimu.

1918–1940 metų Lietuvoje greta triukšmaujančių literatų kilo, stiprėjo ir ramiai svarstančių, ramiai įsipareigojančių gretos. Gal tai ir yra svarbiausia. Kad būtų ir kas išjudina, ir kas telkia, konsoliduoja. Projektai negali konsoliduoti, projektai tėra planai, kuriuos reikia numatyti ir vykdyti. Įsipareigojimai, vidinės būtinybės dar tik virpanti gelmė pakeičiama apskaičiuotais paviršiais. Iliuzija, kuri gal buvo įtraukusi ir S. Gedą, rašantį lyg kokį „Poezijos pavasario“ post scriptumą: sudėsime, ką turime, turėjome, pridėsime, ką norėtume turėti, ir sukursime, ko ilgimės. Bet gal ne – sudėties veiksmas ir galioja tik projektams, o programoms ne. Programos – iš persmelkimo, iš to, kas kyla iš giliai, ir kas pasirodo paviršiuje, – jau kaip veiksmo realybė.

XX a. pirmosios pusės Lietuvos programos prasideda nuo filosofijos, nuo Vydūno, Stasio Šalkauskio. Gal kiek ir perdedant, vis dėlto galima sakyti, kad lietuvių filosofiją rastis skatino tautos, valstybės likimas. Filosofinės mintys telkiasi į lietuvių tautos ugdymą, abstrakčiosios idėjos leidžiasi iki konkrečių uždavinių: kaip lavinti, kaip šviesinti, kaip ugdyti. Gana konceptualią programą buvo parengusi ir Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė (nuo jos gimimo šiemet suėjo 130 metų), 1922–1923 metais paskelbta jos studija „Apie tautos auklėjimą“. Tai tik pats centras, prie jo glaudžiasi programiniai pasisakymai, straipsniai apie moterų gyvenimą ir veiklą, apie kalbą ir rašytojų pareigą jai. Ar galime dabar įsivaizduoti rašytoją, kuris taip programiškai telktųsi į tai, kas esminga tautos gyvenimui? Bet gal tai jau daryta, gal tai jau nueitas etapas, juk mintys apie inteligentų, kūrėjų pareigas, apie nuolatinį valstybės, jos institucijų rūpestį žmonių švietimu ir šviesinimu niekur nedingo? Gal mūsų rašytojai tiesiog turėtų jausti įsipareigojimą skleisti, aiškinti, kritiškai komentuoti ir tai, kas pasakyta iki jų, permąstyti ir ankstesnes programas. Ne kaboti, o suleisti šaknis, net jei galvojame, kad mūsų namai mes patys; bet juk ir tokiems namams reikia vietos. Vieta galiausiai yra tai, ko žmogus negali išvengti.
Ko mes negalime išvengti? Gal savęs – pirmiausia. Kad ir kur būtum, kad ir kur emigruotum, – save susitiksi. Ir nenutrinsi, neištrinsi tų pėdsakų, kuriais išlieki kituose. 1991 metų „Poezijos pavasaryje“ mažytis, bet įdomus Algirdo Juliaus Greimo straipsnelis „Una salus victis“, kurį galima suprasti ir kaip nestandartinį nekrologą Aleksiui Churginui, mirusiam 1990-ųjų pavasarį. Pavadinimas – sutrumpintas iš Vergilijaus: „Una salus victis nullam sperare salutem“: vienintelis išsigelbėjimas nugalėtiesiems – nesitikėti jokio išsigelbėjimo. Trys teksto perskyros: „Aleksys Churginas buvo lietuvis patriotas.“ Taip, anoji Lietuva išsiaugino lietuvių patriotų ir iš kitų tautų žmonių – savo piliečių. Gal tai ir yra daugiausia, ką Vasario 16-osios Lietuva pasiekė. A. J. Greimo argumentas A. Churgino naudai: mokėjo lietuvių kalbą ir jai ištikimai tarnavo. Išvertė į lietuvių kalbą svarbiausius Europos literatūros tekstus. Lyg pakeliui dar ištariama itin gyva mintis: „Kalba yra žmogaus tėvynė“; šiandien ta mintis skamba ne tik guodžiamai, bet ir draskančiai. „Aleksys Churginas buvo mano draugas“, – antrasis akcentas. Taip, žmonės mus įpareigoja. Nuo savo draugų neturime pasitraukti, jei kiti ir pasitraukia. Juk ir A. Churginas buvęs kaltinamas tarnavęs net kelioms žvalgyboms… „Aleksys Churginas buvo originali asmenybė.“ Svarbus originalios asmenybės kriterijus – mylėjo grožį, ypač popierinį grožį. Tas popierinis grožis gali mums virsti prasminga metafora, iškylančia ne tik iš popierinių gėlių, bet ir iš popierinės knygos. A. Churginas, lyg atsispaudęs A. J. Greimo sąmonėje (vienu metu artimai bendravo ir su S. Geda), įgyja daugiau galimybių būti matomas lietuvių kultūroje – ir kaip poetas, ir kaip vertėjas. Šiemet, kai pasaulis mini Williamo Shakespeare’o 400-ąsias mirties metines, ir mes turėtume intensyviau reflektuoti savo kelią į šį kūrybos fenomeną, lėmusį ir lietuvių moderniojo teatro proveržį. Nuo Žemaitės, varnoms krankiant skaitančios genialųjį autorių, išskiriančios „reikalo meilės“ motyvą, iki A. Churgino, A. Nykos-Niliūno, S. Gedos, kitų vertimų. Galėčiau priklausyti prie dėkingų Nežinomų Moksleivių (A. J. Greimo nuoroda), galėjusių jaunu ir imliu laiku A. Churgino dėka lietuviškai skaityti Johanną Wolfgangą Goetheÿę ar W. Shakespeare’ą, kartoti vieno jo soneto maksimą: „Ką tau, laisvam, gamta laisvoji duoda, / Tai duoda ji skolon tik vienąsyk.“ Tai suskamba, jei suskamba, tik jaunystėje, vėliau nebe. Laiku įduoti į rankas – gal tai tikrai vienas svarbiųjų ugdymo principų. Didžiųjų klasikų vertimų reikia turėti daug, negreitai viena žmogaus kalbos tėvynė pereina į kitą, joje įsigyvena kaip savojoje.

Vertimų industrija šiandien galinga. Bet retai tepasiseka įsidėmėti vertimą kaip autorinį darbą. Įsidėmėjau Vytautą Dekšnį, išvertusį ir lenkų prozininko, eseisto, poeto Andrzejaus Stasiuko „Pakeliui į Babadagą“, seniai jau, bet tik dabar perskaičiau. Puiki knyga, galima sakyti, programinė kai kuriomis nuostatomis, atsakančiomis į klausimą, kur kiekvienam iš mūsų plaka mūsų Europos širdis. Ir klausiančiam, kas bus, jei žmonės nebelaikys gyvulių, iš kur laikas atgaus savo senuosius pavidalus. Tokias sunkias knygas vertėjui reikia pačiam pasirinkti, taip galvoju.

Ir dar – Eugenijos Ulčinaitės iš lotynų kalbos pirmą kartą išverstos garsiosios Ovidijaus „Liūdesio elegijos“ („Tristia“), labai gražiai išleistos („Alma littera“, dizainas Agniaus Tarabildos). Kas tie keturi šimtai W. Shakespeare’o metų, kad ir nuo mirties, Publijus Ovidijus Nazonas gimė 43 m. pr. Kr. Buvo vienas žymiausių Romos poetų, pelnęs šlovę meilės elegijų knyga „Amores“. Tremtinys, dešimt metų praleidęs tremtyje, ten ir miręs. Tremties priežastys neaiškios, teismo nebuvo. Kaip visa tai sena, kaip visa tai amžina. Bet kas turi kalbą, turi ir tėvynę. Kas yra kūrybingas, susikuria dvasios namus ir iš nieko. Paskutinės kalbančio žmogaus viltys dedamos į kūrybą. Tą žinome iš savo tremtinių. Bet ne tik.

Apsukusi ratą grįžtu prie šio pavasarinio rašinio impulso, kilusio iš galvojimo apie katastrofos akivaizdoje gyvenusius ir žmogaus prasmės žemėje (pagal Juozą Girnių) ieškojusius būsimuosius žemininkus. V. Daunys 1991 metų V. Mačernio konferencijoje siekė sumegzti ryšį tarp savęs, savo kartos ir skeveldriškąjį tragizmą patyrusiųjų poetų. Poezijos linija – nuo bendrosios iki individualiosios žmogaus prasmės, jei ir tragiškos, kokia ji buvo ir V. Mačerniui, ir V. Dauniui.
Pavasaris – toks laikas, kai žmogaus prasmės klausimai tarsi atželia, pasirodo.

„Poezijos pavasario“, jo popierinio grožio, reikia kaip vietos, kur tie klausimai kiltų sykiu su žaliuojančiais, žydinčiais. Ir su pavargusiais almanacho sudarytojais, dabar beparašomais mažutėlytėmis raidelėmis. S. Geda, kad ir parašytas ryškiai, buvo sudarymo vargų priveiktas: „Tačiau ranką prie širdies pridėjęs norėčiau kartais šaukti vidury gatvės: „Sudarytojai irgi žmonės!“ Sigitas gerai suprato bendruosius kultūros rūpesčius, bet neturėjo jiems pakankamos ištvermės. Tai sunki ir labai brangi ištvermė – be jos ir individualiosios prasmės ima trupėti.

Gal apie tai ir norėjau kalbėti, bet netesėjau.