Viktorija Daujotytė. Vydūnas buvo Mokytojas
2025 m. Nr. 10
„Kodėl ant dviejų šimtų litų banknoto buvo būtent Vydūnas?“ – paklausė „Moters“ žurnalas. Tikrai – kodėl būtent Vydūnas? Jau seniai nebeturime lito, nacionalinės valiutos ženklo, o klausimas liko. Kodėl Žemaitė ant vieno lito banknoto, atsakyti lengviau, Žemaitė yra mūsų grožinės literatūros pradžiose. O Vydūnas – kur yra Vydūnas, ir kodėl, praėjus kiek laiko, imame jausti poreikį prie jo sugrįžti. Ir maži, ir dideli (arba amžini) klausimai yra lygiaverčiai, jei tik pabandome į juos įsiklausyti, jei ryžtamės rimtai atsakyti.
Man pačiai grįžimas prie Vydūno gal ir nėra kilęs iš pačios šios asmenybės esmės, atrodo, lyg būčiau ją supratus, juk ne kartą bandžiau ir ką pasakyti. Ir aplinkkeliu šįkart prie Vydūno, paskatinta, bet ir iš žinojimo, kad mums trūksta mokytojų, mokytojų, kurie yra ne tik specialistai, dalykininkai, kaip buvau ir įpratusi girdėti, bet tiesiog mokytojai, kurie gali paaiškinti ne tik gramatikos ar matematikos taisyklę, bet ir pasakyti kažką, kas liktų visam gyvenimui, paveiktų. Mano laikų matematikos mokytojas, galgi Mokytojų seminariją tebaigęs, sykį ištarė, kad tik matematika turi begalybės ženklą ir kad ji yra nuoroda ir į žmogaus pasaulio begalybę arba paslaptį. Nebeužmiršau. To mokytojo pavardė Bikauskas, o vardas Juozas. Begalybė, žmogaus ir pasaulio neišrišama paslaptis tik universitete tesusisiejo su Vydūnu, supratau, kad ir literatūra, ne tik matematika, turi begalybės ženklų. Respublikinės bibliotekos Lituanistinėje skaitykloje mediniu peiliu, duotu skaityklos vedėjo Vytauto Jurgučio, pirma išsipjausčiau, o tada ir perskaičiau tuo metu (1967-ųjų pavasarį, kai rinkausi medžiagą diplominiam darbui apie Jurgį Baltrušaitį) retai kieno tepasigendamo Vydūno lapus, taip pat ir „Pasaulio gaisrą“. Pirmosios XX a. pusės lietuvių literatūros istorija mūsų kursui liko neskaityta – keitėsi dėstytojai, tiesiog nebuvo kam. Keleri metai po Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros „triuškinimo“.
Mokytojų, bet kuriuo laiku mums reikia mokytojų.
Kuo sunkiau, tuo labiau.
Vydūnas buvo Mokytojas.
2025-ųjų kovo pradžioje pokalbis su Vydūno draugijos aktyviaisiais – Aušra Martišiūte-Linartiene, Tomu Staniku: artėja Vydūno gimtadienis, būtų prasminga susirinkti, pagiedoti, paminėti. T. Stanikas siūląs temą: Vydūnas – tautos dvasios mokytojas. Ar ne per daug žodžių? Ar ne per tiršta? Gal – tautos mokytojas? O gal tik – mokytojas? Tada nors didžiąja raide. Bet kad tos didžiosios raidės, mėgtos ir Vydūno, taip nusidėvėjo, niveliavosi, gal jau ir reakcija – net tikrinius žodžius imame rašyti mažosiomis. Reikia susirinkti, kalbėtis, kalbantis juk aiškėja ir ta nepaslepiama intonacinė skirtis – kas didžiąja, kas mažąja, kas garsiau, o ko ir visai nebegirdėti.
Paminėtas Vydūnas, jo gimtoji diena. Pasikalbėta.
Po kelių dienų Regimanto Tamošaičio, dalyvavusio, kalbėjusio apie Vydūną, ne sykį ir rašiusio, laiškelis iš „Metų“: „Labas, Viktorija, neišeina iš galvos Jūsų kalbėjimas Vydūno renginyje, jo kaip mokytojo samprata. Jūsų kalbėjimas buvo tikslingas ir nuoseklus, mačiau, turėjote ir pasirašytą tekstą, <…> būtų gerai pas mus tai publikuoti. Ką manote? O šiaip – laukiame pavasario saulės, nes ta pilkuma gamtoje ir nerimas pasaulyje slegia… Tas pasikartojantis pasaulio gaisras…“
Taip, ir aš manau, kad būtų gerai kalbą apie Vydūną bent kokiu trupiniu atnaujinti. Girdžiu ir šiandien tarsi pasikartojančio pasaulio gaisro aidus, reikėtų prie šio kūrinio sugrįžti, juk irgi dar iš paskaitų laiko neužmiršta mintis, kad vokiečių kalba parašytas Magės ginčas su Majoru yra ir polemika su to laiko filosofija, su Arthuru Schopenhaueriu labiausiai, su valia Galiai (Wille zur Macht). Į lietuvių kalbą Magės frazės, pirma parašytos vokiečių kalba, teišverstos silpnai, nors ir paties Vydūno, neįtaigiai. A. Schopenhaueris Vydūnui skambėjo vokiškai, o ir to laiko lietuvių filosofinė kalba dar silpna. O juk stiprus užmojis – jaunai lietuvaitei leisti ginčytis su aukštu vokiečių karininku, Galios ideologijos reiškėju. Magė žino, kad to esminio ginčo nepralaimės, nes jau yra apsisprendusi, pasiryžusi už savo tiesą paaukoti gyvenimą. Tokia aukšta yra Vydūno didaktika. Mokymui reikia pavyzdžių, autoritetų. Juos galima sukurti. Ir sukurtais pasiremti. Didaktika yra įgijusi ir neigiamų atspalvių – nebenorime būti mokomi, juolab ko nors pamokomi ar moralizuojami. Bet juk pamokymai pamokymams nelygūs. Vydūno didaktiką, jos moralinius principus gaivina kalbančio ir rašančio asmens įsipareigojimai, asmeninis dalyvavimas mąstymo turiniuose, savo paties atrastas ar net ištiktas kelias, tad ir tikėjimas, kad juo ir reikia eiti. Neužmiršti savęs, auginti, kelti į šviesą, neapleisti tautos, vedančios į žmoniją.
Ir tokie šio fragmentinio mąstymo apie Vydūną argumentai.
Kartu prisimenant bei primenant, kad, laimė, ir dar nenutolusioje dabartyje turėjome unikalaus susitelkimo į Vydūną atvejį – kultūros ir filosofijos istoriką Vaclovą Bagdonavičių, dar 1987 m. išleidusį iš daktaro disertacijos parašytą monografiją „Filosofiniai Vydūno humanizmo pagrindai“, paskelbusį straipsnių ir studijų, sudariusį Vydūno „Raštus“, ilgus metus vadovavusį Vydūno draugijai, vykdžiusį Mokytojo priesakus, tikslinusį ir pildžiusį jo biografiją. Vydūno visuma esmingai aptarta – nuo Vinco Mykolaičio-Putino studijos iki V. Bagdonavičiaus, A. Martišiūtės-Linartienės darbų, iki vaisingos Vydūno draugijos narių veiklos, apimančios ir leidybą.
Lyg paties gyvenimo suaktualintas siekimas paryškinti išskirtinę Vydūno kūrybos ir veiklos pasiją – mokytojystę, mokytojo pašaukimą. Prie biografijos tegrįžtama epizodiškai, tik vieną kitą svarbesnį faktą teprimenant.
Gimė Vydūnas 1868-aisiais, Jonaičiuose (Šilutės r.), šeimos pavardė, kaip pats sakė, Vilhelmas Storosta. Dar jaunas sąmoningai rinkosi mokytojo kelią. 1885–1888 m. mokėsi Ragainės mokytojų seminarijoje. Ją baigęs dirbo mokytoju Kintų parapijos pradžios mokykloje. Anksti suvokė esąs lietuvis, įsipareigojo Mažajai Lietuvai, lietuvybės saugojimui. 1892 m. persikėlė į Tilžę, dėstė prancūzų ir anglų kalbas berniukų gimnazijoje. Tiesioginį mokytojo darbą dirbo apie dvidešimt metų. Dar yra dėstęs lietuvių kalbos ir kultūros pagrindus Berlyno universitete, lietuvių kalbą suaugusiesiems, Telšių gimnazijoje (1920–1923) literatūrą, o Klaipėdos muzikos mokykloje – kultūros istoriją. Tobulinosi Berlyno, Halės, Leipcigo, Greisvaldo universitetuose. Vien iš šių suminėjimų matyti Vydūno kaip mokytojo akiratis, patirtis. Rinkosi asketišką gyvenimo būdą, suderintą su kūryba ir kultūrine veikla. Leido mėnesinius žurnalus jaunimui („Šaltinis“, „Jaunimas“, „Naujovė“, „Darbymetis“). Rašė filosofinius veikalus, sukūrė draminių veikalų, kurių dalį pats ir režisavo. 1928 m. Kauno universitetas Vydūnui suteikė filosofijos garbės daktaro vardą, tuo įtvirtindamas šio asmens svarbą visai Lietuvai. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, Vydūnas pasitraukė į Vokietiją. Gyveno Detmolde, kur 1953 m. vasario 20 d. mirė ir buvo palaidotas. 1991 m. spalio 19 d. Vydūno palaikai perkelti į Bitėnų kapinaites prie Rambyno kalno, kur vyko šio krašto kultūriniai susiėjimai, Dainų šventės. Vydūnas dalyvavo ir kaip organizatorius, choro dirigentas.
Į Vydūno gyvenimo ir veiklos esmę veda jo paties savyje užčiuopta mįslė. Iš laiko, apie kurį jis pats sako: „Vaikas būdamas.“ Kai pastebėjęs, kaip „doriškai silpninami yra lietuviai vokiečių, kaip jiems apreiškiama panieka“, pasiryžęs „savo amžių tam skirti, kad lietuviai galėtų jaustis garbės vertais žmonėmis“. Pirmiausia pats sau prisipažinęs lietuvis esąs, pradėjęs šį tą rašyti lietuviškai („Vydūno gyvenimas. Užrašyta jo paties apie 1920–1921 metus“).
Vaikas būdamas, dar vaikas būdamas, – pasikartojantis ankstyvojo laiko akcentas, iškeliantis vaikystės svarbą. Turbūt tai dažniausiai cituojamas Vydūno liudijimas apie savo ankstyvą pastebėjimą, kad lietuviai yra doriškai silpninami, tad ir niekinami. Ir kad taip yra dėl to, jog lietuviai ir patys nesijaučia „garbės vertais žmonėmis“. Lyg kažkas būtų juose pakirsta. Ir atogrąža į patį save – gal ir prisiminimas, kaip mažas motinos prašęs, kad ir su juo kalbėtųsi vokiškai… Ir bręstant atėjęs suvokimas, kad esąs skirtas kažkam kitam, negu yra kreipiamas šeimos, aplinkos, valstybės, kad turįs kelti lietuvių savigarbą, kad jie galėtų jaustis garbės vertais žmonėmis. Panašų tautinio sąmonėjimo kelią yra nuėjęs ne vienas XIX–XX a. sankirtos asmuo. Ryškiausiai – Vincas Kudirka. Bet Vydūnas pirmasis taip aiškiai pajuto silpniausią ir pavojingiausią kiekvienos tautos vietą – savigarbos, savivertės stoką. Niekinami ir doriškai silpninami tie, kurie leidžiasi, kad su jais taip būtų elgiamasi. Kaip jau ištarta Mikalojaus Daukšos, niekinga gali būti laikoma tauta, kuri nesaugo tėvų papročių, kalbos. Ir kas, jei ir kitu kampu, pakartota Kristijono Donelaičio „Metuose“: „Taip Dieve duok kožnam, kurs mūsų Lietuvą garbin / Ir lietuviškai kalbėdams baudžiavą seka.“ Gerbti (garbinti) Lietuvą, lietuviškai kalbėti, net jei aplinkybės tam ir nėra palankios.
Ir Vydūno apsisprendimas susijęs su suvokimu, kad jis turi ir kitą kalbą ir kad ta kalba, kad ir sudarkyta, yra jam prigimta, kad reikia ją savyje atgaivinti. Ir kad kalbos gaivinimui gali pasitarnauti raštas, rašymas. Tad reikia pradrįsti ir lietuviškai mąstyti bei rašyti.
Tokia yra Vydūno lietuviškoji mokytojystė, jau sutelkta ne tik į moksleivius, o ir bendriau – į žmogaus ugdymą. Mokyti ne tik žodžiu, o ir savo paties gyvenimu. Mokyti rašymu, raštais. Rašyti, jei iš pradžių ir tik mažmožius, eiti ir lietuvių kalbos keliu, mokantis pačiam ir mokant kitus. Kuriant lietuviškąjį turinį, jį struktūrinant. Gali būti, kad čia slypi ir ne vieno dvasinė pakeleivystė su Vydūnu. Jo kaip Mokytojo, autoriteto jutimas. Vydūno buvimas pajaučiamas ne tik tiesiogiai – domintis, skaitant, bet ir iš kitų patirties, susitinkant su patirties patirtim.
Pakeliui ir į Vydūną buvau, kai skaičiau jaunos Sofijos Kymantaitės mintis apie „Probočių šešėlius“, išleistus 1908-aisiais, kai galvojau, kaip ji, tokia dar jauna, galėjo įspėti Mantvydos dramą, kuri Lietuvoje kartojosi ir pačiomis skaudžiausiomis formomis: „Kas jis? Tai vienas iš tų, kurie apsikrikštijo, kryžeivių malone įtikėjo ne dėl to, kad tėvynę jiems pardavus, bet manydamas savo šaliai šviesos ir laimės daugiau suteikti. Veltui! Apgautas.“ Iliuzija – manei kitiems gero suteikti, o praradai save, savo gyvenimą, išdavei save. „Keista knyga“, ne tokia, prie kokių esame pripratę, – stebisi Sofija, vartydama Vydūną. Savotiška rašyba, kitoniški „išsitarimai“. Bet mintys tos pačios, svarbios lietuviams, – ir apie nuo savųjų pasitraukusius ir atgal skausmingai grįžusius, ir apie Visuomį, sau žmogų, viltingai ištariantį: „Gyva, gyva tauta!“ Šviesus pasidžiaugimas: „Kaip ramu ir kaip gera skaityti: nestumia tavęs niekas žemyn, tik kelia į aukštą ir kilti ragina“[1]. Vydūną ne sykį girdėjau ir kai rašiau apie S. Čiurlionienę-Kymantaitę, keliose gražiose nuotraukose (pas Vaižgantą, Dainų šventėje) mačiau ją greta Vydūno. 1928-aisiais Sofijos namuose vegetariškai švenčiamas Vydūno jubiliejus. Jos nuostata – pagerbti žmogų pagal jo paties principus.
Vydūną priminė ir Marija Alseikaitė-Gimbutienė: minėjo jį net savo programinėje kalboje Vytauto Didžiojo universitete (1993): „Nuo pat vaikystės įsidėjau į galvą Vydūno „sau žmogaus“ idėją ir net tą temą panaudojau per baigiamuosius egzaminus“[2].
Gilino Mokytojo suvokimą ir bendravimas su dailininke Eva Labutyte, kuriai Vydūnas įprasmino giliausią jos pačios Mažosios Lietuvos viziją. Skaitė Vydūną, tarsi susitikdama su juo savo mintyse, kūryboje, citavo jo filosofines ištarmes, prisidėjo prie Vydūno perlaidojimo Bitėnuose, buvo išrinkta Vydūno draugijos garbės nare. Iš V. Bagdonavičiaus, su kuriuo bendravome nuo studijų laikų, gavau pirmuosius Vydūno svarbos akcentus. Jei ir nieko reikšmingesnio Vydūno atminimui ir nepadariau, tai bent jaučiausi, kad esu pakeliui į jį, tad galėjau esmingiau bendrauti ir su tais, kurie su Vydūnu buvo susitikę ir kaip su Mokytoju. V. Bagdonavičių minėčiau ir kaip svarbiausią savo laiko Vydūno mokytojiškojo poveikio liudytoją. Visą gyvenimą tyrinėjo Vydūną, skleidė jo filosofiją ir gyvenimo mokyklos praktinę išmintį. Svarbu būtų surinkti visus V. Bagdonavičiaus straipsnius, parašytus po disertacijos, juos išleisti. Itin svarbūs man atrodo Vydūno idėjų iššakojimai, atskleidžiant idėjinius sąlyčius ir prieštaras, tiek su filosofinėmis epochomis bei sistemomis (Vydūnas ir vedanta, Vydūnas ir Antikos filosofija), tiek su atskiromis artimo laiko asmenybėmis. Niekad šio Vydūno mokinio ir tyrinėtojo neapleido įsitikinimas, kad Vydūno filosofija – ne eklektiškas darinys, o pati save pagrindžianti ir motyvuojanti struktūra. Patikimas žvilgsnis, nes filosofija kaip individualaus mąstymo vienis negali būti matuojama kitu vieniu, jei ir autoritetingesniu. Ir liesdamasi su galingomis mąstymo sistemomis (senoji indų filosofija, labiausiai vedanta, Antika, ypač Platonas, graikų subjektyviojo idealizmo pradininkas, galiausiai ir vokiečių subjektyvusis idealizmas), patirdama jų poveikį, Vydūno filosofija lieka savitai gyvastinga, veikianti ir filosofinės minties, ir meninio įprasminimo formomis, ir filosofine didaktika.
Vydūno filosofinio mąstymo tvirta pagrindinė šaknis yra sąmoningumas žmogaus žmoniškumui, jo saugojimas, auginimas ir individualiaisiais, ir bendruomeniniais (tautiniais) būdais, kurie tarsi savaime krypsta kūrybos, kūrybingumo linkui. Vydūno kūryba (esė, o ypač dramos) nėra tik filosofinių idėjų iliustracijos, o atskirais atvejais ir pirminiai tų idėjų branduoliai. Moters vaidmuo (gal net misija) žmoniškumo ir žmoniškėjimo vyksmuose giliausiai atskleistas ne abstrakčiu mąstymu, o dramine „Pasaulio gaisro“ tikrove. Ir K. Donelaičio „Metai“ juk turi stiprų didaktinį podirvį. Paskutinis, bent spausdintas, Vydūno leidinys – „Gyvenimas prūsų Lietuvoje; apie 1770 metus, kaip jį vaizdavo Kristijonas Donelaitis“ – išleistas Vokietijoje, 1948 m. Be K. Donelaičio bendrosios svarbos lietuviams, be tautiškumo ir žmoniškumo ryšio tvirtinimo, Vydūnas šiame tekste ryškiau išsakė kelias svarbias mintis: kad „skaudžiais laikais žmonės veikiau subunda tam, kas yra esmiškasis žmoniškumas, kaip reikėtų išmintingiau, doriau pasielgti“; kad Prūsų Lietuvoje lietuviai galėjo lengviau „apsireikšti ir laikyties“, nes „vokiečių valdžia leido lietuviams gyventi atskiruose savo kaimuose“. Kad K. Donelaitis ryžosi „lietuviškumą raštu atvaizduoti“ ir tuo „paveikė lietuviško žmogaus esmę“, kad K. Donelaitis žmogų supranta „visai lietuvišku būdu“, kad, „norint įsigyti aiškų sąmoningumą, kiekvienam žmogui daug reiškia prigimtoji kalba“, kad „prigimtis pasilieka vis ta pati, kuri paveldėta“[3].
K. Donelaičio permąstymas, perleistame tekste reflektuotas ir V. Bagdonavičiaus, skirtas besimokantiems, tad ir norminės rašybos, akivaizdžiau rodo Vydūno mąstymo sistemingumą, sutelktumą į žmoniškumo ugdymą, saugojimą, ką tvirtinąs ir K. Donelaitis. Tad ryškinama ir kūrybos, savita mokytojystės ir kaip žmoniškumo skleidimo-perdavimo pasija. Mokytojas yra tas, kuris tiki, kad žmoniškumo turiniai gali būti perduodami, perteikiami, jei tik rasis mokytojo ir mokinio ryšys, jei formuosis dialogas.
Trūkstame mokytojų. Baugi ir bauginanti situacija – į mokyklas eina netikri mokytojai, neparuošti ir nepasiruošę darbui, kuris nėra tik darbas. Tikimės, kad dar ne riba. Kad mokytojų atsiras, kai be jų nebegalėsime išgyventi. Galgi ir dėl to gręžiamės ir atgal, klausdami: ar mokytojų turėjome, ar jų buvo. Buvo – tikrai buvo Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Marija Pečkauskaitė, Marcelinas Šikšnys, Julijonas Lindė-Dobilas.
Ir tebėra. Galime juos išgirsti – ir iš to, kas jų parašyta.
Galime išgirsti ir permąstyti ir Vydūną, mokytoją, ne tik stovėjusį prieš klasę ar auditoriją, bet ir savo mąstomojoje atskirybėje kūrusį žmoniškumo turinius, kurių pamatai bendri, o supratimas atskiras, individualus. Žmogus iš mažens mokomas juos pažinti, suvokti. Gręžiamės į Antiką, svarbią ir Vydūnui, ir įžymiųjų jos žmonių biografijose sutinkame mokytojų ir mokinių. Platono Akademija, universiteto provaizdis, ir žymiausias jos mokinys – Aristotelis. Ir Aristotelis buvo talentingas pedagogas, būsimojo Aleksandro Makedoniečio mokytojas, vėliau turėjęs ir savo mokyklą. Giliausia mokytojystė sklinda iš žmonių, kurie „dalina savo išmintį, savo gyvybės pajautimą, tarnauja kitiems tvirta savo valia. Kad kiti pakiltų žmoniškuman, kad kiti peržengtų žmoniškumo slenkstį“[4]. Vydūnas ir priklauso tam nedideliam mokytojų skaičiui, kurie žmoniškumą suvokia ir kaip bendrą imperatyvą, ir kaip asmens apsisprendimą. Mokytojui tai yra svarbiausia programa, mokyti, vadinasi, ieškoti būdų, kuriais būtų galima žmoniškumą aiškinti, skleisti, tvirtinti. Turėti atramą – ir kaip žinojimą, ir kaip gyvenimo praktiką. Mokytojas turi siekti asmens vientisumo, suderinamumo. Vydūnas šį siekimą vykdė, mokydamas kūrė ir savo programą, sutinkančią su jo paties žmoniškumo siekimais.
Mokytojas: svirti būties pusėn
Iš laiko tamsėjimo, niaukimosi, iš neramumo, ginklų karui prasiplėtus ir prekybos, muitų karais, šis bandymas grįžti prie Vydūno, prie to, ką lyg ir buvau suvokusi skaitydama XX a. pradžios paskaitų kursą Vilniaus universitete. Neišsaugojau jo konspektų, pradėjau skęsti rankraščiuose. Bet apčiuopiu iš paskaitų likusį klausimą – kas įgalina žmogų kreiptis į didžiuosius suverenus, tarp kurių ir Tauta, Tėvynė, kas tarsi įpareigoja prisiimti atsakomybę, imtis veiksmų, veiksmais laikant ir kūrybą, kalbėjimą. O svarbiausia – asmeninį apsisprendimą.
Ryškiausiais ontologiniais apsisprendimais, turėjusiais įtakos ir visuomenei, gyvais iki šiol, laikau Vinco Kudirkos, Vydūno, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio balsus. Priartintina prie jų ir G. Petkevičaitė-Bitė. Sutelkti, kad būtų vienas kito akivaizdoje. Kad liudytų ne tik asmeninius, vidinius gestus, bet ir bendrą priklausymo kažkam aukštesniam būseną, artimus įsipareigojimus, kad ir skirtingo turinio, kitų pasaulėvokos metmenų. V. Kudirka ir G. Petkevičaitė-Bitė – pozityvistai, aiškiau regimo būties horizonto, ryškesnių socialinių dimensijų, viešesnės kalbos. Vydūnas ir M. K. Čiurlionis – metafizikai, vizijų, begalybės, vidinės kalbos dominančių. Bet visi lyg pasišaukti, lyg atsiliepę, aiškiai savo pasirinkimus deklaravę.
Ypatingas laiko tarpsnis Lietuvai – po 1863-iųjų sukilimo. Sukilimas buvo ir lietuvių, jų vilčių, pasiilgimų – neabejotinai ir savo valstybės. Baisių praradimų (dvarų, dvarelių, žemės valdų, patriotinių ambicijų), sulaužytų likimų. Lenkakalbių lietuvių – pagal Adomo Mickevičiaus, Ignoto Domeikos, Elizos Ožeškienės linijas. Pralaimėjimuose visad daugiau kalčių nei nuopelnų. Carinės represijos, spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas posukiliminę situaciją ir morališkai darė itin skaudžią ir sunkią. Lietuva tik carinės Rusijos kraštas, aukštesniuose visuomenės sluoksniuose labai sumažėjo lietuvių, o viešos lietuvių kalbos beveik neliko. Ūkininko sūnus gimnazistas V. Kudirka gėdijosi lietuviškai kalbančio tėvo. Žemėjančio, smunkančio tautinio mentaliteto pagrindinis ženklas – vaikai nebenori (ar net atsisako) kalbėti tėvų, savo šeimos kalba. Tą patį patiria ir Vilius Storosta, būsimasis Vydūnas. Idealistiška, bet posukiliminėje Lietuvoje besirandančių tautinio sąmoningumo ženklų neįmanoma vien racionaliai argumentuoti; kažkas kyla iš giliųjų, archetipinių patirčių, tauta tarsi pati ima budinti savo stipresnius, imlesnius individus.
Žmogus kalbasi su kitais. Rečiau ir atskiriau – pats su savimi. Kalbėtis su kitais, tai ir su pasauliu, su tikrove, atsirandančia ir nykstančia. Kalbėtis su savimi reiškia pasaulį ir jo paslaptį jausti ir savyje. Klasikos žmogus – pagal Arvydą Šliogerį – sveikos prigimties žmogus, kuris sugeba kalbėtis ir su kitais, ir su savimi. Pusiausvyros principas, vienas iš kelių. Kol jis veikia, yra ir būtis, o ne nebūtis. Herakleito formulė, nors ir klausdama, teigia: „Kodėl yra būtis, o ne priešingai – nebūtis?“ A. Šliogerio nuomone, yra „dvi galimos žmogaus ontologinės orientacijos“ – arba į būtį, arba į nebūtį[5]. Bet ar nėra taip, kad baugiausiems būties pokyčiams ir nereikia pasirinkimo, užtenka pasvirimo nebūties linkui, pakitusios ontologinės orientacijos. Meno signalai niekad nėra vienprasmiai, jiems perskaityti, suvokti reikia laiko. Laiko suvokti, kad buvome įspėti, perspėti. Paulio Gauguino drobė su išrašytais klausimais: „Iš kur atėjome?“, „Kas esame?“, „Kur einame?“. Tų išrašytų klausimų pėdsakas ne vienoje patirtyje.
Visuose giliuosiuose veiksmuose glūdi pirminiai, individualūs, atskiri ontologiniai klausimai, aiškiausiai suformuluoti Immanuelio Kanto: ką galiu žinoti; ką turiu daryti; ko galiu tikėtis. Ir galiausiai – kas yra žmogus? Tokiais ir panašiais klausimais žmogus apimamas: geidimas žinoti skatina mokslą, turėjimas daryti stimuliuoja kasdienius veiksmus, gamybą, ko nors tikėjimasis veda į religiją. Pirmieji trys modusai susieina į klausimą, kas yra žmogus, iš esmės neatsakomą, tad išjudinantį ir pirmųjų klausimų tvarumą.
XIX a. pabaiga – ir iš Lietuvos situacijos tai itin aiškiai matyti – yra tarsi sudvigubinta. Ir bandoma atsiliepti į dekadentines nuotaikas, trauktis nuo tiesioginių epochos klausimų, ir gręžtis į tautą, formuoti savajai bendruomenei svarbias kelio kryptis, prisiimti atsakomybes už kultūrą, kalbą, istoriją, valstybės galimybę. Ir čia neapeinama V. Kudirkos, gimusio 1858-aisiais, figūra, veiksmo žmogaus, Lietuvos politinio likimo atžvilgiu itin svarbaus. V. Kudirką apsispręsti pastūmėjo „Aušra“, Jonas Basanavičius. Autentiškas V. Kudirkos liudijimas: „Ėmiau skubiai vartyti „Aušrą“ ir… nepamenu jau visko, kas su manim paskui darėsi… Tiek pamenu, kad atsistojau, nuleidau galvą, nedrįsdamas pakelti akių ant sienų mano kambarėlio… rodos, girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu ir atleidžiantį: „O tu, paklydėli, kur ikšiol buvai?“ Paskui pasidarė man taip graudu, kad, apsikniaubęs ant stalo, apsiverkiau. Gaila man buvo tų valandų, kurios nesugrąžintinai išbrauktos tapo iš mano gyvenimo, kaipo lietuvio, ir gėda, kad taip ilgai buvau apgailėtinu pagedėliu… Pajutau save didžiu, galingu: pasijutau lietuviu esąs…“[6] Iš esmės tai ir vydūniškas kelias – grįžti iš paklydimo, pasijusti lietuviu. Bet V. Kudirkos kita pasaulėžiūra, jis vedamas ne idealizmo, o pozityvizmo, tad ir labiau saistomas konkrečių politinių veiksmų.
XIX a. pabaigos meno dekadansas, vadinamoji nuopuolio epocha, traukusis nuo gyvosios tikrovės, ar ji iš tikrųjų nesiuntė signalų ir apie daiktų mirtį. P. Gauguino žodžiai, kurių prireikė vizualiųjų formų ir spalvų meistrui, gali būti suvokti ir kaip tragiška pastanga pasakyti apie žmogaus pasaulio svirimą nebūtin.
Lietuvos Čiurlionis yra artimos prasmės perspėjimas. Ir tokiais kūriniais kaip „Žalčio sonata“, ir kalbiniais tekstais. Ir M. K. Čiurlioniui tarsi neužteko vizualiųjų priemonių ir muzikos, ryški būtinybė pasakyti. Ir artimos prasmės (kaip P. Gauguino) klausimai jo „Psalmės“ pabaigoje: „Bet kur link mes einame, Viešpatie? Kame to kelio galas?“[7]
M. K. Čiurlionio dienoraštyje, deja, tik nuotrupomis teišlikusiame, vis iškylantis, pasirodantis Lietuvos, lietuviškumo vaizdinys, susivokimas savy ir tos savivokos bendrinimas vidiniais imperatyvais, filosofinimas: „Bet reikia turėti šviesos su savimi, iš savęs, kad šviestum tamsybėse visiems ant kelio stovintiems, kad jie išvydę patys rastų šviesos savyje ir eitų (savo) keliu, kad nestovėtų tamsybėse, lyg nežinodami, kur privalo eiti, nes tokios audros lengvai nusineša, ir neišvysta jie šviesos, kuri po audros pasirodo (vėl) nauja ir graži. Šviesa prieš audrą, audra, ir po audros šviesa – taip nuo pasaulio pradžios“[8]. Šviesos kaip gyvybės galios jutimas. Laiko ir kaip amžinybės linijos. Arti Vydūno, o už jų – bendros pasaulėvokos versmė: galime ją vadinti ir idealistine filosofija. Tai pats bendriausias kontekstas, į kurį įsirašo Vydūnas. Kai neigiame idealizmą, neigiame ir Vydūną, nors asmenybės turinio pasaulėžiūra ir neišsemia.
Ir M. K. Čiurlionis, ir Vydūnas yra to paties laiko; ir kelti, ir gramzdinti tos pačios laiko bangos, lemtingos ir Lietuvos, ir lietuviškumo išlikimui. M. K. Čiurlionio 150-ieji metai aiškiau grąžina ir prie Vydūno. Vydūnas yra išskirtinis lietuvių kultūros reiškinys, iškilęs, pasirodęs ypatingomis Mažosios Lietuvos sąlygomis, bet turėjęs prieš akis visą Lietuvą.
Mokytojystė ir kaip dvasinė ištvermė
Žmonių bendruomenėse iškyla asmenų, turinčių kokį nors pranašumą – galios, karybos, gydymo, žinių. Ir moralinio autoriteto, iš kurio giliųjų šaknų prasideda mokytojystė.
Mokytojas, kas yra mokytojas? Vėl prisimenu dvejonę, kalbantis su A. Martišiūte-Linartiene, T. Staniku: minėsime Vydūno gimtąją dieną, grįšime prie jo kaip tautos dvasios mokytojo… Ar reikia čia tautos dvasios, – galvoju. Dvasia kuriuo nors būdu turi dalyvauti pačiame mokytojystės turinyje. Taip, tauta yra Vydūno kultūrinės veiklos ir kūrybos adresatas, į tautą kreipiamasi kaip į sutelktinį individą. Bet mokosi ir ko nors išmoksta tik atskiras žmogus, atskirasis. Žmogus kreipiasi į žmogų. Bet gal formuluotėje užtenka tik mokytojo, galbūt – didžiąja raide – Mokytojas. Kai mažąja – profesija, darbas, užsiėmimas.
Kai Mokytojas jau didžiąja raide – žymime mokytojo perėjimą į kitą statusą. Jau ne tik prieš klasę ar auditoriją, jau lyg iš aukščiau, bendriau, jau lyg į aukštesnį sąmoningumo laipsnį, kuris susiformuoja iš asmens pasirinkimų. Pasirinkimas, apsisprendimas, lyg koks vidinis regėjimas. Pasiryžimas ištverti, išsilaikyti pasirinktame kelyje. Ligi gyvenimo pabaigos Vydūnas liko šviesios sąmonės, kūrybingas, vykdantis savo uždavinį.
Tokią aukštą sąmoningumo patirtį išgyvena asmenys, suvokę, kas jiems privalu, ką jie turi daryti. Vydūnas visą gyvenimą liko įsipareigojęs siekti, kad lietuviai galėtų jaustis garbės vertais žmonėmis, kad įgytų savivertę, neatskiriamą nuo tautinės savigarbos. Tad tautos sandas priklauso Vydūno mokytojystei, jos turiniui. Ir čia, mąstydami apie vydūniškosios mokytojystės turinį, apčiuopiame itin svarbų dvasinės ištvermės sandą. Tautos mokytojas savo pasirinktu keliu eina visą gyvenimą, jei formos, pavidalai ir keičiasi.
Kokios svarbiosios Vydūno kaip tautos Mokytojo atramos? Sąmoningumas – sužadinti tautos individų sąmoningumą, kad iš jų ištvermė galėtų plėstis ir plisti, siektis laisvo buvimo sau žmogumi ir tautos žmogumi, kad galėtų suvokti esąs ir žmogus žmonėms. Siekti pažinimo: istorijos ir kultūros, nuo pačių pradmenų, branginti, kas nuo seniausių laikų sukurta, išsaugota, skleisti: dainas dainuojant, juostas audžiant, darželius sodinant, lietuviškai kalbant. Ir siekiant kūrybos aukštumų.
Vydūno mokytojystės svarbieji simboliai: stovėjimas priešais žmones, kalbant, diriguojant, jo parašytos knygos, jo Arfa, stebuklingai atsiradusi. Dirigento mostas nuo šventojo Rambyno kalno; dirigavimas yra ir mokymas, ir vedimas dainos ar giesmės bendrinamu keliu. Choras suvokiamas kaip metonimija, kaip visumos dalis. Dirigento figūra – kaip Vedančio ar Kviečiančio į kelią.
Vydūno pasirinktas vardas yra toks pat iškalbus kaip Vaidilos, paties seniausio lietuvių mokytojo.
Vydūną kaip mąstytoją keblu įjungti į kurią ryškesnę XX a. pirmosios pusės mąstymo sistemą, nes jis ir nėra sisteminis mąstytojas. Rastume ir egzistencijos filosofijos, ir personalizmo, Vokietijoje atstovauto Maxo Schellerio; akcentavusio žmonių ryšius, ypač bendravimą kalba. Bet galima ir prielaida, kad kiekvienas daugiau ar mažiau didaktinių tendencijų siekiantis mąstymas nėra sistemiškas ir sistemiškumo nesiekia. Randama Vydūno sąsajų su Rabindranathu Tagore, Nobelio laureatu, apibūdinamu kaip indų mistikas, poetas, mokytojas. Panašiai galima pristatyti ir Vydūną. Bet veiksminga apie mistiką kalbėti skaidriai ir kiek įmanoma racionaliai, kas sunkiai pasiekiama.
„Kaip žmonės trokšta laimės, taip jie reikalauja ir laisvės“, – sako Vydūnas „Dykybės prasmėje“, atskirai asmens laisvės (dykybės) neišskyrė. Labiau žmogus jaučia ekonominę ir politinę nelaisvę – iš abiejų nori ištrūkti. Svarbiausia – sielos laisvė („Tautos gyvata“).
„Tautos vargšai“ – silpni kūnu ar dvasia, jie gal ir nieko negali įnešti į tautų gyvatas. Tačiau svarbūs tautos nariai. Vargšų uždavinys sunkus, bet, žmoniškai tą uždavinį sprendžiant, tauta kyla ir iš jų.
Žmoniškumo vidurys yra sąžinė, jo šviesa išmintis.
Mistikos versmė – neįžvelgiama, neįspėjama būties paslaptis.
Egipto išminčiai savo žinojimą įkirto akmenyje.
„O aš, rašydamas apie tai, ar neturėčiau gailėtis, kad man negalima kirsti žodžių iš akmens, kad negaliu apreikšti savo regėjimų amžius išturinčiu akmenimi! Ir tik parašyti juos ant vystančių popieriaus lapelių, kuriuos ir lengvas pūstelėjimas jau neša kažin į kokį bedugnį“ („Mūsų uždavinys“)[9]. Žinojo turįs savo regėjimų, troško juos apreikšti. Tai yra Mokytojo įgalinimas, išminties įprasminimas.
Vydūno Mokytojo pozicijų dvipoliškumas: išmintis kaip kuriuo nors būdu pasiektas žinojimas ir kaip kūno praktika, kaip žmogaus pastanga gyventi sveiką sielos ir kūno gyvenimą. Ir kūnu, ir siela žmogus auga auginamas – savo paties ir mokytojų – ir taip galima būtų apibūdinti vieną iš Vydūno principų. „Žmogus auga, – sako Vydūnas, – auga jo asmenybės esmė per amžius“[10]. Žmogaus dvasia-siela iš lėto tebunda. Žmogus turi ir pasąmoningai nujausti, ir sąmoningai žinoti – kur link; ne tik iš kur kaip augalėliui ar gyvūnėliui šviečia saulė, bet kur ir anksčiau gyvenusių atramos, sukurtos ir jam, kad galėtų įsitverti, atsiremti. Kas prigimta (gamta, kalba, papročiai, tradicijos), o kas priklauso sąmonės turiniui (sąžinė, moralinės nuostatos, tikėjimas, tauta, tėvynė).
Prigimties ir pasaulėvokos ašį Vydūnas siejo su moterim. Ne tik su motina, nors jo paties patirtyje motinos svarba gražiai išryškinta. Lytį Vydūnas vadina ir gimtimi. „Abi gimti turi katra savo reikšmę. Bet motriškoji yra toji, pro kurią eina nenutrauktas gyvumas ateitin“, – teigiama „Sąmonėje“[11]. Svarbiausia Vydūno metafora, metafora-simbolis yra Didysis Slėpinys. Ir savo kilmę numanė esant Didžiajame Slėpinyje („Atsiminimai ir svarstymai tikybos atžvilgiu“)[12]. Bet tą Slėpinio gelmę žmogui lemta ir patirti, prie jos priartėti ir gimčių (lyčių) sąveikose. „Toks gelminis slėpinys yra abi žmoniški lyti viena antrajai. Jis žada visų žmogaus gyvenimo patirčių pilniausią laimę, bet vėl taip neapsakomai giliai ir trenkia į skausmo bedugnę“[13]. Ir giliausia patirtis vienok neišsemia Didžiojo Slėpinio. Tik padeda sąmonei-sielai būti pasiruošusiai su ja susitikti, patirti nuostabą, suklusti, atsiverti.
Moteriškasis Slėpinys; „Pasaulio gaisro“ pamoka
Tokį susitikimą su Slėpiniu, kurį galima pavadinti ir Moteriškuoju, Vydūnas patyrė 1916-ųjų pradžioje. Kaip svarbų aprašė „Pastabose“ prie „Pasaulio gaisro“, kurį dera laikyti svarbiausiu Vydūno draminiu veikalu, labiausiai atsakančiu į jo paties klausimą, kuri drama mums reikalingiausia. Ta, jei paimta ir iš kitų tautų kūrybos, kuri yra aukšto, kilnaus turinio. Toks ir yra „Pasaulio gaisras“, tragedija, pasibaigianti aukštu tragišku akordu, jaunos, gražios, talentingos moters pasiaukojimu dėl namų, dėl savųjų, dėl savo tautos. Žvelgiant iš gilumos, tai ir Antikos, ir Biblijos tema (Senojo Testamento mintis, kad verčiau vienas žmogus tenumiršta už tautą, nei tautą ištiktų didis blogis). Žengti į ugnį, pasiaukoti dėl to, kas svarbiau už gyvybę, – įbrėžta ir lietuvių pasaulėvokos gelmėse. Pasiaukojimas sukrečia, žmonėse atbunda gyvasties instinktas.
„Pastabose“, kurios priklauso ir „Pasaulio gaisro“ kaip kūrinio visumai, Vydūnas rašo: „Grįžęs 1916 pradžioje iš Berlyno, girdėjau iš Tilžės lietuvaitės Martos Raišukytės apie karo atsitikimą Lietuvoje, įvykusį vasarą 1915. Buvo jį pasakojęs Tilžėje mums artimoje šeimoje vienas Prūsų leitenantas, ką tik grįžęs iš Rytų fronto. To atsitikimo priežasties jis nežinojo pasakyti. Bet buvęs jo labai giliai paliestas. O man tuojau aiškėjo, kad rašysiu veikalą. Ir jį rašiau, palikdamas galutinį įvykį, koks buvęs, vien pasistengdamas vaizduoti, kaip galėjo išeiti toks galas.“
Reakcija į karo atsitikimą, pasakotą tiesioginio liudininko, perpasakotą Vydūno artimai bičiulei, iš jos išgirstą. Atsitikimo priežastis, realiai nepaaiškinama, priklauso Didžiajam Slėpiniui, Vydūno mąstytam ir permąstytam – tik iš jo galima įžvelgti ir jaunos moters gyvybės auką kaip savo tautos, savo Namų ieškinį. Vienos moters auka persakoma kitos moters, tarsi patvirtinant jos svarbą, taip randasi dramos užuomazga, veiksmas turi motyvuoti atomazgą – auką, motyvacijos eigoje permąstant ir pačią moteriškumo esmę. Dedikacija – Lietuvaitei – apima ir M. Raišukytės, Vydūno artimiausios bičiulės, Moterų draugijos Mažojoje Lietuvoje steigėjos, kultūrininkės, tautodailininkės, asmenį. Ir tai, kad ji išgirstą žinią laikė reikalinga persakyti Vydūnui, iškart suvokusiam būtinumą apie tai rašyti. „Pasaulio gaisras“ pavadinimu aprėpia daugiau negu tik karas, išlikęs istorijoje kaip Pirmasis pasaulinis. Pasaulio gaisras iš istorijos pereina į kosminę plotmę, veikia ne tik žmonės, bet ir gamtos jėgos, paslaptingos esybės, regesiais ir reginiais kuriami vizijiniai vaizdai. Bet įvedamas ir filosofinis pasaulio pažinimo pradas, dar Aristotelio laikų empirinė pažinimo formulė, teigianti, kad protą maitina juslinės patirtys (nihil est in intellectu, quod non prius fuerit in sensu). Bet šviesveidis moksleivis skelbia kitą tiesą: „Pažinki save“, ir tai yra Vydūnui artima tiesa, priartinanti žmogų prie Didžiojo Slėpinio. Aplinkos tyrimu slėpinys neatsiveria. Pasaulio gaisras įsiplieskia ir iš to, kad žmogus ima užmiršti save, nebesuvokia, kad egzistuoja ir tai, „kas jusnims neprieinama“. Vienpusis pažinimas, laikomas ir moksliniu, didina galios troškimą, pasitikėjimą, kad „toje mašinoje sukaupta visa mūsų galia!“
Šviesveidžio moksleivio raginimas pažinti save, nurimti savo esme menkai begirdimas, kaip ir jo klausimas: „Visas galias savąsias jūs sukrovėte mašinose, / Bet ar patiems širdies dar liko? / Ar dvasios-sielos jums yra dar galios?“ Atskiros moterų scenos – regesiai. Įvairūs ir moterų gyvenimo supratimai, pasirinkimai. Vydūniškoji maksima, ištariama laimingosios motinos: „Daug gyvybės teturėtų rinkti aplink save, kuri didžios yra meilės!“
Savęs nepažinęs ir pažinti nebesiekiantis žmogus bus vis labiau valdomas gamtos jėgų, mašinų ir dėl to tikrai iškils pasaulio gaisras. Karas pasirodys kaip būtinas, neišvengiamas. Ir nedaug balsų, teigiančių: „Karas pragaištis! Naikina tiek nugalėtąjį, tiek ir laimėjusįjį.“
Karą lydi pakrikę vyrų ir moterų santykiai, gašluma, neatsakingumas. Vyriški ir motriški balsai sutaria: „Gašlos liepsna, svaigink! naikink!“ Vienišas mergaitės balsas: „Ilgiuos gyvybės, motinėl! / Tarnaut jai noriu – tauriam tarnauti žmoniškumui!“
„Įeigą“ galima suprasti ir kaip Pamoką: pasitikėjimas vien aplinkos tyrimais, empiriniu pažinimu veda į galią, mašinizmą. Turi būti atsvara – žmogaus pastangos pažinti save, savo dvasią-sielą. Baisėtis žudymu. Ugdyti moteriškumą, gyvybės galią, kuri turi būti ir motiniškos meilės galia.
„Įeigoje“ išskleidžiamos pamatinės tezės, kurias patvirtina draminis veiksmas, o simboliškai apibendrina „Išeiga“, patvirtinanti pasaulio gaisro pražūtingumą. Bet paliekanti viltį. Draminis veiksmas kuriamas įtaigiai – Vydūnas mokytojas čia veikia ir kaip menininkas, rašytojas, dramą pasirinkęs kaip realybės formoms artimiausią žanrą: žmonių gyvenimai, šeimos, grupės, atskirieji individai, kuriems lemta pasipriešinti laikui, situacijoms, aplinkybėms, kokios sunkios jos bebūtų. Tokia atskiroji yra Magė Tautvilaitė, šeimai traukiantis nuo karo fronto, pasiryžusi likti namuose. Kažkas turi namus saugoti. Kur žlunga namai, pakrinka ir žmonės. Pirmoji Magės frazė, pasakyta tvirtai ir rimtai: „Aš apsaugosiu!“ Likus namuose, Magei iškyla daug uždavinių – ne tik namų, bet ir kaimo mergaičių, moterų sauga. Ji turi iliuzijų, suformuotų meno, kultūros, studijų Vokietijoje, kad kiti laikai ir žmonės kiti. Deja, karo ir kariaujančių prigimtis ta pati. Bet Magė tvirtai priima savo užduotį, tikėjimą, kad „tautos atsigauna tiktai iš moterų, iš jų širdies tyrumo“. Moterys – ir Lietuvoje – turi stiprėti, „išmokti apsisaugoti pačios“.
Rusai pasitraukia, kraštą užima vokiečiai. Ir tarp vienų, ir tarp kitų yra lietuvių. Tarp vokiečių – Prūsų Lietuvos lietuvių. Tai tragedijai suteikia papildomų komplikacijų. Magei svarbus vokiečių kariškis Arvydas. Jam dar nepasirodžius, Magė ištaria jo vardą savo maldoje. Tiki vokiečių žmoniškumu. „Vokiečiai kito kraujo žmonės ir kitų palinkimų“, – ramina Magė mergaites, studijavusi Vokietijoje, ji pažįsta vokiečių kultūrą, literatūrą, filosofiją.
Pauzė: pagalvojau, kad referuoju „Pasaulio gaisro“ turinį lyg prisilaikydama Vydūno kelio – juk ir K. Donelaičio „Metus“ jis aptaria nuosekliai, dalis po dalies. Girdime kone visiems pažįstamą mokytojišką kalbėjimą, aiškų, nuoseklų, perteikiantį turinį, jo vertinimą, santūrų pasigėrėjimą. Mokytojiškas kalbėjimas, susidaręs ilgus metus stovint prieš klasę, veikė ir Vydūno publicistiką, švietėjišką rašymą. Kalbos ir rašymo didaktika yra pradžių, pradmenų stilistika, ji neturėtų būti niveliuojama nei metodologijų, nei laisvesnės eseistikos.
Grįžtu į „Pasaulio gaisrą“, laikydamasi Vydūno didaktikos gairių, stiprinamų moralės, persismelkiančios ir į filosofiją, į savitą gyvenimo filosofijos branduolį. Reikšminga Henri Bergsono tezė elan vital (būtis kaip aistra, polėkis), A. Schopenhauerio veikalas „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“, keliantis žmogaus valią siekti galios. Iš Friedricho Nietzschės Vydūną galėjo veikti tragiškojo būties prado dominantė – gimusi iš muzikos dvasios, tragedija gali būti suvokta ir kaip universalija: pasaulis yra save gimdantis ir save naikinantis, tad iš esmės tragiškas kūrinys.
Svarbi „Pasaulio gaisro“ figūra – vokiečių Majoras, humanistinių aspiracijų, bandantis neperžengti būtinųjų karo rizikų, bet turintis ir kario ambicijų: lietuvius vokiečiai išvaduoja iš rusų ir veda į aukštesnę kultūrą. Vokiečių kareiviai turį būti moraliai drausmingi, nes vokiečių garbė to reikalaujanti.
Magės charakteriu Vydūnas siekia aiškinti moters prigimties gilumą, moteriškumo ryšį su tautos gyvenimu: „Mes, motriškosios, esame tautos širdis. Kokios mes, tokie ir vyrai, tokie bus ir mūsų vaikai. <…> Su nykstančia motriškųjų skaistybe nyksta ir visa tauta.“
Vokiečių kariškiai gauna įsakymą padegti aukštumoje esančią Tautvilų sodybą. Magė išsako pasiryžimą: „Su namais sudegsime ir mes!“ Majoras suglumęs – juk ji gyvenusi Berlyne, vokiečių kultūroje. Magė atsako esanti lietuvė, bando paaiškinti Majorui, kad tėvų namų nesą prasmės deginti, nes rusai traukiasi. Pasirodo leitenantas Gintautas: įsakymas deginti sodybą bent trumpam atšaukiamas. Majoras suvokia, kad Gintautą su Mage sieja artimi ryšiai. Trumpu pokalbiu Magė ir Gintautas tą ryšį patvirtina. „Pasitikėkite manim!“ – sako Gintautas. „Jūs būsite mano gynėjas!“ – atsako Magė.
Majoro ir Magės pokalbiu – dialogu išreiškiami Vydūno apibendrinimai. Magė pripažįsta, kad vokiečių kultūra, menas, filosofija yra ją paveikę, o „idealistiškoji vokiečių filosofija“ jai yra suteikusi „tūlą didžią valandą“. Tai tinka Majorui. Bet jis priduria, kad karo metu, ypač kariškiams, yra svarbus „valios galybėn ugdymas“. Iš vertimo ne iš karto atpažįstama Wille zur Macht tezė, aiškiai ištariama ir patvirtinama Majoro: „Gyventi jūsų tautai teks, bet pasinėrusiai aukštesniosios vokiečių tautos būtyje.“ Jeigu galios troškimas ir veda ką į pražūtį, kam tai skirta, tegul ir žūva. Magė prieštarauja: ar ne tam „tenka žūti, kuris augina galybės ir nuogalės (nugalėjimo) troškimą“. Majoras su tuo nesutinka. Ir tada Magė pamini savo slaptąjį argumentą, itin svarbų ir pačiam Vydūnui, – Didžiojo esimo Slėpinį, vydūniškąjį dvasinės begalybės ženklą. Ne, realiam ryšiui tai esą be reikšmės, – atremia Majoras, vis labiau išsiduodamas, kad Magė rūpi jam kaip moteris, juk jie ir Berlyne susitikdavę, nors akimis – ne. Susitikimui akimis Vydūnas teikia atskirą reikšmę. Magės valia – „savimi pačia, savimi vien pasitikėti“ ir tuo pasitikėjimu stiprinti ir savo tautą, kad ji siektų aukštesnio, pilnesnio gyvenimo. Bet karas ne tik negali tokio gyvenimo suteikti, netgi neleistina tokiu laiku lauktis vaikų. Supratimas, kurį išsako Arvydas Gintautas: „Kadangi negali gimti tokių, kurie taurūs būtų žmonės. Jiems būtų per daug pikto įgimta.“ Skirtinga esanti ir lietuvių Dievo jausena. Magė teigia, kad lietuviams Dievas „yra didesnis negu bekraštybė“. Jei Dievas neateinąs negandoje, „tada mes kylame jopi“. Magės paveikslu Vydūnas įprasmina ne tik moteriškumo esmę, bet ir Dievą, tarsi persmelktą senosios baltų tikybos. Kaip ir kultūra, kuri yra priklausoma nuo prigimties, „nuo kraujo“.
Kertasi ir lyčių (gimčių) suvokimas: „Pribrendęs motriškasis kūnas reikalauja vyriškojo, o vyriškasis motriškojo“, – teigia Majoras. Magei nepriimtina tik gimčių fiziologija. Ji trokšta aukštesnio, dvasingesnio ryšio. Magė tiki nepriklausoma Lietuva. Gintautas tuo abejoja, jei vokiečiai laimėtų vakaruose, stengsis išlaikyti ir šį kraštą.
Aštrėjančios karo aplinkybės intensyvina ir susidarantį trikampį. Gintautas siunčiamas į frontą, Majoro reiklumas didėja, Magė turinti jo valiai paklusti. Bet ir Magės formulavimai darosi griežtesni: „Gana to vyrų žudymo! Gana moters pažeminimo! Aš noriu kilimo! Aš noriu ir gimties gyvenime vykdyti amžinąją kūrybos mintį, kad gyvybė turi būti aukštinama!“ Dramos atomazgą priartina įsakymas Tautvilų sodybą sudeginti. Magė pasirenka ugnį. Yra, kas neįveikiama. Ženklas, kurį gali suprasti tik savieji.
„Išeigos“ paskutinio veiksmo vieta karo lauke, kapinėse: „Kas žino, kurią prasmę turi karas! Kas pasakytų?“ Gal karas turi kosminę prasmę? Kapai, kryžiai. Prie jų moteriški pavidalai juodais šydais. Giedodamos, raudodamos moterys kreipiasi į vyrus, brolius, vaikų tėvus, į sūnus. Kam ir dėl ko liejamas kraujas? Paliaubų viltis. Susitaikinimo. Bet ir naujo nesutarimo. Jūs pradėjote. Ne, jūs, jūs erzinot, grasinot. O gal tiesiog žmonija dar nepribrendusi taikai. Galios troškimas kelia karą, norą nugalėt kitus. Nematyti išeities. Išminties statula – perspėjanti: „Kursai kariauja – žūva!“
Paskutinėje scenoje – padangėje labai gražus, kilnus motriškas veidas.
Vyrų replikos. Ar idealas vyrui gali būti moteris? „Nebe tik vyro–moters, bet jau žmogaus–žmonos, aukštojo žmoniškumo!“ Tas veidas – Magės. Moters – taurumo, skaistumo, žmoniškumo simbolio.
Aukštasis žmoniškumas yra žmogaus pasaulio, jo išlikimo viltis.
Ir filosofija, ir grožine kūryba, ir žmogaus ugdymo praktika Vydūnas stengėsi šią viltį išlaikyti žmogaus akiratyje.
[1] Čiurlionienė-Kymantaitė S. Raštai. – T. 4. – Vilnius: Vaga, 1998. – P. 80–82.
[2] Gimbutienė M. Laimos palytėta: Straipsniai, recenzijos, pokalbiai, polemika, laiškai, vertinimai, prisiminimai. – Vilnius: Scena, 2002. – P. 17.
[3] Vydūnas. Gyvenimas Prūsų Lietuvoje; apie 1770 m., kaip jį vaizdavo Kristijonas Donelaitis. – Perleista Vydūno draugijos užsakymu. – 2014. – P. 46.
[4] Vydūnas. Raštai. – T. 3. – Vilnius: Mintis, 1992. – P. 109.
[5] Šliogeris A. Daiktas ir menas. Du meno ontologijos etiudai. – Vilnius: Mintis, 1988. – P. 203.
[6] Kudirka V. Raštai. – T. 2. – Vilnius: Vaga, 1990. – P. 542.
[7] Čiurlionis M. K. Žodžio kūryba / parengė Vytautas Landsbergis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025. – P. 64.
[8] Ten pat. – P. 84.
[9] Vydūnas. Raštai. – T. 1. – Vilnius: Mintis, 1990. – P. 192.
[10] Vydūnas. Raštai. – T. 3. – P. 251.
[11] Vydūnas. Raštai. – T. 1. – P. 433–445.
[12] Vydūnas. Raštai. – T. 3. – P. 387.
[13] Vydūnas. Raštai. – T. 1. – P. 435.