Antanas Šimkus. Galia per negalią
2025 m. Nr. 11
Kadangi augau miškininkų šeimoje, tai posakis „einame pažiūrėti, kaip ten kultūros“ reikšdavo, kad keliausime į neseniai atsodintus miško plotus – kartkartėmis pro apsaugines tvoras įsilauždavo ir juos nutrypdavo, nuėsdavo stirnos ar kiti mėgėjai pasmaguriauti jaunais, šviežiais sodinukais. Brandžiam miškui užaugti reikia beveik viso žmogaus gyvenimo, ir jeigu pačioje pradžioje neprižiūrėsi tų kultūrų, tai jos net ir jaunuolynu netaps – bus tiesiog neaiškios kilmės sąžalynų properšos, nei apaugę, nei nuganyti šlaitai – be atpažinimo galimybės, be vilties, kad tose vietose išaugs miškas.
Tad nenuostabu, kad net šeimai persikėlus iš kaimo į miestą, išgirdęs žodį „kultūra“, pirmiausia įsivaizduodavau tvarkingai susodintus keliamečių pušų ar eglių plotus, kuriuos apeini ankstyvą rytą, tikėdamasis, kad viskas jiems gerai – vaizdas nepasikeitęs nuo paskutinės laimingos apžiūros. Gal net ir dabar, kai buvimas, darbai susiję su vienokia ar kitokia veikla, kurią galima pavadinti kultūrine, kiek ilgėliau pamąstęs, atrasčiau neišvengiamų tiesioginių sąsajų tarp miško ir pasaulio vaizdinio. Nebūtinai tai būtų baranauskiškas šilelis, katiliškiškas rudenėjimas ar aputiškų smėlynų klepsidra, tačiau plyną kultūros ar literatūros lauką man būtų sunku įsivaizduoti, tiksliau, sunku tą plynę sieti su prasminga žmogaus egzistencija.
Toks pliko, trinkelėmis ištrinkinto ir amžinam pilkumui palikto ploto vaizdinys išniro, kai šiemet rudeniop viešojoje ir mažiau viešoje politikoje įsismarkavo keisti vėjai, kuriems pūstelėjus, tarp nudraskytų biurokratinių sprendinių lapų staiga išdygo asmuo, dėl neaiškių (ar kaip tik – labai aiškių) priežasčių skirtas kultūros ministru. Jei ką naudingo spėjo per porą savaičių nuveikti, tai parodyti, kad labai lengvai galima bet kokį rimtesnį daugelio metų įdirbį paversti juokučiu, parodija, ir sykiu per gana trumpą „žavios akimirkos“ stabdymo laiką imtis veiklos, kuri netolimoje perspektyvoje reikštų ne tik visų įmanomų kultūrų sunaikinimą, bet ir iki jo auginto ir puoselėto brandaus miško iškirtimą. Tiesiog. Nes visi, iki tol prie įvairiausių kultūros pavidalų dirbę, kūrę, yra tik siurbiantys piniginius syvus tipografiniai parazitai. Tiesiog visi.
Toje keistoje vizijoje, kur visi ar dauguma kalti, galima tvarkytis tik taip – išnaikinti, pakeisti visą aplinką, kraštovaizdį, ir tvarka bus. Jeigu nesugebi prižiūrėti, kad augtų, kaip tu nori įsakyti, tada reikia iškirsti. Didysis kompetencijos ir gebėjimų triumfas. Mažesniais mastais būdingas visoms sritims, netgi tiesioginei želdinių priežiūrai. Tačiau kai jis tampa visuotiniu pažadu, įgyja tokį grėsmės pavidalą, kad susivienija visi, kas net sapnuoti nesapnavo, jog gali iš individualistinio takelio išeiti į vieškelį.
Dėl to dabar turime įvairių protesto akcijų, susitikimų, asamblėjų, peticijų – atvirkštinį manymo „tos kultūros niekam nereikia, tie nevykėliai nieko nedarys“ efektą. Nes yra grėsmė. Ne tik ta visuotinė, geopolitinė, pasaulinė, bet grėsmė, kad bus pažeistas kiekvieno asmeninis orumas – tai, kas arčiausiai gyvybės, jos šaknų. Ir kultūra šiuo atveju yra arčiausiai žmogaus, nes turi galią būti jautriausia.
Žinoma, daugel metų kai kurie tokią galią matė kaip negalią ir kitiems tą savo matymą piršo – juk kultūra nesugeneruoja „perku–parduodu“ čia ir dabar, iš jos negali lengvai pasipelnyti, tuo labiau savo esme ji nėra tiesiog paviršutiniškai pritaikoma puošmena ar ornamentas, vogtas iš simbolių žodyno, – kultūrai perprasti, išsiauginti suvokimą reikia ir laiko, ir pastangų. Bet tik ji turi galią iš tiesų sujungti praeitį, dabartį ir ateitį per kūrybą, per mokėjimą pasakyti tai, kas svarbiausia, taip, kad ir kitas augtų, būtų įkvėptas ir pats suprastų, kas jis, o tada jau laisvai pasirinktų, su kuo ir kaip eiti tuo vieškeliu, ką prižiūrėti, ką palikti.
Tai, ką anksčiau daug kas matė kaip silpnumą, dabar jau regi kitaip. Vienoje iš protesto akcijų skaitėme eilėraščius – įvairius, savo ir ne savo – kas juos išgirdo, nešėsi, kas tiesiog jų klausė – galėjo pabūti kitaip, tačiau ne vien apie tuos, kurie ateina kaip publika, čia kalba. Mums, skaitantiems, šis potyris – dalyvauti, jungtis, pasakyti – ne mažiau svarbus. Nes prisiminti, kad turi balsą, yra svarbu. Ne tik per rinkimus. Gal net svarbiau dabar. Turėti, prisiminti savo balsą.
Ne taip svarbu, kad jis susilies su kitais, – žinosi, kad tai tavo balsas, žodis, kalbėjimas, rašymas. Tarsi tas rytinis saugomo, prižiūrimo ploto apėjimas – reikalingas visiems, bet pirmiausia tau pačiam. Kad nevaikščiotų skersai išilgai visokie personažai, gal net nelabai suprantantys, kur atsidūrė, – užklydę čia vienai dienai, vėliau nei jų kas atsimins, nei jie ką nors.
O mes liksime, kaip visad, iš pažiūros nestiprūs, lyg ir po vieną, aš taip pat, linkę pasiginčyti ir tarpusavy, ir nebūtinai iškart suvokiantys savo galią, bet jaučiantys – jeigu neišsaugosime savo ir kitų orumo dabar, kitos galimybės gali ir nebūti. Kultūrai. Literatūrai. Žodžiui.
Rašydamas šį tekstą dar nežinau, kaip susiklostys ar bus suklostyti valdžios planai ir koalicinės gairės, kur bus nukirpta ir kur pridėta kitų metų biudžete, kokia bus kultūrinių leidinių situacija kitąmet… Nereikia būti aiškiaregiu, kad suprastum, nuo kur trokštama pradėti optimizaciją ir taupymą, kirsti ir trinkelizuoti. Ir tų veikėjų netrūksta.
Tačiau vis dar esame ir mes. Turintys savo balsą. Vadinasi, turintys galią būti. Ir būti išgirsti. Net jei kai kas bando įrodyti, kad niekam nerūpi kultūros…