Laiko dvasia šiuolaikinėje lietuvių literatūroje
2008 m. Nr. 3
Pokalbyje dalyvavo rašytojai Andrius Jakučiūnas, Danielius Mušinskas, literatūrologai Vytautas Rubavičius, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis
Regimantas Tamošaitis. Pirmiausia paminėsiu faktą: „Metų“ redakcija nusipirko skaitmeninį diktofoną – štai ir laiko dvasios apraiška mūsų literatūroje. Nuo šio malonaus motyvo galima pradėti pokalbį apie bendresnius dalykus. Mūsų naująją literatūrą stipriai veikia naujosios technologijos, net pats rašymo būdas. Vietoj rašymo ranka ar rašomąja mašinėle – kompiuteriai, o kai kas įsigudrina tekstus kurpti net mobiliaisiais telefonais. Sakoma, technologinė aplinka – antroji žmogaus prigimtis. Kokios technologijos, toks ir pasaulio matymo būdas, tokia pasaulėjauta, kūrybinė vaizduotė. Visa tai tampa žmogaus gyvenimu, jo stiliumi ir atsispindi kūrinyje.
Taip pat ir nauja ekonominė bei politinė sistema, informacinė visuomenė, atsivėrusios valstybių sienos, migracijos procesai. Mūsų pasaulis visiškai pasikeitė, jis atviresnis, universalus, bet kartu lyg netenka kažkokios kultūrinės substancijos ir stabilumo. Kitokia žmogaus psichologija, – žmogui tenka nuolatos prisitaikyti prie kintančių gyvenimo sąlygų. Asmenybė formuojasi jau ne iš vidaus, bet lyg iš išorės, paklusdama adaptacijos dėsniams. Šiandien asmenybė – tai kietas informacijos kiautas, žinių apvalkalas ir kažkokia amorfinė juslingumo masė ten, kur turėtų būti asmenybės branduolys. Na, apie branduolius kalbėti šioje epochoje būtų naivoka, bent jau metafizine prasme. Bet, pažvelgus iš praktinės pusės, reikia konstatuoti, kad žmonės darosi vis stipresni, kietesni. Grubesnės natūros, – nes kapitalistinėje sistemoje gležni yra nustumiami į šalį. Tai ir kyla toks klausimas: ar šiuolaikinė literatūra rašoma tų gležnųjų paribyje, kaip įgyvendintų poreikių kompensacija vaizduotės sąskaita, ar jau literatūrą perima stipriųjų, prisitaikiusiųjų karta ir, savaime suprantama, teikia jai „kietą“ komercinį formatą. Dar marksistai tvirtino, kad knyga yra intelektualinis produktas, ypatingos kokybės prekė, paklūstanti paklausos–pasiūlos mechanizmams.
Mūsų pokalbio tema man primena mokyklos laikų literatūros pamokas. Anot mokytojo, M. Lermontovo kūrinys „Mūsų laikų herojus“ parodė maištingą, prie aplinkos neprisitaikiusį personažą, kuris pranašavo naujųjų laikų žmogų ir visuomenę. Tada galvojau, kad vieni kūriniai išreiškia laiko dvasią kaip ateities projekciją ir išties yra revoliucingi, o kiti pasižymi stagnacija ir sensta kartu su istorija.
Perėmę tokį romantišką revoliucingą požiūrį, sakytume, kad laiko dvasią išreiškia tokie kūriniai, kurie kritikuoja dabarties visuomenę, jos gyvenimo būdą, vertybes. Tada laiko dvasios ieškotume maištingų autorių kūryboje. Bet ar turime tokių tikrai maištingų autorių? Ir kiek tas maištingumas yra svarbus šiandien, laisvoje visuomenėje? Atrodo, gali rašyti ką tik nori, nieko nenustebinsi ir nieko nepakeisi. Gal tie kovotojai už naujo laiko dvasią aktualūs tik imperijų viešpatavimo laiku ir totalitarinėse visuomenėse? Sužadinę permainas jie tiesiog pamirštami. Apskritai laiko dvasia, pririšta prie politikos, man atrodo, yra pasmerkta užmarščiai.
Nors, kita vertus, Atgimimo laikais iškilo ryški kūrėjų grupė, kuri buvo ypatinga kaip tik savo maištingumu ir iki šiol yra visuomenės pereinamojo laikotarpio reprezentantai. Tai – R. Gavelis, J. Kunčinas, J. Ivanauskaitė. Jie susidorojo su totalitarizmo ideologija ir masinio žmogaus psichologija, tačiau ir patys buvo to laiko reiškiniai. Jų įtūžį bei maištingumą suformavo sovietinio periodo dvasinio gyvenimo ypatybės. Tiksliau, individualistinės dvasingumo paieškos. Šiandien toks rašymas nebeturėtų prasmės, praėjusios kartos personažai neturėtų kuo remtis.
Jei apie literatūros aktualumą svarstytume tokiu požiūriu, grįžtume prie ankstesnių „Metų“ svarstymų – „Rašytojas ir maištas“ – ir nusprūstume į socialinę bei politinę kūrėjo problematiką. Matyt, laiko dvasios tema neturėtų būti siejama su revoliucingumu. Bet kuris menas visuomet yra kritiškas tikrovės atžvilgiu, bet tai nėra jo tikroji esmė. Neigimas yra negatyvas, o menui yra būtinas pozityvus turinys: jis žmogui turi kažką duoti, kažkuo dalytis. Ir kūrėjas, ir skaitytojas dalijasi tuo, kas abiem yra artima, suprantama, reikalinga, – abu jie gyvena tame pačiame laike, toje pačioje visuomenėje. O jeigu šiame komunikacijos procese atveriami ir estetiškai įprasminami gilesni žmogaus gyvenimo klausimai, tada kūrinys tampa svarbus daugeliui įvairių visuomenių skaitytojų, tada jis tarytum pranoksta laiko ribas. Taip meninis kūrinio universalumas vėl naikina laiko dvasios idėją.
Galėtume į problemą pažvelgti ir iš kitos, praktinės, pusės. Gal laiko dvasią mūsų literatūroje atitinka ne maištingieji ir kritiškieji, bet pataikaujantys autoriai? Pasižiūrėkime, kas šiandien labiausiai perkama? Gal laiko dvasią diktuoja skaitytojų masės? O gal vis dėlto – išskirtiniai kūrėjai, „genialioji mažuma“?
Taigi ar laiko dvasią mūsų literatūroje atpažįstame kaip nesusitaikymą, ar – kaip prisitaikymą? Ir kiek laiko dvasia pririšta prie istorinio konteksto? Kas mums svarbu ir nauja šiandien, rytoj gali pasirodyti naivu ir neįdomu. Ar laiko dvasia plaukia kartu su istorija?
Mėgindami apibrėžti, racionalizuoti laiko dvasios sampratą, galėtume kreipti dėmesį į literatūros formas: kokie žanrai dabar yra vyraujantys ir kodėl? Kokie siužetai, pasakojimai, tematika? Beje, ypač svarbu susitelkti ties personažu. Šiuolaikinės dvasios literatūroje iškyla šiuolaikinis žmogus. Kokia jo tapatybė, savimonė, saviraiška visuomenėje? Remiantis subjekto substancija, personažą jau nesunku lyginti su praėjusių periodų personažais ir konstatuoti vienas ar kitas kintančias reikšmes, taip pat ir aptikti konstantas. Kiek dabartinis personažas susijęs su tradicija ir kiek jis naujas, kokiais bruožais naujas? Taigi svarstymų objektą galima struktūrinti ir kalbėjimui suteikti argumentacijos bei racionalumo. Svarbiausia yra požiūrio taškas, ataskaitos sistema, – be šių parametrų bet kokios diskusijos bus sąlygiškos ir subjektyvios.
Jūratė Sprindytė. Glumina sąvokos neapibrėžtumas. Viena jauna kolegė, išgirdusi temą, labai susidomėjo: kas ta dvasia apskritai? koks įdomus turėtų būti pokalbis! Dvasios fenomenas trisdešimtmečių kartai jau atrodo mistika. Išskirčiau du laiko dvasios matmenis: laiko dvasią, kaip vertikalų dydį su vektoriais aukštyn ir gilyn – ši tikroji laiko dvasia sunkiai apibūdinama. Ir yra kitokia laiko dvasios apmąstymų galimybė: tai laiko stilius, laiko apraiškos, laiko veidas, laiko įvaizdis – visi tie dalykai, kurie išsidėstę horizontalioje plokštumoje. Išorinės gyvenimo permainos visuomet būna ryškios ir lengvai apibūdinamos (kaip antai rinkos mechanizmų įsigalėjimas ne tik knygų leidyboje, bet ir kūryboje). Manau, kad laiko dvasia anksčiau, sovietinėje Lietuvoje, buvo lengviau apčiuopiama, nes visuomenė buvo labai homogeniška. Žmonės gyveno bendrais idealais, knygos išeidavo milžiniškais tiražais. Kaip pakiliai visi skaitydavo tautiškai angažuotą Justiną Marcinkevičių ar socialiai kritišką Joną Avyžių. Tą pačią knygą skaitydavo ir medikas, ir mokslininkas, ir studentas – kūrybinė inteligentija ir šiaip platesni visuomenės sluoksniai. Literatūra atliepdavo bendrus žmonių lūkesčius, primindavo žlugusias viltis ar palaikydavo nepasitenkinimą esamu režimu. Dabar esame susiskaidę, egzistuoja atskiros interpretacinės bendruomenės, kurios skaito skirtingas knygas ir beveik nebeturi sąlyčio taškų. Šiandien neįmanoma rasti tokios visiems svarbios knygos, kokia, tarkim, buvo Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškeliai“ su jos egzistencialistiniu geluonimi, išreiškianti neoficiozinę ano laiko dvasią. Dabar visus sutelkiančios ir išjudinančios knygos, manau, nebegali būti, nes kiekviena bendruomenės dalis kūrinio aktualumą suvoktų kitaip. Ne tik esmę, bet ir išorines laiko dvasios apraiškas suvoktų ir vertintų skirtingai. O giluminį laiko dvasios atvėrimą turbūt geriau pajustume poezijoje.
R. T. Taigi konstatuojame, kad sovietmečio laiko dvasia kur kas aiškesnė, ir pirmiausia ją pajusti leidžia literatūros santykis su konjunktūrine visuomene. Ir tą dvasią išreiškia tiesiog garsiausi autoriai: Just. Marcinkevičius, B. Radzevičius, J. Aputis, R. Granauskas, M. Martinaitis, S. Geda… Čia viskas aišku, ir literatūros dvasia sutampa su nacionalinės literatūros klasika.
J. S. Jie savo kūriniais formavo mūsų literatūros branduolį. Pirmiausia, susijusį su tautinėmis aspiracijomis, antra – su to meto visuomenės kritika. Dvi linkmės, du matmenys. Štai J. Aputis, R. Granauskas aktualizavo baltiškuosius mūsų kultūros klodus, tai atitiko bendrus lūkesčius, konsolidavo mūsų svajones, įsivaizdavimus. O socialiai kritiška „Brežnevo sutemų“ proza taip pat vienijo žmones, tik jau kitu, negatyviuoju, aspektu.
R. T. Literatūros negatyvas ir pozityvas proporcingai papildė vienas kitą. Kritikuojame primestą sistemą, teigiame savo kultūrinę savimonę…
J. S. Labai ryškus buvo ir paskutinis XX a. dešimtmetis. Pasirodė tikrai stiprių kūrinių, kuriuos mūsų bendruomenė atpažindavo kaip svarbius kultūros ženklus. Dabar, regis, neliko to atpažįstamumo poreikio.
Danielius Mušinskas. Mirtis ir laikas yra du fenomenai, kurie nuolat literatūrą veikia ir neduoda ramybės kiekvienam rašytojui.
R. T. Gal vartotojiškoje kultūroje nelieka mirties fenomeno? Jis trukdo džiaugtis gyvenimu, slopina pirkimo aistrą?
D. M. Visgi gyvenimas yra realus. Kai susergi, arba šiaip susikaupi vienatvėje, imi mąstyti: kas yra laikas? Mirtis? Grįždamas prie mūsų temos klausčiau taip: kiek kūrinys formuoja laiko dvasią ir kaip laiko dvasia atsiskleidžia kūrinyje? Manau, yra visokių kūrinių, rodančių ir vieną, ir kitą procesą. Bet kur riba – sunku pasakyti. Kai pradėjau rimčiau domėtis literatūra, buvo išėjusi prancūzų romantiko A. de Musset „Amžiaus sūnaus išpažintis“. Atsimenu, bibliotekoje puoliau prie tos knygos vien dėl jos pavadinimo. Man atrodė, kad čia bus kažkas pasakyta iš esmės, kažkas labai svarbaus. Tačiau tos knygos tuomet „neįkandau“, nepajutau „amžiaus išpažinties“. Ir tik po filologinių studijų aiškiau suvokiau, kodėl tokios knygos kaip J. W. Goethe’s „Jaunojo Verterio kančios“ buvo savojo laiko dvasios kūriniais. Bet suvokiau tai tik kaip racionalią informaciją. Kaip ir L. Sterne’o „Sentimentali kelionė“ ar panašūs kūriniai. Teorijos aiškina, kad laiko dvasia – tai toks dvasinis fenomenas, į kurį patenka visuomenė. Kitos teorijos teigia, kad taip negali būti, kad laiko dvasią suformuoja žmonės, iškilios asmenybės – savo gyvenimu, savo kūriniais. Jie ir sukuria lyg kokią epidemiją, apie kurią pradedama garsiai kalbėti. Matyt, procesas yra abipusis: visuomenėje atsiranda kokių nors reiškinių, ir yra rašytojas, kuris visa tai pagauna, iš-reiškia savo kūryboje. Sukuria tokį herojų, ir per jį išreiškia vadinamąją laiko dvasią. Ši tema gali sugrąžinti ir prie mūsų literatūros istorijos. Man kažkodėl atrodo, kad I. Šeiniaus „Kuprelis“ turi ryškių laiko dvasios bruožų. Jį perskaičius susidaro šviesaus periodo įspūdis. Nors gal tai mano subjektyvi patirtis. Tačiau yra kūrinių, kurie laiko dvasios lyg ir neperteikia, bet yra šiaip geri, meniškai vertingi. Dažniausiai tai gali būti siužetiniai kūriniai, istorijos. Papasakota istorija gali tapti geru romanu. Jame tos laiko dvasios nerastume, bet jis vis tiek gali būti įtaigus, patrauklus – tiesiog kaip žmogaus istorija. Gali būti ir išimčių, tarkim, F. Dostojevskio „Nusikaltimo ir bausmės“ intriguojanti istorija atskleidžia ir to meto visuomenės dvasios būsenas, iškelia idėjas, problemas, vertybes. Šis romanas – anuometinės Rusijos gyvenimo atmosfera. Gal tas gyvenimas buvo visai ne toks, bet kūrinys verčia jį įsivaizduoti kaip tik taip, dostojevskiškai. Dabar norėčiau atsigręžti į mūsų situaciją, juolab kad čia turime ir jaunesnės kartos autorių A. Jakučiūną – jis mums ir pasakys, kaip yra. Aš manau, kad laiko dvasią išreikšti gali tik jaunas autorius, kurio santykis su pasauliu dar netapo konvencionalus ir kanoniškas. Tik toks žmogus gyvenimą gali pagauti netikėtu žvilgsniu, pamatyti gyvai. Jau vėliau menininkas gali rašyti ir dar geriau, bet laiko dvasios jo kūryboje vis mažiau. Štai jauno R. Granausko kūriniuose laiko dvasią pajutau iš kelių jo apsakymų, juose tekstas, atrodė, tiesiog sutapo su tuometėmis nuotaikomis. Turiu omeny kad ir apsakymą „Vidudienio dalgis“. Arba panašus įspūdis – J. Apučio „Horizonte bėga šernai“. Tai – gyva patirtis, ne literatūrinis žinojimas, kaip vertinant „Jaunojo Verterio kančias“. A. Jakučiūno „Tėvynė“, mano nuomone, atspindi šiuolaikinę dvasią, tad tegul jis ir paaiškina apie ją.
Andrius Jakučiūnas. Nežinau, kaip dėl tos „Tėvynės“, norėčiau kiek abstrakčiau pamąstyti apie tą laiko dvasią. Aš irgi sutinku, kad šiais laikais vargiai galima rasti konkretų kūrinį, aiškiai atspindintį laiko dvasią. Išrinkti vieną kurį nors kūrinį ir deklaruoti, kad štai jis autentiškai atspindi kokį nors visuomenės gyvenimo tarpsnį, vargiai įmanoma. Tai reikštų, kad mes vadovaujamės kažkokiais kanonais, kurie yra aiškiai apibrėžti, nekintami ir visiems žinomi, bet juk šis amžius ir ypatingas tuo, kad savanoriškai ir džiugiai atmetė visus privalomus, vienintelius ir tikrus kanonus bei vertybes. Šis amžius netgi mėgaujasi savo idėjiniu beformiškumu. Todėl labai sunku įsivaizduoti kokį nors visuotinį, visiems lygiai svarbų kūrinį kaip mūsų laiko dvasios įsikūnijimą. Galima sutikti su Danieliaus mintimi, kad laiko dvasia autentiškiausia jaunų žmonių kūriniuose, bet taip yra ne tik šiais laikais. Kiekvieną epochą geriausiai atspindėjo joje gyvenę trisdešimtmečiai, keturiasdešimtmečiai, nes tokio amžiaus žmonių santykis su aplinka jau brandus, bet dar labai „vaikiškai“ autentiškas. Laiko jausmas kartais net nepriklausomas nuo paties kūrinio meninės vertės. Kūriniai tiesiog atspindi savo laiką be išankstinių nuostatų ir vertybinių projekcijų, todėl literatūroje nejučia ir atsiranda tokie pasaulėjautos poslinkiai. Regimantas čia minėjo literatūros reprezentacinę funkciją, bet aš laiko dvasią matau ne vien reprezentaciniuose kūriniuose, – epochos ypatybės pasireiškia visame literatūros procese, net ir periferiniuose ar meniniu požiūriu abejotinos vertės tekstuose. Nereikėtų aplenkti net grafomanų, nors jų kūriniuose epochos ženklai ir labai neryškūs. Ar žmogus rašo vienu, ar kitu stiliumi, ar jis moka kažką pasakyti, ar ne – epocha ant visko uždeda laiko ženklus.
Vytautas Rubavičius. Pagriebti tą laiko dvasią ir ją apčiupinėti – labai sunku. Juolab kad man kol kas neaišku, apie ką mes kalbame? Visi vienas kitam pritariam, bet… Visgi jau lyg ryškėja koordinatės, nuo kurių galima atsispirti. Samprotaudami apie laiko dvasią, kalbame ne apie jos esmę ar bruožus, bet apie praeitį. Matyt, laiko dvasia ir įžiūrima praeityje rašytuose kūriniuose, o tai įžvalgai padeda bendras istorinių aplinkybių žinojimas. Tad jei dabar pasirodytų laiko dvasią išreiškiantis kūrinys, ko gero, jo neatpažintume. Praėjęs laikas, praėjęs gyvenimas, virsdamas kultūros ir literatūros formomis, vienaip ar kitaip išreiškia ir laiko dvasią – žmogaus gyvenamo pasaulio, sakytume, esmę. Tačiau tos kultūros formos kuo puikiausiai gali ir nieko nereikšti, nieko neišreikšti, nors gal – užtemdydamos, nuslėpdamos – kreipti į esminius dalykus. Kaip, pavyzdžiui, socialistinio realizmo klasika. Tik praėjęs laikas mūsų sąmonėje įgauna vienokius ar kitokius kontūrus, kultūrines formas. Tada jau matosi, kas svarbu ir kas yra tarp kitko. Tačiau vertybinio aspekto mums išvengti niekaip nepavyks. Juo labiau, kad ir pats Regimantas kalba ne tiek apie laiko dvasią, kiek apie visuomenės būsenas – apie perėjimą iš vienos visuomenės į kitą. Pirmiausia, iš socializmo – į kapitalistinį pasaulį. Su tuo perėjimu sieja visas minimas rašytojų figūras. Kai į visuomenių perskyrą žvelgiame rimčiau, matome, kad laikas, o su juo ir dvasia neabejotinai pasikeitė, daug kas dabar yra visai kitaip. Pasikeitė visas socialinis, kultūrinis gyvenimas, pasikeitė žmonių psichologija, jų santykiai, nors visur galima įžvelgti ir naujomis sąlygomis atsigaminančių, mutuojančių ir kitaip prisitaikančių sovietinio socialinio gyvenimo pavidalų. Pasikeitė ir rašymo būdai, sumažėjo atsidavimo kūrybai, kūrybos nelygstamos vertės suvokimo, kūrybinio intymumo. Visas tas permainas mes vadiname mūsų socialinio ir dvasinio gyvenimo įvykiais.
D. M. Jeigu jau taip viską užfiksavai, tuos visus pasikeitimus, ar gali nurodyti kokius konkrečius kūrinius?
V. R. Iki kūrinių išvardijimo mums dar tolimas kelias… Norėdami temą sukonkretinti, turėtume ją sieti su kokiomis nors socialinėmis patirtimis ir kultūrinio gyvenimo įvykiais. Abu visuomenės gyvenimo aspektai labai susiję, nes kultūra yra būdas apmąstyti socialinės tikrovės reiškinius, kurie šiaip jau sunkiai pagaunami, suteikti jiems vieną ar kitą vertybinę perspektyvą. Derėtų kelti klausimą: gyvenome socializmo laikais, tačiau ar esama tą socializmą atspindėjusių, kitaip tariant, mūsų socialistinio gyvenimo dvasią išreiškusių kūrinių? Ar kas nors išreiškė socializmo dvasią ir kaip mes tą dvasią apskritai suprantame? O gal tik norime nuo jos pabėgti, iškeldami priešinimąsi jai? Mes stengiamės išsisukti nuo tokio klausimo, bandome slėptis kalbėdami apie modernistinius autorius, kurie priešinosi socializmui, jį kritikavo. Žinoma, kad jie priešinosi, tačiau kam? R. Gavelis tą klausimą labai aiškiai kėlė ir juo grindė savo „Vilniaus pokerį“. Betgi jei jau prisimename socializmą, tai juk buvo įvairios visuomenės grupės, kurios apie buvusį laiką pasakotų ir jį vertintų labai skirtingai. Ar į socialistinio laiko dvasios turinį įterpiama komjaunuolio nuoširdi ideologinė ištikimybė bei pasiryžimas vykti į plėšinius, kurti socializmą ir savo naują gyvenimą?
D. M. Aišku, kad neįeina.
V. R. O kodėl ne? Juk buvo daugybė žmonių, kurie taip gyveno, veržėsi į plėšinius. Kodėl viso to nevadiname laiko dvasios išraiška?
J. S. Na, buvo žmonių, kurie tikėjo tomis idėjomis.
V. R. Juk daugelis, baigę aukštuosius mokslus, po paskyrimo vykdavo į kaimus dirbti, tarnauti liaudžiai ir tėvynei.
J. S. Lietuvoje tokių buvo mažiau, bet Sovietų sąjungos mastu – be abejo.
D. M. Galiu pasakyti, kad tai nėra to meto laiko dvasia, nes tų dalykų nėra tuometėje geriausioje literatūroje. Juk oficiozinės ir propagandinės literatūros čia nelaikysime reprezentacine. Jau tada suvokiau ypatingus psichologinius to laikotarpio požymius, tarkim, mano ranka niekaip nekildavo novelėje rašyti žodžio komjaunuolis – nors tu ką! Tiesiog automatiškai sustingdavo.
R. T. Man tie žodžiai – komjaunuolis ir komunistas – visada buvo tikri keiksmažodžiai. Ir grožinė knyga su tokiais žodžiais, be abejo, buvo lyg kūrybos išniekinimas.
V. R. Gal tai buvo literatų klaida, jų ribotumas, kad nesugebėjo įsijungti į laiko procesus? Tačiau kaip tada vertinti E. Mieželaičio: „aš – komunistas, aš – žmogus“? Tame kosminės apimties kliedesy taip pat galėtume įžvelgti laiko dvasios atšvaitų.
J. S. Padorūs rašytojai labai vengė tokių sąvokų. Tada, kaip ir dabar, buvo tarsi dvi laiko dvasios: konjunktūrinė, kuriai tarnavo oficioziniai rašytojai, ir autentiškoji, giluminė.
D. M. Tai todėl ir susirinkome išsiaiškinti, ar oficiozinės literatūros varoma propaganda taip pat yra laiko dvasia, ar priešingai – tikroji laiko dvasia kovoja su ideologine propaganda?
V. R. Vėl grįšiu prie sąvokos keblumo. Paminėsiu du pavyzdžius iš sovietinės rusų literatūros. A. Platonovas, vienas iškiliausių XX a. pasaulio autorių. Jo kūryboje esama laiko dvasios ar ne? Ką jis rašė?
D. M. Ką norėjo, tą ir rašė.
V. R. Jis rašė apie naują socialistinį žmogų, ir tą naują žmogų su visa laiko dvasia išsakė tokia kalba, kurioje susiliejo rusiškasis mesianizmas, socializmo utopijos kaitinamas negailestingas pasauliui psichinis ugningas klejojimas ir ideologinė biurokratinė naujakalbė. Labai daug pasakyta jo kūryboje ir apie naują žmogų, ir apie epochos laiko dvasios kliedesį. Kitas pavyzdys – M. Bulgakovas. Taip pat daug visko aprėpęs. Prisimindamas jau minėtą F. Dostojevskį, taip pat A. Platonovą ir M. Bulgakovą teigčiau, kad didiesiems rašytojams, kurių kūryboje mes įžvelgiame laiko dvasios apraiškų, yra svarbūs esminiai klausimai: žmogaus laisvė, žmogaus santykis su Dievu ir valdžia. Šie klausimai apmąstomi visuomenės gyvenimo terpėje, pakylant iki santykių su Dievu ar šventybe. Tas temas mąstyti gali daugelis, bet kad jie pagautų žmogų per kalbą, per kūrybą – duota nedaugeliui. Tų nedaugelio kūriniuose šios temos ir išlieka visiems laikams. Kaip kad F. Kafkos kūriniuose.
D. M. Tai – kalbos ir kūrybos fenomenai, kaip ir mūsų B. Radzevičius.
V. R. Taip, ir B. Radzevičius. Tos klausiamosios egzistencinės galios jo kūryboje kaip tik ir buvo daugiausia. Bet paminėsiu ir kitą rašytoją, kuris, mano galva, yra tokio pat kalibro, – S. T. Kondrotą. Neseniai vėl perskaičiau „Žalčio žvilgsnį“ – įstabus kūrinys, kuris tarsi išeina iš laiko dvasios ribų, bet tuo išėjimu ir yra reikšmingas. Epochinis judesys. Išėjimas, išsilaužimas yra radikalesnis, nei koks modernistinis maištavimas to meto aplinkoje. Tad kūrybos santykiai su laiko dvasia gali būti įvairūs, labai įvairiai apžvelgiami ir apibrėžiami. Epochinis rašytojas suima į savo kūrinį daug daugiau, nei pats gali suvokti, nes jį veda kalbos ir lemties jėga. Gal ir žanro lemties. Dar daugiau atsakomybės tenka kalbai, kaip rašymo būdui, rašytojo vaizduotei, kuri sugeba apimti ir įprasminti daug laikui būdingų reiškinių. Ir konkretus laikas tokiam rašytojui nėra toks jau svarbus, nes jis visada aprėpia kur kas daugiau, nei leidžia jo tiesioginės patirtys. Vaizduotė gali aprėpti įvairiausius istorinius tarpsnius, įžvelgti įvairių laiko „dvasių“ apraiškas.
D. M. Na, čia kabinami giluminiai kūrybos klausimai, bet mes šiek tiek buvome apriboję pokalbio temą… Sovietinę epochą vertinti dabar lengviau, nes tai jau praeitis. Šiandien aiškiai matome, kad buvo oficiozinė, propagandinė literatūra, skleidusi ideologiją, kuri tikrosios laiko dvasios neišreiškė. Tarkim, Alfonso Bieliausko herojus buvo komunistas, kito rašytojo – koks nors komjaunuolis. Bet ar šios figūros tikros, ar jos gyvybingos? Ir buvo tikras menas, su tikru gyvenimu ir tikrais žmonėmis.
V. R. Bet buvo ir M. Sluckis, kurio „Adomo obuolys“ – reikšmingas kūrinys, jame taip pat esama komunistų… Tai nepaprastai tamsus sovietmečio modernistinės prozos kūrinys…
D. M. M. Sluckis galėjo užkabinti tikrų dalykų, bet kadangi buvo pasidavęs ideologijai, tai nėra giluminės ano laiko dvasios liudytojas.
R. T. Vadinasi, ideologija – visada melaginga? Niekada netampa menine tikrove?
D. M. Bet reikėjo visokių rašytojų. Ir dar tebereikia. Girdėjau vieną lietuvį iš mūsų išeivijos kalbant, kad jam anuos konjunktūrinius kūrinius skaityti daug įdomiau: juose bent jau galima aiškiai pamatyti, kaip ten veikė visokie partorgai, partkomai ir visi kiti valdžios mechanizmai. Jam įdomu buvo skaityti A. Bieliausko, J. Avyžiaus kai kuriuos kūrinius – viskas juose matosi. Iš dabartinių kūrinių tas išeivis negauna jokios informacijos – kaip čia dabar mes gyvename, kokia mūsų gyvenimo tvarka, kokie tikrieji rūpesčiai. Kas ten vyksta Seimo komitetuose, ministerijose, savivaldybėse – viso to literatūroje dabar tiesiog nėra.
R. T. Nes tai, matyt, jau nebe valdžios literatūra. Mes nebeturime oficiozinės literatūros. Net gaila…
D. M. Tai jau būtų kito pokalbio tema. Be to, dabar visa tai kažkiek atidengiama kasdienėje žurnalistikoje.
V. R. Dar vieną dalyką noriu pažymėti. Mes čia nenustatysime, kas ką renkasi: tai pati laiko dvasia pasirenka vieną ar kitą kūrėją, apsireiškia vienokiu ar kitokiu kūriniu. O jei žmogus rinksis distanciją ar bandys kaip nors išreikšti laiko dvasią – tokia užduotis vargiai pavyks. Tai susiję su lemtim, su dar kažkuo, kas nepasirenkama.
R. T. Vadinasi, F. Nietzsche’s sąvokomis, likimas pildosi per žmogų. Arba neišsipildo. Skamba fatališkai, bet gražiai. Norisi sutikti.
D. M. Laiko dvasia, mano nuomone, susijusi ir su menininko tragizmu. Nes be tragiškos biografijos tos laiko dvasios nepagausi. Tai paliudija kad ir to paties B. Radzevičiaus likimas, ir minėtieji rusų autoriai.
V. R. Bet apie M. Proustą nepasakysi, kad jis buvo tragiškos pasaulėjautos…
R. T. Tiesiog jo laiko dvasia nebuvo tragiška. Su kuo sutapsi, tą ir pranašausi…
V. R. Nepasakysi, kad ir M. Cervanteso pasaulėjauta buvo tragiška.
R. T. Autoriaus likimas – tragiškas, o jo kūrinio… Bent jau tikro džiaugsmo nėra, tik jo ilgesys. Idealizmo tragizmas…
D. M. Na, visa tai jau sena klasika…
V. R. Mano galva, tokie klasikos kūriniai visada šiuolaikiniai.
D. M. Bet mes čia susirinkome, kad permestume tiltą į dabartį, kad mūsų samprotavimai nebūtų visiškai abstraktūs. Į XXI a. jau šiek tiek įbridome ir atėjo laikas kažką pasakyti apie šią epochą. Gal aš ko nors nesuprantu, bet kiek skaitau naujų knygų – jose nejaučiu paveikiai, galingai išreikštos laiko dvasios. Jūratė jau bandė pasakyti, kad visuomenė dabar tokia susiskaidžiusi, viską aprėpiančio kūrinio negali būti. Bet aš savo ruožtu nenoriu sutikti, kad dabar negali atsirasti koks nors naujas B. Radzevičius, kuris savo tragiška biografija, gal ir nelabai tragiška, sakykim, erlickiška, ims ir pasakys ką nors tokio, išvilks į dienos šviesą gelminius visuomenės dalykus. Jei ne šį, kitą dešimtmetį tikrai turėtų tai įvykti.
J. S. Svarstydama, kaip ir kuo pasikeitė mūsų literatūra, sutinku su Vytauto mintim, kad joje įvykęs lūžis tikrai yra milžiniškas. Su valstybinės santvarkos pasikeitimu ir sienų griuvimu mus užplūdo begalė naujų reiškinių, estetinių normų, gyvenimo būdo ir stiliaus inovacijų. Pastaruoju dešimtmečiu smarkiai išsiplėtojusios informacinės technologijos lėmė nevaldomą viso to plūsmą. Bėda ta, kad po neseniai išgyventų traumų ir permainų lietuvių sąmonėje susilpnėjo tautos mentaliteto imunitetas. Mes pasidarėme labai imlūs visoms amžiaus ligoms. Pas mus ateina ir įsišaknija viskas, kas tik gali ateiti, bet koks šlamštas iš viso pasaulio. Argi lietuvis konservatyvus? Jis imlus, jam stinga orumo, nes dešimtmečius dvasinis gyvenimas buvo laužomas, deformuojamas. Mes neturime stipraus savo kultūrinės tradicijos užnugario, o ir turimo nebranginame. Sulaužyta ir paprotinė sistema. Todėl ir esame tiesiog neatsparūs.
D. M. Aš esu net per daug atsparus, neperskaitau nė vieno „meilės romano“, nors tu ką. Net prancūzo F. Beigbederio, kuris prieš kelerius metus blaškėsi po Vilnių, neįveikiu…
J. S. Aš ir nesakau, kad neatsparus yra Mušinskas ar Jakučiūnas… Mes kaip tik atsparūs, nes vienaip ar kitaip esame kultūrinės tradicijos nešėjai.
D. M. Turi omenyje naujosios kartos literatūrą? Ji stokoja imuniteto?
J. S. Ne, aš kalbu apie mūsų žmogų apskritai, apie visus lietuvius, ne apie kultūrinius sluoksnius ar kūrėjų grupes. Bandau atsigręžti į skaitytoją – koks jis? Kuriantis žmogus daugmaž sugeba atsirinkti, o skaitantis? Pasaulis smarkiai keičiasi, tik retas lietuvių rašytojas geba tai apmąstyti. G. Beresnevičiaus naujoje esė knygoje „Ne apie tai mano dūzgelė“ yra taikli pastaba – anksčiau jauno vartotojo poreikius formavo Karlsonas, dabar – fantasy žanro kičas „Haris Poteris“. Anot G. B. įžvalgos, iš anksto formuojamas „kitoks klientas“. Karlsono propeleriukas atstovavo vidaus degimo variklio erai, o Poteris – kompiuterinei. Viena iš esminių pastarojo dešimtmečio naujovių yra įsigalintis nomadinis mentalitetas. Atsiranda kitoks lietuvis, jo kitokia pasaulėjauta, o individo pasaulėjauta kaip tik neblogai atspindi laiko dvasią. Lietuvis dabar mobilus, „tranzitinis“, keičia gyvenimo vietą, stiprėja bastūno, benamystės jausena. Gal tai ir bėglys, kuris skuodžia lyg pats nuo savęs: vienas – į svaigalus ir lovą, kitas – į greitą verslą, trečias – į Airiją ir pan. Atsirado nemažai naujosios emigracinės bangos tekstų, nors emigracine banga ją netikslu vadinti. Juk visi tie žmonės panorėję gali grįžti. Ar jie tikrai yra emigrantai, ar bėgliai, ar klajūnai, ekonominiai migrantai, turistai? Kas yra tas keliaujantis žmogus? Konstatuojame nepaprastai padidėjusį žmonių judrumą. Didelis lūžis, turint omenyje agrarinę sėslių žmonių šalį. Yra daug reiškinių literatūroje, kurie liudija šias permainas. Tai ir moterų literatūros šuoras. Moterys rašo kažkur pagastroliuoti išvykusios, svetur nutekėjusios, žurnalistines užduotis užsienyje vykdydamos. Tai – didelės sklaidos populiarioji literatūra, – ar imtume pavyzdžiu kokią Z. Čepę Anglijoje, ar J. Survilaitę Šveicarijoje, ar I. Pukelytę Prancūzijoje, ar E. Černiauskaitę Italijoje. Yra ir kitokių nomadiškumo apraiškų, susijusių su rimtais pasaulėvaizdžio pokyčiais (Van Vėjus – P. Normantas). Visą šią klajonių kampaniją ryškiai pradėjo J. Ivanauskaitė, retransliuodama Rytų kultūrą savo tekstuose. Neprisirišimas prie vietos šiandien tampa gyvenimo norma. Visi kažkur bėga, dažniausiai ieškodami naujų įspūdžių ir geresnio gyvenimo. Lietuvoje atseit vargana, šlapia ir drėgna. E. Černiauskaitė romane „Visos Italijos dulkės“ aiškina, koks čia pas mus, Lietuvoje, blogas oras, koks blogas maistas ir kaip jai nuostabu po Italijos saule turtingo verslininko glėby. Ryškėja nuotykių ir komfortabilaus gyvenimo troškimas, kuris deklaruojamas naujųjų lietuvių bei lietuvaičių knygose.
D. M. Ji parašė tokią knygą? Černiauskaitė?
V. R. Ir dar yra viena panaši kelionių rašytoja – Karolina Kunčinaitė.
R. T. Karolina – J. Kunčino dukra, tekstilininkė. Puikiai aprašė piligrimiškų kelionių į Indiją įspūdžius. Dar jai priklauso subjektyvių patirčių poetinis srautas apie Paryžių.
J. S. Ką tik pasirodė M. Areimos debiutinė knyga „Nostalgija“ apie juodadarbių gyvenimą Anglijoje: dokumentinė proza, visiškai reportažinis tekstas, nuobodokas, bet simptomiškas. Jis liudija naujosios kartos lietuvių kelius pasaulyje, jų troškimus, veiklas, įsitikinimus.
R. T. Lietuviškai rašoma, bet jau nelietuviška literatūra. Pažįstami žmonės, bet jau lyg kultūriškai susvetimėję. Manau, kad knygų rašymas jiems kyla iš poreikio kažkaip išsaugoti tapatybę, išlaikyti komunikacinius ryšius. Juk galėtų pramokę rašyti angliškai, bet tada jau pajustų savo totalinį nereikšmingumą pasaulyje. Juk užsidirbti išvažiuoja, ne literatūrą kurti. Ir kas jų vargus ar pasitenkinimus įvertins, jei ne namiškiai, kam dar jie gali būti svarbūs? Sakau, jie rašo lietuviškai, bet tai jau nėra lietuvių literatūra, tai tiesiog laiškai draugams ir giminėms. Bet kartais tokie tekstai pasiekia kultūrinės refleksijos lygmenį. Kaip antai – mano studijų draugo T. Rekio eseistiniai apmąstymai apie krikščioniškos kultūros lemtį kapitalistinėje civilizacijoje. Išeivio patirtys tampa gyvo filosofavimo pretekstu.
J. S. Benamystės būsena – esminė tokios literatūros ypatybė. Gyvenimo reiškiniais joje prabėgama paviršiumi, patirtys tik fiksuojamos. Esu įsidėmėjusi įdomius T. Rekio tekstus. Yra ir viena knyga – D. Staponkutės „Lietumi prieš saulę“, kurioje intelektualios esė žanru bandoma šias žmogaus pasaulyje būsenas reflektuoti esmingiau. Samprotaujama apie dvikalbystės ambivalentiškumą, apie migruojančio subjekto tapatybę, apie keliakalbę motiną ir jos vaikų dramą. Pasakotoja – vertėja, balansuojanti tarp Šiaurės ir Pietų kultūros pasaulių („esu kultūrologinių erdvių klajoklė“). D. Staponkutė samprotauja apie rimtus dalykus: vietos poveikį žmogui, salos fenomeną, lietuvio depresiją. „Lietumi prieš saulę“ – simboliškas pavadinimas: Kipras reprezentuoja saulę, lietus – Lietuvą. Kita pažymėtina tema literatūroje – nemeilė, nejautra, neprisirišimas, susvetimėjimas – tie dalykai darosi ryškūs daugelio rašytojų tekstuose. Visuomenės susvetimėjimą ir benamystę papildo nemylimų, pamestų vaikų problema (B. Vilimaitė, V. Juknaitė, L. S. Černiauskaitė). Prisimenu Andriaus „Tėvynės“ epizodą, kur veikėjas nori, kad jam kas nors tiesiog užvožtų – taip stinga žmogiško ryšio. Tas motyvas svarbus ir V. Juknaitės knygoje „Tariamas iš tamsos“. Jos kalbinamiems vaikams tereikia meilės ir dėmesio. Tai, aišku, labai elementaru, bet normalių santykių stoka, matyt, jau yra pasiekusi tam tikrą ribą. Iškyla ir likvidumo problema. Ši sociologo Z. Baumano knygos „Likvidi meilė“ sąvoka atrodo labai simptomiška, nusakanti netvarumą, labilumą, tai, kas gali būti lengvai pašalinta, išsižadėta, ištremta. Šiandien viskas labai greit kinta, dingsta. Tai didelis kontrastas tradicijai – sėslumas, pastovumas, įsišaknijimas…
V. R. Yra ir kitokių nomadų, prisiminkime kad ir V. Krėvę ar J. Basanavičių. Mano aplinkoje nomadiškumas gyvavo ir žavėjo jau sovietmečiu, bet jis buvo suvokiamas modernistiškai, siejamas su romantine pasaulėjauta ir laisvės idėja, su rytietiškais kūrybos bei pasaulėvokos dalykais. Juk ir keliauti Sovietų sąjungoje buvo kur kas lengviau. Tik įsivaizduokime tas platybes – Kurilai, Pamyras, Altajus, Baikalas, Čiukotka, Uralas, Karpatai, Kolos pusiasalis. Modernistinio kūrėjo vaizdinys buvo stiprus ir jis leido rašytojui atsiriboti nuo sistemos, atsiverti pasauliui, gyventi sovietmečiu, tarsi būtum išvykęs.
J. S. Šiandien tai ne romantiko privilegija, bet kiekvieno žmogaus kasdienybė.
V. R. Bet ne kiekvienas nomadas yra kūrėjas. Todėl tų šiuolaikinių nomadų kūriniuose nėra jokių ypatingų patirčių. Ar tai būtų Italija, ar Anglija – dabartiniam nomadui jokio skirtumo.
R. T. Tokiam nomadui kultūrinės patirtys absoliučiai nesvarbios – jam svarbiausia jo paties savijauta. Ir tą savijautą jis aiškina kaip pabėgimą, kaip vietos pakeitimą. Narciziškas tipas literatūroje, – ką jaučiu, tą ir rašau. Apskritai nomadiškumas yra lėkšta pasaulio patirtis. Ir tokios nomadiškos kultūros šiandien realiai neegzistuoja, tai tik būsenos metafora. Visos šalys, visos valstybės kontroliuoja savo teritorijas. Niekas nepraleis nomadų su jų bandomis ir toms kultūroms būdinga karine jėga.
V. R. Taigi jiems vietos pakeitimas reiškia labai paprastus dalykus: vienur saulės daugiau, kitur – mažiau, vienur maistas skanesnis, kitur – ne toks.
D. M. Noriu paklausti A. Jakučiūno: dabar daug literatūros rašoma iš prisiminimų, iš praeities. Kad ir R. Granausko proza. Tokia iš atminties kylanti literatūra, matyt, negali atspindėti dabarties laiko dvasios. S. Parulskio „Trys sekundės dangaus“ – prisiminimai apie sovietinę armiją. Tavo „Tėvynės“ herojus gyvena dabar. Guli sau, mąsto ir jam nei sovietinės armijos, nei praeities apskritai…
V. R. Ar jis – herojus?
R. T. Man – herojus. Mitinis, psichoanalitinis. Tai – introspekcinė, soteriologinė kelionė. Daug peno interpretacijoms. Žinoma, tiems, kas supranta, kas moka skaityti. Buvau labai nustebęs, kad daug rašto žmonių šios knygos visai nesuprato, net nepajuto. Tai mane sugrąžino prie I. Kanto veikalo „Sprendimo galios kritika“ problematikos. Yra žmonių, kurie turi šią estetinę galią, o kitiems ji tiesiog neduota. Bet tokie, neturintys estetinio sprendimo galios, yra pretenzingiausi, rašo išsijuosę apie viską, nors jų literatūrinis jausmas remiasi grynomis konvencijomis, kitaip tariant, yra išdresuotas. Jei neuostė kokio nors objekto anksčiau, tai ir neatpažins jo.
D. M. A. Jakučiūnas parašė knygą apie dabartį ir tarsi apie nieką. Jei tokius dalykus būtų aprašęs kitas autorius, gal imtum ir numestum knygą į šalį jau po kelių puslapių, bet jo knyga įtraukia. Tai ar nėra joje dabarties laiko dvasios?
R. T. Vakarykščiai žmonės jos nesupranta (nors kai kurie giria iš inercijos ar bičiulytės), vadinasi, – tai tikrai šiuolaikiška knyga. Bet aš galvoju ne apie laiko dvasią – tiesiog apie meniškumą. Taip pat ir apie nuoširdumą, atvirumą – kaip kūrybos jėgą. Šis autorius jaučia žodį, nors daugelio neva naujoviškų knygų tekstai man yra nepaskaitomi. Kam turiu kankintis su negyvais tekstais, su lavoniška kalba? Laiko dvasia šiuolaikinėje mūsų literatūroje – grafomanija. Tai irgi nomadiškumo, godaus vartotojiškumo ir savimeilės apraiška. Kitų svarstymų tema gal ir bus tokia: grafomanų aušra mūsų literatūroje.
D. M. Vis dėlto jei A. Jakučiūnas galėjo pradėti ir užbaigti tokį nemažos apimties kūrinį, tai jis turėjo užkabinti ir mūsų laiko dvasią.
A. J. Prisimenu neseną atsitikimą. Imdama iš manęs interviu, viena žurnalistė neapsikentusi paklausė: „Gerbiamasis autoriau, kas, po velnių, ta „tėvynė“? Nejaugi tik lova?“ Beje, šio klausimo labai nemėgau, prisipažinsiu, – ir neturėjau ką pasakyti. Bet tądien, didelei mano nuostabai, beveik neužsikirsdamas išsakiau štai tokią mintį: „Tėvynė – iš nevilties ir nuobodulio sąmoningai kuriama fiktyvi vidinė tikrovė, kurios konstrukcijoms naudojamos „tikros realybės“ detalės ir kurią būtina sukurti ne tam, kad realizuotum savo kaip kūrėjo talentą, o kad turėtum savyje darinį, kuriuo iš bėdos pavyktų tikėti. Trumpai tariant, ta vidinė realybė „statoma“ ne su kūrėjo įkarščiu, o su būsimo jos „gyventojo“ uolumu.“ Taigi dabar galiu atsakyti ir į Danieliaus klausimą, kaip pasirašė „Tėvynė“ – dokumentuojant tą fiktyviąją realybę, tapusią sąlygiškai saugia priebėga nuo vadinamojo epochos „nenormalumo“. Kuo čia dėta laiko dvasia? Sutinku, kad ta vidinė realybė savaime yra belaikė, susidedanti iš daugybės daugiaprasmių „ikonų“, tačiau kaip tik ji, kaip tavo troškimų ir vilčių visuma, yra labiausiai jautri esamam laikui. Ypač siaubingą diskomfortą kelia baisi praraja tarp „tikros“ ir „išgalvotos“ (vidinės) realybės, nors ji buvo kurta – šį apibūdinimą jau esu minėjęs „Metų“ anketoje – kaip „pažadėtoji žemė“, ir kaip tik šis siaubingas neatitikimas tarp dviejų realybių, mano galva, yra mūsų laiko žyma. Nesiimu spręsti, kiek man pavyko šias idėjas atskleisti „Tėvynėje“, galų gale tai nėra mūsų diskusijos užduotis. Pabandžiau tik apibrėžti šio laiko žmogaus santykį su pasauliu ir pačiu savimi – kaip aš jį įsivaizduoju. Šiaip ar taip, sunku būtų paneigti, kad mūsų amžiaus žmonių egzistencija labai neapibrėžta, „dviejų realybių“ fenomenas vargina beveik kiekvieną dabarties individą, taigi tas ieškomasis laiko dvasią išreiškiąs kūrinys turėtų būti kilęs iš to neapibrėžtumo ir jame negalėtų būti nieko, kas pretenduotų į objektyvumą. Bent minimalų objektyvumą išlaikyti šiais laikais įmanu tik būnant visiškai, kraštutinai subjektyviam. Taigi autorius tampa tiesiog pririštas prie savęs, pasmerktas egocentrizmui bei savigraužai ir – labai nemoderniam kūrybos proceso fetišizavimui. O kokybiškos literatūros likimas, mano nuomone, priklauso nuo to, kiek narsiai ir nuoširdžiai tarp Scilos ir Charibdės atsidūręs autorius išdrįs prisipažinti, kad jam gresia pavojus. Pavyzdžiui, „Tėvynės“ herojus tiesiog per silpnas gyventi „tikroje tikrovėje“. Tad, kaip jau minėjau, jis yra tiesiog priverstas gręžtis į save, nes tai yra absoliučiai vienintelis būdas sakyti tiesą. Gal tai – irgi mūsų laiko bruožas? Esu įsitikinęs, kad literatūra, kuri plaukia iš savaip transformuoto pasaulio atspindžio sieloje (t. y. absoliučiai subjektyvi literatūra), turi galimybių geriau atspindėti laiką, nei bandymas gilintis į tariamai objektyvią tikrovę.
R. T. Laiko dvasia – tai paties žmogaus dvasios fenomenas? Daiktai ir reiškiniai juk visą laiką yra tokie patys.
A. J. Man jau yra tekę bandyti viešai apibrėžti savo kartos požiūrį į kūrybą. Tvirtinau, kad mano amžiaus kūrėjai „visų pirma gilinasi į savo egzistencijos pamatus“. Dauguma tų asmenų, kuriuos įvardijau kaip savo kartos atstovus, pritarė šiam teiginiui, todėl tai nėra tik mano nuomonė. Kūrėjo dvasia tiksliausiai paliudija gyvenimo laiką, jo ypatybes.
D. M. Tada leiskit paminėti J. Erlicką, kuris leidžia knygą po knygos. Ką tik išėjo „Bajorų“. Jis – šiuolaikinės dvasios autorius, jo kūriniuose vyrauja dabarties aktualijos. Tai ar J. Erlickas yra giluminis laiko dvasios reiškėjas, ar „horizontalus“?
D. M. Kai jis parašė savo pirmąją knygą „Kodėl?“, ji atitiko tai, ką čia kalbėjo Andrius. Tuomet J. Erlickas net pats nelabai suprato, ką padarė. Bet ta jo mažytė knygutė – mūsų lietuviškais masteliais – buvo tikriausia laiko dvasios apraiška. Dabar jis rašo storas knygas, bet kiek jose užkabinta laiko dvasios ir kiek jose yra kažko kitko? Visgi galvoju, kad laiko dvasią pagauna jaunas žmogus.
V. R. S. T. Kondrotas buvo dvidešimt aštuonerių, kai išleido „Žalčio žvilgsnį“. Tuo metu, kai knyga pasirodė, nelabai ir susigaudei, jog tai kažkas nepaprastai nauja ir ypatinga. Na, parašė tai parašė.
J. S. Man atrodo, kad J. Erlickas yra geras manipuliatorius, puikiai įvaldęs retoriką, bet tai žaidimai paviršiais. Kartojasi.
R. T. O aš manau, kad tie žaidimai nusileidžia į pačias kalbos ir mentaliteto gelmes: jo retorika dekonstruoja mąstymo schemas, demonstruoja žmogaus elgsenų konvencionalumo, subjekto pavaldumą kalbos mechanizmams. Kalbos valdomas žmogus – štai J. Erlicko subjektas. Jo personažai – įsikūniję frazeologizmai, groteskiškais kūnais tapę žodžiai. Nes tie žmonės išauga iš devalvuotų žodžių, iš pakrikusių vertybių sistemos. Kad sugebėtų visa tai parodyti, turi pats nepaprastai jausti kalbą ir literatūros tradiciją. Šiaip ar taip, J. Erlickas turi nepriekaištingą literatūros jausmą, puikus mūsų klasikos žinovas. Vis dėlto ir pats pakliuvo į kalbos malūnų pinkles, yra priverstas rašyti iš inercijos, manau, ne iš įkvėpimo, bet iš prievolės, dėl praktinių tikslų, dėl pragyvenimo. Tikriausiai daugiau nieko nemoka.
V. R. Norėčiau grįžti prie to perėjimo – nuo sovietmečio į kapitalizmą. Yra keletas rašytojų, kurie šį perėjimą išreiškė aiškiausiai. Jau minėjome B. Radzevičių, R. Gavelį, S. T. Kondrotą, J. Ivanauskaitę, reikėtų prisiminti R. Granausko „Gyvenimą po klevu“, V. Jasukaitytės knygas „Patvorių žolė“ ir ypač – „Po mūsų nebebus mūsų“. Su šiais rašytojais mūsų literatūroje kažkas užsibaigė, ir tai, kas prasidėjo po jų, yra naujų laikų pradžia. Naujus laikus atvėrė naujas žanras, kurį vadiname eseistika. Tai daugelio žmonių kūryba, kurie šiaip jau nėra kūrėjai, bet kadangi moka rašyti, tai ir rašo nepaliaudami, dar pavadindami savo rašinius reikšmingu ir giliamintišku esė terminu. Didžiulis saviraiškos literatūros srautas. Greitai buvo suvokta, kad nuo modernistinio kūrėjo, kuris knygą rašo savo dvasia, kuris „iškenčia“ knygą, pereinama prie knygos kaip prekės, prie kūrybos – kaip produkcijos. Parašai knygą, ją parduodi, rašai kitą, taip ir gyveni. O yra vienas rašytojas, kuris pradėjo rašyti taip, kaip nebuvo rašoma, – tai H. Kunčius. Jo knygas galima vertinti įvairiai, tačiau turime pripažinti, kad tokio rašymo būdo nebuvo. Dabar drįsiu dar kartą „atsigręžti“. Man nepaprastai svarbūs yra D. Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“ ir A. Miškinio „Psalmės“ – juose labiausiai išreikšta pokario metų lietuvių savijauta, sykiu parodyta šėtoniška sovietinės sistemos esmė. Tų kūrinių spausdinimas žymėjo ne tik mūsų savivokos lūžio metą, bet ir perėjimą į kitokią visuomenę.
R. T. Bet laiko dvasia – universalesnė kategorija nei jo individualus stilius. Jo kūriniai manęs neaprėpia. Bet aš, aišku, joks argumentas.
V. R. Bet juk ir A. Platonovo rašymą gali vertinti stilistiniu požiūriu. Minėto nomadiškumo požymių gausu ir H. Kunčiaus kūryboje. Bet yra ir daugiau: tai visą mūsų sovietmečio istoriją persmelkianti ironija. Jis mąsto istorinėmis kategorijomis ir aprėpia ilgus laiko tarpsnius. Tai mūsų laiko rašymo ypatybės. O J. Erlickas?.. Mano supratimu, jis išliks amžiams, nes, be viso kito, jis yra pajutęs unikalią kalbos ir lietuviško mentaliteto sąsają. Tos sąsajos iki jo niekas taip tiksliai ir taip esmiškai nebuvo suvokęs. Jis rodo, kaip kalba žmogų valdo politikoje, viešumoje, šeimoje, nors žmogus net nejaučia, kad yra valdomas.
R. T. J. Erlickas – kalbos filosofas. Jo tekstai kreipia į L. Witgensteiną, taip pat į dzeno paradoksus.
V. R. Taip, kalbos filosofas. Tik anksčiau jo dozės buvo saikingesnės, todėl ir stipresnės. Dabar jau randasi tų tekstų perteklius. Yra ir kitas dalykas – skaitytojas: mūsų kartos publika J. Erlicką mokėjo gerai skaityti, iš kalbos niuansų pagauti esmę, gerai suvokė teksto subtilumus. Dabar jau ateina karta, kuri J. Erlicko perskaito tik paviršių, kaip anekdotus.
J. S. Apskritai ateina mažai raštingų generacija. Tikrovės interpretavimo būdas prozoje šmaikštus, bet momentiškas ir redukuotas. Tekstai rašomi pažodine, o ne figūratyvine kalba, todėl neturi gelmės (ir nepretenduoja turėti).
R. T. Bet rašo labai daug. Nes nebėra estetinio sprendimo galios, nėra savikritikos. Šiandien viskas galima, ypač literatūroje. Kultūros subjektai darosi įžūlūs, pasitikintys savim. Bet tai jau kitokia kultūra, kitokia laiko dvasia. Tiksliau – dvasios nebuvimas.
V. R. Taip, ateinančiųjų skaitymo įgūdžiai yra tokie, kad J. Erlickas jiems darosi nesuprantamas.
R. T. Apibendrindamas pasakyčiau, kad anksčiau mums laiko dvasia buvo tapati kultūros dvasiai. Ji susijusi su menininku, jo kuriamąja galia, pranašingais regėjimais, su aukštais idealais ir pan. Ir ta dvasia pirmiausia kyla iš žmogaus, o neateina iš pasaulio. Menininkas išreiškia save ir per jį pasireiškia tarsi pati lemtis, gyvenimo valia. Tai – idealistinė nuostata. Šiandien viskas lyg apsivertė – laiko dvasią, kaip ir tradicinį dvasingumą, tarsi išplovė išoriškas pasaulis. Kultūra patyrė naujųjų nomadų – prekių vartotojų invaziją. Dvasingumo nykimas ir yra mūsų laiko dvasia. Išorės invazija išplauna individualias subjekto ir tautos substancijas: nelieka kultūrinio savitumo, kūrėjo stiliaus, nes pasaulio tuštumoje pakibęs subjektas nebeturi jokių atramų, kultūrinių šaknų, nejaučia savęs kaip tradicijos tęsėjo. Tai lyg žmogus be atminties, ir literatūra be atminties. Mokame rašyti, bet tas mūsų rašymas yra be vidinio preteksto, tik pasaulio sužadinta reakcija: kaip dalyvavimo būdas, kaip komunikacijos forma. O literatūroje matome absorbavimo efektą: lietuviški tekstai mechaniškai sugeria visas pasaulio patirtis, ne kokias nors tradicijas, bet kultūros dėmes, paviršiaus teršalus, informacinį triukšmą. Kadangi į mūsų literatūrą patenka tiek išoriškų reiškinių, visa tai paskatina kultūrinę difuziją – įvairiausių vertybinių bei simbolinių sistemų susiliejimą. Mūsų literatūrinis kosmosas netenka struktūros, lėtai virsta chaosu. Bet iš chaoso gali gimti kažkas nauja – gal toks ir yra perėjimas nuo konservatyvios tradicijos prie naujos gyvenimo realybės. Šiaip ar taip, atsiranda ir tikrai geros literatūros. Taigi anksčiau laiko dvasia turėjo savo kultūrinį subjektą bei autorių ir buvo mobilizuojantis veiksnys, kreipiantis visuomenę į kažkokius vertybinius horizontus, o dabar laiko dvasią atpažįstame kaip tos pačios dvasios difuziją. Tekstai nebeturi lietuviškos substancijos, autoriai – anonimiški, kūrybos procesas persikelia į virtualią erdvę (daug kas rašo tiesiog internete ir internetui), kurios psichologija yra beasmenė, amorfiška. Silpsta kalbos jausmas, rašantysis nebejaučia žodžio spalvų, prasmės niuansų. Taigi be šių žodžio juslinių, estetinių efektų nebelieka meno – tik gryna informacija. Grįžtame prie to paties – prie gelmių ir prie paviršiaus dvasios skyrimo.
D. M. Būdavo, seniau rengiamos tokios diskusijos: „Amžininkas literatūroje“. Ar dabar Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas būtų pajėgus sudaryti tokią knygą ir ar būtų apie ką kalbėti? Koks dabar būtų tas amžininkas?
J. S. Būtų ką pasakyti. Pribrendo būtinybė kalbėti apie populiariąją literatūrą, nes jos mastai ir srautai yra stulbinantys. Štai įspūdis iš vienos apskrities bibliotekos, kur skaičiau paskaitą apie, mano nuomone, svarbiausias nūdienos tendencijas, vardijau svarbius posovietinio lūžio autorius: S. Parulskį, J. Kunčiną, G. Beresnevičių, L. Gutauską, G. Radvilavičiūtę, M. Ivaškevičių. Su auditorija – mokytojais ir bibliotekininkais – užsimezgė pokalbis, ir buvau šokiruota, nes jiems šitos pavardės nieko nesakė. Užtat mane užvertė klausimais apie I. Buivydaitę, E. de Strozzi, D. Vaitkevičiūtę, E. Malūką. Buvo beveik gėda prisipažinti, kad jų neskaitau.
V. R. Tai tada supratai, kokia yra tikroji mūsų literatūros dvasia?
J. S. „Skaitymėliai liaudžiai“ egzistavo visais lakais. Ėmiausi analizuoti dabartinės grožinės produkcijos Lietuvoje bibliografinius sąrašus. Tai – horizontalioji, bet daug sakanti literatūrinio gyvenimo plotmė. Juk įdomu, kokiame kontekste atsiduria, tarkim, Andriaus ir Regimanto naujos geros knygos, kiek jos turi potencialių skaitytojų. Štai 2007-ųjų duomenys: per metus išleista daugiau nei tūkstantis grožinės literatūros knygų. Maždaug pusė jų yra įvairaus lygio verstinė beletristika. Šimtas trisdešimt lietuvių parašytų knygų skirtos vaikams. Kitos – keturi šimtai penkiasdešimt – grožinė literatūra suaugusiems. Suskaičiavau dvidešimt keturias knygas, kurios yra mūsų klasika, nuo J. Baltrušaičio ir J. Baltušio iki R. Gavelio ir J. Ivanauskaitės. Apie dešimt priklauso prisiminimų žanrui (R. Ozolo dienoraščiai, R. Šaltenio „Aš – mokytojas“, V. Areškos „Kumelė vardu Emilija“ ir pan.). Apie devyniasdešimt knygų (iš tų keturių šimtų penkiasdešimties) yra šiaip žinomų autorių, dažniausiai Rašytojų sąjungos narių knygos, „normali“ proza ir poezija. Visa kita – banalybės ir grafomanija.
R. T. Sakau – būtinai reikia susirinkti ir pakalbėti apie grafomaniją. Pribrendo toks pokalbis. Pasikviestume vieną kitą grafomaną – ką jis galvoja apie mūsų literatūrą? Kur pats taikosi?
J. S. Apie penkiasdešimt knygų – populiarioji literatūra: fantastika, detektyvai ir dar visos tos pavardės, kurių knygas skaito minėti bibliotekininkai. Vidutinis bet kurio „normalaus“ prozos autoriaus kūrinio tiražas yra apie tūkstantis egzempliorių. Tik J. Erlicko, S. Parulskio ir J. Ivanauskaitės trijulė maždaug atitinka populiariosios literatūros tiražus, kurie siekia nuo trijų iki šešių tūkstančių. E. Malūko ir E. de Strozzi kai kurie romanai pakartoti po šešis kartus!
R. T. Juk kažkada atrodė paprasta, kukli moterytė, mokytoja. Rodos, Plungėje klausėsi mano paskaitų apie lietuvių literatūros klasikos interpretacijas. Ir pavardė buvo kitokia. Pasakojo kažkokią dramatiškai romantišką istoriją apie tos pavardės aplinkybes. Prisimenu, turėjo nuoskaudų dėl sovietų valdžios.
J. S. Perskaičiau E. De Strozzi romaną „Švelni klaida“ ir J. Balčiūnaitės „Viešbutį“. Sunkiai paskaitoma literatūra. Tokius tekstus specialistui neką lengviau įveikti nei „Kalvio Ignoto teisybę“, o jiems tyrinėti reikės neįprastų metodologinių prieigų. Vietoj socrealizmo – poprealizmas. Bet skaitomumo rodikliai yra pribloškiantys. Turbūt skaitytojų dalis iš viso nebesusiduria su meniniais tekstais. Ką daryti, kad žmonės sužinotų apie normalią literatūrą?
R. T. Tikrai keistas dalykas: literatūrologams tokios knygos yra sunkiai skaitomos, tačiau meninio jausmo neturintys žmonės skaito jas lyg niekur nieko. Ir prašo tokių dar daugiau, laukia tęsinių. Kartais net kai kurie rimtesni autoriai tampa tokios literatūros įkaitais – jie priversti nuolat maitinti skaitovų minią vienkartinio vartojimo skaitalais, – tokią situaciją tragikomiškai pavaizdavo S. Kingas „Mizerėje“. Vartotojų visuomenei ir literatūros reikia vienkartinės, suvartojamos kartu su kitais prekybos centruose perkamais produktais.
V. R. Tai jau sisteminis dalykas – švietimo, mokyklų reikalas. Pažiūrėkite, kaip sugriauta švietimo sistema. Kaip universitetai smukdomi.
R. T. Mokyklose literatūros pamokos intensyviai slopinamos, normalų egzaminą keičia kažkokios teksto suvokimo užduotys, vertinimo mechanizmai primena nykiausią biurokratinę sistemą. Svarbiausia – visiškai neugdomas kūrybiškumas. Nebėra kūrėjų, juos keičia informacijos kaupėjai. Net literatūros vadovėliuose mokiniai verčiami žinių ieškoti internete – mano požiūriu, tai nesąmonė ir literatūros mokymo profanacija. Ir į universitetą ateina daugiausia vidutiniškų ambicijų žmonės.
J. S. Lieka konstatuoti bendrą kultūros nuosmukį. Populiarioji literatūra rašoma kaip adaptuotas tekstas: trumpi sakiniai, elementarus pasakojimas, viskas lėkšta. Primityvus skaitytojas mano, kad tai ir yra tikra literatūra. Bendras vaizdas gana grėsmingas. Ir nereikia turėti iliuzijų, kad Lietuvoje yra didelė geros literatūros auditorija. Tikri rašytojai gyvena palyginti hermetiškoje aplinkoje.
R. T. Gal visada taip ir buvo? Negi masėms reikia kažkokių gelmių? Ir neteisinga paprastam, neišlavintam vartotojui piršti vertingą knygą. Ji juk nesuderinama su vartotojiško gyvenimo kodeksu. Skaityti geras knygas yra nerentabilu. Tipiškas pilietis iš viso žiūri televizorių ir tenkinasi paskaitinėjimu. Žmonės nėra lygūs, ir tai yra teisinga. Bet neteisinga tai, kad jauniems žmonėms neleidžiama tapti asmenybėmis, kad jie iš mokyklos išeina mažaraščiai. Jie neturi net galimybių rinktis, nes nesuvokia vertybių.
J. S. Pažiūrėkime, kaip kuriamas D. Jazukevičiūtės fenomenas. Abu jos romanai iš karto pasirodė trijų tūkstančių tiražu, o reklamai pajungtas visas žiniasklaidos fabrikas. „Versus aureus“ debiutų serijoje leidžiami visai simpatiški romaniukai po 700 egz. T. Kavaliausko ir A. Vilkaitės tekstai nenuvylė.
A. J. Visiškai respektabilios knygos.
J. S. Iš D. Jazukevičiūtės daroma literatūros žvaigždė, tai – rinkodaros produktas. Supratau, kaip tai dramatiška, perskaičiusi F. Sagan biografiją.
D. M. D. Jazukevičiūtė, matyt, irgi bandė perteikti laiko dvasią, bet nušliaužė empiriniu paviršiumi.
V. R. Bandė, bet jos knygose prozos nėra. Kaip ir A. Urbonaitės knygoje.
J. S. Tas reiškinys jau įvardytas – žurnalistinis romanas. Nieko ypatinga, bet sukuriamas didžiulis piaras.
V. R. Aš dažnai knygą vertinu intuityviai: tekstas yra, o prozos nėra.
J. S. Užtenka kelis puslapius perskaityti ir matai.
R. T. Nemažai paskutiniais metais mano perskaitytų knygų ir yra tokios – pirmieji dešimt puslapių. Po to knygą galima ramiai padėti į šalį, konstatavus, jog literatūros – nerasta. Kvailas mitas, kad knygos prasmę ar jos meniškumą suvoki užvertęs paskutinį puslapį. Prasmė arba yra nuo pirmo puslapio, arba jos nebūna visai. Kodėl nebūna? Todėl, kad autorius yra tuščias, be prasmės.
V. R. Vėl prisiminsiu rusų literatūrą. V. Pelevinas: jo rašymas apie Rusijos istoriją, kasdienį įvairių socialinių sluoksnių gyvenimą ir rusų mentalitetą išreiškia to mentaliteto ir kintančių, ir pastovių elementų visumą.
D. M. Ar Lietuvoje yra koks nors tokio autoriaus atitikmuo?
V. R. Manau, kad ne. Nėra tokio intelekto, ir tiek vienoje sąmonėje sukauptos kultūros, gebėjimo virtuoziškai kaityti stilius.
D. M. Ar toks V. Pelevinas nėra šiuolaikinis rusų literatūros popsas? Gal yra kitų, tylių ir gilių autorių?
D. M. Reziumuojant peršasi išvada – štai po dvejų metų baigsis pirmasis šio amžiaus dešimtmetis, laiko dvasia rimtojoje literatūroje bus atspindėta labai silpnai arba visai nebus atspindėta; jos ieškoti bus galima nebent populiariojoje literatūroje, bet ten ji bus plokščia, paviršutiniška, empiriška, atspindinti faktinius visuomenės procesus: lietuvių iškrikimą, emigraciją, susvetimėjimą. Taigi konstatuotume lyg ir bendrą literatūros nuosmukį. Liko keletas vyresniųjų autorių su savo nekintančiais principais ir dar keletas jaunesniųjų, kurie ir turės išlaikyti visą tikros literatūros krūvį.
V. R. ir J. S. Bet taip ir yra, taip visada buvo ir bus: jei visuomenėje yra bent keli vertingi autoriai, tai visai normalu.
V. R. Prozininkų Lietuvoje yra labai daug, jų visiškai pakanka.
R. T. Skaitytojų vis mažiau…
V. R. Prancūzų filosofo G. Deleuze’o, kuris parašė puikų veikalą apie F. Kafkos kūrybą – „Mažumos literatūra“, idėja tokia: kūrinys kalba mums esminius dalykus ir įtraukia skaitytojus, jei rašomas pralaužiant visokias užtvaras ar išeinant už žmogaus gyvenamo pasaulio; jei parašomas tokia kalba, kurios iki tol nebuvo, kuri yra lyg mikčiojantis bandymas iškalbėti neįmanomus dalykus. Tokio kūrinio kalba iškrenta iš vyraujančios kalbos ir vyraujančio rašymo bei formų. F. Kafka rašė vokiškai, multikultūrinėje aplinkoje, nesidomėdamas, ar kas jį skaito, ar neskaito – jam labiau rūpėjo asmeniniai dalykai. Jis buvo kalbinės ir socialinės mažumos atstovas, o kaip kūrėjas – unikalus įvykis. Iš mažumų būsenos daug kas kitaip suvokiama ir galbūt lemtis pasitinkama kitaip. Net rašantis daugumos literatūrine kalba turi pereiti į tokią būseną, kad jo kūrinio kalba „iškristų“ iš bendrinės kalbos, imtų mikčioti tarsi atsirandantis naujas dialektas, kuriam tenka neįmanomas naujo pasaulio išsakymo uždavinys. Tai kitoks požiūris į pasauliui reikšmingus, prie bekalbių pasaulio pavidalų prasiveržusius kūrinius, nei grindžiamas mums įprastu vertinimu – „parašytas gera lietuvių kalba“. Šiuo atžvilgiu laiko dvasioje esama ir nelaikiškumo aspekto, kuris tarsi sujungia visus laikus. Kaip kasdienybėje glūdinti amžinybės sėkla ar jos nuovoka. Juk laiko dvasia išreikšta ir A. Baranausko „Anykščių šilely“, kuriame neabejotinai švyti amžinybės krislas – pralauža į visus mūsų laikus.
J. S. Baigiam. Laiko dvasia už lango tikrai yra, niekas to nepaneigs.
V. R. Tai – pinigai. Komercinis pasaulis.
R. T. Ir populiariosios literatūros triumfas. Masių sukilimas.
V. R. Šiuolaikino rašytojo laiko dvasia – kiek save sugebi parduoti, ir viskas. Arba pats rašytojas sąmoningai padaro save kaip paklausią prekę, arba jį tokį padaro rinka.
R. T. Pardavinėja ir parsidavinėja. Ir viena pelningiausių sričių – vaikų literatūra. Mažai kas rašo iš meilės vaikams.
D. M. Skaičiau laikraštyje žinutę: Jonavoje žmogus ėjo ir nuėjo į Neries vandenį su visais drabužiais, nusiskandino. Kitą žmogų, tai mačiusį, ištiko šokas. Tai irgi mūsų laiko dvasia.
A. J. Ko negaliu apkęsti literatūroje, tai socialinės problematikos. Tai – mirtis literatūrai. Socialinio angažuotumo nelaikau menu.
R. T. Aš irgi nelaikau. Taigi laiko dvasia visgi susijusi su nacionaline kultūra ir jos permainomis. Manau, kad iš tradicinės valstietiškos bendruomenės mūsų visuomenė pereina į kažkokį miestietišką gyvenimą. Nyksta bendrumo ir bendruomeniškumo jausmas, miesto sferoje randasi individualizmas ir anonimiškumas. Gyvename paskirai, kas sau, nematydami vienas kito ir neskaitydami bendrų, tautą konsoliduojančių tekstų. Dvasia yra holistinė sąvoka, tai bendruomenę jungiantis veiksnys. Modernėjimo procesai suardo holistines jungtis. Nebėra bendros vertybinės sistemos, bendros ideologijos, nebėra ir laiko dvasios matmens. Visuomenės diferenciacija, jos holistinio kūno suirimas primena mirties procesą. Bet taip pesimistiškai pranašauti galima tik iš senosios, bendruomeniškos dvasinės situacijos ar pozicijos. Kitaip pasakius, mąstant „kaimietiškai“. Kaip antai, J. Apučio apsakyme „Ratu apie ežerus“: „Esame suskilę kaip atomas“, „Negalėdami ilgam būti prisirišę prie vieno daikto, vienos tiesos, mes esame moraliniai, dvasiniai unguriai, todėl nebegalime išgyventi nei didelių tragedijų, nei didelio džiaugsmo“. Šiuo požiūriu nebelieka visuomenę vienijančio „tautos mito“, šventų kultūros relikvijų, tad modernus individualizmas vertinamas tiesiog kaip egoizmas ir etinis materializmas. Tačiau miesto kultūra teikia žmogui bei visuomenei naujų konsolidacijos formų, naujo sąmoningumo, įvairesnių ryšių galimybių. Tai jau ne mechaniška tautinė vienovė, bet laisva, rinktis leidžianti vertybių sistema. Problema, regis, yra ta, kad mes (mūsų kultūra ir literatūra) jau užbaigėme tradicinės bendruomeniškos sanklodos etapą, išėjome iš kaimo, bet į miestą kol kas neatėjome, nors esame pasklidę visame pasaulyje. Mūsų kultūra – difuziška, o savimonė – amorfiška. Laiko dvasios požymis – kultūrinė difuzija ir tapatybės išblukimas. Seniau tos tapatybės orientyras buvo bendra tautos istorija, šiandien tokia ideologija nebeveiksminga, esame priversti žiūrėti į ateitį, nors joje dar nematome, dar neįsivaizduojame savęs. Todėl mūsų būsena – neapibrėžtumas, kaip ir kvantų fizikoje. Į save galime žiūrėti visaip, vertinti įvairiai, ir kiekvienas požiūris gali būti teisingas. Toks reliatyvizmas gali būti laikomas pažangiu reiškiniu, bet psichologiškai jis nefunkcionalus. Neapibrėžtumas kelia baimę ir slopina kūrybines tautos galias (ne tik literatūros sferoje). Manau, kažkokiu būdu reikės atgaivinti tautiškumo idėjas, kad ir paverčiant jas komercine reikšme. Už priklausymą tautai gali tekti kažkaip mokėti ar bent atsiskaityti savo darbais. Kapitalizme nėra gyvenimo už dyką, ir patriotizmas čia yra ne šiaip idealizmas, bet ekonominio rentabilumo komponentas. Kažkokiu būdu tautinė savimonė įgis ekonominės galios reikšmių ir vėl bus vienijantis veiksnys. O literatūra?.. Gal tarnaus tokiam procesui, gal jam pasipriešins – kaip dvasinių vertybių profanacijai. Kas žino, menininkas šiandien yra visiškai laisvas. Toks laisvas, kad dažnai niekam nereikalingas. Ypač tas, kuris nieko neparduoda.
Parengė Regimantas Tamošaitis